PASIŪLYMAI

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO ĮSTATYMO Nr. VIII-238 PAKEITIMO

                                                      ĮSTATYMO Nr. XIVP-2343(2)

 

2024-03-08

Vilnius

 

Eil. Nr.

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

str.

str. d.

p.

1.

Įstatymo pakeitimo projekte siūlomą naujos redakcijos Įstatymo pavadinimą

Argumentai:

 

Siūloma keisti Projekto pavadinimą atsižvelgiant į ilgą Lietuvos laisvės kovų istoriją, kurios metu buvo kovojama ne tik su totalitariniais, bet ir su autoritariniais bei monarchiniais režimais. 1918-1920 metais vykusios Lietuvos nepriklausomybės kovos ir po to sekusi 1920-1939 metų okupacija turi išlikti Centro tyrimo objektu, o 1795-1918 metų Rusijos ir Vokietijos imperijų okupacijos laikotarpis turi būti įtrauktas į tyrimo objektų sąrašą. Nevalia nei vieno šių laikotarpių išbraukti iš tyrimo objektų sąrašų, kadangi visi jie yra nepaprastai svarbūs modernios Lietuvos valstybės raidai ir yra aktuali tapatybės ir istorijos politikos sudedamoji dalis.

Manome, kad laisvės kovų sąvoka tinkamai apjungia visus šiuos laikotarpius, neskirstydama okupantų pagal jų valdžios režimų pobūdį. Taip pat ji apjungia tiek ginkluotą, tiek neginkluotą rezistenciją ir skamba labiau įkvepiančiai už dabartinį Centro pavadinimą, šnekamojoje kalboje vadinamą tiesiog genocido centru. Nors suprantame, kad totalitarinių režimų okupacijos ir rezistencijos prieš juos tyrimai dėl nusikaltimų masto reikalaus daugiau tyrėjų dėmesio nei ankstesni laikotarpiai, nemanome, kad Centras turėtų pernelyg griežtai susiaurinti savo istorinių tyrimų spektrą ir atsisakyti reikšmingo 1795-1939 m. laisvės kovų laikotarpio tyrimų.

                                                                                  

Pasiūlymas:

                                          

Pakeisti Centro nuostatų projekto siūlomą Centro pavadinimą ir jį išdėstyti taip:

„Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų laisvės kovų tyrimų centro nuostatai“

2.

Įstatymo pakeitimo projekte siūlomą naujos redakcijos Įstatymo PREAMBULĘ

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekte siūlomą preambulę ir ją išdėstyti taip:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS

TOTALITARINIŲ REŽIMŲ LAISVĖS KOVŲ TYRIMŲ CENTRO

ĮSTATYMAS

 

Lietuvos Respublikos Seimas,

vadovaudamasis tarptautinės bendrijos visuotinai pripažintomis nuostatomis ir smerkdamas nusikaltimus taikai, agresiją, genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui;

konstatuodamas, kad Lietuvos Respublikos laisvės kovų istorija apima laikotarpį nuo 1795 spalio 24 d. ir tęsėsi iki 1993 rugpjūčio 31 d.;

primindamas, kad 1795 spalio 24 d., įvykus trečiajam Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuva neteko savo nepriklausomybės, o dabartinė Lietuvos teritorija buvo okupuota Prūsijos karalystės ir Rusijos imperijos, o okupacija tęsėsi iki pat 1918 vasario 16 d.;

pažymėdamas, kad 1920 – 1939 m. Vilniaus kraštas buvo Lenkijos okupuotas ir aneksuotas;

konstatuodamas, kad 1939–1945 m. Lietuvos Respublika (įskaitant Klaipėdos kraštą) ir jos teritorijos dalys buvo okupuotos ir aneksuotos nacionalsocialistinės Vokietijos;

primindamas, kad Lietuvos Respublika 1940–1941 m., 1944–1990 m. buvo okupuota ir aneksuota SSRS ir tai, kad okupacinė kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta 1993 m. rugpjūčio 31 d.;

konstatuodamas, kad Lietuvos gyventojų holokaustas, genocidas, tremtys ir kiti nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, politinės ir kitos represijos buvo vykdomos okupacinių totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu;

pabrėždamas, kad okupacinių totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu Lietuvoje įvairiomis formomis vyko ginkluotas ir neginkluotas antinacinis ir antisovietinis pasipriešinimas (rezistencija), organizuotas ir neorganizuotas civilių pasipriešinimas, disidentiniai ir visuomeniniai judėjimai, kuriais buvo siekiama atkurti Lietuvos nepriklausomybę, ir kova už žmogaus teises ir laisves, taip pat tai, kad 1990–1993 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iki tol, kol nebuvo išvesta okupacinė kariuomenė, įvairiomis formomis vyko organizuotas ir neorganizuotas civilių pasipriešinimas ir kova už žmogaus teises ir laisves;

pripažindamas, kad okupacinių totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu Lietuvoje vyko kolaboravimas ir kitoks įvairaus lygio bendradarbiavimas su okupaciniais režimais ir kad reikalinga išsami šio bendradarbiavimo ir poveikio Lietuvos visuomenei istorinė analizė;

pabrėždamas, kad daug Lietuvos gyventojų žuvo kovodami už laisvę arba tapo holokausto, genocido, tremčių ar kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų aukomis ir jie turi būti deramai pagerbti, o jų atminimas tinkamai įamžintas ir užtikrintas istorinės atminties perimamumas, praeities pavyzdžiais paremtas pilietiškumo ir visuomenės atsparumo ugdymas;

siekdamas sudaryti sąlygas tirti okupacinių totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu įvykdytus nusikaltimus, Lietuvos gyventojų pasipriešinimo (rezistencijos) okupaciniams režimams, kolaboravimo ir kitokio įvairaus lygio bendradarbiavimo su okupaciniais režimais procesus ir juos ištirti, įvertinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos gyventojų holokausto ir genocido organizatorius ir vykdytojus bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų organizatorius ir vykdytojus;

siekdamas išsaugoti, įamžinti Lietuvos gyventojų tremčių, kalinimo, holokausto, genocido, žudynių ir pasipriešinimo (rezistencijos) laikotarpį reprezentuojančias vietas, skirtas supažindinti su 1944 –1953 m. partizaninio karo, neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) ir Lietuvos gyventojų tremčių ir kalinimo istorija, ir užtikrinti aktyvią ir veiksmingą istorinės atminties sklaidą ir tinkamą visuomenės, ypač jaunimo, supažindinimą su vertinga istorine medžiaga;

pripažindamas, kad mokslinių tyrimų laisvė yra visuotinė teisė ir bendrasis gėris ir tai, kad būtina tirti, kaupti, sisteminti, saugoti ir atverti visuomenei su totalitarinių režimų okupacijomis susijusius dokumentus, šaltinius, liudijimus, prisiminimus ir sakytinę istoriją;

pabrėždamas, kad Lietuvos gyventojų genocido ir persekiojimo atvejai turi būti tiriami renkant ir analizuojant visą Lietuvoje ir už jos ribų esančią archyvinę ir istorinę medžiagą bei dokumentus, liudytojų, dalyvių ir aukų parodymus bei prisiminimus ir tai, kad moksliniai, taikomieji tyrimai ir istorinės tiesos nustatymas negali būti stabdomi jokia dingstimi,

priima šį įstatymą.

3.

1

 

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 

„1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų laisvės kovų tyrimų centro teisinį statusą, jo veiklos tikslą ir uždavinius, valdymą ir finansavimą.

4.

3 straipsnio pavadinimą

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 3 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:

„3 straipsnis. Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų laisvės kovų tyrimų centro teisinis statusas“

5.

3

1

 

Argumentai:

 

Remiantis Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada, derėtų nurodyti, kad Centras yra „valstybės biudžetinė įstaiga“.

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro reforma neturėtų apsiriboti 1939-1991 m. Lietuvos valstybės totalitarinių režimų okupacijos laikotarpiu.

1918-1920 metais Lietuvoje vyko nepriklausomybės kovų, kurių metu buvo kovojama prieš bermontininkus, Lenkiją ir Sovietų Rusiją. Nepriklausomybės kovų detalės, t.y. kovų eiga bei okupacinių režimų represijos prieš Lietuvos gyventojus negali būti pamirštos. Tuo laikotarpiu Lietuva ginklu apgynė savo nepriklausomybę prieš tris skirtingo pobūdžio režimus, skirtingai mačiusius Lietuvos vietą pasaulyje ir atlikusius skirtingus nusikaltimus.

Bermontininkai buvo provokiškos ir prorusiškos orientacijos kariuomenė, siekusi atkurti senąjį monarchinį režimą ir vėl okupuoti Baltijos šalis. Žemaitijos teritorijoje kovoję bermontininkų daliniai plėšikavo prieš vietos gyventojus.

 Lenkija tuo metu buvo autoritarinė valstybė, okupavusi Vilniaus kraštą ir jame vykdžiusi priverstinę polonizaciją. Vilniaus kraštas buvo aneksuotas, kai 1920-1922 metais egzistavusi satelitinė Vidurio Lietuvos Respublika, kuri kelis mėnesius po Seimo rinkimų pasiprašė į Lenkijos sudėtį. Šią „valstybę“ valdė generolo Luciano Želigovskio karinė diktatūra, kuri represavo vietos lietuvius už vaikų leidimą į lietuviškas mokyklas, draudžiamą spaudos platinimą ir tariamą perversmų organizavimą. Lietuviai buvo tremiami iš Vilniaus krašto į nepriklausomą Lietuvą, o ir patys 1922-ųjų sausio Seimo rinkimai jokiu būdu negali būti laikomas demokratiškais, kadangi gyventojai buvo prievarta vedami balsuoti, o specialus Želigovskio dekretas numatė metus kalėjimo už agitaciją nedalyvauti balsavime. Vėliau sekė 1920-1939 metų Vilniaus krašto okupacija, okupacinė politiką, prievartinė lietuvių ir gudų polonizacija ir lietuvių pogrindinė veikla okupacijos sąlygomis turi likti Lietuvos Respublikos laisvės kovų tyrimų centro tyrimo objektais.

Sovietų Rusija siekė susigrąžini prarastas Rusijos imperijos teritorijas, tarp kurių buvo ir Lietuva, nuversti Nepriklausomos Lietuvos valdžią ir įkurti fiktyvią tarybinę respubliką Litbelą, esančia Sovietų Rusijos sudėtyje. Verta skirti dėmesį tyrimams apie šio ankstyvosios stadijos totalitarinio režimo okupacinę valdžią, komunistų pogrindininkų veiklą ruošiant okupaciją ir sėkmingą rezistenciją prieš žymiai didesnį priešą.

1795-1918 metai šiuo metu nėra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro tyrimų objektas, tačiau šiame laikotarpyje vyko svarbiausi lietuvių tapimo modernia tauta procesai ir monarchinio tipo režimų (Rusijos bei Vokietijos imperijų) vykdoma okupacinė politika.

Ginkluoti rezistencijos atvejai – tai 1830-1831 metų ir 1863-1864 sukilimai. Po kiekvieno iš šių sukilimų caro valdžia ėmėsi represijų, siekiant pakirsti lietuvišką tautinę sąmonę. Po pirmojo sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, kurį baigė Lietuvos tautinė inteligentija. Caro valdžia siekė pakirsti intelektualinį tautos elitą, nes žinojo, jog be jo tauta lengviau pasiduos okupacijai ir rusinimo politikai. Po antrojo sukilimo prasidėjo lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis ir Lietuvos vardas buvo ištrintas iš Rusijos imperijos žemėlapių. Rusinimo politika šiuo metu tapo intensyviausia – caro valdžia suprato, kad tik intelektualų pašalinti neužtenka, svarbu nutautinti visą Lietuvą, siekiant palaužti jos valią priešintis. Taip pat po abiejų sukilimų buvo vykdomi trėmimai į Sibirą – šios okupacinės valdžios represinė politika nemaža dalimi buvo prototipas tai politikai, kurią vykdė Sovietų Sąjunga. Trėmimai, rusinimas, taip pat slaptoji policija jau egzistavo Rusijos imperijos okupacijos laikais.

Verta paminėti neginkluotos rezistencijos atvejus, vertus būti įtrauktus į Centro tyrimų spektrą – knygnešių rezistenciją, M. Valančiaus blaivybės ir švietimo iniciatyvas ir pirmąją lietuvišką spaudą, Lietuvos tautinį atgimimą, 1905-ųjų Seimą, 1915-1918 m. Vokietijos imperijos okupaciją ir rezistenciją jos metu.

                                          

Pasiūlymas:          

 

Pakeisti Centro nuostatų I skyriaus 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

 

„1. Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų laisvės kovų tyrimų centras (toliau – Centras) yra savarankiška valstybės biudžetinė įstaiga, Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų laisvės kovų tyrimų centro nuostatuose (toliau – Nuostatai) ir kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka vykdanti totalitarinių okupacinių režimų Lietuvoje okupacijų veikimo, nusikaltimų Lietuvos teritorijoje ir prieš Lietuvos gyventojus įvertinimą ir Lietuvos laisvės kovų (ginkluotos ir neginkluotos rezistencijos) tyrimus, pasitelkiant mokslinius ir taikomuosius tyrimus, jų sklaidą, memorializaciją (įamžinimą).

6.

3

3

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 3 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

3. Centras yra viešasis juridinis asmuo, turintis sąskaitą banke ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir pavadinimu „Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų laisvės kovų tyrimų centras“.

 

7.

4

1

 

 

Argumentai:

 

Lietuvos okupacijų laikotarpis ir Lietuvos rezistencija XX amžiuje apima ilgesnį laikotarpį nei tik totalitarinių režimų okupacijas ir pasipriešinimą. Atsižvelgiant į tai, siūlome nesiaurinti Centro tyrimų veiklos apimties ir šios veiklos tikslo.

 

Pasiūlymas:

 

„4 straipsnis. Centro veiklos tikslas

1. Centro veiklos tikslas – Lietuvą okupavusių totalitarinių režimų Lietuvos okupacijų laikotarpiu ir Lietuvos pasipriešinimo (ginkluotos ir neginkluotos rezistencijos) pažinimas ir įvertinimas taikant mokslinius ir taikomuosius tyrimus.“

8.

5

1

1

 

Argumentai:

 

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

 

“5 straipsnis. Centro veiklos uždaviniai

1. Centro uždaviniai: Lietuvos istorijos tyrimai ir istorinio teisingumo atkūrimas okupacinių režimų ir Lietuvos rezistencijos laikotarpiais.

1) vykdyti mokslinius tyrimus ir sklaidą:

a) 1793 – 1990 m. totalitarinių okupacinių režimų okupacijų laikotarpiu (1939–1990 m.) vykdytų karo, kultūrinio smurto, genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) šioms okupacijoms Lietuvoje;

b) okupacinių totalitarinių režimų veikimo prieš Lietuvos visuomenę, Lietuvos gyventojų persekiojimą Sovietų sąjungos, nacių Vokietijos ir Rusijos imperijos okupacijos metais, nacių, Lietuvos komunistų partijos ir kitų okupacinių režimų kolaborantų nusikaltimus ir Lietuvos visuomenės priešinimosi totalitarinių režimų veikimui Lietuvoje ir už Lietuvos ribų;

c) f) Lietuvos išsivadavimo iš okupacinių totalitarinių režimų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990–1991 m. SSRS ir vėliau Rusijos Federacijos vykdytos agresijos ir jos padarinių laikotarpiais;“

 

9.

6

13

2

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 6 straipsnio 13 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:

 

„6 straipsnis. Centro valdymas ir struktūra

13. Prie Centro veikia:

2) Fondas „Atmintis“ (toliau – Fondas). Fondas yra pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, veikiantis prie Centro kaip viešoji įstaiga, kurios steigėja yra Vyriausybė. Fondas veikia pagal savo įstatus, kuriuos tvirtina Vyriausybė. Fondo veikla finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, pelno, gauto iš leidybos, labdaros ir paramos lėšų ir kitų teisėtai gautų lėšų. Fondo tikslas yra finansuoti XX a. Lietuvos nepriklausomybės kovų, okupacinių totalitarinių  režimų vykdytos nusikalstamos veiklos, genocido Lietuvos Respublikosje okupacijų laikotarpio tyrimus ir jų leidybą, Lietuvos ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) šioms okupacijoms, SSRS okupacinio režimo ir Lietuvos komunistų partijos nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išsivadavimo procesų Lietuvoje tyrimus, memorializaciją (įamžinimą). Finansuojamos veiklos atrenkamos viešo konkurso būdu. Fondo vienasmenis valdymo organas yra direktorius. Direktorių 5 metų kadencijai atrenka, skiria ir jį atšaukia, darbo sutarties sąlygas nustato Fondo savininkas., atsižvelgdamas į Totalitarinių režimų tyrimų centro tarybos pateiktas kandidatūras ir siūlymus. Į Fondo direktoriaus pareigas priimamas asmuo turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus asmeniui, priimamam į valstybės tarnautojo pareigas, turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, turėti ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį savo veiklos srityje. Centras teikia Fondui visą reikiamą informaciją, techninę ir organizacinę pagalbą.“

 

Teikia

Seimo narys Valdas Rakutis