LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

KAIMO REIKALŲ KOMITETAS

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo XIII-2481 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektO Nr. XIIIP-4508

2021-09-22 Nr. 110-P-32

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis, Komiteto pirmininko pavaduotojas Vidmantas Kanopa, Komiteto nariai: Juozas Baublys, Jonas Gudauskas, Vigilijus Jukna, Kęstutis Mažeika, Andrius Vyšniauskas.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-26.				1. Nei iš projekto, nei jo aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiais kriterijais vadovaujantis siūloma nustatyti penkis kartus didesnį be leidimo išgaunamo požeminio vandens kiekį, t. y., vietoj „mažiau kaip 10 m³“ siūloma nustatyti „mažiau kaip 50 m³“. Svarstytina, ar siūlomu teisiniu reguliavimu būtų užtikrinamas požeminio vandens išteklių tausojantis naudojimas, nes nesant leidimo nebūtų nustatomos požeminio vandens naudojimo sąlygos ir jo išgavimo kiekiai.	Pritarti
2	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-26.				2. Nėra aišku, kaip siūlomos projekto nuostatos suprantamos Vandens įstatymo 3 straipsnio 17 dalies kontekste, kurios nustato, kad „Požeminis vandens telkinys - sąlygines ribas turinti vandeningojo sluoksnio ar sluoksnių dalis, kurioje susitelkęs pakankamas kiekis požeminio vandens, kurio per parą būtų galima išgauti 10 m³“.	Pritarti
3	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-26.	2	12		3. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad „Iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtų požeminio vandens vandenviečių, kai požeminio vandens išteklius naudoti reikalingas leidimas arba kai iš gėlo požeminio vandens vandenvietės išgaunama (planuojama išgauti) 10 m³ ir daugiau gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, ištekliai turi būti aprobuoti ir požeminio vandens apskaitos prietaisai, matuojantys išgaunamų išteklių kiekį, įrengti iki 2020 m. gruodžio 31 d.“. Svarstytina, ar šios keičiamo įstatymo įgyvendinimą ir taikymą reglamentuojančios nuostatos, turėtų būti tikslinamos atsižvelgiant į projektu siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą.	Pritarti
4	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-26.	1			4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintose Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose nustatytais teisės technikos reikalavimais, projektas koreguotinas: 4.1. projekto 1 straipsnio pakeitimų esmė dėstytina taip: „Pakeisti 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:“; 4.2. projekto 1 straipsnyje turi būti dėstoma tik keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto nauja redakcija.	Pritarti
5	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-26.				5. Atsižvelgiant į Vyriausybės ir Aplinkos ministerijos kompetenciją, nustatytą keičiamo įstatymo 4 straipsnyje, manytina, kad dėl įstatymo projekto turi būti gauta Vyriausybės nuomonė.	Pritarti
6	Teisingumo ministerija, 2020-03-16.				Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo XIII-2481 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-4508 (toliau – Įstatymo projektas) atkreipiame dėmesį, kad juo siūloma nustatyti penkis kartus didesnį be leidimo išgaunamo požeminio vandens kiekį. Pagal 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, 9 straipsnį Lietuva privalo užtikrinti, kad vandens kainų politika pakankamai skatintų vartotojus naudoti vandenį efektyviai ir taip padėtų siekti šios direktyvos aplinkos apsaugos tikslų ir kad įvairiose vandens naudojimo srityse, kurių yra išskirta bent trys – pramonė, buitinis sektorius ir žemės ūkis, deramai būtų padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas, remiantis atlikta ekonomine analize ir visų pirma atsižvelgiant į principą „teršėjas moka“. Tačiau to siekdama Lietuva gali atsižvelgti į sąnaudų susigrąžinimo socialinį, ekologinį ir ekonominį poveikį, taip pat į paveikto regiono ar regionų geografines ir klimato sąlygas. Atsižvelgdami į tai ir į Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 4 straipsnyje reglamentuojamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kompetenciją, siūlytume Įstatymo projektui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi, gauti Vyriausybės išvadą.	Pritarti

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1	Vandens tiekėjų asociacija, 2020-06-02.				Lietuvos vandens tiekėjų asociacija, susipažinusi su Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2481 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu (projekto Nr. XIIIP-4508), informuoja, kad Projektui nepritaria dėl toliau nurodomų pastebėjimų: 1. Projektu siūloma nustatyti net penkis kartus didesnį be leidimo išgaunamo (taigi, ir nemokamo) požeminio vandens kiekį, t. y., vietoj „mažiau kaip 10 m³“ siūloma nustatyti „mažiau kaip 50 m³“. Asociacijos vertinimu, paminėtas siūlymas neatitinka 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, 9 straipsnio nuostatos, kad iki 2010 metų valstybės narės užtikrina, kad vandens kainų politika pakankamai skatintų vartotojus naudoti vandenį efektyviai ir taip padėtų siekti šios direktyvos aplinkos apsaugos tikslų. 2. Plečiant asmenų, galinčių be leidimo ir nemokamai išgauti požeminį vandenį, dar labiau gilinama asmenų, individualiai apsirūpinančių geriamuoju vandeniu, prisijungimo prie centralizuotos geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros problema. Neretai individualiai apsirūpinantys geriamuoju vandeniu asmenys nesijungia prie jų turto ribos nutiestų geriamojo vandens tiekimo tinklų, nes nepageidauja nemokamai išgaunamo iš gręžinio vandenį keisti į mokamą centralizuotai tiekiamą vandenį. Tokia valstybės politika neatitinka viešojo intereso, nes kuo daugiau asmenų jungsis prie centralizuotos geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros, tuo labiau mažės geriamojo vandens paslaugų kainos ir tuo labiau pasiteisins Europos Sąjungos ir valstybės parama į centralizuotos geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros sukūrimą. Dėl to prašome pasiūlymui nepritarti. 3. Be leidimo išgaunamo požeminio vandens kiekio didinimas reiškia didinamą riziką požeminio vandens išteklių taršai, nes kiekvienu gręžiniu, ypač jeigu jam įrengti nereikia leidimo, sukeliama grėsmė užteršti požeminį vandenį. 4. Projektu siūloma Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalis sistemiškai nesiderina su Geriamojo vandens įstatymo 2 straipsnio 16 dalimi, nustatančia, kad individualus apsirūpinimas geriamuoju vandeniu – toks fizinių ir juridinių asmenų apsirūpinimas geriamuoju vandeniu, kai per parą paimama ne daugiau kaip 10 m³ vandens arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai.	Pritarti
2	UAB „Vilniaus vandenys“, 2020-06-08.				UAB „Vilniaus vandenys“ (toliau – Bendrovė) susipažino su Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2481 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu (projekto Nr. XIIIP-4508) (toliau – Įstatymo pakeitimo projektas). Bendrovė, kaip didžiausia viešoji geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja Lietuvos Respublikoje, informuoja, kad nepritaria Įstatymo pakeitimo projektui, kadangi padidinus net penkis kartus didesnį be leidimo išgaunamo požeminio vandens kiekį, padidėja kartu požeminio vandens užteršimo rizika, nes: 1. iš esmės padidėtų subjektų, ketinančių įsirengti gręžinius, skaičius; 2. padidėjus subjektų ir gręžinių skaičiui, būtų apsunkinta gręžinių bei požeminio vandens taršos kontrolė. Pažymėtina, kad taip pat padidėjus gręžinių skaičiui bei įteisinus gręžinius, kuriems šiuo metu leidimas yra reikalingas, tačiau šie gręžiniai vis dar yra eksploatuojami be leidimo, darytina išvada, kad pablogėtų ir bendra pačių gręžinių kokybė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, maloniai tikimės, kad pateikta informacija yra tinkama ir pakankama padaryti išvadas dėl Įstatymo pakeitimo projekto tobulinimo arba atmetimo.	Pritarti

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1	Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2020-11-04.				Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2020 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. SV-S-1636 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1.2 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a: Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2481 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-4508 (toliau – Įstatymo projektas XIIIP-4508) dėl šių priežasčių: 1. Įstatymo projekto XIIIP-4508 aiškinamajame rašte rašoma: „<...> padidinus išgaunamo gėlo požeminio vandens per parą ribą, mažesnių gyvenviečių gyventojai, naudojantys gėlą požeminį vandenį bendra jungtine teise, galės ir toliau apsirūpinti geriamuoju vandeniu“. Įstatymo projekto XIIIP-4508 1 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte siūlomas 5 kartus didesnis be leidimo išgaunamo gėlo požeminio vandens kiekis. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 1 dalį leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba šių asmenų grupėms, veikiantiems pagal jungtinės veiklos sutartis, norintiems naudoti žemės gelmių išteklius ir (ar) žemės gelmių ertmes. Tačiau 5 kartus didesnė išimtis, leidžianti naudoti gėlą požeminį vandenį be leidimo, pagal Įstatymo projektu XIIIP-4508 siūlomą 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimą būtų suteikiama asmeniui, šeimos, namų ūkio reikmėms arba nekomercinei ūkinei veiklai vykdyti, o ne asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, todėl neproporcingai ir neobjektyviai pagrįstas siūlymas 5 kartus padidinti vienam asmeniui be leidimo leidžiamą naudoti gėlo požeminio vandens kiekį. Pažymėtina, kad 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2014 m. spalio 30 d. Komisijos direktyva 2014/101/ES, vienas iš požeminio vandens išteklių aplinkos apsaugos tikslų, nustatytų 4 straipsnyje – „<...> valstybės narės apsaugo, gerina ir atnaujina visus požeminio vandens telkinius, užtikrina požeminio vandens ėmimo ir jo pasipildymo pusiausvyrą ir stengiasi, kad gera požeminio vandens būklė būtų pasiekta ne vėliau kaip po 15 metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos <...˃“, 7 straipsnyje valstybėms narėms nustatyta pareiga identifikuoti „visus vandens telkinius, iš kurių kasdien vidutiniškai imama daugiau kaip 10 m³ arba daugiau kaip penkiasdešimčiai asmenų vartoti skirto vandens“, siekiant įvertinti, ar išgaunamo vandens kiekis neviršija natūraliai atsinaujinančios išteklių dalies ir neblogina vandens kokybės. 2. Įstatymo projektu XIIIP-4508 pateiktas siūlymas iškreiptų teisinę sistemą, nes galiojantis teisinis reglamentavimas įgyvendina direktyvų (Direktyva 2000/60/EB ir 1998 m. lapkričio 3 d. Europos Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės) nuostatas. Pažymėtina, kad Direktyvos 98/83/EB nuostatas įgyvendina Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas, kurio 2 straipsnio 16 dalyje numatyta: „Individualus apsirūpinimas geriamuoju vandeniu – fizinių ir juridinių asmenų apsirūpinimas geriamuoju vandeniu, kai per parą paimama ne daugiau kaip 10 m³ vandens arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai.“ Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 19 dalyje nurodyta, kad individualiai išgautas geriamasis vanduo negali būti skiriamas viešosioms geriamojo vandens tiekimo paslaugoms teikti. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslauga yra viešoji paslauga, kurios teikimo užtikrinimas Įstatymu pavestas savivaldybei, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis savivaldybės gyventojai, todėl savivaldybės, vykdydamos teisės aktuose nustatytas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo funkcijas, paveda savo kontroliuojamoms įmonėms (kaip nurodyta Įstatymo 3 straipsnio 45 dalyje – viešiesiems geriamojo vandens tiekėjams ir nuotekų tvarkytojams (toliau – viešieji vandens tiekėjai)) teikti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. 3. Įstatymo projekto XIIIP-4508 aiškinamajame rašte rašoma: „<...> Pagal įsigaliojančius teisės aktus toliau centralizuotai tiekiamu vandeniu dalis jų nebegalės naudotis, nes jų vandens tiekimo įrengimai neatitiks reikalavimų, šachtinių šulinių sodybose daugelis neturi, žmonės gali likti be geriamojo vandens aprūpinimo visiškai <...>“, tačiau, vadovaujantis Geriamojo vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi „<...> savivaldybių institucijos užtikrina, kad savivaldybių teritorijų gyventojai būtų viešai aprūpinami arba jiems būtų sudarytos sąlygos individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu <...>“; vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, savivaldybių institucijoms priskirta organizuoti ir geriamojo vandens išgavimą, tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje; vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktu, taryboms – organizuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų, būtinų viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, perdavimą ar naudojimą. Vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, skirta viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba viešajam vandens tiekėjui, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 6 ir 8 dalyse ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje. Pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu, geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas privalo naudoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdomą ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, bešeimininkę infrastruktūrą, kitą valdomą turtą, reikalingą geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui; Įstatymo 16 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta, kad už bešeimininkės infrastruktūros, naudojamos viešosioms geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti, eksploatavimo ir remonto sąnaudas apmoka savivaldybės ir geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai. Atsižvelgiant į tai, galiojantis teisinis reglamentavimas užtikrina, kad gyventojams būtų sudarytos sąlygos gauti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. 4. Įstatymo projekto XIIIP-4508 aiškinamajame rašte rašoma: „Taip kaimo vietovių gyventojai „<...> susidurs su daugeliu problemų dėl įvairių perteklinių <...> licencijų ir kitų biurokratinių reikalavimų gausos <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad licencijų išdavimo tikslas yra užtikrinti, kad teikiamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos atitiktų paslaugų kokybės (nepertraukiamumas, reikiamas slėgis, geriamojo vandens tiekimo iš vandenvietės našumas ir t. t.), kokybės (higienos) ir aplinkosaugos reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo 24 straipsnyje įtvirtinta „<...> geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas, išskyrus paviršinių nuotekų tvarkymą ir nuotekų transportavimą, yra licencijuojamas <...>“, tai reiškia, kad, norint vykdyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugą, reikia turėti licenciją. Licencijas geriamojo vandens tiekimo veiklai ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo veiklai išduoda Valstybinė energetikos reguliavimo taryba juridiniams asmenims, atitinkantiems Įstatymo 27 straipsnyje nustatytus reikalavimus. 5. Vadovaujantis Geriamojo vandens įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, geriamojo vandens tiekėjai, atsižvelgdami į geriamajam vandeniui tiekti naudojamo vandens saugą ir kokybę, nustatomus ir registruojamus geriamojo vandens saugos ir kokybės rodiklius, geriamojo vandens ruošimo technologijas, geriamojo vandens tiekimo įrenginių būklę, rengia ir kasmet tikslina geriamojo vandens programinės priežiūros planus ir derina juos su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritoriniu departamentu. Pažymėtina, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba 2020 m. gegužės 25 d. raštu Nr. B6-(1.19.)-1225 „Dėl pranešimo“ informavo, kad geriamojo vandens kokybės kontrolės duomenys paskelbti interneto tinklalapyje https://vmvt.lt/maisto-sauga/kontrole/valstybine-maisto-kontrole/geriamojo-vandens-kontrole?language=lt, rodo „<...> kad didžiuosiuose vandentiekiuose yra geriau užtikrinama vartotojams tiekiamo geriamojo vandens sauga ir kokybė, programinės priežiūros vykdymas nei mažuosiuose, ypač tuose, kurie tiekia vidutiniškai iki 100 m³ geriamojo vandens per parą ir priklauso gyvenamųjų namų bendrijoms, žemės ūkio bendrovėms, kaimo bendruomenėms. Pastarosios dažnai nėra pajėgios užtikrinti geriamojo vandens saugą ir kokybę, vykdyti geriamojo vandens programinę priežiūrą <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos šalys narės 2020 m. priėmė politinį susitarimą dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (nauja redakcija) teksto, kuriame nustatyti papildomi reikalavimai geriamojo vandens tiekimui; vandens tiekėjai įpareigojami atlikti vandens stebėseną ir rizikos vertinimą, papildytas sąrašas stebimų medžiagų, darančių poveikį vandens būklei, griežtinamos jų ribinės vertės. Siūlomas teisinis reglamentavimas Įstatymo projektu XIIIP-4508 atleistų nuo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius geriamojo vandens vartotojus, kurie per parą išgautų iki 50 m³ gėlo požeminio vandens išteklių (kurie pagal galiojantį teisinį reguliavimą turėtų būti traktuojami kaip viešosios paslaugos gavėjai), kai kiti asmenys, gaunantys viešąją paslaugą, šį mokestį moka nuo pirmo išnaudoto kubinio metro, nes jis įskaičiuojamas į geriamojo vandens tiekimo paslaugų tarifą. Siūlomas teisinis reguliavimas prieštarautų Direktyvai 2000/60/EB ir neišspręstų kaimo bendruomenių aprūpinimo kokybišku ir saugiu geriamuoju vandeniu problemos. Dėl poreikio išsaugoti pakankamai vandens išteklių, kurių paklausa nuolat auga, atsargas, Direktyva 2000/60/EB įtvirtino vieną svarbiausių naujovių – kainodaros įvedimą. Kaip nurodoma Direktyvos 2000/60/EB 9 straipsnio 1 dalyje, valstybės narės privalo užtikrinti, kad tinkama vandens kainodara skatintų tausiai naudoti vandens išteklius ir taip padėtų pasiekti šioje direktyvoje nustatytus aplinkosaugos tikslus, kad įvairiose vandens naudojimo srityse, kurių išskirtos trys (pramonė, buitinis sektorius ir žemės ūkis), deramai būtų padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas, remiantis pagal šią direktyvą atlikta ekonomine analize ir pirmiausia atsižvelgiant į principą „teršėjas moka“. 6. Įstatymo projekto XIIIP-4508 aiškinamajame rašte rašoma: „Visų šių reikalavimų įgyvendinimas pareikalaus didelių lėšų, kurias turės apmokėti tose gyvenvietėse gyvenantys žmonės <...> vandens naudotojai, kurių dalis gyvena žemiau skurdo ribos, socialiai remtini.“ Pažymėtina, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (šiuo atveju – gėlo požeminio vandens) ir kitas sąnaudas apmoka gręžinio savininkas. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – savarankiškosios savivaldybių funkcijos. Jei kaimo bendruomenė naudoja geriamąjį vandenį iš bešeimininkio gręžinio, kuris neturi jokių dokumentų, – šį gręžinį būtina įteisinti, pirmiausia įvertinant išgaunamo vandens kokybę. Savivaldybės ar viešieji vandens tiekėjai privalo perimti infrastruktūrą (gręžinį), kuri reikalinga viešosioms geriamojo vandens paslaugoms teikti, vadovaudamiesi bešeimininkio turto perėmimo procedūromis. Pažymėtina, kad savivaldybės ir vandens tiekėjai, įgyvendindami veiklą „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros inventorizacija“, finansuojamą pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos, patvirtintos Europos Komisijos 2014 m. rugsėjo 8  d. sprendimu, kuriuo patvirtinami tam tikri „2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos“ elementai, 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ 05.3.2-APVA-R-014 priemonę „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra, įmonių valdymo tobulinimas“, galėjo inventorizuoti ir bešeimininkius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklus. Veiklai įgyvendinti panaudota apie 3 mln. eurų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.	Pritarti

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2020-11-04.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2020 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. SV-S-1636 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1.2 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:

Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2481 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-4508 (toliau – Įstatymo projektas XIIIP-4508) dėl šių priežasčių:

1. Įstatymo projekto XIIIP-4508 aiškinamajame rašte rašoma: „<...> padidinus išgaunamo gėlo požeminio vandens per parą ribą, mažesnių gyvenviečių gyventojai, naudojantys gėlą požeminį vandenį bendra jungtine teise, galės ir toliau apsirūpinti geriamuoju vandeniu“. Įstatymo projekto XIIIP-4508 1 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte siūlomas 5 kartus didesnis be leidimo išgaunamo gėlo požeminio vandens kiekis. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 1 dalį leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba šių asmenų grupėms, veikiantiems pagal jungtinės veiklos sutartis, norintiems naudoti žemės gelmių išteklius ir (ar) žemės gelmių ertmes. Tačiau 5 kartus didesnė išimtis, leidžianti naudoti gėlą požeminį vandenį be leidimo, pagal Įstatymo projektu XIIIP-4508 siūlomą 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimą būtų suteikiama asmeniui, šeimos, namų ūkio reikmėms arba nekomercinei ūkinei veiklai vykdyti, o ne asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, todėl neproporcingai ir neobjektyviai pagrįstas siūlymas 5 kartus padidinti vienam asmeniui be leidimo leidžiamą naudoti gėlo požeminio vandens kiekį. Pažymėtina, kad 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2014 m. spalio 30 d. Komisijos direktyva 2014/101/ES, vienas iš požeminio vandens išteklių aplinkos apsaugos tikslų, nustatytų 4 straipsnyje – „<...> valstybės narės apsaugo, gerina ir atnaujina visus požeminio vandens telkinius, užtikrina požeminio vandens ėmimo ir jo pasipildymo pusiausvyrą ir stengiasi, kad gera požeminio vandens būklė būtų pasiekta ne vėliau kaip po 15 metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos <...˃“, 7 straipsnyje valstybėms narėms nustatyta pareiga identifikuoti „visus vandens telkinius, iš kurių kasdien vidutiniškai imama daugiau kaip 10 m³ arba daugiau kaip penkiasdešimčiai asmenų vartoti skirto vandens“, siekiant įvertinti, ar išgaunamo vandens kiekis neviršija natūraliai atsinaujinančios išteklių dalies ir neblogina vandens kokybės.

2. Įstatymo projektu XIIIP-4508 pateiktas siūlymas iškreiptų teisinę sistemą, nes galiojantis teisinis reglamentavimas įgyvendina direktyvų (Direktyva 2000/60/EB ir 1998 m. lapkričio 3 d. Europos Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės) nuostatas. Pažymėtina, kad Direktyvos 98/83/EB nuostatas įgyvendina Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas, kurio 2 straipsnio 16 dalyje numatyta: „Individualus apsirūpinimas geriamuoju vandeniu – fizinių ir juridinių asmenų apsirūpinimas geriamuoju vandeniu, kai per parą paimama ne daugiau kaip 10 m³ vandens arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai.“ Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 19 dalyje nurodyta, kad individualiai išgautas geriamasis vanduo negali būti skiriamas viešosioms geriamojo vandens tiekimo paslaugoms teikti. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslauga yra viešoji paslauga, kurios teikimo užtikrinimas Įstatymu pavestas savivaldybei, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis savivaldybės gyventojai, todėl savivaldybės, vykdydamos teisės aktuose nustatytas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo funkcijas, paveda savo kontroliuojamoms įmonėms (kaip nurodyta Įstatymo 3 straipsnio 45 dalyje – viešiesiems geriamojo vandens tiekėjams ir nuotekų tvarkytojams (toliau – viešieji vandens tiekėjai)) teikti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas.

3. Įstatymo projekto XIIIP-4508 aiškinamajame rašte rašoma: „<...> Pagal įsigaliojančius teisės aktus toliau centralizuotai tiekiamu vandeniu dalis jų nebegalės naudotis, nes jų vandens tiekimo įrengimai neatitiks reikalavimų, šachtinių šulinių sodybose daugelis neturi, žmonės gali likti be geriamojo vandens aprūpinimo visiškai <...>“, tačiau, vadovaujantis Geriamojo vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi „<...> savivaldybių institucijos užtikrina, kad savivaldybių teritorijų gyventojai būtų viešai aprūpinami arba jiems būtų sudarytos sąlygos individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu <...>“; vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, savivaldybių institucijoms priskirta organizuoti ir geriamojo vandens išgavimą, tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje; vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktu, taryboms – organizuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų, būtinų viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, perdavimą ar naudojimą. Vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, skirta viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba viešajam vandens tiekėjui, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 6 ir 8 dalyse ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje. Pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu, geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas privalo naudoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdomą ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, bešeimininkę infrastruktūrą, kitą valdomą turtą, reikalingą geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui; Įstatymo 16 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta, kad už bešeimininkės infrastruktūros, naudojamos viešosioms geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti, eksploatavimo ir remonto sąnaudas apmoka savivaldybės ir geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai. Atsižvelgiant į tai, galiojantis teisinis reglamentavimas užtikrina, kad gyventojams būtų sudarytos sąlygos gauti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas.

4. Įstatymo projekto XIIIP-4508 aiškinamajame rašte rašoma: „Taip kaimo vietovių gyventojai „<...> susidurs su daugeliu problemų dėl įvairių perteklinių <...> licencijų ir kitų biurokratinių reikalavimų gausos <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad licencijų išdavimo tikslas yra užtikrinti, kad teikiamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos atitiktų paslaugų kokybės (nepertraukiamumas, reikiamas slėgis, geriamojo vandens tiekimo iš vandenvietės našumas ir t. t.), kokybės (higienos) ir aplinkosaugos reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo 24 straipsnyje įtvirtinta „<...> geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas, išskyrus paviršinių nuotekų tvarkymą ir nuotekų transportavimą, yra licencijuojamas <...>“, tai reiškia, kad, norint vykdyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugą, reikia turėti licenciją. Licencijas geriamojo vandens tiekimo veiklai ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo veiklai išduoda Valstybinė energetikos reguliavimo taryba juridiniams asmenims, atitinkantiems Įstatymo 27 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

5. Vadovaujantis Geriamojo vandens įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, geriamojo vandens tiekėjai, atsižvelgdami į geriamajam vandeniui tiekti naudojamo vandens saugą ir kokybę, nustatomus ir registruojamus geriamojo vandens saugos ir kokybės rodiklius, geriamojo vandens ruošimo technologijas, geriamojo vandens tiekimo įrenginių būklę, rengia ir kasmet tikslina geriamojo vandens programinės priežiūros planus ir derina juos su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritoriniu departamentu. Pažymėtina, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba 2020 m. gegužės 25 d. raštu Nr. B6-(1.19.)-1225 „Dėl pranešimo“ informavo, kad geriamojo vandens kokybės kontrolės duomenys paskelbti interneto tinklalapyje https://vmvt.lt/maisto-sauga/kontrole/valstybine-maisto-kontrole/geriamojo-vandens-kontrole?language=lt, rodo „<...> kad didžiuosiuose vandentiekiuose yra geriau užtikrinama vartotojams tiekiamo geriamojo vandens sauga ir kokybė, programinės priežiūros vykdymas nei mažuosiuose, ypač tuose, kurie tiekia vidutiniškai iki 100 m³ geriamojo vandens per parą ir priklauso gyvenamųjų namų bendrijoms, žemės ūkio bendrovėms, kaimo bendruomenėms. Pastarosios dažnai nėra pajėgios užtikrinti geriamojo vandens saugą ir kokybę, vykdyti geriamojo vandens programinę priežiūrą <...>“.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos šalys narės 2020 m. priėmė politinį susitarimą dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (nauja redakcija) teksto, kuriame nustatyti papildomi reikalavimai geriamojo vandens tiekimui; vandens tiekėjai įpareigojami atlikti vandens stebėseną ir rizikos vertinimą, papildytas sąrašas stebimų medžiagų, darančių poveikį vandens būklei, griežtinamos jų ribinės vertės.

Siūlomas teisinis reglamentavimas Įstatymo projektu XIIIP-4508 atleistų nuo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius geriamojo vandens vartotojus, kurie per parą išgautų iki 50 m³ gėlo požeminio vandens išteklių (kurie pagal galiojantį teisinį reguliavimą turėtų būti traktuojami kaip viešosios paslaugos gavėjai), kai kiti asmenys, gaunantys viešąją paslaugą, šį mokestį moka nuo pirmo išnaudoto kubinio metro, nes jis įskaičiuojamas į geriamojo vandens tiekimo paslaugų tarifą. Siūlomas teisinis reguliavimas prieštarautų Direktyvai 2000/60/EB ir neišspręstų kaimo bendruomenių aprūpinimo kokybišku ir saugiu geriamuoju vandeniu problemos. Dėl poreikio išsaugoti pakankamai vandens išteklių, kurių paklausa nuolat auga, atsargas, Direktyva 2000/60/EB įtvirtino vieną svarbiausių naujovių – kainodaros įvedimą. Kaip nurodoma Direktyvos 2000/60/EB 9 straipsnio 1 dalyje, valstybės narės privalo užtikrinti, kad tinkama vandens kainodara skatintų tausiai naudoti vandens išteklius ir taip padėtų pasiekti šioje direktyvoje nustatytus aplinkosaugos tikslus, kad įvairiose vandens naudojimo srityse, kurių išskirtos trys (pramonė, buitinis sektorius ir žemės ūkis), deramai būtų padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas, remiantis pagal šią direktyvą atlikta ekonomine analize ir pirmiausia atsižvelgiant į principą „teršėjas moka“.

6. Įstatymo projekto XIIIP-4508 aiškinamajame rašte rašoma: „Visų šių reikalavimų įgyvendinimas pareikalaus didelių lėšų, kurias turės apmokėti tose gyvenvietėse gyvenantys žmonės <...> vandens naudotojai, kurių dalis gyvena žemiau skurdo ribos, socialiai remtini.“ Pažymėtina, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (šiuo atveju – gėlo požeminio vandens) ir kitas sąnaudas apmoka gręžinio savininkas. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – savarankiškosios savivaldybių funkcijos. Jei kaimo bendruomenė naudoja geriamąjį vandenį iš bešeimininkio gręžinio, kuris neturi jokių dokumentų, – šį gręžinį būtina įteisinti, pirmiausia įvertinant išgaunamo vandens kokybę. Savivaldybės ar viešieji vandens tiekėjai privalo perimti infrastruktūrą (gręžinį), kuri reikalinga viešosioms geriamojo vandens paslaugoms teikti, vadovaudamiesi bešeimininkio turto perėmimo procedūromis. Pažymėtina, kad savivaldybės ir vandens tiekėjai, įgyvendindami veiklą „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros inventorizacija“, finansuojamą pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos, patvirtintos Europos Komisijos 2014 m. rugsėjo 8  d. sprendimu, kuriuo patvirtinami tam tikri „2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos“ elementai, 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ 05.3.2-APVA-R-014 priemonę „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra, įmonių valdymo tobulinimas“, galėjo inventorizuoti ir bešeimininkius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklus. Veiklai įgyvendinti panaudota apie 3 mln. eurų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.

Pritarti

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1	Seimo nariai V. Ąžuolas ir V. Rinkevičius, 2020-04-22.				Argumentai: Įstatymo projektu (toliau – Projektas) siūloma suteikti gyventojams pereinamąjį laikotarpį leidimo gavimui, kurio metu gyventojai galės atsakingoms institucijoms pateikti visus reikiamus dokumentus dėl požeminio vandens išteklių naudojimo. Pasiūlymas: 1 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes rūšys: ,,3. leidimas naudoti požeminio vandens išteklius. Gręžinio pasas iki 2021 m. gruodžio 31 d. laikomas leidimu naudoti požeminio vandens išteklius, kai iš požeminio vandens gręžinio išgaunama 50 m³ ir daugiau gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, arba kai iš gręžinio išgautas požeminis vanduo naudojamas komerciniais tikslais, išskyrus, kai gėlą požeminį vandenį, naudoja žemės ūkio veiklą vykdantis asmuo ir išgauna iš požeminio vandens gręžinio mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį.“	Nepritarti	Siūloma pritarti Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektui Nr. XIVP-144(2) ir jo lydimiesiems Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-145(2) ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 13, 14 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-146(2) projektams, kuriuose numatytas kiek kitoks reglamentavimas.
2	V. Rinkevičius, 2020-04-30.				Argumentai: Pasiūlymas: 1 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes rūšys: ,,2. gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš 1 gręžinio ar požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra ~~vienas gręžinys arba~~ keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį“;	Nepritarti	Siūloma pritarti Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektui Nr. XIVP-144(2) ir jo lydimiesiems Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-145(2) ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 13, 14 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-146(2) projektams, kuriuose numatytas kiek kitoks reglamentavimas.
3	P. Urbšys, 2020-05-25.	16	2	1	Argumentai: Seime svarstomas Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo XIII-2481 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-4508 (toliau – įstatymo projektas), taip pat Seimo nariai pateikė 2 pasiūlymus: dėl įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto pakeitimo. Įstatymo projektu ir siūlymais siekiama pakeisti leidimų naudoti požeminį vandenį (toliau – leidimas) išdavimo tvarką, nustatyti, kad 1) be leidimo naudoti požeminį vandenį būtų galima išgauti 50 m³ per parą namų ūkiams ar asmenims, vykdantiems nekomercinę ūkinę veiklą (16 str. 2 d. 1 p.); 2) be leidimo žemės ūkio veiklą vykdantys asmenys iš kiekvieno gręžinio galėtų išgauti po 100 m³ vandens (16 str. 2 d. 2 p.); 3) nustatyti, kad visiems asmenims iki 2021 m. gruodžio 31 d. gręžinio pasas būtų laikomas leidimu naudoti požeminį vandenį (16 str. 3 d.). Visi šie siūlymai yra ydingi ir prieštarauja kitiems įstatymams ir galimai pažeidžia ES teisę. Dėl Žemės gelmių įstatymo XIIIP-2481 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimo. Įstatymo projekto rengėjai siūlo nustatyti reglamentavimą, kuris prieštarautų Geriamojo vandens įstatymui. Geriamojo vandens įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad individualus apsirūpinimas geriamuoju vandeniu – toks fizinių ir juridinių asmenų apsirūpinimas geriamuoju vandeniu, kai per parą paimama ne daugiau kaip 10 m³ vandens arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai. Individualaus apsirūpinimo geriamuoju vandeniu kriterijai įtvirtinti 2003 m. Geriamojo vandens įstatymo redakcijoje ir nepasikeitė iki dabar. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte įtvirtinta savarankiškoji savivaldybių funkcija organizuoti šilumos ir geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą. Vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu, geriamojo vandens tiekimą, nuotekų, paviršinių nuotekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje ir viešojo geriamojo vandens tiekimo regione organizuoja savivaldybių institucijos. Savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų (išskyrus paviršines nuotekas) tvarkymą vykdo viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas. Šiame įstatyme numatyta, kad tam tikrais atvejais kitas (ne viešasis) geriamojo vandens tiekėjas ir (arba) nuotekų tvarkytojas gali tiekti geriamąjį vandenį ir (arba) teikti nuotekų tvarkymo paslaugas, tačiau jo veiklai keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir savivaldybės viešojo geriamojo vandnes tiekėjui. Atkreipiame dėmesį, kad viešasis vandens tiekimas yra licencijuojama veikla, o geriamajam vandeniui keliami aukšti kokybės ir saugos reikalavimai. Įstatymo projekto rengėjai aiškinamajame rašte teigia „Įstatymo projektu siūloma padidinti be leidimo išgaunamo gėlo požeminio vandens per parą kiekį iki 50 m³ kadangi įsigaliosianti 10 m³ per parą riba yra nepagrįstai žema. Lietuvoje yra nemažai gyvenviečių, kuriose gyvena iki kelių šimtų gyventojų ir kurie požeminį vandenį, bendra jungtine teise, naudoja namų ūkio reikmėms arba nekomercinei veiklai.“ Projekto rengėjai nepagrįstai siūlo 5 kartus padidinti paimamo be leidimo požeminio vandens ribą. Šis siūlymas akivaizdžiai prieštarauja Geriamojo vandens įstatymui, todėl turi būti tikslinamas. Taip pat svarbi aplinkybė, kad vykdant valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę buvo nustatyta atvejų, kai asmenys požeminio vandens išteklius naudojo be leidimo, nors leidimas yra privalomas (išgavo daugiau kaip 10 m³ požeminio vandens per parą ir (arba) aprūpino 50 ir daugiau asmenų) ir jų veika atitinka viešojo vandens tiekimo veiklą. Šie asmenys veiklą vykdė neturėdami licencijos viešojo vandens tiekimui ir leidimo naudoti požeminį vandenį. Tikėtina, kad Žemės gelmių įstatymo projektu siekiama nustatyti palankų reglamentavimą išimtinai šiems asmenims. Siūlymas: Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėstyti taip: „1) gėlą požeminį vandenį, jeigu asmuo šeimos, namų ūkio reikmėms arba nekomercinei ūkinei veiklai vykdyti išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip ~~50 m³~~ 10 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį“.	Nepritarti	Siūloma pritarti Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektui Nr. XIVP-144(2) ir jo lydimiesiems Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-145(2) ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 13, 14 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-146(2) projektams, kuriuose numatytas kiek kitoks reglamentavimas.
4	P. Urbšys, 2020-05-25.	16	2	2	Argumentai: Pateiktas pasiūlymas išplėsti Žemės gelmių įstatymo išimtį, taikytiną žemės ūkio veiklą vykdantiems asmenims dėl leidimų naudoti požeminį vandenį. Siūloma nustayti, kad leidimo naudoti požeminį vandenį nereikia, norint naudoti „gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš 1 gręžinio ar požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra ~~vienas gręžinys arba~~ keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį“ Šis siūlymai ydingas ir diskriminacinis, nes nepagrįstai išskiria vieną požeminio vandens nauotojų grupę – asmenis vykdančius žemės ūkio veiklą. Pagal šį siūlymą žemės ūkio veiklą vykdantis asmuo iš kiekvieno gręžinio (hidrotechnikos įrenginio) galėtų išgauti be leidimo 99 m³ požeminio vandens per parą, iš dviejų gręžinių – 198 m³ per parą, tuo tarpu kai kitą ūkinę komercinę veiklą vykdantys asmenys požeminio vandens išteklus gali naudoti tik turėdami leidimą ir mokėdami mokestį už požeminį vandenį. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigalija Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pakeitimas, kuriuo nustatoma, kad fizinių ir juridinių asmenų naudojamas žemės ūkio veiklai, išskyrus požeminį vandenį, naudojamą žemės ūkio produktams perdirbti ir iš jų pagamintiems maisto ar ne maisto produktams realizuoti, naudojamo vandens tarifas yra 3 centai už kūbinį metrą, kai kitiems asmenimis, būten šios kategorijos požeminio vandens tarifas yra 10 centų už kūbinį metrą. Tai reiškia, kad žemės ūkio veiklą vykdantys asmenys už 100 m³ požemino vandens turėtų sumokėti 3 eurus. Direktyvoje įtvirtinti ,,teršėjas moka“ ir ,,sąnaudų susigražinimo“ principai. Šie principai perkelti Vandens įstatyme ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme. Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalys privalo užtikrinti, kad vandens kainų politika pakankamai skatintų vartotojus naudoti vandenį efektyviai ir taip padėtų siekti šios Direktyvos aplinkos apsaugos tikslų įvairiose vandens naudojimo srityse, kurių yra išskirta bent trys – pramonė, buitinis sektorius ir žemės ūkis. Deramai būtų padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas. Direktyvoje vandens paslaugos apibrėžtos taip: „Vandens paslaugos a) paviršinio arba požeminio vandens ėmimas, užtvenkimas, saugojimas, apdorojimas ir skirstymas; b) nuotėkų surinkimo ir valymo įrenginių, iš kurių jos vėliau išleidžiamos į paviršinį vandenį, paslaugos.“. Atkreiptinas dėmesys, kad ES Struktūrinės paramos naudojimo 2014–2020 m. vandenų sektoriuje ex ante sąlyga yra ,,sąnaudų susigrąžinimo“ principo įgyvendinimas pagal Direktyvą. Lietuva atnaujintuose upių baseinų valdymo planuose deklaruoja, kad visiškai įgyvendina ,,sąnaudų susigrąžinimo principą“. Teigiama, kad žemės ūkio sektoriui taikomas valstybinių gamtos išteklių mokestis už išgaunamą požeminį vandenį nuo 10 m³ per parą, taip pat teigiama, kad per artimiausius 6 metus Vandenų srities plėtros programoje ir Veiksmų plane numatoma daug reikšmingų aplinkosauginių priemonių žemės ūkiui, kurių įgyvendinimas nemažai kainuos ir taip bus prisidedama prie ,,sąnaudų susigrąžinimo“ ir „teršėjas moka“ principų įgyvendinimo. Europos Komisijai nustačius, kad Lietuva neįgyvendina ,,sąnaudų susigrąžinimo“ principo, kaip tai nustatyta Direktyvoje, gali kilti grėsmė, kad Lietuvai teks grąžinti vandenų srityje panaudotas ES investicijas. Siūlomas reglamentavimas tikėtina neatitinka ES teisės ir gali lemti jos pažeidimus, todėl Seimo narių siūlymas turi būti tikslinamas. Siūlymas: Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą dėstyti taip: „2. gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo ~~išgauna iš 1 gręžinio ar~~ iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį“	Nepritarti	Siūloma pritarti Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektui Nr. XIVP-144(2) ir jo lydimiesiems Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-145(2) ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 13, 14 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-146(2) projektams, kuriuose numatytas kiek kitoks reglamentavimas.
5	P. Urbšys, 2020-05-25.	16	3	3	Argumentai: Seimo nariai pateikė siūlymą dėl Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto pakeitimo. Šiuo siūlymu siūlo įtvirtinti nuostatą, kad visiems asmenims gręžinio pasas yra laikomas leidimu naudoti požeminį vandenį iki 2021 m. gegužės 31 d. Rengėjai argumentuoja, kad „Įstatymo projektu (toliau – Projektas) siūloma suteikti gyventojams pereinamąjį laikotarpį leidimo gavimui, kurio metu gyventojai galės atsakingoms institucijoms pateikti visus reikiamus dokumentus dėl požeminio vandens išteklių naudojimo.“ Iš rengėjų pateikiamų motyvų matyti, kad teisės normą orientuoja į gyventojus, t. y. fizinius asmenis, tikėtina namų ūkius. Tačiau 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto formuluotė apima visus asmeninis, nepriklausomai nuo teisinės formos ar vykdomos veiklos, todėl neatitinka pačių rengėjų keliamo tikslo ir teisinio reglamentavimo proporcingumo principo. Šiuo siūlymu nepagrįstai paneigiama pareiga požeminio vandens išteklius naudoti turint leidimą. Atkreipiame dėmesį, kad gręžinys yra hidrotechnikos įrenginys, o gręžinio pasas yra techninis dokumentas. Atsižvelgiant į projekto ir pasiūlymų rengėjų tikslą nustatyti palankias normas fiziniams asmenims, kurie apsirūpina geriamuoju vandeniu, išimtis dėl gręžinio paso prilyginimo leidimui turėtų būti tikslinama siaurinamuoju aspektu. Išimtis galėtų būti nustatyta tik kaimo ir viensėdžių bendruomenėms. Pažymėtina, kad turi būti taisomos įstatymams prieštaraujančios nuostatos dėl 50 m³ paėmimo ir leidimo sąsajos su gręžiniu, kurios jau aptartos nagrinėjant 1 ir 2 punktus. Taip pat ši išimtis turėtų būti nustatyta ne 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte, o Žemės gelmių įstatymo 2 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“. 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtinamos leidimų naudoti žemės gelmių rūšys, o ne įstatymo įgyvendinimo nuostatos. Pasiūlymas: 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą dėstyti taip: „3. leidimas naudoti požeminio vandens išteklius. Gręžinio pasas iki 2021 m. gruodžio 31 d. laikomas leidimu naudoti požeminio vandens išteklius, kai iš požeminio vandens gręžinio išgaunama 50 m³ ir daugiau gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, arba kai iš gręžinio išgautas požeminis vanduo naudojamas komerciniais tikslais, išskyrus, kai gėlą požeminį vandenį, naudoja žemės ūkio veiklą vykdantis asmuo ir išgauna iš požeminio vandens gręžinio mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį.“	Nepritarti	Siūloma pritarti Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektui Nr. XIVP-144(2) ir jo lydimiesiems Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-145(2) ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 13, 14 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-146(2) projektams, kuriuose numatytas kiek kitoks reglamentavimas.
6	P. Urbšys, 2020-05-25.	2	13		Argumentai: Atsižvelgiant į 3 punkto argumentus Žemės gelmių įstatymo 2 straipsnį „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“ papildyti nauja 13 dalimi ir ją išdėstyti taip: „13. Kaimo ir (ar) viensėdžių bendruomenėms, įsteigtoms pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą, apsirūpinančioms geriamuoju vandeniu iš Žemės gelmių registre registruotų gręžinių, kai iš požeminio vandens gavybos gręžinio išgaunama 10 m³ ir daugiau gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, gręžinio pasas iki 2021 m. gegužės 31 d. laikomas leidimu naudoti požeminio vandens išteklius.“	Nepritarti	Siūloma pritarti Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektui Nr. XIVP-144(2) ir jo lydimiesiems Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-145(2) ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 13, 14 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIVP-146(2) projektams, kuriuose numatytas kiek kitoks reglamentavimas.

6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas: Dėl Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo XIII-2481 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto sprendimą priimti pagrindiniame Seimo Aplinkos apsaugos komitete.

6.2. Pasiūlymai: negauta.

7. Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 0, susilaikė – 0.

8. Komiteto paskirti pranešėjai: Juozas Baublys.

Komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis

Kaimo reikalų komiteto biuro patarėjas Rolandas Juknevičius