Argumentai:
Nors
socialinių paslaugų teikimo tvarka Lietuvoje gana išsamiai reglamentuota,
tačiau socialinio darbuotojo, kaip pagrindinio socialinių paslaugų teikimo
veikėjo, statusas ir veikla bendruoju požiūriu beveik neapibrėžta ir
teisiškai nereglamentuota. Socialinių darbuotojų asociacija teigia, kad socialiniai
darbuotojai neturi teisinių svertų savo teisėms, garbei ir orumui apginti
teismuose. Socialiniai darbuotojai nėra teisiškai apsaugoti nuo paslaugų
gavėjų įžeidinėjimų, grasinimų. Neretai pasitaiko atvejų, kai socialiniam
darbuotojui deleguojamos su socialiniu darbu nesusijusios funkcijos,
pavyzdžiui, maisto paketų dalinimas, jų sandėliavimas, perkrovimas ir pan. Taip
pat socialiniai darbuotojai neturėtų būti visiškai atsakingi už kliento
pasirinktus sprendimus ir veikimą – didelė dalis kliento sprendimų yra paties
kliento atsakomybė. Socialinio darbuotojo pagrindinė funkcija yra pagalbos,
paramos, tarpininkavimo teikimas krizėje esančiam asmeniui, bet socialinis
darbuotojas negali priversti ar atlikti tam tikrus veiksmus už klientą, jo
funkcija – įgalinti klientą veikti, keistis. Atsižvelgiant į aukščiau
išdėstytas aplinkybes, taip pat siekinat didinti socialinių paslaugų kokybę, profesijos
prestižą, būtinas aiškus socialinio darbuotojo veiklos teisinis
reglamentavimas, įstatyme numatant socialinio darbuotojo teises, pareigas ir
atsakomybę.
Paminėtina,
kad kituose LR įstatymuose yra numatytos profesijų teises, pareigos ir
atsakomybė, pvz., švietimo įstatyme yra pateiktos mokytojo teisės ir pareigos,
specialiojo ugdymo įstatyme – specialiojo pedagogo teisės ir pareigos.
Pasiūlymas:
Papildyti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą Nr.
X-493 201 straipsniu:
„201
straipsnis. Socialinio darbuotojo teisės, pareigos ir atsakomybė
1. Socialinis darbuotojas turi teisę:
1) pasirinkti socialinio darbo veiklos būdus ir formas;
2) gauti socialinėms paslaugoms teikti būtiną informaciją ir
priemones;
3) neatskleisti asmens (šeimos) patikėtos paslapties tretiesiems
asmenis;
4) dirbti psichologiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje ir higienos
normas atitinkančioje darbo vietoje;
5) atsisakyti teikti socialines paslaugas, jeigu jam deleguojamos
funkcijos nesusijusios su socialinio darbo turiniu, jeigu tai prieštarauja
socialinio darbuotojo profesinės etikos principams arba kelia realų pavojų
socialinio darbuotojo ir (ar) kliento saugumui;
6) ne mažiau kaip 16 valandų per metus dalyvauti kvalifikacijos
tobulinimo renginiuose;
7) teikti pasiūlymus dėl socialinės pagalbos asmeniui (šeimai).
2. Socialinis darbuotojas privalo:
1) užtikrinti geros kokybės socialinį darbą;
2) užtikrinti informacijos apie asmenį (šeimą) konfidencialumą ir
duomenų apsaugą;
3) laikytis socialinio darbo profesinės etikos principų, gerbti,
saugoti asmens teises ir jų nepažeisti;
4) siekti ir skatinti socialinius pokyčius, veikti kūrybiškai,
taikyti inovacijas, domėtis ir dalintis gerąja patirtimi;
5) nuolat domėtis socialinio darbo naujovėmis, jas taikyti paslaugų
teikimo procese;
6) bendradarbiauti su kitomis organizacijomis ir institucijomis,
siekiant geriausiai užtikrinti asmens (šeimos) interesus;
7) pranešti kompetentingoms institucijoms apie galimus žmogaus teisių
pažeidimus, grėsmę asmenų sveikatai ar gyvybei, sužalotus ar smurtą
patyrusius asmenis, mirties atvejus Lietuvos Respublikos teisės aktų
nustatyta tvarka.
3. Socialinis darbuotojas atsako:
1) už socialinės pagalbos proceso asmeniui (šeimai) teikimo kokybę;
2) už padarytus etikos pažeidimus, aplaidumą, netinkamą jam deleguotų
funkcijų vykdymą;
3) už aplaidumą, teisės aktų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, už
padarytą žalą atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
4. Socialinis darbuotojas neatsako už asmens (šeimos) elgesį,
priimtus sprendimus ir jų padarinius.“
|