LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KRIMINALINĖS ŽVALGYBOS ĮSTATYMO NR. XI-2234 5 STRAIPSNIO IR 22 STRAIPSNIO 2 DALIES PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2020-03-25 Nr. XIIIP-4567
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Teikiamu įstatymo projektu siūloma Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme (toliau – KŽĮ) numatyti atitinkamos valstybės institucijoms pareigą informuoti asmenis apie jų atžvilgiu vykdytą kriminalinę žvalgybą arba kitokį asmens duomenų tvarkymo faktą vykdant kriminalinę žvalgybą, nurodyti asmens duomenų tvarkymo laikotarpį, surinktus asmens duomenis bei kriminalinės žvalgybos metu naudotus kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones.
Pastebėtina, jog projekte numatomas teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų tinkamą minėtos pareigos įvykdymą, yra ganėtinai detalus. Tuo tarpu atitinkamos pareigos įgyvendinimą reguliuojančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos (kai asmuo informuojamas apie jo atžvilgiu taikytas neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones baudžiamojo proceso metu) yra ganėtinai lakoniškos. Antai BPK 161 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „Asmeniui, kuriam buvo taikoma bent viena šiame skyriuje numatyta priemonė jam nežinant, baigus tokią priemonę taikyti turi būti pranešta apie ją. Pranešti būtina iškart, kai tai įmanoma padaryti nepakenkiant tyrimo sėkmei“.
Nepaisant to, kad formaliai BPK yra įtvirtinta pareiga informuoti asmenis apie jų atžvilgiu taikytas neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, tačiau teisės doktrinoje kalbant apie BPK 161 straipsnio 1 dalies praktinį įgyvendinimą pažymima, kad „Jei pranešimas apie įtarimą nebuvo įteiktas, tai prievartos priemonių taikymą patyręs asmuo taip pat gali nesužinoti, kad jo atžvilgiu buvo atliekami kokie nors veiksmai. <...> tokiu atveju, kai įtarimai niekam nebuvo pareikšti, galimybė sužinoti apie taikytas priemones priklauso nuo pareigūnų sąžiningumo ar noro apie jas informuoti. <...> Pavyzdžių apie šios priemonės taikymą nebuvimas konkrečiosiose bylose leidžia abejoti, ar BPK 161 straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklė teisinėje praktikoje iš viso yra taikoma“[1].
Manytina, kad kriminalinė žvalgyba turi daug panašumų su ikiteisminio tyrimo metu taikomomis neviešo pobūdžio procesinėmis prievartos priemonėmis, todėl diskutuotina, ar kartu su teikiamu KŽĮ projektu nereikėtų svarstyti ir atitinkamų BPK pataisų, kurios garantuotų tinkamą aptartos informavimo pareigos įgyvendinimą nutraukto baudžiamojo proceso atveju, kai asmeniui nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą.
2. Keičiant įstatymo straipsnio dalis įstatymo projekto pavadinime nurodomas tik keičiamo straipsnio numeris, todėl šio įstatymo projekto pavadinimas turėtų būti atitinkamai koreguojamas.
3. Projekto 1 straipsniu keičiamoje KŽĮ 5 straipsnio 5 dalyje vartojama formuluotė „Tais atvejais, kai yra pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, kriminalinės žvalgybos subjektai privalo nedelsiant informuoti apie šį pažeidimą nukentėjusius asmenis, kurių teisės ir laisvės buvo pažeistos“ diskutuotina keliais aspektais.
3.1. Manytina, kad jai trūksta teisinio aiškumo, kadangi lingvistiškai ši formuluotė gali būti suprantama taip, kad kriminalinės žvalgybos subjektai asmenis privalėtų informuoti nedelsiant iškart, kai tik toks pažeidimo faktas taptų žinomas, t. y. paties kriminalinės žvalgybos veiksmo atlikimo metu. Abejotina, ar konkretų veiksmą atliekantys pareigūnai to veiksmo atlikimo metu visais atvejais galėtų tinkamai įvertinti, ar žmogaus teisės ir laisvės buvo pažeistos, taip pat abejotina ir dėl to, ar informavimas nesukeltų pavojaus patiems kriminalinę žvalgybą atliekantiems pareigūnams dėl jų tapatybės atskleidimo ir pan.
3.2. Atkreiptinas dėmesys į kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų panaudojimo baudžiamajame procese galimybes nustačius, kad atliekant atskirus kriminalinės žvalgybos veiksmus buvo pažeistos žmogaus teisės.
Šiuo atveju būtina vadovautis įrodymų leistinumo doktrina, kurioje pažymima, kad „Įrodymais nepripažįstami <...> duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės“[2]. KŽĮ kontekste tai reiškia, kad įrodymu negalėtų būti pripažinti tik to konkretaus kriminalinės žvalgybos veiksmo metu gauti duomenys, kurių gavimo proceso metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės. Vien tai, kad atliekant tam tikrą kriminalinės žvalgybos veiksmą buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, nereiškia, jog absoliučiai visi iki tol surinkti kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys savaime taptų niekiniais. Netgi jei duomenys būtų gauti „žmogaus teises ar laisves pažeidusių“ kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gautų duomenų pagrindu, tokiu atveju vėlesnius duomenis vis tiek būtų galima naudoti įrodinėjimo procese, kadangi Lietuvoje nėra vadovaujamasi „užnuodyto medžio vaisių“ doktrina[3].
Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas atliekant atskirus kriminalinės žvalgybos veiksmus nebūtinai lemtų tolimesnio baudžiamojo proceso negalimumą, manytina, kad projekte numatoma besąlyginė pareiga nedelsiant informuoti asmenis apie žmogaus teisių pažeidimus yra nepagrįsta. Pastebėtina, jog informavimas galimai užkirstų kelią veiksmingai (efektyviai) tolesnei kriminalinės žvalgybos bei baudžiamojo proceso eigai ir leistų asmenims atitinkamai koreguoti savo elgesį, slėpti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kt.
4. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 1R-298 „Dėl teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“ 41 punkte numatyta, kad „bendrosios nuostatos tekste pateikiamos anksčiau nei specialiosios“. Atsižvelgiant į tai, siūlytina pakeisti KŽĮ 5 straipsnio 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 ir dalių eiliškumą. Manytina, kad eilės tvarka turėtų būti tokia:
- informacijos pateikimas, kai gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti (KŽĮ 5 straipsnio 10 dalis);
- prašymas pateikti kriminalinės žvalgybos informaciją, kai ji nebuvo pateikta, ir tokio prašymo nagrinėjimas (KŽĮ 5 straipsnio 6, 7, 8 dalys);
- skundų pateikimas ir nagrinėjimas (KŽĮ 5 straipsnio 11, 12, 13 dalys)
- kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos sunaikinimas pasibaigus skundų padavimo terminams (KŽĮ 5 straipsnio 9 dalis).
5. KŽĮ 5 straipsnio 7 dalyje prieš žodžius „Generalinės prokuratūros prokuroro“ reikėtų įrašyti žodžius „generalinio prokuroro įgalioto“.
6. Pagal KŽĮ 5 straipsnio 10 dalį asmeniui informaciją apie jo atžvilgiu vykdytą kriminalinę žvalgybą teiktų kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, o jeigu asmuo pats norėtų gauti tokią informaciją, tuomet pagal KŽĮ 5 straipsnio 6 dalį jam reikėtų kreiptis jau ne į kriminalinės žvalgybos instituciją, bet į Generalinę prokuratūrą. Svarstytina, ar įstatyme įtvirtinus skirtingus informacijos teikimo subjektus asmenims, norintiems gauti tokią informaciją, nebūtų sukurta neproporcinga administracinė našta.
7. Projektu siūloma KŽĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti nuostatą, kad „Jei nagrinėjant asmens prašymą nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas yra vykdomas, bet pagal nustatytas aplinkybes nėra pagrindo manyti, kad gauta informacija pasitvirtins arba pagal nustatytas aplinkybes nėra pagrindo manyti, kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai gali būti įgyvendinti, taikomos šio straipsnio 9 ir 10 dalys“. Šis pasiūlymas kritikuotinas dėl kelių priežasčių.
7.1. Iš įstatymo projekto nėra aišku, kaip būtų įgyvendinamos KŽĮ 5 straipsnio 8 dalies nuostatos, kadangi KŽĮ 5 straipsnio 7 ir 9 dalyse numatyti skirtingi prašymus nagrinėjantys ir sprendimus dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo nutraukimo priimantys subjektai (Generalinės prokuratūros prokuroras ir kriminalinės žvalgybos subjektas).
7.2. Taip pat abejotina dėl to, ar projektu siūloma nuostata turėtų kokią nors reikšmingą pridėtinę vertę, kadangi KŽĮ 5 straipsnio 8 dalies formuluotė „nėra pagrindo manyti, kad gauta informacija pasitvirtins arba pagal nustatytas aplinkybes nėra pagrindo manyti, kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai gali būti įgyvendinti“ yra itin abstrakti ir suteikianti itin didelę vertinimo laisvę prašymą nagrinėjančiam Generalinės prokuratūros prokurorui.
8. Projektu keičiamoje KŽĮ 5 straipsnio 10 dalyje vartojama formuluotė „nurodo asmens duomenų vykdymo laikotarpį“ tikslintina, vietoje žodžio „vykdymo“ įrašant „tvarkymo“.
9. Abejotina, ar būtų įmanoma įgyvendinti KŽĮ 5 straipsnio 10 dalyje suformuluotą reikalavimą informuoti asmenis apie jų atžvilgiu vykdytą kriminalinę žvalgybą „<...> per 15 kalendorinių dienų, nuo dienos, kai turėjo būti nustatyta, jog išnyko galimybė pakenkti kriminalinės žvalgybos tyrimams prašomos informacijos pateikimu“, kadangi neaišku, kaip reikėtų nustatyti, kad tam tikrą dieną galimybė pakenkti kriminalinės žvalgybos tyrimui jau buvo išnykusi.
10. Diskutuotina, ar KŽĮ 5 straipsnio 10 dalyje numatoma informavimo pareiga nėra suformuluota per plačiai, t. y., ar KŽĮ 5 straipsnio 10 dalyje nurodytos informacijos (kriminalinės žvalgybos vykdymo arba kitokio asmens duomenų tvarkymo faktas vykdant kriminalinę žvalgybą, asmens duomenų tvarkymo laikotarpis, surinkti asmens duomenys bei kriminalinės žvalgybos metu naudotų kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės (jų nedetalizuojant)) pateikimas asmenims, be kita ko, nesąlygotų ir galiojančios redakcijos KŽĮ 19 straipsnio 7 dalyje numatytų duomenų tiesioginio ar netiesioginio atskleidimo.
11. Iš sisteminės projektu keičiamų KŽĮ 5 straipsnio 11 ir 12 dalių nuostatų analizės nėra aišku, pagal kokį teisminį procesą reglamentuojantį įstatymą vyktų skundų nagrinėjimas dėl pagrindinės kriminalinės žvalgybos institucijos vadovo ar prokuroro sprendimų.
12. KŽĮ 5 straipsnio 11 dalyje siūloma reglamentuoti skundų padavimo terminų pratęsimo klausimus. Svarstytina, ar kartu nereikėtų reglamentuoti ir atitinkamų terminų atnaujinimo teisinių santykių.
13. KŽĮ 5 straipsnio 11 dalies formuluotė „<...> informaciją, kuri patvirtintų arba paneigtų kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmų ar pagrindinės kriminalinės žvalgybos institucijos vadovo arba prokuroro sprendimų, įskaitant kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo pagrįstumą, informacijos visišką ar dalinį (ne)pateikimą asmenims, (ne)teisėtumą“ turėtų būti tikslintina, kadangi jai trūksta teisinio aiškumo.
14. Projektu keičiamoje KŽĮ 5 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta nuostata, numatanti, kad „Teikiant teismui skundą dėl pagrindinės kriminalinės žvalgybos institucijos vadovo ar prokuroro sprendimų arba teikiant apeliacinį skundą ir šiuos skundus nagrinėjant <...> asmenį gali atstovauti jo pasirinktas advokatas“, kritikuotina dėl kelių priežasčių.
14.1. Kituose procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose asmenų, galinčių būti atstovais (gynėjais), sąrašas yra gerokai platesnis. Pavyzdžiui:
- BPK 47 straipsnyje numatyta, kad gynėju gali būti advokatas arba advokato pavedimu advokato padėjėjas. Be to, BPK 55 straipsnyje įtvirtinta, kad įgaliotuoju atstovu gali būti advokatas arba advokato pavedimu advokato padėjėjas, o ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu – ir kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, taip pat juridinio asmens atstovu gali būti juridinio asmens vadovas arba įgaliotas darbuotojas;
- Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 47 straipsnyje numatyta, kad įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui), taip pat kiti subjektai, tokie kaip profesinės sąjungos ir pan.;
- Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56 straipsnyje įtvirtintas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą teisme, sąrašas ganėtinai panašus į esantį ABTĮ (advokatai, advokatų padėjėjai, asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui) ir kt.).
Kalbant apie teikiamą įstatymo projektą, manytina, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo, kuris pateisintų draudimą ne advokatams (advokatų padėjėjams, asmenims, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir pan.) būti atstovais nagrinėjant skundus KŽĮ numatytais atvejais. Dėl to siūlytina atsižvelgti į nurodytas procesinių teisės aktų nuostatas ir atitinkamai praplėsti asmenų, galinčių būti atstovais, sąrašą
14.2. Be to, asmenis teismuose gali atstovauti ne tik jų pasirinkti advokatai, bet ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ) nustatyta tvarka valstybės paskirti advokatai.
15. KŽĮ 5 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad „Advokatas <...> turi teisę <...> dalyvauti teismo atliekamame įrodymų tyrime, teikti prašymus, paaiškinimus ir skundus (įskaitant apeliacinį skundą)“. Atkreiptinas dėmesys, jog šios procesinės teisės nėra išsamios, kadangi nagrinėjant bylą teisme galima reikšti nušalinimus, pasakyti baigiamąsias kalbas ir pan.
Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog 11 pastaboje nurodėme, kad iš sisteminės KŽĮ 5 straipsnio 11 ir 12 dalių analizės nėra aišku, pagal kokį teisminį procesą reglamentuojantį įstatymą vyktų skundų nagrinėjimas dėl pagrindinės kriminalinės žvalgybos institucijos vadovo ar prokuroro sprendimų. Jeigu KŽĮ būtų pateikta nuoroda į atitinkamą procesą reglamentuojantį įstatymą, tuomet netektų prasmės procesinių teisių (o tuo pačiu – ir kitų procesinių taisyklių) vardijimas pačiame KŽĮ.
16. KŽĮ 5 straipsnio 12 dalyje numatoma taisyklė „<...> advokatas turi teisę susipažinti su visa informacija, įskaitant įslaptintą informaciją“ diskutuotina keliais aspektais.
16.1. Nėra aišku, apie kokią konkrečiai įslaptintą informaciją kalbama, kadangi kartu teikiamame Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo Nr. VIII-1443 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-4568 numatoma, kad įslaptinta informacija būtų išslaptinama, kai „kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimas sustabdomas ir kriminalinės žvalgybos tyrimas nutraukiamas“.
16.2. Jeigu kalbama ir apie tokią įslaptintą informaciją, su kuria asmuo, kurio atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba ar kitaip tvarkomi asmens duomenys, neturėtų teisės susipažinti, tuomet atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – VTPĮ) 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad „Atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurių medžiagoje yra įslaptintos informacijos, įtariamasis, kaltinamasis, įtariamojo ar kaltinamojo gynėjas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka turi teisę susipažinti su bylos medžiagoje esančia įslaptinta informacija, išskyrus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę padedančius nustatyti duomenis“. Kaip matyti, baudžiamojo proceso metu įtariamojo (kaltinamojo) ir jo gynėjo teisės susipažinti su įslaptinta informacija apimtis yra vienoda, todėl, siekiant užtikrinti teisinio reguliavimo sistemiškumą, siūlytina ir projektu keičiamame KŽĮ laikytis principinės nuostatos dėl šios teisės apimties suvienodinimo.
16.3. Kartu turėtų būti priimti ir atitinkami VTPĮ pakeitimai, kurie reglamentuotų teisės susipažinti su įslaptinta informacija KŽĮ numatytais atvejais įgyvendinimo pagrindus.
16.4. Taip pat atkreiptinas dėmesys į šios išvados 10 pastabą dėl informacijos pateikimo, kuri aktuali ir sprendžiant, su kokia informacija ir kokia apimtimi asmens atstovas (advokatas) turėtų turėti galimybę susipažinti.
16.5. Bet kokiu atveju, įstatymo projekte turėtų būti numatyta, kad advokatui neleidžiama susipažinti su KŽĮ 19 straipsnio 7 dalyje nurodyta informacija.
17. KŽĮ 5 straipsnio 13 dalies formuluotė „Atlygį pasirinktam advokatui apmoka pats asmuo“ kritikuotina dėl kelių priežasčių.
17.1. Kaip minėta, asmenis teismuose atstovauti gali ne tik jų pačių pasirinkti, bet ir valstybės paskirti advokatai VGTPĮ nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai asmenis atstovauja valstybės paskirti advokatai, atstovavimo išlaidų apmokėjimo klausimas turi būti sprendžiamas remiantis VGTPĮ nuostatomis priklausomai nuo asmens turto ir pajamų lygio. Tuo tarpu iš minėtos formuluotės susidaro įspūdis, kad asmuo visais atvejais advokatui turėtų sumokėti visą atlygį nepriklausomai nuo to, ar jį atstovavo jo pasirinktas, ar valstybės paskirtas advokatas.
17.2. Pažymėtina, jog remiantis Civilinio kodekso 6.50 straipsniu „Prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai“. Tai reiškia, kad advokatui atlygį už teisinio atstovavimo paslaugas gali sumokėti ir ne pats atstovaujamasis. Be to, teisinės paslaugos gali būti teikiamos ir neatlygintinai („pro bono“).
18. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 1R-72 „Dėl nuorodų į Europos Sąjungos teisės aktus teikimo teisės aktuose reikalavimų aprašo patvirtinimo“ 10 punktu, Direktyva (ES) 2016/680 turėtų būti nurodyta ir KŽĮ priede.
19. Projekto 3 straipsnio pavadinime vietoje žodžio „įsigaliojimas“ turėtų būti žodis „taikymas“.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected]