LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SU NEKILNOJAMUOJU TURTU SUSIJUSIO KREDITO ĮSTATYMO PROJEKTO
2016-10-07 Nr. XIIP-4763
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad įstatymas taikomas „sutartims, kurios sudaromos turint tikslą išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, tačiau kurios pagal turinį priskirtinos šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims“. Taigi siekiant taikyti projektu teikiamo įstatymo nuostatas kitai nei 2 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytai sutarčiai reikės nustatyti dvi aplinkybes: 1) sutartis buvo sudaryta turint tikslą išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo; 2) sutartis pagal savo turinį priskirtina 2 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytoms sutartims. Neaišku, kodėl nustačius, kad sudaryta sutartis pagal savo turinį priskirtina 2 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytoms sutartims, dar reikia įrodyti, kad ši sutartis buvo sudaryta turint tikslą išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, ir kokios būtų teisinės pasekmės, jeigu sutartis pagal savo turinį akivaizdžiai būtų priskirtina 2 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytoms sutartims, tačiau nepavyktų nustatyti, kad šalys (ar viena iš jų) siekė išvengti įstatymo nuostatų taikymo.
2. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 6 punktu siūloma nustatyti, kad projektu teikiamas įstatymas netaikomas „kredito sutartims, pagal kurias teisės aktų nustatytais atvejais, kai siekiama bendro intereso, tam tikrai ribotai visuomenės daliai suteikiamas kreditas taikant mažesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesnės kredito gavėjui negu rinkoje vyraujančios sąlygos, ir taikant ne didesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą.“ Taigi į nurodytą punktą beveik pažodžiui perkeltos 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (toliau - Direktyva 2014/17/ES) 3 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatos. Tačiau kartu su projektu pateiktoje Direktyvos 2014/17/ES ir nacionalinių teisės aktų atitikties lentelėje nurodyta, kad Direktyvos 2014/17/ES 3 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas atitinka tokio turinio projekto 2 straipsnio 2 dalies 6 punktas: „6) šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytoms kredito sutartims, kurios sudaromos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą. Taigi teikiamame projekte vertinamos normos turinys yra platesnis.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Direktyvos 2014/17/ES 3 straipsnio 5 dalį, valstybė narė, pasinaudojusi 3 straipsnio 3 dalies c punkte nurodyta galimybe, turi užtikrinti, kad būtų taikomos atitinkamos alternatyvios priemonės, kuriomis užtikrinama, jog ikisutartiniu laikotarpiu vartotojai laiku gautų informaciją apie tokių kredito sutarčių pagrindines ypatybes, riziką ir išlaidas ir kad tokių kredito sutarčių reklama būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar taikant aptariamą išimtį ne tik kredito sutartims, kurios sudaromos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą, bet ir kitoms, nurodytoms vertinamoje projekto nuostatoje, būtų užtikrintas Direktyvoje 2014/17/ES nurodytų alternatyvių priemonių taikymas.
3. Projekto 3 straipsnio 19 dalies 2 punkto nuostatą, siekiant teisinio aiškumo, siūlytume išdėstyti taip: „2) padeda kredito gavėjui atlikti kitus nei šios dalies 1 punkte nurodytus su kredito gavimu susijusius veiksmus prieš sudarant kredito sutartį;“.
4. Projekto 5 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,kredito davėjas turi teisę reikalauti, kad kredito gavėjas, sudarydamas kredito sutartį, turėtų riboto naudojimo mokėjimo sąskaitą, skirtą grąžinamoms kredito lėšoms kaupti ir (arba) kreditui administruoti“.
Iš projekto nuostatų nėra aišku, ar kredito davėjas galėtų reikalauti, kad į tokią sąskaitą kredito gavėjas pervestų visas savo gaunamas pajamas (darbo užmokestį ir pan.), ar šioje sąskaitoje kredito gavėjas kauptų lėšas savo nuožiūra. Manytina, kad projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šiuos neaiškumus.
Be to, atkreipiame dėmesį, kad pagal Direktyvos 2014/17/ES 12 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas projekte minimos sąskaitos tikslas yra kaupti kapitalą siekiant grąžinti kreditą, aptarnauti kreditą arba sutelkti lėšas kreditui gauti arba suteikti papildomą garantiją kreditoriui mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo atveju. Derinant projekto nuostatas su aukščiau minėta direktyva, svarstytina, ar projekto 5 straipsnio 4 dalyje nereikėtų aiškiai įvardinti, kad tokia sąskaita atidaroma vien tik ar išimtinai tik Direktyvoje 2014/17/ES nurodytiems tikslams. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nėra pakankamai aiški projekto nuostata ,,sąskaitą <...>, skirtą kreditui administruoti“. Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvoje 2014/17/ES tokių sąskaitų paskirtis įvardinama kiek kitaip. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų atitinkamai patikslinti.
5. Projekto 8 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, jog kredito gavėjui suteikiamas „ne trumpesnis kaip 30 dienų apsvarstymo laikotarpis“, skirtas sprendimui dėl kredito sutarties sudarymo priimti. Iš normos formulavimo galima daryti prielaidą, jog šis terminas negali būti trumpesnis nei 30 dienų ir kredito gavėjas negali apsispręsti anksčiau.
Jei iškelta prielaida teisinga, pastebėtina, jog toks nuostatos įtvirtinimas neatitinka Direktyvos 2014/17/ES nuostatų ir galimai neatitiktų kredito gavėjų interesų, nes reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su kreditu, susijusiu su nekilnojamuoju turtu, ir toks ilgas privalomas apsisprendimo terminas galėtų lemti situaciją, kai kredito gavėjas, pavyzdžiui, prarastų galimybę įsigyti nekilnojamąjį turtą, nes ne kiekvienas pardavėjas sutiktų laukti tokį ilgą laiko tarpą, prie kurio dar prisidėtų ir kitos, ilgai trunkančios, kredito sutarties sudarymo procedūros.
Tuo atveju, jei iškelta prielaida neteisinga, reguliavimas tobulintinas ir aiškiai nurodytina, ar kredito gavėjas gali apsispręsti dėl kredito sutarties sudarymo per trumpesnį nei 30 dienų terminą.
6. Projekto 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte vartojamas terminas „tvarios pajamos“, kuris galiojančiuose įstatymuose nėra apibrėžtas. Svarstytina galimybė tobulinant projektą apibrėžti nurodytą terminą.
7. Projekto 12 straipsnio 4 dalyje siūloma naudoti sąvokas ,,statyba“ ir ,,nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizavimas)“, kurių turinys yra apibrėžtas Statybos įstatyme. Projekto 14 straipsnyje naudojamų sąvokų turinys yra apibrėžtas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme. Atsižvelgus į tai, reikėtų papildyti projekto 3 straipsnio 34 dalį, pateikiant nuorodą į aukščiau minėtus įstatymus.
8. Projekto 12 straipsnio 8 dalyje siūloma nustatyti, jog jeigu kredito davėjas priima sprendimą atsisakyti suteikti kreditą, remdamasis duomenų patikrinimo registruose ir informacinėse sistemose rezultatais, jis nedelsdamas informuoja kredito gavėją apie šio patikrinimo rezultatus ir nurodo registrus ir informacines sistemas, kuriuose atliktas duomenų patikrinimas. Nuostatos turinys kelia abejonių ta apimtimi, jog kredito gavėjas galimai būtų informuojamas tik apie patikrinimo rezultatą, t. y., jog kreditą atsisakyta suteikti. Manytina, jog toks teisinis reguliavimas neužtikrina kredito gavėjo teisės žinoti dėl kokių priežasčių jam atsisakyta suteikti kreditą ir galimai ginti savo pažeistas teises, jei kreditą atsisakyta suteikti nepagrįstai. Manytina, jog nuostatoje turėtų būti įtvirtinamas reikalavimas nurodyti ne rezultatą, o konkrečias priežastis ir kriterijus, kurių netenkina kredito gavėjas, dėl kurių kredito gavėjui atsisakyta suteikti kreditą.
9. Projekto 12 straipsnyje siūloma reglamentuoti kredito davėjo pareigą įvertinti asmens, siekiančio gauti kreditą (kredito gavėjo), kreditingumą, o 13 straipsnyje - informacijos apie kredito gavėją rinkimą ir tikrinimą. Atkreipiame dėmesį, kad pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, informacijos apie jį rinkimas ir tikrinimas galėtų trukti neribotą laiką. Pernelyg ilgas kredito gavėjo kreditingumo vertinimas gali turėti neigiamų pasekmių kredito gavėjui, nes, pirma, nekilnojamojo turto pardavėjai yra nesuinteresuoti nepagrįstai laukti, kol nekilnojamojo turto pirkėjas (kredito gavėjas) gaus kreditą nekilnojamajam turtui pirkti. Antra, kai kurie kredito gavėjo iki jo kreditingumo vertinimo pradžios pateikiami kredito davėjui dokumentai, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, kurio hipoteka būtų užtikrinamas įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas, vertinimo ataskaita galioja ribotą laiką. Taigi nepagrįstai ilgai trunkant kreditingumo vertinimui, kredito gavėjas galėtų turėti papildomų išlaidų naujam įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės nustatymui. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekte nereikėtų nustatyti maksimalaus termino, per kurį kredito davėjas privalėtų įvertinti kredito gavėjo kreditingumą, arba nustatyti, kad kredito davėjas privalo įvertinti kredito gavėjo kreditingumą per protingą terminą.
10. Projekto 19 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatomi įpareigojimai kredito gavėjui nustatytais terminais atsiskaityti su kredito davėju, tuo atveju, jei kredito gavėjas atsisako kredito sutarties. Pastebėtina, jog projekte neįtvirtinamas joks teisinis reguliavimas, susijęs su įpareigojimais kredito davėjui, susijusiais su hipotekos išregistravimu, ar su nekilnojamuoju turtu susijusių teisių atsisakymu. Manytina, jog siekiant užtikrinti kredito gavėjo teisėtų interesų apsaugą, terminų ir įpareigojimų nustatymas kredito davėjui būtų pagrįstas ir tikslingas.
11. Projekto 19 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog „Jeigu kredito gavėjas pagal šį straipsnį pasinaudoja teise atsisakyti kredito sutarties, jis turi teisę be jokių papildomų įsipareigojimų nutraukti nekilnojamojo turto draudimo sutartį ir kitą su kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų, kurias teikia kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir kredito davėjo sutartį, teikimo sutartį.“ Pastebėtina, jog nuostatos turinys stokoja aiškumo. Nėra aišku, kas turima omenyje vartojant žodžių junginį „be jokių papildomų įsipareigojimų“, pavyzdžiui, neaišku, ar draudimo bendrovė, ar kiti asmenys, su kuriais būtų nutraukiamos sutartys, galėtų kredito gavėjui taikyti sutartyse nustatytas baudas dėl sutarties nutraukimo prieš terminą ir kt.
12. Projekto 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta aplinkybė, kuriai esant kredito davėjas privalo kredito gavėjo prašymu atidėti kredito įmokų mokėjimą: „4) kredito gavėjas pripažįstamas nedarbingu Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyta tvarka.“ Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 1 punktą asmuo laikomas nedarbingu, t. y. asmuo negali dirbti arba gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje ar pritaikytomis darbo sąlygomis, jei asmeniui nustatoma 0–25 procentų darbingumo. Taigi pagal projektą kredito gavėjas, kuriam būtų nustatytas 30–55 procentų darbingumas ir dėl to jis privalėtų pakeisti darbą ir sumažėtų jo pajamos, negalėtų pasinaudoti teise reikalauti atidėti kredito įmokų mokėjimą pagal vertinamo straipsnio nuostatas, nes pagal įstatymus jis būtų laikomas iš dalies darbingu. Svarstytina, ar tokia nuostata atitinka vertinamos normos tikslą – padėti vartotojui spręsti finansines problemas, kilusias išimtinėmis aplinkybėmis, kai dėl šių aplinkybių sumažėja kredito gavėjo pajamos.
13. Projekto 23 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog kredito ar paskolos davėjas, siekdamas nutraukti sutartį, „privalo ne mažiau kaip du kartus raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją apie nevykdomus įsipareigojimus“. Atsižvelgiant į tai, jog informavimas yra būtina sąlyga sutarties nutraukimui ir priverstiniam skolos išieškojimui bei tiesiogiai susijęs tiek su kredito gavėjo, tiek su kredito davėjo interesais, būtina įstatyme aiškiai nurodyti, ką įstatymų leidėjas laiko tinkamu informavimu, nes nėra aišku, ar, pavyzdžiui, informacijos išsiuntimas kredito gavėjui sutartyje nurodytu adresu, kai nėra patvirtinimo, jog kredito gavėjas informaciją gavo, būtų laikomas tinkamu informavimu, o galbūt tinkamu informavimu turėtų būti laikomi tik tie atvejai, kai informaciniai pranešimai pasirašytinai įteikiami kredito gavėjui.
14. Projekto 23 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog „Ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu“. Atkreiptinas dėmesys, jog iš teikiamo reguliavimo neaišku, kaip ši nuostata galėtų ir turėtų būti taikoma tais atvejais, kai kredito gavėjas įsipareigojimus vykdo dalinai, pavyzdžiui, suėjus 89 dienoms sumoka dalį įsiskolinimo. Neaišku, ar tokiu atveju 90 dienų terminas turėtų būti vėl skaičiuojamas iš naujo, ar reikėtų vėl ne mažiau nei du kartus informuoti kredito gavėją apie įsipareigojimų nevykdymą ir atlikti kitus įstatyme nurodytus veiksmus.
15. Projekto 31 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl reikalavimų kredito davėjo ir kredito tarpininko vadovams ir kredito davėjo dalyviams diskutuotinos. Pastebėtina, kad galiojantys Finansų įstaigų įstatymas ir Bankų įstatymas kitaip apibrėžia finansų įstaigų ir bankų vadovus, nei jie apibrėžti projekto 3 straipsnio 32 dalyje, ir nustato jiems kiek kitokius reikalavimus. Toks skirtingas teisinis reguliavimas neatitinka teisėkūros aiškumo principo ir gali kelti praktinių taikymo problemų.
Be to, pagal 1 dalies 3 punkto redakciją galima manyti, kad vadovu negalės būti asmuo, kuriam daugiau kaip kartą per vienus metus taikyta administracinė nuobauda ar kita poveikio priemonė, nors nuo paskutinės poveikio priemonės taikymo būtų praėję keletas metų. Tuo tarpu 1 ir 2 punktuose numatyta 5 metų senatis
Taip pat nesuprantama, kodėl fizinis asmuo, kuris buvo padaręs nusikalstamą veiką, bet kurio teistumas yra išnykęs ar panaikintas arba praėjo daugiau kaip 5 metai po apkaltinamojo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, galėtų būti kredito davėjo ar kredito tarpininko vadovu ar dalyviu (1 punktas), tačiau fizinis asmuo, kuris buvo juridinio asmens, pripažinto kaltu dėl 1 punkte nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, vadovu ar dalyviu, negalės būti kredito davėjo ar kredito tarpininko vadovu ar dalyviu, nors nuo apkaltinamojo teismo nuosprendžio to juridinio asmens atžvilgiu įsiteisėjimo ir bus praėję daugiau kaip 5 metai (4 punktas).
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad projekto 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose naudojamos sąvokos ,,per pastaruosius 5 metus“ nėra pakankamai aiškios, nes neaišku, iki kurio momento turėtų būti skaičiuojamas 5 metų terminas. Siekiant aiškumo, projekto nuostatas reikėtų patikslinti.
16. Projekto 35 straipsnio 5 dalies turinys sistemiškai nedera su kitomis šio straipsnio dalimis, todėl svarstytina galimybė šią nuostatą perkelti į kitą įstatymo projekto vietą, kurioje ji derėtų.
17. Pagal projekto 36 straipsnio 7 dalies nuostatas konsultacines paslaugas, susijusias su kredito sutartimis, turės teisę teikti ne tik kredito davėjas ir kredito tarpininkas, bet ir kiti šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys. Tačiau iš projekto nuostatų neaišku, kokių reikalavimų teikiant konsultacijas turėtų laikytis 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys, o galbūt projektu teikiamo įstatymo reikalavimai jiems visai netaikomi. Projektas tobulintinas, pašalinant šį neaiškumą.
18. Projekto 37 straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda į įstatymo VI-VIII skyrius tikslintina. Teikiamo įstatymo VIII skyrius nustato priežiūros institucijos bendradarbiavimo su kitų valstybių narių priežiūros institucijomis taisykles.
19. Projekto 37 straipsnio 7 dalyje žodis „gražintų“ keistinas į žodį „sumokėtų“.
20. Projekto 39 straipsnyje nurodytina nuo kokio momento turėtų būti skaičiuojamas 12 mėnesių laikotarpis – nuo kredito suteikimo ar nuo kalendorinių metų pradžios.
21. Projekto 52 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad priežiūros institucijos sprendimas taikyti poveikio priemonę (priemones) įsigalioja kitą dieną po jo priėmimo dienos, jeigu priežiūros institucijos sprendime nenustatyta kitaip. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto 54 straipsnio 3 dalį, priežiūros institucijos sprendimas dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo ar netaikymo per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos paštu ar naudojantis elektroninių ryšių priemonėmis išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio veiksmų buvo svarstomas poveikio priemonės taikymo klausimas, arba jam įteikiamas pasirašytinai. Taigi galimas atvejis, kai poveikio priemonė įsigaliotų anksčiau nei asmuo, kuriam ji pritaikyta, apie tai sužinotų. Neaišku, kokios šiuo atveju kiltų teisinės pasekmės, pavyzdžiui, jeigu būtų pritaikyta poveikio priemonė laikinai uždrausti sudaryti kredito sutartis, o apie šią poveikio priemonę kredito davėjas būtų informuotas praėjus 3 dienoms nuo jos įsigaliojimo.
22. Projekto 53 straipsnio 2 dalyje naudojama sąvoka ,,jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiai įmonei, kaip ji apibrėžta Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje“ nėra pakankamai aiški, nes neaišku, kurie juridiniai asmenys būtų laikomi priklausančiais patronuojančiai įmonei. Taikant įstatymą vertinamoji projekto nuostata gali būti nevienodai aiškinama. Tuo atveju, jeigu turimos omenyje patronuojamosios įmonės taip kaip jos yra apibrėžtos Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje, tai projekto nuostatas reikėtų atitinkamai patikslinti.
23. Projekto 53 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad fiksuoto dydžio baudą už atitinkamus įstatymo pažeidimus priežiūros institucija skiria tuo atveju, kai ,,sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų“. Atkreipiame dėmesį, kad teikiamą įstatymo projektą lydinčiojo Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 3, 5, 22, 252, 34 straipsnių ir 3 priedo pakeitimo įstatymo projekto (Reg. Nr. XIIP-4764) 5 straipsniu Vartojimo kredito įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti taisyklę, kad tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti juridinio asmens praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų, priežiūros institucija vietoj šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte arba šio straipsnio 2 dalyje nurodytos baudos turi teisę skirti juridiniam asmeniui baudą iki 80 000 eurų. Taigi abiejuose įstatymo projektuose sąlyga, kuriai esant juridiniam asmeniui gali būti skirta fiksuoto dydžio bauda, apibūdinama nevienodai. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo bei vienodos praktikos nustatymo skiriant juridiniams asmenims baudas, svarstytina, ar sąlyga, kuriai esant juridiniam asmeniui galėtų būti skirta fiksuoto dydžio bauda, neturėtų būti formuluojama vienodai.
24. Projekto 54 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad skundo padavimas teismui iki jo išsprendimo dienos nesustabdo skundžiamo priežiūros institucijos sprendimo, išskyrus sprendimą skirti šiame įstatyme nustatytas baudas, arba priežiūros institucijos veiksmo vykdymo. Svarstytina, ar, siekiant teisinio aiškumo, vietoj nuostatos ,,iki jo išsprendimo dienos“ nereikėtų įrašyti nuostatą ,,iki sprendimo dėl jo įsiteisėjimo dienos“. Kitu atveju projekto nuostata ,,skundo išsprendimo diena“ taikant įstatymą gali būti nevienodai aiškinama.
25. Projekto 55 straipsnio 1 dalies nuostatos tobulintinos, atsižvelgiant į tai, kad teismas gali priimti ir kitokį sprendimą nei skundą atmesti – skirti mažesnę baudą.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected]
S. Švedas, tel. (8 5) 239 61 65, el. p. [email protected]
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]