1.
|
Seimo kanceliarijos
Teisės departamentas,
2021-05-26
|
|
|
|
Įvertinę
įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos
taisyklių reikalavimams, atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pritarė
daugumai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės
departamento 2021 m. balandžio 16 d. išvadoje pateiktų pastabų
(komiteto 2021 m. gegužės 19 d. išvada Nr. 104-P-32), tačiau įstatymo
projektas nėra tinkamai patikslintas, todėl Teisės departamentas laikosi
nuomonės, išsakytos 2021m. balandžio 16 d. išvadoje Dėl Lietuvos
Respublikos laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymo projekto
Nr. XIVP-415.
|
Pritarti iš dalies
|
Argumentai:
Lietuvos
Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pritarė
daugumai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės
departamento 2021 m. balandžio 16 d. išvadoje pateiktų pastabų
(komiteto 2021 m. gegužės 19 d. išvada Nr. 104-P-32).
Siekiant
suvienodinti projekto teisinį reglamentavimą siūloma išbraukti iš preambulės:
„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio
5 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ Nr. I-114
nustatė, iki bus parengti Lietuvos Respublikos piliečio pasai ir patvirtinti
Pasų nuostatai, išduoti Lietuvos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikos
piliečio pažymėjimus, pasirašant pasižadėjimą laikytis Lietuvos Respublikos
įstatymų, gerbti savo valstybės nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą;
Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr.
I-125 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių šaukimo į TSRS ginkluotąsias
pajėgas“ išaiškino, kad prievartinis Lietuvos Respublikos piliečių šaukimas į
kitų valstybių ginkluotąsias pajėgas Respublikos įstatymų požiūriu yra
neteisėtas, o tiesioginis TSRS kariškių veikimas imant jaunuolius karinei
tarnybai nėra leistas. Lietuvos Respublikos piliečių paėmimas ir pristatymas
į TSRS karines įstaigas karinei tarnybai atlikti akivaizdžiai pažeidžia ne
tik Lietuvos Respublikos ir TSRS įstatymus, bet ir tarptautinės teisės
aktuose įtvirtintas žmogaus ir piliečio teises;“.
Pasiūlymas:
Pakeisti projekto
preambulę ir ją išdėstyti taip:
„Lietuvos
Respublikos Seimas,
vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos nuostatomis, kad „Tauta ir kiekvienas pilietis turi
teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“, kad
„Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno
Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“;
konstatuodamas, kad:
Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Akto „Dėl Lietuvos
nepriklausomos valstybės atstatymo“ nuostatos įtvirtina, kad Lietuvos
Respublikos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija;
Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė įstatymą „Dėl
Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ Nr. I-14, kuriuo
Lietuvos Respublikoje uždraudė karo propagandą ir nustatė, kad krašto apsaugą
reglamentuoja įstatymas, taip pat vėlesniais įstatymais nustatė, kad teisių
ir laisvių įgyvendinimas neatskiriamas nuo piliečio pareigų vykdymo, kad
Lietuvos Respublikos pilietis privalo saugoti Lietuvos valstybės interesus ir
juos ginti, nustatė Lietuvos valstybės krašto apsaugos prievolę ir karo
tarnybos organizavimą valstybingumo atkūrimo laikotarpiu, atsižvelgiant į
Lietuvos Respublikos institucijų perimamumo ir tęstinumo principą, kad
Lietuvos krašto apsauga – tai valstybės veikla, kuria siekiama ginti
valstybės nepriklausomybę, jos interesus, sienas ir teritoriją;
po 1990 m. kovo 11
d. SSRS persekiojo ir naudojo prievartą prieš atsisakiusius tarnauti jos
ginkluotosiose pajėgose ar pasitraukusius iš tokios tarnybos Lietuvos
Respublikos piliečius, todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,
vadovaudamasi 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymu
„Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ Nr.
I-14, 1990 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-17 „Dėl 1967 m. spalio 12
d. TSRS visuotinės karinės prievolės įstatymo negaliojimo Lietuvos
Respublikos teritorijoje“ ir 1990 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. I-24 „Dėl
TSRS gynybos ministerijos karinių komisariatų, esančių Lietuvos
Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo“, nutraukė TSRS gynybos
ministerijos karinių komisariatų veiklą Lietuvoje;
Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio 5 d. įstatymu „Dėl
Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ Nr. I-114 nustatė, iki bus parengti
Lietuvos Respublikos piliečio pasai ir patvirtinti Pasų nuostatai, išduoti
Lietuvos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimus,
pasirašant pasižadėjimą laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, gerbti savo
valstybės nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą;
Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr.
I-125 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių šaukimo į TSRS ginkluotąsias
pajėgas“ išaiškino, kad prievartinis Lietuvos Respublikos piliečių šaukimas į
kitų valstybių ginkluotąsias pajėgas Respublikos įstatymų požiūriu yra
neteisėtas, o tiesioginis TSRS kariškių veikimas imant jaunuolius karinei
tarnybai nėra leistas. Lietuvos Respublikos piliečių paėmimas ir pristatymas
į TSRS karines įstaigas karinei tarnybai atlikti akivaizdžiai pažeidžia ne
tik Lietuvos Respublikos ir TSRS įstatymus, bet ir tarptautinės teisės
aktuose įtvirtintas žmogaus ir piliečio teises;
Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 7 d. pareiškimu „Dėl
TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmų“ sureagavo į TSRS gynybos ministro įsakymą,
kurio pagrindu į Lietuvą buvo įvesta specialiosios paskirties oro
desantininkų divizija ir vykdomas prievartinis jaunuolių ėmimas į sovietinę
armiją. Pareiškime akcentuoti Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų veiksmai ne
tik kaip nusikalstami prieš suverenią Lietuvos Respubliką, bet ir kaip „nauja
TSRS agresija prieš laisvės siekiančią Lietuvą“, buvo viltasi, kad ne tik
jaunuoliai, bet ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei
krašto apsaugos pareigūnai išliks ištikimi Tėvynei;
1991 m. sausio 8 d.
okupacinio režimo šalininkams, prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“
nariams, civilių drabužiais persirengusiems TSRS ginkluotojų
pajėgų kariškiams ir jų specialiųjų tarnybų darbuotojams jų suorganizuoto
mitingo metu nepavyko įsiveržti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos pastatą ir jėga nuversti teisėtai išrinktą valdžią;
Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 11 d. priėmė pareiškimą
dėl Sovietų Sąjungos Prezidento reikalavimų, karinės prievartos ir ketinimo
„užgrobti valdžią Lietuvos Respublikoje“, kitu pareiškimu kreipėsi į Lietuvos
žmones ragindama ne tik „nedalyvauti jokiuose okupacinių jėgų arba joms
pavaldžių organizacijų rengiamuose rinkimuose, referendumuose ar kituose
politiniuose renginiuose“, bet ir „priešintis agresijai visomis įmanomomis
priemonėmis“, nes Sovietų Sąjungos agresyvūs veiksmai panaudojant ginkluotą
jėgą kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei;
Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. I-934 „Dėl
priemonių Lietuvos Respublikai ginti“ pažymi, kad „nepaisydamos Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1991 m. sausio 11 d. protesto notos Tarybų Sąjungos
Vyriausybei, TSRS reguliariosios ginkluotosios pajėgos sausio 11–12 dienomis
toliau plėtė savo operacijas. Buvo ginklu užgrobiami ir niokojami
valstybiniai objektai, teisėsaugos įstaigos, blokuojami keliai, transportas,
ryšiai. Yra žuvusių, sužeistų ir pagrobtų“. Tarybų Sąjungos veiksmai prieš
Lietuvos Respubliką įvertinti „kaip atvira karinė agresija, kuri turi būti
nedelsiant nutraukta“, o „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto
apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atvejais turi
teisę priešintis bet kuriam užpuolikui“;
Lietuvos Respublikos
Vyriausybė 1991 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 77, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. I-934
„Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“, Krašto apsaugos departamente
įsteigė Psichologinės gynybos ir pilietinio pasipriešinimo komisiją;
okupantų mėginimas
1991 m. sausio 11–13 dienomis įvykdyti karinį valstybinį perversmą baigėsi
nesėkmingai; dėl okupantų vykdytos agresijos ginkluoto sovietų užpuolimo metu
prie Televizijos bokšto bei Televizijos ir radijo komiteto žuvo 13 asmenų,
apie 600 asmenų buvo sužeisti ir traumuoti, prie Spaudos rūmų 1991
m. sausio 11 d. sunkiai sužeistas Spaudos rūmų gynėjas;
nuo 1990 m. kovo 11
d. iki 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos valstybės gynyba rėmėsi
individualiu gynybos principu, kai, nesant valstybės gynimo tarybos ar
atitinkamos institucijos, nesant nuostatų dėl karo padėties ar mobilizacijos
paskelbimo, piliečiai įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis
priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ir kariniams veiksmams;
Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. I-936 „Dėl
Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės sudarymo“ sudarė Laikinąją
gynybos vadovybę, nustatė jos kompetencijos sritis, veiklos atskaitomybę, pavedė
vadovauti visapusiškai Lietuvos gynybai, kuri turėjo apimti „fizinės
(karinės), politinės, informacinės ir kitokios gynybos“ veiksmus, „kol TSR
Sąjungos užpuolimas ir karas prieš Lietuvą nebus nutrauktas“, nes „TSR
Sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvos Respubliką“;
1991 m. sausio
mėn. TSRS ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga
užėmė svarbiausius šalies objektus. Svarbiausių valstybinių ir kitų civilinių
objektų gynėjai gyva siena apjuosė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir
televizijos pastatus, Televizijos bokštą;
Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 28 d.
įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2
straipsnio papildymo“ Nr. I-1113 įtvirtino nuostatą, kad „Lietuvos
piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos
valstybės suverenumą ir vientisumą“;
1991 m. sausio
8 – rugpjūčio 21 dienomis SSRS vykdytos
agresijos metu 1991 m. gegužės 19 d. Krakūnų pasienio kontrolės poste
nužudytas pamainos viršininkas Gintaras Žagunis, 1991 m.
liepos 31d. Medininkų pasienio kontrolės poste žiauriai nužudyti septyni
muitininkai ir policininkai, 1991 m. rugpjūčio 21 d. TSRS
ginkluotojų pajėgų ginkluotiems kariams bandant prasiveržti prie
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų susišaudymo metu
pirmame poste žuvo neginkluotas savanoris Artūras Sakalauskas;
vertindamas Lietuvos
nepriklausomybės ir laisvės gynėjų indėlį į 1990 m. kovo 11 d. – 1991 m.
rugpjūčio 21 d. Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpį,
priima šį
įstatymą.“
|