PASIŪLYMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVANORIŠKOS VEIKLOS ĮSTATYMO NR. XI-1500 PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-3014(2)

2023-11-22

Vilnius

Eil. Nr.

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

str.

str. d.

(4)

Argumentai:

Įstatymo Projekto 1 straipsniu keičiamo nauja redakcija išdėstyto Savanoriškos veiklos įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 4 straipsnio 4 punkte yra įtvirtinamas vienas iš keturių savanoriškos veiklos principų. Projekto iniciatoriai nepateikia protingo ir įtikinamo paaiškinimo, kodėl būtent tiek ir kodėl būtent šie principai yra įtraukti. Visgi daugiausiai abejonių kyla dėl ketvirtame punkte formuluojamo principo. Jis formuluojamas kaip žmogaus orumo, teisių ir kultūros gerbimo, bet jo turinys yra ginčytinas keliais aspektais:

1) Pirmiausiai, be kitų numanomų šio principo įtvirtinimo tikslų, principo formuluotėje yra siekiama apibrėžti tai kas nėra laikoma savanoriška veikla. Čia svarbu pažymėti, kad toks apibrėžimas yra netikslingas, nes šio Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje jau yra apibrėžta savanoriškos veiklos samprata, todėl šios sampratos neatitinkanti veikla ir bus nelaikoma savanoriška veikla. Paradoksalu, kad papildomai apibrėžiant kas nėra laikoma savanoriška veikla, įstatyme atsiranda nesuderinamumas su savanoriškos veiklos samprata. Tai nulemia teisinio reguliavimo absurdiškumą, kai pvz. tarsi preziumuojama, kad veikla atitinkanti įstatyme įtvirtintos savanoriškos veiklos sampratą (t.y. visuomenei naudinga) galėtų būti pripažinta esanti diskriminacinė ar turinti nusikalstamos veikos požymių.

2) Principo išaiškinime formuluojama, kad veikla, kuri turi nusikalstamos veikos požymių nėra laikoma savanoriška veikla, bet yra esminis skirtumas tarp veiklos, kuri turi nusikalstamos veikos požymių ir veiklos, kuri atitinka nusikalstamos veikos požymius. Veikla, kuri atitinka ne visus nusikalstamos veikos požymius gali būti ir teisėta ir netgi naudinga visuomenei. Pavyzdžiui, vien pinigų gavimas dar nesudaro kyšininkavimo sudėties. Čia būtina nustatyti ir veikimą vykdant įgaliojimus. Taigi, vadovaujantis siūlomu reguliavimu, paramos lėšų rinkimas (gavimas) nevyriausybinės organizacijos veiklai jau galėtų būtų traktuojamas, kaip kažkas kito (pvz. nelegalus darbas, pagal šio Įstatymo 3 str. 2 d.), o ne savanoriška veikla.

3) Viešojoje erdvėje jau pasigirsta[1], kad tam tikros organizacijos, kurios pasisako prieš Stambulo konvenciją, civilinės sąjungos (partnerystės) įteisinimą, suteikiant tos pačios lyties poroms šeimos statusą, ar kitais vertybiniais klausimais yra vykdomosios valdžios institucijų baudžiamas ir marginalizuojamos kaip neva vykdančios diskriminacinę veiklą. Manytina, kad šiuo principu iš tikrųjų yra siekiama sukurti teisines prielaidas, kad toks politiškai nepatogių organizacijų persekiojimas įgautų pagreitį ir turėtų įstatyminę atramą.

4) Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad diskriminacijos draudimas įstatymuose paprastai ir įvardijamas nediskriminavimo principu. Šiuo požiūriu principo aiškinimas šiame įstatyme yra klaidinantis arba toks yra principo pavadinimas.

5) Nėra aišku, kas yra principo formuluotėje minimas ,,kitas žmogus“. Manytina, kad tai gali būti savanoris (ir) arba kitas asmuo, kuris nėra savanoris organizacijoje. Taigi, šiuo principu nėra tinkamai balansuojamos skirtingos vertybės. Ignoruojama, kad savanorystės santykiai iš esmės susiklosto tarp organizacijos ir joje savanoriaujančio asmens. Pvz. vadovaujantis šiuo principu fizinio asmens asmeninė kultūra turi būti gerbiama, bet organizacijos kultūra tokios apsaugos šio principo lygmenyje neturi. Taigi, manytina, kad principas sudaro sąlygas paneigti organizacijos vidines vertybes ir (ar) kultūrą.

6) Taip pat, čia reikia pabrėžti, kad daugelio nevyriausybinių organizacijų tikslai gali būti laikytini diskriminaciniais trečiųjų asmenų atžvilgiu, nes jos pvz. renkasi padėti seneliams, o ne rūpintis jaunimo patriotiniu auklėjimu. Tokia diskriminacija nėra nei pavojinga nei žalinga valstybei, nors galima pagrįstai teigti, kad ,,kitas žmogus“ į kurį nėra nukreipta nevyriausybinės organizacijos nauda yra diskriminuojamas. Taigi problema kyla ir dėl to, kad nėra aiški principo turinyje vartojama diskriminacijos samprata. Čia būtina turėti omenyje ir religinių organizacijų savanorius, kurie supranta, kad laisvai pasirinkdami įsitraukti į savanorystę religinėje organizacijoje jie neturėtų provokuoti konfliktų, bet kadangi pasitaiko ir blogos valios žmonių, toks nesubalansuotas reguliavimas galėtų paskatinti įvairias provokacijas.

Todėl teikiu siūlymą, kuris padėtų išvengti minėtų probleminių aspektų ir padėtų geriau subalansuoti keičiamą teisinį reguliavimą.

Pasiūlymas:

Pakeisti Įstatymo 4 straipsnio 4 punktą ir jį išdėstyti jį taip:

“4) ~~kito žmogaus orumo, teisių ir kultūros gerbimo~~ abipusės pagarbos ir taikaus ginčų sprendimo – ~~siekiama užtikrinti, kad savanoriškoje veikloje nebūtų diskriminacijos ir (ar) veikla, turinti nusikalstamos veikos požymių, nėra laikoma savanoriška veikla~~ visi ginčai tarp savanorio ir priimančiosios organizacijos sprendžiami taikiai ir įsiklausant į kiekvienos ginčo šalies nuomonę.“

Teikia Seimo narė Asta Kubilienė