Stenogramas galima rasti

Stenogramų leidiniai › 2020–2024 m. kadencija

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

posėdžio NR. 401,
SKIRTO RESPUBLIKOS PREZIDENTO
GITANO NAUSĖDOS PRIESAIKOS PRIĖMIMO CEREMONIJAI,

STENOGRAMA

 

2024 m. liepos 12 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė V. ČMILYTĖ-NIELSEN
ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas J. RAZMA

 

 

 

PIRMININKĖ (V. ČMILYTĖ-NIELSEN). Pra­de­da­me Sei­mo po­sė­dį, skir­tą Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to G. Nau­sė­dos prie­sai­kos pri­ėmi­mo ce­re­mo­ni­jai. (Gon­gas)

Po­sė­dy­je da­ly­vau­ja Mi­nist­rė Pir­mi­nin­kė I. Ši­mo­ny­tė, Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­kas G. Go­da, Pre­zi­den­tas V. Adam­kus, Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Vy­riau­sy­bės na­riai, Už­sie­nio vals­ty­bių am­ba­sa­do­riai, Sei­mo na­riai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, tra­di­ci­nių ir ki­tų vals­ty­bės pri­pa­žin­tų re­li­gi­nių ben­druo­me­nių ir ben­dri­jų hie­rar­chai, sa­vi­val­dy­bių me­rai ir ki­ti gar­bin­gi sve­čiai.

Kvie­čiu Jo Eks­ce­len­ci­ją Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tą G. Nau­sė­dą.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jo Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas G. Nau­sė­da su po­nia D. Nau­sė­die­ne. (Fanfaros)

PIRMININKĖ. Kvie­čiu Jo Eks­ce­len­ci­ją Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pą met­ro­po­li­tą G. Gru­šą in­vo­ka­ci­jos.

 

12.02 val.

Vil­niaus ar­ki­vys­ku­po met­ro­po­li­to Gin­ta­ro Gru­šo in­vo­ka­ci­ja

 

G. GRUŠAS. Šian­dien su­si­rin­ko­me pa­žy­mė­ti svar­bią mū­sų is­to­ri­jos aki­mir­ką – Pre­zi­den­to G. Nau­sė­dos ant­ro­sios ka­den­ci­jos pra­džią. Šia iš­kil­min­ga ir vil­tin­ga pro­ga pra­šo­me Vi­sa­ga­lio pa­lai­mos ir glo­bos Pre­zi­den­tui ir vi­sai Tau­tai.

Krei­pia­mės į ta­ve, Vieš­pa­tie, dė­kin­gu­mo ir vil­ties ku­pi­no­mis šir­di­mis Lie­tu­vos Pre­zi­den­to G. Nau­sė­dos ant­ro­sios ka­den­ci­jos pra­džio­je. Dė­ko­ja­me už va­do­va­vi­mo do­va­ną ir ga­li­my­bę tar­nau­ti mū­sų my­li­mai ša­liai. Pra­šo­me ta­vo pa­lai­mos jam, mū­sų Tau­tai ir mū­sų vals­ty­bei. Pa­lai­mink mū­sų Pre­zi­den­tą iš­min­ti­mi, drą­sa, są­ži­nin­gu­mu ir di­džia­dvasiškumu. Te­gul jis va­do­vau­ja su šir­di­mi, įsi­pa­rei­go­ju­sia tei­sin­gu­mui, tai­kai ir vi­sų pi­lie­čių ge­ro­vei. Su­teik jam stip­ry­bės su­si­dū­rus su iš­šū­kiais ir nuo­vo­kos pri­im­ti spren­di­mus, ku­rie gerb­tų ta­vo va­lią ir tar­nau­tų ben­dra­jam gė­riui.

Vieš­pa­tie, mel­džia­me už vi­sus iš­rink­tuo­sius ir vals­ty­bės tar­nau­to­jus, už pa­rei­gū­nus ir pa­ta­rė­jus, ku­rie dirbs kar­tu su mū­sų Pre­zi­den­tu. Įkvėpk juos ir su­teik jiems ben­dra­dar­bia­vi­mo ir vie­ny­bės dva­sią, kad ga­lė­tų mū­sų ša­ly­je kar­tu kur­ti po­li­ti­ką, ska­ti­nan­čią kles­tė­ji­mą, ly­gy­bę ir san­tar­vę.

Te­gul, Vieš­pa­tie, ta­vo glo­bo­ja­ma mū­sų ša­lis to­liau stip­rė­ja, tam­pa gar­bin­ga ir ori. Pa­dėk mums lai­ky­tis lais­vės, de­mo­kra­tijos ir pa­gar­bos vi­siems žmo­nėms ver­ty­bių. Te­gul ta­vo tie­sos švie­sa va­do­vau­ja mums, sie­kian­tiems kur­ti vi­suo­me­nę, ku­ri at­spin­di ta­vo mei­lę ir tei­sin­gu­mą.

Šiais ga­li­my­bių ir iš­šū­kių lai­kais pra­šo­me, Vieš­pa­tie, ta­vo ap­sau­gos mū­sų že­mei ir jos žmo­nėms. Lai­mink Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, ku­rios vy­riau­sia­sis va­das yra Pre­zi­den­tas, ir vi­sus, ku­rie tar­nau­ja, siek­da­mi už­tik­rin­ti Lie­tu­vos lais­vę ir tai­ką. Mel­džia­me tai­kos vi­sam pa­sau­liui, ypač mū­sų bro­liams ir se­se­rims Uk­rai­no­je ir ki­to­se pa­sau­lio ša­ly­se, sto­ko­jan­čio­se san­tar­vės. Lai­mink mū­sų pa­stan­gas ska­tin­ti su­pra­ti­mą ir tai­ką tarp tau­tų ir mū­sų ben­druo­me­nė­se.

Švęs­da­mi šią inau­gu­ra­ci­ją pri­si­me­na­me sa­vo ben­drą pi­lie­ti­nę at­sa­ko­my­bę pri­si­dė­ti prie ša­lies kles­tė­ji­mo. Įkvėpk mus, Vieš­pa­tie, kar­tu dar­buo­tis su at­si­da­vi­mu ir at­jau­ta, rem­ti mū­sų iš­rink­tuo­sius ir pa­dė­ti vie­ni ki­tiems siek­ti ge­res­nės at­ei­ties.

Esa­me Lie­tu­vos, Eu­ro­pos ir vi­so pa­sau­lio pi­lie­čiai. Esa­me at­sa­kin­gi už mums pa­ves­tus na­mus ir už sa­vo se­se­ris ir bro­lius. Pra­ei­ties pa­vyz­džiai mus te­įkve­pia, at­ei­ties vi­zi­ja te­įpa­rei­go­ja šian­dien dirb­ti ir au­ko­tis.

Te­lai­mi­na mus ir mū­sų ša­lį Vi­sa­ga­lis Die­vas, ku­ris gy­ve­na ir vieš­pa­tau­ja per am­žius.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me Jo Eks­ce­len­ci­jai Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pui met­ro­po­li­tui G. Gru­šui.

Ger­bia­mas Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­ke Gin­ta­rai Go­da, pra­šo­me su­pa­žin­din­ti su Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to prie­sai­kos pri­ėmi­mo tvar­ka ir pri­im­ti prie­sai­ką.

To­liau pir­mi­nin­ka­vi­mą per­duo­du pir­ma­jam pa­va­duo­to­jui J. Raz­mai.

 

Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to Gi­ta­no Nau­sė­dos prie­sai­kos pri­ėmi­mo ce­re­mo­ni­ja

 

G. GODA. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, ger­bia­mo­ji Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, po­nios ir po­nai, pa­aiš­kin­siu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to prie­sai­kos pri­ėmi­mo tvar­ką.

Pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­ją, iš­rink­tas Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas sa­vo pa­rei­gas pra­de­da ei­ti po to, kai Vil­niu­je, da­ly­vau­jant Tau­tos at­sto­vams – Sei­mo na­riams, pri­sie­kia Tau­tai bū­ti iš­ti­ki­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­kai ir Kon­sti­tu­ci­jai, są­ži­nin­gai ei­ti sa­vo pa­rei­gas ir bū­ti vi­siems ly­giai tei­sin­gas. Pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to įsta­ty­mą, Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas pri­sie­kia Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo rū­muo­se, Sei­mo po­sė­dy­je.

Iš­rink­ta­sis Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, jūs pri­siek­si­te sto­vė­da­mas prieš ma­ne, prie­sai­ką pri­iman­tį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­ką. Prie­sai­kos teks­tą skai­ty­si­te pa­dė­jęs ran­ką ant Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos. Kai baig­si­te skai­ty­ti prie­sai­ką, pa­si­ra­šy­si­te Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to prie­sai­kos ak­tą. Prie­sai­kos teks­tas yra ne­tai­so­mas ir ne­kei­čia­mas. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to įsta­ty­me nu­sta­ty­ta, kad šios nuo­sta­tos ne­si­lai­ky­mas, kaip ir at­si­sa­ky­mas pri­siek­ti Sei­mo po­sė­dy­je, pa­si­ra­šy­ti prie­sai­kos ak­tą ar­ba pa­si­ra­šy­mas su iš­ly­go­mis, reiš­kia, kad Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas ne­pri­sie­kė, to­dėl ne­ga­li ei­ti sa­vo pa­rei­gų. Jums pa­si­ra­šius Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to prie­sai­kos ak­tą, šį ak­tą pa­si­ra­šy­siu aš. Man pa­si­ra­šius prie­sai­kos ak­tą, bus gie­da­mas vals­ty­bės him­nas. At­li­kus vals­ty­bės him­ną, prie­sai­kos ak­tą per­duo­siu Sei­mo Pir­mi­nin­kei sau­go­ti Sei­me. Taip bus baig­ta Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to prie­sai­kos Tau­tai pri­ėmi­mo ce­re­mo­ni­ja.

Pri­imant Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to prie­sai­ką, Sei­mo po­sė­džių sa­lė­je vi­si sto­vės. Su­pran­ta­ma, ši pa­rei­ga ne­tai­ko­ma tiems, ku­rie dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių ne­ga­li jos vyk­dy­ti.

Iš­rink­ta­sis Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, kvie­čiu jus pri­siek­ti Lie­tu­vos Tau­tai.

G. NAUSĖDA. Aš, Gi­ta­nas Nau­sė­da, pri­sie­kiu Tau­tai bū­ti iš­ti­ki­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­kai ir Kon­sti­tu­ci­jai, gerb­ti ir vyk­dy­ti įsta­ty­mus, sau­go­ti Lie­tu­vos že­mių vien­ti­su­mą; pri­sie­kiu są­ži­nin­gai ei­ti sa­vo pa­rei­gas ir bū­ti vi­siems ly­giai tei­sin­gas; pri­sie­kiu vi­so­mis iš­ga­lė­mis stip­rin­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, tar­nau­ti Tė­vy­nei, de­mo­kra­tijai, Lie­tu­vos žmo­nių ge­ro­vei.

Te­pa­de­da man Die­vas!

(Plo­ji­mai)

G. GODA. 2024 m. lie­pos 12 d. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo po­sė­dy­je duo­ta Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to G. Nau­sė­dos prie­sai­ka yra pri­im­ta. (Plo­ji­mai)

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas kar­tu su Klai­pė­dos Je­ro­ni­mo Ka­čins­ko mu­zi­kos mokyk­los ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ru „Gin­ta­rė­lis“.

 

Ger­bia­mo­ji Sei­mo Pir­mi­nin­ke, per­duo­du jums Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to prie­sai­kos ak­tą sau­go­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me. Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to G. Nau­sė­dos prie­sai­kos pri­ėmi­mo ce­re­mo­ni­ja baig­ta ir nuo šio mo­men­to Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas pra­de­da ei­ti sa­vo pa­rei­gas. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (J. RAZMA). Dė­ko­ja­me Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­kui G. Go­dai ir kvie­čia­me svei­ki­ni­mo žo­dį tar­ti Sei­mo Pir­mi­nin­kę V. Čmi­ly­tę-Niel­sen.

 

12.13 val.

Sei­mo Pir­mi­nin­kės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen sveikinimo žodis

 

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da ir pir­mo­ji po­nia, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke In­gri­da Ši­mo­ny­te, Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo Pir­mi­nin­ke, Emi­nen­ci­ja ar­ki­vys­ku­pe, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, mie­li ko­le­gos par­la­men­ta­rai, Pre­zi­den­to inau­gu­ra­ci­jos iš­kil­mių sve­čiai, po­nios ir po­nai!

Vals­ty­bė ne­at­si­ran­da aki­mirks­niu. Vals­ty­bin­gu­mo idė­jos tu­ri da­tas ir au­to­rius, vals­ty­bė gi – il­go, ne­re­tai ano­ni­miš­ko, ta­čiau nuo­sek­laus, kryp­tin­go di­džiu­lio bū­rio po­li­ti­nių sub­jek­tų, dau­ge­lio žmo­nių vei­ki­mo re­zul­ta­tas.

Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo idė­ja bu­vo de­kla­ruo­ta pra­ėju­sio am­žiaus pra­džio­je – 1918 me­tų va­sa­rio 16-ąją, pas­kui dar kar­tą am­žiaus pa­bai­go­je – 1990 me­tų ko­vo 11-ąją, ta­čiau pats de­kla­ra­vi­mas, kaip svar­bus vals­ty­bės kū­ri­mo pra­džios ak­cen­tas, au­to­ma­tiš­kai ne­su­kū­rė vals­ty­bės kaip val­džios ins­ti­tu­ci­jų vi­su­mos, per ku­rią vei­kia po­li­ti­nė ben­druo­me­nė.

1990-ai­siais pa­skel­bus Ne­pri­klau­so­my­bę ir pri­ėmus Lai­ki­ną­jį Pa­grin­di­nį Įsta­ty­mą, pra­si­dė­jo at­kur­tos Lie­tu­vos vals­ty­bės kon­sti­tu­ci­nės rai­dos pro­ce­sas. 1992 m. spa­lio 25 d. kar­tu su Sei­mo rin­ki­mų pir­muo­ju tu­ru bu­vo su­reng­tas kon­sti­tu­ci­nis re­fe­ren­du­mas. Pri­ėmus Kon­sti­tu­ci­ją, bu­vo pa­dė­tas po­li­ti­nės ben­druo­me­nės nor­mi­nis pa­grin­das vals­ty­bę api­brė­žiant kaip ben­drą­jį gė­rį. Kon­sti­tu­ci­ja taip pat įtvir­ti­no ir Pre­zi­den­to (vals­ty­bės va­do­vo) ins­ti­tu­ci­ją. 1993 me­tų pra­džio­je vy­ko pir­mie­ji Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to rin­ki­mai. Tų pa­čių me­tų rug­sė­jo 15 die­ną pra­dė­jus dirb­ti Kon­sti­tu­ci­niam Teis­mui, bai­gė­si be­veik ly­giai pus­ket­vir­tų me­tų tru­kęs vals­ty­bės, kaip val­džios ins­ti­tu­ci­jų sis­te­mos, for­ma­vi­mo­si pro­ce­sas. Pra­ei­tais me­tais ga­lė­jo­me pa­si­džiaug­ti vi­sa­ver­čio vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­nio vei­ki­mo tris­de­šimt­me­čiu.

Per tuos me­tus Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­ja tu­ri­nio, vei­ki­mo bū­do po­žiū­riu taip pat bren­do, for­ma­vo­si, pa­ty­rė įvai­rių su­krė­ti­mų. Tu­rė­jo­me skir­tin­gų, skir­tin­gai vei­ku­sių pre­zi­den­tų, ku­rių įta­ka Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo rai­dai taip pat bu­vo skir­tin­ga. Tai ne­bu­vo leng­vas pro­ce­sas. Iš da­lies tai su­si­ję su ap­lin­ky­be, kad svars­tant Kon­sti­tu­ci­jos nor­mas ir ieš­kant kom­pro­mi­si­nio va­rian­to tarp pre­zi­den­ti­nės ir par­la­men­ti­nės vals­ty­bės val­dy­mo for­mos bu­vo įtvir­tin­tas „par­la­men­ti­nis val­dy­mas su pu­siau pre­zi­den­ti­nio mo­de­lio ypa­tu­mais“.

Skir­tin­gai nei Lie­tu­vos kai­my­nė­se Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je, kur pre­zi­den­tai yra ren­ka­mi par­la­men­tuo­se ir tu­ri la­biau sim­bo­li­nius, rep­re­zen­ta­ci­nius įga­lio­ji­mus, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas yra ren­ka­mas vi­suo­ti­niuo­se rin­ki­muo­se, pa­pras­tai su­lau­kian­čiuo­se di­džiau­sio rin­kė­jų dė­me­sio ir ak­ty­vu­mo. Tai ge­ro­kai su­stip­ri­na Pre­zi­den­to sta­tu­są, ta­čiau taip pat su­ku­ria ir tam tik­ras ri­zi­kas. Vie­na ver­tus, su Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­ja sie­ja­mi ne­ma­ži lū­kes­čiai, kar­tais, de­ja, per­dė­ti, ne­įver­ti­nant fak­ti­nių ins­ti­tu­ci­jos pa­jė­gu­mų. An­tra ver­tus, at­si­ran­da pa­gun­da ne tik ža­dė­ti, bet ir vel­tis į ins­ti­tu­ci­nę kon­ku­ren­ci­ją, sie­kiant pa­ro­dy­ti in­dė­lį ir pa­di­din­ti svo­rį ir ver­tę. Vi­sa tai įvei­kia­ma su­vo­kiant, kad vi­si mes, įskai­tant ir Pre­zi­den­tą, esa­me na­riai vals­ty­bi­nės ko­man­dos, ku­rios su­de­rin­tas vei­ki­mas yra vi­sos vals­ty­bės sėk­mės ir ge­ro­vės ga­ran­tas.

Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad tu­ri­me daž­niau, ypač tu­rint gal­vo­je tarp­tau­ti­nę ap­lin­ką, mąs­ty­ti sa­vi­tar­pio pa­gal­bos, ben­dra­dar­bia­vi­mo, ko­man­di­nio vei­ki­mo ka­te­go­ri­jo­mis. Čia į pir­mą pla­ną iš­ky­la po­li­ti­nės kul­tū­ros, tak­to, ap­skri­tai po­li­ti­nės as­me­ny­bės reikš­mė. Val­džia yra ne tam, kad iš­spręs­tų vi­sas mū­sų pro­ble­mas. Šio lū­kes­čio ne­įma­no­ma pa­ten­kin­ti, ne­ver­tė­tų jo ir per­ne­lyg są­mo­nin­gai ska­tin­ti. Val­džia yra tam, kad vie­ny­tų vals­ty­bę ir už­tik­rin­tų ben­drą vi­suo­me­nės ge­ro­vę. Kar­tais rei­ka­lau­ja­ma at­si­sa­ky­ti po­li­ti­nių am­bi­ci­jų. Esą jas at­me­tus ga­li­ma pa­siek­ti ben­drą su­ta­ri­mą. Ma­nau, to­kios kal­bos ir ne­rei­ka­lin­gos, ir net ža­lin­gos. Po­li­ti­ko­je ir vei­kia­ma sie­kiant įgy­ven­din­ti am­bi­ci­jas. Ki­tas da­ly­kas, po­li­ti­ko­je am­bi­ci­jos tu­ri bū­ti krei­pia­mos vals­ty­bin­gu­mo lin­kme, ne­lei­džiant joms su­smul­kė­ti. Tuo­met tik­rai pa­siek­si­me už­si­brėž­tus vals­ty­bi­nius tiks­lus.

1998 m. va­sa­rio 26 d. V. Adam­kus, lai­mė­jęs Pre­zi­den­to rin­ki­mus ir ką tik ga­vęs Pre­zi­den­to įga­lio­ji­mus, čia, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me, šio­je sa­lė­je, iš šios tri­bū­nos kreip­da­ma­sis į Lie­tu­vos žmo­nes sa­kė: „Šian­dien, jau da­vęs prie­sai­ką tar­nau­ti Tau­tai ir Tė­vy­nei, vi­sų pir­ma pri­si­me­nu tuos jaus­mus, pa­tir­tus dau­gy­bė­je su­si­ti­ki­mų su ju­mis. Tuo­met su­pra­tau, kad vie­no žmo­gaus, net ir Pre­zi­den­to, ga­lių nie­ka­da ne­už­teks pa­da­ry­ti ste­buk­lui, pa­grįs­tam vien tik ti­kė­ji­mu ge­res­ne, tei­sin­ges­ne at­ei­ti­mi, ku­rios vi­si taip nuo­šir­džiai trokš­ta­me.

Per ypač trum­pą lai­ką Lie­tu­va iš­gy­ve­no dau­gy­bę pa­si­kei­ti­mų, blaš­ky­da­ma­si iš vie­no kraš­tu­ti­nu­mo į ki­tą, daž­nai net su­si­prie­šin­da­ma, ban­dy­da­ma at­spė­ti, ku­ris ke­lias bū­tų tik­res­nis. Taip bu­vo, ta­čiau dau­giau taip ne­tu­ri bū­ti. Į XXI am­žių Lie­tu­va tu­ri įženg­ti pa­ki­lu­si pil­na­ver­čiam gy­ve­ni­mui. Tam tė­ra tik vie­nas ke­lias – san­tar­vė ir ben­dros, į vie­ną tiks­lą nu­kreip­tos pa­stan­gos. To­kia san­tar­vė – tai po­li­ti­niai ir žmo­giš­ki su­si­ta­ri­mai, ku­rių pa­grin­di­nis tiks­las ir kri­te­ri­jus – de­mo­kra­tija, žmo­nių ge­ro­vės ki­li­mas ir sau­gus ša­lies gy­ve­ni­mas.“

Lie­tu­va jau se­no­kai įžen­gu­si į XXI am­žių, ta­čiau šie Pre­zi­den­to V. Adam­kaus žo­džiai ne­pra­ra­do sa­vo reikš­mės. Ir, ti­kiu, ne­pra­ras, nes vals­ty­bė ne­at­si­ran­da aki­mirks­niu. Tai il­gas ir kar­tais la­bai ne­leng­vas ke­lias, ku­rį įveik­si­me ženg­da­mi vi­si kar­tu.

Svei­ki­nu, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te. Lin­kiu stip­ry­bės ir iš­min­tin­gų spren­di­mų.

Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen įtei­kia gė­lių puokš­tę Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui Gi­ta­nui Nau­sė­dai.

 

PIRMININKAS. Ma­lo­niai kvie­čiu žo­dį tar­ti Jo Eks­ce­len­ci­ją Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tą G. Nau­sė­dą.

To­liau pir­mi­nin­ka­vi­mą per­duo­du Sei­mo Pir­mi­nin­kei V. Čmi­ly­tei-Niel­sen.

 

12.21 val.

Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to Gi­ta­no Nau­sė­dos kal­ba

 

G. NAUSĖDA. Bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės, ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi Pre­zi­den­tai, Sei­mo na­riai, mie­li sve­čiai. Lie­tu­vos žmo­nių aiš­kiai iš­reikš­ta va­lia an­trą kar­tą iš­ta­riau Pre­zi­den­to prie­sai­kos žo­džius. An­trą kar­tą įsi­pa­rei­go­jau Tau­tai sau­go­ti ir stip­rin­ti Lie­tu­vą, tar­nau­ti Tė­vy­nei, de­mo­kra­tijai ir Lie­tu­vos žmo­nių ge­ro­vei.

Per pen­ke­rius me­tus, ski­rian­čius pir­mą­ją ir ant­rą­ją prie­sai­kas, vi­si kar­tu pa­da­rė­me tik­rai daug. Su­stip­ri­no­me vals­ty­bę. Per vi­sas kri­zes ir su­krė­ti­mus ne tik iš­sau­go­jo­me jos eko­no­mi­ką, bet ir iš­tie­sė­me pa­gal­bos ran­ką žmo­nėms, sau­go­da­mi jų dar­bo vie­tas bei pa­ja­mas. Ma­ži­no­me at­skir­tį. Kū­rė­me Lie­tu­vą, ku­ri rū­pi­na­si tais, ku­riems rū­pes­čio ir pa­gal­bos šian­dien rei­kia la­biau­siai. Te­gul ne­re­tai gin­čy­da­mie­si, bet kū­rė­me stip­res­nę, tei­sin­ges­nę, ža­les­nę, ino­va­ty­ves­nę Lie­tu­vą.

De­ja, per tuos pen­ke­rius me­tus pa­sau­lis pa­si­slin­ko ar­čiau be­dug­nės. Pa­si­slin­ko grei­čiau, to­liau ir pa­vo­jin­giau, nei ku­ris mū­sų ga­lė­jo­me ti­kė­tis. Tai, kas 2019 me­tais at­ro­dė ne­įma­no­ma, ta­po nau­ja re­a­ly­be. Žmo­ni­ja, kur­da­ma to­kias tech­no­lo­gi­jas kaip dirb­ti­nis in­te­lek­tas, šian­dien sto­vi ant di­džiu­lio tech­no­lo­gi­nio lū­žio slenks­čio. Lū­žio, ku­ris pa­keis moks­lą ir pra­mo­nę, dar­bo rin­ką ir žmo­nių ben­dra­vi­mą. Tuo pat me­tu žmo­ni­ja sto­vi ant su­si­nai­ki­ni­mo slenks­čio. Kli­ma­to kai­ta, pan­de­mi­ja, ka­ras – per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus mes pa­ty­rė­me dau­gy­bę re­a­lių sce­na­ri­jų žmo­ni­jai iš­trin­ti sa­ve ar­ba grįž­ti į tam­siuo­sius vi­du­ram­žius, kur tei­sus tas, ku­ris stip­res­nis, o is­to­ri­ją ra­šo tas, ku­ris žiau­res­nis. Šian­die­nos pa­sau­ly­je Lie­tu­va nė­ra sau­gus ir ra­mus užu­tė­kis. Vos už 600 ki­lo­met­rų nuo Vil­niaus – Uk­rai­na, kur tre­čius me­tus vyks­ta ka­ras, ko­kio Eu­ro­pa ne­ma­tė 80 me­tų. Vos už ke­lias­de­šim­ties ki­lo­met­rų nuo čia – ne­sau­gi Ast­ra­vo bran­duo­li­nė elek­tri­nė.

Mū­sų vals­ty­bė, ku­rios te­ri­to­ri­nį vien­ti­su­mą ir ne­pri­klau­so­my­bę esa­me įsi­pa­rei­go­ję sau­go­ti, ri­bo­ja­si su dviem pa­vo­jin­giau­sio­mis pa­sau­lio vals­ty­bė­mis, Eu­ro­pos vals­ty­bė­mis. Bet mes tu­ri­me mū­sų žmo­nių drą­są ir ryž­tą, mū­sų drau­gų ga­lią ir Uk­rai­nos mums vi­siems iš­ko­vo­tą bran­giau­sią iš­tek­lių – lai­ką, kad de­ra­mai pa­si­reng­tu­me. To­dėl šiuo eg­zis­ten­ci­nio pa­vo­jaus Lie­tu­vai me­tu vals­ty­bės sau­gu­mas bus vie­na svar­biau­sių ma­no, kaip vals­ty­bės va­do­vo, už­duo­čių. Nes jei ne­bus vals­ty­bės, ne­bus nie­ko.

Ger­bia­mie­ji, šian­dien žvel­giu į 2029 me­tus ir ma­tau Lie­tu­vą, ku­ri bus gy­ny­bos stip­ri­ni­mo pa­vyz­dys vi­sai NATO. Gy­ny­bos fi­nan­sa­vi­mas, ne vie­nus me­tus vir­ši­jęs 3,5 % ir ar­tė­jan­tis prie 4 % BVP, lei­džia įgy­ven­din­ti il­go­jo nuo­to­lio oro gy­ny­bos pla­nus. Bal­ti­jos jū­ros kran­tą sau­go ra­ke­tų sky­das, o sau­su­mos sie­nas – in­ži­ne­ri­niai įtvir­ti­ni­mai. 2029 me­tais Lie­tu­va ne tik bai­gia vys­ty­ti pa­grin­di­nius di­vi­zi­jos pa­jė­gu­mus, bet ir or­ga­ni­zuo­ja pra­ty­bas drau­ge su mū­sų ša­ly­je dis­lo­kuo­ta Vo­kie­ti­jos bri­ga­da ir JAV ba­ta­lio­nu. Nau­jo­ji di­vi­zi­ja – gin­kluo­ta to­li­mą­ja HIMARS ar­ti­le­ri­ja, nau­jau­siais tan­kais, pės­ti­nin­kų ko­vos ma­ši­no­mis, Lie­tu­vo­je pa­ga­min­tais dro­nais. Tra­di­ci­nė­mis ta­pu­sio­se „Per­kū­no bas­tio­no“ pra­ty­bo­se nuo­lat da­ly­vau­ja ir vals­ty­bei svar­bias funk­ci­jas – nuo mais­to ga­my­bos iki lo­gis­ti­kos – už­tik­ri­nan­čios įmo­nės, nau­jai su­for­muo­ti ir ap­mo­ky­ti ko­men­dan­ti­niai pa­si­prie­ši­ni­mo vie­ne­tai. Nes 2029 me­tais Lie­tu­vos žmo­nės su­pran­ta: vals­ty­bę tu­ri­me tik vie­ną, to­dėl kiek­vie­nas pri­va­lo­me bū­ti pa­si­ruo­šęs ją gin­ti. Šia kryp­ti­mi dirb­ti tu­ri­me jau šian­dien. Pir­mie­ji la­bai svar­būs žings­niai ženg­ti, ta­čiau ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas pri­klau­sys nuo vi­sų mū­sų veiks­mų spar­tos.

Sau­gi ir stip­ri Lie­tu­vos vals­ty­bė – tai ne tik tan­kai ir ra­ke­tos, ko­vos ma­ši­nos ir dro­nai. Mes stip­rūs tiek, kiek tu­ri­me ryž­to ir kaip juo su­ge­ba­me už­deg­ti, kiek įkve­pia­me drau­gus ir są­jun­gi­nin­kus. Ar­ti­miau­siu me­tu tam tu­rė­si­me skir­ti dar dau­giau pa­stan­gų. Mums rei­kės at­kak­lios, nuo­sek­lios ir tęs­ti­nės už­sie­nio po­li­ti­kos. Mums vi­siems rei­ka­lin­ga lais­va ir de­mo­kra­tinė Eu­ro­pa, sau­gan­ti is­to­ri­nę at­min­tį, ko­vo­jan­ti su dez­in­for­ma­ci­ja ir ban­dy­mais per­ra­šy­ti is­to­ri­ją. Aukš­čiau­sios stra­te­gi­nės svar­bos pri­ori­te­tas Lie­tu­vai vi­suo­met bus ir ry­šiai su Jung­ti­nė­mis Ame­ri­kos Vals­ti­jo­mis. Be Jung­ti­nių Vals­ti­jų įsi­trau­ki­mo Eu­ro­pa ne­ga­li iš­lik­ti nei vie­nin­ga, nei sau­gi. Eu­ro­pos sau­gu­mas pir­miau­sia pri­klau­so nuo mū­sų trans­at­lan­ti­nio ry­šio tvir­tu­mo. Lie­tu­va bu­vo ir bus stip­rių trans­at­lan­ti­nių sai­tų ir jų ne­pa­kei­čia­mu­mo rė­mė­ja. Pa­da­ry­siu vis­ką, kas nuo ma­nęs pri­klau­so, kad Jung­ti­nių Vals­ti­jų dė­me­sys Lie­tu­vai ir mū­sų re­gio­nui ne­ma­žė­tų. Ne­per­trau­kia­mas Jung­ti­nių Vals­ti­jų ka­ri­nių pa­jė­gų bu­vi­mas Lie­tu­vo­je iš­liks stip­riau­sias ir pa­ti­ki­miau­sias at­gra­sy­mo fak­to­rius.

Per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus kū­riau pa­gar­ba, pa­si­ti­kė­ji­mu ir ne­re­tai as­me­ni­ne drau­gys­te pa­rem­tus san­ty­kius su dau­ge­lio vals­ty­bių ir or­ga­ni­za­ci­jų ly­de­riais. San­ty­kiai su Len­ki­ja, drįs­tu sa­ky­ti, yra ge­riau­si per pas­ta­ruo­sius 15 me­tų. Ti­kiu, kad ir to­liau to­kie iš­liks. Kar­tu dir­ba­me Tri­jų jū­rų ini­cia­ty­vo­je ir stip­rin­da­mi NATO ry­ti­nį flan­gą.

Ga­vęs ant­rą­jį Tau­tos man­da­tą, nuo­sek­liai tę­siu pra­dė­tus dar­bus ir plė­to­da­mas dvi­ša­lius san­ty­kius su są­jun­gi­nin­kais bei part­ne­riais, ir gin­da­mas Lie­tu­vos in­te­re­sus dau­gia­ša­liais NATO ir Eu­ro­pos Są­jun­gos for­ma­tais. Lie­tu­vos ir vi­so Bal­ti­jos re­gio­no sau­gu­mo bei gy­ny­bos su­stip­ri­ni­mas ir to­liau bus ma­no dė­me­sio cen­tre.

Ger­bia­mie­ji, kad ir ko­kio dy­džio tu­rė­tu­me Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, kad ir kiek tu­rė­tu­me drau­gų ir są­jun­gi­nin­kų, stip­rūs bū­si­me tiek, kiek vie­ny­bės su­telk­si­me čia, Lie­tu­vo­je. To­dėl man ge­ro­vės vals­ty­bės kū­ri­mas ir vi­sų rū­šių at­skir­ties ma­ži­ni­mas šian­dien yra ne tik tei­sin­gu­mo, bet ir na­cio­na­li­nio sau­gu­mo klau­si­mas. Pa­si­girs­ta sa­kan­čių, kad ko­va su at­skir­ti­mi esą jau pa­bo­do ar kad ne­va nie­kur ne­ve­da. Pa­ban­dy­ki­me tai į akis pa­sa­ky­ti Lie­tu­vos žmo­nėms! Žiau­ru bū­tų taip kal­bė­ti su tais, kam skau­da ir kas šian­dien ban­do pa­kil­ti iš skur­do ar­ba į jį ne­nu­slys­ti. Mū­sų sen­jo­rai, žmo­nės su ne­ga­lia, vai­kus au­gi­nan­čios šei­mos, ypač vie­ni­ši tė­vai, kai­me gy­ve­nan­tys žmo­nės to tik­rai ne­nu­si­pel­no. Šian­dien vi­siš­kai aiš­ku, kad at­skir­ties ir ne­ly­gy­bės ma­ži­ni­mo po­li­ti­ka ne­ga­li bū­ti pa­lie­ka­ma sa­vie­i­gai. Rin­kos jė­gų au­to­ma­tiz­mas, at­virkš­čiai, at­skir­tį tik di­di­na.

At­skir­ties ma­ži­ni­mas ne tik už­tik­ri­na orų iš­ti­sų vi­suo­me­nės gru­pių gy­ve­ni­mą, bet ir ska­ti­na nau­jo­ves bei kū­ry­biš­ku­mą, nes žmo­nės ga­li ug­dy­ti sa­vo ta­len­tus ir įgy­ven­din­ti sa­vo idė­jas. At­skir­ties ma­ži­ni­mas ge­ri­na vi­suo­me­nės svei­ka­tą, nes žmo­nės leng­viau pa­sie­kia svei­ka­tos prie­žiū­ros, švie­ti­mo, ki­tas es­mi­nes pa­slau­gas ir il­giau iš­lie­ka dar­bin­gi. At­skir­ties ma­ži­ni­mas taip pat pri­si­de­da prie po­li­ti­nio sta­bi­lu­mo, sklai­dy­da­mas so­cia­li­nę įtam­pą. At­skir­ties ma­ži­ni­mas ku­ria tva­res­nę mū­sų vi­sų at­ei­tį, nes už­tik­ri­na­ma vi­sų žmo­nių ga­li­my­bė ug­dy­tis ir pri­si­dė­ti prie vi­suo­me­nės ge­ro­vės.

Am­žė­jan­čio­je vi­suo­me­nė­je daug lems mū­sų su­ge­bė­ji­mas už­tik­rin­ti orų gy­ve­ni­mą vy­riau­siems mū­sų vi­suo­me­nės na­riams. Tu­ri­me ge­riau api­brėž­ti sen­jo­rų tei­ses, rem­ti juos vie­šo­sio­mis pa­slau­go­mis, plės­ti svei­ka­tos prie­žiū­ros ir svei­ka­ti­ni­mo­si, mo­ky­mo­si vi­są gy­ve­ni­mą, il­ga­lai­kės prie­žiū­ros ga­li­my­bes. Pats ini­ci­juo­siu ir rem­siu ki­tų pa­siū­ly­mus, kad sen­jo­rų pa­ja­mos ir to­liau kas­met aug­tų – bent iki Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio.

Tik frag­men­tiš­ką dė­me­sį iki šiol sky­rė­me šei­mų po­rei­kiams. Tu­ri­me per­ei­ti nuo da­bar pa­dri­kai val­do­mos iki są­mo­nin­gos, ge­rai ko­or­di­nuo­tos ir kom­plek­siš­kos šei­mų po­li­ti­kos, orien­tuo­tos į am­bi­cin­gą tiks­lą – tap­ti šei­moms drau­giš­kiau­sia ša­li­mi Eu­ro­po­je. To­dėl ieš­ko­siu spren­di­mų pri­ėmė­jų su­ta­ri­mo dėl pa­lan­kes­nių mo­kes­ti­nių są­ly­gų, vie­šų­jų pa­slau­gų, ypač iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo, pri­ei­na­mu­mo vai­kus au­gi­nan­čioms šei­moms. Siek­siu plės­ti vai­kų ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo pro­gra­mas, nes taip pa­leng­vin­si­me dir­ban­čių tė­vų rū­pes­tį dėl vai­kų už­im­tu­mo, taip pat sprę­si­me vai­kų fi­zi­nės ir emo­ci­nės svei­ka­tos, nar­ko­ti­nių me­džia­gų var­to­ji­mo ir ki­tas, į nu­si­kals­ta­mą veik­lą ve­dan­čias, pro­ble­mas. Tu­ri­me ne tuš­čiu kal­bė­ji­mu, o dar­bais sprę­s­ti ir būs­to pri­ei­na­mu­mo pro­ble­mą.

Mes taip pat ne­tu­ri­me tei­sės fi­ziš­kai at­skir­ti Lie­tu­vos žmo­nių. Jo­kia for­ma. Ne­ga­li­me taiks­ty­tis nei su ne­įvei­kia­mais sta­čiais laip­tais ar ne­pa­sie­kia­ma vie­šą­ja in­for­ma­ci­ja, nei su griū­van­čiais til­tais, duo­bė­tais žvyr­ke­liais ar kas ke­lias die­nas pro ša­lį pra­va­žiuo­jan­čiais au­to­bu­sais. Šian­dien su­si­sie­ki­mas Lie­tu­vo­je, ypač re­gio­nuo­se, yra rim­ta pro­ble­ma. To­dėl per at­ei­nan­čius pen­ke­rius me­tus tu­rė­si­me pa­kel­ti in­ves­ti­ci­jų į ša­lies trans­por­to in­fra­struk­tū­rą lygį, nuo­sek­liai ir tva­riai di­din­ti fi­nan­sa­vi­mą, sta­bi­li­zuo­ti ir pa­ge­rin­ti ša­lies ke­lių būk­lę, už­tik­rin­ti vie­šo­jo trans­por­to marš­ru­tus re­gio­nuo­se. Pa­ga­liau tu­ri­me pa­baig­ti in­teg­ruo­tis į eu­ro­pi­nį ge­le­žin­ke­lių tin­klą ir tap­ti nor­ma­lia Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­be su vei­kian­čiais ir vi­suo­me­nei nau­dą ne­šan­čiais ge­le­žin­ke­liais.

Ap­skri­tai tu­ri­me iš nau­jo per­gal­vo­ti, ką reiš­kia ir ką Lie­tu­vai at­ne­ša žo­dis „op­ti­mi­za­ci­ja“. Op­ti­mi­za­vo­me trans­por­tą ir mo­kyk­las, op­ti­mi­zuo­ja­me teis­mus ir vie­šą­sias pa­slau­gas, po sa­vęs pa­lik­da­mi tuš­čius pa­sta­tus ir ne­rei­ka­lin­gu­mo jaus­mą žmo­nėms.

Pa­kar­to­siu – į re­gio­ni­nę po­li­ti­ką tu­ri­me žiū­rė­ti kaip į in­ves­ti­ci­nę ga­li­my­bę, o ne ad­mi­nist­ra­ci­nę fi­nan­si­nę naš­tą. Eko­no­miš­kai pa­trauk­lios dar­bo vie­tos re­gio­nuo­se ne­įma­no­mos be ko­ky­biš­kų vie­šų­jų pa­slau­gų, o vie­šo­sios pa­slau­gos – be gy­ven­to­jų, ku­rie jo­mis nau­do­tų­si. Pa­keis­ti il­gus de­šimt­me­čius vyks­tan­tį cen­tra­li­za­vi­mo cik­lą ne­bus pa­pras­ta, bet, ne­abe­jo­ju, įma­no­ma. Rei­kia tik su­pra­ti­mo ir po­li­ti­nės va­lios.

Kai pa­siek­si­me ryš­kių per­mai­nų ma­žin­da­mi įvai­rių rū­šių at­skir­tį, ša­ly­je pa­dau­gės to, kas ne­įkai­no­ja­ma, bet di­džiai ver­tin­ga. Tu­rė­si­me dau­giau tei­sin­gu­mo jaus­mo. Tu­rė­si­me dar dau­giau pa­ska­tų pi­lie­čiams ti­kė­ti, pa­si­ti­kė­ti ir gin­ti vals­ty­bę. Prie to jau da­bar ga­li pri­si­dė­ti pa­s­tan­gos už­tik­rin­ti vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų, pa­rei­gū­nų ir tar­nau­to­jų re­a­lią at­sa­ko­my­bę vi­suo­me­nei.

Teis­mams vyk­dant tei­sin­gu­mą, tu­ri bū­ti su­da­ry­tos to­kios įsta­ty­mi­nės, fi­nan­si­nės, pro­ce­si­nės są­ly­gos, kad tei­sė­jų pro­fe­sio­na­lu­mas ir ne­pri­klau­so­mu­mas ne­kel­tų nė ma­žiau­sių abe­jo­nių, o kiek­vie­nas, su­si­du­rian­tis su teis­mais, pa­si­ti­kė­tų jų pri­im­tais spren­di­mais. Teis­mai pri­va­lo tap­ti at­vi­res­ni vi­suo­me­nei ir siek­ti ge­riau pa­aiš­kin­ti sa­vo spren­di­mus bei ar­gu­men­tus. Tai yra ne tik žmo­nių, bet ir pa­čių teis­mų in­te­re­sas. Dirb­ti tei­sė­jais tu­ri ne tik pa­gal sa­vo ži­nias tin­ka­miau­si šiam dar­bui, bet ir tu­rin­tys rei­ka­lin­gų as­me­ni­nių sa­vy­bių bei vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją tei­si­nin­kai. Tei­sė tu­ri bū­ti ly­gi vi­siems. Tai už­tik­rin­ti ga­li­me tik pa­nai­kin­da­mi pri­vi­le­gi­jas at­ski­roms gru­pėms ir ne­leis­da­mi rei­ka­lau­ti iš­skir­ti­nės pa­dė­ties sau pri­si­den­giant me­na­mais iš­skir­ti­nu­mais ar nuo­pel­nais.

Ger­bia­mie­ji, gal­vo­da­mi apie sa­vo vals­ty­bės at­ei­tį, žvilgs­nį ne­iš­ven­gia­mai tu­rė­si­me kreip­ti ir į glo­ba­laus mas­to pro­ble­mas. Kli­ma­to kai­ta anks­čiau ar vė­liau pa­si­bels į kiek­vie­no du­ris. Jau bel­džia­si vis­ką pa­ke­liui nu­plau­nan­čio­mis liū­ti­mis ir ne­pa­ke­lia­mu karš­čiu, aud­ro­mis ir ura­ga­nais. Žmo­ni­jai be­veik ne­li­ko lai­ko šiems ne­grįž­ta­miems pro­ce­sams su­stab­dy­ti. Ne­di­de­lė – sa­vo te­ri­to­ri­ja, po­pu­lia­ci­ja, glo­ba­li­nio at­ši­li­mo pėd­sa­ku – Lie­tu­va žmo­ni­jos at­ei­ties ne­pa­keis, bet mes tu­ri­me da­ry­ti vis­ką, kad ro­dy­tu­me pa­vyz­dį ki­toms vals­ty­bėms. Tą tu­ri­me da­ry­ti ir dėl mū­sų pa­čių. Juk ža­lia ir šva­ri Lie­tu­va kiek­vie­nam yra ver­ty­bė.

Kli­ma­to po­li­ti­kos sri­ty­je iki 2030 me­tų Lie­tu­vos am­bi­ci­jos ma­žin­ti iš­me­ta­mą šilt­na­mio efek­tą su­ke­lian­čių du­jų kie­kį žen­kliai di­des­nės nei Eu­ro­pos Są­jun­gos. Įgy­ven­din­ki­me jas, kar­tu iš­lai­ky­da­mi ir stip­rin­da­mi pra­mo­nės kon­ku­ren­cin­gu­mą bei ino­va­ty­vu­mą, spar­čiau nei ki­ti per­ei­da­mi prie žie­di­nių ga­my­bos ir var­to­ji­mo sis­te­mų. Su­ma­žin­ki­me be­sai­kį plas­ti­ko var­to­ji­mą – nuo par­duo­tu­vių iki na­mų ūkių.

Per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus Lie­tu­va, at­si­sa­kiu­si ru­siš­ko iš­kas­ti­nio ku­ro, jau ta­po to­kiu pa­vyz­džiu Eu­ro­pai ener­ge­ti­kos sri­ty­je. Mes ne tik ro­do­me, kad tai įma­no­ma, bet ir pa­de­da­me ki­tiems pa­siek­ti ener­ge­ti­nę ne­pri­klau­so­my­bę. Da­bar ne­ga­li­me su­sto­ti. At­ei­nan­tys pen­ke­ri me­tai bus ypač svar­būs re­a­liai, o ne žo­džiais įgy­ven­di­nant tiks­lą trans­for­muo­ti ener­ge­ti­kos sek­to­rių ir už­tik­rin­ti ener­ge­ti­nį sau­gu­mą. Ki­tų me­tų va­sa­rį vyk­sian­tis Lie­tu­vos elek­tros sis­te­mos sin­chro­ni­za­vi­mas ir in­teg­ra­vi­mas su Eu­ro­pos Są­jun­gos tin­klais žy­mės es­mi­nį lū­žį Lie­tu­vos ener­ge­ti­ko­je. Ta­čiau tai bus tik nau­jo ke­lio pra­džia. Tu­rė­si­me iš­mok­ti juo ei­ti, ne­pa­vers­da­mi re­for­mų di­des­nė­mis elek­tros ener­gi­jos są­skai­to­mis žmo­nėms.

Iki 2029 me­tų no­rė­da­mi tap­ti sa­va­ran­kiš­kai elek­tra ap­si­rū­pi­nan­čia ša­li­mi, tu­ri­me ir to­liau nuo­sek­liai in­ves­tuo­ti į at­si­nau­ji­nan­čių iš­tek­lių ener­ge­ti­ką. Tam rei­kės ne tik eko­no­mi­nes re­a­li­jas at­spin­din­čio re­gu­lia­vi­mo, bet ir der­mės tarp ža­lių­jų pro­jek­tų vys­ty­to­jų, vie­tos ben­druo­me­nių ir li­ku­sių var­to­to­jų.

Ger­bia­mie­ji, pa­sau­lis kin­ta spar­čiau, nei mes pri­si­tai­ko­me prie jo po­ky­čių. Dirb­ti­nis in­te­lek­tas pa­keis tai, ką ir kaip mes da­ro­me. Tech­no­lo­gi­niai po­ky­čiai jau da­bar kei­čia vis­ką – mo­ks­lą, pra­mo­nę, net ka­ry­bą. Stip­ri ir sau­gi bus tik ta vals­ty­bė, ku­ri spės pri­si­tai­ky­ti. Tu­ri­me bū­ti pa­si­ruo­šę at­ei­ties ne­apib­rėž­tu­mui. Mo­kė­ti keis­tis ir pri­si­tai­ky­ti. Nuo­lat to­bu­lė­ti.

Lie­tu­va ne­tu­ri daug nau­din­gų­jų iš­ka­se­nų. Čia ne­ra­si re­tų­jų me­ta­lų. Bet mes tu­ri­me žmo­nes. Darbš­čius, no­rin­čius to­bu­lė­ti, dirb­ti, kur­ti žmo­nes. Tai ver­tin­giau­sias Lie­tu­vos tur­tas. To­dėl dė­me­sys ir in­ves­ti­ci­jos į švie­ti­mą, stu­di­jas ir moks­lą pri­va­lo bū­ti mū­sų vals­ty­bės pri­ori­te­tu. Ne­rei­kia skam­bių žo­džių, ne­rei­kia di­din­gų pa­ža­dų. Rei­kia tie­siog vals­ty­bės pa­si­ti­kė­ji­mo mo­ky­to­jais ir mo­kyk­lo­mis, di­des­nio sa­vi­val­dy­bių sa­va­ran­kiš­ku­mo pri­imant spren­di­mus, in­ves­ti­ci­jų į mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mus ir pa­lan­kes­nes dar­bo są­ly­gas. Ma­ty­ti kiek­vie­ną vai­ką ir su­da­ry­ti jam są­ly­gas są­ži­nin­gai ir ko­ky­biš­kai ug­dy­tis.

Švie­ti­mo sis­te­ma 2029 me­tais Lie­tu­vo­je tu­ri bū­ti dar­ni, tva­ri ir adap­ty­vi. Bū­ti­na der­mė tarp ug­dy­mo pa­ko­pų ir įvai­rių švie­ti­mo įstai­gų ti­pų, pra­de­dant vi­suo­ti­niu ko­ky­biš­ku iki­mo­kyk­li­niu ug­dy­mu, duo­dan­čiu pa­grin­dą vai­ko bran­dai, ir bai­giant tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tais. Iki to lai­ko pri­va­lo­me pa­dė­ti taš­ką cha­o­tiš­kam re­for­mų re­for­ma­vi­mui.

Ger­bia­mie­ji, iš­šū­kis, su ku­riuo su­si­du­ria kiek­vie­na vals­ty­bė, – eko­no­mi­kos au­gi­mas. Jis pil­do vie­šuo­sius fi­nan­sus, le­mia są­ly­gas ma­žin­ti so­cia­li­nę ir re­gio­ni­nę ne­ly­gy­bę, pa­de­da pa­ma­tą ge­rin­ti vie­šą­sias pa­slau­gas kiek­vie­nam ša­lies pi­lie­čiui, o kar­tu ir vals­ty­bės sau­gu­mui.

Bū­si­mi pen­ke­ri me­tai eko­no­mi­kai ne­bus leng­vi, o vie­nas žo­dis taps iš­ties kri­ti­nės svar­bos. Tai – na­šu­mas. Bū­tent Lie­tu­vos sėk­mė di­di­nant na­šu­mą lems, ko­kiu grei­čiu eko­no­mi­ka plė­to­sis to­liau. To­dėl siek­siu, kad ar­ti­miau­sius me­tus nuo­sek­liai ge­rin­tu­me ver­slo pri­ei­gą prie fi­nan­sa­vi­mo. Tai vie­na di­džiau­sių struk­tū­ri­nių pro­ble­mų, ku­rią spręs­da­mi jau pa­si­stū­mė­jo­me per dvi ar dau­giau sto­te­lių. Su­kū­rė­me Na­cio­na­li­nį plėt­ros ban­ką ir pri­ėmė­me svar­bų spren­di­mą pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis iš Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos sko­lin­tis 1 mlrd. eu­rų ver­slo in­ves­ti­ci­joms. Ta­čiau tai bu­vo tik ke­lio pra­džia.

Ki­ta už­duo­tis – reikš­min­gai pa­gau­sin­ti Na­cio­na­li­nio plėt­ros ban­ko fi­nan­si­nius iš­tek­lius ir eko­no­mi­kos kre­di­ta­vi­mo pa­jė­gu­mą.

Iš­spren­dę struk­tū­ri­nes ver­slo kre­di­ta­vi­mo pro­ble­mas, ma­žes­niais ener­gi­jos kaš­tais pa­di­di­nę kon­ku­ren­cin­gu­mą, vi­są po­lė­kį ga­lė­si­me skir­ti ino­va­ci­joms.

Gy­ve­na­me dirb­ti­nio in­te­lek­to ero­je. Tos vals­ty­bės ar jų gru­pės, ku­rios drą­siai pa­si­telks dirb­ti­nį in­te­lek­tą pa­žan­gai ir su­val­dys ky­lan­čią ri­zi­ką, bus il­ga­me­tės eko­no­mi­kos ly­de­rės.

Lie­tu­va jau daug kar­tų įro­dė – nors esa­me ma­ži pagal gy­ven­to­jų skai­čių, bet esa­me ne­pa­pras­tai di­de­li pagal sa­vo pro­tą. Mū­sų tech­no­lo­gi­jų ben­dro­vės pui­kiai ži­no­mos ir vei­kia glo­ba­liai. Lie­tu­vos la­ze­riai, gy­vy­bės moks­lų pro­duk­tai, ža­lio­sios tech­no­lo­gi­jos, fi­nan­sų in­ži­ne­ri­ja, šiuo­lai­ki­nės gy­ny­bos tech­no­lo­gi­jos – pri­pa­žin­tos Lie­tu­vos sėk­mės is­to­ri­jos.

Ar ga­li­me su­kur­ti dar vie­ną, ma­nau, lem­tin­gą sėk­mės is­to­ri­ją dirb­ti­nio in­te­lek­to sri­ty­je? Tik­rai taip. Ne tik ga­li­me. Pri­va­lo­me. Žo­džiais to ne­pa­siek­si­me – rei­kės dar dau­giau in­ves­ti­ci­jų į pa­žan­giau­sius moks­lo at­ra­di­mus, dau­giau in­ves­ti­ci­jų į dar­buo­to­jų kva­li­fi­ka­ci­jos po­ky­čius, rei­kės per­žiū­rė­ti mo­kes­čių ir ki­tas fi­nan­si­nes pa­ska­tas, spar­čiau skait­me­ni­zuo­ti ša­lies pra­mo­nę, ska­tin­ti už­sie­nio ka­pi­ta­lo at­ėji­mą.

Ger­bia­mie­ji, gy­ve­na­me spar­čiai be­si­kei­čian­čia­me pa­sau­ly­je. Su tuo tik­rai sun­ku ap­si­pras­ti. Tam su­dė­tin­ga pa­si­ruoš­ti. Nuo­lat kin­tan­čio­je ap­lin­ko­je kiek­vie­nas ieš­ko­me ko nors sta­bi­laus, į ką ga­lė­tu­me at­si­rem­ti. Man ta svar­biau­sia ir stip­riau­sia at­ra­ma yra Lie­tu­vos is­to­ri­ja ir kul­tū­ra.

Esu įsi­ti­ki­nęs – ša­lis stip­ri tiek, kiek re­mia­si sa­vo is­to­ri­ja, pa­žįs­ta sa­vą­jį kul­tū­ros rit­mą ir pa­li­ki­mą ir jais gy­ve­na. Tiek, kiek su­da­ro są­ly­gas lais­vos kū­ry­bos raiš­kai ir plėt­rai. Tiek, kiek su­tei­kia erd­vės sa­vo kū­ri­nius pri­sta­ty­ti nau­joms kar­toms. Tiek, kiek su­ge­ba so­cia­li­nę, eko­no­mi­nę, te­ri­to­ri­nę at­skir­tį ma­žin­ti kul­tū­ra. Vie­nas iš to­kio kul­tū­ros pa­vel­do puo­se­lė­ji­mo ir ino­va­ty­vu­mo der­mės pa­vyz­džių man yra Suo­mi­ja.

Pri­va­lo­me ne­pa­si­duo­ti op­ti­mi­za­ci­jos vi­ru­sui ir kul­tū­ros ga­lią, jos or­ga­ni­za­ci­jų tin­klą bei in­fra­struk­tū­rą ver­tin­ti ne eko­no­mi­niais, o pras­min­gumo ro­dik­liais. Tam bū­ti­na są­mo­nin­ga val­s­ty­bės veik­la. Sa­vi­val­dos, ypač di­džių­jų mies­tų sa­vi­val­dy­bių įsi­trau­ki­mas čia yra es­mi­nis.

Vos prieš sa­vai­tę vi­sa Lie­tu­va ir vi­so pa­sau­lio lie­tu­viai šo­ko ir dai­na­vo šimt­me­čio Dai­nų šven­tė­je. Tai yra pui­kus me­tas pra­dė­ti ki­taip dė­lio­ti pri­ori­te­tus.

Ska­tin­da­mi ge­riau pa­žin­ti, my­lė­ti, bran­gin­ti ir sau­go­ti Lie­tu­vą, plės­ki­me ne tik au­to­mo­bi­lių, bet ir kul­tū­ros ke­lių tin­klą. Dar pla­čiau at­ver­ki­me mu­zie­jus, dva­rus, ki­tas kul­tū­ros įstai­gas šei­moms, so­cia­li­nę at­skir­tį pa­ti­rian­tiems ben­dra­pi­lie­čiams, žmo­nėms su ne­ga­lia, su­da­ry­ki­me są­ly­gas pa­čioms ben­druo­me­nėms kur­ti tin­klus, įpras­mi­nan­čius re­gio­nų kul­tū­ri­nį ir is­to­ri­nį pa­li­ki­mą. Man re­gis, dar iki ga­lo ne­su­vo­kia­me, kiek daug jo tu­ri­me ir kaip jis ga­lė­tų už­au­gin­ti mū­sų tu­ris­ti­nį pa­trauk­lu­mą.

Sie­kiau ir siek­siu, kad su­vok­tu­me kul­tū­ros ga­lią. Kad kul­tū­ra al­suo­tu­me. Kad su pa­si­di­džia­vi­mu ją pa­si­telk­tu­me, gar­sin­da­mi Lie­tu­vos var­dą pa­sau­ly­je. Kal­bė­da­mas apie kul­tū­rą, tu­riu gal­vo­je ir mū­sų spor­tą. Dė­me­sys jam ne­tu­ri ap­si­ri­bo­ti ka­len­do­ri­nė­mis sa­vai­tė­mis prieš ir po olim­pi­nių žai­dy­nių ar svar­bių čem­pio­na­tų.

Ger­bia­mie­ji, pa­bai­goje no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad pa­sau­lis ir Lie­tu­va tik­rai sto­vi ant eg­zis­ten­ci­nių lū­žių slenks­čio. Šian­dien ky­la klau­si­mų, ar su­ge­bė­si­me ne­per­ženg­ti to le­mia­mo taš­ko, už ku­rio ge­o­po­li­ti­niai pro­ce­sai, kli­ma­to kai­ta ar mums dar ne­ži­no­mi iš­šū­kiai taps ne­be­val­do­mi.

Ei­ti at­sa­kin­gas vals­ty­bės va­do­vo pa­rei­gas to­kiu me­tu – jo­kia pri­vi­le­gi­ja. Tai – sun­kus kas­die­nis dar­bas ir iš­ban­dy­mas.

Mil­ži­niš­ka as­me­ni­nė at­sa­ko­my­bė ma­ne įpa­rei­go­ju­siai Tau­tai. Ir mi­si­ja mums vi­siems lik­ti tei­sin­go­je is­to­ri­jos pu­sė­je.

Šian­dien aš pri­sie­kiau tai da­ry­ti.

Ir te­pa­de­da man Die­vas. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (V. ČMILYTĖ-NIELSEN). Dė­ko­ja­me Jo Eks­ce­len­ci­jai Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui G. Nau­sė­dai.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jo Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas su po­nia. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji, Sei­mo po­sė­dį, skir­tą Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to G. Nau­sė­dos prie­sai­kos pri­ėmi­mo ce­re­mo­ni­jai, skel­biu baig­tą. (Gon­gas) Ačiū.