|
|
||
LIETUVOS BANKAS
|
||
|
Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetui
Gedimino pr. 53 01109 Vilnius
kopija Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Lukiškių g. 2 01512 Vilnius
|
Į |
Nr. 2018-01-10 Nr. SV-S-545 |
|
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SU NEKILNOJAMUOJU TURTU SUSIJUSIO KREDITO ĮSTATYMO PAKEITIMO PROJEKTO IŠVADOS |
||
Lietuvos bankas gavo Lietuvos Respublikos Seimo valdybos sprendimą, kuriame prašoma Lietuvos banko pateikti išvadą dėl Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 16, 24 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1489 (toliau – Įstatymo projektas).
Lietuvos bankas sutinka su Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateiktu situacijos vertinimu, kad įsigaliojus Įstatymui, paaiškėjo, kad bankai negali pasiūlyti papildomos priemonės, reikalaujamos pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, pavyzdžiui, opciono, nes jį galima pasiūlyti tik profesionaliam investuotojui. Todėl susiklostė situacija, kai bankai dažnai atsisako teikti kreditą užsienio valiuta. Kadangi paskola eurais, pagal esamą kredito užsienio valiuta apibrėžimą, kai kuriais atvejais taip pat gali būti laikoma kreditu užsienio valiuta, ne visi kredito davėjai teikia paskolas Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems ir dirbantiems ne euro zonos valstybėse.
Vienas iš Įstatymo projekto tikslų yra išspręsti susiklosčiusią situaciją, tačiau, lyginant su Direktyva 2014/17/ES, kuri yra įgyvendinta Įstatyme, kartu siaurinamos galimybės sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį (žr. lentelę). Vertinant iš makroprudencinės politikos ir vartotojų apsaugos perspektyvų, Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūloma nauja Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata apribotų galimybę paskolas ne eurais (pvz., Šveicarijos frankais) suteikti pajamas eurais gaunantiems kredito gavėjams, taip siekiant užtikrinti svarbų apdairaus skolinimo principą, pagal kurį paskolos ir pajamų valiuta turi sutapti. Nors siūloma nuostata mažintų vartotojų pasirinkimo galimybes, tačiau kartu apsaugotų vartotojus nuo valiutos kurso pasikeitimo rizikos.
Lietuvos bankas, išnagrinėjęs Įstatymo projektą, taip pat nori atkreipti dėmesį į tai, kad Įstatymo projekto 3 straipsniu atliekamas Įstatymo 58 straipsnio 5 dalies papildymas kelia abejonių dėl toliau nurodomų priežasčių:
1) Europos Komisija rašytinėse konsultacijose yra nurodžiusi, kad tai, ar su kredito gavėju sudaroma kredito sutartis yra laikoma kredito užsienio valiuta sutartimi, turi būti nustatoma ir vertinama tik kredito sutarties sudarymo metu. Vėliau, kredito sutarties vykdymo metu, Direktyva 2014/17/ES, kuri yra įgyvendinta Įstatyme, nereikalauja, kad kredito davėjas, kredito gavėjui informavus apie atsiradusią valiutos kurso pasikeitimo riziką, imtųsi ar pasiūlytų priemonių valiutos kurso rizikai sumažinti.
2) Būtų pažeistas įstatymo galiojimo atgal principas. Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali išsamiau reguliuoti paskolas užsienio valiuta, su sąlyga, kad toks reguliavimas nebūtų taikomas atgaline data. Be to, tokią poziciją taip pat yra akcentavęs ir Europos centrinis bankas 2017 m. kovo 24 d. nuomonės dėl su užsienio valiuta susijusių paskolų (CON/2017/9)[1] 4 dalyje.
3) Būtų nustatytos skirtingos vartotojų apsaugos priemonės, kurios priklausytų nuo kredito sutarties sudarymo datos. Priėmus Įstatymo projekto 3 straipsniu siūlomą Įstatymo 58 straipsnio 5 dalies papildymą, susidarytų situacija, kad kredito davėjai privalėtų taikyti Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytus įspėjimus, kai iki Įstatymo įsigaliojimo sudarytų kredito sutarčių atvejais kredito gavėjas informuoja kredito davėją apie pasikeitusią pajamų ar gyvenamosios vietos valiutą, tačiau tokia pareiga nebūtų taikoma po Įstatymo įsigaliojimo sudarytoms kredito sutartims.
|
Valdybos pirmininkas |
Vitas Vasiliauskas |
Justina Tarasevičienė, tel. (8 5) 268 0516, el. p. jtaraseviciene@lb.lt