LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas

 

paGRINDINIO KOMITETO PAPILDOMA IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LAISVĖS GYNĖJO TEISINIO STATUSO

ĮSTATYMO PROJEKTO  Nr. XIVP-415(2)

 

2021-06-02 104-P-37

Vilnius

 

           1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, komiteto nariai: Dainius Gaižauskas, Virgilijus Alekna, Vytautas Bakas, Jonas Jarutis,  Raimundas Lopata, Andrius Mazuronis, Arvydas Pocius, Valdas Rakutis, Saulius Skvernelis. Komiteto biuras: vedėjas Evaldas Sinkevičius, patarėjai: Vilma Greckaitė, Vilma Kaminskienė, Agnija Tumkevič, Mantas Lapinskas, Nortautas Statkus, padėjėjas Justas Gaidys.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

Str.

Str. d.

P.

1.

Seimo kanceliarijos

Teisės departamentas,

2021-05-26

 

 

 

Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pritarė daugumai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2021 m. balandžio 16 d. išvadoje pateiktų pastabų (komiteto 2021 m. gegužės 19 d. išvada Nr. 104-P-32), tačiau įstatymo projektas nėra tinkamai patikslintas, todėl Teisės departamentas laikosi nuomonės, išsakytos 2021m. balandžio 16 d. išvadoje Dėl Lietuvos Respublikos laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymo projekto Nr. XIVP-415.

 

Pritarti iš dalies

Argumentai:

Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pritarė daugumai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2021 m. balandžio 16 d. išvadoje pateiktų pastabų (komiteto 2021 m. gegužės 19 d. išvada Nr. 104-P-32).

Siekiant suvienodinti projekto teisinį reglamentavimą siūloma išbraukti iš preambulės: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio 5 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ Nr. I-114 nustatė, iki bus parengti Lietuvos Respublikos piliečio pasai ir patvirtinti Pasų nuostatai, išduoti Lietuvos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimus, pasirašant pasižadėjimą laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, gerbti savo valstybės nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą;

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. I-125 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių šaukimo į TSRS ginkluotąsias pajėgas“ išaiškino, kad prievartinis Lietuvos Respublikos piliečių šaukimas į kitų valstybių ginkluotąsias pajėgas Respublikos įstatymų požiūriu yra neteisėtas, o tiesioginis TSRS kariškių veikimas imant jaunuolius karinei tarnybai nėra leistas. Lietuvos Respublikos piliečių paėmimas ir pristatymas į TSRS karines įstaigas karinei tarnybai atlikti akivaizdžiai pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos ir TSRS įstatymus, bet ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas žmogaus ir piliečio teises;“.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti projekto preambulę ir  ją išdėstyti taip:

„Lietuvos Respublikos Seimas,

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, kad „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“, kad „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“;

konstatuodamas, kad:

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ nuostatos įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija;

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ Nr. I-14, kuriuo Lietuvos Respublikoje uždraudė karo propagandą ir nustatė, kad krašto apsaugą reglamentuoja įstatymas, taip pat vėlesniais įstatymais nustatė, kad teisių ir laisvių įgyvendinimas neatskiriamas nuo piliečio pareigų vykdymo, kad Lietuvos Respublikos pilietis privalo saugoti Lietuvos valstybės interesus ir juos ginti, nustatė Lietuvos valstybės krašto apsaugos prievolę ir karo tarnybos organizavimą valstybingumo atkūrimo laikotarpiu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos institucijų perimamumo ir tęstinumo principą, kad Lietuvos krašto apsauga – tai valstybės veikla, kuria siekiama ginti valstybės nepriklausomybę, jos interesus, sienas ir teritoriją;

po 1990 m. kovo 11 d. SSRS persekiojo ir naudojo prievartą prieš atsisakiusius tarnauti jos ginkluotosiose pajėgose ar pasitraukusius iš tokios tarnybos Lietuvos Respublikos piliečius, todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ Nr. I-14, 1990 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-17 „Dėl 1967 m. spalio 12 d. TSRS visuotinės karinės prievolės įstatymo negaliojimo Lietuvos Respublikos teritorijoje“ ir 1990 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. I-24 „Dėl TSRS gynybos ministerijos karinių komisariatų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo“, nutraukė TSRS gynybos ministerijos karinių komisariatų veiklą Lietuvoje;

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio 5 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ Nr. I-114 nustatė, iki bus parengti Lietuvos Respublikos piliečio pasai ir patvirtinti Pasų nuostatai, išduoti Lietuvos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimus, pasirašant pasižadėjimą laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, gerbti savo valstybės nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą;

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. I-125 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių šaukimo į TSRS ginkluotąsias pajėgas“ išaiškino, kad prievartinis Lietuvos Respublikos piliečių šaukimas į kitų valstybių ginkluotąsias pajėgas Respublikos įstatymų požiūriu yra neteisėtas, o tiesioginis TSRS kariškių veikimas imant jaunuolius karinei tarnybai nėra leistas. Lietuvos Respublikos piliečių paėmimas ir pristatymas į TSRS karines įstaigas karinei tarnybai atlikti akivaizdžiai pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos ir TSRS įstatymus, bet ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas žmogaus ir piliečio teises;

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 7 d. pareiškimu „Dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmų“ sureagavo į TSRS gynybos ministro įsakymą, kurio pagrindu į Lietuvą buvo įvesta specialiosios paskirties oro desantininkų divizija ir vykdomas prievartinis jaunuolių ėmimas į sovietinę armiją. Pareiškime akcentuoti Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų veiksmai ne tik kaip nusikalstami prieš suverenią Lietuvos Respubliką, bet ir kaip „nauja TSRS agresija prieš laisvės siekiančią Lietuvą“, buvo viltasi, kad ne tik jaunuoliai, bet ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei krašto apsaugos pareigūnai išliks ištikimi Tėvynei;

1991 m. sausio 8 d. okupacinio režimo šalininkams, prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ nariams, civilių drabužiais persirengusiems TSRS ginkluotojų pajėgų kariškiams ir jų specialiųjų tarnybų darbuotojams jų suorganizuoto mitingo metu nepavyko įsiveržti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastatą ir jėga nuversti teisėtai išrinktą valdžią;

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 11 d. priėmė pareiškimą dėl Sovietų Sąjungos Prezidento reikalavimų, karinės prievartos ir ketinimo „užgrobti valdžią Lietuvos Respublikoje“, kitu pareiškimu kreipėsi į Lietuvos žmones ragindama ne tik „nedalyvauti jokiuose okupacinių jėgų arba joms pavaldžių organizacijų rengiamuose rinkimuose, referendumuose ar kituose politiniuose renginiuose“, bet ir „priešintis agresijai visomis įmanomomis priemonėmis“, nes Sovietų Sąjungos agresyvūs veiksmai panaudojant ginkluotą jėgą kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei;

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. I-934 „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“ pažymi, kad „nepaisydamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. sausio 11 d. protesto notos Tarybų Sąjungos Vyriausybei, TSRS reguliariosios ginkluotosios pajėgos sausio 11–12 dienomis toliau plėtė savo operacijas. Buvo ginklu užgrobiami ir niokojami valstybiniai objektai, teisėsaugos įstaigos, blokuojami keliai, transportas, ryšiai. Yra žuvusių, sužeistų ir pagrobtų“. Tarybų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvos Respubliką įvertinti „kaip atvira karinė agresija, kuri turi būti nedelsiant nutraukta“, o „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atvejais turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui“;

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 77, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. I-934 „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“, Krašto apsaugos departamente įsteigė Psichologinės gynybos ir pilietinio pasipriešinimo komisiją; 

okupantų mėginimas 1991 m. sausio 11–13 dienomis įvykdyti karinį valstybinį perversmą baigėsi nesėkmingai; dėl okupantų vykdytos agresijos ginkluoto sovietų užpuolimo metu prie Televizijos bokšto bei Televizijos ir radijo komiteto žuvo 13 asmenų, apie 600 asmenų buvo sužeisti ir traumuoti, prie Spaudos rūmų 1991 m. sausio 11 d. sunkiai sužeistas Spaudos rūmų gynėjas;

nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos valstybės gynyba rėmėsi individualiu gynybos principu, kai, nesant valstybės gynimo tarybos ar atitinkamos institucijos, nesant nuostatų dėl karo padėties ar mobilizacijos paskelbimo, piliečiai įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ir kariniams veiksmams;

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. I-936 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės sudarymo“ sudarė Laikinąją gynybos vadovybę, nustatė jos kompetencijos sritis, veiklos atskaitomybę, pavedė vadovauti visapusiškai Lietuvos gynybai, kuri turėjo apimti „fizinės (karinės), politinės, informacinės ir kitokios gynybos“ veiksmus, „kol TSR Sąjungos užpuolimas ir karas prieš Lietuvą nebus nutrauktas“, nes „TSR Sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvos Respubliką“;

1991 m. sausio mėn. TSRS ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga užėmė svarbiausius šalies objektus. Svarbiausių valstybinių ir kitų civilinių objektų gynėjai gyva siena apjuosė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą;

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 28 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsnio papildymo“ Nr. I-1113 įtvirtino nuostatą, kad „Lietuvos piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą“;

1991 m. sausio 8 – rugpjūčio 21 dienomis SSRS vykdytos agresijos metu 1991 m. gegužės 19 d. Krakūnų pasienio kontrolės poste nužudytas pamainos viršininkas Gintaras Žagunis, 1991 m. liepos 31d. Medininkų pasienio kontrolės poste žiauriai nužudyti septyni muitininkai ir policininkai, 1991 m. rugpjūčio 21 d. TSRS ginkluotojų pajėgų ginkluotiems kariams bandant prasiveržti prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų susišaudymo metu pirmame poste žuvo neginkluotas savanoris Artūras Sakalauskas;

vertindamas Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės gynėjų indėlį į 1990 m. kovo 11 d. – 1991 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpį, 

priima šį įstatymą.“

3. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu.

 

Komiteto pirmininkas                                                                                                                                                                            Laurynas Kasčiūnas            

 

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro patarėjas Mantas Lapinskas