G. MIKALAUSKAS. Gerbiamieji, pradedame Lietuvos laisvės dienos minėjimą ir Laisvės premijos įteikimo ceremoniją, skirtą Laisvės gynėjų dienos, Sausio 13-osios, 31-osioms metinėms paminėti. Ceremonijoje dalyvauja žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, nukentėjusieji Sausio 13-ąją, kovotojai už Lietuvos laisvę, nepriklausomybės gynėjai ir Laisvės premijos laureatai, Lietuvos Respublikos vadovai, Respublikos Vyriausybės ir Seimo nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, užsienio šalių diplomatinio korpuso atstovai, Lietuvos kariuomenės vadovybė, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, valstybės institucijų ir visuomeninių organizacijų atstovai, sostinės svečiai ir vilniečiai.

Laisvės dienos minėjimą pradėsime iškilmingai pakeldami Valstybės vėliavą ir sugiedodami Lietuvos Respublikos himną. Vėliavų pakėlimo ceremoniją vykdo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras.

Ponios ir ponai, į aikštę atvyksta Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – parlamento gynėjų ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių rikiuotė.

Lietuvos kariuomenės orkestras groja Lietuvos Respublikos Prezidento fanfarą. Lietuvos Respublikos Prezidentas pasisveikina su kariais.

Skambant Lietuvos Respublikos himnui keliamos vėliavos.

Kalbės Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. (Plojimai)

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba

G. NAUSĖDA. Brangieji, prieš 31 metus šioje aikštėje vienu ritmu plakė visos Lietuvos širdys. Būtent čia telkėsi ryškiausios viltys, bet kartu ir juodžiausi nuogąstavimai dėl ateities.

Kasmet rinkdamiesi čia, Nepriklausomybės aikštėje, mes liudijame stiprybę tų, kurie metė iššūkį brutaliai okupantų jėgai ir stojo ginti jauną demokratinę valstybę. Pagerbiame tūkstančius Tėvynės gynėjų, kurie nesitraukė net ir tamsiausiomis valandomis, sklindant žiniai apie pralietą kraują, nes puikiai žinojo, kad už jų nugarų – milijonai. Gedime tų, kurie sudėjo savo gyvybes ar prarado sveikatą, kad mes galėtume būti laisvi.

1991 metų sausio žygdarbis visada mums primins, kiek daug galime padaryti, veikdami išvien. Per amžius liks pamoka, kaip svarbu puoselėti laisvės idealus ir skiepyti juos jaunajai kartai.

Lietuvos kaimynystėje, deja, matėme atvejų, kai džiugiai sodintas laisvės medis galiausiai nudžiūvo, nespėjęs subrandinti vaisių. Matėme, kiek kančių sukelia tironijos sugrįžimas ir kaip sunku iš naujo kilti į kovą tiems, kurie negali pakęsti prievartos. Todėl šiandien džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip giliai įsišaknijusi laisvė veikti, necenzūruotas žodis ir nepriklausomybė. Dėkoju visiems tiems, kurie ilgus metus naujam gyvenimui kėlė sovietinės tikrovės prislėgtus žmones, kantriai ugdė žmogiškumą ir pilietiškumą, atkakliai ardė totalitarinio režimo pamatus.

Man nepaprastai malonu, kad šių metų Laisvės premija bus įteikta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ – leidinio, palikusio ypač reikšmingą ženklą mūsų laisvės byloje, – bendradarbiams. 17 metų pogrindyje skelbdama tiesą ir drąsindama tikinčiuosius kovoti už savo teises, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ tapo ne tik antisovietinio pasipriešinimo, bet ir tautos dvasinio pabudimo simboliu. Busdami mes sėmėmės stiprybės ir orumo iš štai tokių drąsos ir pasišventimo pavyzdžių. Kartą pabudę, galėjome toliau žengti plačiu laisvės keliu.

Šiandien Sausio 13-oji yra gyvas ne tik mūsų skaudžios netekties, bet ir didžiausios pergalės simbolis. Tegul jis kaskart įkvepia mus, kai susiduriame su naujais iššūkiais. Tegul jis skatina mus susitelkti, kai sunku, ir leidžia mums toliau žengti į ateitį! Ačiū jums. (Plojimai)

G. MIKALAUSKAS. Dėkojame, Jūsų Ekscelencija.

Dabar kviečiame visus jus atsigręžti į praėjusį laiką – į dieną, nutolusią nuo mūsų daugiau nei 30 metų. Kai kam atrodo, kad ji buvo tarsi vakar, bet vis daugėja tų, kurie gimė vėliau. Jiems šis laikas – jau istorija, kaip ir kitos dienos, ištirpusios laike. Laikas įprasmina mūsų gyvenimą ir mūsų žygdarbius. Laikas įvertina mūsų pasirinkimus ir ištrina arba užaštrina klaidas. Laikas gali būti mums ir atleidžiantis, ir negailestingas. Koks buvo mūsų laikas tada – Sausio 13-ąją prieš 31-erius metus?

Skamba muzikos kūrinys „Laikas“. Lietuvos Respublikos Seimo fojė groja pianistas Paulius Zdanavičius, jam trimitu prie Lietuvos Respublikos Seimo barikadų memorialo atliepia karys trimitininkas (laikrodžio tiksėjimo fone girdimas dainos „Baltas paukštis“ leitmotyvas).

Kūrinio metu rodomi archyviniai Sausio 13-osios vaizdo kadrai iš fojė, kai buvo Seimo gynėjai – savanoriai prie barikadų ir laužų.

Kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. (Aikštėje susirinkusi minia ima švilpti, pūsti trimitus, kelti didelį triukšmą.) Gerbiamieji protestuotojai, jeigu jūs negerbiate čia susirinkusiųjų, gerbkite bent jau žuvusiųjų už mūsų visų laisvę atminimą. Ačiū.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. (Aikštėje minia kelia didelį triukšmą.) Gerbiami Lietuvos laisvės gynėjai, Jūsų Ekscelencijos, Nepriklausomybės Akto signatarai, pilietės ir piliečiai. Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, yra tarp reikšmingiausių Lietuvos datų, kalbančių apie valstybės, mūsų valstybingumo gynybą. Ją minėdami prisimename 1991-uosius, kai Lietuvos žmonės, patyrę brutalią agresiją ir pasijutę piliečiais, tikrąja to žodžio prasme saugojo savimi tuomet dar labai trapią valstybę. Tai, ką dabar turime, didžiule dalimi yra anų dienų ryžto, drąsos ir pasiaukojimo dėka.

Kasmet Laisvės gynėjų dienos kontekstas yra vis kitoks. Jis suteikia šiai dienai skirtingą skambesį. Pernai iškilmingai pažymėjome tragiškų ir labai svarbių, didvyriškų įvykių trisdešimtmetį. Pažymėjome gal ne taip, kaip tikėjomės, nes šalį kaustė pandemija. Deja, pandemija neatsitraukė iki šiolei. Per pastaruosius metus situacija pasaulyje netapo labiau prognozuojama, saugesnė ar mažiau rizikinga, iškilo naujų grėsmių ir pavojų. Tai suprasdami privalome išlikti budrūs ir, tęsdami valstybingumo darbą, neprarasti esminių orientyrų.

1991-ųjų sausio 13-ąją galėjo atrodyti, kad veiksmas ribojasi aikšte, gatve ar pastatu, tačiau kiekvienas veiksmas turėjo ir platesnį kontekstą, tarptautinį atgarsį. Mus matė ne tik kaip besipriešinančius agresijai konkrečiose lokacijose, bet ir kaip galimą laisvojo pasaulio dalį. Tą istorinę galimybę mes sėkmingai išnaudojome, veikdami lokaliai prisidėjome prie globalių pokyčių. Tai reikšminga patirtis, ji šiandien yra vėl labai aktuali. Patirtis, kai drąsus žodis, darnus veiksmas ir tvirtas motyvas gali bendraminčius sutelkti, partnerius – įkvėpti, o nedraugus – sustabdyti. Tačiau tam reikia ne tik aiškių orientyrų, tvirtos pozicijos, bet ir santarvės tarp savų sienų. Valstybę sukurti gali tik žmonės, pasijutę piliečiais. Apginti valstybę, paremtą liberalios demokratijos principais, yra tik laisvų piliečių jėgoms. Būti piliečiu reiškia ginti savo valstybę.

Būkime! Su Laisvės gynėjų diena! Dėkoju už dėmesį. (Plojimai)

G. MIKALAUSKAS. Gerbiamieji, visų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimą pagerbkime tylos minute.

Tylos minutė skambant trimito garsui.

Ačiū. (Aikštėje minia skanduoja: „Ačiū! Ačiū! Ačiū!“)

Dabar Lietuvos laisvės gynėjams atminti nuaidės trys pagarbos salvės.

Trys Garbės sargybos kuopos karių salvės žuvusiesiems už Laisvę atminti. Rodomas vaizdo siužetas „Laisvės gynėjų diena“ su Sausio 13-osios aukų artimųjų pasisakymais.

Kalbės Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.

Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės kalba

I. ŠIMONYTĖ. (Aikštėje minia kelia didelį triukšmą, taip pat girdėti plojimai.) Gerbiamieji valstybės vadovai, susirinkę minėjimo svečiai, mieli Lietuvos žmonės. Kai prieš 31 metus nardžiau šioje aikštėje būdama paauglė, kupina jaunatviškos drąsos ir be atodairos, tada jau buvau pakankamai suaugusi suprasti, kad tai, kas įvyko 1990-ųjų Kovo 11-ąją, yra didžiausia gyvenimo dovana, tačiau vis dar per maža suvokti, kokia atsakomybė tuo metu slėgė šalies vadovo ir parlamento pečius. Kad laisvė gali būti sunki. Tokia sunki, kaip tos gėlės, kurias nešiau procesijoje nuo Sporto rūmų iki Antakalnio kapinių tada, kai laidojome žuvusius Sausio 13-ąją.

Tada nemokėjau deramai įvertinti, kiek drąsos ir pasiryžimo reikia stovėti veidu prieš buką jėgą, kai turi, ką prarasti. Ir kad tų jėgų vis dėlto randasi pakankamai, jeigu supranti, kad stovi už kažką didesnio, nei tu pats, – už laisvę, už tiesą, už savo valstybę ir savo tikėjimą. Bet labiausiai už atsakomybę. Už kitą. Už tuos, kurie jau išėjo, ir tuos, kurie dar tik ateis. Tai yra tikroji laisvė.

Laisvės gynėjų diena yra tarsi Nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos antspaudas. Patvirtinimas, kad visa tai, kas ten parašyta, yra tikra, prasminga ir brangu.

Šiandien ir toliau kalbame apie Lietuvos valstybės puoselėjimą, stiprinimą, grumiamės su iššūkiais, stengiamės atremti grėsmes ir augti. Ir visada turime prisiminti, kiek buvo paaukota, atsikovojant nepriklausomą Lietuvą, kad už ją buvo pralietas kraujas. Tačiau jis virto baltu paukščiu ir gieda virš mūsų. Ir giedos. Ir todėl, nors šiandien pagerbiame žuvusius, tai yra šviesi diena.

Kiekviena karta turi savą kovos už laisvę iššūkį. Tai Nepriklausomybės Akto signatarai, žmonės, kurie turėjo sukurti laisvos šalies institucijas, pokario partizanai, sovietmečio disidentai, Sąjūdžio atstovai, gyvoji barikada prie Seimo, gydytojai, kovojantys kovido fronte, kasdien įtampą patiriantys pasieniečiai, kariai ir kiti pareigūnai, atsakymų į sudėtingus klausimus ieškantys mokslininkai ir galiausiai jaunimas, kuris mokosi ir moko mus gyventi skirtybių pasaulyje.

Visais laikais kova už laisvę buvo savęs aukojimas dėl kitų, o ne pastanga užsidėti antpečius ar egoistinis naudos siekis. Ne aklas neigimas, ne noras maištauti ir kelti sumaištį, bet kova už tai, kas yra svarbu, už ką esi pasiryžęs prisiimti atsakomybę ir atiduoti tai, kas tau brangiausia. Nes laisvė visada yra kūryba, ne destrukcija. Ir tai, kad jūs galite šiandien man švilpti, yra taip pat tos iškovotos laisvės dalis.

Laisvės gynėjų diena yra labai svarbios pergalės atminimas. Tai vilties, ryžto ir įkvėpimo niekada nepasiduoti diena. Todėl noriu pasveikinti Lietuvos žmones visame pasaulyje ir palinkėti, kad tradiciniai sausio laužai teiktų jėgų ir įkvėptų pasididžiavimą savo valstybe, ir niekada nenustotų rusenti mūsų pačių širdyse. Labai ačiū. Gražios šventės visiems. (Plojimai)

G. MIKALAUSKAS. Gerbiamieji, pradedame iškilmingą Laisvės premijos įteikimo ceremoniją. (Aikštėje minia skanduoja: „Seimą lauk!“) Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos Respublikos Seimas, paminėdamas 1991-ųjų Sausio 13-osios metines, įsteigė Laisvės premiją, nes toji diena buvo svarbi ne tik mūsų tautai ir valstybei. Istorija tapę skausmingi sausio įvykiai paveikė Rytų ir Vidurio Europos politinę raidą. Simbolinės laisvės riterių pajėgos kasmet išauga, prie jų prisijungia ne tik mūsų šalies, bet ir panašių likimų tautų iškilios asmenybės. Ją yra pelnę Lietuvos ir užsienio politiniai kaliniai, disidentai, dvasininkai ir politiniai lyderiai – žmonės, kurie savo darbais įkvepia kitus, šventai tiki tuo, ką daro, jų neįmanoma nutildyti ar įbauginti.

Laisvė yra prigimtinis žmogaus siekis, nesvarbu, kokiame pasaulio krašte gyventume, todėl ypatingos pagarbos verti žmonės, kurie dėl laisvės nebijo rizikuoti savo pačių gyvenimais. Kiekvienais metais Laisvės premijos laureatai yra apdovanojami ir sparnuota Laisvės skulptūrėle – miniatiūrine tarpukario monumento, sukurto Juozo Zikaro, kopija. Mes linkime, kad „Sparnuotas angelas“ saugotų ne tik šios premijos laureatus, – tegul jis saugo pačią laisvę.

Kalbės Laisvės premijų komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė. (Plojimai)

Lietuvos Respublikos Seimo narės, Laisvės premijų komisijos pirmininkės Paulės Kuzmickienės kalba

P. KUZMICKIENĖ. (Aikštėje minia kelia didelį triukšmą, skanduoja: „Gėda! Gėda! Gėda!“) Apsisprendimo laisvė – tai galimybė kiekvienam žmogui pasirinkti, kaip ir dėl ko gyventi. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos žmonės pasirinko laisvės kelią. Eidami juo nepasidavė provokacijoms, spaudimui, grasinimams, nepabūgo už save didesnių, taikiai stovėjo prieš sovietų valdžios atsiųstus tankus, nedvejojo dėl savo apsisprendimo. Šiandien prisimindami Sausio įvykius ir pagerbdami tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę, liudijame tautos drąsą ir apsisprendimą priešintis.

Mūsų valstybės istorijoje apsisprendimas priešintis įprasmintas įvairiomis formomis: su ginklu rankoje, su daina širdyje, tyloje veikiant pogrindyje. Mūsų valstybės istorijoje apsisprendimas priešintis labai svarbus. Kad apsisprendimas kovoti už laisvę yra mūsų tautos tapatybės dalis, parodo ir šiandiena. Turime drąsos priešintis net didžiausioms pasaulio autokratijoms, kovoti už žmogaus teises ir už Lietuvos ribų.

Tiek šiandien, tiek ir tuomet buvo tokių, kurie netikėjo mūsų sėkme ir sakė: „Ką gali ta mažytė Lietuva?“ Tačiau pirmi paskelbėme Nepriklausomybę, pirmi išvedėme sovietų dalinius − tapome pavyzdžiu kitiems ir blogio imperija galiausiai buvo sugriauta ir nugalėta. Tada neturėjome iš ko mokytis. Šiandien mūsų patirtimi seka kiti.

Giliai įstrigo Jo Eminencijos Sigito Tamkevičiaus prieš kelerius metus Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu išsakyta mintis, kad, nepaisant okupantų bandymų sunaikinti Kryžių kalną, visad atsirasdavo tų, kurie kryžius atstatydavo. Tai buvo jų apsisprendimas.

Šiemet sukanka penkiasdešimt metų, kai pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. (Aikštėje minia skanduoja įvairius šūkius.) Tai tylaus, bet nepaprastai galingo pasipriešinimo pavyzdys. Jis skatino apsispręsti ir kitus, tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi, reikšmingai prisidėjo prie Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo. „Kronika“ buvo gabenama ir į Vakarus, išversta į užsienio kalbas, liudijo sovietų bjaurius nusikaltimus.

Jokia kita sovietų okupuota valstybė neturėjo tokiu mastu leidžiamo pogrindinio leidinio – virš 80 numerių, kuriuose skelbti Bažnyčios varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktai.

Sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė, sesuo Bernadeta Mališkaitė, vyskupas emeritas Jonas Boruta – vieni pagrindinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbių. Jie apsisprendė rizikuoti ir savo pavyzdžiu tęsti tai, dėl ko žuvo laisvės kovotojai. Jie drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti, nepaisant to, kad patys patyrė KGB persekiojimus.

Sesuo Gerarda – Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. (Aikštėje minia švilpia.) Nuo 1956 metų už tai, kad dalyvavo Vengrijos sukilimą palaikančioje taikioje protesto akcijoje, buvo pašalinta iš Vilniaus pedagoginio instituto. Vėliau neakivaizdines studijas tęsė Vilniaus universitete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Dirbo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 1973 metais dėl religinių įsitikinimų buvo atleista. Jo Eminencija Sigitas Tamkevičius ją pakvietė prisidėti prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“. Iki pat paskutinio „Kronikos“ numerio sesuo Gerarda rinko medžiagą, ieškojo talkininkų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapo viena pirmųjų „Caritas“ steigėjų.

Sesuo Bernadeta – taip pat minėtos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. 1980 metais ji buvo tardoma KGB, apribotas jos mokytojos darbas. Tais pačiais metais Jo Eminencija Sigitas Tamkevičius Bernadetą pakvietė prisidėti prie „Kronikos“ redagavimo ir leidybos. Suėmus Jo Eminenciją sesuo Bernadeta buvo viena iš pagrindinių „Kronikos“ leidėjų. Atgavus nepriklausomybę ji dirbo žurnalo „Caritas“ redakcijoje ir dėstė tikybą.

Jonas Boruta – Telšių vyskupas emeritas. 1962 metais bandė stoti į kunigų seminariją, bet sovietų valdžia neleido. Tuomet įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Dirbo Fizikos institute ir slaptai studijavo teologiją pogrindinėje kunigų seminarijoje. Jonas Boruta drauge su kunigais Vaclovu Aliuliu ir Albinu Deltuva vadovavo slaptiems seserų vienuolių teologijos kursams. Suėmus Jo Eminenciją Sigitą Tamkevičių, Jonas Boruta tapo „Kronikos“ redaktoriumi.

Tai tėra keli faktai iš šių nepaprastų asmenybių gyvenimo. Tačiau ir to užtenka suvokti jų apsisprendimų svarbą mūsų laisvei.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ veikloje dalyvavo gerokai daugiau talkininkų, nuostabių žmonių. Šiandien apdovanodami šias tris nepaprastas asmenybes dešimtąja Laisvės premija mes dėkojame ir žemai lenkiamės prieš visus tuos, kurių apsisprendimas prisidėti prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ mus vedė Nepriklausomybės ir Laisvės keliu.

Ačiū už jūsų apsisprendimą! (Plojimai, švilpimas)

G. MIKALAUSKAS. Gerbiamieji, Laisvės premija įteikiama Bernadetai Mališkaitei, Gerardai Elenai Šuliauskaitei, ji dėl ligos negalėjo atvykti, ir Jo Ekscelencijai Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, jis dėl garbaus amžiaus į Laisvės premijos įteikimo ceremoniją taip pat negalėjo atvykti. Šiandien jam atstovauja kardinolas Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. (Plojimai)

Rodomas muzikinis vaizdo pasakojimas apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.

Grojant orkestrui Garbės sargybos kuopos kariai į Nepriklausomybės aikštę iškilmingai atneša Laisvės statulėlę.

Vyksta iškilminga 2021 metų Laisvės premijos įteikimo ceremonija.

Laisvės premijos laureatų vardu kalbės viena iš pagrindinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbių Bernadeta Mališkaitė.

2021 metų Laisvės premijos laureatės Bernadetos Mališkaitės kalba

B. MALIŠKAITĖ. Jūsų Ekscelencijos Prezidentai, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, vyskupai, gerbiamoji Seimo Pirmininke, Seimo nariai, Vyriausybės vyrai ir moterys, garbūs Sausio 13-osios minėjimo dalyviai! (Aikštėje minia kelia didelį triukšmą.)

Kai sužinojau, kad esame nominuoti premijai, prieš akis iškilo Juozo Zikaro Laisvės statula. Ne tiek ji, kiek aukštas jos pjedestalas su jame įamžintomis kovomis, kurios vedė mus į laisvę. Esu dėkinga Lietuvos Respublikos Seimui, kad skirdamas Laisvės premiją „Kronikos“ bendradarbiams pasiuntė žmonėms žinią, jog ginti tikėjimo laisvę reiškia ginti pagrindines žmogaus teises ir siekį būti mąstančiu, atsakingu žmogumi. Laisvės statulos papėdėje regiu visus tuos, kurie nepakluso svetimai ideologijai ir prieš kuriuos vykdytus nusikaltimus viešino „Kronika“.

Stebuklas, žinant KGB sekimo mastą, kad „Kronika“ ėjo septyniolika metų. Sunaikinti jos nepavyko ne todėl, kad leidusieji ar bendradarbiavusieji būtų buvę išskirtinai drąsūs, bebaimiai, turintys ypatingų galių išlikti. Taip nebuvo. Už „Kronikos“ dauginimą ir platinimą buvo nuteista 14 žmonių, jų kalinimo ir tremties metus sudėjus kartu už kiekvieną išėjusį „Kronikos“ numerį, o jų – 81, yra sudėta maždaug vienų metų nelaisvės kalėjime ar tremtyje auka. Pasiaukojimas dėl kilnaus reikalo visada anksčiau ar vėliau yra vaisingas. Bet ar to būtų užtekę? Tikrai ne. Tuos metus jautėme ir juos išgyvenome kaip galijoto ir dovyduko kovą, ir kiekvienas, prisidėjęs prie „Kronikos“ leidimo, galėtų konkrečiais faktais paliudyti apie Apvaizdos ranką, ypatingai juos globojusią pačiais sunkiausiais momentais.

Šiandien visus Lietuvos žmones, ypač to laikmečio bendraminčius, noriu sveikinti su pergale – ištikimybė Dievui, Tėvynei, žmogui buvo ir lieka prasminga ir palaiminta.

Pamenu, ūgtelėjusią tėvai mokė, jei reikėtų rinktis tiesą ar laisvę, rinktis tiesą: „Nepamiršk, kad per visus amžius žmonės dėl tiesos, tikėjimo, sąžinės laisvės sudėjo labai dideles aukas… Mūsiškės – tik dar vienas lašas skausmo vandenyne. Prasilenksi su tiesa, pasiklysi“, – sakydavo mama.

„Kronikos“ stiprybė – faktai. O tiesõs, panašiai kaip ir šviesõs, po puodu nepavoši. Tiesoje glūdi laisvės galia, o melo kojos trumpos ir molinės. (Aikštėje minia kelia didelį triukšmą.) Žinoma, galima žmogų ir tautas pavergti iš išorės – surakinti grandinėmis ar pančiais, bet aukos jauseną, kuri mus daro bejėgius, prisiimame patys – iš vidaus, jos neįsileisdamas žmogus, nors ir gimęs su grandinėmis, gali būti laisvas. Mat laisvė ir tiesa – dovana nuo Dievo… Krikščioniui tai – Jėzus Kristus, liudijęs apie save: „Aš esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Tiesa padarys jus laisvus.“

Iš šiandien žinomų pasaulio mąstytojų, o jie nelyginant senieji pranašai, girdėti perspėjantys žodžiai, kad pasaulyje nyksta pati objektyvios tiesos samprata, kad žmonės turėtų išsigąsti, susimąstyti, nes jai išnykus dėl praktinių sumetimų melas gali tapti tiesa. Manau, kad Sausio 13-oji kiekvienam iš mūsų yra geras laikas permąstyti savo santykį su tiesa ir laisve: laisvas nuo ko? laisvas kam? Laisvės be moralės ir atsakomybės nebūna.

Šiais metais Sausio 13-ąją yra trisdešimt pirmas kartas, kai stovime čia ir prisimenam… Duok Dieve, kad toji atmintis mumyse ir per kartas neišblėstų. Istorija – sausi faktai. Atmindami mes jiems suteikiame prasmę, o patys įgauname tapatybę. Didele dalimi esame tuo, kuo mus padarė praeitis. Žydų kilmės anglų intelektualas filosofas, teologas, rabinas Džonatanas Saksas yra sakęs: „Tą palikimą renkuosi saugoti kitų kartų labui, nes, priešingu atveju, be tapatybės kas aš – dulkė ant begalybės paviršiaus.“

Sausio 13-osios naktį su jaunimo grupe iš Kybartų buvau prie Seimo rūmų, tikriausiai kaip ir dauguma jūsų. Per naktį išgyventa, išjausta, viltasi ir melstasi tiek ir taip, kad atrodė ne naktis, o šimtmetis. Nepaisydami grėsmingos nežinios, kurią stiprino kaustantis šaltis, nerimo ir baimės, agresijos akivaizdoje dvasios vienybę ir jos jėgą tiesiog apčiuopiamai jautėme: už tiesą ir laisvę buvome pasiryžę žūti. Šiandien, kaip ir kasmet, susirenkame ne žūti, o gyventi, kad žuvusiųjų auka įgautų prasmę, kad tik ji, Lietuva, būtų laisva ir teisinga, kad žmogui joje būtų gera gimti ir augti.

Užbaigti savo kalbą noriu to paties Sakso žodžiais: „Mylėkime savo artimą. Mylėkime ateivį. Išgirskime šauksmą to, kurio kiti negirdi. Išgelbėkime vargstantį iš jo vargų. Rūpinkimės visų orumu. Paskatinkime turintį daugiau, nei jam reikia, dalytis savo palaima su tais, kurie turi mažai. Pamaitinkime alkstantį, priglauskime benamį, pagydykime sergantį kūnu ir dvasia. Kovokime su neteisybe, kad ir kas ją darytų ir kad ir kam ji būtų daroma. Tai moraliniai, ne ekonominiai ar politiniai dalykai. Tačiau be jų laisvė negyvuos. Moralė nėra pasirinkimas. Ji – būtinybė. <…> ir kartais, gelbėdamas kito kūną, išgelbsti savo sielą.“ Taigi pretenzingai neklauskime, ką man davė laisvė ar gyvenimas. Klauskime, ko iš manęs nori gyvenimas ir ką aš jam galiu duoti?

Nuo savęs norėčiau palinkėti, kad taip, kaip tą lemtingąją Sausio 13-osios naktį jautėme vieni kitus, taip ir šiandien jaustume. Kad mūsų rūpestį savimi labiau ir sparčiau keistų rūpestis mumis, nes be tvaraus „mes“ nebus ir tikro „aš“.

Su Laisve! (Plojimai, švilpimas)

G. MIKALAUSKAS. Gerbiamieji, mūsų laisvė – tai lyg mūsų dainiaus Vytauto Kernagio „Baltas paukštis“ danguje. Mes galime jį matyti, galime jausti, galime girdėti jo galingą giesmę šiandien, rytoj ir amžinai. Jos nenutildys niekas, jeigu tik mes mokėsime savo laisve dalintis. Tad būkime vieningi, saugokime savo baltą paukštį, savo laisvę.

Skamba finalinis muzikos kūrinys – Vytauto Kernagio daina „Baltas paukštis“, atliekama Kristinos Radžiukynaitės, akompanuojant Lietuvos kariuomenės orkestrui. (Plojimai)

Jūsų Ekscelencijos, garbūs svečiai, ponios ir ponai. Iškilmingą Laisvės premijos įteikimo ir Valstybės vėliavos pakėlimo ceremoniją užbaigia žygiuojantys laisvos Lietuvos kariai. Švęskime laisvę! Švęskime Lietuvą!