LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDICINOS PRAKTIKOS ĮSTATYMO NR. I-1555
1 IR 2 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR įstatymo papildymo 51 straipsniu ĮSTATYMO PROJEKTO
2020-06-18 Nr. XIIIP-4503(2)
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Vertinant projektu siūlomą reguliavimą, apskritai nėra aišku, kodėl įstatymu siekiama išskirti savanoriškos veiklos sutartį kaip atskirą (specifinį) gydytojų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pagrindą. Pažymėtina, kad galiojantis įstatyminis reguliavimas niekaip nedraudžia ir nevaržo galimybės medicinos praktikos licenciją turinčiam gydytojui sveikatos priežiūros paslaugas kitoje, o ne savo nuolatinio darbo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, teikti laikinai ne darbo sutarties, o kitu teisėtu pagrindu (pvz., savanoriškos veiklos pagrindu ar net nuomos ar panaudos pagrindu naudodamasis kitos įstaigos sveikatos priežiūros paslaugoms teikti privalomus medicinos prietaisus ir įrangą). Vertinant tokią galimybę, atkreipiame dėmesį, kad medicinos praktikos sąlygas, gydytojų teises ir pareigas reguliuoja Medicinos praktikos įstatymas bei šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai – Medicinos praktikos licencijavimo taisyklės, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, taip pat sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Lietuvos medicinos normos, apibrėžiančios gydytojų teises, pareigas, kompetenciją bei atsakomybę. Savo ruožtu, Asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reguliuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, Medicinos praktikos įstatymas, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklės. Taigi, gydytojų vykdomos medicinos praktikos sąlygas, odontologų teises ir pareigas, kompetenciją, atsakomybę, o taip pat asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, kaip valstybės reguliuojamos ūkinės veiklos, sąlygas reglamentuoja įstatymai bei kiti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai aktai, kas užtikrina tinkamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (darbo sutarties ar kitu teisėtu pagrindu) asmens sveikatos priežiūros įstaigoje veiklą vykdo sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis gydytojas.
Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Medicinos praktikos įstatyme įtvirtinti tik du bendrieji teisės verstis medicinos praktika reikalavimai, t. y. verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis minėto įstatymo nustatyta tvarka išduotą galiojančią medicinos praktikos licenciją, ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Kitų reikalavimų, įskaitant reikalavimą, kad gydytojas sudarytų darbo sutartį su minėta įstaiga, ar pats steigtų ar dalyvautų tokios įstaigos steigime, įstatymas nenustato. Pažymėtina, kad ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėse įtvirtinta nuostata, jog licencijos turėtojas privalo užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, suponuoja, kad licencijuojamos veiklos valstybinės priežiūros požiūriu neturi reikšmės kokiu pagrindu medicinos praktikos licenciją turintis gydytojas vykdo savo veiklą licenciją turinčioje įstaigoje.
Be to, atkreiptinas dėmesys, jog projektu siūlomas reguliavimas vertintinas kaip kazuistinis ir sistemiškai nederantis su bendruoju teisiniu reguliavimu, reglamentuojančiu medicininio pobūdžio paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad projektu siūlomas reguliavimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savanoriškos veiklos pagrindu nėra numatytas nei Odontologijos praktikos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatyme, t. y. šiuose įstatymuose asmenims, kurie teikia medicininio pobūdžio paslaugas, nėra nustatomas joks imperatyvus paslaugų teikimo teisinis pagrindas. Todėl manytina, jog siūlomas reguliavimas šiuo požiūriu neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatyto reikalavimo teisėkūroje vadovautis proporcingumo principu, „reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.“
2. Projekto 3 straipsniu pildomo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad gydytojas medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais verčiasi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kompetenciją, suponuoja, kad sveikatos apsaugos ministras turi įtvirtinti atskirą, tik sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines, ambulatorines ir (ar) dienos stacionaro paliatyviosios pagalbos paslaugas, savanoriškos veiklos pagrindais medicinos praktika besiverčiantiems gydytojams taikomą kompetenciją. Jeigu tokia atskira kompetencija turės būti patvirtinta, projekto 5 straipsnis pildytinas 2 dalimi, nustatančia pareigą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. priimti įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus. Atitinkamai šio straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“, o šio straipsnio 1 dalyje reikėtų įtvirtinti išimtį dėl 2 dalies ankstesnio įsigaliojimo. Jeigu atskiros kompetencijos sveikatos apsaugos ministras neturės tvirtinti, o gydytojas medicinos praktika versis tomis pačiomis bendrosiomis sąlygomis, taikomomis visiems Lietuvos Respublikoje medicinos praktika besiverčiantiems gydytojams, pildomo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad gydytojas medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais verčiasi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kompetenciją, brauktina kaip perteklinė ir klaidinanti.