PASIŪLYMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINIŲ PASLAUGŲ ĮSTATYMO NR. X-493 11, 13, 19, 23, 24, 241

IR 38 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO

ĮSTATYMO

 PROJEKTUI nR. XIIIP-4959(2)

 

2020-09-22

Vilnius

 

Eil. Nr.

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

str.

str. d.

p.

1.

2

 

 

 

Argumentai:

 

Anot pačių socialinių darbuotojų, visuomenėje, viešojoje informacinėje erdvėje jų profesija daugiausia apibūdinama kaip teikianti aptarnavimo paslaugas (maisto dalinimas, higieninis aptarnavimas). Socialiniai darbuotojai nevertinami kaip specialistai, socialinio darbo profesionalai.

Pritardama Socialinių darbuotojų asociacijos atstovų mintims, išsakytoms diskusijų su jais metu, kad siekiant stiprinti socialinio darbuotojo profesiją, tikslinga įstatyme įtvirtinti aiškų socialinio darbuotojo apibrėžimą, teikiu siūlymą įstatymui.

Paminėtina, kad panašus profesijos reglamentavimas yra numatytas kituose LR įstatymuose, pvz., švietimo įstatyme yra pateiktas mokytojo apibrėžimas, specialiojo ugdymo įstatyme – specialiojo pedagogo apibrėžimas.

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2 straipsnį ir jį papildyti naujomis sąvokomis:

 

„10. Socialinis darbuotojas – darbuotojas, turintys aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą ir įgijęs teisę teikti socialinės paslaugas.

1011. Socialinių paslaugų įstaiga – socialines paslaugas teikiantis Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigęs juridinis asmuo ar kita organizacija, jų padalinys, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus.

12. Socialinių paslaugų srities darbuotojas – darbuotojas, kurio pareigybė teisės aktų nustatyta tvarka įtraukta į socialinių paslaugų srities darbuotojų  pareigybių sąrašą.

1113. Suaugęs asmuo su negalia – darbingo amžiaus asmuo, kuris dėl neįgalumo yra iš dalies ar visiškai netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

1214. Vaikas su negalia – vaikas iki 18 metų, kuris dėl neįgalumo yra iš dalies ar visiškai neįgijęs jo amžių atitinkančio savarankiškumo ir kurio galimybės ugdytis bei dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos.

1315. Vaikus globojanti šeima – sutuoktiniai ar vienas gyvenantis asmuo, ne jaunesnis kaip 21 metų (reikalavimas būti sukakusiam 21 metų amžių netaikomas vaiko artimajam giminaičiui), įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrintys ar globojantys (besirūpinantys) vaikus (vaikais).

2.

11

 

 

Argumentai:

 

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – Ministerija) yra vykdomosios valdžios dalis, įgyvendinanti šalies socialinės apsaugos ir darbo politiką. Ministerija turi išlaikyti lyderystę ir atsakomybę įgyvendindama socialinių paslaugų politiką (planuodama socialinių paslaugų poreikį, kontroliuodama paslaugų prieinamumą, organizavimą, jų kokybę ir pan.). Todėl tikslinga įstatyme palikti galioti nuostatą, kad Ministerija įgyvendina socialinių paslaugų politiką. Atitinkamai  11 straipsnio punktai detalizuoja Ministerijos kompetenciją įgyvendinant socialinių paslaugų politiką.

 

     Pasiūlymas:

 

Pakeisti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 

„11 straipsnis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina valstybės socialinių paslaugų politiką:

1) formuoja socialinių paslaugų politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą;

12) pagal savo kompetenciją teikia Vyriausybei siūlymus dėl valstybės socialinių paslaugų sistemos ir socialinio darbo vystymo krypčių ir rengia teisės aktų projektus dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo, socialinių paslaugų skyrimo, teikimo, finansavimo, mokėjimo už socialines paslaugas, socialinės globos normų, socialinės globos įstaigų licencijavimo, socialinių darbuotojų, socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo ir veiklos reglamentavimo ir kt.;

23) analizuoja ir vertina socialinių paslaugų būklę šalyje ir teikia savivaldybėms siūlymus dėl socialinių paslaugų planavimo, organizavimo;

34) analizuoja socialinių darbuotojų poreikius tobulinti profesinę kompetenciją, organizuoja socialinių darbuotojų praktinės veiklos vertinimą;

45) rengia ir įgyvendina valstybės socialinių paslaugų programas ir projektus.

 

 

 

3.

142

 

 

Argumentai:

 

Remiantis kitų Europos šalių, kuriose išvystytas socialinis darbas, patirtimi, profesijos savireguliacija, t.y. profesijos asocijuotų struktūrų veikimas, pagerina darbuotojų etikos priežiūrą, jų kvalifikacijos tobulinimą, socialinių paslaugų teikimo kokybę, socialinę pagalbą padaro labiau profesionalią. Šiuo metu Lietuvoje neįgyvendinamos jokios šios profesijos stiprinimo priemonės. Socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas vyksta chaotiškai, neatliepiant realių kompetencijų tobulinimo poreikių, o socialinių darbuotojų etikos priežiūra patikėta tik socialinių paslaugų įstaigoms. O šias sritis reguliuojantys Ministerijos aprašai dažnai neveikia praktikoje.

Atsižvelgdama į Socialinių darbuotojų asociacijos nuomonę, siūlau į įstatymo nuostatas įtraukti socialinių darbuotojų asocijuotą struktūrą, kuri sudarytų realias galimybes teigiamiems pokyčiams socialinių darbuotojų praktinėje veikloje bei suefektyvintų socialinių paslaugų teikimą.

 

Pasiūlymas:

 

Papildyti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą Nr. X-493 142 straipsniu:

 

„142 straipsnis. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos kompetencija

1. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija (toliau – Asociacija) rūpinasi socialinį darbą dirbančių darbuotojų teisių atstovavimu ir gynimu.

2. Asociacija yra Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinis partneris, dalyvauja teikiant pasiūlymus dėl socialinio darbo profesinės veiklos reglamentavimo ir tobulinimo.

3. Asociacija rūpinasi socialinį darbą dirbančių darbuotojų etika, teikia rekomendacijas valstybės institucijoms dėl galimų etikos pažeidimų.

4. Asociacija yra socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo sistemos dalyvė, kartu su Socialinių paslaugų priežiūros departamentu rengianti, vertinanti, registruojanti kvalifikacijos tobulinimo programas.“

 

4.

19

8

 

Argumentai:

 

19 straipsnio 8 dalyje išdėstyta nuostata nesudaro teisinių prielaidų Lietuvos savivaldybėse veikiančių socialinių paslaugų centrų, krizių centrų, nakvynės namų, savarankiško gyvenimo namų ir kitų socialinių paslaugų įstaigų vadovams nuolat tobulinti savo profesinę kvalifikaciją ir planuoti lėšas šiam tikslui įgyvendinti. Todėl pritardama Socialinių darbuotojų asociacijos atstovų išreikštai diskusijų metu nuomonei, siūlau įstatyme įtvirtinti reikalavimą visų socialinių paslaugų įstaigų vadovams turėti aukštąjį išsilavinimą. Tokia nuostata pagerintų socialinių paslaugų kokybę, sudarytų sąlygas socialinių stiprėti darbuotojų lyderystei.

 

Pasiūlymas:

19 straipsnio 8 dalies pakeitimas.

Pakeisti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 19 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„8. Socialinės globos įstaigos  Socialinių paslaugų įstaigos vadovas privalo turėti aukštąjį išsilavinimą ir nuolat tobulinti savo profesinę kompetenciją socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka.“

 

5.

201

 

 

Argumentai:

 

Nors socialinių paslaugų teikimo tvarka Lietuvoje gana išsamiai reglamentuota, tačiau socialinio darbuotojo, kaip pagrindinio socialinių paslaugų teikimo veikėjo, statusas ir veikla bendruoju požiūriu beveik neapibrėžta ir teisiškai nereglamentuota. Socialinių darbuotojų asociacija teigia, kad socialiniai darbuotojai neturi teisinių svertų savo teisėms, garbei ir orumui apginti teismuose. Socialiniai darbuotojai nėra teisiškai apsaugoti nuo paslaugų gavėjų įžeidinėjimų, grasinimų. Neretai pasitaiko atvejų, kai socialiniam darbuotojui deleguojamos su socialiniu darbu nesusijusios funkcijos, pavyzdžiui, maisto paketų dalinimas, jų sandėliavimas, perkrovimas ir pan. Taip pat socialiniai darbuotojai neturėtų būti visiškai atsakingi už kliento pasirinktus sprendimus ir veikimą – didelė dalis kliento sprendimų yra paties kliento atsakomybė. Socialinio darbuotojo pagrindinė funkcija yra pagalbos, paramos, tarpininkavimo teikimas krizėje esančiam asmeniui, bet socialinis darbuotojas negali priversti ar atlikti tam tikrus veiksmus už klientą, jo funkcija – įgalinti klientą veikti, keistis. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, taip pat siekinat didinti socialinių paslaugų kokybę, profesijos prestižą, būtinas aiškus socialinio darbuotojo veiklos teisinis reglamentavimas, įstatyme numatant socialinio darbuotojo teises, pareigas ir atsakomybę.

Paminėtina, kad kituose LR įstatymuose yra numatytos profesijų teises, pareigos ir atsakomybė, pvz., švietimo įstatyme yra pateiktos mokytojo teisės ir pareigos, specialiojo ugdymo įstatyme – specialiojo pedagogo teisės ir pareigos.

 

 

Pasiūlymas:

 

Papildyti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą Nr. X-493 201 straipsniu:

 

„201 straipsnis. Socialinio darbuotojo teisės, pareigos ir atsakomybė

1. Socialinis darbuotojas turi teisę:

1) pasirinkti socialinio darbo veiklos būdus ir formas;

2) gauti socialinėms paslaugoms teikti būtiną informaciją ir priemones;

3) neatskleisti asmens (šeimos) patikėtos paslapties tretiesiems asmenis;

4) dirbti psichologiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje ir higienos normas atitinkančioje darbo vietoje;

5) atsisakyti teikti socialines paslaugas, jeigu jam deleguojamos funkcijos nesusijusios su socialinio darbo turiniu, jeigu tai prieštarauja socialinio darbuotojo profesinės etikos principams arba kelia realų pavojų socialinio darbuotojo ir (ar) kliento saugumui;

6) ne mažiau kaip 16 valandų per metus dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo renginiuose;

7) teikti pasiūlymus dėl socialinės pagalbos asmeniui (šeimai).

2. Socialinis darbuotojas privalo:

1) užtikrinti geros kokybės socialinį darbą;

2) užtikrinti informacijos apie asmenį (šeimą) konfidencialumą ir duomenų apsaugą;

3) laikytis socialinio darbo profesinės etikos principų, gerbti, saugoti asmens teises ir jų nepažeisti;

4) siekti ir skatinti socialinius pokyčius, veikti kūrybiškai, taikyti inovacijas, domėtis ir dalintis gerąja patirtimi;

5) nuolat domėtis socialinio darbo naujovėmis, jas taikyti paslaugų teikimo procese;

6) bendradarbiauti su kitomis organizacijomis ir institucijomis, siekiant geriausiai užtikrinti asmens (šeimos) interesus;

7) pranešti kompetentingoms institucijoms apie galimus žmogaus teisių pažeidimus, grėsmę asmenų sveikatai ar gyvybei, sužalotus ar smurtą patyrusius asmenis, mirties atvejus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Socialinis darbuotojas atsako:

1) už socialinės pagalbos proceso asmeniui (šeimai) teikimo kokybę;

2) už padarytus etikos pažeidimus, aplaidumą, netinkamą jam deleguotų funkcijų vykdymą;

3) už aplaidumą, teisės aktų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, už padarytą žalą atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Socialinis darbuotojas neatsako už asmens (šeimos) elgesį, priimtus sprendimus ir jų padarinius.“

 

 

 

Seimo nariai                                                    (Parašas)                                  Monika Navickienė