LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO NR. I-1489 30 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2018-08-21 Nr. XIIIP-2413
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Teikiamu projektu siūloma nustatyti, kad bendrojo ugdymo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – ne mažiau kaip 60 procentų ugdymo programos temų. Šiuo metu galiojantis reguliavimas nustato, kad tokiose mokyklose pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje lietuvių kalba mokoma per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų.
Siūlomas ir esamas reguliavimas turėtų būti vertinami sistemiškai ne tik su kitomis Švietimo įstatymo nuostatomis, tačiau atsižvelgiant ir į Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kurią Seimas ratifikavo 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1548. Ši Konvencija įsigaliojo 2000 metų liepos 1 d. ir yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Šios konvencijos 14 straipsnyje nustatyta, kad šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę mokytis savo mažumos kalbos, ir tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jei yra pakankamas poreikis, savo švietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba. Ši nuostata suponuoja, kad valstybė, pripažindama ypatingą visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklų vaidmenį ugdant asmens tapatumą, o taip pat tai, kad tautinių mažumų bendrojo lavinimo mokykla yra formaliojo švietimo įstaiga, kurios veikla įgyvendina mokyklos bendruomenės narių siekį ugdyti ir puoselėti etnokultūrinį tautinei mažumai priklausančių asmenų identitetą, užtikrinti tautinės mažumos kultūros tęstinumą bei sklaidą Lietuvos kultūrinėje erdvėje ir konstruktyvų tautinei mažumai priklausančių asmenų dalyvavimą Lietuvos kultūriniame, socialiniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime, turėtų užtikrinti tinkamą tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisės į švietimą gimtąja kalba įgyvendinimą. Taip pat svarbu pažymėti, kad šios teisės įgyvendinamas turi nepažeisti nuostatos mokytis oficialiosios valstybinės kalbos arba mokytis ta kalba. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad esamas įstatyminis reguliavimas, pagal kurį nustatomas tik tam tikrų su Lietuvos valstybės savitumu ir pilietiškumu susijusių programų privalomas mokymas lietuvių kalba, kitų dalykų galimą mokymą lietuvių kalba paliekant pačių tautinių mažumų mokyklų bendruomenių apsisprendimui (Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai) atitinka Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje įtvirtintus teisės mokytis gimtąja kalba įgyvendinimo principus.
Tuo tarpu siūlomu reguliavimu iš dalies būtų paneigiama tautinės mažumos mokyklos bendruomenės savivalda ir jos teisė pačiai apsispręsti dėl jai reikalingo valstybinės kalbos papildomo mokymo mokykloje. Be to, manome, kad pagal siūlomą reguliavimą galimai būtų paneigta pati tautinės mažumos mokyklos statuso esmė, nes pagrindinis tokios mokyklos požymis - mokymasis tautinės mažumos kalba tokia apimtimi, kuri nuspręsta mokyklos steigėjų ir jos bendruomenės, išnyktų.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu galiojančio Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 dalis įtvirtina pareigą visoms bendrąjį ugdymą teikiančioms mokykloms užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintas bendrąsias programas. Ši nuostata, o taip pat minėtieji įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai, įtvirtinantys minimalų valstybinės kalbos mokymo tautinių mažumų mokyklose lygį bei mokyklų teisę pačioms apsispręsti dėl reikalingo papildomo valstybinės kalbos mokymo, ne tik užtikrina kiekvieno tautinėms mažumoms priklausančio Lietuvos Respublikos gyventojo pareigą mokytis valstybinės kalbos, tačiau ir įtvirtina pusiausvyrą tarp valstybinės kalbos pakankamo mokėjimo privalomumo bei tautinių mažumų atstovų teisės mokytis savo gimtąja kalba užtikrinimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepritariame įstatymo projekto aiškinamojo rašto nuostatai, kad siūlomos pataisos niekaip neriboja tarptautinėje erdvėje pripažintų mažumų apsaugos principų.
2. Derinant teikiamo projekto nuostatas su galiojančiu įstatymu, reikėtų keisti ir Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jo turinį siejant ne su kitais programos dalykais, o su didesne programų temų mokymo lietuvių kalba apimtimi, nei nustatyta šios dalies 2 punkte.
3. Tikslintina įstatymo projekto straipsnių numeracija, t.y. 3 straipsnis turi būti numeruojamas kaip 2 straipsnis.
4. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigaliotų 2019 m. rugsėjo 1 d. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo įgyvendinimui reikalingas pereinamasis laikotarpis, todėl įstatymo projektas įsigaliotų 2023 m. sausio 1 d. Pritariame teiginiui, kad siūlomos nuostatos įsigaliojimui būtinas pakankamas pereinamasis laikotarpis ir siūlome patikslinti projekte numatytą įstatymo įsigaliojimo datą, suderinant ją su aiškinamajame rašte nurodytu terminu. Atitinkamai tikslintina ir data dėl įstatymo įgyvendinimui būtinų poįstatyminių teisės aktų priėmimo.