LIETUVOS RESPUBLIKOS
SU NEKILNOJAMUOJU TURTU SUSIJUSIO KREDITO ĮSTATYMO IR SU JUO SUSIJUSIŲ ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai
Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas į nacionalinę teisę perkeliant 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) 1093/2010 (toliau – Direktyva), ir įgyvendinant 2014 m. rugsėjo 19 d. Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) Nr. 1125/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES nuostatos dėl profesinės civilinės atsakomybės draudimo arba panašios garantijos minimalios piniginės sumos hipotekos kredito tarpininkams techninių reguliavimo standartų (toliau – Reglamentas).
Teikiamo Įstatymo projekto tikslai – įgyvendinant Direktyvos ir Reglamento nuostatas sustiprinti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito (toliau – kreditas) gavėjų (vartotojų) apsaugą, skatinti kredito paslaugų rinkos plėtrą ir konkurenciją tarp kredito davėjų bei kredito tarpininkų.
Siekiant nurodytų tikslų, Įstatymo projektu ketinama įgyvendinti šiuos uždavinius:
1. Direktyvos nuostatas taikyti ne tik gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto hipoteka užtikrintoms kredito sutartims (toliau – būsto kreditas), bet ir kitoms bet kokios paskirties nekilnojamuoju turtu užtikrintoms kredito sutartims, kurias sudaro vartotojai.
2. Nustatyti reikalavimus kredito sutarčių sudarymui ir nutraukimui.
3. Nustatyti reikalavimus kredito davėjų, kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veiklai.
4. Nustatyti taisykles, pagal kurias Lietuvos Respublikoje įsteigti kredito tarpininkai turėtų teisę teikti paslaugas kitose valstybėse narėse, o kitų valstybių narių kredito tarpininkai – Lietuvos Respublikoje.
5. Įtvirtinti priežiūros institucijos kompetenciją prižiūrint Įstatymo projekte nustatytų reikalavimų vykdymą.
Kartu su Įstatymo projektu teikiami susijusių įstatymų pakeitimų projektai:
1. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 3, 5, 22, 252, 34 straipsnių ir 3 priedo pakeitimo įstatymo projektas;
2. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo Nr. I-678 42 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Lietuvos banko įstatymo pakeitimo projektas);
3. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 3 straipsnio įstatymo projektas (toliau – Finansų įstaigų įstatymo projektas).
2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai
Įstatymo projektą rengė Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento (direktorius – Sigitas Mitkus, tel. (8 5) 239 0070) atstovai (Kredito ir mokėjimų rinkų skyriaus vedėja Toma Stašaitytė, tel. (8 5) 239 0158 ir to paties skyriaus vyr. specialistė A. Grigaitė, tel. (8 5) 219 4482) ir Kapitalo rinkų skyriaus vyr. specialistė Ramunė Radvilienė, tel. (8 5) 239 0170) kartu su Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Finansinių paslaugų ir rinkų skyriumi (vedėja – Lina Lankė, tel. (8 5) 268 0510, atsakingas asmuo – vyriausioji juriskonsultė Justina Tarasevičienė, tel. (8 5) 268 0516).
3. Įstatymo projekte siūlomų nuostatų teisinio reguliavimo būklė šiuo metu
Būsto kredito ir kitų kredito rūšių sutarčių sudarymas Lietuvoje šiuo metu reguliuojamas tik kai kuriais aspektais: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos nustato bendruosius paskolų ir kreditavimo sutarčių sudarymo aspektus, o būsto kreditus teikiantiems bankams bei kredito unijoms taikomi Lietuvos banko patvirtinti Atsakingojo skolinimo nuostatai, Klientų skundų nagrinėjimo tvarka, taip pat Lietuvos bankas yra parengęs rekomendacijas dėl kai kurių būsto kredito sutarčių sudarymo aspektų (reklamos, įsiskolinimų valdymo, kredito sutarčių sąlygų). Tačiau specialaus kredito sutarčių sudarymo ir vykdymo reguliavimo Lietuvoje nėra – Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas netaikomas kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto hipoteka, ir kredito sutartims, kurių paskirtis yra įgyti arba išlaikyti nuosavybės teisę į žemę arba esamą ar projektuojamą statinį.
4. Siūlomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos ir teigiami rezultatai, kurių laukiama priėmus Įstatymo projektą
Direktyva suteikia valstybėms narėms galimybę pasirinkti tam tikras reguliavimo alternatyvas (opcijas) ir, kadangi tai yra minimalaus harmonizavimo direktyva, nacionalinėje teisėje leidžiama nustatyti papildomus, Direktyvos nuostatoms neprieštaraujančius, reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad kreditų davėjų paslaugomis dažnai naudojasi finansinių žinių stokojantys asmenys, ne visada gebantys tinkamai įvertinti prisiimamus reikšmingus įsipareigojimus (tai ypač aktualu kalbant apie būsto kreditus) ir dėl to dauguma jų laikytini silpnesniąja sutarties šalimi, bei įgyvendinant Įstatymo projekto tikslus, Įstatymo projekte įtvirtinamos ne tik privalomos Direktyvos nuostatos, bet ir pasirenkamos tam tikros reguliavimo alternatyvos, nustatomi papildomi nacionaliniai reikalavimai, padėsiantys sustiprinti vartotojų pasitikėjimą rinka ir apsaugoti vartotojų interesus.
Pagrindinės Įstatymo projekto nuostatos:
4.1. Direktyvos nuostatų taikymo išplėtimas kitų rūšių kredito sutartims.
Direktyvos nuostatos taikomos kredito sutartims, užtikrintoms gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto hipoteka arba su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu susijusia teise (pvz., užstatymo teise, ilgalaikė nuoma, uzufruktu ir kt.), ir kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba esamo ar projektuojamo statinio nuosavybę.
Įstatymo projektu siūloma išplėsti Direktyvos nuostatų taikymo sritį – Įstatymo projekto nuostatas taikyti ne tik paminėtoms kredito sutartims, bet ir kitoms kredito rūšių sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (nepriklausomai nuo įkeisto nekilnojamojo turto paskirties). Visais atvejais Įstatymo projekto nuostatos taikomos tik toms kredito sutartims, kurias sudaro vartotojai. Išplėtus Direktyvos nuostatų taikymo sritį būtų užtikrinta vienoda vartotojų apsauga ir nustatytas nuoseklus teisinis reglamentavimas savo esme panašių kredito sutarčių atžvilgiu.
Direktyvoje nustatyta išimtis, leidžianti valstybėms narėms netaikyti jos nuostatų kredito sutartims, suteikiamoms siekiant bendro intereso tam tikrai visuomenės daliai be palūkanų ar taikant mažesnę nei rinkoje vyraujanti palūkanų norma arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesnės kredito gavėjui negu rinkoje vyraujančios sąlygos, ir taikant ne didesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą sudaromos kredito sutartys iš esmės atitinka Direktyvos išimtyje nurodytas kredito sutartis. Be to, pagal minėtą įstatymą sudaromoms kredito sutartims gali būti taikomas reikalavimas kredito sutarties vykdymą užtikrinti nekilnojamojo turto hipoteka, taip pat šių paskolų tikslas yra išlaikyti nuosavybės teises į nekilnojamojo turto nuosavybę, t. y. tenkinami Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimai dėl Įstatymo taikymo srities. Įvertinus tai, manytina, kad Įstatymo projektas turėtų būti netaikomas pagal minėtą įstatymą sudaromos kredito sutartims. Pagal Direktyvą jeigu nusprendžiama tokioms kredito sutartims netaikyti Direktyvos nuostatų, būtina užtikrinti, kad ikisutartiniu laikotarpiu vartotojai laiku gautų informaciją apie tokių kredito sutarčių pagrindines savybes, riziką ir išlaidas ir kad tokių kredito sutarčių reklama būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Pažymėtina, kad daugiabučių namų atnaujinimą (modernizavimą) reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai[1] nustato reikalavimus, susijusius su gyventojų (butų savininkų), sudarančių lengvatinio kredito, skirto būsto atnaujinimui (modernizavimui) sutartį su kredito įstaiga, informavimu apie esmines kreditavimo sąlygas (kredito suma, terminus, įmokų dydį, jų grąžinimo tvarką, butų savininkų susirinkimo sprendimų dėl investicijų plano (t. y. lengvatinio kredito) skelbimo tvarką ir kt.), todėl vartotojai, sudarantys sutartis dėl lengvatinių kreditų būsto atnaujinimui (modernizavimui), gauna išsamią ir visapusišką informaciją apie prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Tuo tarpu Direktyvos reikalavimus dėl daugiabučių namų atnaujinimui (modernizavimui) skirtų kredito sutarčių teisingos, aiškios ir neklaidinančios reklamos užtikrina Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas, įtvirtinantis pagrindinius reklamos principus, taikomus be kita ko ir finansinės veiklos reklamai, bei draudžiantis klaidinančią reklamą.
4.2. Pagrindiniai reikalavimai kredito sutarčių sudarymui ir nutraukimui.
4.2.1. Standartinės informacijos apie kreditą forma. Įstatymo projekte numatyta pareiga kredito davėjui ar kredito tarpininkui prieš sudarant kredito sutartį pateikti kredito gavėjui informaciją apie siūlomą kredito sutartį, kad kredito gavėjas galėtų palyginti skirtingų paslaugų teikėjų pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo. Ši informacija turi būti pateikiama raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje, naudojant priežiūros institucijos patvirtintą standartinės informacijos apie kreditą formą, kuri yra vienoda visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kurios kredito davėjai ir kredito tarpininkai negali keisti. Taip siekiama užtikrinti, kad kredito gavėjai gautų vienodos formos pasiūlymus dėl kredito sutarties sudarymo ir galėtų juos lengvai ir paprastai palyginti su kitų kredito davėjų ar kredito tarpininkų pasiūlymais.
4.2.2. Privalomos kredito sutarties sąlygos. Siekiant pagerinti vartotojų apsaugą ir sumažinti vartotojų ginčų dėl nesąžiningų kredito sutarčių sąlygų skaičių, taip pat įvertinus analogišką kredito sutarčių sąlygų reglamentavimą Vartojimo kredito įstatyme, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti privalomų kredito sutarčių sąlygų sąrašą (kredito palūkanų dydžio ir (ar) rūšies keitimo sąlygos, maržos didinimo ir mažinimo atvejai ir sąlygos, įkainiai, susiję su sutarties vykdymu, keitimu, nutraukimu sutartyje nustatytais atvejais, kredito gavėjo prašymo dėl kredito davėjo sutikimo gavimo išnuomoti, parduoti, kitaip perleisti įkeistą nekilnojamąjį turtą pagrindai bei tvarka, teisė gauti informaciją iš kredito davėjo ir kt.). Šios sąlygos nustatytos atsižvelgiant į teismų praktiką, dažniausiai kylančius vartotojų ginčus ir Lietuvos banko rekomenduojamą būsto kredito sutarčių gerąją praktiką.
4.2.3. Fiksuotoji kredito palūkanų norma ir kintamoji kredito palūkanų norma. Įstatymo projekte apibrėžtos fiksuotosios kredito palūkanų normos ir kintamosios kredito palūkanų normos sąvokos. Atsižvelgiant į tai, kad kintamos kredito palūkanų normos atveju būdinga kredito palūkanų normos pokyčio rizika, Įstatymo projekte siekiama nustatyti, kad kredito sutartyse fiksuotąja kredito palūkanų norma galėtų būti laikoma tik tokia kredito palūkanų norma, kuri nėra keičiama visą kredito sutarties laikotarpį. Palūkanų norma, kuri reguliariai arba kredito sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis gali būti keičiama, laikytina kintamąja kredito palūkanų norma. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad teikiant ikisutartinę informaciją ir kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta, kokios rūšies kredito palūkanų norma yra taikoma. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad kredito sutartyje, kurioje nustatyta kintamoji kredito palūkanų norma, turi būti atskirai nurodomas kredito davėjo taikomos maržos dydis ir orientacinė kredito palūkanų norma ar kita kredito palūkanų normos dalis, kuri gali būti keičiama kredito sutarties galiojimo laikotarpiu. Maržos dydis yra viena esminių kredito sutarties sąlygų, tad labai svarbu, kad vartotojui ji būtų tinkamai atskleista. Maržos apibrėžtis Įstatymo projekte nepateikiama, nes maržos apibrėžtis priklauso nuo to, kokius komponentus ji atspindi, o šie priklauso nuo kredito davėjo veiklos modelio. Atitinkamai rinkoje nėra vieningos skaičiavimo formulės ar tvarkos. Todėl pateikti vieningą maržos apibrėžimą būtų itin sudėtinga ir netikslinga, nes kiekvienas kredito davėjas ją apibrėžia kredito sutartyje, atsižvelgdamas į savo veiklos modelį. Paprastai marža suprantama kaip metinės palūkanų normos dalis, išreikšta procentais, taikoma visam kredito sutarties galiojimo laikotarpiui ir nustatyta šalių susitarimu. Priklausomai nuo kredito davėjo veiklos modelio marža gali atspindėti pelno, kredito davėjo skolinimosi rizikos ir (arba) kredito gavėjo rizikos maržą. Įstatymo projekto nuostatomis siekiama, kad kredito gavėjai nebūtų klaidinami kredito sutartyse nustatant trumpo laikotarpio (pavyzdžiui, 5 metų) palūkanų normą ir pavadinant tokias kredito palūkanas fiksuotosiomis. Tokios kredito sutartys susijusios su didele kredito palūkanų normos pokyčio rizika, kurios kredito gavėjai, sudarydami kredito sutartis, dažnai neįvertina.
4.2.4. Siejimo draudimas. Direktyva numato, kad turi būti draudžiamas finansinių produktų ir paslaugų siejimas, t. y. draudžiama siūlyti kreditą kartu su kitais finansiniais produktais ar paslaugomis, kai vartotojas negali kredito sutarties sudaryti atskirai, nesirinkdamas kartu ir tam tikrų finansinių produktų ar paslaugų. Tačiau Direktyva leidžia valstybėms narėms nustatyti tam tikras išimtis iš siejimo draudimo, pavyzdžiui, gali būti leidžiama kreditoriams reikalauti, kad vartotojai atidarytų mokėjimo sąskaitas, skirtas tik lėšų kaupimui siekiant grąžinti kreditą, arba gali būti leidžiama vykdyti finansinių produktų siejimą, kai panašiomis sąlygomis siūlomi produktai, kurių negalima atskirai įsigyti, suteikia akivaizdžios naudos vartotojui ir kreditorius tai įrodo. Direktyva taip pat leidžia numatyti, kad kredito davėjas turi teisę reikalauti įkeičiamo turto draudimo.
Įvertinus Direktyvoje siūlomas išimtis, Įstatymo projekte siūloma kredito sutartis leisti sieti su įkeisto turto draudimu, kadangi nekilnojamojo turto įkeitimas ir šio turto draudimas įprastai yra neatsiejama Įstatymo projekte reguliuojamų kredito sutarčių sąlyga. Kartu siūloma nustatyti kredito gavėjo teisę pasirinkti draudiką, jei kredito gavėjo pasirinkto draudiko siūloma draudimo sutartimi suteikiama draudimo apsauga yra lygiavertė draudimo apsaugai, kurią suteiktų kredito davėjo pasiūlytos draudimo įmonės draudimo sutartis.
Įstatymo projekte taip pat siūloma leisti kredito sutartis sieti su specialia riboto naudojimo mokėjimo sąskaita, skirta išimtinai tik grąžinamoms kredito lėšoms kaupti ir (arba) kreditui administruoti. Papildomai nustatomas reikalavimas, kad tokios išimties pasinaudojimo atveju, tokia mokėjimo sąskaita būtų atidaroma, tvarkoma, uždaroma ir su ja susijusios paslaugos, skirtos grąžinamoms kredito lėšoms kaupti arba kreditui administruoti, būtų nemokamos. Praktikoje pastebėta, kad bankai, teikdami kreditus, dažnai nustato reikalavimą tame banke turėti ir mokėjimo sąskaitą (taiko siejimą), iš kurios būtų nurašomos lėšos. Tokia praktika ne tik susaisto vartotojus su konkrečiu banku, bet ir apriboja jų galimybes ateityje reaguoti į besikeičiančius mokėjimo sąskaitos įkainius. Atitinkamai siejimas su mokėjimo sąskaita (ne riboto naudojimo) Įstatymo projekte yra draudžiamas. Įstatymo projekte, siekiant išvengti piktnaudžiavimo siejimu, taip pat išvengti galimo subjektyvaus įrodinėjimo ir abejotinos naudos vartotojams, siūloma nepasinaudoti kitomis Direktyvoje siūlomomis išimtimis, susijusiomis su siejimo draudimu. Pasirinktas siejimo reguliavimo modelis užtikrins skaidrumą ir aiškumą vartotojui.
Pažymėtina, kad Direktyva numato galimybę leisti finansinių produktų ir paslaugų grupavimą – kai kredito sutartį ir kitų susijusių produktų ar paslaugų sutartis galima sudaryti atskirai, tačiau kredito sutartį grupuojant su papildomais finansiniais produktais ar paslaugomis vartotojas visas paslaugas gauna geresnėmis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekte taip pat siūloma leisti finansinių produktų ir paslaugų grupavimą. Finansinių produktų ir paslaugų grupavimas suteiks vartotojams palankesnes sąlygas rinktis finansinius produktus ir paslaugas, didins vartotojų mobilumą, finansinių paslaugų teikėjų konkurenciją, suteiks galimybę kredito davėjams siūlyti vartotojams naudingus paslaugų paketus ir, priešingai nei siejimo atveju, užtikrins vartotojo galimybę rinktis.
4.2.5. Sprendimo dėl kredito sutarties sudarymo priėmimo laikotarpiai. Įgyvendinant Direktyvoje nustatytas pasirinkimo galimybes, Įstatymo projekte nustatyti du laikotarpiai, per kuriuos kredito gavėjas galėtų palyginti kredito davėjų pasiūlymus, įvertinti juos ir priimti gauta informacija pagrįstą sprendimą:
– 30 dienų apsvarstymo laikotarpis, kurį kredito davėjas turi suteikti vartotojui iki kredito sutarties sudarymo. Šio apribojimo tikslas – paskatinti kredito gavėją atsakingai apsispręsti dėl ilgalaikių įsipareigojimų prisiėmimo, detaliai susipažinti su ikisutartine informacija bei kitomis kredito sutarties sąlygomis;
– 14 dienų laikotarpis, skaičiuojamas nuo kredito sutarties sudarymo, per kurį kredito gavėjas gali pakeisti savo sprendimą ir atsisakyti jau sudarytos kredito sutarties. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Vartojimo kredito įstatyme.
Pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvoje kredito teikėjai įprastai taiko 30 arba 60 dienų apsvarstymo laikotarpį iki sutarties sudarymo, kad vartotojai turėtų pakankamai laiko priimti sprendimą dėl jiems reikšmingų įsipareigojimų prisiėmimo. Taigi, atsižvelgiant į šiuo metu galiojančią priežiūros praktiką ir siekiant apsaugoti vartotojus nuo skubotų sprendimų, Įstatymo projekte siūloma nustatyti būtent 30 d. apsvarstymo laikotarpį iki kredito sutarties sudarymo.
4.2.6. Išankstinis kredito grąžinimas. Direktyvoje įtvirtinta kredito gavėjo teisė savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį visiškai arba iš dalies įvykdyti nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui. Tokiais atvejais kredito gavėjas turi teisę į bendros kredito kainos, kurią sudaro likusio sutarties galiojimo laikotarpio palūkanos ir išlaidos, sumažinimą, be to, Direktyva leidžia riboti kredito davėjo nuostolius, susijusius su išankstiniu kredito ar jo dalies grąžinimu. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti kompensacijos kredito gavėjui dydžio apribojimą, apskaičiuojamą pagal Lietuvos banko nustatytas taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo Įstatymo projektu reguliuojamos sutartys yra ilgalaikės, o kredito davėjų šiuo metu taikomos baudos už išankstinį grąžinimą yra pakankamai didelės, vartotojas yra „pririšamas“ prie konkretaus kreditoriaus ir jo galimybės refinansuoti paskolą palankesnėmis sąlygomis yra ribojamos. Įvedus maksimalią išankstinio grąžinimo mokesčio ribą palengvinamos vartotojų galimybės keisti kredito davėją ir tuo pačiu pagerinama konkurencija rinkoje. Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad kompensacija kredito davėjui negalės viršyti 3 proc. anksčiau nustatyto termino grąžinamos kredito sumos. 3 proc. dydį siūloma nustatyti įvertinus rinkos dalyvių praktikoje taikomus kompensacijų dydžius. Kompensacijos kredito davėjas negalės reikalauti, kai kredito gavėjas kreditą ar jo dalį grąžins kintamosios kredito palūkanų normos keitimo dieną, nes tokiu atveju kredito davėjas iš esmės nepatiria nuostolių. Siūlomomis nuostatomis siekiama suvienodinti šiuo metu kredito davėjų taikomus skirtingus kompensacijos apskaičiavimo metodus, nustatyti skaidrų kompensacijos apskaičiavimo mechanizmą ir tokiu būdu supaprastinti išankstinio kredito grąžinimo ir kredito refinansavimo praktiką bei skatinti konkurenciją kredito paslaugų rinkoje. Pasirinktas kredito grąžinimo anksčiau laiko reguliavimas sumažins ginčų dėl kompensacijos dydžio pagrįstumo ir teisingumo skaičių ir užtikrins, kad tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas žinotų kompensacijos kreditoriui apskaičiavimo formulę ir kredito gavėjas galėtų bet kada pasiskaičiuoti ir žinoti jam kilsiančias išlaidas, susijusias su išankstiniu grąžinimu.
Nors Direktyvos 25 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė valstybėms narėms leisti vartotojams pasinaudoti išankstinio grąžinimo teise, jei jie turi teisėtą interesą (kai kredito sutartyse yra nustatyta fiksuotoji palūkanų norma), vis dėlto, siekiant skatinti kredito davėjų konkurenciją ir vartotojų mobilumą, nuspręsta nepasinaudoti Direktyvoje numatyta teise reikalauti, kad vartotojas pagristų savo norą grąžinti kreditą ankščiau laiko.
4.2.7. Sutartinių netesybų ir kitų mokėjimų ribojimas. Direktyva nustato, kad tuo atveju, kai kredito davėjas gali kredito gavėjui nustatyti ir taikyti mokėjimus, susijusius su įsipareigojimų nevykdymu (netesybas ir/ar palūkanas), tų mokėjimų suma turi būti ne didesnė, nei patirtos išlaidos, būtinos kompensuoti kreditoriui dėl kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymo. Įstatymo projekte, nustatant netesybų, susijusių su įsipareigojimų nevykdymu, dydį, buvo atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią gera praktika laikoma sutartyse nustatyti 0,05 proc. nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną dydžio delspinigius, nes pripažįstama, kad būtent tokio dydžio delspinigių pakanka minimaliems nuostoliams atlyginti. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekte netesybų, mokamų iki kredito sutarties nutraukimo, dydis apribojamas iki 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Be to, siekiant panaikinti galimybę kredito davėjams taikyti vartotojams papildomus mokėjimus už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, be jau numatytųjų netesybų, Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad jokios kitos netesybos ar mokėjimai už įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. Pažymėtina, kad pasiūlymas susijęs su priežiūros praktikoje pastebėtais atvejais, kai siekiant išvengti įstatyme įtvirtintų netesybų dydžio apribojimo, faktinės netesybos pavadinamos kitaip ir papildomai taikomos vartotojams.
4.2.8. Nekilnojamojo turto įkeitimas ir vertinimas. Atsižvelgiant į tai, kad kredito davėjas, esantis verslo arba profesijos tikslais veikiančia kredito sutarties šalimi, neturėtų perkelti visos savo verslo rizikos silpnesnei kredito sutarties šaliai – kredito gavėjui, Įstatymo projekte nustatyta, kad kredito davėjas neturi teisės reikalauti papildomai įkeisti nekilnojamąjį turtą ar reikalauti kito prievolių įvykdymo užtikrinimo, jei įkeisto nekilnojamojo turto vertė sumažėja ne dėl kredito gavėjo kaltės. Taip pat Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad kredito davėjas turi teisę reikalauti, kad kredito gavėjas padengtų turto vertinimo išlaidas, kai jis reikalauja pateikti nepriklausomą (išorės) nekilnojamojo turto, kurio hipoteka užtikrinamas įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas, vertinimą irtik kai sudaroma nauja kredito sutartis, didinama bendra kredito suma arba įkeisto turto vertė sumažėja dėl kredito gavėjo kaltės, taip pat, kai turto vertinimas atliekamas kredito gavėjui siekia pakeisti esmines kredito sutarties sąlygas. Kitais atvejais turto vertinimo išlaidos tektų kredito davėjui.
4.2.9. Kreditas užsienio valiuta. Įgyvendinant Direktyvos nuostatas dėl kredito užsienio valiuta, Įstatymo projekte įtvirtinta kredito davėjo pareiga, siūlant kredito gavėjui kredito sutartį užsienio valiuta, pasiūlyti kredito gavėjui papildomą priemonę, skirtą sumažinti užsienio valiutos kurso svyravimo riziką ir (arba) ją valdyti. Sutarties sudarymo metu turi būti vertinama ir sprendžiama, ar sutartis laikoma kredito sutartimi užsienio valiuta pagal Įstatymo projekte pateiktą apibrėžimą. Įstatymo projekte taip pat numatoma kredito gavėjo teisė nemokamai konvertuoti (esant tam tikroms sąlygoms) kredito valiutą į kitą valiutą. Kredito davėjas ir vartotojas galėtų kredito sutartyje susitarti dėl palankesnės konvertavimo galimybės. Dėl valiutos, į kurią galima konvertuoti kredito valiutą, kredito sutarties šalys turėtų susitarti kredito sutarties sudarymo metu. Tikimasi, kad toks reguliavimo modelis suteiks galimybę kredito gavėjui konvertuoti paskolos valiutą įvykus reikšmingam valiutos kurso pokyčiui, o susitarimas dėl konvertavimo valiutos kredito sutarties sudarymo metu užtikrins interesų pusiausvyrą tarp kredito sutarties šalių.
4.2.10. Kredito gavėjo apsauga, kai nevykdomi įsipareigojimai pagal kredito sutartį. Direktyva įpareigoja valstybes nares skatinti kredito davėją bendradarbiauti su finansinių sunkumų turinčiu kredito gavėju prieš pradedant išieškojimo iš kredito gavėjo turto procedūrą. Įgyvendinant šį reikalavimą, Įstatymo projekte numatyta „kredito atostogų“ galimybė, t. y. galimybė atidėti įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą kredito gavėjo nurodytam laikotarpiui, kuris negali būti ilgesnis negu 3 mėnesiai. Šiuo pasiūlymu siekiama padėti vartotojui spręsti finansines problemas, kilusias išimtinėmis aplinkybėmis – mirus sutuoktiniui, nutrūkus santuokai, vartotojui ar jo sutuoktiniui praradus darbą ar pripažinus asmenį nedarbingu, kai dėl šių aplinkybių sumažėja kredito gavėjo pajamos. Pažymėtina, kad siūlomas 3 mėn. terminas pasirinktas įvertinus šiuo metu kredito įstaigų taikomą praktiką.
Vis dėlto, siekiant išvengti asmenų piktnaudžiavimo įstatyme numatyta galimybe atvejų, kartu siūloma įtvirtinti papildomą sąlygą norint pasinaudoti įsipareigojimų vykdymo atidėjimu – ši galimybė būtų taikoma tik kai kredito gavėjas nebetenkintų priežiūros institucijos nustatytų kreditingumo vertinimo reikalavimų, susijusių su kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų pagal kredito ir kitas sutartis vidutinio įmokos dydžio ir pajamų santykiu. Kartu pažymėtina, kad siūlomos nuostatos sudarytų galimybę kredito gavėjui laikinai nemokėti tik kredito dalies, tuo tarpu palūkanos būtų mokamos kredito sutarties šalių susitarimu. Pažymėtina, kad šios nuostatos nepakeičia Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme nustatytos galimybės atidėti kredito įmokų mokėjimą pagal būsto kredito sutartis.
Atsižvelgiant į Europos bankininkystės institucijos (angl. European Banking Authority) rekomendacijas ir Lietuvos banko patvirtintas Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gaires bei gerąją praktiką, Įstatymo projekte įtvirtintos papildomos kredito gavėjų apsaugą užtikrinančios nuostatos – numatyta kredito davėjo pareiga elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, bendradarbiauti su kredito gavėju, pateikti reikiamą informaciją, nustatyti papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti ir kt. Įstatymo projekte taip pat nustatyta, kad kredito davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį tik esant esminiam kredito sutarties pažeidimui (tokiu pažeidimu gali būti laikomas ir ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas), tačiau prieš tai kredito davėjas turi informuoti kredito gavėją, taip pat turi būti išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės išsaugoti kredito sutartį.
4.3. Kredito gavėjų kreditingumo vertinimas.
Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti kredito davėjo pareigą vertinti kredito gavėjų kreditingumą remiantis pakankama, proporcinga ir reikalinga informacija apie kredito gavėjo pajamas, išlaidas ir kitas finansines bei ekonomines aplinkybes. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal šį įstatymą sudaromos kredito sutartys yra susijusios su ilgalaikiais ir reikšmingais vartotojams finansiniais įsipareigojimais, liečiančiais ir jo šeimos finansinę padėtį, įstatymo projekte taip pat siūloma nustatyti, kad kredito davėjas, atlikdamas kredito gavėjo kreditingumo vertinimą, turi atlikti ir kredito gavėjo sutuoktinio kreditingumo vertinimą, išskyrus, kai kreditas suteikiamas asmeniniams kredito gavėjo poreikiams ir vertinami visi finansiniai įsipareigojimai ir asmeninės kredito gavėjo pajamos.
Kartu nustatoma, kad kreditingumo vertinimui atlikti reikalingą informaciją kredito davėjas turės surinkti iš registrų ir informacinių sistemų bei kitų šaltinių, įskaitant kredito gavėją, taip pat kredito gavėjo kredito tarpininkui pateiktą informaciją. Atitinkamai siūloma nustatyti pareigą kredito gavėjui pateikti kredito davėjui teisingą ir išsamią informaciją, reikalingą kreditingumo vertinimui atlikti.
Įstatymo projekte taip pat siūloma nustatyti, kad, jeigu kredito davėjas ne dėl kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertina kredito gavėjo kreditingumą, kredito gavėjui pavėluotai mokant įmokas jo padėtis būtų palengvinama ir jis neturėtų kredito davėjui mokėti netesybų ir kitų kredito sutartyje nustatytų mokėjimų. Tai tam tikra prasme būtų drausminanti priemonė kreditų davėjams, dedantiems nepakankamai pastangų, kad būtų įvertinta tikroji vartotojo finansinė padėtis, taip pat panaikintų atsakomybės disproporciją, dėl kurios vartotojas atsiduria blogesnėje padėtyje nei kredito davėjas ir subalansuotų abiejų sutarties šalių atsakomybę.
4.4. Reikalavimai kredito davėjų ir kredito tarpininkų veiklai. Direktyvoje nustatyta pareiga valstybėms narėms užtikrinti kredito davėjų ir kredito tarpininkų kontrolę ir priežiūrą. Šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato Įstatymo projekte reguliuojamus kreditus teikiančių ir kredito tarpininko veiklą vykdančių asmenų (išskyrus bankus ir kredito unijas) kontrolės ir priežiūros mechanizmo. Atsižvelgiant į Direktyvos reikalavimus, taip pat į susiklosčiusią vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų priežiūros praktiką, Įstatymo projekte nustatyta kredito davėjų ir kredito tarpininkų registravimo procedūra. Paprasta ir skaidri įtraukimo į viešuosius kredito davėjų ir kredito tarpininkų sąrašus procedūra bei viešumas užtikrins, kad kredito sutarčių sudarymas vyktų nediskriminacinėmis sąlygomis, taip pat suteiks daugiau pasitikėjimo ir teisinio tikrumo kredito gavėjams.
Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos preambulės 10 punktas nedraudžia riboti Direktyvos taikymo kreditoriams, kurie yra juridiniai asmenys. Be to, analogiją galima rasti perkeliant Vartojimo kredito direktyvos 2008/48/EB nuostatas į nacionalinę teisę, kuomet direktyvos rėmuose numatyta opcija dėl teisinės formos įgyvendinta Vartojimo kredito įstatyme, nustatant, kad jis taikomas tik kreditoriams, kurie yra juridiniai asmenys. Atsižvelgiant į tai, bei siekiant užtikrinti kredito teikimo veiklos priežiūrą, Įstatymo projekte kredito davėją siūloma apibrėžti kaip asmenį, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą.
Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad teisę verstis kredito teikimo veikla asmenys įgis tik tuomet, kai priežiūros institucija juos įrašys į viešąjį kredito davėjų sąrašą, o teisę verstis kredito tarpininko veikla siūloma suteikti tik asmenims, įrašytiems į a) viešąjį nepriklausomų kredito tarpininkų, b) viešąjį priklausomų kredito tarpininkų, veikiančių daugiau nei vieno kredito tarpininko vardu ar c) viešąjį vieno kredito davėjo vardu veikiančių priklausomų kredito tarpininkų sąrašą. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad pirmuosius du paminėtus sąrašus tvarkytų priežiūros institucija, o trečiąjį – vieno kredito davėjo vardu veikiančių priklausomų tarpininkų sąrašą – tvarkytų patys kredito davėjai, kurių vardu veikia kredito tarpininkai. Šia nuostata siekiama sumažinti kredito tarpininkų, veikiančių vieno kredito davėjų vardu, administracinę naštą, optimizuojant jų įrašymo į viešąjį vieno kredito davėjo vardu veikiančių priklausomų kredito tarpininkų sąrašą procedūrą ir įpareigojant patį kredito davėją tvarkyti jo vardu veikiančių kredito tarpininkų sąrašus. Numačius pareigą kredito davėjui užtikrinti, kad asmenys jo vardu pradėtų veikti tik tuomet, kai Įstatymo nustatyta tvarka jie įrašomi į viešąjį vieno kredito davėjo vardu veikiančių priklausomų kredito tarpininkų sąrašą, būtų užtikrintas didesnis priklausomų vieno kredito davėjo vardu veikiančių kredito tarpininkų veiklos skaidrumas, taip pat būtų aiškiai atskleidžiamas jo santykis su kredito davėju arba davėjais. Pažymėtina, kad toks modelis yra sėkmingai taikomas draudimo sektoriuje.
Įstatymo projekte taip pat siūloma įtvirtinti asmenų įrašymo į minėtus sąrašus ir išbraukimo iš jų sąlygas ir tvarką, taip pat sąlygas, kurioms esant priežiūros institucija galės atsisakyti įrašyti asmenis į minėtus sąrašus.
Siekiant, kad kredito teikimo veikla būtų vykdoma profesionaliai, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti reikalavimus kredito davėjo ir kredito tarpininko vadovams ir kredito davėjo dalyviams. Be kita ko, siūloma, kad vadovais ar dalyviais negalėtų būti asmenys, pripažinti kaltais padarę nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su pinigų plovimu, teroristų finansavimu, taip pat nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir kt.
Įstatymo projekte taip pat siūloma įtvirtinti nuostatą, kad kredito davėjų (įskaitant ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius) ir kredito tarpininkų vadovai ir darbuotojai turi atitikti būtinus žinių ir gebėjimų reikalavimus. Kartu nustatoma, kad keičiantis vadovams ar vykstant įsigijimo sandoriui būtinas priežiūros institucijos pritarimas naujo vadovo kandidatūrai ar įsigijimo sandoriui. Atsižvelgiant į tai, kad priklausomų kredito tarpininkų, veikiančių tik vieno kredito davėjo naudai, sąrašą tvarko ir už šių kredito tarpininkų vadovų atitikimą įstatymo reikalavimams yra atsakingas kredito davėjas, Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad priežiūros institucijos pritarimas priklausomo kredito tarpininko, veikiančio vieno kredito davėjo vardu, vadovo kandidatūrai nereikalingas.
Pagal Įstatymo projekto nuostatas priežiūros institucija, prieš priimdama sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešuosius vartojimo kredito davėjų, kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašus, turės išsamiai įvertinti šių subjektų vadovų, jų dalyvių atitiktį įstatyme įtvirtintiems reputacijos reikalavimams. Vertindama šiuos asmenis, priežiūros institucija turės atlikti papildomus veiksmus, susijusius su asmens duomenų rinkimu ir vertinimu, taip pat ir veiksmus, numatytus Įstatymo projekto 49 straipsnio 2 dalyje, todėl siūloma Įstatymo projekte įtvirtinti 30 dienų terminą, per kurį priežiūros institucija turės įvertinti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl asmenų įrašymo į viešuosius kredito davėjų, kredito tarpininkų ar tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašus. Pažymėtina, kad analogiškas 30 dienų terminas yra jau numatytas Vartojimo kredito įstatyme ir taikomas praktikoje.
Įstatymo projekte taip pat siūloma įtvirtinti kredito davėjų ir kredito tarpininkų pareigas veikti sąžiningai, teisingai, skaidriai ir profesionaliai, atsižvelgiant į kredito gavėjų teises ir interesus, taip pat nustatyti reikalavimus konsultacinių paslaugų teikimui, siekiant, kad kredito gavėjui būtų pateikiama visa reikalinga informacija apie konsultacines paslaugas, kad būtų surinkta pakankama informacija apie kredito gavėjo poreikius, finansinę padėtį ir tikslus, kad kredito davėjas ar tarpininkas, teikdamas konsultacines paslaugas, veiktų geriausiais kredito gavėjo interesais ir kt.
Siekiant užtikrinti nepriklausomų kredito tarpininkų nepriklausomumą ir išvengti interesų konflikto, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti draudimą nepriklausomiems kredito tarpininkams gauti komisinį atlyginimą iš kredito davėjo (jiems atlyginimą turėtų mokėti klientas, o ne kredito davėjas). Priklausomiems kredito tarpininkams, kurie veikia vieno ar kelių kredito davėjų vardu, nėra keliami nepriklausomumo reikalavimai, todėl, siekiant išlaikyti proporcingumą, analogiški reikalavimai jiems nebus taikomi.
Direktyvos 7 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė valstybėms narėms uždrausti vartotojo mokėjimus kreditoriui ar kredito tarpininkui prieš sudarant kredito sutartį arba nustatyti tokių mokėjimų apribojimus. Pažymėtina, kad pagal griežtai reglamentuotą nepriklausomų tarpininkų veiklos modelį nepriklausomi tarpininkai, kurie veikia kliento, o ne kredito davėjų interesais, negalės gauti komisinio atlyginimo iš kredito davėjų – pats kredito gavėjas turės mokėti atlyginimą už suteiktas konsultavimo paslaugas, kurios nebūtinai gali baigtis konkrečios kredito sutarties sudarymu, todėl kliento atsiskaitymas su kredito tarpininku neturėtų būti siejamas su kredito sutarties sudarymu. Be to, priežiūros institucijos praktika nerodo, kad kredito davėjai ar kredito tarpininkai reikalautų iš kredito gavėjų nepagrįstų mokėjimų, taigi šio apribojimo taikymas nebūtų proporcingas.
Įstatymo projekte taip pat įtvirtinamas reikalavimas, pagal kurį kitoje valstybėje narėje įsteigtas kredito tarpininkas, vykdydamas veiklą Lietuvos Respublikoje, privalės turėti profesinės civilinės atsakomybės draudimą, tuo tarpu priklausomam kredito tarpininkui leidžiama turėti profesinės civilinės atsakomybės draudimą arba pasirinkti kitą žalos, kuri gali atsirasti dėl atsiradusią dėl priklausomo kredito tarpininko profesinių pareigų nevykdymo arba netinkamo vykdymo, atlyginimo būdą. Ši alternatyva siūloma todėl, kad Direktyva nustato pareigą kredito tarpininkams apsidrausti profesinės civilinės atsakomybės draudimu, galiojančiu teritorijose, kuriose jie teikia paslaugas, arba pasirūpinti kuria nors kita panašia garantija dėl atsakomybės už profesinį aplaidumą, o priklausomų kredito tarpininkų atveju buveinės valstybei narei leidžiama nustatyti, kad tokį draudimą arba panašią garantiją gali suteikti kreditorius, suteikęs kredito tarpininkui įgaliojimus veikti.
4.4. Kredito tarpininkų veikla kitose valstybėse narėse. Įgyvendinant Direktyvos nuostatas dėl kredito tarpininkų teisės teikti paslaugas kitose valstybėse narėse (vadinamojo „tarpininkų paso“), Įstatymo projekte nustatyta procedūra, pagal kurią Lietuvos Respublikoje įsteigti kredito tarpininkai turės teisę teikti paslaugas kitose valstybėse narėse, o kitose valstybėse narėse įsteigti kredito tarpininkai – Lietuvos Respublikoje.
4.5. Tarpusavio skolinimo veikla.
Pastaruoju metu sparčiai populiarėja tarpusavio skolinimo veikla, kai vartotojams per tam tikslui sukurtą internetinę platformą sudaroma galimybė skolinti(-s) pinigus tarpusavyje. Tarpusavio skolinimo veikla, reikalavimai tarpusavio skolinimo operatoriui, skolinimo per minėtas platformas apribojimai, siekiant apsaugoti vartotojų interesus, jau yra reglamentuoti Vartojimo kredito įstatyme. Siekiant išplėsti finansavimo nekilnojamam turtui įgyti galimybes vartotojams, numatoma leisti paskolos davėjams – fiziniams asmenims, skolinantiems asmenines lėšas per tarpusavio skolinimo platformas – per minėtas platformas teikti ir šio įstatymo reguliuojamus kreditus, užtikrintus nekilnojamojo turto hipoteka ir/arba kreditus, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito nekilnojamojo turto nuosavybę. Tuo tikslu, Įstatymo projektas papildomas nuostatomis, reglamentuojančiomis tarpusavio skolinimo veiklą, kurios yra analogiškos Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintoms nuostatoms.
Atsižvelgiant į tai, kad tarpusavio skolinimo veikla yra pakankamai rizikinga ir todėl gali kilti grėsmė, kad neprofesionalūs paskolos davėjai, patys to nesuprasdami, gali prisiimti per didelę riziką paskolindami per platformą visas savo pinigines lėšas vienam kredito gavėjui, siūloma riboti asmenų skolinamų lėšų dydžius nustatant, kad paskolos davėjas (jais galės būti tik fiziniai asmenys) vienam kredito gavėjui galėtų suteikti ne didesnį kaip 1000 eurų kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį vienoje platformoje. Tokie apribojimai padės paskolos davėjams tinkamai diversifikuoti prisiimamą riziką.
4.6 Tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla. Atsižvelgiant į tai, kad tiek įprasto skolinimo, tiek skolinimo per platformas atveju svarbu užtikrinti vienodo lygio vartotojų apsaugą, o tarpusavio skolinimo atveju paskolų davėjai (asmenys, skolinantys asmenines lėšas per platformas) neturės realių galimybių užtikrinti kredito davėjams taikomų reikalavimų laikymosi, Įstatymo projekte siūloma kredito davėjams taikomus reikalavimus, skirtus užtikrinti patikimą ir profesionalų būsto kreditų teikimą, taikyti tarpusavio skolinimo platformos operatoriams. Įstatymo projekte numatoma, kad teisę verstis tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla juridinis asmuo turės tik tada, kai priežiūros institucija įrašys jį į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių, veikiančių pagal šį įstatymą, sąrašą. Įstatyme siūloma nustatyti asmenų įrašymo į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą ir išbraukimo iš jo sąlygas ir tvarką, taip pat sąlygas, kurioms esant priežiūros institucija galės atsisakyti įrašyti asmenis į minėtą sąrašą.
Pažymėtina, kad Įstatymo projektas numato priežiūros institucijos teisę dėl įstatymo reikalavimų pažeidimo iš kredito davėjų, kredito tarpininkų bei tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašų išbrauktus asmenis vėl juos įrašyti ne anksčiau kaip po vienų metų nuo sprendimo išbraukti tuos asmenis iš sąrašų priėmimo dienos. Siūlomas terminas pasirinktas atsižvelgus į analogišką terminą, įtvirtintą Vartojimo kredito įstatyme, be to, toks laikinas asmenų ūkinės veiklos (kredito teikimo) apribojimas vienų metų laikotarpiui yra tinkamas bendrojo tikslo – vartotojų interesų gynimo – siekimui, proporcingas ir būtinas. Manytina, kad siūlomos nuostatos nepaneigia asmenų teisių ir laisvių iš esmės – veiklos laisvės ribojimas numatytas ne visam laikui, o tik konkrečiam apribotam laikotarpiui.
Įstatymo projekte taip pat nustatomi veiklos reikalavimai tarpusavio skolinimo platformos operatoriams, jų vadovams ir dalyviams. Įvertinus tai, kad tarpusavio skolinimo veikla bus galima užsiimti ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius galės veikti tiek pagal Vartojimo kredito įstatymą, tiek pagal įsigaliojusį Įstatymo projektą, Įstatymo projekto nuostatos parengtos atsižvelgiant į Vartojimo kredito įstatyme tarpusavio skolinimo veiklai ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veiklai keliamus reikalavimus (įskaitant ir įstatinio kapitalo dydį). Pažymėtina, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius, siekiantis teikti paslaugas tiek pagal Vartojimo kredito įstatymą, tiek pagal Įstatymo projektą, turės būti įrašytas į viešuosius sąrašus pagal abu įstatymus.
4.7. Priežiūros institucija ir jos kompetencija prižiūrint Įstatymo projekte nustatytų reikalavimų vykdymą. Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti, kad kredito davėjų, kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių veiklos priežiūrą atliks Lietuvos bankas. Įstatymo projekte, be kita ko, apibrėžiamos Lietuvos banko funkcijos ir teisės vykdant Įstatymo projekte nustatytų reikalavimų priežiūrą (teisė įrašyti asmenis į kredito davėjų ir kredito tarpininkų sąrašus ir iš jų išbraukti, teisė į informaciją, teisė organizuoti ir atlikti patikrinimus, teisė taikyti poveikio priemones ir kt.).
4.8. Atsakomybė už įstatymo pažeidimus ir poveikio priemonės.
Siekiant užtikrinti efektyvią Įstatymo projekto nuostatų laikymosi priežiūrą, nustatyta atsakomybė už Įstatymo projekto nuostatų pažeidimus bei poveikio priemonių, įskaitant ir pinigines baudas, skyrimo tvarka. Siekiant, kad baudų dydžiai už įstatymo pažeidimus būtų proporcingi galimiems Įstatymo pažeidimams ir atgrasytų pažeidėjus nuo naujų teisės pažeidimų, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti tokius baudų dydžius:
- už nustatytais terminais Įstatymo projekte ir (arba) įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytos ar priežiūros institucijos pareikalautos informacijos, duomenų ar dokumentų nepateikimą arba neteisingos, neišsamios ar netikslios informacijos pateikimą – fiziniams asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla, ir juridiniams asmenims – iki 15 000 eurų dydžio baudą;
- už trukdymą priežiūros institucijai arba jos įgaliotiems asmenims atlikti patikrinimus – fiziniams asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla, ir juridiniams asmenims –iki 25 000 eurų dydžio baudą;
- už Įstatymo projektu draudžiamų atlikti veiksmų ar veiklos vykdymą arba už kitus įstatymo pažeidimus – juridiniams asmenims iki 2 procentų bendrųjų metinių pajamų dydžio baudą, o fiziniams asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla,– iki 50 000 eurų dydžio baudą. Bauda juridiniam asmeniui, priklausančiam patronuojančiajai įmonei, nustatoma nuo pagrindinės patronuojančiosios įmonės pajamų, nurodytų praėjusių metų konsoliduotojoje finansinėje ataskaitoje. Taip pat siūloma numatyti galimybę priežiūros institucijai skirti juridiniams asmenims baudą iki 80 000 eurų tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų arba bendrosios metinės pajamos yra mažesnės negu 1 milijonas eurų.
Pažymėtina, kad kituose finansų rinkų srities teisės aktuose (Bankų, Kredito unijų, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų, Mokėjimo įstaigų įstatymuose) baudų dydžiai taip pat diferencijuojami atsižvelgiant į teisės pažeidimo rūšį arba pažeidimą padariusį subjektą. Pasirinkus Įstatymo projekte siūlomą baudų sistemą būtų užtikrinta analogiška taikytinų baudų sistema finansų rinkų srities teisės aktuose.
4.9. Kitos Įstatymo projekto nuostatos. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal kredito sutartis tik į viešąjį kredito davėjų ar viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą įrašytam asmeniui. Šia nuostata siekiama apsaugoti vartotojų interesus tais atvejais, kai kredito davėjas ar tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra išbraukiamas iš viešojo sąrašo arba jam laikinai uždraudžiama sudarinėti naujas kredito sutartis. Priešingu atveju gali susidaryti situacija, kai kredito davėjas ar tarpusavio skolinimo platformos operatorius būtų išbrauktas iš sąrašo, t. y. jam nebetaikomos įstatymo nuostatos, o kredito gavėjas prarastų jam įstatymo suteikiamas garantijas ir apsaugą, pavyzdžiui, nebetaikomas ribojimas dėl netesybų dydžio, kredito sutarties nutraukimas kredito davėjo iniciatyva tik įstatyme nustatytomis sąlygomis ir pan. Priežiūros institucijai pavedama nustatyti detalią teisių ir pareigų pagal kredito sutartis perleidimo tvarką.
Įstatymo projekte taip pat siūloma reglamentuoti tam tikrų įstatymo nuostatų taikymą Įstatymo projekto įsigaliojimo metu jau sudarytoms ir galiojančioms kredito sutartims, o ne tik sudarytoms po šio įstatymo įsigaliojimo. Kartu siūloma įstatymo nuostatas taikyti keičiamoms kredito sutartims, kai keičiamos esminės (kredito suma, kredito kaina, kredito sutarties trukmė ar kitos esminės sutarties sąlygos) iki įstatymo įsigaliojimo sudarytos kredito sutarties sąlygos.
Direktyva numato, kad jos nuostatos netaikomos iki 2016 m. kovo 21 d. sudarytoms kredito sutartims. Tačiau minėta Direktyvos nuostata valstybėms narėms nedraudžia nacionalinėmis priemonėmis reguliuoti kredito sutarčių, sudarytų iki Direktyvos perkėlimo termino pagal nacionalinius įstatymus. Priešingu atveju Įstatymo projektas būtų netaikomas absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų, kurie reikšmingus finansinius įsipareigojimus prisiima ne vienam dešimtmečiui. Tokiu atveju vartotojai, sudarę kredito sutartis iki Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos, negalėtų pasinaudoti Įstatymo projekto nuostatomis ir suteikiamomis garantijomis ir būtų itin blogesnėje padėtyje negu vartotojai, sudarę kredito sutartis po Įstatymo projekto įsigaliojimo. Toks teisinis reguliavimas skatintų vartotojus keisti sudarytas kredito sutartis, siekiant, kad pakeistoms kredito sutartims būtų taikomos Įstatymo projekto nuostatos. Manytina, kad toks reguliavimas neužtikrintų tinkamos vartotojų interesų apsaugos. Svarbu paminėti ir tai, kad iki Įstatymo projekto įsigaliojimo sudarytoms kredito sutartims nesiūloma taikyti Įstatymo projekto nuostatų visa apimtimi, o taikyti tik atskiras jo nuostatas, kurios užtikrintų, kad vartotojai galėtų pasinaudoti pačiomis svarbiausiomis teisėmis ir garantijomis, tokiu būdu siekiant išsaugoti kredito sutarčių šalių teisių ir interesų pusiausvyrą. Atsižvelgiant į tai, siūloma numatyti, kad šiuo metu galiojančių sutarčių atžvilgiu būtų taikoma pareiga informuoti kredito gavėjus apie kredito palūkanų normos pakeitimus, nuostatos dėl turto vertinimo, maksimalaus delspinigių dydžio, teisės grąžinti kreditą anksčiau sutartyje nustatyto termino, įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo valdymo ir atidėjimo, kredito sutarties nutraukimo. Manytina, kad galiojančių sutarčių keisti nebūtina, nes imperatyvioms Įstatymo projekto nuostatoms prieštaraujančios kredito sutarčių nuostatos būtų negaliojančios, tad vietoje sutarčių nuostatų būtų taikomos Įstatymo projekto nuostatos.
Siūlomos Įstatymo projekto nuostatos nepažeidžia negaliojimo atgal principo, pagal kurį – įstatymas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras įstatymui įsigaliojus. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (byla Nr. 3K-3-605/2005), Civilinio kodekso 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį. Atitinkamai siūloma, kad Įstatymo projekto nuostatos būtų taikomos tik tiems tęstiniams santykiams ir tiems susitarimams dėl esminių sutarties sąlygų pakeitimo, kurie įvyks ar bus sudaromi po Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos. Esminės sutarties sąlygos gali būti dviejų rūšių: pirma, nustatytos įstatyme (esminės pagal įstatymą); antra, esminės dėl to, kad sutarties šalis (šalys) joms suteikia tokią prasmę (esminės pagal šalių valią). Pagal Civilinio kodekso 6.3 straipsnį sutarties dalykas yra viena iš esminių sutarties sąlygų. Tad šiuo atveju manytina, kad kredito suma, sutarties laikotarpis, taikoma palūkanų norma, marža, kredito sutarties užtikinimo priemonė yra vienos iš esminių kredito sutarties sąlygų, tačiau Įstatymo projekto 16 straipsnis pateikia sąrašą ir kitų kredito sutarties sąlygų, kurios privalomai turi būti numatytos sutartyje. Taip pat pažymėtina, kad kredito sutarties šalys esminėmis gali laikyti ir kitas sutarties sąlygas, be kurių tokios sutarties jos nebūtų sudarę.
Pažymėtina, kad Įstatymo projekto nuostatos neturėtų būti taikomos jau įvykusiems teisiniams santykiams (pavyzdžiui, kredito gavėjas jau pasinaudojo teise grąžinti dalį kredito anksčiau sutartyje nustatyto termino ir sumokėjo kredito davėjo paskaičiuotą kompensaciją arba kredito gavėjas sumokėjo kredito davėjo priskaičiuotas netesybas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir t.t.).
Su Įstatymo projektu susiję Vartojimo kredito įstatymo pakeitimai. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyva pakeičia tam tikras Vartojimo kredito direktyvos 2008/48/EB nuostatas, kartu siūloma pakeisti šią direktyvą įgyvendinančio Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnį, jį papildant nuostata, kad Vartojimo kredito įstatymas bus taikomas ir nekilnojamuoju turtu neužtikrintoms kredito sutartims, kurių paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto renovacija, net jeigu bendra suteikiamo kredito suma pagal kredito sutartį viršija 75 000 eurų.
Vartojimo kredito įstatyme yra įtvirtinti reikalavimai, pagal kuriuos paskolos davėjas vienam vartojimo kredito gavėjui gali suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per 12 mėnesių laikotarpį, o bendra visiems vartojimo kredito gavėjams vieno paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 5 000 eurų per 12 mėnesių laikotarpį. Šie reikalavimai buvo įtvirtinti siekiant apsaugoti neprofesionalius paskolos davėjus, kurie patys to nesuprasdami, gali prisiimti per didelę riziką paskolindami savo visas pinigines lėšas vienam vartojimo kredito gavėjui. Įvertinus tai, buvo nutarta riboti paskolos davėjo skolinamas sumas, tokiu būdu diversifikuojant jo prisiimamą riziką.
Vis dėlto, minėto įstatymo taikymo praktikoje pastebėta, kad tarpusavio skolinimui per platformas taikoma 5 000 eurų taisyklė, kai bendra vieno paskolos davėjo visiems kredito gavėjams suteiktų kreditų suma negali viršyti 5 000 eurų, kitiems vartojimo kredito davėjams (t. y. greitųjų kreditų davėjams) sukuria geresnes konkurencines sąlygas nei tarpusavio skolinimo rinkai, kadangi vartojimo kredito davėjams toks reikalavimas nėra taikomas. Be to, galiojantis teisinis reguliavimas kitose valstybėse narėse įsikūrusioms tarpusavio skolinimo platformoms, suteikiančios galimybę savo pinigines lėšas skolinti ir Lietuvos piliečiams, sudaro konkurencinį pranašumą prieš Lietuvoje veiklą vykdančius tarpusavio skolinimo platformų operatorius, kadangi užsienio subjektams maksimalios investavimo sumos apribojimas netaikomas.
Rinkos dalyvių duomenimis, Lietuvoje šiuo metu aktyviai veikia 4 platformos (Savy, Finbee, Manu, Paskolų klubas), kurios jau yra išdavusios daugiau nei 4 200 kreditų. Investuotojai aktyviai diversifikuoja – vienas investuotojas vidutiniškai investuoja į daugiau nei 20 skirtingų kreditų.
Platformų operatoriai diversifikavimą skatina ir informaciniais pranešimais, teikiamais paskolų davėjams, ir suteikdami galimybę jiems diversifikavimą vykdyti automatiškai pačioje platformoje. Be to, diversifikavimą užtikrina 500 eurų taisyklė, pagal kurią paskolos davėjas vienam vartojimo kredito gavėjui gali suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per 12 mėnesių laikotarpį.
Atsižvelgiant į tai, bei palyginus Lietuvos ir kitų valstybių tarpusavio skolinimo veiklos priežiūros praktiką, kuri rodo, kad Lietuvos teisinis reguliavimas šioje srityje yra vienas griežtesnių, siūloma atsisakyti reikalavimo tarpusavio skolinimo platformoms riboti bendrą visiems vartojimo kredito gavėjams vieno paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų sumą, paliekant reikalavimą riboti vieno paskolos davėjo vienam vartojimo kredito gavėjui skolinamą sumą iki 500 eurų.
Taip pat siūloma patikslinti Vartojimo kredito įstatymo nuostatas dėl vartojimo kredito davėjams taikomo reikalavimo pateikti priežiūros institucijai informaciją apie priklausomų tarpininkų pasikeitimus. Toks reikalavimas yra nebeaktualus, kadangi įstatyme buvo įtvirtinta, kad vartojimo kredito davėjai patys tvarko savo priklausomų tarpininkų sąrašus (ne priežiūros institucija), tad priežiūros institucijai informacija apie tarpininkų pasikeitimus neaktuali. Siūlomas pakeitimas sumažintų administracinę naštą vartojimo kredito davėjams ir kartu panaikintų pareigą priežiūros institucijai vykdyti tyrimus ir taikyti sankcijas dėl tokio formalaus pažeidimo.
Kartu teikiamu Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymo projektu siekiama ištaisyti šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje įsivėlusią techninę klaidą. Siūloma patikslinti Vartojimo kredito įstatymo 34 straipsnio 4 dalį joje vietoj nuorodos į baudą, nustatytą minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte, įrašyti nuorodą į to paties straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose ir 2 dalyje nustatytas baudas.
Su Įstatymo projektu susiję Lietuvos banko įstatymo pakeitimai. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto nuostatos taikomos ne tik bankams ir kredito unijoms, bet ir kitiems asmenims, vykdantiems kredito davėjo, kredito tarpininko ir tarpusavio skolinimo operatoriaus veiklą, Lietuvos banko įstatyme papildytas prižiūrimų finansų rinkos dalyvių sąrašas. Atitinkamai kredito davėjai, tarpusavio skolinimo platformos operatoriai ir nepriklausomi kredito tarpininkai, kaip finansų rinkos dalyviai, mokantys įmokas už veiklos priežiūrą, įtraukiami į Lietuvos banko įstatymo 1 priede esančią lentelę, kurioje nustatoma įmokų už veiklos priežiūrą bazė ir maksimalūs įmokų dydžiai. Pažymėtina, kad Įstatymo projekte įmokų bazė nustatoma tik vienai kredito tarpininkų grupei – nepriklausomiems kredito tarpininkams, tuo tarpu priklausomų kredito tarpininkų, veikiančių tiek vieno, tiek kelių kredito davėjų vardu, priežiūrai atlikti priežiūros institucija kaštų nepatirs, todėl ir įmokų bazė nenustatoma. Analogiškai priklausomų draudimo tarpininkai įmokų už jų veiklos priežiūrą nemoka. Pažymėtina, kad įmokų bazė ir dydžiai parinkti įvertinus Lietuvos banko atliekamos rinkos dalyvių priežiūros metu gautų duomenų pagrindu skaičiuojamas priežiūros institucijos galimas darbo sąnaudas šių finansų rinkos dalyvių priežiūrai vykdyti bei atsižvelgus į įmokų dydžius, taikomus panašaus priežiūros masto reikalaujantiems subjektams.
Su Įstatymo projektu susiję Finansų įstaigų įstatymo pakeitimai.
Įstatymo pakeitimu tarpusavio skolinimo operatoriaus veikla įtraukiama į Finansų įstaigų įstatyme nustatytą finansinių paslaugų sąrašą.
5. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta
Neigiamų pasekmių, priėmus įstatymo projektą, nenumatoma.
6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai
Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai.
7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai
Įstatymo projekto nuostatos, visų pirma susijusios su Direktyvos reikalavimų įgyvendinimu, gali pareikalauti tam tikrų įgyvendinimo kaštų, tačiau pažymėtina, kad visiems rinkoje veikiantiems kredito davėjams ir kredito tarpininkams bus nustatytos vienodos veiklos sąlygos, o tai skatins sąžiningą verslo praktiką, pagerins kredito paslaugų kokybę, skatins naujų kredito produktų atsiradimą. Be to, gerinant kredito refinansavimo galimybes bus skatinama konkurencija tarp rinkos dalyvių, užtikrinama reikiama vartotojų teisių apsauga. Įstatymo projekte įtvirtinta galimybė Lietuvos Respublikoje įsteigtiems kredito tarpininkams teikti paslaugas kitose valstybėse narėse, o kitų valstybių narių kredito tarpininkams – Lietuvos Respublikoje, pagerins kredito paslaugų prieinamumą bei plėtrą, skatins konkurenciją tarp kredito davėjų ir kredito tarpininkų, veikiančių Europos Sąjungoje.
8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios
Priėmus Įstatymo projektą, kitų įstatymų keisti nereikės.
9. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka
Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai yra įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Ar Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus
Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus.
11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys
Priėmus Įstatymo projektą, Lietuvos bankas turės parengti ir priimti įgyvendinamuosius teisės aktus.
12. Kiek valstybės biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas
Įstatymo projektui įgyvendinti papildomų lėšų iš valstybės biudžeto nereikės.
13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados
Negauta.
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc
Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia jam įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: su nekilnojamuoju turtu susijęs kreditas, kredito sutartis, kredito davėjas, kredito gavėjas, kredito tarpininkas, bendros kredito kainos metinė norma, kreditingumo vertinimas, kredito užsienio valiuta sutartis, siejimas, grupavimas.
_____________
[1] 1. Aplinkos ministro 2013 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. D1-495 „Dėl pavyzdinės butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo dėl daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) protokolo formos ir pavyzdinės pavedimo organizuoti daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto parengimą ir (ar) įgyvendinimą, ir (ar) finansavimą sutarties formos patvirtinimo“.
2. Aplinkos ministro 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymas Nr. D1- 961 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo šaukimo, darbotvarkės ir priimtų sprendimų skelbimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.