AIŠKINAMASIS RAŠTAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PAGALBINIO APVAISINIMO ĮSTATYMO NR. XII-2608 3, 5, 7, 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 151 STRAIPSNIU ĮSTATYMO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS BIOMEDICININIŲ TYRIMŲ ETIKOS ĮSTATYMO NR. VIII-1679 3 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTŲ
1. Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys, parengtų projektų tikslai ir uždaviniai
2016 m. rugsėjo 14 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymą (toliau – Pagalbinio apvaisinimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Iki šio įstatymo priėmimo nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. buvo parengti keli įstatymų projektai ir jų variantai, kuriuose buvo numatyta, jog sukurti, tačiau pagalbinio apvaisinimo metu nepanaudoti embrionai laikomi lytinių ląstelių banke, tačiau ne ilgiau nei 5 metus. Tačiau svarstymų metu šios nuostatos buvo išbrauktos ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymas buvo priimtas iš esmės numačius „amžiną“ sukurtų ir nepanaudotų embrionų saugojimą (šaldymą). Dar blogiau, 2017 m. sausio 17 d. priimtu Pagalbinio apvaisinimo įstatymo Nr. XIIP-2608 3, 10 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymu buvo tiesiogiai uždrausta bet kokiais atvejais sunaikinti pagalbinio apvaisinimo metu sukurtą ir į moters organizmą neperkeltą embrioną. Taigi įstatymais buvo užprogramuotas „amžinas“ embrionų saugojimas (šaldymas), kuris yra atliekamas nevaisingų porų lėšomis, o tai reiškia, kad valstybė šias poras įpareigojo naudotis lytinių ląstelių banko paslaugomis (kas mėnesį poroms kainuoja daugiau kaip 30 Eur). Tai visiškai neskatina porų spręsti savo nevaisingumo problemas, nes valstybė, užuot aktyviai sprendusi šeimų ir gimstamumo problemas, jas tiesiog pagilina ir nesuteikia jokios realios apsaugos ir paramos, o tik sukuria prievoles. Šias prievoles sukuria ir lytinių ląstelių banko paslaugas teikiantiems asmenims, kadangi priimant įstatymus atsainiai buvo vertinama tai, kas atsitiks, kai sutuoktiniai (sugyventiniai), kurie apmoka embrionų saugojimo išlaidas, mirs, kas bus daroma su sukauptais embrionais, kas turės investuoti ir plėsti lytinių ląstelių bankų saugyklas ir t.t.
Seimo valdyba 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. SV-S-45 suformulavo ekspertams klausimus dėl svarstomo Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo Nr. XII-2608 3, 10 ir 17 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIIIP-169. 2016 m. gruodžio 28 d. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros profesoriaus Valentino Mikelėno ekspertinėje išvadoje buvo nurodyta, kad projekte nėra reglamentuojamas nepanaudotų embrionų šaldymo maksimalus terminas; nėra reglamentuojama, ką daryti su užšaldytais embrionais pasibaigus maksimaliam jų laikymo terminui, taip pat, jog labai griežtas embrionų apsaugos reglamentavimas turi itin neigiamų padarinių medicinos mokslo, ypač embriologijos, pažangai. Į šias ekspertines išvadas priimant įstatymą nebuvo atsižvelgta.
„Amžino“ embrionų šaldymo praktika nėra taikoma pažangiose ir išsivysčiusiose Europos valstybėse: Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje bendrasis embrionų saugojimo terminas apibrėžtas 5 metais ir gali būti individualiai ilginamas/trumpinamas, Vokietijoje, Austrijoje ir Suomijoje pačios poros sprendžia dėl embrionų saugojimo pagrįsto termino, Islandijoje – saugoma iki 10 metų. Jungtinės Karalystės Žmogaus apvaisinimo ir embriologijos tarnybos (HFEA) rekomenduojamas maksimalus sukurtų embrionų saugojimo (šaldymo) terminas – 10 metų.
Pasaulyje 1 iš 6 porų kenčia nuo nevaisingumo, apie 15 proc. nevaisingų porų pagalbinis apvaisinimas yra vienintelis tinkamas gydymo metodas. Lietuvoje nustatyta, kad yra per 50 tūkst. nevaisingų porų. Embrionų sukūrimas ir perkėlimas į moters organizmą yra kraštutinė pagalba siekiant išspręsti nevaisingumo problemas. Tačiau net ir pritaikius šį pagalbinio apvaisinimo būda, kuomet panaudojami atšildyti donuoti embrionai, yra sąlyginai nedidelė tikimybė moteriai pastoti ir pagimdyti gyvą kūdikį (tik 10-15 proc.). Nepaisant to, tai yra šansas susilaukti vaikų ir valstybė turėtų visomis išgalėmis padėti tokioms poroms, kadangi nevaisingumas yra liga, o žmogaus teisė sukurti šeimą ir turėti vaikų turi būti vertinama kaip prigimtinė teisė, kuri turėtų būti realiai užtikrinama ir remiama, o ne apsunkinama ir stengiamasi supriešinti visuomenę. Šiandieninis Pagalbinio apvaisinimo įstatyme įtvirtintas kraštutinis konservatyvus reglamentavimas ne tik nesprendžia embrionų donorystės ir nepanaudotų embrionų saugojimo problemos, sukurdamas finansinę naštą patiems donorams ar poroms, tačiau kartu nenumato ir valstybės realaus vaidmens, visų pirma finansinio prisidėjimo, nevaisingumo gydymo, vaisingumo išsaugojimo, pagalbinio apvaisinimo bei lytinių ląstelių donorų ištyrimo, šių ląstelių paėmimo ir saugojimo procese. Pažymėtina, kad daugelis procedūrų ne tik yra brangios, tačiau ir skausmingos. Valstybė nekompensuoja nevaisingumo gydymo iki paties vaiko gimimo, o apsiriboja tik epizodiniu prisidėjimu, t. y. Privalomo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) lėšomis pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą tvarką apmokami ne daugiau kaip 2 gydymo ciklai, nors pasiekti laukiamą rezultatą kartais reikalinga net kelių ar keliolikos ciklų, kurių vienas vidutiniškai porai kainuoja apie 4 tūkst. Eur. Dėl minėtų priežasčių šiandien Lietuvoje realiai nėra nei lytinių ląstelių, nei embrionų donorų, o porų, kurioms reikalingas pagalbinis apvaisinimas, kaip minėta, yra daugiau nei keliasdešimt tūkstančių.
2017 m. birželio 19 d. Seime įvyko konferencija“ Pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje: kur esame ir ko siekiame?“, kurios dalyviai (Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Santaros vaisingumo centro ir Akušerijos ir ginekologijos centro, Lietuvos akušerių ginekologų draugijos, Vaisingumo asociacijos bei Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos (ESHRE) atstovai) vieningai priėmė rezoliuciją, kuria Seimą, Vyriausybę ir Sveikatos apsaugos ministeriją paragino spręsti „amžino“ embrionų saugojimo problemą ir embrionų donorystės klausimus, tobulinti nevaisingumo gydymo kompensavimo bei nustatyti jaunų onkologinių pacientų vaisingumo išsaugojimo kompensavimo tvarkas, įtvirtinti su lytinių ląstelių ir embrionų donavimu susijusių išlaidų kompensavimo galimybę bei atlyginimą donorams.
Septynioliktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 (toliau – Programa), 7 punkte teigiama, kad „demografinė padėtis ragina spręsti ir su nevaisingumu susijusias problemas. Esame įsitikinę, kad darniai veikiančios sveikatos priežiūros sistemos prioritetas – nevaisingumo priežasčių prevencija, profilaktinės priemonės, padedančios išlaikyti vaisingumą bei nevaisingumą sukeliančių ligų gydymas.“ Programos 9.10 punkte skelbiama, kad bus skatinama nevaisingumo prevencija ir nevaisingumo priežastis šalinančio gydymo galimybių plėtra, perimant gerąją užsienio šalių patirtį. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos pagrindiniame dokumente numatytos pozityvios siekiamybės, tačiau pati Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane nėra numačiusi nei priemonių, nei rodiklių šia tema.
Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo Nr. XII-2608 3, 5, 7, 10 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 151 straipsniu įstatymo projektu (toliau – Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektas) siekiama sukurti ne dogmomis, o mokslu, medicinine praktika ir racionalumu paremtą lytinių ląstelių ir embrionų saugojimo ir donorystės sistemą, skatinti nevaisingas poras naudotis pažangiais nevaisingumo gydymo metodais, garantuoti valstybės finansinę pagalbą ir tokiu būdu prisidėti prie Lietuvos demografinės padėties gerinimo. Šiuo tikslu būtina pašalinti tas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatas, kurios neskatina naudotis pažangiais nevaisingumo gydymo metodais.
Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymo Nr. VIII-1679 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo pakeitimo projektas), atsižvelgiant į Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projekto turinį, siekiama pakeisti ir logiškai suderinti nuostatas, susijusias su embrionų panaudojimu biomedicininiams tyrimams.
2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai
Įstatymų projektus inicijavo Seimo narės Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Aušrinė Armonaitė. Įstatymo projektą parengė Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai
Šiuo metu Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudžiama naikinti pagalbinio apvaisinimo metu sukurtą ir į moters organizmą neperkeltą embrioną. Tai absoliutus draudimas, nesusietas su asmenų valia ir jokiomis kitomis aplinkybėmis.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje numatyta tik viena išimtinė aplinkybė, kuomet nėra draudžiama embriono donorystė – donorystei yra naudojamas lytinių ląstelių banke laikomas embrionas, kurio raštu (ne anksčiau kaip praėjus dvejiems metams nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios) atsisakė santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę veiksnūs asmenys, patys dalyvaujantys pagalbinio apvaisinimo procese.
Pagalbinio apvaisinimo įstatyme nėra jokių nuostatų dėl embrionų saugojimo termino, valstybės taikomų kompensavimo mechanizmų gydant nevaisingumą ir skatinant lytinių ląstelių donorystę.
4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
4.1. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektu:
- siūloma patobulinti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalies nuostatas, susijusias su embrionų donoryste ir jas sistemiškai susiejus su kitomis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projekto nuostatomis numatyti, kad donorystei leidžiama naudoti lytinių ląstelių banke laikomą embrioną pasibaigus nustatytam jo saugojimo terminui arba mirus vienam ar abiems sutuoktiniams (sugyventiniams), arba pasibaigus santuokai ar registruotai partnerystei, tačiau visais atvejais tik esant abiejų sutuoktinių (sugyventinių) (embriono donorų) sutikimui dėl embriono panaudojimo donorytei;
- siekiama nustatyti vieną pavyzdinę formą rašytiniam prašymui atlikti pagalbinį apvaisinimą ir informuoto paciento sutikimui. Tai leistų vienodai suprasti nustatytus formos reikalavimus skirtingose gydymo įstaigose, išvengti galimų klaidų;
- papildyti įstatymo 7 straipsnio 2 dalį reikalavimais, kurie taikomi pasirašant informuoto paciento sutikimą, kai numatoma pagalbiniam apvaisinimui sukurti ir saugoti į moters organizmą neperkeltus embrionus: numatyti, kad tokiame sutikime papildomai nurodomas terminas, kurį sutuoktinių (sugyventinių) lėšomis saugomi sukurti, tačiau į moters organizmą neperkelti embrionai, taip pat ar sutinkama vieno ar abiejų sutuoktinių (sugyventinių) mirties atveju, taip pat pasibaigus sutuoktinių (sugyventinių) nustatytam embrionų saugojimo laikui, santuokai ar registruotai partnerystei embrionus panaudoti donorystei;
- Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį papildyti 8 punktu nustatant, kad medicinos dokumentuose turi būti fiksuojama informacija ir apie embrionų, kurie teisėtai buvo sunaikinti ir (ar) nutrauktas jų sugojimas, skaičių;
- numatyti maksimalų embrionų saugojimo terminą: embrionai pagal sutuoktinių (sugyventinių) raštu pareikštą valią jų lėšomis saugomi informuoto paciento sutikime nurodytą terminą, bet ne mažiau kaip dvejus metus nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios, ir ne ilgiau kaip dešimt metų. Pasibaigus pagal sutuoktinių (sugyventinių) raštu pareikštą valią embrionų saugojimo terminui, mirus vienam ar abiems sutuoktiniams (sugyventiniams), taip pat pasibaigus santuokai ar registruotai partnerystei embrionų saugojimas gali būti tęsiamas valstybės lėšomis, jei abu sutuoktiniai (sugyventiniai) yra sutikę dėl embrionų panaudojimo donorystei, tačiau ne ilgiau kaip dešimt metų nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios.
Minimalus embrionų saugojimo terminas sutaptų su šiuo metu Pagalbinio apvaisinimo įstatyme nustatytu dvejų metų terminu, kuriam pasibaigus poros gali atsisakyti embriono ir jis gali būti panaudotas donorystei. Maksimalus saugojimo terminas paremtas visų pirma pasauline medicinine praktika, vertinant tai, kad po ilgesnio termino yra menka tikimybė, jog embrionas išliks gyvybingas ir bus tinkamas pagalbiniam apvaisinimui. Tačiau poroms visų pirma suteikiama teisė pačioms spręsti, kokį racionalų laiką jos yra pasiryžusios savo lėšomis saugoti sukurtus, tačiau į moters organizmą neperkeltus embrionus. Reikia pažymėti, kad poroms nebūtų pareigos ilgiau nei dvejus metus savo lėšomis saugoti embrionus. Šią pareigą galėtų perimti valstybė ir saugojimą iki 10 metų finansuoti valstybės biudžeto lėšomis. Tačiau ir šiuo atveju saugojimas negali būti betikslis – jis būtų susietas su porų vieninga valia dėl embrionų donorystės. Jei nėra sutikimo panaudoti sukurtus, tačiau neperkeltus į moters organizmą, embrionus donorystei, toks jų saugojimas būtų beprasmis ir būtų nepateisinamas valstybės lėšų naudojimas. Be sutikimo panaudoti embrionus donorystei, o taip pat ir lytines ląsteles, būtų amoralu ir nesuderinama su žmogaus teisėmis ir medicinine etika;
- atsižvelgiant į tai, kad siūlomas embrionų saugojimo terminas ir embrionų panaudojimas siejamas tik su porų išreikštu sutikimu, atitinkamai Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje siūloma numatyti išimtinius susietus atvejus, kada nėra draudžiama pagalbinio apvaisinimo metu sukurtą ir į moters organizmą neperkeltą embrioną sunaikinti ir (ar) nutraukti jo saugojimą (šaldymą). Visų pirma draudimas naikinti embrioną ir (ar) nutraukti jo saugojimą būtų siejamas su tais embrionais, kurie po sukūrimo yra besivystantys. Antra, išimtis dėl šių embrionų naikinimo ir (ar) saugojimo nutraukimo būtų galima tais atvejais, kai pasibaigia embriono saugojimo terminas ir embrionas šio įstatymo nustatyta tvarka nėra panaudojamas donorystei, taip pat, kai miršta vienas ar abu sutuoktiniai (sugyventiniai) arba pasibaigia santuoka ar registruota partnerystė ir nėra abiejų šių asmenų šio įstatymo nustatyta tvarka išreikšto sutikimo dėl saugomų embrionų panaudojimo donorystei;
- įstatymą siūloma papildyti nauju 151 straipsniu ir jame numatyti, kad visas būtinas nevaisingumo gydymo, onkologinėmis ligomis sergančių asmenų iki 40 metų vaisingumo išsaugojimo, lytinių ląstelių donorų ištyrimo, lytinių ląstelių paėmimo, laikymo, pagalbinio apvaisinimo procedūrų (įskaitant vaistus) ir embrionų, kuriems šio įstatymo nustatyta tvarka tęsiamas saugojimas pasibaigus pagal sutuoktinių (sugyventinių) raštu pareikštą valią saugojimo terminui, saugojimo išlaidos įstatyme nurodytiems pagalbinį apvaisinimą atliekantiems juridiniams asmenims kompensuojamos iš PSDF arba valstybės biudžeto lėšų sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Taip pat numatoma, kad už paimtas lytines ląsteles lytinių ląstelių donorams yra atlyginama iš valstybės biudžeto, o sveikatos apsaugos ministras nustato atlyginimo dydį, sąlygas ir tvarką. Atlygintinumas siejamas su tuo, kad kiekvienas donoras patiria išlaidas, nepatogumus, o tam tikrais atvejais (pvz., moteriškųjų lytinių ląstelių paėmimo atveju) ir skausmą bei medikamentų šalutinį poveikį. Ši donorystė nesisieja su žmogaus gyvybės gelbėjimu, kaip kraujo donorystės atveju, todėl ji negali būti traktuojama kaip altruistinė;
- kadangi nuo 2017 m. sausio 1 d. galioja Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris nustatė „amžiną“ embrionų šaldymą, o Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektas numato maksimalų embrionų šaldymo terminą ir tikslina donorystės atvejus bei siūloma nustatyti gydymo kompensavimo tvarką, projekte numatomos įgyvendinamosios nuostatos, kuriomis yra suteikiama teisė poroms per projekte numatytą terminą pareikšti valią dėl embrionų saugojimo termino ir jų donorystės, o kompensavimo tvarką taip pat taikyti ir tų pradėtų iki įstatymo įsigaliojimo nevaisingumo gydymo, onkologinėmis ligomis sergančių asmenų iki 40 metų vaisingumo išsaugojimo, lytinių ląstelių donorų ištyrimo, lytinių ląstelių laikymo, pagalbinio apvaisinimo procedūrų (įskaitant vaistus) daliai, kurios tęsiamos po šio įstatymo įsigaliojimo.
4.2. Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo pakeitimo projekte, atsižvelgiant į siūlomas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projekte nuostatas, numatomi atvejai, kai su embrionu gali būti atliekami visi biomedicininiai tyrimai. Tuo pačiu atsisakoma nepagrįstų nuostatų, kuriomis iki šiol draudžiama atlikti biomedicininius tyrimus su žmogaus embrionu ir žmogaus vaisiumi, žuvusiais po nėštumo nutraukimo moters pageidavimu, kai nėra medicininių indikacijų.
Šiais įstatymo projektais bus pasiektas įstatymo nuostatų aiškumas, skatinama donorystė, sudaromos realios ir priimtinos sąlygos poroms spręsti nevaisingumo problemas pasinaudojus mokslo ir medicinos pažanga, mažinama našta su vaisingumo problemomis susiduriančioms poroms ir gydymo įstaigoms. Visa tai neabejotinai prisidės prie Lietuvos demografinės situacijos gerinimo.
5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta
Priėmus įstatymus, neigiamų pasekmių nenumatoma.
6. Kokią įtaką įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai
Įstatymų priėmimas kriminogeninės situacijos ir korupcijos neigiamai neįtakos.
7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai
Įstatymų priėmimas neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės.
8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios
Įstatymus inkorporuojant į teisinę sistemą, kitų įstatymų priimti, keisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės.
9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka
Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, esamos sąvokos nėra keičiamos.
10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus
Įstatymų projektai neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams.
11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti
Įstatymams įgyvendinti sveikatos apsaugos ministras turės pakeisti esamus ar priimti reikiamus naujus įgyvendinamuosius teisės aktus.
12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projekto nuostatų, susijusių su nevaisingumo gydymo, onkologinėmis ligomis sergančių asmenų iki 40 metų vaisingumo išsaugojimo, lytinių ląstelių donorų ištyrimo, lytinių ląstelių paėmimo, laikymo, pagalbinio apvaisinimo procedūrų (įskaitant vaistus) ir embrionų, kuriems šio įstatymo nustatyta tvarka tęsiamas saugojimas pasibaigus pagal sutuoktinių (sugyventinių) raštu pareikštą valią saugojimo terminui, saugojimo kompensavimu, o taip pat atlyginimu lytinių ląstelių donorams, įgyvendinimui reikės kasmet valstybės biudžeto ir PSDF lėšų. Lėšų poreikio dydis priklausys nuo sveikatos apsaugos ministro nustatytos kompensavimo ir atlyginimo tvarkos bei patvirtintų dydžių.
13. Rengiant įstatymų projektus gauti specialistų vertinimai ir išvados
Rengiant įstatymų projektus buvo gauti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Santaros vaisingumo centro specialistų vertinimai.
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno Eurovoc terminus, temas bei sritis
Reikšminiai žodžiai, kurių reikia įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „embrionų donorystė“, „embrionų saugojimas“, „lytinių ląstelių donoras“, „biomedicininiai tyrimai“.
15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Nėra.
Seimo nariai Viktorija Čmilytė-Nielsen
Aušrinė Armonaitė
Simonas Gentvilas
Gintaras Vaičekauskas
Arūnas Gelūnas
Ričardas Juška
Eugenijus Gentvilas
Jonas Varkalys