LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

žMOGAUS TEISIŲ kOMITETO

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL UŽSIENIEČIŲ TEISINĖS PADĖTIES“ NR. IX-2206 67, 140⁸, 140¹² STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR 140¹¹, 140¹⁷ STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS

ĮSTATYMO PROJEKTO Nr. XIVP-2385

2023-03-29 Nr. 112-P-11

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kepenis, nariai: Vytautas Bakas, Tomas Bičiūnas, Eugenijus Gentvilas, Andrius Navickas, Arūnas Valinskas; Komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, Komiteto biuro patarėjos Inga Ališauskienė, Eglė Lukšienė ir Rūta Ragaliauskienė; biuro padėjėja Ingrida Aidietienė.    

Kviestieji asmenys: Vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius, Vidaus reikalų ministerijos Migracijos grupės vyresnioji patarėja Rūta Jasulaitienė, Seimo kontrolierė Erika Leonaitė, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) atstovė Lietuvoje Renata Kuleš.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
		str.	str. d.	p.
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2023-01-18				Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime.	Pritarti
2.	Seimo kontrolierių įstaiga 2023-03-14 Nr. 1/3D-560				Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 3 ir 19^2straipsniais, įgyvendindama nacionalinės žmogaus teisių institucijos funkcijas, pagal kompetenciją įvertino Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 67, 140^8, 140^12 straipsnių pakeitimo ir 140^11, 140^17 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektą (toliau - Projektas) bei teikia Projektu siūlomo teisinio reglamentavimo vertinimą žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo aspektu. Kaip matyti iš Projekto aiškinamojo rašto, Projektu siekiama įgyvendinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) 2022 m. birželio 30 d. sprendimą byloj e C-72/22PPU ir suderinti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - UTPĮ) nuostatas su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau - Procedūrų direktyva) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) (toliau - Priėmimo direktyva), nuostatomis, panaikinant UTPĮ nuostatas, įgalinusias karo padėties, nepaprastosios padėties arba ekstremaliosios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio metu sulaikyti prieglobsčio prašytojus vien todėl, kad jie šios valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai. Šios Projektu siūlomos UTPĮ pataisos sveikintinos ir vertintinos teigiamai. Kartu pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - UTPĮ) 140^8straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintą reguliavimą prieglobsčio prašytojus, kurių prašymai nagrinėjami skubos tvarka arba nenagrinėjami, iki sprendimo juos įleisti į Lietuvos Respubliką, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - VSAT) laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar kitose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadovaujantis UTPĮ 140^8 straipsnio 5 dalimi, toks laikinas prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas gali trukti net iki 6 mėnesių. Pagal UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalį, analogiška kaip minėtiems prieglobsčio prašytojams priemonė taikoma ir užsieniečiams, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai, bei užsieniečiams, dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo arba išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas. Pažymėtina, kad tiek Seimo kontrolierių, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikinas apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje prilyginamas de facto sulaikymui. Pavyzdžiui, 2023 m. sausio 19 d. nutartyje1^[1] LVAT pasisakė, kad „[u]žsieniečiams buvo taikomas faktinis sulaikymas remiantis 140^8 straipsnio 3 dalimi“. Tuo tarpu prejudiciniame sprendime, priimtame byloje C-72/22 PPU, ESTT konstatavo, jog alternatyvi sulaikymui priemonė, kaip tai suprantama pagal Lietuvos teisę, t. y. apgyvendinimas VSAT centre nustatant teisę judėti tik šiai apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, prilygsta sulaikymui pagal Priėmimo direktyvos 2 straipsnio h punktą^[2]. Pažymėtina ir tai, kad pagal galiojantį UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą prieglobsčio prašytojai, kurių prašymai nagrinėjami skubos tvarka arba nenagrinėjami, tam pritaikytose vietose laikinai apgyvendinami, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, be jokio administracinio sprendimo. Šiuo požiūriu UTPĮ 140^8straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas skiriasi nuo UTPĮ 140^8 straipsnio 6 ir 7 dalyse įtvirtinto reguliavimo, kur nustatytas tapačios laisvę ribojančios priemonės taikymas prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams, kurie nėra prieglobsčio prašytojai, taikymas papildomus 6 mėnesius, atitinkamai Migracijos departamento ir VSAT sprendimais. Šiame kontekste paminėtina ir LVAT 2023 m. sausio 19 d. nutartis, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad „užsieniečiams buvo taikomas faktinis sulaikymas remiantis 140^8straipsnio 3 dalimi, tai buvo padaryta administraciniu sprendimu (nors tai ir nebuvo išreikšta atskiru dokumentu), kuriuo jie buvo apgyvendinti“. Situacija, kai asmens laisvė apribojama be Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintus reikalavimus atitinkančio rašytinio administracinio sprendimo, lemia inter alia garantijų, įtvirtintų Procedūrų direktyvoje ir Priėmimo direktyvoje, paneigimą. Aptariamas teisinis reguliavimas, kuriuo nėra įtvirtintas reikalavimas atitinkamam subjektui raštu priimti sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo ar neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymo, kuriame būtų numatytos sulaikymo faktinės ir teisinės priežastys, neatitinka ir Direktyvos Nr. 2013/33/ES 9 straipsnio 2 dalies nuostatos, nurodančios, kad įsakymą dėl sulaikymo raštu turi parengti teisminės arba administracinės institucijos. Be to, UTPĮ 140^8 straipsnyje nėra numatyta UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje nustatytos priemonės apskundimo galimybė. Apskundimo teismui nesureguliavimo aspektu UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ydingumą savo praktikoje yra konstatavęs ir LVAT. LVAT pažymėjo, kad UTPĮ nustatytas reguliavimas sukūrė teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė, kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo^[3]. Nors LVAT, gindamas Konstitucijoje ir tarptautinėje teisėje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą, suformavo praktiką, pagal kurią apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimai patenka į apylinkės teismo jurisdikciją (pagal analogiją su sprendimais dėl užsieniečių sulaikymo ar alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo), tai nepaneigia galiojančio teisinio reguliavimo ydingumo teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo aspektu. UTPĮ expressis verbis neįtvirtinus aptariamame reguliavime minimos sulaikymui prilygstančios priemonės apskundimo tvarkos sukuriama teisinio neaiškumo situacija neatitinka ir Europos Sąjungos teisėje (Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje) įtvirtintų reikalavimų, pagal kuriuos nacionaliniuose teisės aktuose turi būti numatyta prieglobsčio prašytojų ir neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančių trečiųjų šalių piliečių sulaikymo teisėtumo teisminė kontrolė, bei užtikrinama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Be to, kartu nepaisoma ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 5 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurią kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo teisėtumo ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, priimtų sprendimą jį paleisti. Taigi darytina išvada, kad galiojantis teisinis reguliavimas neatitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio tikrumo ir aiškumo reikalavimų, sudaro prielaidas paneigti konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir neatitinka Europos Sąjungos teisėje bei EŽTK 5 straipsnyje įtvirtintų standartų. Pastebėtina ir tai, kad UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje numatytas automatinis prieglobsčio prašytojų de facto sulaikymo pobūdis neatitinka Priėmimo sąlygų direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, įpareigojančių prieš priimant sprendimą sulaikyti prieglobsčio prašytoją, kai tai yra būtina, kiekvieną atvejį vertinti individualiai ir šią kraštutinę priemonę taikyti, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių sulaikymui priemonių. Beje, automatinis de facto trečiųjų šalių piliečių, kurie neteisėtai yra valstybės narės teritorijoje, sulaikymas taip pat neatitinka Europos Sąjungos teisės normų, pagal kurias asmuo, kuriam taikoma grąžinimo tvarka, gali būti sulaikytas tik kiekvienu konkrečiu atveju išnagrinėjus, ar nepakanka kitų švelnesnių priemonių (Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalis). Darytina išvada, kad galiojantis reguliavimas neatitinka konstitucinio proporcingumo principo bei šiuo požiūriu nustato žemesnius standartus, nei nustatytieji Europos Sąjungos teisėje. Taigi, Seimo kontrolierės vertinimu, UTPĮ 140^8straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį de facto sulaikymas iki 6 mėnesių taikomas be jokio, juo labiau – motyvuoto ir individualizuoto teismui skundžiamo sprendimo, nėra suderinamas su konstitucinėmis žmogaus teisių, įskaitant teisės į laisvę ir teisės į teisminę gynybą, garantijomis, neatitinka Europos Sąjungos teisėje įtvirtintų standartų ir sudaro prielaidas savavališkam arba automatiniam prieglobsčio prašytojų ir kitų užsieniečių sulaikymui. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta siūlytina UTPĮ 140^8straipsnio 3 dalyje numatyti, kad joje įvardytų asmenų apgyvendinimas, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti taikomas tik motyvuotu sprendimu, numatant tokio sprendimo apskundimo galimybę, ir šiais aspektais papildyti Projekto 2 straipsnį.	Pritarti	Atsižvelgiant į Seimo kontrolierių įstaigos  bei kitų institucijų pateiktas pastabas, dėl to kad UTPĮ projekte nenumatytas 140^8 straipsnio 3 dalyje  nustatyto sprendimo  apgyvendinti asmenis tam pritaikytose vietose nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje apskundimas,  Komitetas šioms pastaboms pritaria ir atitinkamai formuluoja savo pasiūlymą. (Žr. Komiteto sprendimą)
3.	Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) 2023-03-20				I           Įžanga 1. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – UNHCR) atstovybė Šiaurės ir Baltijos šalims norėtų pasinaudoti proga ir pateikti savo pastabas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIVP-2385) (toliau – Užsieniečių įstatymo pakeitimų projektas) ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo (Nr. XIVP-2383) pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Valstybės sienos įstatymo pakeitimų projektas). 2. UNHCR, kaip biuras, kuriam Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja suteikė įgaliojimus teikti tarptautinę apsaugą pabėgėliams ir kartu su vyriausybėmis ieškoti nuolatinių pabėgėlių problemų sprendimų, yra tiesiogiai suinteresuotas prieglobsčio srities teisės aktų pasiūlymais^[4]. UNHCR statuto 8 dalyje UNHCR priskiriama atsakomybė už tarptautinių konvencijų dėl pabėgėlių apsaugos priežiūrą,^[5] o 1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso^[6] ir jos 1967 m. protokolas dėl pabėgėlių statuso (toliau kartu – 1951 m. Konvencija) įpareigoja valstybes bendradarbiauti su UNHCR vykdant jo įgaliojimus, ypač palengvinant UNHCR pareigą prižiūrėti 1951 m.  konvencijos ir 1967 m. protokolo nuostatų taikymą (1951 m. Konvencijos 35 straipsnis ir 1967 m. Protokolo II straipsnis)^[7]. 3. UNHCR priežiūros funkcija iš dalies vykdoma rengiant aiškinamąsias gaires dėl tarptautinių pabėgėlių dokumentų, ypač 1951 m. Konvencijos, nuostatų ir terminų reikšmės. Tokios gairės pateiktos UNHCR Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove ir vėlesnėse Tarptautinės apsaugos gairėse (toliau – UNHCR vadovas)^[8]. UNHCR biuras taip pat vykdo savo priežiūros pareigą teikdamas pastabas dėl teisėkūros ir politikos pasiūlymų, turinčių įtakos jam rūpimų asmenų apsaugai ir ilgalaikiams sprendimams. II Bendrosios pastabos 4. 2023 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Valstybės sienos įstatymo pakeitimų projektą ir Užsieniečių įstatymo pakeitimų projektą. Šiuo metu abu įstatymų projektai laukia priėmimo Lietuvos Respublikos Seime. 5. Remiantis Aiškinamuoju raštu^[9], Užsieniečių įstatymo pakeitimai parengti siekiant įgyvendinti 2022 m. birželio 30 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimą byloje C-72/22 PPU M.A. prieš Valstybės sienos apsaugos tarnybą (toliau – byla C-72/22 PPU). Dėl šios priežasties minėtu įstatymo projektu siekiama suderinti Užsieniečių įstatymą su Prieglobsčio procedūrų direktyva (2013/32/ES)^[10] ir Priėmimo sąlygų direktyva (2013/33/ES)^[11]. 6. UNHCR palankiai vertina tai, kad Užsieniečių įstatymo pakeitimų projektu atkuriama pareiga suteikti kuo palankesnes galimybes Lietuvos teritorijoje esantiems užsieniečiams pateikti prašymą suteikti prieglobstį Migracijos departamentui arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT), neatsižvelgiant į jų atvykimo būdą ir visapusiškai laikantis negrąžinimo principo. Svarbu ir tai, kad siūlomais pakeitimais neteisėtas sienos kirtimas bus išbrauktas iš galimų prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindų. 7. UNHCR pripažįsta, kad Valstybės sienos įstatymo pakeitimų projekto tikslas – spręsti praktinius iššūkius, su kuriais susiduria VSAT, siekdama užtikrinti veiksmingą valstybės sienos apsaugą ir kontrolę, užkirsti kelią piktnaudžiavimui sienų valdymo ir prieglobsčio sistemomis bei veiksmingai valdyti mišrius migracijos srautus^[12]. Tačiau UNHCR susirūpinimą kelia tai, jog Valstybės sienos įstatymo pakeitimų projekte ir toliau numatoma galimybė neleisti atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai sieną kertantiems asmenims, kuriems gali reikėti tarptautinės apsaugos, nepaprastosios padėties metu. 8. UNHCR nuomone, abu įstatymų projektai yra tiesiogiai susiję su pabėgėlių apsauga ir turi būti suderinti su tarptautine ir regionine pabėgėlių ir žmogaus teisių teise. Taip pat svarbu dar kartą akcentuoti, kad veiksmingos pasienio procedūros, kuriomis užtikrinamos teisinės ir procedūrinės apsaugos priemonės bei laikomasi tarptautinės ir ES teisės, įskaitant negrąžinimo principą, yra įmanomos^[13]. 9. UNHCR yra pasirengusi dalyvauti tolesnėse konsultacijose su Lietuvos valdžios institucijomis ir teikti techninę pagalbą užtikrinant, kad pakeitimų projektas visiškai atitiktų Lietuvos įsipareigojimus, kylančius iš tarptautinės pabėgėlių teisės, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir Europos prieglobsčio teisyno, kurie yra privalomi ir išlieka tebetaikomi esamai situacijai. III        Konkretūs pastebėjimai Teisė prašyti prieglobsčio nepriklauso nuo atvykimo būdo 10. UNHCR palankiai vertina tai, kad siūlomi Užsieniečių įstatymo pakeitimai (140^12 straipsnio 1 dalis) kartu su dabartiniu Užsieniečių įstatymo 140^11 straipsniu numato atvykimą į Lietuvos teritoriją ir galimybę pasinaudoti prieglobsčio procedūromis bet kuriam asmeniui, kuris prašo prieglobsčio pasienyje arba sulaikymo vietoje, nepriklausomai nuo atvykimo būdo ir visiškai laikantis negrąžinimo principo. 11. Tuo pat metu siūlomoje Valstybės sienos įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje numatyta, jog ekstremaliosios situacijos, kurią sukėlė masinis atvykimas prie sienos, atveju ir siekiant išsaugoti nacionalinį saugumą ir viešąją tvarką, Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali priimti sprendimą, kad užsieniečiai, ketinantys kirsti ar kirtę valstybės sieną ne per pasienio kontrolės punktus arba pažeisdami nustatytą sienos kirtimo tvarką, neįleidžiami į Lietuvos teritoriją. Siūlomane straipsnyje reikalaujama, kad tokios nuostatos užsieniečiams būtų taikomos individualiai, ir numatoma taikyti išimtis, kai užsieniečiai bėga nuo karinės agresijos ar persekiojimo arba turėtų būti įleisti dėl humanitarinių priežasčių. Be to, projekto nuostatoje numatyta, jog užsieniečiai, kirtę valstybės sieną ne per pasienio kontrolės punktus arba pažeidžiant valstybės sienos kirtimo tvarką ir esantys pasienio zonoje, nelaikomi esančiais Lietuvos teritorijoje, tačiau, remiantis individualių poreikių įvertinimu, gauna visą reikalingą skubią medicininę ar humanitarinę pagalbą^[14]. 12. UNHCR mano, kad Užsieniečių įstatymo pakeitimų projektui gali pakenkti siūlomi Valstybės sienos įstatymo pakeitimai. UNHCR nuomone, siūlomoje nuostatoje numatoma speciali procedūra, taikoma ekstremalioje situacijoje, kurią sukelia masinis atvykimas prie sienos, ir pagal kurią sienos apsaugos pareigūnai galės neįleisti į teritoriją neteisėtai atvykusių asmenų. Atsižvelgiant į tai, kaip panašios nuostatos įgyvendinamos šiuo metu^[15], siūloma formuluotė reiškia, jog asmenims, kuriems gali reikėti tarptautinės apsaugos, gresia atstūmimo praktika. 13. 4 straipsnio 13 dalyje numatytos procedūros dar turi būti atskirai apibrėžtos. UNHCR pažymi, kad visi asmenys, išreiškiantys norą prašyti tarptautinės apsaugos, turi būti įleisti į teritoriją ir nukreipti prieglobsčio procedūroms be jokio papildomo išankstinio patvirtinimo ar įvertinimo, kad jie „bėga nuo karinės agresijos“ arba „persekiojimo“. Be to, UNHCR nori akcentuoti, jog individualios procedūros turėtų būti pagrįstos svarbiomis procedūrinėmis apsaugos priemonėmis, kad prieglobsčio prašytojams būtų užtikrinta efektyvi ir greita prieiga prie prieglobsčio procedūros ir prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimas. Asmens negrąžinimo principas yra pagrindinis tarptautinės pabėgėlių apsaugos principas, nuo kurio negalima nukrypti 14. Aiškinamajame rašte, pridedamame prie Valstybės sienos įstatymo pakeitimų projekto, inter alia, teigiama, kad siūloma 4 straipsnio 13 dalis yra suderinama su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) Protokolo Nr. 4 4 straipsniu, kaip jį išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) bylose N.D. ir N.T. prieš Ispaniją^[16] ir A.A. ir kiti prieš Šiaurės Makedoniją^[17]. Minėtame rašte taip pat pabrėžiama, jog EŽTK 15 straipsnis leidžia nukrypti nuo konvencijos nuostatų karo ar kitos nepaprastosios padėties atveju, o 1951 m. Konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje numatyta negrąžinimo principo išimtis, pagal kurią „ši nuostata negali būti taikoma pabėgėliams, dėl svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui.“^[18] 15. Šiuo atžvilgiu UNHCR norėtų pakartoti, kad negrąžinimo principas yra esminė tarptautinės pabėgėlių apsaugos dalis, nuo kurios negalima nukrypti, kaip numatyta 1951 m. Konvencijoje ir tarptautiniuose bei regioniniuose žmogaus teisių dokumentuose, tarptautinėje paprotinėje teisėje bei įtvirtinta teismų praktikoje^[19]. Grąžinimo draudimas taikomas bet kokios formos priverstiniam išsiuntimui, įskaitant deportaciją, išsiuntimą, neoficialų perkėlimą, išstūmimą ir neįleidimą pasienyje^[20]. Jis taikomas ne tik asmens grąžinimui į kilmės šalį, bet ir priverstiniam išsiuntimui į bet kurią kitą trečiąją šalį, kai asmuo turi pagrindo baimintis persekiojimo, rimtų žmogaus teisių pažeidimų ar kitos didelės žalos, arba iš kurios jis gali būti išsiųstas į savo kilmės šalį (netiesioginis arba grandininis grąžinimas)^[21]. 16. UNHCR taip pat mano, kad svarbu priminti, jog negalima nukrypti nuo negrąžinimo principo net ir nepaprastosios padėties metu arba tais atvejais, kai trečioji šalis instrumentalizuoja neteisėtos migracijos srautus^[22]. Nei 1951 m. Konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje, nei ES prieglobsčio teisėje nenumatytas teisinis pagrindas, leidžiantis sustabdyti prašymų suteikti prieglobstį priėmimą. Nors valstybės turi suverenią teisę valdyti ir kontroliuoti savo sienas, tačiau šiai prerogatyvai taikomi tarptautiniai teisiniai įsipareigojimai, kurių valstybės privalo sąžiningai laikytis. Pagal EŽTK, nors 15 straipsnyje leidžiama nukrypti nuo tam tikrų teisių išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau aiškiai draudžiama nukrypti nuo EŽTK 2 ir 3 straipsnių, įskaitant negrąžinimo principą^[23]. Negrąžinimo principo laikymasis reikalauja leisti neteisėtai į Lietuvą atvykusiam prieglobsčio prašytojui pasilikti šalyje bent laikinai, kol bus išnagrinėtas jo prašymas suteikti prieglobstį, kitu atveju teisė prašyti prieglobsčio ir negrąžinimo principas netektų prasmės^[24]. Negrąžinimo įsipareigojimai taikomi visais atvejais, kai valstybė vykdo jurisdikciją 17. UNHCR taip pat pažymi, kad pagal siūlomą Valstybės sienos įstatymo 4 straipsnio 13 dalį neteisėtai atvykę ir pasienio ruože esantys asmenys nelaikomi esančiais Lietuvos teritorijoje. Šiuo atžvilgiu UNHCR norėtų pabrėžti, jog, nepaisant jokios teisinės neatvykimo fikcijos, valstybės privalo laikytis savo įsipareigojimų pagal 1951 m. Konvenciją, tarptautinius žmogaus teisių dokumentus ir ES pagrindinių teisių chartiją^[25]. Visų pirma, grąžinimo draudimas taikomas visur, kur valstybė vykdo jurisdikciją, įskaitant pasienį^[26]. Iš to išplaukia, kad pasienio ruože esantiems prieglobsčio prašytojams turi būti sudarytos sąlygos naudotis visomis teisėmis ir garantijomis, kurias jiems suteikia tarptautinė pabėgėlių ir žmogaus teisių teisė ir ES prieglobsčio teisės aktai. Tai apima teisę likti teritorijoje, kol bus išnagrinėti jų prašymai suteikti prieglobstį. 18. UNHCR yra susirūpinusi, kad Valstybės sienos įstatymo pakeitimų projektas nustato neatvykimo fikciją, kuri gali užkirsti kelią prieglobsčio prašytojams pasinaudoti teise prašyti prieglobsčio ir pateikti prašymus suteikti prieglobstį Valstybės sienos apsaugos tarnybai Lietuvos teritorijoje, kaip numatyta siūlomame Užsieniečių įstatymo 140^12 straipsnyje. Todėl ši garantija gali netekti prasmės, nes atitinkamiems asmenims pirmiausia būtų taikoma atstūmimo praktika, ir dėl to būtų pažeistas negrąžinimo principas. UNHCR siūlo vietoj to apsvarstyti galimybę sukurti apsaugos požiūriu jautrias pasienio procedūras, kuriose būtų išlaikytos teisinės ir procedūrinės apsaugos priemonės ir būtų laikomasi tarptautinės ir ES teisės, įskaitant negrąžinimo principą^[27]. 19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, UNHCR rekomenduoja, kad siūloma Valstybės sienos įstatymo 4 straipsnio 13 dalis būtų peržiūrėta, siekiant užtikrinti jos suderinamumą su siūlomu Užsieniečių įstatymo 140^12 straipsniu ir garantuoti, jog visi asmenys, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, galėtų nedelsdami prašyti prieglobsčio pagal tarptautinius, ES ir nacionalinius pabėgėlių teisės aktus. Atsakomybės netaikymas už neteisėtą sienos kirtimą ir su sulaikymu susijusios apsaugos priemonės pasienio procedūrų metu 20. UNHCR palankiai vertina tai, kad pagal UNHCR rekomendacijas^[28] ir ESTT sprendimą byloje C-72/22 PPU^[29], Užsieniečių įstatymo pakeitimų projekte siūloma išbraukti neteisėtą sienos kirtimą iš prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindų sąrašo. Kartu UNHCR su susirūpinimu pažymi, kad Užsieniečių įstatymo pakeitimų projekte vis dar išlieka nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos nuostatos, kurios leidžia prieglobsčio prašytojus apgyvendinti uždarose apgyvendinimo vietose nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje^[30]. Pagal Užsieniečių įstatymo 140^8 straipsnio 5 dalį, jeigu taikomos nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos nuostatos, prieglobsčio prašytojai turi būti apgyvendinti uždarose apgyvendinimo vietose iki 6 mėnesių. 21. Šiuo atžvilgiu UNHCR norėtų remtis byla C-72/22 PPU, kurioje ESTT pabrėžė, kad nors privalomas prieglobsčio prašytojų buvimas uždarose apgyvendinimo vietose formaliai nelaikomas sulaikymu pagal Lietuvos teisę, toks buvimas prilygsta sulaikymui, kaip apibrėžta Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnio h dalyje, visų pirma dėl to, kad atitinkamas asmuo „negali išeiti iš centro teritorijos be leidimo arba palydos.“^[31] 22. Ankstesnėse UNHCR pastabose dėl Užsieniečių įstatymo nuostatų dėl nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos UNHCR taip pat akcentavo, jog judėjimo apribojimai, numatyti nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos nuostatose, reglamentuojančiose pasienio procedūrą, prilygsta sulaikymui. UNHCR padarė išvadą, kad „pakeitimų projekte numatytų judėjimo apribojimų intensyvumas ir trukmė, kartu su ribotomis galimomis apsaugos priemonėmis, nukrypsta nuo tarptautinės teisės ir gali sukurti nereikalingą prieglobsčio procedūrų neefektyvumą ir kliūtis.“^[32] 23. Todėl UNHCR rekomenduoja apsvarstyti galimybę peržiūrėti Užsieniečių įstatymo 140^8 straipsnį, siekiant jį suderinti su tarptautine ir ES teise bei standartais. Šiuo tikslu į Užsieniečių įstatymo 140^8 straipsnį turėtų būti įtrauktos reikiamos procedūrinės apsaugos priemonės, pavyzdžiui, individualus vertinimas, būtinumo ir proporcingumo reikalavimai, alternatyvos sulaikymui, ne ilgesnis kaip keturių savaičių trukmės privalomo buvimo uždarose apgyvendinimo vietose terminas ir galimybė pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba  ir teismine peržiūra.	Pritarti

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
		str.	str. d.	p.
1.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-03-08	(115) (140^19)	(2) (1)	(5) (3)	<...> II. DĖL UTP ĮSTATYMO PROJEKTO Remiantis UTP įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, projektas parengtas atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. birželio 30 d. priimtą sprendimą byloje C-72/22 PPU^[33]. Įvertinus siūlomus pakeitimus, sveikiname iniciatyvą išbraukti iš įstatymo nuostatas, kurias Europos Sąjungos Teisingumo Teismas identifikavo, kaip nesuderinamas su Europos Sąjungos acquis. Vis dėlto, UTP įstatymo projekte neatsispindi vienas reikšmingas teismo pastebėjimas, susijęs su galiojančiu reglamentavimu. 2022 m. birželio 30 d. sprendime byloje Nr. C-72/22 PPU Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo^[34], kad UTP įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir 140^19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta „alternatyvi sulaikymui priemonė“ – apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, laikytina de facto sulaikymu. Teismas išaiškino, kad nors tokia priemonė pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus formaliai ir yra laikoma alternatyvia sulaikymui, dėmesys atkreiptinas į tai, kad toks asmuo yra atskirtas nuo kitų gyventojų, netekęs judėjimo laisvės, todėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) (toliau – Direktyva 2013/33) 2 straipsnio (h) punkto prasme laikytinas asmeniu, kuriam taikomas sulaikymas. Tokiu būdu, be kitų įstatymo nuostatų, kurios UTP įstatymo projektu pripažįstamos netekusiomis galios, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad „apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje“ prilygsta sulaikymui, kaip tai apibrėžta Direktyvoje 2013/33, bei pagal savo pobūdį nelaikytinas „alternatyvia sulaikymui priemone“. Atsižvelgdami į šį svarbų teismo pastebėjimą bei atkreipdami dėmesį į tai, kad, remiantis UTP įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, UTP įstatymo projekto tikslas yra suderinti UTP įstatymo nuostatas su Direktyvos 2013/33 nuostatomis, siūlome taip pat pripažinti netekusiomis galios UTP įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 140^19 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tokiu būdu būtų eliminuotas teisinis dviprasmiškumas bei kolizija tarp Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės normų. Pažymime, kad šis pasiūlymas neturi įtakos institucijų galimybei, esant UTP įstatymo 113 straipsnyje numatytam teisiniam pagrindui, sulaikyti užsienieti UTP įstatymo 114 straipsnyje nustatyta tvarka.    Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir potencialius žmogaus teisių pažeidimus, raginame įvertinti pateiktus pasiūlymus. Suprantame kylančius iššūkius bei stengiamės padėti valstybei atliepti bazinius humanitarinius poreikius, tačiau tikime, kad pagrindines žmogaus teises būtina užtikrinti ir esant tokiai kritinei situacijai.	Pritarti
2.	Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2023-03-13				Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI), susipažinęs su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Įstatymas) Nr. IX-2206, 67, 140^8,140^12 straipsnių pakeitimo ir 140^11, 140^17 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektu Nr. XIVP-2385, teikia pastabas ir pasiūlymus šiam projektui. Pozityviai vertintini projektu siūlomi pakeitimai, kuriais gerinama prieiga prie prieglobsčio procedūrų ir užtikrinama galimybė pateikti prieglobsčio prašymą Valstybės sienos apsaugos tarnybai, taip pat ir nereguliaraus atvykimo į Lietuvos teritoriją atveju. Taip pat pozityviai vertintinas siūlomas galimybės sulaikyti prieglobsčio prašytoją vien tuo pagrindu, kad jis / ji neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, panaikinimas. Tuo pačiu ŽTSI norėtų atkreipti dėmesį, kad projektu nėra sprendžiama viena aktualiausių ir migrantų bei prieglobsčio prašytojų teises ženkliai ir neproporcingai ribojančių problemų, paminėta ir siūlomu projektu įgyvendinamame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendime – Įstatymu numatyta ilgalaikio administracinio de facto sulaikymo galimybė. Dėl Įstatymu įtvirtintos ilgalaikio de facto sulaikymo galimybės Įstatymo 140^8 str. 3 d. numato, kad prieglobsčio prašytojai, užsieniečiai, neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos sieną, ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai, taip pat užsieniečiai, dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, apgyvendinami šiame straipsnyje nustatytose vietose be teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Toks apgyvendinimas gali būti taikomas iki 6 mėnesių, kuriems pasibaigus, VSAT arba Migracijos departamento sprendimu, tam tikrais atvejais gali būti pratęstas dar 6 mėnesiams. Pažymėtina, kad Įstatymas numato, jog tik individualius VSAT arba Migracijos departamento sprendimus dėl tokio apgyvendinimo pagal Įstatymą galima skųsti teismui. Manytina, kad pirminis, iki 6 mėnesių galintis trukti apgyvendinimas taikomas nepriimant individualių administracinių sprendimų užsieniečių atžvilgiu ir be įstatymu numatytos galimybės tokį apgyvendinimą skųsti teismui. Pažymėtina, kad, 2021-2022 m. praktikoje taikant šias Įstatymo nuostatas, toks apgyvendinimas reiškė, kad asmenys būdavo apgyvendinti pasienio užkardose, nebenaudojamuose viešosios paskirties pastatuose, vėliau – penkiuose užsieniečių registracijos ir pabėgėlių priėmimo centruose be teisės palikti apgyvendinimo vietos teritoriją, išskyrus su leidimu ir palyda būtinoms paslaugoms gauti. Visais atvejais tokios apgyvendinimo teritorijos, įskaitant ir apgyvendinimą centruose, pastatuose ar konteineriniuose nameliuose, buvo aptvertos tvora ir nuolat saugomos pareigūnų, kai kuriuose centruose nesant galimybės judėti tarp skirtingų centro sektorių. Projektu įgyvendinamame ESTT sprendime byloje M.A., C‑72/22 PPU Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas centre su teise judėti tik centro teritorijoje ir turėjo galimybę iš jos išeiti tik su leidimu ir palyda, tad pareiškėjas buvo laikytinas atskirtu nuo kitų gyventojų ir netekusiu judėjimo laisvės, tad jis, Teismo vertinimu, turi būti laikomas asmeniu, kuriam taikomas sulaikymas (40-42 paragrafai).^[35] Seimo kontrolierių įstaiga, 2022 m. atlikusi stebėsenos vizitus į šiuo metu jau uždarytus Kybartų ir Medininkų užsieniečių registracijos centrus taip pat padarė išvadą, kad sąlygų šiuose centruose visuma prilygo sulaikymui, o pačios gyvenimo sąlygos šiuose centruose buvo žeminančios žmogaus orumą.^[36] Kad toks ilgalaikis apgyvendinimas centruose, aptvertuose tvora ir nuolat saugomuose pareigūnų, prilygo sulaikymui, patvirtinto ir Pabradėje, Kybartuose bei Medininkuose 2021 m. pabaigoje lankęsis Europos komitetas prieš kankinimus.^[37] Be to, tokį apgyvendinimą kaip de facto sulaikymą ne vienoje byloje pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo pačiu pripažindamas tokį laisvės apribojimą neteisėtu / nepagrįstu ir neproporcingu.^[38] Pažymėtina, kad toks sulaikymas buvo taikomas ir nelydimiems nepilnamečiams, šeimoms su vaikais, asmenims su negalia ir kitiems pažeidžiamiems asmenims, į ką dėmesį savo ataskaitoje po vizitų centruose atkreipė Lygių galimybių kontrolierės tarnyba, pažymėjusi, kad pažeidžiamoms grupėms, kaip asmenys su negalia, sulaikymas apskritai neturėtų būti taikomas.^[39] Pažymėtina ir tai, kad centruose laikomi užsieniečiai nebuvo tinkamai informuojami apie tokio de facto sulaikymo pagrindus, jo trukmę, galimybę dėl tokio sulaikymo kreiptis į teismą, jiems nebuvo teikiama su tokiu de facto sulaikymu susijusi valstybės garantuojama teisinė pagalba.^[40] Dar 2021 m. gruodį Jungtinių Tautų komitetas prieš kankinimus savo baigiamosiose išvadose rekomendavo Lietuvai: a) imtis priemonių, kad prieglobsčio prašytojų, pabėgėlių ir migrantų be dokumentų sulaikymas, įskaitant ir pasienio procedūrų metu, apimtų būtinus saugiklius nuo neteisėto ar savavališko sulaikymo, ir būtų pasitelkiamas tik teismo sprendimu kaip kraštutinė priemonė, ir kai ji yra būtina ir proporcinga; toks sulaikymas turėtų būti taikomas trumpiausią įmanomą laiką, kuris turėtų būti nustatytas įstatymu, bei taikomas adekvačiomis sąlygomis; b) susilaikyti nuo šeimų su vaikais ir pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų sulaikymo.^[41] Pažymėtina, kad 2021-2022 m. laikotarpiu šios Komiteto rekomendacijos taip ir nebuvo įgyvendintos. Pasiūlymai Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, į ESTT sprendimą byloje M.A., C-72/22 PPU bei nacionalinių ir tarptautinių žmogaus teisių institucijų rekomendacijas, siūlome: a) Siūlomu projektu koreguoti Įstatymo nuostatas, numatant, jog prieglobsčio prašytojų ir užsieniečių, nepateikusių prieglobsčio prašymų, bei užsieniečių, kurių prieglobsčio prašymai netenkinti, sulaikymas būtų taikomas tik teismo sprendimu, tik Įstatyme numatytais konkrečiais pagrindais, ir trumpiausią įmanomą laiką; b) Įstatymu ir / ar poįstatyminiais aktais įtvirtinti prieglobsčio prašytojų ir užsieniečių, nepateikusių prieglobsčio prašymų, bei užsieniečių, kurių prieglobsčio prašymai nebuvo patenkinti, ir kurie yra sulaikyti ar jų laisvė kitaip apribota, teisę gauti išsamią informaciją apie savo teises tokia forma ir būdu, kuris užtikrintų, kad jie savo teisėmis galėtų pasinaudoti praktiškai, įskaitant teisę sprendimą dėl sulaikymo ar kitokio laisvės apribojimo skųsti aukštesnės instancijos teismui bei teisę tokiu atveju naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba; c) įtvirtinti Įstatyme, kad sulaikymas netaikomas šeimoms su vaikais ir pažeidžiamiems prieglobsčio prašytojams (vyresnio amžiaus žmonėms, žmonėms su negalia, nelydimiems nepilnamečiams, asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis ir kt.), užtikrinant šiems prieglobsčio prašytojams adekvačias ir jų poreikius atliepiančias priėmimo ir apgyvendinimo sąlygas.	Pritarti iš dalies	Komitetas pritaria Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus pasiūlymams   pripažinti netekusiais galios UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 140^19 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei patikslinti UTPĮ 140^8straipsnį numatant kad šiame straipsnyje įvardytų asmenų apgyvendinimas, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti taikomas tik motyvuotu sprendimu, numatant tokio sprendimo apskundimo galimybę.

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra.

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
		str.	str. d.	p.
1.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-03-09	2N (115) 7N (140^19)	(2) (1)	(5) (3)	Argumentai: LR įstatymo dėl Užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad šio projekto tikslas yra suderinti UTPĮ nuostatas su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) (toliau – Direktyva 2013/33), nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad  2022 m. birželio 30 d. sprendime byloje Nr. C-72/22 PPU Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) konstatavo, kad UTP įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir 140^19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta „alternatyvi sulaikymui priemonė“ - apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, laikytina de facto sulaikymu. Teismas išaiškino, kad nors tokia priemonė pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus formaliai ir yra laikoma alternatyvia sulaikymui, dėmesys atkreiptinas į tai, kad toks asmuo yra atskirtas nuo kitų gyventojų ir netekęs judėjimo laisvės, todėl Direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punkto prasme laikytinas asmeniu, kuriam taikomas sulaikymas. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje“ prilygsta sulaikymui, kaip tai apibrėžta Direktyvoje 2013/33, bei pagal savo pobūdį nelaikytinas „alternatyvia sulaikymui priemone“. Atsižvelgiant į šį svarbų teismo pastebėjimą siūloma pripažinti netekusiais galios UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 140^19 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir atitinkamai patikslinti įstatymo projekto pavadinimą bei projekto straipsnių numeraciją. Tokiu būdu būtų eliminuotas teisinis dviprasmiškumas bei kolizija tarp Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės normų. Pažymėtina, kad šis pasiūlymas neturi įtakos institucijų galimybei, esant UTPĮ 113 straipsnyje numatytam teisiniam pagrindui, sulaikyti užsienieti UTPĮ 114 straipsnyje nustatyta tvarka. Pasiūlymas: 2 straipsnis. 115 straipsnio pakeitimas Pripažinti netekusiu galios 115 straipsnio 2 dalies 5 punktą. 5) apgyvendinti užsienietį Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.  Pasiūlymas: 7 straipsnis. 140^19 straipsnio pakeitimas Pripažinti netekusiu galios 140^19straipsnio 1 dalies 3 punktą. 3) užsieniečio apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.	Pritarti	Europos Sąjungos teisingumo teismas byloje C-72/22 PPU  išdėstė, kad ,,38      Remiantis suformuota jurisprudencija, trečiosios šalies piliečio apgyvendinimas sulaikymo centre tiek nagrinėjant jo tarptautinės apsaugos prašymą, tiek siekiant jį išsiųsti yra su laisvės suvaržymu susijusi priemonė (2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 100 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). 39      Be to, dėl sąvokos „sulaikymas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio h punktą, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iš šios nuostatos formuluotės, genezės ir konteksto matyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas yra prievartos priemonė, dėl kurios prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo kitų gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 223 punktą).
2.1.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-03-27	2	3		Argumentai: Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 140^8straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintą reguliavimą prieglobsčio prašytojus, kurių prašymai nagrinėjami skubos tvarka arba nenagrinėjami, iki sprendimo juos įleisti į Lietuvos Respubliką, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar kitose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadovaujantis UTPĮ 140^8 straipsnio 5 dalimi, toks laikinas prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas gali trukti net iki 6 mėnesių. Pagal UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalį, analogiška kaip minėtiems prieglobsčio prašytojams priemonė taikoma ir užsieniečiams, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai, bei užsieniečiams, dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo arba išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas. Pažymėtina, kad tiek Seimo kontrolierių, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikinas apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje prilyginamas de facto sulaikymui. Pavyzdžiui, 2023 m. sausio 19 d. nutartyje^[42] LVAT pasisakė, kad „[u]žsieniečiams buvo taikomas faktinis sulaikymas remiantis 140^8 straipsnio 3 dalimi“. Tuo tarpu prejudiciniame sprendime, priimtame byloje C-72/22 PPU, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) konstatavo, jog alternatyvi sulaikymui priemonė, kaip tai suprantama pagal Lietuvos teisę, t. y. apgyvendinimas VSAT centre nustatant teisę judėti tik šiai apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, prilygsta sulaikymui pagal Priėmimo direktyvos 2 straipsnio h punktą^[43]. Pažymėtina ir tai, kad pagal galiojantį UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą prieglobsčio prašytojai, kurių prašymai nagrinėjami skubos tvarka arba nenagrinėjami, tam pritaikytose vietose laikinai apgyvendinami, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, be jokio administracinio sprendimo. Šiuo požiūriu UTPĮ 140^8straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas skiriasi nuo UTPĮ 140^8 straipsnio 6 ir 7 dalyse įtvirtinto reguliavimo, kur nustatytas tapačios laisvę ribojančios priemonės taikymas prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams, kurie nėra prieglobsčio prašytojai, taikymas papildomus 6 mėnesius, atitinkamai Migracijos departamento ir VSAT sprendimais. Šiame kontekste paminėtina ir LVAT 2023 m. sausio 19 d. nutartis, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad „užsieniečiams buvo taikomas faktinis sulaikymas remiantis 140^8straipsnio 3 dalimi, tai buvo padaryta administraciniu sprendimu (nors tai ir nebuvo išreikšta atskiru dokumentu), kuriuo jie buvo apgyvendinti.“ Situacija, kai asmens laisvė apribojama be Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintus reikalavimus atitinkančio rašytinio administracinio sprendimo, lemia inter alia garantijų, įtvirtintų Procedūrų direktyvoje ir Priėmimo direktyvoje, paneigimą. Aptariamas teisinis reguliavimas, kuriuo nėra įtvirtintas reikalavimas atitinkamam subjektui raštu priimti sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo ar neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymo, kuriame būtų numatytos sulaikymo faktinės ir teisinės priežastys, neatitinka ir Direktyvos Nr. 2013/33/ES 9 straipsnio 2 dalies nuostatos, nurodančios, kad įsakymą dėl sulaikymo raštu turi parengti teisminės arba administracinės institucijos. UTPĮ 140^8straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį de facto sulaikymas iki 6 mėnesių taikomas be jokio, juo labiau – motyvuoto ir individualizuoto teismui skundžiamo sprendimo, nėra suderinamas su konstitucinėmis žmogaus teisių, įskaitant teisės į laisvę ir teisės į teisminę gynybą, garantijomis, neatitinka Europos Sąjungos teisėje įtvirtintų standartų ir sudaro prielaidas savavališkam arba automatiniam prieglobsčio prašytojų ir kitų užsieniečių sulaikymui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta siūlytina UTPĮ 140^8straipsnio 3 dalyje numatyti, kad joje įvardytų asmenų apgyvendinimas, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti taikomas tik motyvuotu sprendimu, numatant tokio sprendimo apskundimo galimybę, ir šiais aspektais papildyti Projekto 2 straipsnį. Pasiūlymas: 3. Pakeisti 140^8 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose arba neteisėtai kirtus Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, motyvuotu Migracijos departamento sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Užsieniečius, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai, ir užsieniečius, dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo arba išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba motyvuotu sprendimu laikinai apgyvendina šioje dalyje nurodytose apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pabėgėlių priėmimo centre pirmiausia apgyvendinami šioje dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai ir užsieniečiai, kurie yra pažeidžiami asmenys. Jeigu šioje dalyje nurodytiems prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietose neteikiamos medicinos, socialinės, švietimo, maitinimo ir (ar) kitos paslaugos, psichologinė pagalba, prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leista laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietų minėtoms paslaugoms gauti ar maisto produktams įsigyti, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietų rizika. Teikiant nurodytas paslaugas nepilnamečiams, prioritetas teikiamas jų suteikimui už laikino apgyvendinimo vietos ribų, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietos rizika.“	Pritarti	Paminėtina, kad Procedūrų direktyvos 2013/32/ES 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad visoms procedūroms valstybės narės paskiria  sprendžiančią instituciją, kuri bus atsakinga už tinkamą prašymų nagrinėjimą pagal šią direktyvą. Lietuvoje tokia institucija yra Migracijos departamentas. Šios direktyvos 4 str. 2 d. numatyta, kad Valstybės narės gali numatyti, kad kita institucija, nei nurodytoji 1 dalyje, yra atsakinga: a) svarstant bylas pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013 ir b) leidimo atvykti į šalį suteikimą arba atsisakymą jį suteikti pagal 43 straipsnyje nustatytą tvarką, taikant tame straipsnyje nustatytas sąlygas ir remiantis sprendžiančiosios institucijos pagrįsta nuomone. Komiteto nuomone, UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje įvardytų asmenų apgyvendinimas, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti taikomas tik motyvuotu Migracijos departamento sprendimu, numatant tokio sprendimo apskundimo galimybę.
2.2.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-03-27	2	4(N)		Argumentai: UTPĮ 140^8 straipsnyje nėra numatyta UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje nustatytos priemonės apskundimo galimybė. Apskundimo teismui nesureguliavimo aspektu UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ydingumą savo praktikoje yra konstatavęs ir LVAT. LVAT pažymėjo, kad UTPĮ nustatytas reguliavimas sukūrė teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė, kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo.^[44] Nors LVAT, gindamas Konstitucijoje ir tarptautinėje teisėje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą, suformavo praktiką, pagal kurią apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimai patenka į apylinkės teismo jurisdikciją (pagal analogiją su sprendimais dėl užsieniečių sulaikymo ar alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo), tai nepaneigia galiojančio teisinio reguliavimo ydingumo teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo aspektu. UTPĮ expressis verbis neįtvirtinus aptariamame reguliavime minimos sulaikymui prilygstančios priemonės apskundimo tvarkos sukuriama teisinio neaiškumo situacija neatitinka ir Europos Sąjungos teisėje (Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje) įtvirtintų reikalavimų, pagal kuriuos nacionaliniuose teisės aktuose turi būti numatyta prieglobsčio prašytojų ir neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančių trečiųjų šalių piliečių sulaikymo teisėtumo teisminė kontrolė, bei užtikrinama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Be to, kartu nepaisoma ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurią kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo teisėtumo ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, priimtų sprendimą jį paleisti. Taigi darytina išvada, kad galiojantis teisinis reguliavimas neatitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio tikrumo ir aiškumo reikalavimų, sudaro prielaidas paneigti konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir neatitinka Europos Sąjungos teisėje bei EŽTK 5 straipsnyje įtvirtintų standartų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta siūlytina UTPĮ 140^8straipsnio 3 dalyje numatyti, kad joje įvardytų asmenų apgyvendinimas, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti taikomas tik motyvuotu sprendimu, numatant tokio sprendimo apskundimo galimybę UTPĮ 140^8straipsnio 9 dalyje, ir šiais aspektais papildyti Projekto 2 straipsnį. Pasiūlymas: 4. Pakeisti 140^8 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Skundas dėl šio straipsnio 3, 6 ir 7 dalyse nurodytų sprendimų apgyvendinti šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali būti paduotas apylinkės teismui pagal užsieniečio buvimo vietą arba kitam artimiausiam užsieniečio buvimo vietai apylinkės teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Priimtas apylinkės teismo sprendimas skundžiamas ir skundas nagrinėjamas šio Įstatymo 117 straipsnyje nustatyta tvarka.“	Pritarti iš dalies	Komitetas nusprendė patikslinti šį pasiūlymą. Siūloma papildyti įstatymo 140^8 straipsnį nauja 8^1 dalimi. Žr. komiteto sprendimą.

6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas: pritarti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 67, 140⁸, 140¹² straipsnių pakeitimo ir 140¹¹, 140¹⁷ straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektui Nr. XIVP-2385 ir siūlyti pagrindiniam Komitetui jį tobulinti atsižvelgiant į Seimo kontrolierių įstaigos, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, Žmogaus teisių stebėjimo instituto, Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus  ir Žmogaus teisių komiteto pateiktus siūlymus, kuriems pritarė Žmogaus teisių komitetas  ir pritarti Komiteto išvadoms.

6.2. Pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
		str.	str. d.	p.
1.	Žmogaus teisių komitetas 2023-03-29	140^8	8^1 (N)		Argumentai: UTPĮ 140^8 straipsnyje nėra numatyta UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje nustatytos priemonės apskundimo galimybė. Apskundimo teismui nesureguliavimo aspektu UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ydingumą savo praktikoje yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT). LVAT pažymėjo, kad UTPĮ nustatytas reguliavimas sukūrė teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė, kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo^[45]. Nors LVAT, gindamas Konstitucijoje ir tarptautinėje teisėje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą, suformavo praktiką, pagal kurią apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimai patenka į apylinkės teismo jurisdikciją (pagal analogiją su sprendimais dėl užsieniečių sulaikymo ar alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo), tai nepaneigia galiojančio teisinio reguliavimo ydingumo teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo aspektu. LVAT yra pripažinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir tarptautinės teisės normas turi būti veiksmingai užtikrinta užsieniečio teisė į teisminę gynybą, siekiant patikrinti užsieniečiui taikomos priemonės – apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje – pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija nesudaro pagrindo tokią gynybos teisę apriboti: pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 straipsnį teisė kreiptis į teismą negali būti laikinai apribota net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021). Tai reiškia, kad teismas turi jurisdikciją vertinti ir spręsti dėl neįleistiems į Lietuvos Respublikos teritoriją Įstatymo 5 straipsnio nuostatų prasme asmenims taikomų ribojančių priemonių proporcingumo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021). Komitetas siūlo papildyti 140^8 straipsnį 8^1 dalimi suteikiant galimybę asmenims pateikti skundą dėl  laikino apgyvendinimo 140^8 straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose. Pasiūlymas: Papildyti 140^8 straipsnį 8^1 dalimi ir ją išdėstyti taip: ,, 8^1. Skundas dėl laikino apgyvendinimo šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose šio straipsnio 5 dalyje nurodytam laikotarpiui gali būti paduotas apylinkės teismui pagal užsieniečio buvimo vietą arba kitam artimiausiam užsieniečio buvimo vietai apylinkės teismui. Priimtas apylinkės teismo sprendimas skundžiamas ir skundas nagrinėjamas šio Įstatymo 117 straipsnyje nustatyta tvarka.“	Pritarti

7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu ,,už“.

8. Komiteto paskirti pranešėjai: Tomas Vytautas Raskevičius

Komiteto pirmininkas                                                                         (Parašas)                                                                      Tomas Vytautas Raskevičius

Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja, Rūta Ragaliauskienė, tel. 2396821

---

[1] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1289- 602/2023.

[2] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 birželio 30 d. sprendimas byloje C-72/22 dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. vasario 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje M.A., dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybai, p. 39-42.; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1091-822/2022.

[3] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-

492/2021; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -4071-492/2021; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A -4180-629/2021.

[4] JT Generalinė Asamblėja, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro statutas, 1950 m. gruodžio 14 d., A/RES/428(V), galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/3ae6b3628.html (toliau – Statutas).

[5] Ten pat, 8 dalies a punktas. Pagal Statuto 8 dalies a punktą UNHCR biuras yra kompetentingas prižiūrėti tarptautines konvencijas dėl pabėgėlių apsaugos. Formuluotė yra atvira ir lanksti ir neapriboja UNHCR priežiūros funkcijos taikymo srities viena ar kita konkrečia tarptautine pabėgėlių konvencija. Todėl UNHCR biuras yra kompetentingas pagal savo Statutą prižiūrėti visas konvencijas, susijusias su pabėgėlių apsauga, UNHCR priežiūros atsakomybę, numatytą 2002 m. spalio mėn., galima rasti adresu: http://www.refworld.org/docid/4fe405ef2.html, 7-8 psl.

[6] JT Generalinė Asamblėja, Konvencija dėl pabėgėlių statuso, 1951 m. liepos 28 d., Jungtinių Tautų sutarčių serija, Nr. 2545, 189 t., galima rasti adresu: http://www.unhcr.org/refworld/docid/3be01b964.html. Pagal 1951 m. Ženevos konvencijos 35 straipsnio 1 dalį „UNHCR privalo prižiūrėti, kaip taikomos Konvencijos nuostatos“.

[7] UNHCR priežiūros atsakomybė taip pat atsispindi ES teisėje, įskaitant bendrąją nuorodą į 1951 m. konvenciją Sutarties dėl ES veikimo 78 straipsnio 1 dalyje.

[8] UNHCR, Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovas ir Tarptautinės apsaugos gairės pagal 1951 m. konvenciją ir 1967 m. protokolą dėl pabėgėlių statuso, 2019 m. balandis, HCR/1P/4/ENG/REV. 4, galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/5cb474b27.html.

[9] Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Lietuvos Vyriausybė), Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimų projekto (Nr. XIVP-2385), galima rasti adresu: https://bit.ly/3SS0Z5v.

[10] Europos Sąjunga: Europos Sąjungos Taryba, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija), 2013 m. birželio 29 d., OL L. 180/60 -180/95; 2013 06 29, 2013/32/ES, galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/51d29b224.html.

[11] Europos Sąjunga: Europos Sąjungos Taryba, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija), 2013 m. birželio 29 d., OL L. 180/96 -105/32; 2013 06 29, 2013/33/ES, galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/51d29db54.html.

[12] Lietuvos Vyriausybė, Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pakeitimų projekto (Nr. XIVP-2383), 2 psl., galima rasti adresu: https://bit.ly/3KXThF0.

[13] UNHCR, Praktiniai svarstymai dėl sąžiningų ir greitų pasienio procedūrų ir solidarumo Europos Sąjungoje, 2020 m. spalio 15 d., 1 psl., galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/5f8838974.html.

[14] Valstybės sienos įstatymo pakeitimų projekto 2 straipsnio 2 dalis: Papildyti 4 straipsnį 13 dalimi:

14 straipsnio 13 dalis:

„Paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl masinio užsieniečių antplūdžio ir siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą ir viešąją tvarką, Vyriausybė jos sudarytos Nacionalinio saugumo komisijos pasiūlymu gali priimti sprendimą, kad užsieniečiai, ketinantys kirsti ar kirtę valstybės sieną tam nenustatytose vietose arba tam nustatytose vietose, tačiau pažeidę valstybės sienos kirtimo tvarką, į Lietuvos Respublikos teritoriją neįleidžiami (ši nuostata taikoma individualiai kiekvienam minėtam užsieniečiui ir ji netaikoma, kai siekiama užtikrinti užsieniečių, besitraukiančių nuo karinės agresijos ar persekiojimo, patekimą į Lietuvos Respublikos teritoriją arba užsieniečių patekimą į Lietuvos Respublikos teritoriją humanitariniais tikslais). Užsieniečių, kirtusių valstybės sieną tam nenustatytose vietose arba tam nustatytose vietose, tačiau pažeidusių valstybės sienos kirtimo tvarką, buvimas pasienio ruože nelaikomas buvimu Lietuvos Respublikos teritorijoje. Į Lietuvos Respublikos teritoriją neįleidžiamiems užsieniečiams turi būti atliktas pagalbos poreikio įvertinimas ir, esant pagalbos poreikiui, šiems užsieniečiams suteikiama reikalinga neatidėliotina medicinos ar humanitarinė pagalba. Šioje dalyje nurodyto Vyriausybės sprendimo neįleisti užsieniečių į Lietuvos Respublikos teritoriją vykdymo ir pagalbos poreikio įvertinimo tvarką nustato Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas.“

[15] Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos Seimo 2023 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. XIV-1789 dėl nepaprastosios padėties paskelbimo, 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas, galima rasti adresu: https://bit.ly/3Jm3D0i; 2021 m. rugpjūčio 2 d. Vidaus reikalų ministro – ekstremaliųjų situacijų operacijų vadovo sprendimas Nr. 10V-20, galima rasti adresu: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija: https://bit.ly/3YHJeqZ

[16] Europos Taryba: Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT), N.D. ir N.T. prieš Ispaniją (Paraiškos Nr. 8675/15 ir 8697/15) (Didžioji kolegija), ECLI: CE: ECHR:2020:0213JUD000867515, 2020 m. vasario 13 d., galima rasti adresu: https://www.refworld.org/cases,ECHR,5e4691d54.html.

[17] EŽTT, A.A. ir kiti prieš Šiaurės Makedoniją, Nr. 55798/16, 55808/16, 55817/16, 55820/16 ir 55823/16, 2022 m. balandžio 5 d., galima rasti adresu: https://bit.ly/3L73Fu2.

[18] Lietuvos Vyriausybė, Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pakeitimų projekto, 2.6 punktas.

[19] UNHCR, Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro teikimas byloje R.A. ir kiti prieš Lenkiją (Paraiškos Nr. 42120/21) Europos žmogaus teisių teismui, 2022 m. vasario mėn., galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/621ccfde4.html.

[20] UNHCR, Patariamoji nuomonė dėl negrąžinimo įsipareigojimų pagal 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir jos 1967 m. protokolą, 2007 m. sausio 26 d., 7 p., galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/45f17a1a4.html.

[21] UNHCR, UNHCR teikimas byloje R.A. ir kiti prieš Lenkiją, 3.1.2 p.

[22] UNHCR, UNHCR rekomendacijos Švedijos ir Ispanijos pirmininkavimui Europos Sąjungos (ES) Tarybai, 2023 m. sausis, 8 psl., galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/63bd99904.html.

[23] UNHCR, UNHCR teikimas byloje R.A. ir kiti prieš Lenkiją, 3.1.8 p.

[24] UNHCR, Praktiniai svarstymai dėl sąžiningų ir greitų pasienio procedūrų, 1 psl.

[25] UNHCR, UNHCR rekomendacijos Švedijos ir Ispanijos pirmininkavimui Europos Sąjungos (ES) Tarybai, 7-8 psl.

[26] UNHCR, UNHCR teikimas byloje R.A. ir kiti prieš Lenkiją, 3.1.5 p.

[27] UNHCR, Praktiniai svarstymai dėl sąžiningų ir greitų pasienio procedūrų, 1 psl.

[28] UNHCR, UNHCR teisinės pastabos dėl Lietuvos Respblikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Nr. XIV-506) pakeitimų, 2021 m. liepos 28 d., 26-29 p., galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/610d26971a1.html

[29] Europos Sąjungos teisingumo teismas (ESTT), M.A. prieš Valstybės sienos apsaugos tarnybą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą, byla C-72/22 PPU, ECLI:EU:C:2022:505, 2022 m. birželio 30 d., 84 p., galima rasti adresu: https://www.refworld.org/cases,ECJ,62d03bce4.html.

[30] Siūloma 140⁸ straipsnio 3 dalis:

„Prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose arba neteisėtai kirtus Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje [...]“.

[31] ESTT, M.A. prieš Valstybės sienos apsaugos tarnybą, byla C-72/22 PPU, 40–42 p.

[32] UNHCR, UNHCR pastabos dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimų projekto (Nr. 21-29207), 2021 m. rugsėjo 27 d., 26 p., galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/615322844.html

[33] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimas byloje M. A., C-72/22 PPU, EU:C:2022:505

[34] Ten pat, § 39-42

[35] ESTT 2022 m. birželio 6 d. sprendimas byloje M.A., C‑72/22 PPU, https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=DAA813043A08EE6C31621EC57332E3D2?text=&docid=261930&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=304187

[36] Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos ataskaita Nr. NKP-2021/1-4 „Dėl užsieniečių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kybartų užsieniečių registracijos centre“, 2022-01-24, https://www.lrski.lt/wp-content/uploads/2022/01/Final_Ataskaita_Kybartai_2021.pdf; Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos ataskaita Nr. NKP-2022/1-1 „Dėl užsieniečių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medininkų užsieniečių registracijos centre“, 2022-07-07, https://www.lrski.lt/wp-content/uploads/2022/07/Ataskaita_MURC_2022_FINAL.pdf

[37] Europos komiteto prieš kankinimus ataskaita Lietuvos vyriausybei Nr. CPT/Inf (2023) 01 po komiteto periodinio vizito Lietuvoje 2021 m. gruodžio 10-20 dienomis, 2023 m. vasario 23 d., https://rm.coe.int/1680aa51af

[38] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Nr. A-1 804-502/2022; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimas byloje Nr.  A-2414-881/2022, https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=40323ea5-cd4a-4e75-85f5-da3deddffb6a; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimas byloje Nr.  A-2595-602/2022; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Nr.  A-3969-968/2022; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Nr. A-3948-442/2022.

[39] Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierės tarnybos nepriklausomos apžvalgos ataskaita „Baltarusijos ir Lietuvos sieną kirtusių asmenų lygių galimybių užtikrinimas sulaikymo vietose“, 2022 m. gruodžio 30 d., https://www.lygybe.lt/data/public/uploads/2023/01/2022-12-30_nepriklausomos-stebesenos-ataskaita.pdf

[40] Jungtinių Tautų komiteto prieš kankinimus 2021 m. gruodžio 21 d. baigiamosios išvados Lietuvai Nr. CAT/C/LTU/CO/4, https://docstore.ohchr.org/SelfServices/FilesHandler.ashx?enc=6QkG1d%2FPPRiCAqhKb7yhslcr%2Ff5KGx6%2Fr9UjrX%2Bsu%2Bg425Y6BAyPkLZzRl9RyMJcnb7fronFg60gi7jxyzitu8tr3LpkQbODCdtVz4%2BPu6K1w1fFQFrsRMNiWXdENI%2F3

[41]Jungtinių Tautų komiteto prieš kankinimus 2021 m. gruodžio 21 d. baigiamosios išvados Lietuvai Nr. CAT/C/LTU/CO/4, https://docstore.ohchr.org/SelfServices/FilesHandler.ashx?enc=6QkG1d%2FPPRiCAqhKb7yhslcr%2Ff5KGx6%2Fr9UjrX%2Bsu%2Bg425Y6BAyPkLZzRl9RyMJcnb7fronFg60gi7jxyzitu8tr3LpkQbODCdtVz4%2BPu6K1w1fFQFrsRMNiWXdENI%2F3

[42] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1289- 602/2023.

[43] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 birželio 30 d. sprendimas byloje C-72/22 dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. vasario 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje M.A., dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybai, p. 39-42.; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1091-822/2022.

[44] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -4071-492/2021; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -4180-629/2021.

[45] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-

492/2021; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -4071-492/2021; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A -4180-629/2021.