LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

 

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ

ĮSTATYMO NR. I-1234 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO (XIIIP-354)

 

2017 m. birželio 28 d.  Nr. 102-P-24

Vilnius

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai:  Rimas Andrikis, Irena Degutienė, Vitalijus Gailius, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas.

Komiteto biuro patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė ir Modesta Banytė.

Kviestieji asmenys: Seimo narė Dovilė Šakalienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento direktorė Daina Urbonaitienė, Vaikų skyriaus vedėja Dainora Bernackienė, Socialinės aprėpties departamento Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Daiva Buivydaitė – Garbštienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos patarėja Eivilė Žemaitytė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus patarėja, vykdanti direktoriaus pavaduotojo funkcijas Dalia Skučaitė, Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas Jan Maciejevski.

2-4. Ekspertų, konsultantų, specialistų, Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų, Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

 

str.

str. d.

p.

 

 

1.       

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (TD),

2017-02-13

1

1

 

Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1.         Nauja redakcija dėstomo įstatymo (toliau – įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies formuluotė nėra aiški. Jeigu ketinama ginti vaikų pareigas, tai pareigų vykdymas paprastai užtikrinamas, nes jų ginti nėra nuo ko, o jeigu ketinama nustatyti tik vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus, tai nėra aišku, kur bus nustatomos pačios teisės, pareigos ir laisvių gynimas. Formuluotė tikslintina.

Nesvarstyta

 

 

 

2.       

TD

1

1

1

2

 

2.         Įstatymo 1 straipsnio pavadinime bei jo 1 ir 2 dalyse minimi įstatymo paskirtis ir tikslas. Akcentuotina, kad šie terminai savo turiniu iš dalies sutampa – įstatymo paskirtis apima įstatymo tikslus. Dėl tos priežasties keičiamo įstatymo 1 straipsnyje turėtų būti akcentuojama tik įstatymo paskirtis.

Nesvarstyta

 

 

 

3.       

TD

1

3

 

3.         Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata – „Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede“. Tačiau pastebėtina, kad šio įstatymo priedas yra pavadintas, vartojant vienaskaitos formą – „Įgyvendinamas Europos Sąjungos teisės aktas“ (t. y. šiuo įstatymu yra įgyvendinamas tik vienas Europos Sąjungos teisės aktas). Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį palikti nepakeistą kaip šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje – „Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo priede.“

Nesvarstyta

 

 

 

4.       

TD

1

5

 

4.         Įstatymo 1 straipsnio 5 dalis išbrauktina, nes Lietuvos Respublikos jurisdikcijos taisyklės nėra šio įstatymo dalykas. Pastebėtina, kad bet kokiu atveju, taikant įstatymą, turės būti atsižvelgta į tarptautinių sutarčių ir tarptautinės privatinės teisės taisykles, išdėstytas Civiliniame kodekse (pvz., 1.10-1.14, 1.31-1.34 straipsniuose).

Jeigu į šią pastabą nebūtų atsižvelgta, tai 1 straipsnio pavadinime ir jo 5 dalyje minimas terminas „taikymas“ keistinas žodžiu „galiojimas“, nes įstatymas galioja visiems asmenims, atitinkantiems nustatytus kriterijus, bet gali būti jiems nė karto netaikytas. Antra vertus, akcentuotina, kad iš įstatymo 1 straipsnio 5 dalies nuostatos („Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje nuolat ar laikinai gyvenantiems, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims“) nėra aišku, ar įstatymas galioja ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.

Nesvarstyta

 

 

 

5.       

TD

2

 

 

5.         Svarstytina, ar įstatymo 2 straipsnyje reikėtų apibrėžti sąvoką „atvejo vadybininkas“. Įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atvejo vadybininką skiria savivaldybės administracija, projekte aprašomos jo funkcijos, todėl darytina prielaida, kad savivaldybės administracijoje turės būti numatytos atitinkamos pareigybės. Sąvokos apibrėžimas kaip tik įneša neaiškumo, nes atvejo vadybininkas apibrėžiamas kaip bet koks asmuo, koordinuojantis atvejo vadybos procesą. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir nuoseklumo, siūlytina šios sąvokos apibrėžimo atsisakyti arba ją patikslinti.

Nesvarstyta

 

 

 

6.       

TD

2

 

 

6.         Svarstytina, ar įstatyme pasirinkta terminija „atvejo vadyba“, „atvejo vadybininkas“, „vaiko atvejo nagrinėjimas“, „atvejo vadybos procesas“ yra tinkama tiek bendrinės kalbos, tiek teisės požiūriu. Iš įstatymo turinio neaišku kas yra „atvejis“, kurio vadyba čia reguliuojama. Galima preziumuoti, kad atveju laikytinas įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžto smurto prieš vaiką faktas, kuris gali būti pasireiškęs viena iš įstatymo 3 straipsnyje apibrėžtų smurto formų. Atsižvelgiant į įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatas, galima preziumuoti, kad „atveju“ galėtų būti vaiko teisių pažeidimas, o pagal įstatymo 38 straipsnio 1 dalį – vaiko situacijos grėsmės lygis, nes būtent nustačius bent pirmą vaiko situacijos grėsmės lygį inicijuojamas vaiko atvejo nagrinėjimas (įstatymo 38 straipsnio 2 dalis). Siūlytina aptariamą reguliavimą tikslinti, o terminiją keisti į Lietuvos Respublikos teisėje ir bendrinėje kalboje įtvirtintą terminiją.

Nesvarstyta

 

 

 

7.       

TD

2

3

 

7.         Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje reikia įvardyti kokia bendruomenė turima galvoje. Atsižvelgiant į įstatymo projekto 39 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad įstatymo projekte kalbama apie savivaldybės bendruomenę. Kiti įstatymai, reguliuodami bendruomenių teises ir pareigas, vartoja įvairias sąvokas– savivaldybės bendruomenė, vietos bendruomenė, religinė bendruomenė ir kt. 

Pastebėtina ir tai, kad „bendruomenės“ sąvoka įstatyme vartojama nenuosekliai, kai kur ji vartojama vienaskaita, įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje vartojama daugiskaita (tai kelia klausimą ar kalbama apie tą patį subjektą), įstatymo 51 straipsnio 6 ir 7 dalyse kalbama apie vietos bendruomenių tarybas, įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje kalbama apie bendruomenines vaiko teisių apsaugos tarybas, aktyvius bendruomenių narius. Būtina aiškiai sureguliuoti visų šių sąvokų vartojimą, jų turinį

Nesvarstyta

 

 

 

 

TD

2

2

4

6

 

8.         Nėra aiškus įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir projekto 2 straipsnio 6 dalies santykis. Ypač atsižvelgiant į tai, kad projekto 3 straipsnio 1 punkte fizines bausmes laiko fiziniu smurtu. Siekiant fizines bausmes apibrėžti, reikia pirmiausia šiame įstatyme apibrėžti bausmės sąvoką, kadangi pvz., Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 5 dalis numato, kad “Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą.” (čia ir toliau – išskirta mūsų).

            Teikiamame projekte numatoma, kad „Fizinė bausmė – bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką“. Šis apibrėžimas tikslintinas. Visų pirma, akcentuojama, kad fizinė bausmė yra „bet kokia bausmė“, kuria sukeliamas net ir nedidelis fizinis skausmas. Akcentuotina, kad teikiamas apibrėžimas yra pernelyg platus ir turėtų būti konkretizuotas. Priešingu atveju, dabartinis apibrėžimas apimtų valstybės legaliai taikomas bausmes ir kitokias poveikio priemones nepilnamečiams, taip sukeldamas skirtingų įstatymų nuostatų koliziją.

Akcentuotina, kad Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) XI skyriuje įtvirtinti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai. Vadovaujantis BK 13 straipsniu,  pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o už tam tikras sąrašo principu surašytas nusikalstamas veikas (pavyzdžiui, už nužudymą, išžaginimą, vagystę ir kt.) atsako asmenys nuo keturiolikos metų. Vadovaujantis BK 90 straipsniu, nepilnamečiui gali būti skiriamos šios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas. BK 82 straipsnyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės, skiriamos nepilnamečiams: įspėjimas; turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas; nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai; atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; elgesio apribojimas; atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. Atkreipiame dėmesį, kad plačiąja prasme pagal teikiamą apibrėžimą kaip „fizinės bausmės, sukeliančios fizinį skausmą“ galėtų būti traktuojamos ir kai kurios procesinės prievartos priemonės – nepilnamečio asmens sulaikymas, suėmimas ir kt. Atsižvelgiant į tai, galiojantys įstatymai nors tam tikru mastu riboja, bet absoliučiai nedraudžia bausmių už padarytas nusikalstamas veikas nepilnamečiams taikymo.

Antra, teikiamame apibrėžime nėra akcentuojamas fizinės bausmės objektas (t. y. kam taikoma ši bausmė). Atsižvelgiant į tai, siūlytina po žodžių „bet kokia bausmė“ įrašyti žodį „vaikui“.

Trečia, svarstytina, ar apibrėžime vartojamas terminas „fiziškai kankinti“ nėra per siauro turinio. Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (Žin., 2006-07-22, Nr. 80-3141) 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama visuotinai pripažįstama kankinimo sąvoka, kuri siejama ne tik su fiziniu, bet ir psichiniu skausmu („<...> „kankinimas“ – tai bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas <...>“).

Be to, apibrėžiant fizinės bausmės sąvoką, rekomenduotina pasiremti Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 1 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje įtvirtintu reguliavimo pavyzdžiu, nustatančiu, kad „šis apibrėžimas neapima tik teisėtomis sankcijomis sukeliamo, joms būdingo arba su jomis susijusio skausmo ar kančios.“

Nesvarstyta

 

 

 

8.       

TD

2

5

 

9.         Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis tobulintina kalbiniu požiūriu, kad jos esmė būtų suprantama.

Nesvarstyta

 

 

 

9.       

TD

2

6

 

10.       Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinamas smurto prieš vaiką apibrėžimas – „veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai.“ Apibrėžimas turėtų būti patikslintas, atsižvelgus į šias pastabas:

Nesvarstyta

 

 

 

10.   

TD

2

3

19

6

 

4

 

10.1.    Sąvokos turinys (formuluotė „garbės ir orumo nepaisymas“) tarpusavyje derintinas su įstatymo 3 straipsnio ir 19 straipsnio 4 dalies nuostatomis

Nesvarstyta

 

 

 

11.   

TD

2

 

6

 

10.2.    Teikiamas smurto prieš vaiką apibrėžimas nesutampa su bendruoju smurto apibrėžimu, pateiktu Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje („Smurtas – veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą“). Manytina, kad smurto požymiai, nepriklausomai nuo nukentėjusiojo, turėtų būti suvienodinti.

Nesvarstyta

 

 

 

12.   

TD

2

6

 

10.3.    Svarstytina, ar apibrėžime pateikiamas smurto būdas – „tiesioginis ar netiesioginis“ – nėra perteklinis požymis; ir ar šis požymis nesidubliuoja su prieš tai apibrėžime vartojamais žodžiais „veikimu ar neveikimu“.

Nesvarstyta

 

 

 

13.   

TD

2

3

24

6

2

2

 

10.4.    Psichologinio smurto sąvoka, pateikiama šiame apibrėžime, taip pat keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte bei 24 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti suvienodinta su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme vartojamu „psichinio smurto“ terminu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK vartojamas „psichinės prievartos“ (past. – ne „psichologinės“) terminas. Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina teikiamame projekte vartojamą „psichologinio smurto“ terminą keisti „psichinio smurto“ terminu.

Nesvarstyta

 

 

 

14.   

TD

2

3

6

4

 

10.5.    Teikiamame smurto prieš vaiką apibrėžime nustatoma, kad smurtas gali būti tik tyčinis. Kita vertus, ši kaltės forma nedera su į smurto turinį įtrauktos nepriežiūros samprata ir apibrėžimu. Projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte apibrėžta, kad „nepriežiūra – nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų), sukeliantis žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai“. Vaiko poreikių tenkinimo aplaidumas yra ne tyčinės, o neatsargios kaltės formos požymis. Atkreiptinas dėmesys, kad nors vaiko „nepriežiūra“ pagal apibrėžimą gali pasireikšti tiek tyčine, tiek neatsargia kaltės forma, praktikoje paprastai ji pasireiškia neatsargumu (past. – asmuo nenumatė nepriežiūros padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo juos numatyti). Atsižvelgiant į tai, jog smurto prieš vaiką apibrėžimas siejamas ir su vaiko nepriežiūra, šiame apibrėžime neturėtų būti akcentuojama tik tyčinė smurto kaltės forma.

Nesvarstyta

 

 

 

15.   

TD

2

 

6

 

 

10.6.    Teikiamame apibrėžime smurtas siejamas su padariniais – žala ar pavojumi gyvybei, sveikatai, raidai. Pastebėtina, kad smurto padarinių požymis turėtų būti patikslintas. Pavyzdžiui, „žalos gyvybei“ terminas nėra tinkamas nei lingvistine, nei teisine ar logine prasmėmis. Be to, padariniai sveikatai gali būti siejami ne tik su „sužalojimu“, bet ir su „susargdinimu“ liga. Dėl tos priežasties kilę realūs padariniai vaiko sveikatai turėtų būti apibrėžiami ne kaip žala vaiko sveikatai, o jo sveikatos sutrikdymas. Be to, raidos terminas apibrėžime taip pat turėtų būti patikslintas (pavyzdžiui, „normali raida“ ar pan.)

Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina dėl prieš vaiką naudoto smurto kilusius padarinius apibrėžti taip – „<...> jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida, arba buvo sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai“.

Nesvarstyta

 

 

 

16.   

TD

2

8

 

11.       Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis tikslintina atsisakant neaiškaus žodžio „iki“ ir vietoje jo vartojant žodį „neturintis“, ir taip suderinant vaiko apibrėžtį su Vaiko teisių konvencijos 1 straipsniu.

Nesvarstyta

 

 

 

17.   

TD

2

9

 

12.       Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti: „Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai, globėjai, rūpintojai ir kiti teisėti vaiko atstovai.“ Pastebėtina, kad pagal CK 2.132 straipsnio 2 dalį, atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Atstovai pagal įstatymą turi įstatyme nustatytas teises ir pareigas, tuo tarpu atstovų kitais pagrindais teisės ir pareigos nustatomos ne tik įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose – įgaliojime, pavedime, teismo sprendime ir pan. CK nustatyta, kad nepilnamečių atstovais pagal įstatymą yra tėvai, nepilnametį įvaikinus, - įtėviai, nustačius jam globą ar rūpybą – globėjai ar rūpintojai. Vaiko atstovų pagal įstatymą ir atstovų kitais pagrindais teisės ir pareigos nėra ir negali būti tos pačios. Pastebėtina ir tai, kad įstatymo 30 straipsnyje išvardintos vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, o 31 straipsnyje nustatyta, kokia tvarka vaiko atstovai pagal įstatymą gali įgalioti kitus asmenis atlikti konkrečius teisinius veiksmus atstovaujant vaiką. Taigi vertinama nuostata nedera ir su kitomis projekto nuostatomis.

Nesvarstyta

 

 

 

18.   

TD

2

10

 

13.       Svarstytina, ar įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje reikėtų įtvirtinti sąvoką „Vaiko teisių apsaugos tarnyba“, atsižvelgiant į tai, kad čia pateikiamas institucijos pavadinimo trumpinys, o ne atskleidžiamas sąvokos turinys. Vietoj to siūlytina projekto tekste pirmą kartą nurodžius pilną institucijos pavadinimą įvesti trumpinį (kaip ir yra numatyta įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje) ir jį toliau vartoti visame tekste.

Nesvarstyta

 

 

 

19.   

TD

3

19

1

 

14.       Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte apibrėžiama fizinio smurto prieš vaiką forma, kur numatyta, kad ši smurto forma apima ir fizines bausmes. Atsižvelgiant į tai ir į 10 bei kitas pastabas, įstatymo 19 straipsnyje ir kituose projekto straipsniuose, kur vartojama formuluotė „visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant ir fizines bausmes“ kaip pertekliniai brauktini žodžiai „įskaitant ir fizines bausmes“.

Nesvarstyta

 

 

 

20.   

TD

3

2

 

6

 

15.       Akcentuotina, kad įstatymo 3 straipsnio apibrėžimai nevisiškai atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį:

Nesvarstyta

 

 

 

21.   

TD

3

2

 

6

 

15.1.    Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje akcentuojamos penkios smurto formos, o įstatymo 3 straipsnyje tik keturios (past. – neapibrėžiama, kaip šio įstatymo kontekste turėtų būti suvokiama vaiko garbės ir orumo nepaisymas).

Nesvarstyta

 

 

 

22.   

TD

3

2

 

6

 

15.2.    Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje akcentuojama, kad smurtas gali būti daromas „veikimu ar neveikimu“, taip pat „tiesiogiai ar netiesiogiai“. Įstatymo 3 straipsnyje smurto požymis „veikimu ar neveikimu“ nėra akcentuojamas, o požymis „tiesiogiai ar netiesiogiai“ yra susietas tik su fizinio smurto apibrėžimu.

Nesvarstyta

 

 

 

23.   

TD

3

 

 

16.       Įstatymo 3 straipsnyje pateikiami smurto formų apibrėžimai tikslintini:

Nesvarstyta

 

 

 

24.   

TD

3

1

1

16.1.    Apibrėžiant fizinį smurtą, nėra aišku, ką reiškia „tiesioginiai ar netiesioginiai veiksmai“.

Nesvarstyta

 

 

 

25.   

TD

3

1

1

16.2.    Apibrėžiant fizinį smurtą, „fizinių veiksmų prieš vaiką“ formuluotė tikslintina. Atkreiptinas dėmesys, kad apibrėžiant fizinę bausmę naudojama kita formuluotė – „fizinės jėgos naudojimas“. Svarstytina, ar „fizinių veiksmų“ ir „fizinės jėgos“ formuluotės savo turiniu sutampa, o jeigu ne, koks yra jų tarpusavio santykis.

Nesvarstyta

 

 

 

26.   

TD

3

1

1

16.3.    Apibrėžiant fizinį smurtą, turėtų būti akcentuojama ne daugiskaitinė fizinių veiksmų prieš vaiką forma, o šio žodžių junginio vienaskaita. Priešingu atveju, siūlomas reguliavimas sudaro įspūdį, kad vienkartinis „fizinis veiksmas“ prieš vaiką įstatymo prasme nelaikytinas fiziniu smurtu.

Nesvarstyta

 

 

 

27.   

TD

3

1

1

16.4.    Teikiamame fizinio smurto apibrėžime fizinis smurtas siejamas su padariniais – žala ar pavojumi gyvybei, sveikatai, raidai. Pastebėtina, kad smurto padarinių požymis turėtų būti patikslintas. Pavyzdžiui, „žalos gyvybei“ terminas nėra tinkamas nei lingvistine, nei teisine ar logine prasmėmis. Be to, padariniai sveikatai gali būti siejami ne tik su „sužalojimu“, bet ir su „susargdinimu“ kokia nors liga. Dėl tos priežasties kilę realūs padariniai vaiko sveikatai turėtų būti apibrėžiami ne kaip žala vaiko sveikatai, o jo sveikatos sutrikdymas. Be to, raidos terminas apibrėžime taip pat turėtų būti patikslintas (pavyzdžiui, „normali raida“ ar pan.).

Nesvarstyta

 

 

 

28.   

TD

3

1

1

16.5.    Teikiamame fizinio smurto apibrėžime atitinkama smurto forma taip pat yra siejama su padariniais, kurių nėra bendrame smurto apibrėžime (įstatymo 2 straipsnio 6 dalis) – žala garbei ir orumui. Tai yra įstatymo spraga, nes normos dalis traktuojama plačiau už visumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad fizinės bausmės apibrėžimas, pateiktas įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, taip pat nėra siejamas su kilusia žala garbei ir orumui.

Be to, akcentuotina, kad garbė ir orumas yra dvi skirtingos, savarankišką turinį turinčios vertybės. Tam tikrais veiksmais gali būti pažeidžiama garbė, bet ne orumas, ir atvirkščiai. Dėl tos priežasties koreguotinas šių padarinių jungtukas, vietoje „ir“ vartojant „ir (ar)“.

Taip pat akcentuotina, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto formuluotė „<...> ar žalą garbei ir orumui“ nėra tiksli. Siūlytina ją keisti formuluote – „<...> ar žeminantys vaiko garbę ir (ar) orumą“.

Nesvarstyta

 

 

 

29.   

TD

3

1

2

16.6.    Apibrėžiant psichologinį smurtą, akcentuotina, kad tikslesnis yra psichinio smurto terminas.

Nesvarstyta

 

 

 

30.   

TD

3

1

2

16.7.    Apibrėžiant psichologinį smurtą, nėra aiškus jame vartojamo žodžio „nuolatinis“ turinys.

Nesvarstyta

 

 

 

31.   

TD

3

1

2

16.8.    Apibrėžiant psichologinį smurtą, jo sukeliami padariniai konstruotini, atsižvelgiant į pastabas, teiktas dėl smurto prieš vaiką ir fizinio smurto apibrėžimų.

Nesvarstyta

 

 

 

32.   

TD

3

1

3

16.9.    Apibrėžiant seksualinį smurtą, svarstytina, kuo šis terminas skiriasi nuo „seksualinio išnaudojimo“ termino, vartojamo ne tik JTO Vaiko teisių konvencijoje (Žin., 1995, Nr. 60-1501; 200) ar BK, bet ir vieninteliame ES teisės akte, kurį įgyvendina keičiamas įstatymas, - 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/93/ES „Dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR“ (OL 2011 L 335, p.1).

Nesvarstyta

 

 

 

33.   

TD

3

1

3

16.10.  Apibrėžiant seksualinį smurtą, tikslintinas terminas „seksualiniai veiksmai su vaiku“.

Nesvarstyta

 

 

 

34.   

TD

3

1

3

16.11.  Apibrėžiant seksualinį smurtą, vartojami terminai turėtų būti suderinti su BK XXI skyriuje vartojamais terminais. Pavyzdžiui, „seksualiniai veiksmai“ turėtų būti detalizuoti, kaip apimantys lytinį santykiavimą; kitokį lytinės aistros tenkinimą; tvirkinimą ir pan. Apibrėžime vartojama formuluotė „<...> kai naudojama prievarta, jėga ar grasinimai <...>“ tikslintina, nes prievartos samprata savo turiniu apima tiek jėgą, tiek ir grasinimus.

Nesvarstyta

 

 

 

35.   

TD

3

1

3

16.12.  Apibrėžiant seksualinį smurtą, vartojama formuluotė „<...> kuris pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio seksualiniai veiksmai su juo neužtraukia baudžiamosios atsakomybės <...>“ yra perkrauta informacija ir neatitinka teisėkūros ekonomijos principo. Be to, BK yra tiksliai nustatytas amžius, nuo kurio santykiavimas su nepilnamečiu, turint pastarojo sutikimą, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės – 16 metų (žr. BK 1511 straipsnio 1 dalį). Dėl tos priežasties atitinkama keičiamo įstatymo nuostata turėtų būti konkretizuota, nurodant tikslų nepilnamečio amžių.

Nesvarstyta

 

 

 

36.   

TD

3

1

3

16.13.  Apibrėžiant seksualinį smurtą, šio apibrėžimo antrasis sakinys yra lingvistiškai taisytinas, nes pradedamas nuo jungtuko „taip pat“.

Nesvarstyta

 

 

 

37.   

TD

3

1

3

16.14.  Seksualinio smurto apibrėžimo antrasis sakinys yra kazuistinio pobūdžio. Viena vertus, jame vardinamos veikos pagal požymius iš dalies dubliuojasi su apibrėžimo pirmajame sakinyje vardinamais seksualinio smurto požymiais. Antra vertus, šiame sakinyje išvardintų veikų sąrašas nėra pagrįstas sistemiškai. Pavyzdžiui, seksualiniu smurtu pripažįstamas vaikų išnaudojimas prostitucijos tikslams, bet nepripažįstamas vaiko įtraukimas į prostituciją (past. – nors vaiko įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje seksualiniu smurtu pripažįstamas) ar vaiko vertimas užsiimti prostitucija. Be to, pastebėtina, kad į šį sąrašą nėra įrašyta vaiko įtraukimo į seksualinę vergovę veika, įtvirtinta BK 100 straipsnyje ir 103 straipsnio 2 dalyje. 

Nesvarstyta

 

 

 

38.   

TD

3

1

4

16.15.  Apibrėžiant vaiko nepriežiūrą, jos sukeliami padariniai konstruotini, atsižvelgiant į pastabas teiktas dėl smurto prieš vaiką ir fizinio smurto apibrėžimų.

Nesvarstyta

 

 

 

39.   

TD

4

 

 

17.       Įstatymo 4 straipsnio pavadinime po žodžių „vaiko teisių“ įrašytinas žodis „apsaugos“.

Nesvarstyta

 

 

 

40.   

TD

4

1

 

18.       Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte žodis „prioritetiškumo“ keistinas žodžiu „prioriteto“.

Nesvarstyta

 

 

 

41.   

TD

4

4

 

19.       Įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, atsižvelgiant į teikiamos nuostatos turinį ir tikslą bei derinant šią nuostatą su JTO Vaiko teisių konvencijos 2 straipsniu, kad vaiko diskriminacijos pagrindai nebūtų nepagrįstai siaurinami, žodis „negalios“ keistinas į žodį „sveikatos būklės“.

Nesvarstyta

 

 

 

42.   

TD

4

6

 

20.       Svarstytina, ar įstatymo 4 straipsnio 6 punkto formuluotė „kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek gimus“ dera su Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymo nuostatomis. 

Nesvarstyta

 

 

 

43.   

TD

5

 

 

21.       Įstatymo 5 straipsnis pradedama žodžiu „Kai“. Toks teisės nuostatos formulavimo būdas neatitinka teisės technikos taisyklių. Be to, šiame straipsnyje taisytina klaidinga nuoroda į projekto 3 straipsnį, kadangi vaiko teisių įgyvendinimo principai yra išdėstyti projekto 4 straipsnyje.

Nesvarstyta

 

 

 

44.   

TD

5

 

 

22.       Įstatymo 5 straipsnyje pateikiama nuoroda ne į tą straipsnį. Atsižvelgiant į tai, žodžiai ir skaičius – „šio įstatymo 3 straipsnyje“ keistini į žodžius ir skaičių – „šio įstatymo 4 straipsnyje“.

Nesvarstyta

 

 

 

45.   

TD

5

 

 

23.       Įstatymo 5 straipsnio, kuriuo siekiama aprašyti pagrindines normų konkurencijos ir kolizijos taisykles, raiška yra klaidinanti. Teikiamame projekte nustatoma: „Kai įstatymai ir kiti teisės aktai kitaip nei šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba šie santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos atitinkamos šio įstatymo nuostatos, arba šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti vaiko teisių įgyvendinimo principai <...>“. Iš šios nuostatos nėra aišku, kada taikytinos šio įstatymo sureguliuotos nuostatos, o kada vaiko teisių apsaugos pagrindiniai principai, nurodyti įstatymo 4 (past. – ne 3) straipsnyje.

Akcentuotina, kad šio įstatymo reglamentavimas turėtų būti taikomas, kai kiti įstatymai ar teisės aktai reglamentuoja kitaip. Atvejais, kai tam tikri vaiko teisių apsaugos santykiai nėra sureguliuoti nei šiuo įstatymu, nei kitais teisės aktais, turėtų būti vadovaujamasi pagrindiniais vaiko teisių apsaugos principais.

Nesvarstyta

 

 

 

46.   

TD

5

 

 

24.       Įstatymo 5 straipsnio formuluotės „<...> išskyrus valstybės tarptautines sutartis ir ratifikuotas konvencijas <...>“ turinys ir jos veikimo taisyklės tikslintini. Visų pirma, iš teikiamos nuostatos nėra aišku, kokiai bendrajai taisyklei daromas ši išimtis. Antra, tikslintini formuluotėje vartojami terminai – pastebėtina, kad konvencija yra viena iš tarptautinių sutarčių rūšių.

Nesvarstyta

 

 

 

47.   

TD

5

 

 

25.       Įstatymo 5 straipsnyje numatytai antrajai bendrosios taisyklės išimčiai („<...> arba kai kodifikuotas įstatymas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“) taip pat trūksta aiškumo. Visų pirma, akcentuotina, kad terminas „kodifikuotas įstatymas“ keistinas žodžiu „kodeksas“. Antra vertus, atitinkamai suformuota normų kolizijos sprendimo taisyklė yra nepagrįsta ir galimai prieštarauja teisėtumo principui. Pastebėtina, kad kodeksai nėra konstituciniai įstatymai, o jų teisinis statusas ir galia yra tokie patys kaip paprastų įstatymų. Be to, nėra aišku, koks kodeksas, kokiais atvejais ir kokiems įstatymams suteiktų viršenybę vaiko teisės apsaugos klausimus spręsti kitaip nei tai numato Vaiko teisių pagrindų įstatymas. 

Nesvarstyta

 

 

 

48.   

TD

II

 

Y

26.       Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo II skyriaus nuostatų paskirtis nėra išvardinti visas vaiko teises, taip pat į tai, kad vaikai gali turėti ir kitas teises, išvardintas kituose tiesiogiai taikomuose teisės aktuose, pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, be to, pagrindinės vaiko teisės ir laisvės egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar jos aprašytos įstatyme – t. y. jos yra prigimtinės, siūlytina pakeisti skyriaus pavadinimą, pavyzdžiui, į „Pagrindinių vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimas“ ar pan.

Nesvarstyta

 

 

 

49.   

TD

8

1

 

27.       Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualumu susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Akivaizdu, kad tik gimęs vaikas negali pats įgyvendinti teisės į tautybę, nes tautybei nustatyti nėra aiškiai apibrėžtų teisinių taisyklių. 

Nesvarstyta

 

 

 

50.   

TD

8

14

16

16

16

16

18

21

22

25

26

2

3

2

3

4

5

3

2

 

3

3

 

28.       Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, 14 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 2-5 dalys, 18 straipsnio 3 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnis, 25 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 3 dalis yra perteklinės, nes nustato tai, kas jau yra nustatyta kituose įstatymuose, arba juose siekiama nustatyti tai, kas turi būti reguliuojama kituose įstatymuose. Atkreiptinas dėmesys, jog kitų įstatymų nuostatų kartojimas projekte neturi teisinio krūvio ir neatitinka teisės aktų glaustumo reikalavimo. Be to, nustatyti tai, ką reguliuoja kiti įstatymai nėra ir neturi būti teikiamo įstatymo paskirtis ir tikslas, nes kitų įstatymų reguliavimo sritys yra nustatytos kituose įstatymuose. Siūlytina paminėtų įstatymo projekto nuostatų atsisakyti.

Nesvarstyta

 

 

 

51.   

TD

9

9

1

2

 

29.       Svarstytina ar projekto 9 straipsnio 1 dalyje neturėtų būti nustatytos teisių ir laisvių įgyvendinimo ribos kaip tai nustatyta projekto 4 straipsnio 3 punkte, nes akivaizdu, kad vaiko tam tikras bendravimas, susirašinėjimo slaptumas gali kenkti jo interesams. Analogiška pastaba teiktina ir projekto 9 straipsnio 2 daliai.

Nesvarstyta

 

 

 

52.   

TD

10

 

 

30.       Įstatymo 10 straipsnyje esanti formuluotė „per atstovą“ keistina formuluote „per vaiko  atstovą pagal įstatymą“.

Nesvarstyta

 

 

 

53.   

TD

11

1

 

31.       Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata “Vaikas turi teisę bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais (vienu arba vieninteliu iš jų), jei tai neprieštarauja vaiko interesams.” Suformuluota nekorektiškai. Gyvenimas skyrium savaime nėra priežastis vertinti ar bendravimas su tokiu tėvu ar motina yra prieštaraujantis vaiko interesams. Teisės aktai gali tik nustatyti ribojimus, kurie užtikrintų, kad vaikui nebūtų daroma žala.

Nesvarstyta

 

 

 

54.   

TD

16

16

16

16

2

3

4

5

 

32.       Atsižvelgiant į projekto 16 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 3-5 dalys yra deklaratyvios ir perteklinės.

Nesvarstyta

 

 

 

55.   

TD

19

1

 

33.       Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje po žodžių „vaiko apsaugą“ įrašytini žodžiai „nuo smurto“.

Nesvarstyta

 

 

 

56.   

TD

19

20

22

24

30

4

 

 

2

6

 

34.       Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies ir 20 straipsnio antrojo sakinio, 22 straipsnio, 24 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 6 dalies nuostatos yra deklaratyvios.

Nesvarstyta

 

 

 

57.   

TD

22

25

 

3

 

35.       Įstatymo 22, 25 straipsniuose reikėtų tikslinti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso pavadinimą, o įstatymo 25 straipsnio 3 dalį tikslinti, nes baudžiamoji atsakomybė nustatyta Baudžiamajame kodekse.

Nesvarstyta

 

 

 

58.   

TD

22

4

 

36.       Siekiant teisėkūros stabilumo ir efektyvumo, įstatymo 22 straipsnio 4 dalį siūlytume tobulinti, nurodant, kad Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymas nustato socialinės paramos mokiniams rūšis. Tokiu atveju, keičiant nurodytą įstatymą ir nustatant kitas socialinės paramos mokiniams rūšis nei nemokamas maitinimas ir parama mokinio reikmėms, nereikėtų kartu keisti ir šio įstatymo.

Nesvarstyta

 

 

 

59.   

TD

22

5

 

37.       Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinama, jog „vaikas – žmogus iki 18 metų“, įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje esanti formuluotė „iki 18 metų“ brauktina kaip perteklinė.

Nesvarstyta

 

 

 

60.   

TD

22

10

 

38.       Įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje rašoma, kad „nepilnamečių justicijos, vaiko procesinių teisių ypatumus reguliuoja Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas <...>“. Ši nuostata yra klaidinanti. Minimus dalykus reguliuoja Baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK). Pabrėžtina, kad vaikų procesinių ypatumų BK nereglamentuoja. BK numato nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tačiau nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir ribos yra materialinės teisės normos, o ne procesinės. Atsižvelgiant į išdėstytą, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 10 dalies nuostata yra tikslintina.

Nesvarstyta

 

 

 

61.   

TD

23

23

 

 

 

 

T

39.       Įstatymo 23 straipsnio pavadinimas – „Vaiko teisių naudojimas“ – tikslintinas, nes yra dviprasmis, be to, neatitinka suformuoto straipsnio turinio.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo 23 straipsnyje numatytų vaiko pareigų katalogas yra siauresnis nei įtvirtintas galiojančio įstatymo 48 straipsnyje. Akcentuotina, kad tarp vaiko (past. – kaip ir bet kurio kito asmens) teisių ir pareigų turi būti nustatytas proporcingas balansas. Įstatyme detaliai reglamentavus vaiko teises, proporcingas dėmesys turėtų būti skirtas ir vaiko pareigų reglamentavimui. Priešingu atveju, naujos redakcijos įstatymo turinys neatitiks jo paskirties (žr. keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalį). Pabrėžtina, kad bet kurio teisinio reglamentavimo pamatas – asmens teisių ir pareigų vienovės užtikrinimas.

Šiuo konkrečiu atveju keičiamo įstatymo 23 straipsnyje detalizuotos tik dvi vaiko pareigos – 1) gerbti tėvus ir 2) nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių. Atkreiptinas dėmesys, kad netgi Konstitucijos 38 straipsnio septintoje dalyje vaiko teisė gerbti tėvus detalizuota išsamiau („Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“), nei tai siūloma padaryti įstatymo lygmeniu.

Nesvarstyta

 

 

 

62.   

TD

24

1

 

40.       Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad “Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos.” Siekiant užtikrinti išsamų teisinį reguliavimą, būtina nustatyti “kitų fizinių ir juridinių asmenų” įgaliojimus vykdant jiems nustatytą pareigą.

Nesvarstyta

 

 

 

63.   

TD

24

2

 

41.       Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „už fizinio ar psichologinio smurto, įskaitant fizines bausmes, demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiką taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“. Ši nuostata tikslintina pagal pastabas:

Nesvarstyta

 

 

 

64.   

TD

24

2

 

41.1.    Neaišku, kodėl atsakomybė numatoma tik už fizinio ir psichologinio smurto demonstravimą, nors įstatymo 3 straipsnyje apibrėžiamos keturios smurto formos, o įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktas smurto prieš vaiką apibrėžimas suformuoja net penkias jo formas. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad atsakomybė turėtų būti nustatoma ne tik už fizinio ar psichologinio smurto demonstravimą, bet ir už demonstravimą seksualinio smurto, nepriežiūros ar vaiko garbės ir orumo nepaisymo.

Nesvarstyta

 

 

 

65.   

TD

24

2

 

41.2.    Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostata yra klaidinanti, informuojanti, jog baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma ne tik už vaiko įtraukimą į nusikalstamą, bet ir kitą neteisėtą veiką. Akcentuotina, kad BK 159 straipsnyje yra įtvirtinta atsakomybė tik už vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką. Baudžiamosios atsakomybės nustatymas už vaiko įtraukimą į į administracinio nusižengimo, civilinio delikto ar kitos nei nusikalstama neteisėtos veikos darymą prieštarautų teisėtumo principui. Pabrėžtina, kad baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik BK pagrindu, ir tik jeigu asmens padaryta veika atitinka konkrečią nusikalstamos veikos sudėtį.

Nesvarstyta

 

 

 

66.   

TD

24

2

 

41.3.    Be to, atkreiptinas dėmesys, kad smurto demonstravimas vaikams pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą gali užtraukti administracinę, bet ne baudžiamąją atsakomybę.

Nesvarstyta

 

 

 

67.   

TD

24

3

 

42.       Įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatoma: „Vaikui, galimai nukentėjusiam ar nukentėjusiam nuo seksualinio ar kitos smurto formos, įskaitant fizines bausmes, išnaudojimo pornografijai ar prostitucijai, taip pat vaiko pirkimo ar pardavimo ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos, turi būti teikiama reikalinga sisteminė kompleksinė pagalba <...>“. Akcentuotina, kad kazuistinis nusikalstamų veikų vardinamas šioje nuostatoje praranda prasmę, joje įrašius sąlygą – „ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos“. Be to, šios nuostatos pradžia taip pat yra tikslintina. Atsižvelgiant į tai ir laikantis teisėkūros ekonomijos principo, siūlytina cituojamą keičiamo įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostatą performuluoti taip: „Jeigu įtariama, kad vaikas nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, jam turi būti teikiama reikalinga sisteminė kompleksinė pagalba <...>“.

Nesvarstyta

 

 

 

68.   

TD

24

3

 

43.       Atsižvelgiant į BK terminiją, įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje žodžiai „sukeltas pasekmes“ keistini žodžiais „sukeltus padarinius“.

Nesvarstyta

 

 

 

69.   

TD

24

4

 

44.       Įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinama pareiga fiziniams ir juridiniams asmenims informuoti policiją ir (ar) vaiko teisių apsaugų tarnybą, jeigu sužinoma apie vaiką, nukentėjusį nuo nusikalstamos veikos „ir (ar) vaiko teises pažeidžiančios veiklos“, kuriam dėl to gali reikėti pagalbos. Svarstytinas „vaiko teises pažeidžiančios veiklos“ formuluotės turinys. Be to, manytina, kad jungtukas „ir (ar)“ šioje vietoje nėra tinkamas.

Nesvarstyta

 

 

 

70.   

TD

24

5

 

45.       Įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje siūlomas reguliavimas dėl bendrininkavimo, jo nepašalinus iš įstatymo projekto, galimai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 2 dalims nustatančioms, kad “Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas”, bei 109 straipsnio 1-3 dalims, kurios numato, kad “Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.” Baudžiamojo kodekso 24, 25 ir 26 str. nustato bendrininkavimo ir bendrininkų rūšis, bendrininkavimo formas, bendrininkų baudžiamąją atsakomybę. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių Baudžiamojo kodekso nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Projekto 24 straipsnio 5 dalies nuostatos leistų baudžiamojon atsakomybėn traukti ir nesulaukusius nustatyto amžiaus asmenis, nevertinti asmenų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje pobūdžio ir pan.

            Be to, įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinama nuostata dėl bendrininkavimo ir aplaidaus pareigų atlikimo („Fizinio ar juridinio asmens, žinančio apie smurtą prieš vaiką ir (ar) galimą vaiką teisių pažeidimą, tačiau nesiimančio veiksmų šį smurtą nutraukti ar perduoti apie tai informaciją vaiko teisių apsaugos tarnybai ir (ar) policijai, suprantami kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas“ (past. – kalba neredaguota)) prieštarauja BK reglamentavimui.

Visų pirma, pastebėtina, kad bendrininkavimas, vadovaujantis BK 24 straipsnio 1 dalimi galimas tik tarp fizinių asmenų („Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką“), o juridinis asmuo tiesioginiu bendrininkavimo subjektu negali būti.

Nesvarstyta

 

 

 

71.   

TD

24

5

 

Antra, įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje aprašytoje situacijoje bendrininkavimo negali būti, nesant vieno iš būtinųjų bendrininkavimo požymių – tarpusavio susitarimo.

Trečia, nepranešimas apie nusikalstamą veiką sukelia baudžiamąją atsakomybę tik jeigu be svarbios priežasties nepranešama apie padarytą labai sunkų nusikaltimą (žr. BK 238 straipsnio 1 dalį). Administracinę atsakomybę, vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 75 straipsnio 1 dalimi, gali sukelti nepranešimas apie tėvų, kitų teisėtų vaiko atstovų ir kitų asmenų daromus vaiko teisių pažeidimus. Tačiau pabrėžtina, kad nei BK, nei ANK nėra numatytos atsakomybės juridiniam asmeniui dėl nepranešimo apie vaiko teisių pažeidimą.

Ketvirta, BK 238 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Už nepranešimą apie nusikaltimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai.“ Atitinkama nuostata kyla iš Konstitucijos 31 straipsnio trečiosios dalies, imperatyviai nustatančios draudimą „versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje nenustačius šios išimties, nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 31 straipsnio trečiajai daliai.

Nesvarstyta

 

 

 

72.   

TD

24

5

 

Taip pat, manytina, kad neteisinga nepranešimą traktuoti kaip aplaidų pareigų atlikimą. Pagal teikiamą reguliavimą tai turėtų būti traktuojama ne kaip aplaidus pareigų atlikimas, o kaip pareigos neatlikimas.

Nesvarstyta

 

 

 

73.   

TD

24

5

 

Įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje po žodžių „žinančio apie smurtą prieš vaiką“ brauktini žodžiai „ir (ar) galimą vaiką“, vietoje jų įrašant žodžius „ar kitą vaiko“.

Nesvarstyta

 

 

 

74.   

TD

24

6

 

46.       Įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje nustatoma, kad „Vaiko atstovai pagal įstatymą, siekdami apsaugoti vaiką nuo bet kokio išnaudojimo, prievartos ar smurto formų, įskaitant fizines bausmes, suteikia vaikui reikiamą informaciją, atsižvelgdami į jo amžių ir vystymąsi.“ Akcentuotina, kad įstatyme apibrėžiamas smurtas apima prievartą ir išnaudojimą. Be to, tikslinga nustatyti, kad siekiama vaiką apsaugoti ne nuo bet kokių smurto formų, o nuo „bet kokio smurto“.

Nesvarstyta

 

 

 

75.   

TD

25

 

T

47.       Įstatymo 25 straipsnio pavadinime antrą kartą vartojamas žodis „vaiko“ yra perteklinis, dėl to brauktinas.

Nesvarstyta

 

 

 

76.   

TD

25

 

 

48.       Įstatymo 25 straipsnyje po žodžio „bei“ įrašytinas žodis „kitų“.

Nesvarstyta

 

 

 

77.   

TD

25

2

 

49.       Įstatymo 25 straipsnyje 2 dalyje kazuistiškai vardijamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis. Tačiau, lyginant su BK 259 ir 260 straipsniais, projekte vardijamas veikų sąrašas nėra išsamus.

Nesvarstyta

 

 

 

78.   

TD

25

3

 

50.       Įstatymo 25 straipsnyje 3 dalyje minimas jau nebegaliojantis įstatymas – Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas.

Nesvarstyta

 

 

 

79.   

TD

25

3

 

51.       Įstatymo 25 straipsnyje 3 dalyje įtvirtinama klaidinanti ir teisinei logikai prieštaraujanti nuostata – „<...> taip pat už veikas numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (past. – turėtų būti – ANK), taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“. Pabrėžtina, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma nei už senajame ATPK, nei už naujajame ANK numatytas veikas. 

Akcentuotina ir tai, kad įstatymuose neturi būti deklaratyvių teiginių, pavyzdžiui, jog už ANK nustatytas veikas taikoma administracinė atsakomybė. Atitinkama nuostata kyla iš ANK paskirties. Pabrėžtina, kad joks įstatymas neveikia izoliuotai nuo kitų. Priešingai – įstatymai tarpusavyje yra susiję tampriais sisteminiais ryšiais. Įstatymai taikomi ne pavieniui, o sistemiškai. Konkretaus įstatymo reguliavimo apimtį nulemia jo paskirtis ir reguliavimo objektas. Perteklinės deklaratyvios ir su kitų įstatymų reguliavimo objektu susijusios nuostatos ne tik neatitinka teisėkūros ekonomijos principo, bet gali sukurti teisės normų kolizijas.

Nesvarstyta

 

 

 

80.   

TD

26

2

 

52.       Įstatymo 26 straipsnio 2 dalis („Draudžiama rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti vaikams žaislus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus ir kitus leidinius, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja vaiko nepagarbą kitiems asmenims, žiaurų elgesį, smurtą, diskriminaciją, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Už šias veikas taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.“) yra deklaratyvi. Pastebėtina, kad galiojančiame teisiniame reguliavime ne už visas iš keičiamo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje išvardintų veikų yra numatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė.

Nesvarstyta

 

 

 

81.   

TD

27

1

 

53.       Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje įvedamas Baudžiamojo kodekso trumpinys, nors šis pavadinimas įstatyme vartojamas ir ankstesniame straipsnyje (žr. keičiamo įstatymo 22 straipsnio 10 dalį).

Nesvarstyta

 

 

 

82.   

TD

27

1

 

54.       Svarstytina, ar nusikalstamų veikų, nuo kurių turi būti apsaugotas vaikas, sąrašas, nustatomas įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, yra išsamus.

Nesvarstyta

 

 

 

83.   

TD

27

2

 

55.       Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata yra deklaratyvi, be to, klaidinanti (past. – baudžiamąją atsakomybę numato ne įstatymai, o vienintelis kodifikuotas įstatymas – BK), dėl to turi būti išbraukta.

Nesvarstyta

 

 

 

84.   

TD

27

3

 

56.       Svarstytina, ar įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nusikalstamų veikų sąrašas išsamus. Be to, rekomenduotina, nurodyti ne veikų pavadinimus, o tikslius BK specialiosios dalies straipsnius bei jų dalis. Tokiu būdu būtų išvengta galimų nuostatos taikymo problemų.

            Manytina, kad įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nuostata „nepaisydami konfidencialumo taisyklių“ yra perteklinio pobūdžio. Nėra aišku, kokios „konfidencialumo taisyklės“ taikomos pranešimui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką.

Nesvarstyta

 

 

 

85.   

TD

28

 

 

57.       Keičiamo įstatymo 28 straipsnio pavadinime formuluotė „pripažintų kaltais už nusikalstamas veikas“ keistina į tikslesnę – „pripažintų kaltais padarius nusikalstamas veikas“. Atitinkamai ši formuluotė koreguotina ir keičiamo įstatymo 28 straipsnio bei kitų straipsnių tekstuose.

Nesvarstyta

 

 

 

86.   

TD

28

28

2

1

3

1

 

 

1

58.       Įstatymo 28 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už nusikalstamas veikas“. Pastebėtina, kad šioje formuluotėje dubliuojamas pripažinimo kaltu aspektas. Atsižvelgiant į tai, žodis „apkaltinamuoju“ brauktinas (past. – kaltu asmuo gali būti pripažįstamas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu), šią mintį suformuojant taip: „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas“.

Nesvarstyta

 

 

 

87.   

TD

28

1

 

59.       Svarstytina ar įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyti apribojimai neturėtų būti taikomi platesniam asmenų ratui, t.y. ne tik asmenims padariusiems šioje dalyje numatytus nusikaltimus prieš vaikus, bet ir padariusiems analogiškus nusikaltimus kitų asmenų atžvilgiu, kadangi pvz., analogišką pavojų vaikui kelia tiek asmuo padaręs tyčinį labai sunkų nusikaltimą prieš vaiką, tiek asmuo padaręs analogišką nusikaltimą kitam asmeniui.

Nesvarstyta

 

 

 

88.   

TD

28

1

 

60.       Įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje, siekiant kad nekiltų normos taikymo problemų, rekomenduotina nurodyti tikslius BK straipsnius ir jų dalis. Atsižvelgtina ir į tai, kad į šį sąrašą yra įtrauktos ir analogiškos veikos, numatytos kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose. Be to, žodžiai „labai sunkius ar sunkius“ sukeistini vietomis – „sunkius ar labai sunkius“.

Nesvarstyta

 

 

 

89.   

TD

28

5

 

61.       Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje, ar kitur projekto tekste, nurodytina kaip ir kas kontroliuos straipsnyje aptariamos veiklos organizatorių, kuriais gali būti ir fiziniai asmenys, atitiktį įstatymo reikalavimui.

Nesvarstyta

 

 

 

90.   

TD

28

6

 

62.       Įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje, vadovaujantis teisinio aiškumo principu, nurodytina apie kokį fizinį asmenį duomenis privaloma pateikti.

Nesvarstyta

 

 

 

91.   

TD

29

1

 

63.       Įstatymo 29 straipsnio 1 punkto nuostatos dėl tėvų pareigų neatitinka šio straipsnio pavadinimo.

Nesvarstyta

 

 

 

92.   

TD

30

 

 

64.       Įstatymo 30 straipsnyje vartojamos formuluotė „vaiko tėvai ir kiti vaiko atstovai“, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, kurioje vartojama formuluotė „vaiko tėvai ar vaiko globėjai (rūpintojai)“. Siūlytina vienodinti vartojamas formuluotes.

Nesvarstyta

 

 

 

93.   

TD

30

4

 

65.       Įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostata: „įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“ nenustato jokio naujo teisinio reguliavimo, kurio nebūtų kituose teisės aktuose, todėl laikytina pertekline ir neturinčia teisinio krūvio.

Nesvarstyta

 

 

 

94.   

TD

30

5

2

66.       Įstatymo 30 straipsnio 5 dalies 2 punkte žodis „straipsnio“ keistinas žodžiu „dalies“.

Nesvarstyta

 

 

 

95.   

TD

31

2

 

67.       Įstatymo 31 straipsnio 2 dalies nuostatos diskutuotinos.

            Pirma, šios dalies nuostatos prieštarauja to paties straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui: „Draudžiama vaiko tėvams asmenines teises ir pareigas, o kitiems vaiko atstovams įstatymu nustatytas teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims.“

Antra, siūlomas reguliavimas dėl įgaliojimo kitam asmeniui atlikti konkrečius teisinius veiksmus, ypač kiek tai susiję su įgalioto asmens teise atstovauti vaikui tėvų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos atveju, gali sukelti neigiamų pasekmių vaikams. Neapibrėžtas laike „laikinas išvykimas“ gali tęstis ir keletą metų, o teisės atstovauti vaikui perdavimas iš esmės reiškia tėvų asmeninių teisių ir pareigų perdavimą. Atsižvelgiant į tai, siūlytina šios nuostatos atsisakyti arba, esant būtinam poreikiui šiuos klausimus reguliuoti, projektą tobulinti. Manytina, kad tėvai įstatyme nustatytais atvejais galėtų pavesti kitiems asmenims atlikti tik konkrečius teisinius veiksmus, tokius kaip sutarčių su konkrečiomis sveikatos ar švietimo įstaigomis sudarymą. Tėvams laikinai išvykus ir dėl to negalint vykdyti pareigų vaikų atžvilgiu, turėtų būti taikomas globos institutas, esant reikalui jį atitinkamai patobulinus (pvz., leidžiant tėvams patiems parinkti globėją, nustatant tokiais atvejais paprastesnę laikinų globėjų (rūpintojų) skyrimo tvarką). Pastebėtina, jog Civiliniame kodekse yra nustatytos skirtingos įgaliojimų formos, tačiau iš siūlomos nuostatos turinio nėra aišku kaip ši nuostata turėtų būti taikoma Civilinio kodekso nuostatų kontekste. Be to, atskleistina kur tokie veiksmai turėtų būti apibrėžti – įgaliojime, ar kitame teisė akte.

            Vertinamo straipsnio nuostatos dalis, dėstoma skliaustuose: „(vaiką prižiūrintį arba kartu su vaiku gyvenantį ar vaiko atstovų pagal įstatymą pasirinktą asmenį), taisytina teisės technikos požiūriu. Siūlytina skliaustų atsisakyti ir nuostatą dėstyti taip: „Tuo atveju, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nėra fiziškai kartu su vaiku, jie gali įgalioti vaiką prižiūrintį arba kartu su vaiku gyvenantį ar vaiko atstovų pagal įstatymą pasirinktą asmenį <...>“. 

Nesvarstyta

 

 

 

96.   

TD

32

1

 

68.       Teigtina, jog įstatymo 32 straipsnio 1 dalies formuluotėje „Vaiko teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į šio įstatymo tikslą, turi teisę tvarkyti vaiko tėvų, kartu su vaiku gyvenančių asmenų ypatingus asmens duomenis <...>,  nustatomas pernelyg platus ir neapibrėžtas reguliavimas, kurio pagrindu vaiko teisių apsaugos tarnyba galėtų tvarkyti ypatingus asmens duomenis. Manytina, jog toks reguliavimas nedera su Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatytu tikslu: „ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis.“ Teigtina, jog teisė tvarkyti ypatingus asmens duomenis turėtų būti aiškiai apibrėžta ir apribota konkrečiais įstatymo nustatytais atvejais, pavyzdžiui, ją susiejant su įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalimis, įstatymo 33 straipsnio nuostatomis, tam, kad šia teise nebūtų piktnaudžiaujama.

Nesvarstyta

 

 

 

97.   

TD

32

1

 

69.       Įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje po žodžio „tėvų“ įrašytina formuluotė „kitų vaiko atstovų pagal įstatymą“.

Nesvarstyta

 

 

 

98.   

TD

32

2

 

70.       Įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje po formuluotės „nurodytas šio įstatymo“ įrašytina nuoroda į konkretų įstatymo straipsnį.

Nesvarstyta

 

 

 

99.   

TD

33

1

 

71.       Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje prieš žodžius „vaiko atstovų“ įrašytinas žodis „kitų“.

Nesvarstyta

 

 

 

100.                       

TD

33

1

 

72.       Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies tiek pirmame, tiek antrame sakiniuose parinktinas tinkamas žodžių junginio vaiko teisių apsaugos tarnyba linksnis.

Nesvarstyta

 

 

 

101.                       

TD

34

35

 

1

2

 

73.       Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio, 35 straipsnio 2 dalies nuostatos derintinos tarpusavyje ir dėstytinos straipsnyje, reguliuojančiame atsakomybę už šias veikas.

Be to, šioje dalyje esanti formuluotė „vykdydami savo darbo funkcijas“ brauktina kaip perteklinė.

Nesvarstyta

 

 

 

102.                       

TD

34

2

 

74.       Įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog asmens, pateikusio informaciją anonimiškumas gali būti išlaikytas jo „pageidavimu“. Pastebėtina, jog siūlomas reguliavimas stokoja jo įgyvendinimo tvarkos, nes nėra aišku nei kokia forma, nei kokiu būdu asmens „pageidavimas“ turėtų būti išreikštas, kaip toks pageidavimas turėtų būti užfiksuotas, kokių procedūrų būdu būtų užtikrinamas asmens anonimiškumas.

Šioje dalyje pateikiama išimtis dėl anonimiškumo išlaikymo prieš ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismus. Svarstytina, ar šiame sąraše neturėtų būti įtraukta ir prokuratūra.

Nesvarstyta

 

 

 

103.                       

TD

34

3

 

75.       Įstatymo 34 straipsnio 3 dalis tikslintina atsižvelgiant į tai, jog ne bet kokio amžiaus vaikas turi veiksnumą kreiptis į teismą. Tokia teisė tam tikrais atvejais pripažįstamas tik vaikams turintiems 14 metų.

Nesvarstyta

 

 

 

104.                       

TD

36

 

 

76.       Įstatymo 36 straipsnyje įtvirtinama, kad „Vaikui, vaiko atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems ar iki vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenusiems asmenims, patiriantiems socialinę riziką, savivaldybės tarybos nustatyta tvarka koordinuojamas ir organizuojamas pagalbos (socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų) teikimas“. Neaišku, ar čia turima omenyje atvejo vadyba (neaiškus santykis su įstatymo 40 straipsnyje nustatytu reguliavimu) ir procesai bei bendruomeninės paslaugos, ar platesnis teisinis reguliavimas. Šiame kontekste pastebėtina, kad visas įstatymo VI skyriaus antrasis skirsnis, taip pat ir kitos projekto nuostatos, siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir nuoseklumo, turėtų būti derinamas su kartu su šiuo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (Reg. Nr. XIIIP-358) nuostatomis, reguliuojančiomis vaiko paėmimą iš vaiko atstovų pagal įstatymą, apgyvendinimą, globėjų centro funkcijas, teikiamą pagalbą ir kt.

Nesvarstyta

 

 

 

105.           

TD

36

4

 

77.       Įstatymo 36 straipsnio 4 dalis brauktina kaip perteklinė, nes analogiškos nuostatos jau yra pateiktos projekto 22 straipsnio 9 dalyje.

Nesvarstyta

 

 

 

106.           

TD

37

 

 

78.       Tikslintinas įstatymo 37 straipsnio pavadinimas, po žodžio „vaiko“ įrašytinas žodis „teisių“, kad pavadinimas būtų logiškas ir suprantamas.

Nesvarstyta

 

 

 

107.           

TD

37

1

 

79.       Įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba turi reaguoti gavusi pranešimą iš „iš policijos ir (ar) šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nurodytų juridinių ir fizinių asmenų“. Įstatymo 27 straipsnyje numatoma pareiga pranešti tik apie tame straipsnyje numatytas veikas, todėl neaišku, kodėl nuoroda teikiama tik į šį straipsnį. Pastebėtina, kad bendra pareiga pranešti apie vaiko teisių pažeidimą įtvirtinta įstatymo 34 straipsnyje. Svarstytina, ar įstatymo 37 straipsnyje apskritai reikia vardinti visus asmenis, pateikusius pranešimą, nes vaiko teisių apsaugos tarnyba turėtų reaguoti į bet kokį pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą. Šioje dalyje reikėtų atsisakyti ir pranešimų formų (raštu, žodžiu, telefonu, elektroniniu paštu), kaip perteklinių ir viena kitą dubliuojančių.

Atsižvelgiant į projekto 37 straipsnio 1 dalyje numatytą platų priemonių, kuriomis galima gauti pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nėra aišku ar bus reaguojama į visus gautus pranešimus ar tik tuos, kai galima identifikuoti pranešusį asmenį. 

Be to, svarstytina nuostata, kad su vaiku visais atvejais bendraujama nedalyvaujant ir negirdint tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą. Manytume, kad šis imperatyvas turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kai vaiko teises pažeidė tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą.

Nesvarstyta

 

 

 

108.           

TD

37

2

 

80.       Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi pranešimo nepagrįstumą, priima sprendimą baigti jo nagrinėjimą. Atkreiptinas dėmesys, jog norint baigti pranešimo nagrinėjimą, pirmiausia derėtų nustatyti, jog toks nagrinėjimas apskritai yra pradedamas. Taip pat pažymėtina, jog derėtų nustatyti ir tai, kokie veiksmai turėtų būti atliekami, kai nustatoma, jog pranešimas yra pagrįstas.

Nesvarstyta

 

 

 

109.           

TD

38

1

 

81.       Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vaiko situacijos grėsmės lygis įvertinamas ir nustatomas „socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“. Visų pirma, neaišku, kokia tai galėtų būti institucija, antra, svarstytina, ar tokios tvarkos neturėtų nustatyti aukštesnės teisinės hierarchijos subjektas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytoje tvarkoje turėtų būti nustatoma tik situacijos grėsmės lygio įvertinimo tvarka. Tuo tarpu pagrindiniai principai, kuriais remiantis būtų įvertinamas situacijos grėsmės lygis konkretaus fakto atveju, turėtų būti nustatyti įstatyme. 

Nesvarstyta

 

 

 

110.           

TD

38

39

2

1

1

82.       Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 39 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „bendrojo pobūdžio paslaugos“. Neaišku, kokios paslaugos turimos omenyje – ar tai tas pats, kas bendrosios paslaugos, kaip jos apibrėžtos Socialinių paslaugų įstatyme. Taip pat neaišku, koks šių paslaugų santykis su bendruomeninėmis paslaugomis. Be to, pastebėtina, kad 38 straipsnio 2 dalies ir 39 straipsnio 1 dalis dubliuojasi tarpusavyje. Projektas tobulintinas šiais aspektais.

Nesvarstyta

 

 

 

111.           

TD

38

42

44

2

4

4

83.       Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos tikslintinos, nurodant, koks „pavojus vaikui“ turimas omenyje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad vaiko situacijos trečiojo grėsmės lygio atveju yra taikoma pati griežčiausia priemonė – vaiko paėmimas iš šeimos (vaiko atstovų pagal įstatymą).

Be to, po formuluotės „jo atstovais“ įrašytina formuluotė „pagal įstatymą“. Analogiška pastaba taikytina ir įstatymo 42 straipsnio 4 daliai, 44 straipsniui.

Nesvarstyta

 

 

 

112.           

TD

38

6

 

84.       Įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostata tobulintina, nes iš jos neaišku, kas ir kokiu būdu „pateikia“ vaiko nuomonę.

Nesvarstyta

 

 

 

113.           

TD

38

38

7

8

 

85.       Įstatymo 38 straipsnio 7 ir 8 dalies terminologija derintina tarpusavyje, nes 7 dalyje kalbama apie priimamą sprendimą, o 8 dalyje apie susitarimą

Nesvarstyta

 

 

 

114.           

TD

39

1

 

86.       Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatos tobulintinos, nes neaišku, kas priima sprendimą skirti vaiko atstovams pagal įstatymą bendruomenines paslaugas.

Nesvarstyta

 

 

 

115.           

TD

40

2

 

87.       Įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje siūlytina atsisakyti formuluotės „kurios esančių problemų negali išspręsti viena institucija ar viena sistema“ kaip neapibrėžtos ir vertinamojo pobūdžio.

Nesvarstyta

 

 

 

116.           

TD

40

42

4

 

 

88.       Iš įstatymo 40 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra aišku, kas konkrečiai turi imtis skubių veiksmų – atvejo vadybininkas, vaiko teisių apsaugos tarnyba, policija ar kiti subjektai. Taip pat neaiškus šios normos santykis su įstatymo 42 straipsnyje numatyta vaiko paėmimo tvarka, jeigu abi normos pakartoja viena kitą, jos turi būti išdėstytos viena norma.

Nesvarstyta

 

 

 

117.           

TD

41

 

1

 

 

89.       Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje būtina apibrėžti ką reiškia sąvoka “užmegzti pagalbos santykį” ir nustatyti veiksmus, kurie turi būti atlikti, jeigu toks santykis neužmezgamas.

Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje turi būti nustatyti aiškūs įgaliojimai atvejo vadybininkui telkiant bendruomenės narius ir specialistus. Iš normos formuluotės nėra aišku ar atvejo vadybininkas turi valdingus įgaliojimus bet kurių iš minėtų asmenų atžvilgiu. Be to, yra būtina aiškiai įvardyti, kokie “specialistai” turimi omenyje, kadangi galimi atvejai, kad specialistų darbą reguliuojantys teisės aktai nenumatys jiems darbinės pareigos būti pasitelktiems atvejo vadybininko. Taip pat atskleistinas šios normos santykis su projekto 51 straipsnio 3 dalimi, t.y. ar specialistai bus išimtinai tik paskirti savivaldybės ar be savivaldybės paskirtų specialistų bus pasitelkiami ir kt.

Taip pat būtina sukonkretinti ko siekiama nuostata “Atvejo vadybininkas ieško geriausio šeimos problemų sprendimo būdo, įgalina šeimą ją spręsti, nuolat stebi ir koreguoja intensyvaus prevencinio ir socialinio darbo procesus.” Jei atvejo vadybininkas tik “ieško sprendimo”, “stebi ir koreguoja intensyvaus prevencinio ir socialinio darbo procesus”, kyla klausimas kas “randa sprendimą” ir vykdo intensyvų prevencinį ir socialinį darbą, kur nustatoma, koks darbas turi būti atliktas.

Nesvarstyta

 

 

 

118.           

TD

41

2

1

90.       Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato atvejo vadybininko teisę reikalauti informacijos iš įvairių subjektų. Tokios informacijos parengimas gali reikalauti darbuotojų darbo laiko, materialinių sąnaudų, todėl norma papildytina nuostatomis apie tai ar informacija atvejo vadybininkui teikiama atlygintinai ir kas atitinkamą atlyginimą moka.

Nesvarstyta

 

 

 

119.           

TD

41

5

5

91.       Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punktas taisytinas. Laikinoji vaiko globa gali būti nustatyta, taigi ir vadybininkas gali kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl jos nustatymo, tik esant CK 3.254 straipsnyje nustatytiems laikinosios globos nustatymo pagrindams. Pagalbos plano vykdymo neefektyvumas savaime negali būti pagrindas nustatyti vaiko globą.

Nesvarstyta

 

 

 

120.           

TD

42

 

 

92.       Įstatymo 42 straipsniu siūloma reguliuoti kreipimosi į teismą dėl leidimo paimti vaiką teisinį institutą. Pastebėtina, jog siūlomas reguliavimas yra naujas, t.y. iki šiol nereguliuotas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje. Todėl jo esmę, taikymo nuostatas ir teisines pasekmes būtina aptarti.

Nesvarstyta

 

 

 

121.           

TD

42

 

 

Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal savo esmę teismo leidimas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą yra nauja tėvų valdžios apribojimo forma, todėl nuostatos, susijusios su šiuo teisiniu reguliavimu – sąlygos, būdai ir teisinės pasekmės, turi būti įtvirtintos ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, o Civiliniame kodekse.

Nesvarstyta

 

 

 

122.           

TD

42

1

 

Antra, aptariamo straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, jog prašymas paimti vaiką nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog CPK XXXIX skyriuje nustatomos supaprastinto proceso taisyklės. Pagal šio skyriaus taisykles nagrinėjamos bylos, kuriose dažniausia nėra ginčo dėl teisės, t.y.  dėl teismo leidimų veiksmams atlikti išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kiti klausimai, kuriais dažniausiai patvirtinamos pozityviosios pareiškėjų teisės. Bylose dažniausia nedalyvauja jokia antra šalis ir nėra jokių suinteresuotų asmenų, nes pareiškėjų teisių įgyvendinimo klausimas dažniausia nėra susijęs su kitų asmenų teisėtais interesais. Be to, bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas mano, jog būtinas žodinis procesas, arba kai žodinį nagrinėjimą numato tam tikras įstatymas. Taip pat pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, jog šio proceso metu dažniausia patvirtinamos pozityviosios pareiškėjų teisės, CPK 582 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, jog „Teismo nutartis išduoti leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktus apeliacine tvarka neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos <...>“.

Vertinant išdėstytas aplinkybes, pažymėtina, jog leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą proceso tikslas nėra pozityvus, nes šio leidimo pasekmė yra vaiko atskyrimas nuo tėvų (atstovų pagal įstatymą). Todėl šio proceso modelio taikymas leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą klausimo sprendimui kelia abejonių dėl jo proporcingumo siekiamiems tikslams. Taip pat manytina, jog CPK XXXIX skyrių taikant be jokių išimčių, ir neatsižvelgiant į tai kokios teisinės reikšmės klausimas yra sprendžiamas, t.y.: nenustačius privalomo bylos žodinio nagrinėjimo; nenustačius imperatyvo išklausyti vaiko nuomonės, jei tai yra įmanoma; nenustačius imperatyvo pagal galimybes išklausyti vaiko atstovų pagal įstatymą; nenustačius teisės apskųsti teismo nutartį, kuria leidimas paimti vaiką būtų išduodamas, turėtų būti vertinama, jog siūlomas reguliavimas neatitinka Konstitucijos nuostatų, tiesiogiai įtvirtinančių valstybės globą šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei (Konstitucijos 38 straipsnis) ir kiekvienos asmens teisę į teisingą teismą (Konstitucijos 30 straipsnis).

Atsižvelgiant į išdėstytas pastabas siūlomas reguliavimas privalo būti tobulinamas ir išdėstytas jam deramuose teisės aktuose.

Nesvarstyta

 

 

 

123.           

TD

43

44

1

 

93.       Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į šios nuostatos turinį, vartojama sąvoka „policija“ keistina į sąvoką „policijos pareigūnais“. Analogiška pastaba išsakytina ir dėl įstatymo 44 straipsnio.

Nesvarstyta

 

 

 

124.           

TD

43

2

 

94.       Įstatymo 43 straipsnio 2 dalis numato, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba, paėmusi vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną kreipiasi į teismą dėl leidimo vaiką paimti iš šeimos. Iš vienos pusės nėra aišku, kodėl nustatomas vienos darbo dienos terminas veiksmui atlikti, jis turi būti atliekamas nedelsiant. Iš kitos pusės, nėra reguliuojamos pasekmės, kurios atsirastų vaiko teisių apsaugos tarnybai nespėjus kreiptis ar nesikreipus į teismą per vieną darbo dieną, t.y. ar toks vaikas turėtų būti kitą darbo dieną grąžintas atstovams, ar teismas gavęs pavėluotą prašymą jį turėtų atmesti.

Nesvarstyta

 

 

 

125.           

TD

43

4

 

95.       Nėra aišku kaip įstatymo 43 straipsnio 4 dalis siejasi su pirmosiomis trimis. Taip pat nėra aišku nuo kokio momento bus skaičiuojamas 14 dienų terminas.

Nesvarstyta

 

 

 

126.           

TD

43

5

 

96.       Kelia abejonių įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje numatytas 14 dienų termino pagrįstumas. Nesuprantama kodėl atvejo vadybininkas negali inicijuoti Pagalbos plano sudarymo ir kt. veiksmų anksčiau, jei juos atlikti galima. Kadangi norma numato taip pat Pagalbos plano peržiūrų koordinavimą, kyla klausimas nuo kokio momento 14 dienų terminas bus skaičiuojamas šiam veiksmui, kadangi įstatymas nenumato, kad mobilios komandos bus sudaromos kokiomis nors sąlygomis pakartotinai.

Nesvarstyta

 

 

 

127.           

TD

44

 

 

 

97.       Įstatymo 44 straipsnyje esanti nuoroda į įstatymo 45 straipsnio 2, 3, 4 dalis keistina nuoroda į įstatymo 45 straipsnio 1 dalį.

Nesvarstyta

 

 

 

128.           

TD

45

 

 

98.       Įstatymo 45 straipsnyje numatyti subjektai, pas kuriuos (kuriuose) vaikas laikinai gali būti apgyvendintas. Tačiau nei minėtame straipsnyje, nei kitur projekte nėra pateikiama aiški eiliškumo sistema, pagal kurią vaikas apgyvendinamas, t.y. nėra aišku pas kurį subjektą (kuriame subjekte) vaiką būtu siekiama apgyvendinti pirmiausia.

Nesvarstyta

 

 

 

129.           

TD

46

1

 

99.       Įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje yra išvardinta, kas užtikrina vaiko teisių apsaugą, tačiau nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis yra sugrupuotos šios dalies 1 punkte pateiktos institucijos - Seimas ir vaiko teisių apsaugos kontrolierius. Siūlytina atskirais punktais išdėstyti šiame punkte įvardintas institucijas, atsižvelgiant į jų statusą.

Taip pat svarstytina, ar prie vaiko apsaugą užtikrinančių institucijų nereikėtų įrašyti prokuroro, nes CK 3.163, 3.182, 3.201, 3.203, 3.236 straipsniuose nustatytais atvejais prokuroras turi imtis priemonių vaiko teisėms užtikrinti.

Nesvarstyta

 

 

 

130.           

TD

47

 

 

100.     Įstatymo projekto 47 straipsnio punktų tekstas neišplaukia iš pirmosios pastraipos, todėl pirmoji pastraipa ir punktai turėtų būti dėstomos kaip atskiros struktūrinės dalys.

Nesvarstyta

 

 

 

131.           

TD

48

5

1

101.     Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 1 punktas tikslintinas, jog šiame punkte siekiama reguliuoti ne vaikams padarytas nusikalstamas veikas, o vaikų atžvilgiu padarytas nusikalstamas veikas.

Nesvarstyta

 

 

 

132.           

TD

49

49

49

4

4

4

1

4

5

102.     Svarstytinas įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktų tarpusavio santykis, t.y. ar turimi galvoje tie patys duomenys, jei taip, derėtų jų gavimą reguliuoti viename punkte, jei ne, būtina nurodyti, ar projekto 49 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyti duomenys gaunami atlygintinai ar ne. Duomenų gavimo atlygintinumo klausimas spręstinas ir projekto 49 straipsnio 4 dalies 5 punkte.

Nesvarstyta

 

 

 

133.           

TD

50

1

 

103.     Vadovaujantis teisės akto glaustumo reikalavimu, įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje įvestinas Tarpžinybinės vaiko gerovės tarybos pavadinimo trumpinys, pavyzdžiui, „Taryba“, kuris vartotinas tolesniame straipsnio tekste.

Nesvarstyta

 

 

 

134.           

TD

50

5

 

104.     Įstatymo 50 straipsnio 5 dalis tikslintina, nustatant, jog „Tarybai patalpas suteikia, posėdžius organizuoja ir Tarybą techniškai aptarnauja socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Nesvarstyta

 

 

 

135.           

TD

2

 

P

105.     Kaip matyti iš siūlomo teisinio reguliavimo, įstatymu įtvirtinama institucinė pertvarka, t. y. savivaldybių administracijų struktūroje nebelieka vaiko teisių apsaugos skyrių, jų funkcijos perduodamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti numatytas vėlesnis nei 2017 m. liepos 1 d. įstatymo įsigaliojimas, kad būtų pakankamai laiko tinkamai pasiruošti numatytai pertvarkai, priimti reikalingus įgyvendinamuosius teisės aktus ir pan. Taip pat turėtų būti numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos, reguliuojančios iki įstatymo priėmimo pradėtų procedūrų užbaigimą, funkcijų perėmimą ir pan.

Nesvarstyta

 

 

 

136.           

TD

1

24

27

3

 

106.     Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. kovo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 1, 43, 47 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 571 straipsniu ir priedu įstatymo Nr. XII-1965 6 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2016 m. balandžio 6 d. Įstatyme įtvirtintos įgyvendinimo nuostatos turėtų būti suderintos su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 1, 43, 47 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 571 straipsniu ir priedu įstatymo Nr. XII-1965 6 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatomis, kitaip būtų paneigtas esamas teisinis reguliavimas.

Nesvarstyta

 

 

 

137.           

TD

2

 

P

107.     Teikiamo projekto 2 straipsnio pavadinime žodis „įsigaliojamas“ keistinas žodžiu „įsigaliojimas“.

Nesvarstyta

 

 

 

138.           

TD

2

2

P

108.     Projekto 2 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda „šio straipsnio 2 dalį“ keistina nuoroda „šio straipsnio 3 dalį“.

Nesvarstyta

 

 

 

139.           

TD

2

3

P

109.     Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis koreguotina loginiu požiūriu, nes įstatymo projekto įgyvendinamuosius teisės aktus reikėtų priimti iki įstatymo įsigaliojimo, o ne iki įstatymo įgyvendinimo.

Nesvarstyta

 

 

 

140.           

TD

 

 

*

110.     Koreguojant šį įstatymą, atsižvelgtina į pastabas, pateiktas Teisės departamento išvadose dėl kartu su šiuo įstatymu teikiamų įstatymų projektų (Reg. Nr. XIIIP-356 – XIIIP-360)

Nesvarstyta

 

 

 

141.           

TD

 

 

*

111.     Įstatymas tikslintinas kalbos požiūriu.

Nesvarstyta

 

 

 

142.           

Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos,

2017-02-24

 

 

*

Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-354 (toliau – Projektas), manome, kad jo nuostatos tinkamai perkelia kai kurias 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (toliau – Direktyva 2011/93/ES), nuostatas. Vis dėlto pažymime, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo Statuto135 straipsnio 4 dalies 2 punktą turi būti parengta Direktyvos 2000/43/EB ir Projekto atitikties lentelė.

Nesvarstyta

 

 

 

143.           

A. Petrulis,

2017-02-10

Nr. g-2017-1788

 

3

 

 

Komisijos, ruošiančios Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisas, nuostatose pabrėžiamos tik 4 smurto prieš vaikus formos, kuriose nieko nesakoma apie rūkorių tėvų ir kitų šeimos narių vertimą pasyviai rūkyti savo vaikus - nuolat kvėpuoti narkotinių medžiagų dūmais. Juk visiems žinoma, kad ne tik patalpoje rūkantis, bet ir lauke ar balkone prisirūkęs asmuo net kelias valandas kenkia aplinkiniams iškvepiamomis nuodingomis medžiagomis. Įstatymo pataisose turėtų būti kategoriškai pabrėžta, kad rūkorių šeimos neturi teisės kenkti savo vaikų ir kitų aplinkinių sveikatai minėta narkomanijos forma, kad šios šeimos neišvengiamai bus įrašomos į socialinės rizikos šeimų sąrašus, bus tikrinamos, persekiojamos, kol bus pasiekti teigiami rezultatai.

Nesvarstyta

 

 

 

144.           

D. Guogienė

2017-02-10,

g-2017-1805

2

3

6

 

Siūlo skubos tvarka priimti Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimo projektą, bei apibrėžti smurto sąvoką prieš vaikus, kad vaiko auklėjimas naudojant fizinę jėga nebūtų pateisinamas.

Nesvarstyta

 

 

 

145.           

Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugija,

2017-02-10 Nr. g-2017-1817

2

3

6

 

Kasdieniniame darbe padėdami vaikams ir šeimoms bei domėdamiesi naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis, norime pareikšti savo, kaip Lietuvos gydytojų vaikų ir paauglių psichiatrų, poziciją. Visų rūšių smurtas ankstyvame amžiuje lemia smegenų struktūrų ir jų veiklos pokyčius, kurie sutrikdo vaiko pažintinę ir emocinę raidą, pažeidžia savivertę bei yra viena iš svarbių sudedamųjų dalių, lemiančių psichikos ir elgesio sutrikimus paauglystėje ir suaugusiųjų amžiuje. Smurtas yra susijęs su tokių sunkių psichikos sutrikimų, kaip prieraišumo, elgesio ir emocijų, potrauminio streso, nerimo ir depresijos, priklausomybių nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų suaugusiųjų amžiuje, išsivystymą.

Šiomis dienomis, suaktyvėjus visuomenėje diskusijoms apie smurtą patiriančių vaikų apsaugą, norime išsakyti savo poziciją ir paremti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, apibrėžiančias keturias smurto rūšis pagal JT Vaiko teisių konvenciją ir PSO bei EK rekomendacijas.

Nesvarstyta

 

 

 

146.           

Jaunųjų gydytojų asociacija ir kt.

2017-02-10

Nr. g-2017-1818

2

3

6

 

Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) ir Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA), reaguodama į pastarųjų savaičių ivykius, atkreipia dėmesį, kad tai nera vienetiniai atvejai, o keli iš daugelio, vykstančių nuolat. Nepaisant to, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (JT VTK) buvo priimta dar 1989 metais, daugelyje šalių fizines bausmės yra teisiškai legalios ir socialiai priimtinos. Suprasdami, kad sveikata - tai ne tik fizinė, bet ir psichikos, ir socialinė gerovė, manome jog:

Socialinės apsaugos sektorius, kaip ir šiuolaikinė medicinos praktika, privalo remtis mokslu pagrįstais įrodymais bei pasaulyje pripažintais didelės apimties moksliniais tyrimais. Remiantis Pasaulines sveikatos organizacijos dokumentu „Globot Sfotus Report on Violence prevention 2014“ ir JT VTK pabrėžia, kad visų rūšių fizinės bausmės ir visos kitos žiaurios ir žeminančios bausmių formos privalo būti kaip įmanoma greičiau teisiškai uždraustos ir eliminuotos. Į fizinio smurto sąvoką aiškiai įeina: emocinis, fizinis, seksualinis smurtas ir vaiko nepriežiūra.

Svarbu užtikrinti, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba tinkamai vykdytų savo tiesiogines pareigas. Vaikų ligų gydytojai, vaikų ir paauglių psichiatrai aktyviai kreipiasi į Tarnybą, informuodami apie nustatytą smurtą prieš vaiką artimoje aplinkoje, tačiau dažnai Tarnybos raštiški atsakymai būna formalūs, smurtas tose pačiose šeimose kartojasi ir tie patys vaikai pakartotinai patenka į vaikų ligų bei psichiatrijos skyrius dėl fizinio, emocinio, seksualinio smurto ar nepriežiūros nulemtų sveikatos sutrikimų. Manome, kad turi būti užtikrintas efektyvus socialinių darbuotojų darbas, pakankamas gerai paruoštų dirbančių specialistų skaičius. Be to, būtina garantuoti Tarnybos ir medikų efektyvų bendradarbiavimą, teikiant adekvačią ir realią pagalbą vaikui. Siūlome kiek įmanoma mažinti biurokratinę šio proceso dalį situacijose, kai būtinas greitas reagavimas.

Tikslinga didinti socialinės ir psichologinės pagalbos prieinamumą labiau pažeidžiamoms šeimoms (turinčioms mažamečių vaikų, daugiavaikėms šeimoms, šeimoms, turinčioms neįgalių ar sunkiomis lėtinėmis ligomis sergančių vaikų), raginti pažeidžiamas šeimas kreiptis psichologinės ar socialinės pagalbos sprendžiant šeimoje kylančias problemas. Norime pabrėžti jog psichologų, ypač teikiančių nemokamas paslaugas, labai trūksta mažesniuose Lietuvos miestuose ir kaimuose.

Labai svarbu skirti ypatingą dėmesį šeimoms, kurios identifikuojamos kaip socialinės rizikos grupė dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog šeimose, kuriose tėvai vartoja narkotines medžiagas, vaikai dažniau patiria visų formų smurtą.

Derėtų aiškiai suformuluoti ir visuomenei viešojoje erdvėje išaiškinti 49 straipsnio 1 punktą, kuriame nurodoma vaiko atsakomybė už jo pareigas ir tų pareigų laikymąsi bei pasekmės jų nesilaikant. Dalis šeimų Lietuvoje šiuo metu yra susirūpinusios dėl smurto prieš vaikus įstatymo pataisų patvirtinimo, kuriose draudžiamos fizinės bausmės, draudžiamas vaiko laisvės ribojimas. Šeimos, interpretuodamos įstatymą, baiminasi, jog tuo atveju neturės teisės auklėdami savo vaikus formuoti aiškių vaiko elgesio ribų ir struktūruoti jų aplinkos, kai už taisyklių pažeidimus vaikas turėtų susilaukti atitinkamų pasėkmių pagal susitarimą.

Pateikiame esminius vaiko žmogiškąjį orumą paremiančius punktus, išvardintus Suomijos Nacionaliniame veiksmų plane, siekiančiame sumažinti fizines bausmes vaikams 2010-2015:

Vaikai ir suaugusieji privalo vieni kitus gerbti ir vertinti.

Vaikai turi teisę būti auginami pozityviai, turėti saugų ir gerą gyvenimą.

Vaikai nėra suaugusiųjų veiksmų objektai, bet žmonės su savo teisėmis.

Žmogiškasis orumas įpareigoja visos smurto formas laikyti nepriimtinomis.

Vaikystė yra vertingas gyvenimo etapas.

Fizinės bausmės yra rimta grėsmė vaiko augimui ir vystymuisi.

Jaunųjų gydytojų asociacija ir Lietuvos medicinos studentų asociacija tiki, kad suvienijus jėgas, drąsiai kalbant apie esamas problemas ir imantis jų sprendimo, galima pasiekti, kad Lietuvoje nebeliktų skriaudžiamų vaikų. Raginame visas valstybės institucijas kuo labiau sumažinti biurokratinę naštą sprendžiant šias problemas bei siūlo savo pagalbą ir bendradarbiavimą.

Nesvarstyta

 

 

 

147.           

V. Matulionienė, Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos tarybos narė

2017-02-14 Nr. g-2017-1920

 

 

*

2017-02-10 dienos Lietuvos vaikų ir paauglių draugijos pareiškimas, pasirašytas G.Bačienės, nebuvo pateiktas svarstyti nei draugijos nariams, nei draugijos tarybai. Neturėjome galimybės dėl šio pareiškimo diskutuoti, balsuoti.

Ragindami visuomenę atsisakyti smurto, norime atkreipti dėmesį, kad viena iš didžiausių psichologinių traumų vaikui gali būti jo prievartinis atskyrimas nuo motinos ir šeimos. Todėl raginame visokeriopai stiprinti šeimos instituciją, sudaryti sąlygas vaikams pilnavertiškai ir saugiai augti savo šeimoje.

Siūlome ne tik kovoti su nedarbu, alkoholizmu, įstatymų (probacijos, smurto artimoje aplinkoje) ignoravimu, bet ir stiprinti pagalbą šeimai, plėtojant socialines, pirminės asmens ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, nėščiųjų, tėvystės mokymus, nemokamą vaikų užimtumą.

Nesvarstyta

 

 

 

148.           

VšĮ „Paramos vaikams centras“ ir kt. 2017-02-14 Nr. g-2017-1924

2

3

6

 

Siunčiame Jums visuomenės kreipimąsi „Užtikrinkime saugią vaikystę kiekvienam vaikui!". Kreipimąsi pasirašo 32253 (trisdešimt du tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt trys) asmenys ir 68 (šešiasdešimt aštuonios) organizacijos ir bendruomenės, dirbančios vaikų ir šeimos gerovės srityje. Prašome Jūsų atsižvelgti j šį kreipimąsi svarstant LR Vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimus.

KREIPIMASIS „UŽTIKRINKIME SAUGIĄ VAIKYSTĘ KIEKVIENAM VAIKUI!"

Mes, Lietuvos piliečiai, esame įsitikinę, kad valstybė privalo pasirūpinti kiekvieno Lietuvos vaiko saugumu ir apsaugoti nuo visų rūšių smurto. Pasaulyje jau 52 šalys įstatymais uždraudė fizines bausmes.

Keturios smurto rūšys (psichologinis, fizinis, seksualinis ir nepriežiūra) yra išskiriamos JTO Vaiko teisiu konvencijoje, Pasaulio sveikatos organizacijos ir Europos Komisijos dokumentuose bei rekomendacijose, tačiau Lietuvoje iki šiol jos nėra aiškiai įvardintos. JTO vaiko teisių komitetas įvardinęs smurto prieš vaikus problemą Lietuvoje, rekomendavo valstybei įstatymiškai uždrausti taikyti visų formų fizines bausmes prieš vaikus bet kokioje aplinkoje, ypač namuose ir alternatyvios priežiūros institucijose, taip pat imtis smurto prieš vaikus prevencijos priemonių skatinant pozityvius vaikų auklėjimo būdus.

Lietuvoje nėra aiškaus psichologinio, fizinio smurto ir nepriežiūros apibrėžimo. Nesant tokio apibrėžimo ir aiškaus fizinių bausmių kaip fizinio smurto įvardijimo bei draudimo, įstatymų numatyta atsakomybė taikoma nevienodai arba apskritai netaikoma. Baudžiamojo kodekso nuostatų (konkrečiai - BK 140 str.) taikymas smurto prieš vaikus atveju teisėsaugos institucijų ir teismų neretai suvokiamas kaip kraštutinė priemonė, todėl tikslinga įstatymo lygiu aiškiai įtvirtinti fizinių bausmių draudimą, pripažįstant jog tai smurtas prieš vaiką.

Aiškus fizinių bausmių ir kitų rūšių smurto draudimas užkirstų kelią išvedžiojimams ir paskatintų tėvus rinktis pozityvias drausminimo priemones.

Tačiau svarbiausia - ne bausti, o laiku padėti. Smurtas turi būti kuo anksčiau atpažintas ir sustabdytas, vaikai ir šeimos turi laiku gauti pagalbą, nelaukiant kol ištiks tragedija. Nesant tinkamo smurto apibrėžimo įstatymuose, tarnybos neturi atspirties taško, skirdamos prevencines ir pagalbos priemones. Aiškūs apibrėžimai ir jais besiremiantis situacijos įvertinimas leistų tarnyboms veiksmingiau organizuoti pagalbą: mokymus tėvams, psichologines ir socialines konsultacijas, savipagalbos grupes, pagalbą namuose ir kt.

Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus reikalaujame:

1.Priimti įstatymą, kuris apibrėžtų ir draustų visų rūšių smurtą prieš vaikus (fizinį smurtą, psichologinį smurtą, seksualinį smurtą ir nepriežiūrą), įskaitant fizines bausmes;

2.Užtikrinti pagalbą vaikams ir šeimoms esant poreikiui;

3.Užtikrinti, kad visi specialistai, dirbantys su vaikais ar šeima gebėtų atpažinti ir įvertinti smurto prieš vaikus riziką;

4. Užtikrinti koordinuotą institucijų atsaką į smurtą prieš vaikus ir tinkamos pagalbos vaikui ir šeimai suteikimą.

Kreipimąsi pasirašo: 32253 asmenys, 68 organizacijos

NVO koalicija „Už vaiko teises", kuri vienija šias nevyriausybines organizacijas

Nesvarstyta

 

 

 

149.           

Socialinės partnerystės centro direktorė Stasė Makštutienė ir kt.,

2017-02-14

Nr. g-2017-1956

 

 

 

*

DĖL VAIKŲ SOCIALINIŲ ĮGŪDŽIŲ UGDYMO PAMOKŲ BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE ĮVEDIMO

Mes, nevyriausybinės organizacijos, daugiau nei 10 metų dirbančios su vaikais ir jaunimu, atsižvelgdamos į dabartinę situaciją Lietuvoje dėl smurto prieš vaikus bei dėl to kylančias visuomenės ir pačių vaikų reakcijas, siūlome jau nuo pirmųjų metų mokyklose ugdyti vaikų socialinius įgūdžius. Siūlome, kad Lietuvos mokyklose būtų įvestos socialinių įgūdžių ugdymo programos nuo pirmųjų klasių, joms skiriant bent 1 valandą per savaitę ir taip užtikrinant geresnį vaikų tarpusavio bendravimą, paauglių ir jaunimo bendruomeniškumo ir pozityvaus bendravimo, saugią aplinką, geresnes galimybes jaunimui integruotis į visuomenę ir darbo rinką bei kurti tolesnį šeiminį gyvenimą. Atsižvelgdami į paskutinius Lietuvą sukrėtusius įvykius, kai Kėdainiuose 2017 m. sausio 24 d. smurto auka tapo patėvio nužudytas mažametis, vasario 3 d. visuomenė informuota, kad Raseiniuose globėjas naudojo fizinį smurtą prieš mažamečius savo globotinius, vasario 5 d. Šiauliuose girta motina sumušė savo 14 metų dukrą ir dar daug kitų smurtinių įvykių papildančių nuo smurto nukentėjusių vaikų Lietuvoje statistiką kasmet, siūlome vykdyti aktyvią ankstyvojo amžiaus smurto prevenciją. Kaip rodo Lietuvos socialiniame pranešime pateikta statistika pagal vaiko teisių tarnybų duomenis, per 2012-2016 metus nuo smurto nukentėjo 7775 vaikai. 2012 m. nuo smurto galimai nukentėjo 1261 vaikas, 2013 m. – 1362, 2014 m. – 1192, 2015 m. – 1578, 2016 m. – 2382 vaikai. Pastaraisiais 2016 metais padidėjęs aiškiai matomas nuo smurto nukentėjusių vaikų skaičius leidžia manyti, kad visuomenė darosi aktyvesnė ir vis labiau netoleruoja smurto artimoje aplinkoje, taip pat vaiko teisių tarnybų ir kiti specialistai yra labiau apmokomi atpažinti smurtą, aktyviau ir sėkmingiau atpažįsta smurtą patyrusius vaikus ir imasi atitinkamų priemonių jį sustabdyti. Taigi matoma, kad smurto pasekmių sprendimo sistema veikia.

Mūsų organizacijų nuomone, sustiprinta smurto prieš vaikus prevencija Lietuvoje yra svarbi sąlyga mūsų vaikams Lietuvoje augti saugiai. Mūsų organizacijų darbuotojų ir ekspertų patirtis rodo, kad veiksmingiausia alternatyva smurtui yra pozityvios tėvystės mokymo politika ir socialinių įgūdžių ugdymo pamokų įtraukimas į bendrojo lavinimo programas. Remiantis tarptautine patirtimi, matome, kad Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje taikomos socialinių įgūdžių programos mokyklose ir darželiuose: šių pamokų metu formuojasi vaikų gebėjimas geriau bendrauti, išlaikyti santykius, suprasti kitus vaikus ir suaugusius, kurie kitaip mąsto, elgiasi, ar turi negalią, taip pat tokie vaikai moka labiau valdyti emocijas pyktį, stresą ir kt.

Kaip geroji Lietuvos praktika mokyklose paminėtimos socialinių įgūdžių programos, tokios kaip „Zipio draugai“, „Antras žingsnis“, „Paauglystės kryžkelės“ turi būti įtrauktos į ugdymo planą ir būti privalomos bent 1 kartą per savaitę. Tai turi būti valstybės, bet ne atskirų mokyklų reikalas. Dabar tos programos vykdomos chaotiškai, savanorystės principu, yra mokamos, taigi ne kiekviena mokykla jas vykdo. Be to, šiuos užsiėmimus turi vesti specialistai, profesionaliai parengti žmonės, o ne patys mokytojai, kuriems tai būtų papildomas ir ne visada pagal jėgas ir kompetencijas tinkamas darbas. Auginame kartą po kartos, mesdami visas pajėgas kuo geresniems mokymosi rezultatams ir nesusimąstome, kokį žmogų išleidžiame į pasaulį. Ne dalykų žinios, o socialiniai įgūdžiai (gebėjimas spręsti problemas, priimti sprendimus, pažinti, valdyti emocijas, būti žmogumi tarp žmonių ir su žmonėmis) yra svarbiausi žmogaus gyvenime, leidžiantys jam rasti vietą visuomenėje. Socialinių įgūdžių ugdymas turėtų būti pilnai finansuojama privaloma pamoka mokykloje, kurią dėstytų specialistai (psichologai, socialiniai pedagogai).

Nesvarstyta

 

 

 

150.           

Henrikas Žukauskas,

Lietuvos Respublikos Eksparlamentarų klubo prezidentas (H. Žukauskas),

2017-03-08

2

18

8

 

Vaiko apibrėžimą yra būtina praplėsti įtraukiant į sąvoką ir neįgalaus vaiko sąvoką ir straipsnio 8 dalį skaityti taip:

8. Vaikas – pilnametystės nesulaukęs normaliai išsivystęs ar neįgalus žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta kitaip.

Tuo pačiu gali būti naikintinas įstatymo 18 straipsnis kaip perteklinis. Pasiūlymai susiję su Tarptautiniu mastu pripažintos “neįgalumo” sąvokos apibrėžimu, kurios iš esmės nėra. Todėl tikslingiausia būtų remtis požiūriu, įtvirtintu Standartinėse taisyklėse dėl žmonių su negalia galimybių lygybės, priimtose 1993 metais, kurių tikslas “užtikrinti, jog visi neįgalieji galės įgyvendinti tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti”

Nesvarstyta

 

 

 

151.           

H. Žukauskas

2

10

 

Pagal rengiamo įstatymo nuostatas bei įstatymo 1 straipsnio nuostatas  „šio įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko teisių apsaugą nustatant vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus, vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos mechanizmus, vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimą.<...>,o tai savaime reikštų, kad kalbama apie teisių, teisės, teisminio reguliavimo sritis. Todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos funkcijos, jos veiklos sritys, bei veikla susijusi su socialinėmis paslaugomis, darbo klausimais, Sodros veikla ir t.t., šiuo atveju nėra tinkama funkcija. Reiškia ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turėtų funkcionuoti prie Teisingumo ministerijos ir būti jos pavaldume. Siūlau 2 str. 10 dalį skaityti taip:

10. Vaiko teisių apsaugos tarnyba – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo Teisingumo ministerijos.

Nesvarstyta

 

 

 

152.           

H. Žukauskas

23

23

 

T

1

2

3

4

5

Įstatymo 23 straipsnio pavadinimas – „Vaiko teisių naudojimas“ – tikslintinas, į „Vaiko pareigos ir teisių naudojimas“ nes yra dviprasmis, be to, neatitinka suformuoto straipsnio turinio.

Atkreiptinas dėmesys, kad būtina papildyti 1 ir 2 straipsnio punktus ir straipsnį papildyti 3,4,5 punktais:

1) gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą, kitus šeimos narius, pedagogus, kitus suaugusius ir vaikus ir tinkamai atlikti savo pareigas, nustatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose;

2) nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių, laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, buityje.

3) gerbti ir tausoti visuomenės ir privačią nuosavybę, gamtą, kultūros ir istorijos vertybes.

4) Vaiko pareigos išplaukia iš tėvų teisių ir pareigų, susijusių su vaiku. Vaikas turi paklusti tėvų valiai, kuri yra nukreipta parengti jį savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

5) Vaiko parengimas savarankiškai gyventi visuomenėje yra  susijęs ir su visos visuomenės gyvenimo organizavimu – elgesio ir bendravimo visuomenėje, mokykloje, tarp pačių vaikų nusistovėjusiomis taisyklėmis.

Įstatymo nuostatos turi nustatyti ne tik vaiko teises bet ir pareigas, kurių jis privalo laikytis. Įstatyme reglamentavus vaiko teises, toks pat dėmesys turėtų būti skirtas ir vaiko pareigų reglamentavimui. Priešingu atveju, nebus išlaikytas proporcingumo principas.

Nesvarstyta

 

 

 

153.           

H. Žukauskas

32

32

1

4

 

Siūlau 32 str. 1 ir 4 dalis praplėsti galimybe Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai neatlygintinai, iš kitų valstybinių tarnybų, gauti ypatingus duomenis apie asmens, registro, operatyvinės informacijos ir kitus duomenis susijusius su vaiko tėvų, ar kartu su vaiku gyvenančių asmenų padėtimi prevenciniais tikslais,  vadovaujantis asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis. Nes tik turint informaciją apie galimus pažeidimus galima užkardinti galimus vaikų teisių pažeidimus ir nelaimingus atvejus.

32 straipsnis. Ypatingų asmens duomenų tvarkymas

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į šio įstatymo tikslą, turi teisę iš kitų valstybinių institucijų gauti ir tvarkyti vaiko tėvų, kartu su vaiku gyvenančių asmenų ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu, socialia ir sveikatos būkle ar žalingais pomėgiais, kai būtina prevencine tvarka išsiaiškinti, ar kyla grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams dėl vaiko tėvų arba faktiškai kartu su vaiku gyvenančių asmenų sveikatos būklės ar teistumo.

4. Vaiko teisių apsaugos tarnyba ypatingus asmens duomenis neatlygintinai gauna, tvarko, jais dalinasi su kitomis valstybinėmis institucijomis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis.

Nesvarstyta

 

 

 

154.           

H. Žukauskas

33

33

1

2

 

Siūlau apriboti ypatingų asmens duomenų perdavimą tretiems asmenims atsisakant 2 ir 3 punktų, nes bet kokiu svarbių ar ypatingų duomenų perdavimas trečioms šalims (išskyrus valstybines ar valdžios institucijas) gali sukelti šių duomenų naudojimą ne vaiko teisių apsaugos tikslams įgyvendinti, o sprendžiant asmeninius šeimos ar partnerių santykius susijusius su skyrybomis, turto dalinimosi ar kitus atvejus.

33 straipsnis. Ypatingų asmens duomenų perdavimas tretiesiems asmenims

1.Vaiko teisių apsaugos tarnyba nustačiusi, kad gali kilti grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams dėl vieno iš vaiko tėvų, vaiko atstovų pagal įstatymą arba kartu su tuo vaiku gyvenančio asmens, prireikus apie šių asmenų teistumą ar sveikatos būklę ar kitus vaiko grėsmei keliančius veiksmus privalo kuo skubiau informuoti tarnybas ar turi teisę informuoti kitą iš vaiko tėvų, taip pat prireikus šiuos duomenis pateikti teismui, jeigu byla nagrinėjama teisme.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi vieno iš vaiko tėvų, vaiko atstovų pagal įstatymą motyvuotą prašymą pateikti duomenis apie kartu su tuo vaiku gyvenančio asmens teistumą ar sveikatos būklę ir nustatęs, kad pateiktas prašymas yra pagrįstas ir kyla grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, turi teisę pateikti šiuos duomenis prašančiajam ir nedelsdamas privalo imtis veiksmų vaiko teisių apsaugai užtikrinti.

3. Vaiko teisių apsaugos tarnyba:

1) perduodama vienam iš vaiko tėvų, su kuriuo vaikas kartu gyvena, duomenis šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, privalo gauti rašytinį to asmens pasižadėjimą neatskleisti šių duomenų tretiesiems asmenims;

2) perduodama vienam iš vaiko tėvų, su kuriuo vaikas kartu negyvena, duomenis (jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams) šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, privalo gauti rašytinį to asmens pasižadėjimą neatskleisti šių duomenų tretiesiems asmenims.

Nesvarstyta

 

 

 

155.           

H. Žukauskas

37

37

1

3

 

N

Šio siūlymo tikslas greitas reagavimas į susidariusią situaciją, nes įstatymo tekste (38 straipsnis) yra įtvirtinta nuostata, kad gavus pranešimą yra atliekamos biurokratinės procedūros: situacijos įvertinimas, grėsmės lygio nustatymas, galimų sprendimų priėmimas, informacijos rinkimas ir t.t. tačiau procedūrų vykdymo laikas gali kainuoti vaiko sveikatos sutrikimus, gyvybę, vystymąsi ir dar daug faktorių, kurių reikėtų išvengti pirminiame etape. Todėl siūloma sukeisti veiksmus t. y. laikantis įstatymo 44 straipsnio nuostatomis izoliuoti vaiką nuo galimai neigiamų pasekmių ir tik po to spręsti kitus procedūrinius klausimus.

37 straipsnis. Pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba raštu, žodžiu, telefonu, elektroniniu paštu gavusi iš policijos ir (ar) šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nurodytų juridinių ir fizinių asmenų pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, skubiai, nedelsiant, per galimai trumpiausią laiką, nepriklausomai nuo paros laiko tą pačią dieną, privalo fiziškai susitikti su vaiku jo gyvenamoje vietoje ir užsitikrinti, kad galėtų su juo pabendrauti be apribojimų (nedalyvaujant ir negirdint tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą), išklausyti vaiko nuomonę, išsiaiškinti, kaip jaučiasi, kuo skundžiasi, esant poreikiui, aplankyti vaiką namuose, įvertinti gyvenamąją aplinką bei jo santykius su vaiko atstovais pagal įstatymą.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi pranešimo nepagrįstumą, priima sprendimą baigti jo nagrinėjimą.

3. Jei nustatyta, kad pranešimas yra pagrįstas, laikantis įstatymo 44 straipsnio reikalavimų Vaiko teisių apsaugos tarnyba priima sprendimą paimti vaiką iš atstovų pagal įstatymą ar jam nesaugios aplinkos ir pradeda vaiko atvejo nagrinėjimo procedūras numatytas šiame įstatyme. Atlikus vaiko atvejo nagrinėjimo procedūras priimamas sprendimas dėl vaiko grąžinimo arba negrąžinimo laikantis šio įstatymo nuostatų.

Nesvarstyta

 

 

 

156.           

H. Žukauskas

46,

46,

47

47

 

 

 

1

3 4

T

 

Argumentai yra pateikti siūlymų 2 eilės numeryje. t. y, kad Teisingumo ministerijai turi būti perduotos formavimo ir koordinavimo funkcijos susiję su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos veikla bei politikos formavimas, o pati Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turi prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos.

46 straipsnis. Vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos

1. Vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina:

1)      Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius;

2)      Lietuvos Respublikos Vyriausybė;

3)      Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kitos ministerijos;

4)      Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Teisingumo ministerijos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

5)      Tarpžinybinė vaiko gerovės taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

6)      savivaldybių institucijos ir įstaigos;

7)      nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

2. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos skatina ir remia nevyriausybinių organizacijų, taip pat tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų bei valstybės pripažintų religinių bendrijų veiklą vaiko teisių apsaugos srityje.

47 straipsnis. Teisingumo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje

Teisingumo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, formuoja ir koordinuoja vaiko teisių apsaugos politiką:

1)      kartu su kitomis valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis užtikrina tinkamą vaiko teisių apsaugą šiame įstatyme nustatyta apimtimi;

2)      analizuoja valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų pateiktą informaciją vaiko teisių apsaugos klausimais, vertina vaiko teisių apsaugos būklę šalyje, teikia pasiūlymus Seimui, Vyriausybei, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, savivaldybėms dėl tinkamo vaiko teisių apsaugos užtikrinimo;

3)      formuoja šeimos stiprinimo politiką, finansuoja šeimas stiprinančias bei vaiko gerovę užtikrinančias programas.

Nesvarstyta

 

 

 

157.           

H. Žukauskas

49

49

49

 

1

1

T

2

3

Siūlymas papildyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos funkcijas nuostata, kad jos vadovauja ir reguliuoja savivaldybių vaikų teisių apsaugos skyrių veiklą.

49 straipsnis. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Teisingumo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje

1.Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba vykdo vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo ir įvaikinimo organizavimo centrinės institucijos funkcijas Lietuvos Respublikoje.

2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba organizuodama, koordinuodama ir kontroliuodama vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą valstybėje:

1) gina vaiko teises ir atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams;

2) teikia teisingumo ir socialinės apsaugos ir darbo ministrui siūlymus dėl vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo tobulinimo;

3) vadovauja ir reguliuoja savivaldybių vaikų teisių apsaugos skyrių veiklą;

(Toliau kaip įstatymo projekte atitinkamai pakeičiant numeraciją.)

Nesvarstyta

 

 

 

158.           

H. Žukauskas

51

2

 

Siūlymo 2 dalyje yra papildymas nurodantis savivaldybių institucijų ir įstaigų įgaliojimų papildymas pavaldumo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Teisingumo ministerijos.

51 straipsnis. Savivaldybės institucijų ir įstaigų įgaliojimai vaiko teisių apsaugos srityje

1. Pagal kompetenciją analizuoja vaiko gerovės būklę, planuoja ir užtikrina vaiko teisių apsaugos priemonių įgyvendinimą.

2. Pagal kompetenciją dalyvauja valstybinės vaiko teisių apsaugos funkcijos įgyvendinime ir yra pavaldi bendradarbiauja su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, bendradarbiauja su kitomis valstybės bei kitų savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, ir nevyriausybinėmis organizacijomis vaiko teisių apsaugos srityje. (Toliau kaip įstatymo projekte)

Nesvarstyta

 

 

 

 

Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA),

2017-03-10

Nr. g- 2017-3040

 

 

*

Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarką reglamentuojančių teisės aktų paketu. Pažymime, kad šis paketas nebuvo  pristatytas ir  išdiskutuotas su savivaldybių specialistais, todėl savivaldybės akcentavo, kad negali pateikti detalesnių pastabų, nes projektų nuostatos  praktikams kelia  daug klausimų ir neaiškumų.

Nemažai savivaldybių pažymėjo, kad po vaiko teisių skyrių centralizavimo, neaišku, kaip bus organizuojama šių padalinių veikla nesant savivaldybės administracijos pavaldume. Savivaldybių nuomone, vykdant šią valstybinę (valstybės perduotą savivaldybėms) funkciją buvo visos galimybės aiškiai ir detaliai ją reglamentuoti, t.y. patvirtinti vienodus vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų veiklos standartus, apibrėžti bendradarbiavimo mechanizmus, parengti kitus būtinus teisės aktus ir priemones, kas rekomenduota ir LR Valstybės kontrolės 2012 m. gruodžio 31 d. audito ataskaitoje, bet realiai  nebuvo įgyvendinta. 

Lietuvos savivaldybių asociacija neprieštarauja savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos centralizavimui, tačiau pasigenda pagrindimo, kad vaiko teisių skyrių centralizavimas  įtakos veiksmingesnę vaiko teisių apsaugą.

Įvertinę  iš savivaldybių gautus raštu, teikiame  šias išvadas bei pasiūlymus.

I.  DĖL  VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO.

1. Dėl neaiškių, prieštaringų sąvokų. Pateikiamos sąvokos yra skirtingai apibrėžiamos pačiame projekte, jos neatitinka ir kituose šią sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose vartojamų analogiškų sąvokų, todėl jas būtina peržiūrėti ir suvienodinti:

Nesvarstyta

 

 

 

159.           

LSA

2

1

 

1.1. Projekto 2 str. 1 d. Pateikiama sąvoka „atvejo vadyba“, kuri apibrėžiama kaip [koordinuotos kompleksinės ir ilgalaikės pagalbos vaikui ir vaiko atstovams...], o projekto 24 str. 3 dalyje reglamentuojama, kad turi būti teikiama [... sisteminė kompleksinė pagalba...]. Savivaldybių specialistams neaišku, ar kalbama apie tą pačią ar kitokią pagalbą.

Atkreiptinas dėmesys, kad kompleksinės pagalbos sąvoka (apibrėžimas) nėra įtvirtinta kituose teisės aktuose, pvz. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016-03-10 įsakymu  Nr.A1-133 patvirtintame kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai 2016–2020 m. veiksmų plane vartojama sąvoka „kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai“, 2016-07-14 įsakymu Nr.A1-353 patvirtintose kompleksinės pagalbos teikimo vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinio išnaudojimo rekomendacijose vartojamos sąvokos – „ilgalaikė kompleksinė pagalba“, „trumpalaikė kompleksinė pagalba“, Kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos apraše (LR Švietimo ir mokslo ministro, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR sveikatos apsaugos ministro 2011-11-04 įsakymas Nr.V-2068/A1-467/V-946) vartojama sąvoka „kompleksiškai teikiama pagalba“. Minėtas sąvokas reikėtų arba tiksliau  apibrėžti, jei jos turi skirtingą sampratą, arba jas suvienodinti.

Nesvarstyta

 

 

 

160.           

LSA

2

27

5

3

 

1.2. Projekto 2 str. 5 d. pateikta mobilios komandos sąvoka, nurodant, kad [mobili komanda – tai valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų komandos...]. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apibrėžiama sąvoka - Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri vartojama ir visose kitose projekto nuostatose. Savivaldybių teritorijose esančių dabartinių vaiko teisių apsaugos skyrių, kurie, kaip numatoma, bus teritoriniai šios tarnybos padaliniai, t.y. priklausys Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ( projekte - Vaiko teisių apsaugos tarnyba) - projekte nerasta. Todėl lieka neaišku, kuri tarnyba ( centrinė ar teritoriniai padaliniai )  vykdys kokias funkcijas: kas  sudarys mobilias komandas ( 2 str. 5 p.), kam reikės teikti informaciją (27 str. 3 d.) ir kt.

 Savivaldybėms kyla daug kitų klausimų: iš kokių specialistų bus sudaromos mobilios komandos, ar jos veiks kiekvienoje savivaldybėje, kas jas finansuos, kaip jos bendradarbiaus su savivaldybėmis, kaip mobilių komandų darbas derės su savivaldybės socialinio darbuotojo  darbui su rizikos šeimomis funkcijomis  ir kt.

Savivaldybės akcentavo, kad mobilių komandų steigimas netaptų dar viena biurokratine kontroliuojančia ir „rekomendacijas“ teikiančia struktūra, o būtų  tiesioginę pagalbą teikianti darbuotojų grupė veikianti kiekvienoje savivaldybėje. Ankstesnių iš Vilniaus į savivaldybes atvykusių  mobilių komandų darbas, savivaldybių nuomone, nepasiteisino. 

Atkreipiame dėmesį, kad Projekte įtvirtinta mobili komanda, o Bendro darbo su šeimomis apraše rekomenduojama savivaldybėms sudaryti nuolat veikiančias ar sudaromas konkrečiam atvejui mobilias tarpinstitucines profesionalių specialistų komandas, įkurti tarpinstitucines grupes – lieka neaišku, ar tai tos pačios, ar skirtingos struktūros.

Nesvarstyta

 

 

 

161.           

LSA

2

38

3

2

 

1

1.3. Projekto 2 str. 3 dalyje įtvirtintą  sąvoką „bendruomeninės paslaugos“ siūlome tikslinti paaiškinant konkrečiau, kokios tai paslaugos, nes ši sąvoka nėra įteisinta nei  LR socialinių paslaugų įstatyme, nei Socialinių paslaugų kataloge.  Atkreiptinas dėmesys, kad Projekto 38 str.  2 d. 1 punkte nurodomos ne bendruomeninės, o bendrojo pobūdžio paslaugos. Nėra aišku, kas yra bendrojo pobūdžio paslaugos.

Nesvarstyta

 

 

 

162.           

LSA

2

7

 

1.4. Dėl 2 str. 7 p. Nesuprantamai, sudėtingai apibrėžta „Pagalbos plano“ sąvoka. Siūlome šią sąvoką apibrėžti tiksliau ir aiškiau, pvz. Pagalbos planas - tai dokumentas, kuriame vadovaujantis vaiko ir jo šeimos psicho-socialinės situacijos įvertinimu, planuojamos paslaugos, priemonės ir veiksmai,  kad išvengti vaiko atskyrimo nuo šeimos, padėti šeimai spręsti iškylančias  problemas arba atskyrus vaiką nuo šeimos, jį integruoti į saugią šeimos aplinką per galimai trumpiausią  laikotarpį.

Norime akcentuoti, kad būtina keisti šiuo metu taikomą šeimos poreikių vertinimo tvarką, kaip netinkamą, į standartizuotą vaiko ir jo šeimos psicho-socialinės situacijos vertinimą.

Nesvarstyta

 

 

 

163.           

LSA

 

 

N

1.5. Projekte siūlome apibrėžti vaiko teisių apsaugos, kaip sistemos, sampratą. Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo projekte išbraukiant vaiko teisių apsaugos funkciją, kaip valstybinę funkciją, kituose teisės aktuose savivaldybėms lieka kitos vaiko teisių apsaugos srities funkcijos. Todėl tikslinga būtų sąvokoje akcentuoti, kad vaiko teisių apsauga – tai tarpsektorinė tarpžinybinė koordinuota veikla, apimanti prevencinį darbą, paslaugų vaikams ir šeimai organizavimą ir teikimą, stebėseną, kontrolę ir kt., taip pat kitas  priemones, skirtas  vaiko teisių užtikrinimui. 

Nesvarstyta

 

 

 

164.           

LSA

41

 

 

2. Savivaldybėms taip pat iškilo klausimų dėl praktinio šių nuostatų įgyvendinimo:

2.1. Dėl 41 str. Neaiškus savivaldybių administracijos paskirto atvejo vadybininko vaidmuo ir jo galios.  Nėra aišku, kodėl atvejo vadybininkas nėra seniūnijos socialinis darbuotojas, dirbantis su tokia šeima, nes apibrėžtos funkcijos ( užmezga pagalbos santykį su vaiku ir šeima, įgalina šeimą spręsti šeimos problemas, nuolat stebi ir koreguoja intensyvaus prevencinio ir socialinio darbo procesus ir kt.) – yra seniūnijos socialinio darbuotojo darbas. Pastebėtina tai, kad  iki šiol daugelyje savivaldybių vyksta atvejų peržiūros, kurias organizuoja vaiko teisių skyrių darbuotojai į peržiūrą pasikviesdami, priklausomai nuo situacijos, kitus reikalingus specialistus.

Nesvarstyta

 

 

 

165.           

LSA

42

2

 

2.2. Dėl 42 str. 2 d. Centralizavus vaiko teisių apsaugos skyrius,  manome, kad savivaldybės administracijos direktorius neturėtų nustatinėti vaiko laikinąją globą (rūpybą). Lieka neaišku, kas bus atsakingas už globos priežiūrą.

Nesvarstyta

 

 

 

166.           

LSA

43

1

 

2.3 Dėl 43 str. 1 p. Abejonių kelia skubaus vaiko paėmimo iš šeimos tvarka.  43 str. 1 p. reglamentuoja, kad vaiką paimti iš šeimos bus galima tik su policija, kas praktiniame darbe ne visuomet yra  būtina. Neaišku, kokia tvarka bus paimami vaikai vaiko teisių apsaugos specialistų nedarbo metu.

Nesvarstyta

 

 

 

167.           

Lietuvos teisės institutas (LTI),

2017-03-13

g-2017-3063

 

 

I

Susipažinę su parengtais teisės aktų projektais, įvertinę juos sisteminiu, istoriniu, socialiniu, kriminologiniu ir lyginamuoju požiūriu, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų ¡statymo projektui (toliau — Įstatymo projektas).

1.   Pirmiausia, labai abejotina, ar naujas įstatymas tokiu pačiu pavadinimu ir iš esmės labai panašiu turiniu, kaip ir senasis, Lietuvai tebėra reikalingas ir aktualus. Ši abejonė grindžiama dviem argumentais:

1.1.                      1995 m. liepos 3 d. Lietuvai ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybei iškilo pareiga ir būtinybė su joje įtvirtintomis nuostatomis suderinti nacionalinę teisę, kurios esminiai kodeksai ir įstatymai tuo metu dar tik buvo kuriami. Aktyviai dalyvaujant tuometiniam Lietuvos teisės instituto direktoriui Antanui Dapšiui buvo sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė, kurios parengtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas buvo priimtas 1996 m. kovo 14d. Šiais pagrindais turėjo būti remiamasi rengiant nacionalinius kodeksus ir kitus įstatymus, todėl šis įstatymas ir buvo pavadintas „pagrindų“ įstatymu. Laikui bėgant didžioji dalis šio įstatymo nuostatų prarado savo prasmę, nes daugelis jų buvo įtvirtintos naujuose kodeksuose ir kituose įstatymuose, netgi pasirenkant iš dalies kitas formuluotes bei jų turinį. Todėl ir visas įstatymas bendrai (kaip „pagrindų“ įstatymas), ir atskiros jo nuostatos neteko aktualumo, kuris praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje dar buvo akivaizdus. Lietuvai reikia nebe „vaiko teisių apsaugos“ ir ne „pagrindų“ įstatymo, bet kokybiškai naujo, aktualių socialinių problemų vaikystės metu sprendimą įvairiais lygmenimis reglamentuojančio įstatymo. Tai taikytina ne vien tik įstatymo pavadinimui, bet ir jo turiniui, kuriame nėra prasmės kartoti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, kitose konvencijose, kodeksuose ir kituose įstatymuose jau įtvirtintų nuostatų.

1.2.                      Anuomet Lietuvoje pasirinkta vaiko teisių apsaugos kryptis, ją faktiškai atskiriant nuo realios socialinės pagalbos, sukūrė mąstymo, funkcinę ir organizacinę dichotomiją, dėl kurios laikui bėgant iš dalies ir susidarė dabartinė prasta padėtis realios socialinės pagalbos vaikams srityje, o jos požymiai buvo ryškūs jau prieš 10 metų. Šią problemą dar 2007 m. pastebėjo viena žymiausių pagalbos vaikams ir jaunimui teisinių sistemų Europoje ekspertė iš Vokietijos prof. H. Oberloskamp, anuomet pusę metų praleidusi Lietuvoje ir atlikusį mokslinį tyrimą apie socialinės pagalbos vaikams sistemą Lietuvoje. Ji pagrįstai teigė, kad „Lietuvoje paramos jaunimui sistema pasidalinusi į dvi dalis: teisinę ir faktinę. Teisinė yra sukoncentruota vaiko teisių apsaugos tarnybų kompetencijoje. Pastarosios veikia bendradarbiaudamos su teismais ir su socialinės paramos skyriais. Jų veiklos pagrindas - vaiko teisės, kurios Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos pavyzdžiu buvo perkeltos į Lietuvos teisę. Šias vaiko teises vaiko teisių apsaugos tarnybos gina teisme. Tačiau šių teisių įgyvendinimas kasdieniame vaiko gyvenime nėra jų užduotis. Už tai atsakingi savivaldybių socialinės paramos skyriai, kurie turi rūpintis visomis socialinėmis problemomis <...>. Vaiko teisių apsaugos tarnybų veikla dažniausiai apsiriboja rašomuoju stalu. Jos savo veiklą mato daugiau per teisinę, nei faktinę prizmę. Tokia sistema turi daug trūkumų, kurių ištakos prasideda nuo realių poreikių nebeatitinkančio teisinio reguliavimo ir pagal jį kuriamų institucijų tinklo - pirmiausia orientuojantis į abstrakčių vaiko teisių gynimą, o ilgalaiki praktinį jų įgyvendinimą ir realią socialinę pagalbą nustumiant į antrą planą. Tuo įstatymas, kurio pavadinime yra orientuojamasi vien tik į „vaiko teises“ yra ydingas ir nebeatitinka šiuolaikinių poreikių bei realijų, ¡statymas savo pavadinimu ir turiniu pirmiausia turi būti orientuotas į socialinę pagalbą vaikams, reglamentuoti esmines procedūras įvairiais pagalbos poreikio atvejais, tokios pagalbos turinį, reglamentuoti organizacinį modelį, numatyti ilgalaikę perspektyvą, o ne (pirmiausia) deklaruoti abstrakčias vaiko teises bei kurti epizodinio jų laikymosi „tikrinimo“ sistemą. Tokio pobūdžio įstatymai pasaulyje yra labai reti, daugumos valstybių įstatymuose, kokio aktualiai reikia ir Lietuvoje, pirmiausia (jų pavadinimuose ir turinyje) orientuojamasi į socialinę pagalbą, o ne vaiko teisių deklaracijas (kurios jau yra įtvirtintos JT Vaiko teisių konvencijoje) ir vaiko teisių gynimą, kas iš esmės yra Seimo kontrolierių (ar į ją panašių) institucijų funkcija, kuomet vaiko ar bendrai žmogaus teisių pažeidimai yra tik konstatuojami, be realios (socialinės) pagalbos. Pavyzdžiui, Vokietijoje tai yra 1991 m. priimtas Paramos vaikams ir jaunimui įstatymas (vok. Kinder- und Jugendhilfegesetz, KJHG)6, Švedijoje - 1980 m. priimtas Pagalbos jauniems asmenims įstatymas (angį. Care of Young Persons Act), Norvegijoje - 1992 m. priimtas Vaiko gerovės įstatymas (angį. Child Welfare Act), Suomijoje - 2007 m. priimtas Vaiko gerovės įstatymas (angį. Child Welfare Act), Nyderlanduose - 2015 m. priimtas (naujas) Vaikų ir jaunimo įstatymas (angį. Child and Youth Act) ir t.t. Taigi tik įstatymas visiškai ar bent iš dalies nauju pavadinimu ir pirmiausia - su visiškai nauja struktūra ir turiniu yra reikalingas siekiant vaikų gerovės Lietuvoje.

Nesvarstyta

 

 

 

168.           

LTI

3

 

 

2. Pradėti įstatymą nuo smurto apibrėžimų (jau 3 straipsnyje) yra neperspektyvus sisteminis nesusipratimas. Žinoma, kad buvo, yra ir bus smurtą patiriančių vaikų, bet jį patiria ne visi ir ne patiriamas smurtas turi būti socialinės pagalbos sistemos ašis. Įstatymo pradžioje turi būti dėstomi esminiai socialinės pagalbos vaikams principai, apibrėžiamos probleminės ir valstybės įsikišimo reikalaujančios situacijos, kertinės pagalbos sistemos nuostatos, prevencinės priemonės, pagalbos formos, institucinė atsakomybė, pagalbos priemonių grandinės kryptys ir pan., o ne smurto formos, kurių teisinis reglamentavimas (žr. toliau) apskritai yra beprasmis.

Nesvarstyta

 

 

 

169.           

LTI

3

 

 

3. Smurto apibrėžimų įstatymuose neturi būti - tai yra mokslinės kategorijos, kurių įtvirtinimas įstatymuose „įšaldo“ iš esmės mokslinių apibrėžimų raidą, be to, tai yra perteklinis reguliavimas, kuris neturi jokios praktinės pridėtinės vertės teisės taikymo prasme. Sunku būtų rasti valstybę, kurioje įstatymais būtų apibrėžiamos mokslinės smurto kategorijos. Įstatymuose paprastai įtvirtinami fizinių bausmių ar kitų smurto formų draudimai, bet ne jų apibrėžimai.

Nesvarstyta

 

 

 

170.           

LTI

4

 

 

4. Įstatymo projekto 4 straipsnyje išdėstyta net 11 principų, dalis kurių pertekliniai, nes jie nėra vaiko gerovės, bet bendrieji teisės principai (pavyzdžiui, įstatymo viršenybė, nediskriminavimas), apibrėžti netiksliai ir nesuderinti su kitais įstatymais (pavyzdžiui, subsidiarumas), yra bendrieji viešojo administravimo, o ne vaiko gerovės principai (pavyzdžiui, efektyvumas), iš viso nėra jokie principai, bet teisės arba pareigos (pavyzdžiui, vaiko nuomonės išklausymas, vaiko sveikatos ir vystymosi užtikrinimas, bendradarbiavimas), jų konkretus turinys yra neaiškus ir deklaratyvus (pavyzdžiui, prieinamumas, visapusiškumas). Ir priešingai - nėra vaiko gerovės užtikrinimui iš tiesų svarbių principų. Pavyzdžiui, socialinės pagalbos vaikams vieningumo (vienovės) principo, nestigmatizavimo principo, pagalbos priemonių viršenybės prieš baudžiamąsias priemones principo, nestacionarių priemonių pirmenybės prieš stacionarias ir pan.

Nesvarstyta

 

 

 

171.           

LTI

II

IIIIV

V

VI

 

Y

Y

Y

Y

Y

5. Įstatymo projekto II-VI skyriai (išskyrus VI skyriaus Antrą skirsnį) yra pertekliniai (išskyrus 19 straipsnį ir 34 straipsnį), visa tai jau yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, JT Vaiko teisių konvencijoje, kitose konvencijose, nacionaliniuose kodeksuose ir įstatymuose. Nėra prasmės kartoti tas pačias nuostatas, jei jose nėra jokio naujo turinio.

Nesvarstyta

 

 

 

172.           

LTI

23

 

 

6. Įstatymo projekto 23 straipsniu apskritai mėginama paneigti visas vaiko neva jos galioja tik tuomet, kai vaikas laikosi savo „pareigų“. Vaiko teisės išlieka ir tada, kai jis savo pareigų nesilaiko, o pareigų nesilaikymas tik sukuria kitas pareigas. Toks manipuliavimas vaiko teisėmis pažeidžia kertinę žmogaus (vaiko) teisių idėją ir JT Vaiko teisių konvencijos nuostatas.

Nesvarstyta

 

 

 

173.           

LTI

34

24

27

35

1

4

3

2

 

7. Įstatymo projekto 34 straipsnio 1 dalį reikėtų performuluoti ir pritaikyti jį prie realių gyvenimo situacijų. Tikrai ne apie kiekvieną galimą ir (ar) žinomą vaiko teisių pažeidimą būtina pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai arba policijai, bet tik apie esminius, be to, tam tikrais atvejais patys darbuotojai turėtų privalėti imtis veiksmų, o ne pulti kažkam apie tai pranešinėti. Įvairių įstaigų, organizacijų, susiduriančių su vaiku, pareiga informuoti vaiko teisių apsaugos tarnybą ir/ar policiją apie nusikalstamą veiką padarytą prieš vaiką ar vaiko teisių pažeidimą, atsakomybė už nepranešimą numatyta ir iš esmės atkartojama bent keturiose Įstatymo projekto vietose: 24 straipsnio 4 dalyje, 27 straipsnio 3 dalyje, 34 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 2 dalyje.

Nesvarstyta

 

 

 

174.           

LTI

VI

 

II

S

8. Įstatymo esmę turėtų sudaryti dabartinio pirmojo VI skyriaus Antras skirsnis, tačiau jame:

 

Nesvarstyta

 

 

 

175.           

LTI

36

 

 

8.1. 36 straipsnis yra perteklinis - nuostatos, pagal kurias „teikiama kituose įstatymuose numatyta pagalba“ neturi jokio naujo turinio;

Nesvarstyta

 

 

 

176.           

LTI

37

 

 

8.2. pirmiausia turėtų būti įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios nuoseklią, individualią ir planingą pagalbą vaikui ir jo šeimai; tuo tarpu 37 straipsnis pirmiausia orientuoja į epizodinį akcionizmą, kuris dažniausiai, išskyrus išimtinius atvejus, kai pagal gautą informaciją vaikui gresia realus pavojus, yra niekam nereikalingas, realiai neįgyvendinamas (turint mintyje didelį vaikų ir mažą darbuotojų skaičių) ir be ilgalaikės perspektyvos;

Nesvarstyta

 

 

 

177.           

LTI

38

 

 

8.3. turi būti apibrėžti tam tikri socialinės pagalbos poreikio ir grėsmės vaikui požymiai, tačiau neatrodo, kad dabartiniame 38 straipsnyje tai padaryta tinkamai:

a) lieka neaišku, kam kyla „vaiko situacijos grėsmė“ ir kas sudaro jos turinį;

b) numatomas absoliučiai metodinio pobūdžio grėsmės lygių skirstymas, kuris negali ir neturi būti reglamentuojamas įstatymu - tai yra praktinio darbo metodų klausimas, kurio įstatyminis reglamentavimas užkerta kelią juos toliau vystyti, atsižvelgiant į praktinius poreikius; siūlytina įstatyme numatyti tik dvi požymių kategorijas ir atitinkamos intervencijos lygius - kai vaikui kyla akivaizdi grėsmė, numatant atitinkamą tokios grėsmės turinį (1), ir kai realios grėsmės nėra, bet šeimai reikia socialinės pagalbos (2), smulkesnių požymių išgryninimą paliekant veiklos standartams, o ne įstatymui;

c) tolesni vaiko teisių apsaugos tarnybos veiksmai, priklausomai nuo „grėsmės lygio“, lieka labai abejotini, ypatingai - nulinio „grėsmės lygio“ atveju, kai nepaisant grėsmės (kažkam) nebuvimo vis tiek skiriamos bendrojo pobūdžio paslaugos, ir antro „grėsmės lygio“ atveju - kai turi būti inicijuojamas „intensyvus vaiko situacijos stebėjimas jo gyvenamojoje vietoje, kurį atlieka savivaldybės socialinis darbuotojas (kaip tai realiai turėtų atrodyti, kiek darbuotojų tokioje sistemoje turėtų dirbti, norint tokį stebėjimą“ organizuoti ir ką toks „stebėjimas“ turėtų parodyti?);

d) straipsnio 5 dalyje įtvirtinama padėtis, apie kurią jau rašyta šios nuomonės 1.2. punkte, nes jei vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojas nėra „atvejo vadybininkas“, o juo dar yra kažkas kitas, tai tada kyla klausimas, kam tų vaiko teisių apsaugos darbuotojų apskritai reikia?;

Nesvarstyta

 

 

 

178.           

LTI

39

2

 

3

 

8.4. bendruomeninės paslaugos (39 straipsnis kartu su 2 straipsnio 3 punktu) yra svarbi ir reglamentuotina sritis, nors jos turėtų būti skiriamos visais atvejais, išskyrus „nulinį grėsmės“ lygį pagal dabartinę formuluotę; tačiau, šis terminas nėra suderintas su Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu - ten tokių paslaugų nėra numatyta; be to, turi būti numatytas privalomas bendruomeninių (ar socialinių) paslaugų katalogas, kuris kiekvienai savivaldybei būtų privalomas vaiko gerovės užtikrinimo srityje, galbūt jų skaičių netgi siejant su savivaldy bėje gyvenančių vaikų skaičiumi ar kitais kiekybiniais ar kokybiniais kriterijais; būtent bendruomeninių (ar socialinių paslaugų) kompleksas, privalomai užtikrinant jų organizavimą ir numatant, kokiais atvejais jos turi ar gali būti skiriamos, sudaro daugelio jau minėtų šalių analogiškų įstatymų kertinę ašį - tokia ji turėtų būti ir šiame įstatyme, tačiau čia jos aptariamos tik labai fragmentuotai ir paviršutiniškai;

Nesvarstyta

 

 

 

179.           

LTI

40

41

2

2

 

 

1

2

 

8.5. atvejo vadyba (40—41 straipsniai kartu su 2 straipsnio 1 ir 2 punktais) yra svarbus ir reglamentuotinas darbo su šeima ir vaiku metodas; primygtinai siūlytina atvejo vadybos nereglamentuoti jokiais „socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymais“, esminiai dalykai turi būti surašyti įstatyme, o tolesnis praktinis veikimas yra atvejo vadybininko (greičiausiai - socialinio darbuotojo) išsilavinimo ir kompetencijos klausimas - būtent tai turi būti įtvirtinta įstatyme - kokie išsilavinimo ir kompetencijos reikalavimai keliami atvejo vadybininkui; be to, Įstatymo projekto 41 straipsnio 5 dalies 5 punktas dirbtinai kuria jau aptartą „dvigubos priežiūros“ sistemą, nereikalingai ją dalina į teisinę ir faktinę.

Nesvarstyta

 

 

 

180.           

LTI

40

11

42

1

 

8.6. visame Įstatymo projekte, tačiau ypatingai - šiame Įstatymo projekto skirsnyje, turbūt trumparegiškai mėginant reaguoti į pastaraisiais mėnesiais žiniasklaidoje išgarsintus grubaus smurto prieš vaikus atvejus, jaučiamas kardinalus požiūrio į vaiko paėmimą iš šeimos pokytis - lyginant su dabartine ir ypač - dar ankstesnėmis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatomis. Šioje srityje būtina išlaikyti pragmatišką, pirmiausia - vaiko ir šeimos interesus atitinkančią lygsvarą, kurią subalansuoti teisės normomis ir jų įgyvendinimo praktika nėra paprasta. Pirmiausia svarbu laikytis nuostatos, kad vaikas turi augti savo biologinėje šeimoje - ten jam yra geriausia, nepaisant galimų trumpalaikių ar ne ilgalaikių socialinių problemų. Kita vertus - jei vaikui kyla akivaizdi grėsmė ir gyventi biologinėje šeimoje jis akivaizdžiai toliau negali, jis turi būti iš šeimos laikinai ar visam laikui paimamas. Toliau, jei yra bent minimalių galimybių, įvairiomis socialinėmis paslaugomis vaikui, vaiko tėvams ir visai šeimai turi būti stengiamasi jį grąžinti į šeimą, o jei tai nepavyksta arba yra visiškai neperspektyvu - jis įvaikinamas arba atiduodamas globai. Tačiau dabartinės Įstatymo projekto formuluotės akivaizdžiai pakrypo intensyvesnio vaiko paėmimo iš šeimos linkme. Pavyzdžiui, Įstatymo projekto 40 straipsnio 1 dalies formuluotėje „Esant pirmo ir antro vaiko situacijos grėsmių lygiui, kai dar nėra būtinybės vaiką paimti iš vaiko atstovų pagal įstatymą <...>“ žodžiai „kai dar nėra“, to paties straipsnio 4 dalies formuluotėje „Bet kuriame atvejo vadybos etape turi būti imamasi skubių veiksmų užtikrinti vaiko teisių apsaugą ir kreiptis į teismą dėl leidimo vaiką skubiai paimti iš jo atstovų pagal įstatymą, jeigu iškyla grėsmė vaiko gyvybei, sveikatai ir jo saugumui“ žodžiai „grėsmė vaiko <...> saugumui“, taip pat Įstatymo projekto 11 ir 42 straipsnio nuostatos sudaro įspūdį, kad vaiko paėmimas iš šeimos nebėra laikomas kraštutine ir paskutine priemone, nors tokia jis privalo būti ir tai būtina aiškiai pabrėžti įstatyme.

Nesvarstyta

 

 

 

181.           

LTI

46

47

48

49

50

51

52

 

 

9. Antrąjį VI skyrių (46-52 straipsniai) būtina performuluoti taip, kad pirmiausia būtų pabrėžiamas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, o ne pavienių institucijų funkcijos. Pirma, dauguma jų jau yra įtvirtintos kituose teisės aktuose, antra, atskiras funkcijų išvardijimas toliau skatina tą pačią aktualią problemą - visos institucijos jaučiasi atsakingos tik už tai, kas konkrečiai joms numatyta.

Nesvarstyta

 

 

 

182.           

LTI

52

 

 

10. Įstatymo projekto 52 straipsnis neatitinka galimo ir skatintino nevyriausybinių organizacijų vaidmens šiuolaikinės vizijos, jų statuso pokyčio, finansavimo schemų, veiklos kokybės užtikrinimo, subsidiarumo principo įgyvendinimo, o 1 dalies 3 punkto nuostata, pagal kurią jos neva „<...> užtikrina paslaugų vaikui ir šeimai organizavimą ir teikimą <...>“, tinkamai nereglamentavus prieš tai minėtų klausimų, yra paprasčiausias nesusipratimas, nes jų neišsprendus jos jokių paslaugų vaikui ir šeimai organizuoti neturi ir neprivalo, tai privalo daryti valstybė ir savivaldybės, bendradarbiaudamos su nevyriausybinėmis organizacijomis, jas tinkamai finansuodamos, pirkdamos paslaugas ir t.t. 

Nesvarstyta

 

 

 

183.           

LTI

 

 

N

11. Įstatymo projekte didelis dėmesys skiriamas pagalbos organizavimui vaiko teisių pažeidimų atvejais. Tačiau pagal pranešimo apie vaiko teisių pažeidimą, vaiko atvejo nagrinėjimo ir kitus su tuo susijusius dalykus, numatytus Įstatymo projekte, matyti, kad labiausiai orientuojamasi į smurto prieš vaiką atvejus. Pasigendama platesnio požiūrio, daugiau dėmesio skiriant įvairioms vaikų grupėms, kurių teisių realizavimo specifiškumas neatsispindi ar nepakankamai atsispinti specialiuose tam tikros srities įstatymuose. Pavyzdžiui, vaikai, pažeidę teisę. Šiuo metu trys teisės normų sistemos reglamentuoja atsakomybės, proceso, poveikio priemonių už įvairius vaikų padarytus teisės pažeidimus klausimus: vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistema - vaikų, nesulaukusių baudžiamosios ar administracinės atsakomybės amžiaus bei nelankančių mokyklos; Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas — administracinį nusižengimą padariusių vaikų, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau - BK) ir Lietuvos Respublikos baudžiamoji proceso kodeksas - nusikalstamą veiką padariusių vaikų atsakomybės ir jos realizavimo klausimus. Šios trys sistemos tarpusavyje persidengia, kartais konkuruoja (pavyzdžiui, auklėjamojo poveikio priemonės pagal BK ir vaiko minimalios bei vidutinės priežiūros priemonės, baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemos ir pan.), jų tarpusavio dermė neišspręsta. Tam tikrais bendrais principais (pavyzdžiui, pagal bos priemonių viršenybės prieš baudžiamąsias priemones principo), šioms teisės normų sistemoms svarbiomis nuostatomis galėtų būti įtvirtinamos jų sąsajos ir tarpusavio sistema.

11.1.Vienas iš svarbių šio klausimo aspektų - specializuoti pareigūnai. Ši Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra įtvirtinta teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, policijos pareigūnų, kitų specialistų specializacija nepilnamečių padarytiems teisės pažeidimams nagrinėti. Vykdant tris Vyriausybės patvirtintas Nepilnamečių justicijos programas buvo kryptingai siekiama, kad atsirastų specializuoti darbui su vaikais policijos pareigūnai, prokurorai, teisėjai. Ilgainiui įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose šie pareigūnai, dirbantys su nepilnamečiais, buvo išskirti. Tačiau tai neužtikrino pareigūnų, dirbančių su vaikais, pažeidusiais teisę (taip pat ir nukentėjusiais nuo teisės pažeidimų) specializacijos sistemiškumo ir pastovumo. Šiuo metu Lietuvos policijoje vykdant struktūrines reformas nepilnamečių reikalų policijos pareigūnų neliko. Specializuoti pareigūnai aktualūs visoms trims minėtoms sistemoms, į kurias patenka vaikas, pažeidęs teisę. Su jais susiduria ir vaikai, nukentėję nuo nusikaltimų ar administracinių teisės pažeidimų. Todėl svarbu įstatyme įtvirtinti pareigūnų, dirbančių su teisę pažeidusiais vaikais, specializaciją.

11.2. Antra, Lietuvoje šiuo metu nėra nuoseklios sistemos, užtikrinančios socialinio darbuotojo, psichologo, vaiko teisių apsaugos ar kito specialisto dalyvavimą teisę pažeidusio vaiko procese: baudžiamajame, administraciniame ar minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo ir vykdymo proceso metu. Šiuo metu numatytas specialistų dalyvavimas konkrečiuose procesiniuose veiksmuose ar teisminio nagrinėjimo metu. Tokiu būdu suteikiama tik epizodinė pagalba ir parama nepilnamečiui, dažnai formali, tačiau neužtikrinamas nepilnamečio „lydėjimas“ per visą procesą, įsigilinimas į konkretų atvejį, informacijos apie jo socialines ir kitas gyvenimo aplinkybes surinkimas ir pateikimas, taip pat tos informacijos ir pagalbos perimamumas nepilnamečiui keliaujant per proceso stadijas bei skirtingas įstaigas. Įstatymo projekte nustatant pagalbos organizavimo vaikui modelį, svarbu, kad jis apimtų, būtų tinkamas ir prieinamas ir vaika ms, pažeidusiems teisę, jame numatomos socialinės paslaugos butų teikiamos, kai sprendžiamas nepilnamečių vienokios ar kitokios atsakomybės ar jos realizavimo klausimas.

11.3. Trečia, svarstytina, koks bus Įstatymo projekte numatytos pagalbos teikimo sistemos santykis su vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistema. Šiuo metu pastaroji sistema priskiriama švietimo sričiai, tačiau akivaizdu, jog, atsižvelgiant j minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo pagrindus, tikslą, uždavinius, įtvirtintus Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme, į šios sistemos akiratį patenkantiems vaikams švietimo pagalba nėra pirmaeilė, kurios jiems pirmiausia ir labiausiai reikia. Tai - kompleksinė, bet labiausiai - socialinės ar psichologinės pagalbos teikimo vaikui sritis. Daugelyje Europos valstybių vaikai, nesulaukę baudžiamosios atsakomybės amžiaus, padarę nusikalstamą veiką, patenka būtent į socialinės apsaugos sistemą. Pagal 2017 m. rugsėjo 1 d. įsigaliosiančius Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimus minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių vadyba savivaldybėse užsiims tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriai. Todėl svarstytina, ar pats pagalbos teikimo mechanizmas, atvejo vadyba / koordinavimas neturėtų būti tas pats (toks pats), kaip ir planuojamas diegti šiuo Įstatymo projektu. Tokiu būdu būtų išvengta paraleliai vykstančių kelių atvejų vadybos, susijusių su tuo pačiu vaiku, visapusiškiau įvertinta vaiko situacija, nesidubliuotų savivaldybės ir kitų su vaiku dirbančių darbuotojų funkcijos ir pan.

Nesvarstyta

 

 

 

184.           

LTI

28

 

 

12. Įstatymo projekto 28 straipsnyje siūloma įtvirtinti apribojimus dirbti, savanoriška veikla, teikti paslaugas vaikui asmenims, nuteistiems už tam tikrus nusikaltimus. Iš esmės pritariame, jog asmenims, teistiems už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš vaikus, būtų ribojama galimybė dirbti su vaikais. Tačiau kyla klausimų dėl Įstatymo projekte nurodytų nusikalstamų veikų sąrašo ir apribojimo dirbti termino bei galimybės sprendimą dėl draudimo dirbti peržiūrėjimo įtvirtinimo.

12.1. Įstatymo projekte siūloma apriboti galimybę dirbti asmenims, padariusiems BK XXI skyriuje numatytą, taip pat kitą seksualinio pobūdžio nusikaltimą pries arba bet kokį labai sunkų ar sunkų nusikaltimą prieš vaiką. Pirmiausia, tarp minėtų nuteistų asmenų patenka labai skirtingo pavojingumo kaltininkai. Vien vertinant tik seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš vaiką: tai ir asmuo, ilgą laiką tvirkinęs vaikus, asmuo, pardavinėjęs vaikus siekiant juos seksualiai išnau­ doti, ir 18-metis išsiuntęs savo 15-metės merginos pornografinę nuotrauką savo draugui mobiliuoju telefonu. Be to, tai labai skirtingos pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos situacijos. Pripažįstama, jog seksualiniai nusikaltimai (nebūtinai prieš vaikus) pasižymi pakankamai aukštu recidyvizmo lygiu, todėl dažnai kalbama apie būtinumą taikyti papildomas poveikio priemones net ir po bausmės atlikimo laikotarpio. Tačiau tai būdinga ne visus seksualinio pobūdžio nusikaltimus padariusiems asmenims, o juo labiau bet kokį kitą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą prieš vaiką padariusiems asmenims. Nemažai daliai kaltininkų uždraudimas visą gyvenimą dirbti Įstatymo projekte minimose įstaigose būtų neadekvatus ir nepagrįstas. Todėl būtina tikslinti nusikalstamų veikų ratą, kurias padariusiems asmenims galėtų būti apribota teisė dirbti su vaikais, atsisakant bendrai visų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, apsvarstant kai kurių iš jų įtraukimą į sąrašą (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas nepilnamečiams (BK 264 str.)).

12.2. Praktika visiems asmenims, nuteistiems už Įstatymo projekte nurodytus timus prieš vaikus, neterminuotai uždrausti dirbti Įstatymo projekte numatytose darbovietėse, be galimybės peržiūrėti tokį draudimą, pažeistų nuteistų asmenų teises. Pabrėžtina sprendimo dėl uždraudimo užsiimti tam tikra veikla individualizavimo būtinybė: asmens pavojingumą ir recidyvo riziką įvertina teismas arba kita institucija ir tik tada yra priimamas sprendimas, ar būtina uždrausti asmeniui užsiimti veikla, kur jis turės nuolatinių kontaktų su vaikais, ir jei būtina - kokiam terminui (laikinai ar neterminuotai). 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR, preambulės 40 punkte pabrėžiamas šios priemonės tikslingumas - ,jeigų, atsižvelgiant į nusikaltusių asmenų keliamą pa­ vojų ir galimą grėsmę, kad nusikalstamos veikos bus pakartotos, yra tikslinga, nuteistiems nusikal tusiems asmenims turėtų būti laikinai arba visam laikui užkirstas kelias užsiimti bent profesine veikla, susijusia su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais“. Be to, ši direktyva nurodo, jog tai, kas yra iesioginiai bei reguliarus kontaktai su vaikais, turėtų būti nustatyta pagal nacionalinę teisę.

Taigi siūlome įtvirtinti galimybę įvertinti kiekvienu atveju, ar būtina nuteistam asmeniui skirti draudimą dirbti įstaigose, kur asmuo turės reguliarų ir tiesioginį kontaktą su vaikais, ir individualizuoti tokio draudimo terminą, arba diferencijuoti draudimo terminą pagal padaryto nusi­ kaltimo pavojingumą. Be to, svarbu numatyti galimybę peržiūrėti sprendimą, ypač jei paskirtas ne­ terminuotas draudimas dirbti ar savanoriauti Įstatymo projekte minimose įstaigose, teikti paslaugas.

Nesvarstyta

 

 

 

185.           

LTI

12

23

26

40

 

 

13.Įstatymo projekte gausu struktūros, loginio dėstymo, teisės technikos trūkumų, taip pat prieštaraujančių kitiems teisės aktams, nederančių su kitų teisės šakų nusistovėjusiais teisės institutais nuostatų. Pateikiame kelias svarbesnes tokio pobūdžio pastabas, liudijančias Įstatymo projekto parengimo skubotumą ir neišbaigtumą:

- Įstatymo projekto straipsnių pavadinimai suformuluoti netiksliai, neaiškiai, neatspindi straipsnio turinio: pavyzdžiui, 12 straipsnis. Vaiko teisė į gyvenimo sąlygas, 23 straipsnis. Vaiko teisių naudojimas; 26 straipsnis. Vaikas ir žaidimai, filmai, visuomenės informavimo priemonės; 40 straipsnis. Atvejo vadyba ir kt.

Nesvarstyta

 

 

 

186.           

LTI

1

 

 

- 1 straipsnyje neaiškus įstatymo tikslo ir paskirties skirtumas bei jų formuluotės. Be to, apibrėžiant tikslą nurodoma, jog siekiama užtikrinti vaiko teisių apsaugą, nustatant, be kita ko, ir pareigų gynimo pagrindus. Paprastai pareigos nėra ginamos ir jų gynimo pagrindai nėra nustatomi įstatyme. Šio straipsnio 3 ir 5 dalys brauktinos.

Nesvarstyta

 

 

 

187.           

LTI

5

 

 

- 5 straipsnyje nurodomi Įstatymo projekto 3 straipsnyje esantys principai, kai iš tiesų principai pagal dabartinę struktūrą išdėstyti 4 straipsnyje.

Nesvarstyta

 

 

 

188.           

LTI

24

2

 

- 24 straipsnio 2 dalyje primenama, kad už fizinio ar psichologinio smurto demonstravimą vaikams įstatymuose yra nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. Nėra aišku, kas yra smurto demonstravimas - ar turimas omenyje smurtavimas prieš vaiką, ar smurtavimas prieš kitus asmenis vaiko akivaizdoje. Bet kokiu atveju, tokių neaiškių terminų įstatyme neturėtų būti.

Nesvarstyta

 

 

 

189.           

LTI

24

3

 

- 24 straipsnio 3 dalyje neaišku, kam detalizuojamos, išskleidžiamos tam tikros smurto formos, nes pagalba turėtų būti suteikiama nuo bet kokio smurto nukentėjusiems vaikams.

Nesvarstyta

 

 

 

190.           

LTI

24

5

 

- 24 straipsnio 5 dalyje bet kurie fiziniai asmenys, žinantys apie smurtą prieš vaiką ar kitą vaiko teisių pažeidimą, tačiau nenutraukiantys jo ar nepranešantys vaiko teisių apsaugos tarnybai ar policijai, prilyginami bendrininkams. Bendrininkavimas yra baudžiamosios teisės terminas ir, kas yra laikoma bendrininkavimu, yra įtvirtinta BK 24 straipsnio 1 dalyje. Įstatymo projekto siūlomas prilyginimas bendrininkavimui neatitinka BK įtvirtintos bendrininkavimo sąvokos. Be to, bet kuris fizinis asmuo, neturintis specialios pareigos (dėl savo darbo pobūdžio, užimamų pareigų ar pan.) informuoti apie pažeidimą, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už nepranešimą apie labai sunkų nusikaltimą (BK 238 straipsnis), ir už tokį nepranešimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai.

Nesvarstyta

 

 

 

191.           

LTI

24

7

 

- 24 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog įstaigos ir organizacijos rengia šviečiamąsias programas; turbūt, ne tik „rengia“, bet ir „organizuoja įgyvendinimą“ bei „ įgyvendina“.

Nesvarstyta

 

 

 

192.           

LTI

27

3

 

- 27 straipsnio 3 dalyje vardijamos nusikalstamos veikos, kurios Įstatymo projekto 3 straipsnio apibrėžtos kaip seksualinis smurtas. Sąvokos Įstatymo projekte turėtų būti vartojamos nuosekliai ir vieningai.

Nesvarstyta

 

 

 

193.           

LTI

30

4

 

- 30 straipsnio 4 dalyje siūloma visus klausimus dėl vaiko tėvams ar įstatyminiams vaiko atstovams siekti spręsti bendru sutarimu, apsvarstyti mediacijos galimybę, o nepavykus pasiekti susitarimo ginčijamą klausimą spręsti teisme. Įstatymo projekto autoriai, matyt, per klaidą daugybės klausimų dėl vaiko tėvams nesutarus nori patikėti teismui. Pagal Įstatymo projekto raidę klausimus dėl vaikų būrelių, atostogų ar pan. tėvams nesutarus turėtų spręsti teismas.

Nesvarstyta

 

 

 

194.           

LTI

37

44

1

 

- 37 straipsnio 1 dalyje kazuistiškai vardinami būdai, kuriais vaiko teisių apsaugos tarnyba gauna informaciją, tačiau tokiu būdu gali būti apimti ne visi informacijos gavimo būdai, pavyzdžiui, kyla klausimas, jei pati tarnyba nustatytų vaiko teisės pažeidimą, ar jų veiksmai turėtų būti kitokie nei vardijami šiame straipsnyje. Analogiškai bereikalingai vardijami informavimo būdai Įstatymo projekto 44 straipsnyje.

Nesvarstyta

 

 

 

195.           

LTI

 

 

*

Apibendrinant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto nuostatų vertinimą darytina išvada, kad toks Įstatymo projektas su dabartiniu pavadinimu ir turiniu neatitinka šiuolaikinių vaiko gerovės užtikrinimo realijų, didžiąją dalį jo nuostatų sudaro nebeaktualios senojo įstatymo nuostatos ir jame numatoma per mažai naujovių ir kertinių sisteminių nuostatų, kurios leistų iš esmės pakeisti ir pagerinti vaiko gerovės užtikrinimo sistemą Lietuvoje, padidinti atskirų institucijų ir darbuotojų veiklos kokybę. Taisant Įstatymo projektą būtina sisteminiu požiūriu persvarstyti nuostatų turinį, taip pat kardinaliai pertvarkyti jo struktūrą ir laikytis teisinės technikos taisyklių.

Nesvarstyta

 

 

 

196.           

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA),

2017-03-13,

g-2017-3113

 

 

*

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. teigia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Šeima yra pagrindas, bet ne vaikas ir ne vaiko teisių apsaugos tarnyba (VTAT). Jei pagrindas yra šeima, tai valstybės institucijų pirminė pareiga yra padėti šeimai vykdyti savo funkcijas, o ne perimti rūpinimąsi vaiku iš šeimos. Įstatymo projektu, akcentuojant vienų šeimos narių teises prieš kitų teises, šeima skaidoma į sudėtines dalis. Taip didinamos valstybės ir kitų asmenų galimybės kištis į šeimą, dėl ko įtampa ir smurto galimybė šeimos gyvenime dar padidėja. Spręsti, kaip šeima turi elgtis, kas vaikui geriau, turėtų tik didelę kompetenciją šeimos klausimais turintys darbuotojai kartu su šeima ir paimti vaiką iš šeimos tik tada, kai realiai išnaudojamos visos pagalbos šeimai galimybės.

Įstatymo projektas teikiamas neišanalizavus, kodėl neveikia dabartinė sistema. Kokią problemą juo stengiamasi išspręsti? Jei sprendžiamas smurto prieš vaikus klausimas, visai neanalizuojama situacija, dėl ko suaugę smurtauja prieš vaikus kitose šalyse, dėl ko smurtauja Lietuvoje. Jei pripažintume mokslininkų išvadas, kad agresyviai besielgiantys žmonės taip daro iš pykčio jausmo, jautimosi atstumtais, nesaugiais, baikščiais, pažeidžiamais, tai susiduriame su rizika, kad spręsdami smurto klausimą instituciniu smurtu (didesniu VTAT ir visų aplinkinių kišimusi), tik pabloginame situaciją. Priešingai, turėtume galvoti, kaip suteikti pagalbą, plėsti paslaugų galimybes draugišku šeimai būdu.

Įstatymo projektas kuria naują sistemą neišbandžius, kaip ji veiks - o juk jau turime gražios patirties, kai įstatymai kuriami išmėginus pilotinius projektus keliose savivaldybėse (taip buvo su paramos socialiai remtiniems asmenims įstatymu, su integralia pagalba slaugos reikalingiems žmonėms namuose). Kokias problemas sukurs, o kokias išspręs VTAT centralizavimas? - pilotiniai projektai tokius dalykus padėtų atskleisti, jei būtų lydimi analitinės stebėsenos.

Nesvarstyta

 

 

 

197.           

NŠTA

2

2

 

Pagal įstatymo projektą VTAT pradeda atlikti naują funkciją - socialinio darbo su šeima (mobilios komandos). Iki šiol šią funkciją atlikdavo savivaldybių socialiniai darbuotojai, taip atskiriant baudžiančią/kontroliuojančią instituciją nuo teikiančios pagalbą, nes abiejų funkcijų suplakimas labai trukdo užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį su šeima. Socialiniai darbuotojai studijuodami įgyja kompetenciją dirbti su atveju per atvejo vadybos procesą. Dėl to manome, jog „atvejo vadybininkas“ turėtų būti apibrėžtas kaip „socialinis darbuotojas, dirbantis su šeima ir koordinuojantis atvejo vadybos procesą“ (2 str. 2), o mobilios komandos irgi galėtų dirbti ne VTAT struktūroje.

Nesvarstyta

 

 

 

198.           

NŠTA

11

 

 

11 str. 2. Formuluotė, kad „vaikas gali būti skubiai paimtas iš tėvų,kai reikia apsaugoti vaiko gyvybę ir sveikatą“ nėra labai aiški ir palieka daug erdvės piktnaudžiavimui, apsidraudėliškam vaiko paėmimui iš šeimos, nes sveikatos sąvoka gali būti labai plačiai interpretuojama.

Nesvarstyta

 

 

 

199.           

NŠTA

19

4

30

35

3

 

6

1

 

19 str. : neaišku, ar valstybė padeda šeimai (3), ar baudžia tėvus(4; 30 str.6; 35 str. 1)? Ar ir tai, ir tai?.. Kada viena, kada kita?

Nesvarstyta

 

 

 

200.           

NŠTA

38

38

39

41

 

 

2

5

 

3

 

Šiuo metu, praktiškai nesant paslaugų šeimai, iš dviejų įstatymo projekte nuolat siūlomų būdų, kaip elgtis su vaiko teisių pažeidėjais - padėti ir bausti, - bus galima rinktis tik vieną būdą: bausti. VTAT pagalba, atrodo, nėra iš esmės orientuota į šeimą, bet į jos kontroliavimą (pvz., pagalbos planas sudaromas nebūtinai dalyvaujant tėvams (38 str. 5,2), jis sudaromas specialistų - o ne tariantis su šeima (41 str. 3); bendruomeninės paslaugos „skiriamos“, o ne siūlomos. Ne tariamasi su šeima, bet tokios paslaugos „skiriamos“ ir tada, kai vaikas patiria „nulinį grėsmės lygį“ (39 str.)). Aprašoma pagalba kol kas yra nereali, - nes neapibrėžta, kaip turėtų daugėti neegzistuojančių bendruomeninių paslaugų. Iki šiol neturime teismų praktikos, jog teismas įpareigotų savivaldybę suteikti šeimai reikalingas paslaugas, nors tokia praktika taikoma Vakarų Europos šalyse, pvz. JK Nepaisant to, kad paslaugų šeimoms nedidėja, reikalavimai šeimoms griežtinami: netaikyti jokių fizinių bausmių, nepalikti ikimokyklinio amžiaus vaikų be vyresnių nei 14 m. asmenų priežiūros. Tėvų siekis riboti netinkamą vaikų elgesį gali būti kriminalizuojamas, o visi, kas nepraneša apie „galimą“ „nusikaltimą“, suvokiami kaip nusikaltimo bendrininkai.

Nesvarstyta

 

 

 

201.           

NŠTA

33

3

 

33 str. 3: Tėvai raštu įpareigojami neatskleisti duomenų tretiesiems asmenims - bet kartais tai gali būti reikalinga, tarkime, socialiniam darbuotojui, kuris su jais dirba, ar policijai.

Nesvarstyta

 

 

 

202.           

NŠTA

43

6

 

43 str. 6. Vaikas paimtas iš tėvų, o jei tėvai per 60 dienų "nedėjo pastangų ir nepakeitė elgesio ir toliau vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais“, vaikas iš jų gali būti paimamas nuolatinei globai. Kaip tėvai, iš kurių paimti vaikai, gali juos auklėti ar piktnaudžiauti savo valdžia? Formuluotė „nedėjo pastangų ir nepakeitė elgesio“ turėtų būti tikslesnė - kaip bus įvertinta, ar tėvai dėjo, ar nedėjo pastangas; ar mėgino keisti elgesį? Koks pasikeitimas bus vertinamas kaip „pasikeitimas“, o koks - ne?

Nesvarstyta

 

 

 

203.           

NŠTA

44

 

 

44 str.: Per abstrakti formuluotė „grėsmė vaiko sveikatai“ sudaro sąlygas lengvai paimti vaikus, norint apsidrausti, kad tik ko nenutiktų. Kaip specialistai nutaria, kas yra grėsmė vaiko sveikatai, ir kokia ji turi būti, kad vaikai būtų paimti? Jei Lietuvoje paimti vaiką iš šeimos užtenka fakto, kad tėvai išgėrę, tai kitur užsienyje svarbiausia, kaip tėvai išgėrę elgiasi: ar smurtauja, ar būna ramūs ir t.t. Reikia pripažinti, kad pagalbos priklausomoms nuo alkoholio šeimoms paslaugos Lietuvoje neišvystytos. Socialiniai darbuotojai dažnai neturi ką pasiūlyti šeimai. Panašiai užsienyje yra sudaromos sąlygos psichikos liga sergantiems tėvams auginti savo vaikus, o Lietuvoje trūksta adekvačios psichiatrinės pagalbos.

Nesvarstyta

 

 

 

204.           

NŠTA

45

 

 

45 str. Iš šeimos paimtas vaikas laikinai apgyvendinamas pagal savivaldybės turimą globėjų sąrašą - matome, kaip tikrovėje tai neveikia, nes trūksta globėjų, nėra krizių centrų.

Nesvarstyta

 

 

 

205.           

NŠTA

 

 

N

Įstatymo projekte nenurodyta, kur tėvai galėtų kreiptis manydami, jog buvo neteisingai apkaltinti vaiko teisių pažeidimu, iš jų neteisingai buvo paimtas vaikas (vaikai); taip pat kur galėtų kreiptis vaikas, jei jis mano, kad VTAT pažeidė jo teises. Įstatymo projekte neužtikrinama, kad VTAT vaiko paėmimo metu nesmurtaus prieš tėvus (kas šiuo metu vis dar pasitaiko).

Tikimės, kad Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pateikta nuomonė prisidės prie Įstatymo tobulinimo ir šeimų gerovės Lietuvoje didinimo.

Nesvarstyta

 

 

 

206.           

Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija (VTAS vadovų asociacija),

2017-03-14

Nr. g-2017-3211

 

 

 

Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija (toliau - Asociacija), susipažinusi su Jūsų 2017-02-24 raštu Nr. S-2017-1756 teikia nuomonę dėl  LR Vaiko teisių apsaugos įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto ir jo lydimųjų teisės aktų projektų Nr. XIIIP-354 – XIIIP-360:

Dėl LR Vaiko teisių apsaugos įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto: detali nuomonė pateikta priede, atskiroje lentelėje (žr. priedą). Manytina, kad  Projektas neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatų, jame įtvirtintų teisėkūros principų, Projektu įtvirtinamos teisės normos nedera tarpusavyje, konkuruoja su kitais teisės aktais, teisės normų turinys dėstomas neaiškiai.

PRIEDAS: Pastabos ir pasiūlymai dėl L R VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO NR. I-1234 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO:

Nesvarstyta

 

 

 

 

 

 

VTAPĮ straipsnis

Vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) asociacijos Pastabos ir pasiūlymai

Nesvarstyta

 

 

 

207.           

VTAS vadovų asociacija

1

 

 

1 straipsnis. Įstatymo tikslas, paskirtis ir taikymas

1. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko teisių apsaugą, nustatant vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus, vaiko teisių užtikrinimo bei apsaugos mechanizmus, vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimą.

2. Šio įstatymo paskirtis – suteikti kiekvienam vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui, ypatingą šeimos ir valstybės apsaugą, kurią užtikrintų vaikui būtinų priemonių ir paslaugų visuma.

3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo priede.

4. Šis įstatymas, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, atsižvelgiant į specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje, nacionalinės teisės tradicijas, nustato vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo principus, pagrindines vaiko teises, laisves bei pareigas, pagrindines vaiko atstovų pagal įstatymą teises, pareigas ir atsakomybę. Šis įstatymas taip pat reguliuoja vaiko apsaugą nuo žalingos socialinės aplinkos, nustato vaiko atstovų pagal įstatymą, kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas, vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus.?

5. Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje nuolat ar laikinai gyvenantiems, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims.

Pažymėtina, kad įstatymo 1 str. 1 d. numatytas tikslas nėra aiškus, nes teisine prasme yra ginamos vaiko teisės ir laisvės bei užtikrinamas jų įgyvendinimas, o vaiko pareigos yra vykdomos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimas turėtų būti išskirtas atskiru punktu ar sakiniu.

Pastebėtina, kad pateiktame įstatymo projekte nenumatytas konkretus ir aiškus vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimas, nes jame nėra konkrečių sistemos pertvarkos veiksmų, terminų, struktūros, nėra aišku, kas ir kokiu būdu vykdys vaiko teisių apsaugą Savivaldybėse: ar tai bus atskiros tarnybos prijungtos prie Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos?, ar tai bus atskiros vaiko teisių apsaugos teisininkų institucijos, kurios bus tiesiogiai atskaitingos Vyriausybei ar kt. valstybės institucijai? ar Skyriai išliks Savivaldybių administracijų struktūroje?

Konkretizuotina ir 2 d., nes įstatymo projekte nėra aiškių nuorodų į tai, kokiu būdu šeima ir valstybė užtikrins vaikui būtinų paslaugų ir priemonių visumą?

3 d. vartojama daugiskaita, tačiau įstatymo projekto priede nurodomas tik vienas Europos Sąjungos teisės aktas.

4 d. kalbama, kad įstatymas nustato vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus, tačiau pačiame įstatyme realiai nėra numatyta konkreti vaiko teisių apsaugos institucija, vykdanti LR Vyriausybės nutarimu patvirtintuose Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) nuostatuose numatytas funkcijas. Galima drąsiai teigti, jog teikiant įstatymo projektą nebuvo atlikta atitinkama sistemos analizė, nebuvo išsiaiškinta, kokias konkrečias funkcijas vykdo Vaiko teisių apsaugos skyriai vykdydami vaiko teisių bei teisėtų interesų apsaugą savivaldybės lygmenyje, atstovaudami vaikams teismuose, organizuodami  vaiko globą bei įvaikinimą, nagrinėdami vaiko teisių pažeidimus.

Manytina, kad  straipsnio 5 dalis naikintina, nes ji nėra aiški ir nėra suderinta su kitais aukštesniais teisės aktais (pvz. LR CK, tarptautinės sutartys bei kt.).

Nesvarstyta

 

 

 

208.           

VTAS vadovų asociacija

2

 

 

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Atvejo vadyba - koordinuotos kompleksinės ir ilgalaikės pagalbos vaikui ir vaiko atstovams pagal įstatymą organizavimas bei teikimas, siekiant įgalinti vaiko atstovus pagal įstatymą savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus.

2. Atvejo vadybininkas – asmuo, koordinuojantis atvejo vadybos procesą.

3. Bendruomeninės paslaugos – Savivaldybės bendruomenėje teikiamos įvairių formų ir rūšių, socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, kultūros ir kitos paslaugos, kurios įgalina šeimą savarankiškai spręsti jai iškilusias problemas, gauti pagalbą, atitinkančią individualius vaiko ar šeimos poreikius, sudaro galimybę vaikui – augti šeimos aplinkoje., bei skatina paslaugos gavėjų savarankiškumą, visapusišką dalyvavimą bendruomenėje ir socialinę įtrauktį.

4. Fizinė bausmė – bet kokia vaikui taikoma bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti vaiką.

5. Mobili komanda - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Savivaldybėse įsteigta specialistų komanda, kuri teikia intensyvią vaikui ir šeimai pagalbą pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą tvarką.

6. Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai.

7. Pagalbos planas – tai vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems asmenims būtinų priemonių (skirtų įgalinti asmenis pasirūpinti užimtumu, sveikata, profesijos ir (ar) kompetencijų įgijimu, pozityvaus elgesio stiprinimu ir kt.) ir socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų ir socialinės paramos visuma, kuria siekiama užtikrinti tinkamą vaiko teisių apsaugą, nustatant šias priemones, paslaugas ir paramos teikimą organizuojančius ir užtikrinančius asmenis bei teikimo tvarką, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius, vaiko atstovų pagal įstatymą ir kartu su vaiku gyvenančių asmenų elgseną su vaiku, jų gyvenimo būdą.

8. Vaikas – žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta kitaip.

9. Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai, įtėviai, globėjai (rūpintojai). ir kiti teisėti vaiko atstovai.

10. Vaiko teisių apsaugos tarnyba -Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Arba 10. Vaiko teisių apsaugos tarnyba -Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, į kurios sudėtį įeina 60 savivaldybių teritorijose veikiančios bei vaiko teisių apsaugą vykdančios Vaiko teisių apsaugos tarnybos

 1 d. sąvoka nėra aiški, nes „vadybos“ sąvoka numato organizacijos ar sistemos valdymą, strateginį planavimą, veiksmingų sisteminių struktūrų kūrimą bei kt. todėl vartojama sąvoka “atvejo vadyba“ neatitinka sąvokos paaiškinimo. Turėtų būti keistina ar nevartojama.

 2 d. sąvoka visiškai nesuprantama, nes įstatymo projekte nėra numatytų konkrečių reikalavimų atvejo vadybininko pareigybei, darytina išvada, kad atvejo vadybininku gali būti bet kuris savivaldybės administracijos paskirtas asmuo norintis užsiimti minėta veikla. Siūlytina konkretizuoti sąvoką arba jos atsisakyti.

3 d. nėra aišku apie kokios konkrečios bendruomenės teikiamas paslaugas eitų kalba. Manytina, kad reikėtų vartoti Savivaldybių bendruomenių sąvoką.

 

4 d. Pažymėtina, kas 2017-02-14 Seime priimtame VTAPĮ pakeitimo ir papildymo įstatyme jau vartojama tokia sąvoka, kuri pateikta taip: „Fizinė bausmė – bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti.“ Manytina, kad taip pat turėtų skambėti ir 4 d. numatytas sąvokos paaiškinimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatyme nėra nurodomas fizinės bausmės taikymo objektas, t. y. – vaikas.

5 d. Nereali komanda, kuri tikrai fiziškai nepajėgtų teikti intensyvią pagalbą vaikui ir šeimai esant tokios pagalbos poreikiui kiekvienai Lietuvos šeimai, kurioje įvyksta ypatingi atvejai, yra šiurkščiai pažeidžiamos vaiko teisės. Manytina, kad tokios komandos turėtų būti sudaromos kiekvienoje savivaldybėje į jų sudėti įtraukiant atskirų sričių specialistus (pvz. psichologus, psichiatrus, socialinius pedagogus, socialinius darbuotojus, teisininkus). Papildomos mobilios komandos steigimas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje vertintinas kaip perteklinis, galimai dar vienos kontroliuojančios, o ne pagalbą teikiančios biurokratinės struktūros steigimas.

9 d. sąvoka neatitinka galiojančių teisės aktų, nes LR CK numatyta, kad nepilnamečių atstovais pagal įstatymą yra tėvai, nepilnametį įvaikinus, - įtėviai, nustačius jam globą ar rūpybą – globėjai ar rūpintojai.

10 d. Sąvoka turėtų būti tikslinama, vadovaujantis aiškinamuoju raštu, kuriame nurodoma, kad į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos struktūrą galimai bus įtraukti šiuo metu veikiantys vaiko teisių apsaugos skyriai. Jei įstatyme tokios pertvarkos nebus numatytos - ši sąvoka naikintina.

Nesvarstyta

 

 

 

209.           

VTAS vadovų asociacija

3

 

 

3 straipsnis. Smurto prieš vaiką formos

Smurto prieš vaiką formos yra šios:

1) fizinis smurtas – tiesioginiai ar netiesioginiai tyčiniai fiziniai veiksmai prieš vaiką, taip pat fizinės bausmės, sukeliantys  vaikui skausmą, žalą arba pavojų jo gyvybei, sveikatai, raidai ar žalą garbei ir orumui;

2) psichologinis smurtas – nuolatinis vaiko teisės į individualumą pažeidinėjimas, žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko raidai veiklos trikdymas?, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukeliantys žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai, ar žalą garbei ir orumui?;

3) seksualinis smurtas – seksualiniai veiksmai su vaiku, kuris pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio seksualiniai veiksmai su juo neužtraukia baudžiamosios atsakomybės arba seksualiniai veiksmai su vaiku, kai naudojama prievarta, jėga ar grasinimai, arba piktnaudžiaujama pasitikėjimu, valdžia ar įtaka vaikui, taip pat ir šeimoje, arba piktnaudžiaujama itin pažeidžiama vaiko padėtimi, ypač dėl jo psichinės ar fizinės negalios ar priklausomumo. Taip pat vaikų išnaudojimas prostitucijos tikslams, vaikų pornografija, verbavimas, vertimas ar įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje, pornografijos rodymas, arba kitos vaikų seksualinio išnaudojimo formos, vaikų tvirkinimas;

4) nepriežiūra – nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, sukeliantis žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 3 straipsnio formuluotės neatitinka 2 str. 6 d. apibrėžimo todėl straipsnis turėtų būti tikslinamas. Būtina konkretizuoti ir 3 str. 1 p., nes nėra aišku, kas yra laikoma tiesioginiais ar netiesioginiais tyčiniais fiziniais veiksmais. Manytina, kad fiziniu smurtu turėtų būti laikomi tiesiogine tyčia vaiko atžvilgiu atliekami veiksmai. Fizinės bausmės sąvoka buvo paaiškinta 2 str. 4  d. todėl papildomai neturėtų būti vartojama.

3 str. 2 p. nėra aišku kokios konkrečios vaiko raidai būtinos veiklos trikdymas laikomas psichologiniu smurtu?  Kodėl minima žala garbei ir orumui ? įstatymo punktas turėtų būti koreguojamas kalbine, teisine bei logine prasme derinant sąvoką su galiojančiais teisės aktais pvz. LR BK ir kt.

3 str. 3 p. apibrėžimas turėtų būti tikslinamas atsižvelgiant į tarptautines sutartis bei į galiojančius baudžiamuosius įstatymus, kur naudojamos „seksualinės prievartos, priekabiavimo“ ar „seksualinio išnaudojimo“ sąvokos.

3 str. 4 p. tikslinamas atskiriant žalos ir pavojaus sąvokas, manytina, kad nepriežiūros padariniu turėtų būti realus pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei.

Nesvarstyta

 

 

 

210.           

VTAS vadovų asociacija

4

6

 

4 straipsnis. Vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principai

 

6) vaiko sveikatos ir vystymosi užtikrinimo. Kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek gimus – turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis;

4 str. tikslinamas pavadinimas

4 str. 6 p. Atkreiptinas dėmesys į „vaikui iki gimimo“ žodžių derinį, nes nėra aišku ar LR yra numatytas vaiko iki gimimo teisių gynimo teisinis reglamentavimas.

Nesvarstyta

 

 

 

211.           

VTAS vadovų asociacija

5

 

 

5 straipsnis. Įstatymai ir kiti teisės aktai, nustatantys vaiko teises ir laisves bei reguliuojantys jų apsaugą

Kai įstatymai ir kiti teisės aktai kitaip nei šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba šie santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos atitinkamos šio įstatymo nuostatos, arba šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti vaiko teisių įgyvendinimo principai, išskyrus valstybės tarptautines sutartis ir ratifikuotas konvencijas, arba kai kodifikuotas įstatymas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

Pažymėtina, kad vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo principai yra numatyti 4, o ne 3 str.

Nesvarstyta

 

 

 

212.           

VTAS vadovų asociacija

8

 

 

8 straipsnis. Vaiko teisė į individualumą ir jo išsaugojimą

Vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualumu susijusius ryšius ir jų išsaugojimą.

2. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytas vaiko teises ir jų garantijas nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai.

Naikintina 2 d., nes joje kartojama, kas jau yra numatyta įstatymuose.

Nesvarstyta

 

 

 

213.           

VTAS vadovų asociacija

9

 

 

9 straipsnis. Vaiko teisė į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę

1. Vaikas turi teisę į privatų gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, asmens neliečiamybę ir laisvę, religijos ir žodžio laisvę jei tai neprieštarauja jo teisėtiems interesams.

2. Vaikas turi teisę dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisę laisvai reikšti savo pažiūras, kiek tai nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių.

9 str. 1 d. formuluotė turėtų būti keičiama atsižvelgiant į galiojančių įstatymų nuostatas. Taip būtų apsaugoti teisėti vaiko interesai.

Nesvarstyta

 

 

 

214.           

VTAS vadovų asociacija

11

 

 

11 straipsnis. Vaiko teisė gyventi su savo tėvais

1. Vaikas turi teisę gyventi ir bendrauti su abiem tėvais. Vaikas turi teisę bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais (vienu arba vieninteliu iš jų), jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka imasi veiksmų šiai vaiko teisei užtikrinti.

2. Vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus tuos atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi teismo sprendimu ir įstatymais, paima vaiką iš tėvų. Šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaikas gali būti skubiai paimtas iš tėvų, kai reikia apsaugoti vaiko gyvybę ir sveikatą.

Atsižvelgiant į prigimtines vaiko ir tėvų teises, numatytas LR Konstitucijoje bei LR CK ir JT Vaiko teisių konvencijoje naikintini ir pildytini tam tikri straipsnio apibrėžimai.

Nesvarstyta

 

 

 

215.           

VTAS vadovų asociacija

12

 

 

12 straipsnis. Vaiko teisė į gyvenimo sąlygas

Vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai bei kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.

Vaiko teisę į gyvenimo sąlygas privalo užtikrinti vaiko tėvai, įtėviai ar globėjai (rūpintojai), nes nurodant valstybes bei savivaldybių institucijas ir įstaigas yra neįgyvendinama tėvų ir kitų įstatyminių vaiko atstovų teisė ir pareiga užtikrinti vaiko gyvenimo sąlygas

Nesvarstyta

 

 

 

216.           

VTAS vadovų asociacija

13

3

 

13 straipsnis. Vaiko teisė į socialinę apsaugą ir valstybės finansinę paramą

1. Vaikas, negaunantis pakankamo išlaikymo iš tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą, turi teisę į socialinę apsaugą ir valstybės teikiamą finansinę paramą. Jos dydį, teikimo tvarką ir sąlygas nustato įstatymai bei kiti teisės aktai.

2. Vaikas gali pasinaudoti socialinio draudimo teikiamomis garantijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Likusiam be tėvų globos vaikui skiriamas išlaikymas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

13 str. 3 d. patikslinti sąvoką „iš valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymų“ ir įrašyti tinkamą teisės akto pavadinimą.

 

Nesvarstyta

 

 

 

217.           

VTAS vadovų asociacija

14

2

 

14 straipsnis. Vaiko teisė į gyvenamąsias patalpas

1. Vaiko teisę į gyvenamąsias patalpas nustato ir saugo šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai.

2. Likęs be tėvų globos vaikas, neturintis gyvenamųjų patalpų, jomis aprūpinamas įstatymų nustatyta tvarka.

3. Sandorių dėl šeimos turto (vaiko gyvenamųjų patalpų) nuosavybės teisių perleidimo, įkeitimo ar kitokių teisių į jį suvaržymą sudarymo ir (ar) vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.

14 str. 2 d. po žodžio „įstatymų“ įrašyti žodžius „ ir kitų teisės aktų“.

 

Nesvarstyta

 

 

 

218.           

VTAS vadovų asociacija

16

 

 

16 straipsnis. Vaiko turtinės teisės

1. Vaikas turi teisę į nuosavybę, kurią saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai.

2. Vaiko turtines teises, jų įgijimą ir įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kiti įstatymai bei teisės aktai.

3. Vaikas, atsižvelgiant į jo veiksnumą, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę savarankiškai arba turėdamas savo atstovų pagal įstatymą sutikimą sudarinėti sandorius, turėti ir disponuoti savo indėliais kredito įstaigose, disponuoti uždarbiu ar stipendija, įgyvendinti kitas turtines teises.

4. Vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą gali disponuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Dalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių (tėvų) nuosavybė ar bendroji dalinė nuosavybė, visais atvejais turi būti atsižvelgta į vaiko interesus.

16 str. 2-5 dalys naikintinos, kaip perteklinės, nes jos yra numatytos kitose įstatymuose

Nesvarstyta

 

 

 

219.           

VTAS vadovų asociacija

18

3

 

18 straipsnis. Neįgalių vaikų teisės

1. Neįgalūs vaikai turi lygias teises su kitais vaikais į visapusišką visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą.

2. Neįgaliems vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą turi būti užtikrinama tinkama pagalba ir galimybės visavertiškai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse.

3. Neįgalių vaikų teises ir socialinę integraciją užtikrina Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas ir kiti teisės aktai.

3 d. naikintina, kaip perteklinė, nes nurodoma galiojanti įstatymo nuostata

Nesvarstyta

 

 

 

220.           

VTAS vadovų asociacija

19

 

 

19 straipsnis. Vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto

1. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes. Tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą ir valstybė turi užtikrinti vaiko apsaugą.

2. Vaikas, nukentėjęs nuo bet kurios smurto prieš vaiką formos, įskaitant fizines bausmes, turi teisę į jo poreikius ir geriausius interesus atitinkančią pagalbą.

3. Valstybė imasi visų reikiamų švietimo, socialinių, administracinių, teisinių ir kitų būtinų priemonių, kad apsaugotų vaiką nuo bet kokios smurto prieš vaiką formos, įskaitant fizines bausmes, ir suteiktų pagalbą nukentėjusiam vaikui, jo atstovams pagal įstatymą.

4. Už vaiko kankinimą, žalojimą, jo garbės ir orumo žeminimą, žiaurų elgesį su vaiku, fizinių bausmių taikymą vaikui įstatymais nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

 fizinių bausmių prilyginimas smurto formoms jau buvo aptartas aukščiau paminėtuose straipsniuose

 

 

 

 

 

 

 

 

19 str. 4 d. po žodžio „vaiką“ įrašyti žodį „taikoma“

Nesvarstyta

 

 

 

221.           

VTAS vadovų asociacija

21

2

 

21 straipsnis. Vaiko užsieniečio prieglobsčio prašytojo, pabėgėlio, nelydimo nepilnamečio teisės

1. Vaikas, kuris yra prieglobsčio prašytojas ar, kuriam yra suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga ar, nelydimas nepilnametis užsienietis, turi teisę į pagalbą bei apsaugą. Atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, ieškomi nelydimo nepilnamečio tėvai, giminaičiai ar kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems jis gali būti perduotas, vaikui garantuojant apsaugą ir jo teisių užtikrinimą.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytam vaikui taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir užsieniečių teisinę padėtį reguliuojančių teisės aktų nuostatos.

2 d. naikintina, kaip perteklinė

 

 

Nesvarstyta

 

 

 

222.           

VTAS vadovų asociacija

22

22

3

5

 

22 straipsnis. Vaiko teisių užtikrinimas kituose įstatymuose

3. Vaiko kilmės nustatymą, vaiko ir vaiko atstovų pagal įstatymą tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos (rūpybos) organizavimą, civilinės būklės aktų registravimo tvarką, kitus civilinius teisinius santykius nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

5. Vaikų iki 18 metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

3 d. tikslinama pagal LR CK numatytą reglamentavimą

 

Nesvarstyta

 

 

 

223.           

VTAS vadovų asociacija

23

 

 

23 straipsnis. Vaiko teisių naudojimas

1. Naudodamasis savo teisėmis ir laisvėmis, vaikas turi privalo:

1)   gerbti tėvus, šeimos narius, pedagogus suaugusiuosius bei savo vaikus ir tinkamai atlikti savo pareigas, nustatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose;

2)   nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių;

3)   laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe, buityje;

4)   gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuosavybę.

      2. Vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, mokymo bei auklėjimo įstaigose, darbe, socialinėje aplinkoje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad straipsnis turėtų būti koreguojamas atsižvelgiant į tai, kad nurodant tik kelias vaiko pareigas bus pažeistas vaiko teisių ir pareigų balansas, nebus atsižvelgta į galiojančių teisės aktų nuostatas. Siūlytina palikti galiojančio įstatymo nuostatas.

Nesvarstyta

 

 

 

224.           

VTAS vadovų asociacija

24

 

 

24 straipsnis. Vaiko apsaugos nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos bendrosios nuostatos

1. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys ? privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos.

2. Už fizinio ar psichologinio smurto, įskaitant fizines bausmes, demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiką taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

3. Vaikui, galimai nukentėjusiam ar nukentėjusiam nuo seksualinio ar kitos smurto formos, įskaitant fizines bausmes, išnaudojimo pornografijai ar prostitucijai, taip pat vaiko pirkimo ar pardavimo ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos, turi būti teikiama reikalinga sisteminė kompleksinė pagalba (sveikatos priežiūros, socialinė, teisinė ir kita), parama ir apsauga, kad vaikas ir jo atstovai pagal įstatymą galėtų atkurti sveikatą po patirtos fizinės ar psichologinės traumos bei reintegruotis į socialinę aplinką. Pagalba teikiama tol, kol ji yra būtina, siekiant pašalinti nusikalstama veika sukeltas pasekmes.

4. Fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuris galimai nukentėjo nuo nusikalstamos veikos ir (ar) vaiko teises pažeidžiančios veiklos ir dėl to jam gali reikti pagalbos, privalo pranešti apie tai policijai ir (ar) vaiko teisių apsaugos tarnybai

5. Fizinio ar juridinio asmens, žinančio apie smurtą prieš vaiką ir (ar) galimą vaiką teisių pažeidimą, tačiau nesiimančio veiksmų šį smurtą nutraukti ar perduoti apie tai informaciją vaiko teisių apsaugos tarnybai ? ir (ar) policijai, suprantami kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas.

6. Vaiko atstovai pagal įstatymą, siekdami apsaugoti vaiką nuo bet kokio išnaudojimo, prievartos ar smurto formų, įskaitant fizines bausmes, suteikia vaikui reikiamą informaciją, atsižvelgdami į jo amžių ir vystymąsi.

7. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, įgyvendinančios vaiko teisių apsaugos priemones, rengia šviečiamąsias vaiko apsaugos nuo smurto programas.

Sąvoka „fizinė bausmė“ kartojasi ir yra šiame straipsnyje perteklinė

1 d. jeigu vartojama sąvoka „kiti fiziniai ir juridiniai asmenys“ būtina nurodyti konkrečias asmenų grupes bei konkretizuoti jų įgaliojimus užtikrinant vaiko apsaugą, atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų nuostatas.

4 d. nėra aišku kokiai konkrečiai vaiko teisių apsaugos tarnybai yra pranešama t. y. ar Valstybinei ar Savivaldybės teritorijoje veikiančiai tarnybai. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apie vaiko atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus būtina pranešti ir teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos institucijoms todėl žodis (ar) naikintinas

7 d. siekiant aiškumo būtų gerai konkretizuoti, kokios konkrečiai institucijos ir įstaigos yra atsakingos už minimų programų rengimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad straipsnyje nenumatyta vaiko patyrusio seksualinį bei nepriežiūros smurtą apsauga todėl straipsnis turėtų būti papildomas atitinkamomis nuostatomis atsižvelgiant į 3 str. apibrėžimus. 

Taip pat pažymėtina, kad straipsnis turėtų būti derinamas su galiojančiais LR BK ir LR ANK, nes pateiktos sąvokos ir apibrėžimai skiriasi, tai gali trukdyti tinkamai vykdyti nukentėjusiojo vaiko apsaugą.

Nesvarstyta

 

 

 

225.           

VTAS vadovų asociacija

 

 

 

25 straipsnis. Vaiko apsauga nuo vaiko psichiką veikiančių medžiagų

1. Vaikui turi būti ugdoma kas turi ugdyti šią nuostatą? nuostata nevartoti tabako gaminių, alkoholinių gėrimų, narkotinių, psichotropinių bei psichiką veikiančių medžiagų. Draudžiama vaiką įtraukti į darbą, susijusį su tabako gaminių ar alkoholinių gėrimų gamyba arba realizavimu.

2. Vaikas turi būti apsaugotas nuo tabako gaminių, alkoholinių gėrimų, narkotinių, psichotropinių bei psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, tokių medžiagų gaminimo, jų laikymo, pardavinėjimo ar kitokio platinimo.

3. Už vaiko nugirdymą, įtraukimą girtauti, vartoti vaistus ar kitas priemones, narkotinių, psichotropinių bei psichiką veikiančių medžiagų platinimą nepilnamečiams, padėjimo nepilnamečiams įsigyti, vertimą, lenkimą ar kitokį jų pratinimą ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, taip pat už veikas numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų nusižengimų kodekse, taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.???

Straipsnyje supainiotos baudžiamosios ir administracinės teisės normos, menamas jau negaliojantis LR administracinių teisės pažeidimų kodeksas bei jame numatytos priemonės.  Tikslinamas visas straipsnis derinant jį su galiojančių teisės aktų nuostatomis.

 

Nesvarstyta

 

 

 

226.           

VTAS vadovų asociacija

26

 

 

26 straipsnis. Vaikas ir žaidimai, filmai, visuomenės informavimo priemonės

1. Vaikas turi būti apsaugotas nuo viešosios informacijos poveikio, galinčio pakenkti jo psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi.

       2. Draudžiama rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti vaikams žaislus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus ir kitus leidinius, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja vaiko nepagarbą kitiems asmenims, žiaurų elgesį, smurtą, diskriminaciją, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Už šias veikas taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

3. Vaiko apsaugą nuo neigiamą poveikį jo vystymuisi darančios viešosios informacijos nustato Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ir kiti įstatymai bei teisės aktai.

Turėtų būti konkretizuojama 2 d., nes ne už visus numatytus veiksmus yra taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Įstatymo pozicija nesuderinta su galiojančiais LR BK ir LR ANK

3 d. naikintina, kaip perteklinė

Nesvarstyta

 

 

 

227.           

VTAS vadovų asociacija

27

 

 

27 straipsnis. Vaiko apsauga nuo seksualinio išnaudojimo, išnaudojimo  pornografijai ar prostitucijai, vaiko pirkimo arba pardavimo

1. Vaikas turi būti apsaugotas nuo nusikalstamų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) XXI skyriuje vaiko išnaudojimo pornografijai, vaiko pirkimo arba pardavimo, pelnymosi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimo į prostituciją ar disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas.

2. Už nusikalstamas veikas, numatytas šio straipsnio 1 dalyje, taikoma įstatymų LR BK numatyta baudžiamoji atsakomybė.

3. Švietimo, asmens sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų bei įstaigų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai ar kiti asmenys gavę pagrįstos informacijos apie galimai padarytas nusikalstamas veikas nurodytas Baudžiamojo kodekso XXI skyriuje, vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat vaiko išnaudojimą pornografijai, vaiko pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, nepaisydami konfidencialumo taisyklių, privalo nedelsdami apie tai informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – vaiko teisių apsaugos tarnyba) ir (ar) policiją.

4. Vaikui, galimai nukentėjusiam nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje numatyta pagalba, parama ir apsauga turi būti pradedama teikti nedelsiant ir turi būti teikiama, kol ji vaikui yra reikalinga. Jeigu nukentėjusysis yra asmuo, kurio amžius nenustatytas, tačiau yra priežasčių manyti, kad jis yra nepilnametis, pagalba, parama ir apsauga turi būti užtikrinta iki bus nustatytas nukentėjusiojo amžius.

Straipsnis turėtų būti koreguojamas atsižvelgiant į tai, kokios veikos numatytos LR BK. Pažymėtina ir tai, kad šalia baudžiamojo kodekso sąvokos nevartotinos kitų įstatymų sąvokos, nes nusikalstamas veikas reglamentuoja tik aukščiau minėtas kodeksas.

3 d. Pažymėtina, kad nėra aišku ką būtina informuoti ar Savivaldybėje veikiančią Vaiko teisių apsaugos instituciją ar vis dėlto centrinę vaiko teisių apsaugos instituciją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad informuoti apie minėtas veikas galima ne tik policijos instituciją bei ir prokuratūrą. Manytina, kad tam, kad efektyviau ir greičiau būtų užtikrinta vaiko teisių apsauga, informuoti būtina teritorinį vaiko teisių apsaugos padalinį t. y. Savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybą. (suderinti su 2 str. 10 dalimi)

Nesvarstyta

 

 

 

228.           

VTAS vadovų asociacija

29

30

 

 

29 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų teisės ir pareigos

Vaiko tėvai turi:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose įtvirtintas teises ir pareigas vaiko atžvilgiu;

2) pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus.

Straipsnio pavadinimas papildomas žodžiu „pareigos“.

Suderinti tarpusavyje 29 ir 30 straipsnius – suderinti sąvokas „vaiko tėvai“ ir „vaiko tėvai ir kiti vaiko atstovai“.

Nesvarstyta

 

 

 

229.           

VTAS vadovų asociacija

30

4

 

30 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigos ir atsakomybė

        

4. Visus klausimus dėl vaiko tėvai ar vaiko globėjai (rūpintojai) ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi siekti spręsti bendru sutarimu, įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.

4 d. antroji dalis naikintina, kaip perteklinė, nes nurodytas procedūras reglamentuoja kiti įstatymai. Manytina, kad nereikalingas papildomas taikaus ginčo sprendimo procedūros aiškinimas.

Nesvarstyta

 

 

 

230.           

VTAS vadovų asociacija

31

 

 

31 straipsnis. Kitų asmenų įgaliojimas atstovauti vaikui

1. Draudžiama vaiko tėvams asmenines teises ir pareigas, o kitiems vaiko atstovams įstatymu nustatytas teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims.

2. Tuo atveju, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nėra fiziškai kartu su vaiku, jie gali įgalioti kitą asmenį (vaiką prižiūrintį arba kartu su vaiku gyvenantį ar vaiko atstovų pagal įstatymą pasirinktą asmenį) atlikti konkrečius ir apibrėžtus teisinius veiksmus atstovaujant vaiką (pvz., suteikti teisę įgaliotajam asmeniui sudaryti sutartį su konkrečia sveikatos priežiūros įstaiga dėl paslaugų vaikui suteikimo, suteikti teisę įgaliotam asmeniui atstovauti vaikui tėvų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos atveju ar panašiai).

Straipsnis dalinai naikintinas, kaip neatitinkantis galiojančių teisės normų, nes LR CK aiškiai apibrėžia vaiko teisių bei teisėtų interesų atstovaujančių asmenų  ratą : tėvai, įtėviai, globėjai (rūpintojai). Pažymėtina ir tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra prigimtinės ir negali būti perduotos kitiems ( įstatymuose nenumatytiems asmenims). Tuo atveju, kai tėvai negali atstovauti vaikui dėl objektyvių priežasčių vaikui privalo būti užtikrintas tinkamas atstovavimas skiriant vaikui globėją, kaip tai ir numatyta gailojančiuose teisės aktuose pvz. vaiko globėjas (rūpintojas) tėvų prašymu.

Toks reglamentavimas pažeistų vaiko teises, tėvams sudarytų galimybes piktnaudžiausi savo pareigomis vaiko atžvilgiu.

Nesvarstyta

 

 

 

231.           

VTAS vadovų asociacija

32

 

 

32 straipsnis. Ypatingų asmens duomenų tvarkymas

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į šio įstatymo tikslą, turi teisę tvarkyti vaiko tėvų, kartu su vaiku gyvenančių asmenų ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, kai būtina išsiaiškinti, ar kyla grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams dėl vaiko tėvų arba faktiškai kartu su vaiku gyvenančių asmenų sveikatos būklės ar teistumo.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba tvarko šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų asmens duomenis, kai asmuo buvo pripažintas kaltu už nusikalstamas veikas, nurodytas šio įstatymo taip pat kitų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų nepilnamečiui atvejais, nepaisant to, ar teistumas išnykęs, ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu asmuo buvo pripažintas kaltu už kitus nesunkius ar apysunkius nusikaltimus nepilnamečiui, duomenys apie jo teistumą vaiko teisių apsaugos tarnybai gali būti teikiami tik iki teistumo išnykimo ar panaikinimo.

3. Vaiko teisių apsaugos tarnyba tvarko šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų asmens duomenis, susijusius su sveikatos būkle, kai jų sveikatos būklė gali kelti grėsmę vaiko sveikatai ir saugumui.

4. Vaiko teisių apsaugos tarnyba ypatingus asmens duomenis tvarko, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis.

Straipsnio nuostatos visiškai nesuderintos su galiojančiu LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu. Duomenys apie asmenų teistumus bei kiti ypatingi asmens duomenys yra tvarkomi atitinkamus leidimus turinčių institucijų. Straipsnis turėtų būti keičiamas atitinkamai galiojančiame VTAPĮ numatytai pataisai t .y. numatant vaiko teisių apsaugos institucijos galimybę gauti informaciją apie vaiko tėvų, kitų įstatyminių atstovų bei kartu gyvenančių asmenų ypatingus duomenis nepažeidžiant LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų

Nesvarstyta

 

 

 

232.           

VTAS vadovų asociacija

 

 

 

33 straipsnis. Ypatingų asmens duomenų perdavimas tretiesiems asmenims

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba nustatęs teisėtais būdais gavusi informaciją, kad gali kilti grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams dėl vieno iš vaiko tėvų, vaiko atstovų pagal įstatymą arba kartu su tuo vaiku gyvenančio asmens, prireikus apie šių asmenų teistumą ar sveikatos būklę turi teisę informuoti kitą iš vaiko tėvų, taip pat prireikus šiuos duomenis pateikti teismui, jeigu byla nagrinėjama teisme.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavęs gavusi vieno iš vaiko tėvų, vaiko atstovų pagal įstatymą motyvuotą prašymą pateikti duomenis apie kartu su tuo vaiku gyvenančio asmens teistumą ar sveikatos būklę ir nustatęs, kad pateiktas prašymas yra pagrįstas ir kyla grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, turi teisę pateikti šiuos duomenis prašančiajam ir nedelsdamas privalo imtis veiksmų vaiko teisių apsaugai užtikrinti.

3. Vaiko teisių apsaugos tarnyba:

1) perduodama vienam iš vaiko tėvų, su kuriuo vaikas kartu gyvena, duomenis šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, privalo gauti rašytinį to asmens pasižadėjimą neatskleisti šių duomenų tretiesiems asmenims;

2) perduodama vienam iš vaiko tėvų, su kuriuo vaikas kartu negyvena, duomenis (jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams) šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, privalo gauti rašytinį to asmens pasižadėjimą neatskleisti šių duomenų tretiesiems asmenims.

2 d. koreguotina ar naikintina, kaip neatitinkanti LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų, nes tai pažeistų žmogaus teises

Nesvarstyta

 

 

 

233.           

VTAS vadovų asociacija

34

 

 

34 straipsnis. Pareiga pranešti apie vaiko teisių pažeidimą

1. Švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų bei įstaigų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, vykdydami savo darbo funkcijas, ar asmuo, turintis informacijos apie galimą ir (ar) žinomą vaiko teisių pažeidimą, taip pat apie vaiko elgesį, keliantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei, privalo nedelsiant apie tai informuoti vaiko teisių apsaugos tarnyba arba policiją. Už vengimą pranešti arba informacijos neteikimą vaiko teisių apsaugos tarnyba tarnybai arba policijai apie galimą ir (ar) žinomą vaiko teisių pažeidimą atsakoma įstatymų nustatyta tvarka.

2. Asmens, pateikusio šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją, pageidavimu turi būti išlaikytas jo anonimiškumas prieš trečiuosius asmenis, išskyrus ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismus. Ši nuostata netaikoma šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų darbuotojams. 

3. Vaikas savarankiškai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių (toliau – Vaiko teisių apsaugos kontrolierius), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą,??? Arba į Savivaldybės teritorijoje veikiančią vaiko teisių apsaugos tarnybą policiją ar švietimo, sveikatos priežiūros ar kitą instituciją, įskaitant teismą?, dėl jo teisių pažeidimo.

3 d. nuostata yra klaidinanti, nes n4ra aišku, kokiai konkrečiai valstybės ar savivaldybės teritorijoje veikiančiai vaiko teisių apsaugos tarnybai tiektinas pranešimas. Įstatymo projekte nereglamentuota vaiko teisių apsaugą savivaldybės lygmeniu užtikrinančių institucijų struktūra, pavaldumas, funkcijos ir kompetencijos. Todėl galimai nebus užtikrinta tinkama ir efektyvi vaiko teisių apsauga savivaldybės lygmenyje.

 Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad į teismą tiesiogiai vaikas gali kreiptis tik sulaukęs tam tikro amžiaus, todėl nurodant teismą, kaip vieną iš galimų vaiko kreipimosi objetų būtina konkretizuoti ir vaiko amžių

Nesvarstyta

 

 

 

234.           

VTAS vadovų asociacija

35

 

 

35 straipsnis. Vaiko atstovų pagal įstatymą, kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybė

1. Asmenys, pažeidę vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, šiame įstatyme ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, reglamentuojančiuose vaiko teisių apsaugą, neteisėtai trukdantys vaikui naudotis savo teisėmis, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

2. Šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje ir 34 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys už gautos informacijos nepranešimą ar melagingos informacijos suteikimą atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Galimai perteklinė nuostata, nes įstatymo projekto straipsniuose jau buvo aptartos atsakomybės

Nesvarstyta

 

 

 

235.           

VTAS vadovų asociacija

36

 

 

36 straipsnis. Pagalbos vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems ar iki vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenusiems asmenims organizavimas

1. Vaikui, vaiko atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems ar iki vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenusiems asmenims, patiriantiems socialinę riziką, savivaldybės tarybos Socialinės apsaugos ir darbo Sveikatos apsaugos bei Švietimo ir mokslo  ministerijų nustatyta tvarka koordinuojamas ir organizuojamas pagalbos (socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų) teikimas.

2. Siekiant mažinti ar išvengti socialinės atskirties, vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems asmenims teikiama ir prevencinė pagalba socialinių, švietimo, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Teikiant pagalbą vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems ar iki vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenusiems asmenims, savivaldybės institucijos bendradarbiauja su vaiko atstovais pagal įstatymą, nevyriausybinėmis organizacijomis, valstybės institucijomis bei įstaigomis, savivaldybių įstaigomis.

4. Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka vaikui gali būti skiriamos minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės.

Taisytinas straipsnio pavadinimas

1 d. Pažymėtina, kad pagalbos vaikui ir šeimai galimybės yra aptartos LR socialinių paslaugų įstatyme, taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad reglamentuojant vaiko teisių apsaugos funkciją, kaip valstybine neturėtų būti perduodami įgaliojimai Savivaldybės taryboms, todėl įstatyme turėtų būti minimos valstybės institucijos pvz. Socialinės apsaugos ir darbo bei kitos ministerijos.

 Taip pat nėra aišku kodėl vartojama sąvoka „kartu su vaiku gyvenantys ar iki vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenusieji asmenys“ Šios sąvokos neturi teisinio pagrindo bei paaiškinimo, todėl turėtų būti koreguojamos.

2 d. naikintina, kaip perteklinė, nes 1 d. jau numatytos pagalbos galimybės

 4 d. jau buvo minima įstatymo projekte, todėl ji turėtų būti braukiama, kaip perteklinė

Nesvarstyta

 

 

 

236.           

VTAS vadovų asociacija

37

 

 

37 straipsnis. Pranešimas apie galimą vaiko pažeidimą

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba raštu, žodžiu, telefonu, elektroniniu paštu gavusi iš policijos ir (ar) šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nurodytų juridinių ir fizinių asmenų pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, skubiai, tą pačią dieną, privalo fiziškai susitikti su vaiku ir užsitikrinti, kad galėtų su juo pabendrauti be apribojimų (nedalyvaujant ir negirdint tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą jei vaiko teisų pažeidimą galimai padarė vaiko įstatyminiai atstovai), išklausyti vaiko nuomonę, išsiaiškinti, kaip jaučiasi, kuo skundžiasi, esant poreikiui, aplankyti vaiką namuose, įvertinti gyvenamąją aplinką bei jo santykius su vaiko atstovais pagal įstatymą.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi pranešimo nepagrįstumą, priima sprendimą baigti jo nagrinėjimą.???

 

Įstatymo projekte nėra numatyta konkreti ir aiški vaiko teisių apsaugos tarnybų veikla, teisės, pareigos bei atsakomybė dirbant ne darbo valandomis, todėl 1 d. nuostata tikslinama atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus. 

Pažymėtina ir tai, kad jei savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriuose dirbs toks minimalus  specialistų skaičius, koks jis yra dabar, tai Skyrių specialistai negalės realiai įgyvendinti įstatymo normos t.y.   fiziškai susitikti su vaiku tą pačią dieną dėl objektyvių priežasčių : t. y. žmogiškųjų išteklių stokos. Taip pat kritiškai vertinama ir nuostata dėl bendravimo su vaiku nedalyvaujant vaiko teisėtiems atstovams: jei jie nėra įtariami padarę nusikalstamą veiką ar pažeidimą, jie privalo dalyvauti pokalbyje kartu su vaiku ir atstovauti jam, kai vaikas bendraus su specialistu. Jei ši nuostata nebus keičiama, manytina, kad taip bus pažeistos konstitucinės tėvų teisės. Nuostata turėtų būti taikoma tik tada, kai patys įstatyminiai vaiko atstovai įtariami padarę nusikaltimą ar pažeidimą.

Pažymėtina ir tai, jei įvykdyta nusikalstama veika, vaiką privalo apklausti teisėsaugos atstovai, o ne vaiko teisių apsaugos tarnybos, nes taip būtų pažeidžiama vaiko nukentėjusiojo baudžiamojoje byloje teisė būti apklaustam vieną kartą.

2 d. numatyta nuostata nėra suderinta su LR viešojo administravimo įstatymu, kuriame numatyta pranešimo nagrinėjimo procedūra, terminai ir kt.

Nesvarstyta

 

 

 

237.           

VTAS vadovų asociacija

38

 

 

38 straipsnis. Vaiko atvejo nagrinėjimas

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliotos institucijos patvirtintą tvarką įvertina ir nustato vaiko situacijos grėsmės lygį. Vaiko situacijos grėsmės lygiai yra keturi: nulinio, pirmo, antro ir trečio lygio grėsmės.    ???

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi:

1) nulinį vaiko situacijos grėsmės lygį, priima sprendimą skirti bendrojo pobūdžio paslaugas;???

2) pirmą vaiko situacijos grėsmės lygį, per penkias darbo dienas inicijuoja vaiko atvejo nagrinėjimą;

3) antrą vaiko situacijos grėsmės lygį, per vieną darbo dieną inicijuoja vaiko atvejo nagrinėjamą ir intensyvią vaiko situacijos stebėjimą jo gyvenamoje vietoje, kurią atlieka savivaldybės socialinis darbuotojas, kol atvejo vadybos metu nebus nustatyta kitaip;???

4) trečią vaiko situacijos grėsmės lygį, kai vaiko atstovai pagal įstatymą smurtaudami ar kitaip sukeldami pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ar globėjo (rūpintojo) pareigomis arba nesiima reikiamų veiksmų užtikrinti vaiko saugumo ir taip sudaro sąlygas grėsmei vaiko gyvybei ir saugumui, vaiką skubiai paima iš atstovų pagal įstatymą ar jam nesaugios aplinkos ir siunčia mobilią komandą, kuri per vieną darbo dieną pradeda intensyvų darbą su vaiku ir jo atstovais. ???

5. Nustačius pirmą ar antrą grėsmės lygį, vaiko teisių apsaugos tarnyba inicijuoja vaiko atvejo nagrinėjimo susitikimą, kuriame dalyvauja savivaldybės administracijos paskirtas atvejo vadybininkas ar pagal poreikį dalyvauja:

1) socialinis darbuotojas, dirbantis su šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką, bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, sveikatos priežiūros specialistas, švietimo įstaigos, kurioje vaikas mokosi, atstovas, policijos pareigūnas, kiti asmenys galintys suteikti informaciją apie vaiką ir šeimą ar kitaip padėti vaikui ir šeimai;

2) vaikas ir jo atstovai pagal įstatymą, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.

       6. Nagrinėjant vaiko atvejį yra išklausoma vaiko nuomonė (jeigu jis dalyvauja) arba ji pateikiama.

       7. Nagrinėjant vaiko atvejį pasidalinama turima informacija apie vaiko ir jo aplinkos situaciją ir priimamas sprendimas dėl atvejo vadybos taikymo ir specialistų, kurie dalyvaus vaiko atvejo vadyboje, pasitelkimo, šeimos socialinės rizikos lygio ir šeimos poreikių bei pagalbos įvertinimo, pagalbos plano sudarymo bei jo peržiūrų organizavimo, tolesnių atvejo vadybos susitikimų.

       8. Sutarus šio straipsnio 7 dalyje esančiais klausimais, tolesnius atvejo vadybos veiksmus koordinuoja atvejo vadybininkas.

 

Neaiškus straipsnio reglamentavimas, nes įstatymo projekte numatyta, kad paslaugas bei pagalbą šeimai organizuoja savivaldybės, darytina išvada, kad už bendrojo pobūdžio paslaugas turėtų būti atsakingas savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys pvz. Socialinės paramos skyrius. Todėl nėra aišku, kokiu būdu  savivaldybės administracijai nepavaldi vaiko teisių apsaugos tarnyba priims sprendimą skirti bendrąsias paslaugas?  Ar toks Vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimas bus privalomai vykdomas savivaldybės?

 Pažymėtina ir tai, kad įstatymo projekto sąvokose t. y. 2 str. nėra sąvokos „vaiko situacijos grėsmės lygis“  paaiškinimo, todėl nėra aišku, kokių procedūrų būdu tai bus įmanoma padaryti?

Nėra aiškiai apibrėžtų atvejo vadybininko bei vaiko teisių apsaugos tarnybos funkcijų inicijuojant bei organizuojant vaiko atvejo nagrinėjimą. Kam reikalingas atvejo vadybininkas, jei 5 p. numatyta, kad atvejo nagrinėjimą inicijuoja ir vykdo vaiko teisių apsaugos tarnyba? Manytina, kad  funkcijos dubliuojasi.

 Atkreiptinas dėmesys į 2 bei 3  p. nurodytus terminus jie neatitinka realybės nėra suderinti su LR  viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, nes per 5 ar 1 darbo dieną Savivaldybėje nebus organizuotas atvejo nagrinėjimas, nes jam nebus tinkamai pasiruošta, nebus galimybės surinkti visą būtiną informaciją bei sukviesti suinteresuotus asmenis.

4 p. nėra aišku, koks kitas pavojus kyla vaikui todėl sąvoka turėtų būti konkretizuojama. Pažymėtina ir tai, kad nurodytas skubus mobilios komandos išsiuntimas  į šeimą nėra aiškus ir pagrįstas. Jei iš šeimos paimamas vaikas, tai su kokiu vaiku dirbama? Nuostata neįvertinta realybėje, neaišku, kokie specialistai turėtų dirbti mobilioje komandoje, ar ji turėtų būti sudaroma kiekvienu konkrečiu atveju? ar tai būtų nuolatinai veikianti komanda? Įstatymo projekte minima, kad mobilią komandą sudaro Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, jei taip būtų iš tikrųjų viena mobili komanda tikrai neaprūpintų savo paslaugomis visų pagalbos būtinų Lietuvos šeimų.

6 d.  nuostata keistina, nes iš jos neaišku, kas ir kokiu būdu „pateikia“ vaiko nuomonę.

7 ir 8 d. nėra aiškios ir suderintos tarpusavyje, nes 7 d. kalbama apie priimtą sprendimą ir teisine prasme procedūros užbaigimą, o 8 d. tęsiami tolimesni veiksmai, nėra aišku kokie ir kokiu tikslu?

Nesvarstyta

 

 

 

238.           

VTAS vadovų asociacija

39

 

 

39 straipsnis. Bendruomeninių paslaugų skyrimas

1. Nustačius nulinį grėsmės lygį, kad nėra egzistuojančių rizikos faktorių, dėl kurių būtina teikti intervencinę pagalbą, tačiau išlieka būtinybė vaiko atstovams pagal įstatymą skirti bendrojo pobūdžio paslaugas, priimamas sprendimas skirti vaiko atstovams pagal įstatymą bendruomenines paslaugas, kurių organizavimą užtikrina savivaldybė.

2.  Vaiko atstovams pagal įstatymą bendruomeninės paslaugos gali būti skiriamos ir kito grėsmės lygio situacijose, jeigu tai numatoma Pagalbos plane.

3. Bendruomeninės paslaugos gali būti skiriamos pagal vaiko, jo atstovų pagal įstatymą pageidavimu ar vaiko teisių apsaugos tarnybos, bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų atstovų siūlymu.

Nėra aišku apie kokias konkrečias bendruomenines paslaugas eina kalba, ar tai paslaugos, kurios  yra numatytos LR socialinių paslaugų įstatyme? Straipsnis turėtų būti konkretizuojamas.

Nesvarstyta

 

 

 

239.           

VTAS vadovų asociacija

40

 

 

40 straipsnis. Atvejo vadyba

1. Esant pirmo ir antro vaiko situacijos grėsmių lygiui, kai dar nėra būtinybės vaiką paimti iš vaiko atstovų pagal įstatymą ar mobiliai komandai pateikus rekomendacijas atvejo vadybininkui, esant trečiam vaiko situacijos grėsmės lygiui, taikoma atvejo vadyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka.  

2. Atvejo vadyba turi būti akcentuota į koordinuotos pagalbos vaikui ir vaiko atstovams pagal įstatymą procesų organizavimą, paslaugų teikimą ir įvairios pagalbos taikymą, kurios esančių problemų negali išspręsti viena institucija ar viena sistema ir kuriai reikalinga kompleksinė ilgalaikė tęstinė pagalba.

3. Atvejo vadybos procesą sudaro:

1) šeimos socialinės rizikos lygio ir šeimos poreikių nustatymas ir pagalbos organizavimas, vaiko individualių ir šeimos poreikių, jos aplinkos situacijos, rizikų ir galimų pagalbos šaltinių įvertinimas);

2) pagalbos plano sudarymas ir įgyvendinimas;

3) šeimos stebėsena;

4) pagalbos plano peržiūrų organizavimas ir pagalbos plano įgyvendinimo įvertinimas.

4. Bet kuriame atvejo vadybos etape turi būti imamasi skubių veiksmų užtikrinti vaiko teisių apsaugą ir kreiptis į teismą dėl leidimo vaiką skubiai paimti iš jo atstovų pagal įstatymą, jeigu iškyla grėsmė vaiko gyvybei, sveikatai ir jo saugumui.

1 d. nėra aiški ir logiška, persipina atvejo vadybininko bei mobilios komandos funkcijos. Įstatymo projekte numatyta, kad mobili komanda teiks intensyvią bei kompleksinę pagalbą šeimai, o šioje dalyje kalbama apie rekomendacijų pateikimą atvejo vadybininkui. Nėra aišku, kodėl tame procese nėra vaiko teisių apsaugos tarnybos? Kokios tarnybos, mobilios komandos ir atvejo vadybininko funkcijos?  Nėra aišku, kas nustato šeimos socialinės rizikos lygį ir poreikius, kas vykdo šeimos stebėseną bei kt.

neįvertinta ir tai, kad esant dabartiniam socialinių paslaugų prieinamumui, kompleksinės pagalbos šeimai teikimas gali strigti dėl šeimos narių motyvacijos, dėl atstumo iki rajono centro, nes kaimuose specialistų nėra bei kt.

Nesvarstyta

 

 

 

240.           

VTAS vadovų asociacija

41

 

 

41 straipsnis. Atvejo vadybininkas ir jo sudaromas pagalbos planas

 

Straipsnyje minimas funkcijas šiuo metu sėkmingai atlieka socialiniai darbuotojai, dirbantys su šeimomis. Todėl nėra aišku, kam ir kokiu tikslu atvejo vadybininkas atliks jau įstatymuose numatytas funkcijas (pvz. LR Socialinių paslaugų įstatymas, Rekomendacijos dėl bendro darbo su šeimomis ir kt.

Kyla abejonių ir dėl atvejo vadybininko galių. Kiek jis turės galių suburti įvairių institucijų atstovus? Kaip privalomumas dalyvauti atvejų aptarimuose ir pagalbos šeimai teikimas atsispindės kituose teisės aktuose – sveikatos priežiūros, švietimo ir t.t.?

Nesvarstyta

 

 

 

241.           

VTAS vadovų asociacija

42

 

 

42 straipsnis. Kreipimasis į teismą dėl leidimo vaiką paimti

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi atvejo vadybininko siūlymą, kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Leidimas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.

2. Per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo, vaiko teisių apsaugos tarnyba priima sprendimą teikti savivaldybės administracijos direktoriui siūlymą nustatyti vaiko laikinąją globą (rūpybą) nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos arba grąžinti vaiką teisėtiems atstovams.

3. Teismui neleidus vaiką paimti iš jo atstovų pagal įstatymą, peržiūrimas pagalbos planas, patikslinant nustatytų priemonių įgyvendinimą ir paslaugų teikimą vaikui bei jo atstovams pagal įstatymą.

4. Paaiškėjus, kad patikslintos pagalbos plano priemonės ir paslaugos nepadėjo vaiko atstovams pakeisti požiūrio į vaiką bei elgesio su juo, vaiko teisių apsaugos tarnyba:

1) pakartotinai kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti ? vaiką iš vaiko atstovų pagal įstatymą arba vaiko globėjo (rūpintojo) pakeitimo;

2) esant grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei, skubiai paima vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą ir kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą;

3) gavęs teismo leidimą šios dalies 1 ir 2 punkte nustatytais atvejais, organizuoja vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymą.

1 d. Nėra aišku, kas gali būti atvejo vadybininku ir kodėl būtent jis turėtų teikti siūlymus vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl kreipimosi į teismą. Pažymėtina ir tai, kad galiojančiame LR CK ir LR CPK nėra numatytas teisinis teismo leidimo dėl vaiko paėmimo iš šeimos reglamentavimas. Todėl nuostata naikintina ar keistina atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų normas.

2 d. Jei VTAT centralizuota, tai Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos prie LR SADM padalinys rajone kiekvieną kartą  kreipiasi į savivaldybės administraciją su teikimu steigti laikinąją globą? Neaišku, kas vykdo globos priežiūrą. Nuostata keistina, atsižvelgiant ir į tai, kad galiojantys įstatymai

4  d. Neatitinka teikiamo įstatymo projekto  straipsnių, kuriuose numatyta atvejo vadybininko veikla.

Nesvarstyta

 

 

 

242.           

VTAS vadovų asociacija

43

 

 

43 straipsnis. Skubus vaiko paėmimas iš vaiko atstovų pagal įstatymą

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą ir nustačiusi trečią grėsmės lygį, nedelsiant kartu su policija paima vaiką.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, paėmusi vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną kreipiasi į teismą dėl leidimo vaiką paimti iš šeimos.

3. Skubaus vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą atveju teismui neleidus paimti vaiko iš jo atstovų pagal įstatymą, vaikas nedelsiant grąžinamas vaiko atstovams pagal įstatymą ir šeimai teikiama pagalba vadovaujantis šio įstatymo 40 straipsnio nuostatomis.

4. Vaiko teisių apsaugos tarnyba sudaro mobilią komandą, kuri per 14 dienų:

1) atlieka intensyvų komandinį darbą su vaiko atstovais pagal įstatymą, bendradarbiaudama su savivaldybės administracijos paskirtu atvejo vadybininku;

2) kartu su atvejo vadybininku įvertina vaiko atstovų pagal įstatymą socialinės rizikos lygį;

3) teikia intensyvią motyvacinę, konsultacinę, korekcinę pagalbą vaiko atstovams pagal įstatymą ar kartu gyvenantiems asmenims, siekiant būtinos jų elgesio korekcijos vaiko grįžimui į jo gyvenamąją aplinką;

4) pateikia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su vaiko atstovais pagal įstatymą organizavimo.

5. Praėjus 14 dienos terminui, atvejo vadybininkas inicijuoja Pagalbos plano sudarymą, atsižvelgiant į mobilios komandos rekomendacijas, koordinuoja jo peržiūras bei įgyvendinimą ir toliau vykdo šio įstatymo 41 straipsnyje numatytas funkcijas.

6. Vaiką paėmus iš vaiko tėvų (motinos ar tėvo) ir nustačius jam laikinąją globą (rūpybą), ir paaiškėjus, kad po intensyvaus komandinio socialinio darbo su šeima ir Pagalbos plane nustatytų priemonių taikymo per 60 dienų vaiko tėvai (motina ar tėvas) nedėjo pastangų ir nepakeitė elgesio ir toliau vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais:

1) vaiko teisių apsaugos tarnyba turi kreiptis į teismą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo;

2) vaiko laikinoji globa (rūpyba) tęsiama, kol teismas priims sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.

1 d. Keistina, nes įstatyme nėra aptarta grėsmių nustatymo sąvoka, bei eiga.

2 d. 3 d. nerealios, nes jos neatitinka galiojančių įstatymų nuostatos, nes LR CK teismo leidimas paimti vaiką iš šeimos nereglamentuotas, todėl tokios nuostatos į įstatymo projektą neturėtų būti teikiamos tol, kol jos neatitiks galiojančių įstatymų.

4 d. Kokie VTAT įgaliojimai sudaryti mobilią komandą iš savivaldybei pavaldžių institucijų atstovų? Neaišku, kol neaiškūs Mobiliosios komandos sudarymo ir veikimo principai, jos įgaliojimai, jos atstovų darbo laiko organizavimas (jei tai praktikuojantys gydytojai ar visą darbo krūvį turintys kiti specialistai, kaip jie pasiskirsto darbo laiką?), funkcijos, atskaitomybė ir t.t. Ši dalis nesisieja su pirmomis straipsnio dalimis todėl turėtų būti keistina.

 5 d. neaišku iš kur atsiranda 14 d. terminas  ir kodėl atvejo vadybininkas negali inicijuoti Pagalbos plano sudarymo ir kt. veiksmų anksčiau, jei juos atlikti galima.

6 d. nurodomas terminas taip pat tikslintinas, nes nėra aišku kodėl būtent po 60 dienų vyksta šeimos įvertinimas.

 

Nesvarstyta

 

 

 

243.           

VTAS vadovų asociacija

45

 

 

45 straipsnis. Vaiko apgyvendinimas

1. Vaikas paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą ar iš jam nesaugios aplinkos, laikinai apgyvendinamas pas socialinius globėjus, globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje ar vaikų socialinės globos institucijoje, įtrauktų į savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą šeimų, šeimynų ar institucijų, galinčių priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu arba nukreipiamas į sveikatos priežiūros įstaigą, jei reikia ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam sveikatos priežiūros paslaugas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju paimtas vaikas taip pat gali būti laikinai apgyvendintas pas artimuosius ar kitus giminaičius, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju paimtas vaikas iki trejų metų:

1) laikinai apgyvendinamas pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą pas socialinius globėjus, globėjų (rūpintojų) šeimoje arba šeimynoje;

2) laikinai apgyvendinamas vaikų socialinės globos įstaigoje Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka tik išimtinais atvejais (kai nėra galimybės jo apgyvendinti šeimos ar šeimynos aplinkoje) ir šio vaiko globa (rūpyba) institucijoje trunka ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, nurodytus Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalyje.

4. Vyresnis kaip trejų metų vaikas gali būti laikinai apgyvendinamas vaikų socialinės globos įstaigoje, kai nėra galimybių jo apgyvendinti vadovaujantis šio straipsnio 2–3 dalių nuostatomis. Vaikai iki 3 metų gali būti apgyvendinami institucijoje vadovaujantis Civilinio kodekso 3.261 straipsnio nuostatomis, o vyresni vaikai – vaikų socialinės globos įstaigoje tik kai jiems yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis.

Nei straipsnyje, nei įstatyme nenumatyta vaiko laikino apgyvendinimo tvarka bei eiliškumas, nėra aišku, kas tokie socialiniai globėjai ir kuo jie skiriasi nuo laikinųjų ar nuolatinių globėjų rūpintojų? Straipsnyje išdėstytos nuostatos chaotiškos. Iš esmės straipsnyje kalbama apie laikinosios globos nustatymą, o ne apie vaiko apgyvendinimą, todėl straipsnis taip pat keistinas.

 

 

Nesvarstyta

 

 

 

244.           

VTAS vadovų asociacija

VI

 

Y

Siūlome patikslinti VI skyriaus nuostatas, suderinant straipsnių nuostatas tarpusavyje, konkrečiai apibrėžiant, kaip Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė užtikrins vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje, kokios konkrečios savivaldybių įstaigos ir institucijos turimos omenyje apibrėžiant jų įgaliojimus vaiko teisų apsaugos srityje.

Taip pat manytina, kad nėra apgalvotas vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos planas, jame nenurodyta kokiomis priemonėmis ir kokiais terminais bei kokiu būdu bus reorganizuoti vaiko teisių apsaugos skyriai. Pateiktas įstatymo projektas galimai buvo rengiamas neįvertinant realios vaiko teisių apsaugos situacijos Lietuvoje, nebuvo vadovautasi Valstybės kontrolieriaus išvadomis, neatsižvelgta į galiojančių tarptautinės bei nacionalinės teisės aktų nuostatas ir reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad aiškinamajame įstatymo projekto rašte nurodoma, kad įstatymo projektu siekiama reorganizuoti vaiko teisių apsaugos sistemą, tačiau pačiame įstatyme nėra nurodoma naujos vaiko teisių apsaugos sistemos struktūra, neaptartos konkrečios vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) funkcijos, teisės, pareigos bei atsakomybės vykdant vaiko teisių apsaugą Savivaldybės lygmenyje, nėra numatyti pereinamojo laikotarpio terminai bei socialinės garantijos.

Nesvarstyta

 

 

 

245.           

Asociacija prieš tėvų atstūmimą (APTA)

2017-03-14

g-2017-1684

 

 

*

Lygiavertė tėvystė - vaikų psichologinio stabilumo pagrindas

Asociacija Prieš Tėvų Atstūmimą (APTA), kurios nariai yra mamos, tėvai, seneliai ir kiti artimi vaiko giminaičiai, po vaiko tėvų skyrybų patiriantys didžiulius sunkumus, siekiant jų vaikų teisės, yra pažeidžiamos dėl jų psichologinio žalojimo iš kito tėvo pusės, reiškia didžiulį susirūpinimą dėl vaiko teisių apsaugos padėties Lietuvoje ir tikisi, jog tėvų atstūmimas (TA) taip pat bus įtrauktas į psichologinio (emocinio) smurto prieš vaikus sąvoką.

Tėvų atstūmimas bei šio proceso pasekmė - Tėvų Atstūmimas Sindromas -nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Apie tokį pasireiškiantį psichologinį smurtą prieš vaikus Lietuvoje nekalbama arba jis menkinamas ir nepripažįstamas, arba net prilyginamas „pseudoteorijai“.

Apmaudu, jog dabartinės LRS narės D.Šakalienės (buv. žmogaus teisių ekspertės) viešai žiniasklaidoje išsakytos ne tik įžeidžiančios, bet ir, mūsų nuomone, klaidingos nuostatos ir tvirtinimai savo vaikus praradusių ir tėvų atstūmimą patiriančių visų (kitų) tėvų atžvilgiu, nepaneigti iki šiol, nors ji APTA-i žadėjo tai padaryti dar iki 2016 metų Seimo rinkimų. Pateikdama galimai tendencingai atrinktą informaciją arba interpretavimą, įtakojo neigiamos nuomonės formavimą apie tėvų atstūmimą patiriančius tėvus, mamas bei kitus vaiko artimus giminaičius, išvedant paralelę tarp tėvų atstūmimo ir pedofilų, disproporcijas tarp vyrų (tėvų) ir moterų (motinų) smurto. Tokiomis įžvalgomis ir „ekspertinėmis“ išvadomis dabar paranku vadovautis motinoms/tėvams, kurie po skyrybų ir toliau manipuliuoja vaikais. Taip pat galimai ir VTAT, kurios žinomo asmens pasisakymus laiko savo darbo gairėmis. Tuo tarpu į tėvų atstūmimo „smagratį“ patekę tėvai toliau nepgrįstai yra eliminuojami iš vaikų gyvenimo. P.D. Šakalienė turėjo ir vis dar turi didelę įtaką LR vaikų teisių įstatymų formavime, tačiau mums kelia abejonių jos tendencingas požiūris į tėvų atstūmimą, kaip reiškinį, ir mes turime pagrindo abejoti jos kompetencija šioje srityje ( žiūrėti priedus).

Jungtinių tautų vaiko teisių Konvencija numato, jog vaikas turi teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Lietuvos CK numato, jog vaikas turi teisę su jais netrukdomai bendrauti. Ši prigimtinė vaiko teisė yra pirmiausia pažeidžiama, jeigu vaikas sąmoningai nuteikinėjamas prieš kitą tėvą ir jam vystomas ar išsivysto Tėvų Atstūmimo Sindromas – elgesys, kai vaikas be jokio realaus pagrindo visiškai atmeta savo skyrium gyvenantį tėvą, jo bijo, vengia, niekina ir net nekenčia. Be realios priežasties, o vien todėl, kad, būdamas jį auginančio tėvo (dažniausiai Lietuvoje tai yra vaiko mama) įtakoje, perima jo/jos elgesio su skyrium gyvenančiu tėvu modelį ir jausmus (psichologijoje tai žinoma kaip folie à deux).

Tarptautiniai ir Lietuvos įstatymai, turintys užtikrinti nenutrūkstamą vaiko ir jo tėvų bendravimą, yra priimti ne šiaip sau, o remiantis moksliniais tyrimais įrodytais vaiko raidos ypatumais. Normaliam vaiko vystymuisi jam būtinas meilės, supratimo bei saugumo jausmas, kurį gali suteikti žinojimas, kad vaikas yra mylimas ir juo rūpinamasi abiejų jo tėvų, nežiūrint jų gyvenamos vietos. Vakarų valstybių psichologų supratimu, daugiau, nei trims menesiams nutraukus vaiko nuolatinį pastovų bendravimą su vienu iš tėvų, sutrinka sveiko prieraišumo vystymasis, o po dar ilgesnio laikotarpio jis gali tapti praktiškai neatstatomu.

Žinant, jog daugiau, kaip pusė Lietuvos vaikų yra išsiskyrusių šeimų vaikai ir gyvena su vienu iš tėvų, suprantama, jog skyrium gyvenantį vaiko tėvą/motiną pakeičia patėvis ar pamotė. Gerai, jei viskas klostosi sėkmingai, tačiau Vakarų valstybių atliktų tyrimų statistika (Lietuvoje tokios rasti nepavyko) rodo, jog: be tėvo augantys vaikai 5 kartus dažniau tampa fizinio ir psichologinio smurto aukomis, tokie vaikai nuo patėvių smurto kenčia iki 70 kartų dažniau, nei nuo biologinių tėvų (Rebecca O`Neill„ Šeimų be tėvo poveikis suaugusiems, vaikams ir visuomenei“, CIVITAS (Institute for the study of civil society), 2002 m.). Visas tyrimas http://atstumimosindromas.info/seima-tevo-ir-pasekmes-vaikui/. Pastaruoju metu skaudūs vaikų žalojimo ir net nužudymo Lietuvoje atvejai, deja, tai patvirtina.

Po skyrybų be jokios oficialiai įrodomos priežasties nutraukus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, vaikas nebetenka atramos. Jam nelieka galimybės pasisakyti skyrium gyvenančiam tėvui apie jo baimes, skausmą, nerimą ir pan. Taip pat ir apie tai, jei jis yra skriaudžiamas ir/ar kitaip žalojamas. Nuolatinis ir pastovus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimas yra kliuvinys vaiko skriaudimui, nes sudaro realią galimybę smurto išaiškėjimui. Vaikas visada žinotų, jog yra dar ir kitas iš tėvų, kuris gali jį apginti ir juo pasirūpinti.

Lietuvos teismų praktika, kai skyrium gyvenantis tėvas gauna galimybę bendrauti su savo skyrium gyvenančiais vaikais vos du savaitgalius (t.y. 2-4 dienas) per mėnesį, yra netoleruotina, nes ji diskriminuoja vyrus-tėvus ir pažeidžia LR CK, kuris garantuoja maksimalų bendravimą su skyrium gyvenančiais vaikais. Taip pat pažeidžia vaiko teises. Beje, vaiko teisės į bendravimą su skyrium gyvenančiu savo tėvu labai dažnai pažeidžiamos, teisininkams priimant sprendimą, remiantis tuo, kas „geriausia vaiko interesams“. Dažniausiai pamirštant rekomendacijas, jog toks sprendimas privalo būti motyvuotas įrodymais, kas konkretaus vaiko interesams yra geriausia. Ko dažniausiai nepadaroma (plačiau apie tai: https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/edukologijos/Vaiko_teisiu_konvencijos_igyvendinimo_vadovas.pdf).

Į konfliktiškų skyrybų verpetą pakliuvęs vaikas išgyvena didžiulį stresą, yra įtraukiamas į suaugusiųjų „varžytines“ būtent dėl jo ir dėl įtakos jam (kitais žodžiais tariant, patiria tėvų atstūmimą). Svarstant LR Civilinio Kodekso pataisas, LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atkreipė dėmesį, jog vaiko bendravimo su skyrium gyvenčiau tėvu/motina ir teisės į šeimos ryšius pažeidimas (kai trukdoma antrajam iš tėvų dalyvauti vaiko auklėjime ir bendrauti su juo) neretai nelaikomas vaiko teisių pažeidimu, už kurį turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė).

Norint apsaugoti vaiką nuo tokios situacijos, APTA narių nuomone, privalu pasiekti, jog toks vieno iš tėvų elgesys, pažeidžiant vaiko teises ir antrojo iš tėvų teises į šeimos ryšius po santuokos nutraukimo ( kitaip sakant, tėvų atstūmimas), būtų teisingai įvardijamas kaip psichologinis – emocinis vaiko žalojimas ne vien LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, bet ir valstybės mastu ir kad už tai piktnaudžiaujantys tėvo pareigomis susilauktų konkrečios atsakomybės. Kaip tai jau daroma daugelyje Vakarų valstybių.

Nors LT įstatymai numato administracinę atsakomybę už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams (ATKP 181 str. 1 dalys) ir baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis, arba kai prieš vaiką naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, tačiau iki šiol nei viena motina ar tėvas realiai nėra nubaustas už vaikų psichologinį žalojimą.

Tą patį galima pasakyti ir apie neteisėtą vaikų išvežimą į užsienį. Iki šiol galiojanti tvarka leido piktnaudžiauti savo teisėmis motinoms/tėvams (su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaikų gyvenamoji vieta), be kito tėvo sutikimo ne tik keisti vaikų gyvenamąją vietą, bet išvežti juos visam laikui į užsienį. Lietuvoje likę tėvai praktiškai praranda ne tik fizinį, bet ir emocinį ryšį su išvežtais vaikais. Antstoliams nesunku užtikrinti, kad užsienyje gyvenanti motina gautų alimentus iš Lietuvoje likusio tėvo, bet jie nepajėgūs užtikrinti tėvo bendravimo teisės su vaikais. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais, kurie gyvena užsienyje, tampa praktiškai neįgyvendinamas, nes antstoliai tokius teismo sprendimus atsisako vykdyti, motyvuodami tuo, kad tai ne jų sprendimų vykdymo teritorija.

2013.10.04 dieną APTA kartu su LR Seimo nare p. R. Šalaševičiūte surengė tarptautinę konferenciją: "Lygiavertė tėvystė po skyrybų - vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai." Deja, mūsų iniciatyvos ir rezoliucija taip ir liko tik popieriuje. Tikimės, kad dabar, svarstant naująjį LR Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta į mūsų anksčiau pateiktus pasiūlymus dėl įstatymo pataisų, susijusių su vaikų ir tėvų teisėmis

LR Civilinio Kodekso pataisos dėl bendravimo su vaikais po skyrybų, bei lygiavertės tėvystės, priimti 2016 m. birželio mėnesį, yra mažas žingsnelis apsaugoti vaikus nuo konfliktiškų skyrybų pasėkmių, jiems sukeliant emocinį sąmyšį ir „amputuojant“ iš jų gyvenimo skyrium gyvenantį tėvą – dažniausiai vaiko tėtį. Tačiau tos pataisos – dar nepakankamas įrankis tėvų atstūmimui pažaboti. Tam reikalinga skirti reikiamų resursų VTAT darbuotojų, teisininkų supažindinimui su tėvų atstūmimo problematika ir jos geriausiais pasaulinio lygio sprendimo būdais. Būtina vaikų prieraišumo vystymosi svarbą, bei tėvų atstūmimo, kaip reiškinio, pagrindus dėstyti visose psichologijos, pedagogikos, teisės, socialinių mokslų specialistų rengimo įstaigose. Žinant skyrybų mastą Lietuvoje bei vaikų, kurių tėvai išsiskyrę skaičių, ilgiau delsti negalima. Raginame LR Seimą bei Vyriausybę, o taip pat VTAT, juristus bei psichologus nedelsiant imtis priemonių šios problemos pripažinimui ir sprendimui. „Rūpestis kiekvienu vaiku – tai valstybės prioritetas“ (prezidentė p. D. Grybauskaitė). Belieka tikėtis, jog taip pat bus valstybės pasirūpinta ir vaikais iš išsiskyrusių šeimų, kurie dėl tėvų atstūmimo padarinių negali bendrauti su jų skyrium gyvenančiu savo tėvu/motina.

APTA pasiūlymai dėl įstatymo pataisų:

1. keisti LR Civilinio Kodekso nuostatas ir, vadovaujantis pažangių Europos ir pasaulio šalių praktika, įtvirtinti bendros (kooperatinės, jungtinės) tėvystės po skyrybų institutą, t.y. prezumpciją, jog po skyrybų vaikas turi dvi gyvenamąsias vietas ir praleidžia lygiai tiek pat laiko tiek su tėvu, tiek su motina, ar šis laikas skiriasi nežymiai. Ši prezumpcija užtikrina vaiko teises į abu tėvus, o tėvams – lygiavertę tėvytę. Vakarų valstybių tyrimais nustatyta, jog tokia bendravimo forma po skyrybų yra pati geriausia vaikui, po gyvenimo šeimoje.

2. pripažinti vieno iš tėvų vaiko nuteikinėjimą priešiskai skyrium gyvenančiam tėvui/motinai bei jų giminei be jokios konkrečios ir faktais įrodomos priežasties (tėvų atstūmimas) kaip vieną is psichologinio-emocinio vaiko žalojimo rūšių ir už tai taikyti realias nuobaudas pagal LT galiojančius įstatymus.

3. Reformuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybas, nustatant jų darbo laiko grafikus 24 val. per parą. Įsteigti prie VTAT profesionalių psichologų etatus. Atsisakyti stereotipų vyrų (tėvų) atžvilgiu, išlaikant įstatymais garantuojamą abiejų vaiko tėvų lygybę ir lygiateisiškumą.

4. reglamentuoti mediaciją šeimos bylose, siekiant pirmiausia taikiai spręsti ginčus.

5. Tėvų atstūmimo atvejais įstatymiškai ir privalomai garantuoti vaiko tėvų psichologinį ištyrimą tikslu nustatyti jų psichologinę sveikatą, nustatant vaiko gyvenamą vietą bei bendravimo sąlygas su skyrium gyvenančiu tėvu/motina.

6. įsteigti specializuotus šeimos bylų teismus ar šeimos bylų skyrius ir/ar teismuose skirti specializuotus šeimos bylų teisėjus, turinčus bent jau teorinį supratimą apie konfliktiškų skyrybų pasekmes vaikams.

7. Organizuoti vaikų besilaukiančioms poroms ir/ar vienišoms moterims privalomus tėvystės kursus.

Nesvarstyta

 

 

 

246.           

APTA

 

 

 

Asociacija, įvertinusi pranešimus, šeimos teisinių santykių reguliavimą bei praktinį  įgyvendinimą, teikia šiuos konferencijos rezoliucijos papildymus:

Ø   Lietuvos Respublikos Seime, vietoj Vaiko gerovės parlamentinės grupės, įkurti nuolatinę Šeimos ir vaikų teisių gynimo komisiją;

Ø   Sukurti darbo grupę, kuri kompleksiškai ištirtų, kaip dabar egzistuojanti, iš esmės ydinga ir vaiko teises pažeidžianti “vieno tėvo” modelio sistema, turėtų būti reformuota Lietuvoje. Sukuriant prezumpcinę “dviejų tėvų” ir “dviejų namų” modelio sistemą, kurioje tėvams gyvenant atskirai, būtų preziumuojama, automatiškai nustatoma kintama/dviguba vaiko gyvenamoji vieta su abiem tėvais ir realiai užtikrinamas motinos ir tėvo lygiavertis ir nuolatinis dalyvavimas vaiko gyvenime ir auklėjime. Šioje grupėje turėtų dalyvauti įvairių institucijų specialistai (teisininkai, vaikų psichologai, vaiko apsaugos tarnybų darbuotojai, visuomenės atstovai). Grupė turėtų paruošti kompleksines įstatymų pataisas ir teisinį reguliavimą, kaip  reformuoti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tvarką, ir parengti dvigubos/kintamos vaiko gyvenamosios vietos nustatymui būtinus naujus teisės aktus ir egzistuojančių teisės aktų pakeitimus;

Ø   Inicijuoti 2003 m. Strasbūre pasirašytos Europos Sąjungos Konvencijos dėl bendravimo su vaiku (Convention on Contact concerning Children, Strasbourg, 15.V.2003) pasirašymą ir ratifikavimą;

Ø   Būtina įkurti Šeimos mediacijos centrus, kuriuose dirbtų profesionalūs mediatoriai, psichologai, teisininkai, numatant konkrečias centrų funkcijas, besiskiriantiems tėvams ir jų vaikams teikiama  psichologinę pagalbą turi būti prieinama ir nemokama; 

Ø   Papildyti LR teisės aktus ir įteisinti tėvų atstūmimą ir kontaktų su kitu tėvu, o taip pat ir šeimos nariais blokavimą, kaip psichologinę prievartą vaiko atžvilgiu  ir neteisėtą bei įstatymiškai baudžiamą veiką, už kurią būtų numatyta reali civilinė (neturtinės žalos atlyginimo) ir baudžiamoji atsakomybė. Nustatyti metodikas dėl tėvų atstūmimo veikos nustatymo ir vertinimo. Siūlyti vaikų teisių institucijoms organizuoti mokymus dėl tėvų atstūmimo nustatymo, numatyti prevencijos būdus. Taip pat siūlyti įsteigti profesionalių psichologų etatus vaikų teisių institucijose ar šias funkcijas pavesti Šeimos mediacijos centrams. Keisti teisės aktus ir įtvirtinti reikalavimus psichologams, esantiems teismo ekspertų sąraše, specializuotis tėvų atstūmimo nustatyme.

Ø   Ypatingai svarbi problema Lietuvoje yra realus teismo sprendimų įgyvendinimas neturtinio pobūdžio bylose, užtikrinant vaiko bendravimą su abiem tėvais ir giminaičiais. Būtina tobulinti neturtinio pobūdžio sprendimų vykdymą, numatant realias ir neišvengiamas bausmes  už kliudymą bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina ir Baudžiamajame kodekse numatyti atsakomybę (baudas, viešuosius darbus, tėvų valdžios apribojimus,  kt.) už tėvų atstūmimo veiką, kuri pripažįstama kaip psichologinė prievarta vaiko atžvilgiu.  Siūlytina vadovautis pažangių valstybių praktika, vykdant teismų sprendimus, susijusius dėl bendravimo su vaikais.2 Taip pat keisti sprendimų vykdymo instrukciją bei pašalinti bet kokias interpretacijas, nustatant, jog esant poreikiui psichologas dalyvauja tiek vaiko perdavimo dėl sprendimų,  tiek dėl gyvenamosios vietos nustatymo, tiek dėl bendravimo tvarkos vykdymo. Nepritarta, jog sprendimų vykdymas turėtų būti perduotas tik socialines funkcijas vykdančioms institucijoms (vaikų teisių gynimo institucijoms) ir antstolis vykdymo procese nedalyvautų. Įtvirtinti, jog pagal grafiką vienas ar keli antstoliai esant poreikiui savaitgaliais atlieka vykdymo funkcijas tam tikroje teritorijoje dėl neturtinio pobūdžio sprendimų, susijusių dėl bendravimo su vaikais vykdymo.

Ø   Keisti CK ir įtvirtinti įstatyminę asmens, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, pareigą skatinti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) ir giminaičiais.

Ø   Teisės aktais įtvirtinti draudimą išvežti vaiką visam laikui gyventi į užsienio valstybę be kito tėvo sutikimo ar teismo leidimo. Už neteisėtą vaiko(-ų) išvežimą numatyti baudžiamąją atsakomybę (vaiko grobimas)

Ø   Siūlome įstatymais reglamentuoti skyrybų bylų, kuriose būtina išspręsti nepilnamečių vaikų likimus, sprendimo terminą iki šešių savaičių, atsižvelgiant į vaikų prieraišumo vystymosi psichologinius aspektus.

Nesvarstyta

 

 

 

247.           

Lietuvos žmogaus teisių asociacija (LŽTA)

2017-03-17

g-2017-3430

 

 

 

*

Lietuvos žmogaus teisių asociacija (LŽTA) teikia savo pastabas dėl esminių nuostatų vaiko teisių apsaugos srityje:

1. LŽTA nuostatos grindžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žm ogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių dokum entuose (Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Tarptautinis ekonom inių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas bei kt.) įtvirtintais principais. LŽTA netoleruoja jokio smurto, įskaitant smurtą šeimoje. LŽTA taip pat netoleruoja bet kokių valstybės institucijų veiksmų varžant tėvų teises ir laisves, įskaitant tėvų pirm um o teisę parinkti savo vaikams mokymą (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 str. 3 dalis).

2. Šios nuostatos suponuoja išvadą, kad palankiausia aplinka vaikui augti ir vystytis yra biologinių tėvų šeimoje.

3. Atsirandančios išimtys, dėl kurių susidaro vaikui gyventi netinkama aplinka (kelianti grėsmę jo sveikatai ir gyvybei), nepateisina valstybės mėginimų įstatymais ir teisės aktais visuotinai riboti šeim os gyvenim o privatumą ir tėvų teisę rūpintis vaikų doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (LR Konstitucijos 26 str.).

4. Siekiant gerinti sąlygas aplinkos, kurioje vaikas auga ir vystosi, būtina visapusiškai remti šeimos institutą, pirmiausia teikiant paslaugas vaikui ir jo tėvams šeimoje, kad pastarieji gebėtų vykdyti savo pareigas ir neperkeltų šių pareigų valstybei.

5. Siekiant apsaugoti vaikus nuo smurto, valstybė pirm iausia turi pareigą m ažinti skurdą ir socialinę atskirtį, įstatymais riboti alkoholio ir kitokių psichotropinių medžiagų prieinam um ą ir vartojim ą, viešąją sm urto propagandą (žiniasklaida, kino produkcija, pramogų kultūra ir kt.), taip siekdama užtikrinti tinkamą vaiko dorovinio auklėjimo aplinką šeimoje.

6. Kova su smurtu (įskaitant smurtą artimoje aplinkoje) turi būti koordinuojam atarpžinybiniu lygm eniu. Tačiau žmogaus teisių požiūriu neleistina, kad valstybės institucijų veiksmai rūpinantis vaiko saugum u ir jo gerove keltų nepagrįstą grėsmę vaiko tėvams ir šeimai.

7. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatym as (VTAPĮ) privalo suteikti reikiamus įgaliojim us vaiko teisių apsaugos institucijoms. Tačiau šio įstatymo normos negali prieštarauti pagrindinės asmens teisėms ir laisvėms, kurias reglamentuoja tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai. O tai reiškia, kad m inėtas įstatym as negali suteikti teisės valstybės ir valdžios institucijoms be pagrindo kištis į šeimos santykius, riboti asmens gyvenimo privatumą ir tėvų teises. T. y. minėtu įstatymu negali būti sukuriamos teisinės kolizijos, kai vienų asmenų konstitucinės teisės ima neigti kitų asmenų konstitucines teises.

8. VTAPĮ turi būti įtvirtintos ne tik vaiko teisės, bet ir pareigos (pareiga mokytis, gerbti tėvus ir kt.), priešingu atveju būtų paneigta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. nuostata (vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikim ą) ir pažeista asmens teisių ir pareigų vienovė.

Nesvarstyta

 

 

 

248.           

Nacionalinė teismų administracija

2017.03.17

g-2017-3437

 

 

 

 

Nacionalinė teismų administracija (toliau — Administracija) susipažino su Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIllP-354, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau — CK) 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XlIIP-356, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-357, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIlP-358, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo Nr. XI-681 2, 4, 5, 9, 12 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XJlIP-359 bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. 1-533 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIlIP-360, ir šiuo metu rengia raštą dėl nuomonės (pastabų, pasiūlymų), susijusios su šiais įstatymų projektais, pateikimo.

Atsižvelgdama į didelę darbų apimtį Administracija informuoja, kad nuomonę (pastabas, pasiūlymus) minėtiems įstatymų projektams pateiks iki 2017 m. kovo 24 d. Dėkojame už bendradarbiavimą.

Nesvarstyta

 

 

 

249.           

Vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) vadovų asociacija,

2017-03-22 G-2017-3657

 

 

*

Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui nuomonė DĖL VAIKO TEISIŲ APSAUGOS SISTEMOS PERTVARKYMO  (toliau -Pertvarka).

Asociacijos narių nuomone, galima pertvarka turėtų ir teigiamų ir neigiamų momentų.

Teigiama tai, kad galimai būtų:

1. suformuota vieninga ir aiški Vaiko teisių apsaugos sistema Lietuvoje;

2. išgrynintos Vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau - VTAS) funkcijos, aiškiai apibrėžtos veiklos ribos, atskiriančios VTAS veiklą nuo socialinių darbuotojų veiklos, būtų atsisakyta perteklinių, nebūdingų VTAS funkcijų;

3. Vienoda apmokėjimo už darbą sistema;

4. Sustiprėtų VTAS savarankiškumas, nes sprendimų priėmimo neįtakotų savivaldybių administracijų direktoriai, savivaldos politikai;

5. Vieninga dokumentacijos vedimo, dokumentų archyvavimo tvarka.

Neigiama tai, kad:

1. Ketinimus nustatyti VTAS pavaldumą Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Asociacija vertina neigiamai. Tai neduotų jokios naudos, kadangi tai neturės jokios teigiamos įtakos Vaiko teisių apsaugos sistemos efektyvumui, pagalbos vaikui ir šeimai kokybei ar kitų pranašumų. Priešingai, manome, kad tai įneštų į Vaiko teisių apsaugos sistemą visišką destrukciją, neduotų norimo efekto. Manome, kad, jei valstybė mato vaiko teisių apsaugą kaip prioritetinę sritį, savivaldybių Vaiko skyrių pavaldumą nustačius minėtai tarnybai, ji turėtų būti pavaldi LR Vyriausybei. Dabartinė situacija susidarė ir dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neveiklumo: vangiai keičiamos pasenusios tvarkos, įstatymai, kliudantys VTAS darbo efektvumui, nepakankamai bendradarbiaujama su savivaldybėmis, Vaiko teisių apsaugos skyriais, ne visuomet įsiklausoma į praktikų nuomonę. Kaip pavyzdys galėtų būti ministerijos 2017-01-17 prašymas savivaldybių direktoriams skubiai pateikti informaciją dėl papildomų pareigybių skaičiaus Vaiko teisių apsaugos skyriuje įsteigimo ir jų išlaikymui reikalingų lėšų poreikio, jeigu teisės aktuose būtų įtvirtinta nuostata dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbo organizavimo visa parą, savaitgaliais ir švenčių dienomis. Neturime duomenų, kad per beveik du mėnesius kas nors šiuo klausimu būtų nuveikta. Tuo tarpu apskričių policijos pareigūnai vyksta į savivaldybes ir “spaudžia” savivaldybių vadovus užtikrinti VTAS darbuotojų budėjimą su esamais resursais.

2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Asociacijos žiniomis, dėl galimos Pertvarkos nepradėjusi pokalbių, konsultacijų su savivaldybių vadovais, todėl lieka neaišku:

2.1. ar išėmus VTAS iš savivaldos, savivaldybėse bus suformuoti kiti padaliniai ( įsteigtos naujos VTAS specialistų pareigybės), kurie bus atsakingi už atvejų vadybą, koordinavimą, kaip tai atsilieptų pagalbos vaikui ir šeimai kokybei, kitų LR Vaiko teisių apsaugos įstatymo projekte numatytų funkcijų vykdymą.

2.2.ar savivaldybės paliks VTAS už savivaldybių lėšas nupirktus kompiuterius, kitą darbui būtiną techniką, garantuos patalpas, garažus, kaip bus sprendžiamas vairuotojų klausimas, kitos problemos.

Asociacijos nuomone, būtent teisės aktų projektų, numatančių savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyrių centralizaciją rengėjai privalo atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, t.y., nustatyti numatomo teisinio reguliavimo teigiamas ir neigiamas pasekmes, o ne VTAS turėtų patys daryti prielaidas, bandyti įsivaizduoti galimos centralizacijos privalumus.

Manome, kad centralizavimas neturės įtakos specialistų kompetencijai, požiūriui į darbą, negarantuos, kad psichozės, galimai sukeltos dėl besaikio alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimo veikiamas asmuo, nepadarys naujų nusikaltimų prieš vaikus, o atskiras Vaiko teisių apsaugos specialistas ar socialinis darbuotojas padarys viską, kas nuo jo priklauso, kad nekiltų grėsmė vaikų saugumui.

Manome, kad sprendimas centralizuoti Vaiko teisių apsaugos sistemą turėtų būti išdiskutuotas su praktikais, bei vykti etapais.

Nesvarstyta

 

 

 

250.           

Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija,

2017-03-24

G-2017-3738

 

 

 

*

            Siūlomame įstatymo projekte yra visiškas neatitikimas tarp įstatymo pavadinimo ir jo turinio. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas turi apimti visas vaiko teisių apsaugos sritis. Tuo tarpu siūlomajame projekte akcentuojama tiktai socialinė sfera ir remiantis kova su smurtu šioje srityje išskiriamas vienintelis prioritetas- vaiko paėmimas iš šeimos ir pagalbos organizavimas šiam tikslui. Tokia projekto struktūra ir turinys prieštarauja JT Vaiko teisių konvensijos vienai iš pagrindinių nuostatų, jog šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai turi būti suteikta rekiama apsauga ir pagalba. Būtent reikiamos šeimai apsaugos ir pagalbos reglamentavimo šiame projekte ir pasigendama. Nežiūrint to, kad LR Seime planuojama svarstyti ir priimti šeimos stiprinimo įstatymą, šeimos apsaugos ir paramos įstatyminis reguliavimas šiame įstatyme yra būtinas, nes ryšio su prigimtine šeima nutraukimas sukelia didžiulę žalą vaiko raidai, sveikatai ir gerovei. Tokį vaiko iš šeimos paėmimo mechanizmą, kuriame būtinai dalyvauja policija, kaip nurodyta 43 ir 44 projekto straipsniuose, galima prilyginti nepateisinamai institucinio smurto formai. Yra nemažai pastarųjų metų mokslinių studijų, kuriose atskleidžiama.kad patyrusioje paėmimą iš biologinės šeimos vaikų grupėje yra dešimteriopai padidėjęs psichikos susirgimų ir savižudybių lygis. Tokios situacijos auginimas Lietuvoje, pirmaujančioje savižudybių ir nelaimingų vaikų skaičiais ES blogaja prasme, yra visiškai nepateisinamas. Beje, ir policijos atstovai savo dalyvavimą paimant vaiką visais atvejais vertina neigiamai, todėl policijos departamentas prie LR VRM siūlo, paimant vaiką iš šeimos, policijai dalyvauti tiktai kai, paimant vaiką iš šeimos, kyla grėsmė vaiko sveikatai ir gyvybei.

            Įstatymo projektas neapima vaiko teisių apsaugos nei sveikatos, nei švietimo, nei specialiųjų apsaugos priemonių, pagrįstų nepilnamečių justicija sričių, yra deklaratyvus, turintis gausybę poįstatyminių teisės aktų pozicijų. Pagal savo struktūrą ir apimtį įstatymo  projektas vadintinas antismurtiniu arba nemušimo įstatymo projektu.

            Siūlomo įstatymo projektas yra sulaukęs labai išsamios LR Seimo kanceliarijos teisės departamento analizės ir daugybės išvadų, kurios yra esminės, daug kur besiremiančios ir dabar galiojančiu vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Būtina į visas jas atsižvelgti ir taisyti šį įstatymo projektą.

            Atsižvelgiant į valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų pateiktas pastabas, būtina šį projektą tobulinti iš esmės. Vaiko paėmimas iš šeimos šiame įstatyme, kaip paskutinė ir kraštutinė sankcionuota priemonė, turi būti taip reglamentuotas, kad neliktų vietos bet kokioms laisvoms interpretacijoms. Šeimos pasitaisymo vienų metų terminas diskutuotinas, nes, priklausomai nuo situacijos, jis gali būti ir trumpesnis, ir viršijantis metus. Svarstytinos atvejo vadybininko ir atvejo vadybos sąvokos bei jų turinys, o taip pat veiklos atsakomybės perkėlimas nevyriausybinėms organizacijoms.

            Aplamai pristatomos įstatymo projekte pozicijos yra išdėstytos šiuo metu galiojančiuose Lietuvos įstatymuose, išskyrus nebent smurto sąvokų suskirstymą. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo keitimas buvo visiškai nereikalingas. Atskirose srityse iškilusių vaiko teisių apsaugos problemų teisinį reglamentavimą galima buvo išspręsti specialių įstatymų pagalba.

Nesvarstyta

 

 

 

251.           

Lietuvos teisininkų sąjunga „Nuomonės“ (NUOMONĖS),

2017-03-28

G-2017-3816

51

51

2

25

6

7

3

3

 

Susipažinę su Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Įstatymo projektas), pažymime:

Įstatymo projektas parengtas nesilaikant teisės technikos taisyklių, įstatymo stiliui būdingo logiškumo ir nuoseklumo, ekonomiškumo ir racionalumo, teisės nuostatų tikslumo, aiškumo ir vienareikšmiškumo. Įstatymo projektas perkrautas informacija, perteklinėmis, deklaratyvaus pobūdžio nuostatomis neturinčiomis teisės krūvio, neatitinka teisės akto glaustumo reikalavimo, neaiškumų sukelia netvarkingas teisės terminijos vartojimas, pvz. „bendruomenės“ sąvoka vartojama nenuosekliai, tad neaiškus jų turinys. Įstatymo projekto 51 straipsnio 6 ir 7 dalyse kalbama apie vietos bendruomenių tarybas, o Įstatymo projekto 51 straipsnio 7 dalyje kalbama apie bendruomenines vaiko teisių apsaugos tarybas, aktyvius bendruomenių narius, Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje numatomos „bendruomeninės paslaugos“, bet tokios paslaugos nėra numatytos Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme. Siejant Įstatymo projekto straipsnius su kitais įstatymais, nurodomas jau nebegaliojantis teisės aktas (25 straipsnio 3 dalyje minimas nebegaliojantis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas).

Nesvarstyta

 

 

 

252.           

NUOMONĖS

24

24

2

5

 

Siejant Įstatymo projekto straipsnius su kitais teisės aktais pasitaiko ir klaidinančių nuostatų, pvz. BK 159 straipsnyje yra numatyta atsakomybė tik už vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką, o Įstatymo projekto 24 straipsnio2 dalyje numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma ne tik už vaiko įtraukimą į nusikalstamą, bet ir kitą neteisėtą veiką. Įstatymo projekto 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinama nuostata dėl bendrininkavimo ir aplaidaus pareigų atlikimo, kuri prieštarauja BK reglamentavimui. Bendrininkavimas, vadovaujantis BK 24 straipsnio 1 dalimi, galimas tik tarp fizinių asmenų. Juridinis asmuo tiesioginiu bendrininkavimo subjektu negali būti. LR Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje numatytas imperatyvus draudimas „versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“. Įstatymo projekte  stebima ir daugiau tokių klaidinančių ir prieštaraujančių savo turiniu nuostatų.

Nesvarstyta

 

 

 

253.           

NUOMONĖS

23

 

I

Įstatymo projekto 23 straipsnio pavadinimas „Vaiko teisių naudojimas“ neatitinka straipsnio turinio, nes turinyje nurodomos vaiko pareigos. Tačiau numatant tik dvi pareigas, pažeidžiamas vaiko teisių ir pareigų vienovės užtikrinimas, tarp teisių ir pareigų turi būti nustatytas proporcingas balansas, todėl nepagrįstai vaiko pareigų katalogas siauresnis, nei įtvirtintas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų VIII skyriaus 48 straipsnyje. Abejotina, ar pagrįstai atsisakoma vaiko, vengiančio atlikti savo pareigas, atsakomybės ir drausminimo reglamentavimo. LR Konstitucijoje įtvirtintas platesnis pareigų nustatymas („Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“).

Nesvarstyta

 

 

 

254.           

NUOMONĖS

30

4

 

Įstatymo projekto 30 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „visus klausimus dėl vaiko tėvai ar vaiko globėjai (rūpintojai) turi siekti spręsti bendru sutarimu, įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“. Atrodytų, kad teisės norma nenustato jokio teisinio reguliavimo, kurio nebūtų kituose teisės aktuose, todėl gali būti laikytina neturinčia teisinio krūvio. Tačiau šeimos gyvenime glaudžiai susipina socialiniai, materialiniai, doroviniai ir psichologiniai procesai, tad šeimos santykiai (o vaikas auga šeimoje) yra specifinio teisinio reguliavimo dalykas, tad abejotina, ar nepasiekus sutarimo „visais“ klausimais, teismams tikslinga priskirti spręsti visus ginčijamus klausimus dėl nesutarimų visais vaiko reikalais šeimoje, pavyzdžiui, dėl aprangos stiliaus, laisvalaikio praleidimo ir pan.

Nesvarstyta

 

 

 

255.           

NUOMONĖS

34

3

 

Įstatymo projekto 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vaikas savarankiškai gali kreiptis į teismą. Bet kokio amžiaus vaikas savarankiškai į teismą kreiptis negali, nes dalinis veiksnumas pripažįstamas tik sulaukus 14 metų.

Nesvarstyta

 

 

 

256.           

NUOMONĖS

2

2

1

2

 

Įstatymo projekto 2 straipsnyje numatytos sąvokos „atvejo vadyba“, „atvejo vadybininkas“, „atvejo procesas“ – neaiškios ir nėra tinkamos teisės terminijos požiūriu. Siūlytina terminiją keisti.

Nesvarstyta

 

 

 

257.           

NUOMONĖS

41

1

 

Įstatymo projekto 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „atvejo vadybininkas užmezga pagalbos santykį su vaiku bei jo šeima, įvertina poreikius bei jos aplinką, telkia bendruomenės narius ir specialistus reikalingai pagalbai teikti bei koordinuoja pagalbos vaikui ir šeimai procesą. Atvejo vadybininkas ieško geriausio šeimos problemų sprendimo būdo, įgalina šeimą ją spręsti, nuolat stebi ir koreguoja intensyvaus prevencinio ir socialinio darbo procesus.“Analizuojant 41 straipsnio 1 dalį kyla daug klausimų: ką reiškia sąvoka „užmegzti pagalbos santykį“ ir kokie numatomi veiksmai, kokios pasekmės, jei toks santykis neužmezgamas? Ar atvejo vadybininkas turi valdingus įgaliojimus bet kurių iš minėtų asmenų atžvilgiu ir ar tokie įgaliojimai neviršija kitų asmenų teisės į privatumą? Pagal kokius kriterijus įvertinami poreikiai bei aplinka? Manome, kad priklausomai nuo atvejo vadybininko asmenybinių poreikių ir požiūrio, vertinimas gali būti labai skirtingas ir subjektyvus. Kokie „specialistai“ įvardinami, kadangi galimi atvejai, kad specialistų darbą reguliuojantys teisės aktai nenumatys jiems darbinės pareigos būti pasitelktiems „atvejo vadybininko“? Ar specialistai išimtinai bus paskirti savivaldybės, ar bus pasitelkiami ir kiti? Tokiu atveju, kas privalės atlyginti jiems už atliktą darbą? Atvejo vadybininkas „ieško geriausio šeimos problemų sprendimo būdų“, bet jas spręsti įgalina šeimą. Kalbama apie šeimą, atsidūrusią tam tikroje krizinėje situacijoje, tai ne visais atvejais ji pajėgi tuos įgalinimus vykdyti, ir jai dažnai reikalinga reali pagalba, o ne įgalinimai. Atvejo vadybininkas „nuolat stebi“. Ar praktiškai įmanoma nuolat stebėti? Galima stebėti sistemingai, tam tikrais nustatytais terminais ar pan.

Nesvarstyta

 

 

 

258.           

NUOMONĖS

52

3

 

Įstatymo projekto VI Skyriaus 52 straipsnio, reglamentuojančio nevyriausybinių organizacijų kompetenciją vaiko teisių apsaugos srityje, 3 dalyje, atvejo vadybininkas dalyvauja vaiko atvejo vertinime, užtikrina paslaugų vaikui ir šeimai organizavimą ir teikimą. Nevyriausybinės organizacijos jokių paslaugų vaikui ir šeimai organizuoti neturi ir neprivalo, tai privalo daryti valstybė ir savivaldybės, bendradarbiaudamos su nevyriausybinėmis organizacijomis, jas tinkamai finansuodamos, pirkdamos paslaugas ir t. t. Ar tokių organizacijų teikiamos paslaugos šiuo metu užtikrina ir užtikrins vaikų gerovę, jei tiek daug vaikų, kuriuos reikia atskirti nuo tėvų ir atiduoti į tariamai geresnes sąlygas globėjams, šeimynai ar pan.? Vaikas, kokie geri bebūtų jo globėjai, laimingas gali augti tik šeimoje, tad nepagrįstai Įstatymo projekte tiek menkai beliko vietos sąvokoms „vaikas ir šeima“. Pagrinde projektuojant Įstatymo projekto turinį tik į vaikus patiriančius smurtą ir vaiko atskyrimą nuo šeimos, įstatymas prieštarauja vaikų gerovės interesams.

Įstatymo projektas parengtas nesilaikant ir vieno iš pagrindinių teisėkūros konstitucingumo principo.

Nesvarstyta

 

 

 

259.           

NUOMONĖS

1

2

 

Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalis numatanti įstatymo paskirtį „suteikti kiekvienam vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui, ypatingą šeimos ir valstybės apsaugą, kurią užtikrintų vaikui būtinų priemonių ir paslaugų visumą“, menkai atsispindi viso Įstatymo projekto normų turinyje, kuriame didžiausias ir pagrindinis dėmesys yra skiriamas vaikų atskyrimo nuo tėvų mechanizmo įtvirtinimui. Todėl 1 straipsnio 2 dalyje numatyta Įstatymo projekto paskirtis neatitinka pagrindinių teisėkūros principų ir tėra deklaratyvaus pobūdžio. Minėtu projektu siekiama kovoti ne su socialinių problemų priežastimis, o su jų pasekmėmis, dar labiau didinant augančių be šeimos vaikų skaičių. Tai prieštarauja LR Konstitucijai, tarptautinės teisės normoms ir iš esmės yra skirtas ne stiprinti, o silpninti šeimos institutą. LR Konstitucijos 39 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose ir teikia joms paramą. Taigi, procesas, užtikrinantis vaikų saugumą, turi būti peržiūrimas kompleksiškai, ne vien kuriant įstatymą, deklaruojantį vaiko teisių apsaugą, bet kuriant įstatymą, užtikrinantį jo  įgyvendinimo kokybę kuriant ir aktyvią socialinę politiką. Vaiko teisių Konvencijos preambulėje teigiama, kad Vaiko teisių Konvencijos dalyvės „būdamos įsitikinusios, jog šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei, pripažįstant, jog vaikas gali visapusiškai ir harmoningai vystytis tik augdamas šeimoje.

LR Seimas Vaiko teisių Konvenciją ratifikavo. Todėl tikslinga į Įstatymo projektą įtraukti skyrių su straipsniais, numatančiais ir realią valstybės apsaugą ir pagalbą šeimai, rengiant vaikus savarankiškam gyvenimui, bei pagalbą šeimai, sprendžiant socialines problemas.

Nesvarstyta

 

 

 

260.           

NUOMONĖS

2

6

 

Įstatymo projekto kertinė ašis, deja – įvairių smurto prieš vaikus grėsmės ir vaikų atskyrimo nuo šeimos mechanizmo įtvirtinimas (kaip ir kada vaikus atskirti nuo šeimos). Kadangi Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje yra numatytas ir psichologinis smurtas, tad apibūdinant grėsmės lygius, derėjo numatyti ir kokiam lygiui priklauso vaiko atskyrimo nuo šeimos momentu patirtas stresas, galintis turėti neigiamas pasekmes vaiko psichikos sveikatai, orumui ir jo raidai ateityje, o galbūt, net visam gyvenimui. Taigi, siekiant apsaugoti vaiką nuo psichologinio smurto, psichologinis smurtas smarkiai padidinamas vaiką paimant iš jam įprastos aplinkos, nuo tėvų, šeimos. Tokiu būdu, vaiko paėmimą iš šeimos reikia vertinti kaip smurtinį veiksmą, ne tik pažeidžiantį vaiko teisę į šeimą, bet ir galintį sukelti žalą vaiko raidai. Paėmimas vaiko nuo tėvų ir perdavimas jį kitiems, neužtikrina vaiko teisių ir neskatina tėvų vykdyti konstitucinių pareigų auklėti savo vaiką. Tokia vaiko teisių apsauga tėra mėginimas vieną blogį pakeisti kitu. Todėl tokio turinio Įstatymo projektas nepakeis auklėjimo kultūros Lietuvoje. Daug psichologinio smurto vaikai patiria ir iš savo bendraamžių mokyklose. Vaiko atskyrimas nuo šeimos turėtų būti numatytas, kaip išimtinai kraštutinė priemonė ir tik tais atvejais, kai atsiranda reali grėsmė vaiko gyvybei ir (ar) sveikatos sutrikdymui.

Lietuvoje daug šeimų skursta, o įvairių krizių atvejais šeimai pagalba nėra efektyvi. Pritariame Lietuvos teisės instituto nuomonei, kad šiame laikmetyje Lietuvos vaikams ir šeimoms reikia kokybiškai naujo, aktualių socialinių problemų vaikystės metu sprendimą įvairiais lygmenimis reglamentuojančio įstatymo.

Nesvarstyta

 

 

 

 

 

 

261.           

NUOMONĖS

 

 

 

Apibendrinant Vaiko teisių apsaugos pagrindų Įstatymo projekto vertinimą darytina išvada, kad Įstatymo projektas neatitinka teisėkūros principų, teisės technikos taisyklių. Pateikiame tik esmingesnio pobūdžio pastabas. Įstatymo projektas iš esmės orientuojamas ne į visų Lietuvoje šeimose gyvenančių vaikų gerovės užtikrinimą, o pagrinde tik į vaikus, patiriančius įvairių formų smurtą ir jų atskyrimo nuo šeimos mechanizmo įtvirtinimą.

Valstybė, užtikrindama vaiko teisių apsaugą, turėtų daugiau dėmesio skirti ir į vaikus, pažeidusius teisę. Įstatymo projekte per mažai skiriama dėmesio visų Lietuvos vaikų gerovės užtikrinimui, šeimos instituto stiprinimui, tad Įstatymo projekto turinys turi būti iš esmės persvarstytas.

Nesvarstyta

 

 

 

262.           

NVO vaikams konfederacija,

2017-04-05

G-2017-4339

 

 

N

Atsižvelgiant į tai, kad šiais metais tėvų nužudytų vaikų panaudojant žiaurų smurtą (7 mėnesių mergaitės ir 4-mečio berniuko) bylose teisėsaugos pareigūnams pritrūko kvalifikuoto ankstesnio ir esamo smurto prieš  vaikus įvertinimo, o taip pat 2017 m.kovo 27d. įvykusioje LRS savižudybių  ir smurto prevencijos komisijos bei LR Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigos organizuotoje konferencijoje „ Ko reikia, kad vaiko teisės būtų užtikrintos“ dėl teisėsaugos atstovų pranešimuose išsakyto tyrėjų, prokurorų ir teisėjų specializacijos būtinumo, siūlome svarstomą LR Seime vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I- 234 pakeitimo įstatymo projektą papildyti straipsniu dėl teisėsaugos pareigūnų būtinos specializacijos vaikų teisenos praktikoje.

            Tenka tik apgailestauti, kad šiuo metu galiojančio vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 1996 m. redakcijoje po priėmimo, buvęs 59 straipsnis, įtvirtinęs specializuotų teismų ir specialių teisėjų nuostatas, buvo nepagrįstai pakeistas.

Nesvarstyta

 

 

 

263.           

Klaipėdos Rotary klubas „Karalienė Luizė“

2017-04-21

Nr. g-2017-5008

 

 

*

            Mes, Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ narės, prieš metus pradėjome vaikų globos skatinimo projektą. Gilinamės į problemas ir siekiame, kad visuomenė išsivaduotų iš stereotipų ir kuo daugiau vaikų rastų šeimas, o norintieji globoti gautų tinkamą ir savalaikę pagalbą. Esame įsitikinusios, kad visuomenės supratimas ir parama valdžiai padės spręsti socialines problemas, todėl skubame į talką. Juo labiau, kad apie problemas žinome iš pirmų lūpų.

            Mūsų klubo narė Enrika globoja du paauglius. Daug bendraujame ir su kitais globėjais, kartu ieškodami būdų, kaip paskatinti visuomenę atverti savo namų duris vaikams iš vaikų namų.

            Patirtis rodo, kad reikėtų tobulinti administracinius procesus, kurie sukuria problemas, ir tuo pačiu mažina galimybes vaikams sėkmingai patekti į šeimas ir įsitvirtinti jose.

  1. Problema. Savivaldybės nesidalina informacija apie vaikus ir globėjus.

Šiuo metu savivaldybės organizuoja vaikų, likusių be tėvų, globą; globėjams siūloma globoti vaikus, kurie gyvena tik toje savivaldybėje. Vaikų teisių apsaugos tarnybos mažai tarpusavyje bendradarbiauja ir tarpusavyje informacija praktiškai nesidalina. Susidaro situacija, jog globos institucijos yra pilnos vaikų, kurių neva niekas nenori globoti, o kitose savivaldybėse yra globėjų, kurie vaikų nesulaukia. Tokia tvarka labai sumažina vaikų galimybes patekti į šeimą. Bendra informacija (duomenų bazė) apie visoje šalyje esančius beglobius vaikus sudarytų palankesnes galimybes vaikams rasti globėjus.

  1. Problema. Nenumatyta globėjų ir vaikų suporavimo procedūra.

Šiuo metu suporavimo procedūra numatyta tik įvaikinimo atveju, o vaiko ir potencialių globėjų suporavimo procedūra nėra numatyta. Nors Tarptautinio informacinio centro, užtikrinančio šeimos netekusių vaikų teises, informaciniame biuletenyje Nr. 26, yra pažymima, jog tai yra viena svarbiausių globos (įvaikinimo) studijų ir akcentuojama, kad: „Parinktos šeimos savybės turi atitikti vaiko temperamento, asmenines, fizines, psichologines ir emocines savybes ir poreikius. Šeima turi būti pajėgi susidoroti su problemomis, kurios <<...>> gali kilti dėl patirtų traumų ar trūkumų.“

  1. Problema. Informacijos apie globojamą vaiką trūkumas.

Kiekvienoje savivaldybėje apie norimą globoti vaiką ir jo šeimą potencialiems globėjams pateikiami duomenys neišsamūs, informacija neretai subjektyvi. Vėliau globėjas susiduria su situacijomis, kai reikia atsakyti į gydytojų, psichologų, pedagogų, o taip pat ir paties vaiko užduodamus klausimus apie jo kilmę, vaiko raidą, jo biologinei šeimai būdingas ligas, kitas aplinkybes, galėjusias ar galinčias daryti įtaką vaiko fizinei ar psichinei būsenai. Netiksli ir nepilna informacija apsunkina ir prailgina adaptacinį laikotarpį šeimoje, o neretai tampa ir globos nesėkmės priežastimi. Manome, kad išsamesni duomenys apie vaiką (vaiko psichologinis paveikslas, sveikata, aplinka, kurioje jis augo, emocinė būklė ir kt.), palengvintų globėjui įgyvendinti savo pareigą rūpintis vaiku, užtikrinti jo poreikius, laiku kreiptis į atitinkamus specialistus ir pan.

  1. Problema. Trumpas svečiavimosi laikas.

Kai imami globoti vyresnio amžiaus vaikai, vieni kitų pažinimui ir abipusiam apsisprendimui dėl nuolatinės globos nepakanka svečiavimosi savaitgalių ir vaikų atostogų dienomis (ypač, jei vaiką ir šeimą skiria didesnis atstumas). Tokiais atvejais būtų palanku numatyti galimybę pratęsti vyresnio vaiko svečiavimąsi šeimoje (pvz. nustatant laikiną globą), taip būtų galima geriau pažinti vieniems kitus kasdienėje rutinoje ir tik tada abipusiu sutarimu atsakingai priimti sprendimą dėl nuolatinės globos.

  1. Problema. Su globa susijusių formalumų tvarkymas tik pagal vaiko gyvenamąją vietą.

Šiuo metu visi teisiniai formalumai (ieškiniai teismams dėl nuolatinės globos nustatymo, dėl išmokų ir kiti dokumentai) yra tvarkomi pagal vaiko gyvenamąją vietą, neinformuojant globėjų apie jų teisę tvarkyti formalumus ir pagal savo gyvenamąją vietą. Tokia praktika apsunkina globėjų veiksmus, ypač tais atvejais, kai globėjų ir vaikų gyvenamąją vietą skiria gana dideli atstumai. Galimybė su vaiko globa šeimoje susijusius formalumus tvarkyti globėjų pasirinktoje vietoje žymiai palengvintų globos procesus.

Nesvarstyta

 

 

264.           

Lietuvos Aukščiausias Teismas (LAT)

2017-03-10

Nr. g-2017-3123

 

 

 

 

Atsakydami į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2017 m. vasario 27 d. gautą Jūsų prašymą, pateikiame nuomonę (pastabas, pasiūlymus) dėl šių įstatymų projektų: Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 (toliau – Projektas Nr. 1), Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 (toliau – Projektas Nr. 2), Civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 (toliau – Projektas Nr. 3), Socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493  2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-358 (toliau – Projektas Nr. 4).

Nesvarstyta

 

 

265.           

LAT

24

5

 

1. Projekto Nr. 1 24 straipsnio 5 dalis formuluotė neaiški, todėl gali sukelti keblumų ją taikant. Neaišku, kokia šios normos paskirtis. Jeigu joje siekiama įtvirtinti asmenų atsakomybę už
tam tikrų pareigų nevykdymą, turi būti aiškiai įvardyti subjektai, kuriems tokios pareigos kyla,
taip pat apibrėžtas pareigų turinys (pvz., neaišku, ką reiškia formuluotė „galimą vaiką[o] teisių pažeidimą“) ir nustatytos atsakomybės sąlygos bei atsakomybės rūšis. Pagal siūlomą formuluotę neaišku, kokias pasekmes sukelia veiksmų kvalifikavimas kaip bendrininkavimo ir (ar) aplaidaus
pareigų atlikimo. Šioje normoje pavartota sąvoka „bendrininkavimas“ yra baudžiamojoje teisėje vartojamas terminas, kuris suponuotų baudžiamąją atsakomybę, tačiau tokiu atveju atsakomybė
turėtų būti reglamentuojama Baudžiamajame kodekse. Be to, terminas „bendrininkavimas“ baudžiamojoje teisėje turi konkretų turinį (žr. BK 24, 25, 26 straipsnius), su kuriuo šioje normoje vartojama sąvoka nėra suderinta. Taip pat nesuprantamai pavartoti jungtukai ir (ar), tai kelia neaiškumų, kokiais atvejais veiksmai (neveikimas) bus vertinami kaip bendrininkavimas, o
kokiais atvejais - kaip aplaidus pareigų atlikimas. Be to, neaišku, koks turinys suteikiamas žodžių junginiui „aplaidus pareigų atlikimas“, kokiems subjektams tai taikoma ir kokias pasekmes sukelia bei kokią atsakomybę užtraukia taip kvalifikuoti veiksmai.

BK yra savarankiška nusikalstamos veikos sudėtis - nepranešimas apie nusikaltimą (BK 238 straipsnis). Tačiau pažymėtina, kad pagal BK 238 straipsnio 2 dalį už nepranešimą apie nusikaltimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai. Be to, šio nusikaltimo subjektas gali būti tik fizinis asmuo. Jeigu Projekto Nr. 1 24 straipsnio 5 dalies norma siekiama nustatyti baudžiamąją atsakomybę, svarstytinas jos suderinimas su šia BK norma, o esant siekiui nustatyti švelnesnę atsakomybės rūšį - tai taip pat turi būti aiškiai ir konkrečiai įvardyta, nurodant atsakomybę užtraukiančius veiksmus, jų subjektus ir pan.

Nesvarstyta

 

 

266.           

LAT

24

5

34

35

4

 

1

 

 

Taip pat pažymėtina, kad Projekto Nr. 1 24 straipsnio 4, 5 straipsnio nuostatos turėtų būti suderintos su to paties įstatymo projekto 34 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei 35 straipsniu ir išdėstytos nuosekliai viename straipsnyje.

Nesvarstyta

 

 

267.           

LAT

28

1

 

2. Projekto Nr. 1 28 straipsnio 1 dalyje siūloma išplėsti galiojančios redakcijos įstatymo 571 straipsnyje įtvirtintus darbo apribojimus asmenims, pripažintiems kaltais už išvardytas nusikalstamas veikas, įtraukiant ir kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus prieš vaikus. 28 straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio formuluotė „neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą“ (esanti ir galiojančios įstatymo redakcijos 571straipsnyje) reiškia, kad draudimai dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla būtų taikomi iki gyvenimo pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kad asmenims, pripažintiems kaltais dėl bent vieno iš nurodytų nusikaltimų, taikomi itin griežti ribojimai (draudimai) be teisės pasitaisyti, siūlytume apsvarstyti šių ribojimų proporcingumo klausimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl teisės į privatų gyvenimą ribojimo proporcingumo panašioje situacijoje, kai asmens duomenys apie padarytą lytinio pobūdžio nusikaltimą prieš nepilnametį buvo įrašyti į atitinkamą registrą, sukeldami tam tikrus apribojimus asmeniui, ir atmestas jo prašymas šiuos duomenis panaikinti, vertino tai, kad pagal nacionalinę teisę duomenys, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą, saugomi ilgą laikotarpį (20-30 m.), tačiau šiam pasibaigus ir nepadarius naujų nusikaltimų asmuo turi teisę reikalauti juos panaikinti. Be to, Teismas akcentavo asmens galimybę pateikti prašymą prokurorui (turint galimybę šio sprendimą vėliau skųsti teismui) panaikinti duomenis apie padarytą nusikalstamą veiką, jeigu jų saugojimas nebėra tikslingas atsižvelgiant į duomenų kaupimo tikslą, padaryto nusikaltimo pobūdį, asmens amžių, buvusį nusikaltimo padarymo metu, nuo nusikaltimo padarymo praėjusį laiką, asmenybės pasikeitimą. Atsižvelgdamas į tai Teismas sprendė, kad valstybėje egzistuojanti teisinė duomenų apie teistumą panaikinimo procedūra užtikrina nepriklausomą duomenų saugojimo teisėtumo kontrolę, grindžiamą apibrėžtais kriterijais, ir suteikia pakankamą bei adekvačią teisės į privatų gyvenimą apsaugos garantiją, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą, pateisinantį duomenų įrašymą į registrą. EŽTT pripažino, kad duomenų saugojimas labai ilgą laikotarpį galėtų kelti Žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio pažeidimo grėsmę, tačiau pabrėždamas asmens galimybę kreiptis dėl duomenų panaikinimo sprendė, kad nagrinėjamu atveju duomenų saugojimo laikas nebuvo neproporcingas siekiant konkretaus jų saugojimo tikslo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimą byloje B. B. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 5335/06).

Atsižvelgiant į galimą EŽTK 8 straipsnio pažeidimo grėsmę, svarstytina, ar neturėtų būti numatyta Projekto Nr. 1 28 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribojimų (draudimų) taikymo peržiūrėjimo galimybė praėjus tam tikram konkrečiai apibrėžtam, net jeigu ir labai ilgam, laiko tarpui, pvz., 20 ar 25 metams.

Nesvarstyta

 

 

268.           

LAT

42

 

 

3. Projekto Nr. 1 42 straipsnio nuostata, kad leidimas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka, diskutuotina. Sutiktina, kad CPK XXXIX skyriuje („Bylos dėl teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitos bylos, kurios pagal CK bei kitus įstatymus nagrinėtinos supaprastinto proceso tvarka“) reglamentuojamo teismo leidimo instituto paskirtis yra užtikrinti vaikų, neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų, sutuoktinių teisių apsaugą. Kita vertus, reikėtų įvertinti, ar teismo leidimo institutas yra tinkama procesinė bylų dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjimo tvarka. Abejonės dėl šio instituto tinkamumo kyla dėl to, kad teismo leidimo išdavimo tvarka paprastai sprendžiami klausimai, kai nėra ginčo, t. y. procesas yra supaprastintas, prioritetiškai rašytinis (CPK 582 straipsnio 1 dalis). Be to, šiuo atveju ypač svarbu tai, kad pagal CPK 582 straipsnio 7 dalį teismo nutartis išduoti teismo leidimą ar atsisakyti išduoti teismo leidimą neskundžiama apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į bylų dėl teismo leidimo išdavimo nagrinėjimo tvarkos ypatumus, svarstytina, ar tai yra tinkama procesinė tvarka spręsti klausimams dėl vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą. Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta, kad ši procesinė tvarka nurodytu atveju taikytina, siūlytume inicijuoti CPK XXXIX skyriaus nuostatų pakeitimus, taikytinus nagrinėjant bylas dėl vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą, numatant tokių bylų nagrinėjimą žodinio proceso tvarka bei įtvirtinant galimybę apskųsti teismo nutartį apeliacine tvarka.

Nesvarstyta

 

 

269.           

LAT

41

5

3

5

 

4. Siūlytume įvertinti Projekto Nr. 1 41 straipsnio 3 dalies ir 5 dalies 5 punkto suderinamumą: 3 dalyje numatyta, kad pagalbos planas sudaromas ne ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, o 5 dalies 5 punkte nurodyta, kad nustatęs, jog pagalbos plane nustatytos priemonės ir teiktos paslaugos per 12 mėnesių nepadėjo vaiko atstovams pagal įstatymą ir kartu su vaiku gyvenantiems asmenims pakeisti elgesio su vaiku <...>, atvejo vadybininkas kreipiasi į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Neaišku, ar pagal 5 dalies 5 punktą būtina laukti 12 mėnesių, ar šis terminas gali būti trumpesnis, jeigu jis pakankamas atitinkamoms išvadoms padaryti.

Nesvarstyta

 

 

270.           

LAT

38

40

42

43

1

4

4

5. Pažymėtina, kad iš Projekto Nr. 1 nuostatų (pvz., 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 40 straipsnio 4 dalis, 42, 43 straipsniai) neaiškus vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą teisinis kvalifikavimas ir sukeliamos pasekmės. Vaiko paėmimas iš esmės traktuojamas kaip faktinis, o ne juridinis, t. y. teisines pasekmes sukeliantis, veiksmas, taigi lieka neaišku, kokius teisinius padarinius faktinis vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo teisėtų atstovų sukelia tiek pačiam vaikui, tiek jo atstovams pagal įstatymą. Projekto Nr. 1 nuostatose vaiko paėmimas nesiejamas su vaiko atstovų statusu vaiko atžvilgiu, t. y. jų teisėmis ir pareigomis vaikui. Numatyta tik galimybė spręsti klausimą dėl laikinosios globos (rūpybos) nustatymo, tačiau globos (rūpybos) nustatymas savaime nereiškia tėvų (ar kitų vaiko atstovų) teisių ar pareigų vaikams pasikeitimo. Pagal CK 3.160 straipsnį, reglamentuojantį tėvų valdžios pasibaigimą, tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės ar tapus veiksniam, o tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko interesus, tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota arba vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų šios knygos nustatyta tvarka.

CK 3.155 straipsnyje nustatyta, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi; tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje; pagal 3.157 straipsnį tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus tėvus, teismo sprendimu pripažintus neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, ir kitus šiame kodekse nustatytus atvejus, 3.159 straipsnyje nustatyta, kad tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja; už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose; ir pan. Taigi lieka neaiškus šių ir kitų tėvų teises ir pareigas vaikams nustatančių normų santykis su siūlomu reglamentavimu dėl vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą. Šie neaiškumai turėtų būti išspręsti, o reglamentavimas - nuoseklus ir suderintas.

Projekto Nr. 2 25 straipsniu siūloma išdėstyti nauja redakcija CK 3.262 straipsnį, o jo 2 dalyje numatyti, kad nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju (t. y. teismo leidimo pagrindu paėmus vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą), vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota. Tačiau ši nuostata neišsprendžia pirmiau minėtų klausimų, nes neaišku, kokie atvejai vertintini kaip tėvų negalėjimas įgyvendinti savo teisių ir pareigų (ar tai faktinė, ar teisinė sąvoka ir kokiu pagrindu ji nustatytina), taip pat kaip ir kokias teises galės įgyvendinti tėvai, kai vaikas iš jų paimtas (atsižvelgiant į vaiko paėmimo pagrindą, kitas aplinkybes), kaip bus sprendžiami klausimai dėl tėvų atsakomybės už jų pareigų nevykdymą ir pan.

Nesvarstyta

 

 

271.           

LAT

45

45

1

2

 

6. Siūlytume patikslinti Projekto Nr. 1 45 straipsnio 1 ir 2 dalies normas, reglamentuojančias vaiko apgyvendinimą, nustatant apgyvendinimo prioritetus. Pagal siūlomą reglamentavimą pirmiausia numatyta, kad vaikas, paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą ar iš jam nesaugios aplinkos, laikinai apgyvendinamas pas socialinius globėjus, globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje ar vaiko socialinės globos institucijoje (1 dalis), ir tik 2 dalyje kaip papildoma galimybė numatytas vaiko laikinas apgyvendinimas pas artimuosius ar kitus giminaičius, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Siūlytume nustatyti, kad pirmiausia būtų įvertinta galimybė apgyvendinti vaiką pas jo artimuosius, jeigu tai neprieštarauja jo interesams, ir tik nesant tokios galimybės - globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje ar vaikų globos institucijoje.

Nesvarstyta

 

 

272.           

LAT

 

 

 

16. Pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadose dėl teikiamų įstatymų projektų pateiktoms pastaboms dėl esamų netikslumų, pasikartojimų, nukrypimo nuo teisės technikos ir panašaus pobūdžio trūkumų ir jų nekartojame.

17. Dėl kitų įstatymų projektų pastabų ir pasiūlymų neturime.

Nesvarstyta

 

 

273.           

Valstybės duomenų apsaugos inspekcija (VDAI)

2017-03-13

Nr. G-2017-3126

32

1

 

Dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Projektas)

1.   Projekto 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į šio įstatymo tikslą, turi teisę tvarkyti vaiko tėvų, kartu su vaiku gyvenančių asmenų ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, kai būtina išsiaiškinti, ar kyla grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams dėl vaiko tėvų arba faktiškai kartu su vaiku gyvenančių asmenų sveikatos būklės ar teistumo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 1 straipsnio 1 dalimi, ADTAĮ tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Taip pat ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad duomenų valdytojas privalo užtikrinti, jog asmens duomenys būtų tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti. Taigi ADTAĮ įtvirtintas asmens duomenų tvarkymo apimties proporcingumo siekiamiems tikslams principas reiškia, kad asmens duomenų turi būti tvarkoma tik tiek, kiek jų yra būtina teisėtam ir apibrėžtam tikslui pasiekti. Vadovaujantis šia ADTAĮ nuostata, negali būti tvarkomi pertekliniai asmens duomenys

Taip pat atkreipiame dėmesį į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – Reglamentas), kuris bus pradėtas taikyti nuo 2018 m. gegužės 25 d., 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, susijusį su Europos Sąjungos valstybės narės teise kaip teisiniu duomenų tvarkymo pagrindu. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai asmens duomenų tvarkymas grindžiamas valstybės narės teise, Reglamento 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog tokiame teisiniame pagrinde galėtų būti išdėstytos konkrečios nuostatos pagal šį reglamentą taikomų taisyklių pritaikymui, įskaitant bendrąsias sąlygas, reglamentuojančias duomenų valdytojo atliekamo duomenų tvarkymo teisėtumą, tvarkytinų duomenų rūšis, atitinkamus duomenų subjektus, subjektus, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti ir tikslus, dėl kurių asmens duomenys gali būti atskleisti, tikslo apribojimo principą, saugojimo laikotarpius ir duomenų tvarkymo operacijas bei duomenų tvarkymo procedūras, įskaitant priemones, kuriomis būtų užtikrintas teisėtas ir sąžiningas duomenų tvarkymas.

Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta aukščiau bei siekdami išvengti, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba netvarkytų perteklinių asmens duomenų, siūlome Projekto 32 straipsnio 1 dalyje numatyti, su kokiomis konkrečiomis nusikalstamomis veikomis, susijusius asmens duomenis, Vaiko teisių apsaugos tarnyba turi teisę tvarkyti. Taip pat atitinkamai siūlome papildyti Projekto 32 straipsnį pateikiant atvejus, kada laikoma, kad vaiko tėvų, kartu su vaiku gyvenančių asmenų sveikatos būklė gali kelti grėsmę vaiko sveikatai ir saugumui.

Nesvarstyta

 

 

274.           

VDAI

32

2

 

2.   Siūlome papildyti Projekto 32 straipsnio 2 dalį pateikiant nuorodą į konkretų šio įstatymo straipsnį, kuriame būtų numatyta, už kokias konkrečias nusikalstamas veikas pripažintų kaltais asmenų asmens duomenis Vaiko teisių apsaugos tarnyba turi teisę tvarkyti.

Nesvarstyta

 

 

275.           

VDAI

33

3

 

3.   Projekto 33 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi vieno iš vaiko tėvų, vaiko atstovų pagal įstatymą motyvuotą prašymą pateikti duomenis apie kartu su tuo vaiku gyvenančio asmens teistumą ar sveikatos būklę ir nustačiusi, kad pateiktas prašymas yra pagrįstas ir kyla grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, turi teisę pateikti šiuos duomenis prašančiajam ir nedelsdama privalo imtis veiksmų vaiko teisių apsaugai užtikrinti. Pažymėtina, kad iš šios Projekto nuostatos nėra aišku, kokiais kriterijais vadovaudamasi Vaiko teisių apsaugos tarnyba privalės įvertinti prašymo pagrįstumą, kad galėtų teikti ypatingus asmens duomenis. Atsižvelgdami į tai, siūlome tokio prašymo pagrįstumo vertinimą sieti su vaiko situacijos grėsmės lygiais (Projekto 38 straipsnis) bei nustatyti Vaiko teisių apsaugos tarnybai teises ir pareigas teikiant ypatingus asmens duomenis.

Nesvarstyta

 

 

276.           

VDAI

33

33

3

2

1

4.   Projekto 33 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba perduodama vienam iš vaiko tėvų, su kuriuo vaikas kartu gyvena, duomenis šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, privalo gauti rašytinį to asmens pasižadėjimą neatskleisti šių duomenų tretiesiems asmenims, o pagal šios dalies 2 punktą, perduodama vienam iš vaiko tėvų, su kuriuo vaikas kartu negyvena, duomenis (jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams) šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, privalo gauti rašytinį to asmens pasižadėjimą neatskleisti šių duomenų tretiesiems asmenims. Atkreipiame dėmesį, kad nurodytu atveju vienas iš vaiko tėvų, gavęs ypatingus asmens duomenis, susijusius su kito vaiko tėvo teistumu arba sveikatos būkle, negalėtų atskleisti šių asmens duomenų jokiems kitiems tretiesiems asmenims, pvz., advokatui. Atsižvelgdami į tai, siūlome tikslinti 33 straipsnio 3 dalį nurodant, kad: „Vaiko teisių apsaugos tarnyba perduodama vienam iš vaiko tėvų, su kuriuo vaikas kartu gyvena arba su kuriuo vaikas kartu negyvena, duomenis šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, privalo gauti rašytinį to asmens pasižadėjimą saugoti gautų asmens duomenų paslaptį bei neatskleisti šių asmens duomenų tretiesiems asmenims, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Nesvarstyta

 

 

277.           

VDAI

34

35

2

2

 

5.   Projekto 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmens, pateikusio šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją, pageidavimu turi būti išlaikytas jo anonimiškumas prieš trečiuosius asmenis, išskyrus ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismus. Siekdami, kad asmuo galėtų kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl asmenų, piktnaudžiaujančių minėta teise ir suteikiančių melagingą informaciją, siūlome papildyti Projekto 34 straipsnio 2 dalį nurodant, jog minėto asmens (pranešėjo) tapatybė gali būti atkleista ir tada, kai nustatomas melagingas informacijos suteikimas (Projekto 35 straipsnio 2 dalis).

Nesvarstyta

 

 

278.           

VDAI

49

49

4

4

14

6.   Projekto 49 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktuose numatoma teisė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai gauti ir tvarkyti informaciją ir asmens duomenis iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų, taip pat iš valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių tvarkomų valstybės registrų (kadastrų) ir žinybinių registrų, klasifikatorių, informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų. Atsižvelgdami į tai, kad šiuose 49 straipsnio 4 dalies punktuose yra įtvirtinama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai teisė gauti ir tvarkyti asmens duomenis, siūlome šiuos punktus apjungti į vieną punktą bei papildyti numatant, kad Valstybės vaiko teisių ir apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turi teisę gauti tiek minėtų asmens duomenų, kiek jų būtina šios tarnybos funkcijoms vykdyti.

Taip pat Projekto 49 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nepažeisdama konfidencialumo principo bei asmens duomenų teisinės apsaugos užtikrinimo turi teisę gauti iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų informaciją apie vaiką ir šeimą. Atkreipiame dėmesį, kad ADTAĮ 3 straipsnis nustato reikalavimus asmens duomenų tvarkymui. Siekdami suderinti šią Projekto 49 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintą nuostatą su ADTAĮ, siūlome vietoje žodžių „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nepažeisdama konfidencialumo principo bei asmens duomenų teisinės apsaugos užtikrinimo“ nurodyti, kad „Asmens duomenys, įskaitant ir ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, tvarkomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu.“.

Nesvarstyta

 

 

279.           

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga (VTAKĮ)

2017-03-14

Nr. G-2017-3176

 

 

 

Dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354

 

Nesvarstyta

 

 

280.           

VTAKĮ

1

1

1

1

 

1

2

3

4

 

1. Įvertinant tai, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas turėtų būti pagrindinis teisės aktas vaiko teisių apsaugos srityje, kuriame būtų įtvirtintos visos vaiko teisės ir laisvės, jų turinys bei įgyvendinimo, užtikrinimo ir apsaugos mechanizmai, taip pat atsižvelgiant į Įstatymo projekto turinį bei juo reglamentuojamus teisinius santykius, tikslintinos 1 straipsnio 1-4 dalių formuluotės, jas suderinant tarpusavyje.

Nesvarstyta

 

 

281.           

VTAKĮ

1

1

 

2. Tikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalies formuluotę, atsisakant nuostatos, jog šiuo įstatymu siekiama užtikrinti vaiko pareigų gynimo pagrindus, nes Įstatymo projekte neatskleista kaip bus ginamos vaiko pareigos ar užtikrinamas pareigų vykdymas, taip pat abejotina ar vaiko pareigų reglamentavimas galėtų (turėtų) būti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo reguliavimo dalykas.

Svarstytina galimybė Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip:

„1. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko gerovę ir tinkamą vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, teisių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, atitinkančią Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teises ir jų apsaugą, nuostatas, Lietuvoje.“

Nesvarstyta

 

 

282.           

VTAKĮ

1

4

 

3. Tikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 4 dalies formuluotę, įvertinant tai, kad pagrindines vaiko atstovų pagal įstatymą teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Civilinis kodeksas, o šiame Įstatymo projekte įtvirtintos tik bendrosios nuostatos bei, atsisakant atskirų vaiko teisių išskyrimo (pvz., „reguliuoja vaiko apsaugą nuo žalingos socialinės aplinkos“), išdėstyti jį taip:

„4. Šis įstatymas, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija ir jos fakultatyviniais protokolais, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, atsižvelgiant į specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje, nacionalinės teisės tradicijas, nustato pagrindines vaiko teises ir laisves, jų įgyvendinimo, apsaugos ir gynimo principus bei garantijas, reagavimo į vaiko teisių pažeidimą bei pagalbos vaikui ir (ar) jo atstovams pagal įstatymą organizavimo ir teikimo pagrindines sąlygas, vaiko atstovų pagal įstatymą ir kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas bei vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus.“

Nesutinkant su pasiūlyta formuluote, tikslinga 1 straipsnio 4 dalyje po žodžio „konvencija“ įrašyti žodžius „ir jos fakultatyviniais protokolais“; išbraukti žodžius „bei pareigas“ (argumentas – pareigos yra nustatytos kituose, konkrečios srities teisės aktuose, tarp jų ir tuose, į kuriuos projekto rengėjai daro nuorodas).

Nesvarstyta

 

 

283.           

VTAKĮ

2

2

1

2

 

4. Siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas sąvokas „atvejo vadyba“ ir „atvejo vadybininkas“, siekiant teisinio reglamentavimo aiškumo, nuoseklumo ir turint omenyje tai, kad kompleksinės pagalbos teikimas yra įtvirtintas ir kituose teisės aktuose, taip pat atsižvelgiant ir atitinkamai suderinant Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas su atitinkamomis Įstatymo projekto Antrojo skirsnio „Pagalbos organizavimas“ nuostatomis.

Iš siūlomo teisinio reglamentavimo nėra aišku, kas yra „atvejis“ bei koks yra atvejo vadybininko vaidmuo, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, ir jo santykis, įgalinimai kitų valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu.

Sąvoka „atvejo vadyba“ turėtų būti tikslinama, išplečiant ją. Manytina, kad atvejo vadybos tikslas – negali būti vienintelis ir išimtinis, t. y. tik vaiko atstovų pagal įstatymą įgalinimas savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, kad atvejo vadyba yra apibrėžiama kaip koordinuota kompleksinė pagalba vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą ir turint omenyje Įstatymo tikslą, manytina, kad praktikoje yra daugybė įvairių vaiko teisių pažeidimo atvejų, kai visų pirma vaikui (taip pat ir vaiko atstovams pagal įstatymą) turi būti suteikta visa reikalinga pagalba tam, kad jis galėtų sugrįžti į socialinę aplinką ir joje pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje.

Formuluotė tikslintina ir atsisakant žodžio „ilgalaikės“, nes iš Įstatymo projekto VI skyriaus Antro skirsnio turinio nėra aišku kas laikytina ilgalaike, kas trumpalaike pagalba (nustatytas tik maksimalus 12 mėnesių pagalbos teikimo terminas, Įstatymo projekto 41 straipsnio 3 dalis, 5 dalies 5 punktas). Be to, neretai paslaugų (pagalbos) teikimo trukmę lemia jos efektyvumas.

Nesvarstyta

 

 

284.           

VTAKĮ

2

3

 

5. Tobulinti Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalies formuluotę, prieš žodžių junginį „bendruomenėje teikiamos“ įrašant žodžius „gyvenamosios vietos“. Formuluotė tikslintina ir turint omenyje tai, kad ne visi vaikai auga (savo) šeimoje, šeimos aplinkoje, tačiau jiems, taip pat jų atstovams pagal įstatymą, gali būti reikalingos paslaugos bendruomenėje (t. y. kuo arčiau jų gyvenamosios vietos).

Nesvarstyta

 

 

285.           

VTAKĮ

2

5

 

6. Tikslinti Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą mobiliosios komandos sąvokos apibrėžimą, nes neaišku, ar tai bus komandos, sudarytos iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, ar iš jos teritorinių padalinių savivaldybėse, specialistų, taip pat neaišku kokią pagalbą, pagal šiai tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams priskirtą kompetenciją, teiks šios komandos.

Įvertinant tai, kad jog šios normos bei Įstatymo projekto VI skyriaus Antro skirsnio turinys suponuoja, kad bus sudaryta ne viena mobilioji komanda, vietoj žodžio „kuri“ įrašyti „kurios“.

Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalies nuostatos turėtų būti tikslinamos turint omenyje ir tai, kad mobilios komandos paslaugos ir pagalba gali būti reikalinga ir jų teikimas turėtų būti užtikrintas ir tais atvejais, kai vaikas negyvena savo šeimoje (su savo tėvais), o gyvena su kitais atstovais pagal įstatymą ar kitais teisėtais atstovais.

Nesvarstyta

 

 

286.           

VTAKĮ

2

6

 

7. Svarstytina galimybė tikslinti Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąvoka „Pagalbos planas“, atitinkamai trumpinant ir konkretizuojant šios dalies nuostatas, pvz., svarstytina, ar pateiktas pavyzdinis asmenims būtinų priemonių sąrašas nėra atitinkamų paslaugų dalis. Taip pat svarstytina, ar kriterijai, į kuriuos privalomai turėtų būti atsižvelgiama sudarant pagalbos planą, plano turinys ir kitos aplinkybės neturėtų būti išsamiau reglamentuoti atskirame Įstatymo straipsnyje (pvz., individualus pagalbos planas turėtų atitikti vaiko amžių, brandą, lytį, psichikos ir fizines savybes, sveikatą, ugdymosi poreikius, turimus socialinius įgūdžius ir kt.; pagalbos plane turėtų būti nustatyti pagalbos tikslai, konkrečios priemonės, situacijos pokyčių stebėsena, laukiami rezultatai, vykdymo laikotarpis, tvarka, atsakingi asmenys ir kt.).

Siekiant vieningo teisės normų supratimo, aiškinimo ir taikymo, siūlytina Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinti kartu su vaiku gyvenančių asmenų sąvoką.

Nesvarstyta

 

 

287.           

VTAKĮ

2

7

 

8. Siūlytina Įstatymo projekto 2 straipsnio 7 dalyje išbraukti žodį „tai“.

Nesvarstyta

 

 

288.           

VTAKĮ

2

8

 

9. Siūlytina Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį papildyti nauju sakiniu: „Jeigu asmens amžius nežinomas ir yra priežasčių manyti, kad asmuo yra jaunesnis nei 18 metų, jis laikomas vaiku, iki bus nustatyta priešingai.“

Nesvarstyta

 

 

289.           

VTAKĮ

2

9

 

10. Įstatymo projekto 2 straipsnio 9 punktą suderinti su Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis vaiko atstovavimą pagal įstatymą ir svarstyti tikslingumą įtvirtinti dvi sąvokas: „vaiko atstovai pagal įstatymą“ ir „kiti teisėti vaiko atstovai“.

Pastebėtina ir tai, kad Įstatymo projekte sąvoka „vaiko atstovai pagal įstatymą“ yra vartojama, siekiant reglamentuoti išimtinai vaiko ir jo tėvų (globėjų, rūpintojų) atitinkamus santykius, asmenines tėvų teises ir pareigas, todėl neužtikrinus sąvokų atskyrimo ir tikslaus jų vartojimo, praktikoje gali kilti nesklandumų.

Nesvarstyta

 

 

290.           

VTAKĮ

2

10

 

11. Siūlytina tikslinti ir išplėsti Įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą Vaiko teisių apsaugos tarnybos sąvoką, atsižvelgiant į tai, kad kuriamas centralizuotas vaiko teisių apsaugos institucijų modelis ir Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bus pavaldūs šiuo metu savivaldybių administracijų sudėtyje esantys vaiko teisių apsaugos skyriai.

Atitinkamai Įstatyme turėtų būti atskirtos Vaiko teisių apsaugos tarnybos (centrinės nacionalinės institucijos) ir jos teritorinių padalinių – vaiko teisių apsaugos skyrių ar pan. funkcijos, įgaliojimai ir t.t.

Nesvarstyta

 

 

291.           

VTAKĮ

4

1

1

12. Siūlytina tobulinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 punkto formuluotę ir išdėstyti ją taip:

„1) geriausių vaiko interesų prioritetiškumo. Priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, ir tam tikslui turi būti imamasi visų reikiamų teisinių ir administracinių priemonių;“

Nesvarstyta

 

 

292.           

VTAKĮ

4

1

3

13. Tikslinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 3 punkto formuluotę ir ją išdėstyti taip:

„3) vaiko nuomonės išklausymo. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į vaiko nuomonę, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti atsižvelgiama;“

Nesvarstyta

 

 

293.           

VTAKĮ

4

1

4

14. Įstatymo projekto 4 straipsnio 4 punkto nuostatas suderinti su Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio nuostatomis ir išdėstyti ją taip:

„4) nediskriminavimo. Kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių. Kiekvienam vaikui be jokios diskriminacijos garantuojamos visos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje ir jos fakultatyviniuose protokoluose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose įtvirtintos teisės ir laisvės.“

Nesvarstyta

 

 

294.           

VTAKĮ

4

1

5

15. Tikslinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 5 punkto formuluotę, po žodžio „savybes“ įrašant žodžius „bei poreikius“.

Nesvarstyta

 

 

295.           

VTAKĮ

4

1

6

16. Tikslinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 6 punkto formuluotę, kadangi neaišku, kodėl ir kokiais argumentais vadovaujantis viena iš vaiko teisių (teisė į sveikas ir normaliam vystymuisi reikalingas sąlygas) yra išskirta kaip principas.

Nesvarstyta

 

 

296.           

VTAKĮ

4

1

8

17. Siūlytina Įstatymo projekto 4 straipsnio 8 punktą išdėstyti taip:

„8) bendradarbiavimo. Vaiko teisių užtikrinimas ir apsauga grindžiami valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, vietos bendruomenės ir kitų šiame procese dalyvaujančių asmenų koordinuotu ir nuosekliu bendradarbiavimu su vaiko atstovais pagal įstatymą ir tarpusavyje, reikalingos informacinės ir kitokios pagalbos teikimu.“

Nesvarstyta

 

 

297.           

VTAKĮ

4

1

9

18. Įstatymo projekto 4 straipsnio 9 punktą siūlytina išdėstyti taip:

„9) prieinamumo. Vaikui reikalinga pagalba ir paslaugos organizuojamos ir teikiamos kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos, neatskiriant vaiko nuo jo atstovų pagal įstatymą (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus) ir taip, kad atitiktų vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą poreikius bei interesus;“

Nesvarstyta

 

 

298.           

VTAKĮ

4

1

10

19. Siūlytina Įstatymo projekto 4 straipsnio 10 punktą išdėstyti taip:

„10) efektyvumo. Vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą būtinos paslaugos ir pagalba, siekiant užtikrinti tinkamą vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą, organizuojama ir teikiama, ekonomiškai ir racionaliai naudojant turimus išteklius;“

Nesvarstyta

 

 

299.           

VTAKĮ

4

1

11

20. Siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 11 punkto formuluotę, nes nėra aiškus šios normos turinys ir tikslas – kokios priemonės turimos omenyje, taip pat neaišku kaip sveikatos priežiūros paslaugų visuma gali būti derinama su sveikatos priežiūra, kokios yra specialiosios vaiko apsaugą užtikrinančios priemonės, ir išdėstyti jį taip:

„11. visapusiškumo. Siekiant sudaryti sąlygas tinkamam vaiko teisių įgyvendinimui ir jų apsaugai, įvertinamas vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą būtinos pagalbos, paslaugų poreikis ir užtikrinamas suderintas jų teikimas.“

Nesvarstyta

 

 

300.           

VTAKĮ

5

 

 

21. Siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 5 straipsnį, įtvirtinant, kad Įstatymui teikiama pirmenybė, kai kiti teisės aktai reglamentuoja kitaip arba kai konkretūs vaiko teisių apsaugos santykiai nėra sureguliuoti (galimai paliekant galiojančią 5 straipsnio redakciją). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vaiko teisių apsaugos principai išdėstyti 4, ne 3 straipsnyje, kaip nurodoma Įstatymo projekte.

Nesvarstyta

 

 

301.           

VTAKĮ

II

 

Y

22. Įvertinus Įstatymo projekto II skyriaus turinį, pastebėtina, jog vaiko teisių ir laisvių spektras yra platesnis, nei pateiktas projekte. Todėl siūlytina atitinkamai keisti skyriaus pavadinimą, taip pat, įvertinant aplinkybę, jog vaiko teisės įtvirtintos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, siūlytina svarstyti galimybę šiame skyriuje įtvirtinti vaiko teisių įgyvendinimo, užtikrinimo bei gynimo mechanizmus ir valstybės įsipareigojimus šioje srityje.

Nesvarstyta

 

 

302.           

VTAKĮ

7

1

2

23. Tikslinti Įstatymo projekto 7 straipsnio 2 punkto formuluotę, išbraukiant žodį „tėvų“, kadangi šio įstatymo nuostatos nereglamentuoja ir neturėtų reglamentuoti vaiko tėvų teisės į sveikatos priežiūrą ir šios teisės įgyvendinimo.

Nesvarstyta

 

 

303.           

VTAKĮ

7

1

3

24. Įstatymo projekto 7 straipsnio 3 punktą išdėstyti taip:

„3) vaikų ligų profilaktikos, kvalifikuotos medicinos pagalbos užtikrinimu“.

Nesvarstyta

 

 

304.           

VTAKĮ

8

8

 

1

T

25. Įvertinant Įstatymo projekto 8 straipsnio turinį ir žodžio „individualumas“ lingvistinę reikšmę (psichinių asmenybės savybių savitas derinys; asmenybės unikalumas), siūlytina Įstatymo projekto 8 straipsnio pavadinime žodį „individualumą“ pakeisti žodžiu „identiškumą“. Ta pati pastaba taikytina ir 8 straipsnio 1 dalies formuluotei.

Nesvarstyta

 

 

305.           

VTAKĮ

9

 

 

26. Keisti iš esmės Įstatymo projekto 9 straipsnio pavadinimą bei straipsnio dalių formuluotes, kadangi jame nurodytos kelios savarankiškos vaiko laisvės, kurios negali būti sutapatinamos bei susiaurinamos ir kurias tikslinga dėstyti atskiruose straipsniuose ar atskirose straipsnių dalyse (atitinkamai keičiant straipsnio pavadinimą): vaiko teisė į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę negali būti sutapatinama su vaiko žodžio, minties, religijos ir sąžinės laisve (9 straipsnio 1 dalis) ir vaiko teisė dalyvauti visuomenės gyvenime, teisė į asociacijų ir taikių susirinkimų laisvę negali būti sutapatinama su teise reikšti savo pažiūras, juo labiau šios laisvės negali būti laikomos vaiko laisvės į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę sudėtinėmis dalimis (9 straipsnio 2 dalyje).

Siūlytina svarstyti tikslingumą šį straipsnį išdėstyti taip:

„9 straipsnis. Vaiko teisė į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, kitas socialines teises

1. Vaikas turi teisę į privatų asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, būsto neliečiamybę, bendravimo privatumą, susirašinėjimo slaptumą, garbę ir orumą, asmens neliečiamybę ir laisvę.

2. Vaikas turi teisę į minties, sąžinės laisvę, teisę laisvai pasirinkti, išpažinti ir skelbti religiją arba tikėjimą. Vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą vadovauti vaikui įgyvendinant šias jo teises taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko gebėjimus.

3. Vaikas turi teisę dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisę į žodžio laisvę, apimančią laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas žodine, rašytine ar kita forma arba kitais vaiko pasirinktais būdais.

4. Šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytas vaiko teises ir laisves ir jų garantijas nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai.

5. Vaiko teisė į tikėjimo laisvę, žodžio laisvę ir teisė dalyvauti taikiuose susirinkimuose ir organizacijose gali būti ribojama tik įstatymu ir kai būtina garantuoti valstybės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, kitų asmens pagrindines teises ir laisves.“

Nesvarstyta

 

 

306.           

VTAKĮ

10

 

 

27. Įstatymo projekto 10 straipsnį siūlytina išdėstyti taip:

„10 straipsnis. Vaiko teisė laisvai reikšti savo pažiūras

Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais ir jam turi būti suteikta galimybė būti išklausytam tiesiogiai arba, nesant tokios galimybės – per atstovą ar kitus asmenis, teisės aktų nustatyta tvarka. Vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriamas deramas dėmesys.

Vaiko teisė laisvai reikšti savo pažiūras ir būti išklausytam garantuojama, sukuriant aplinką, leidžiančią vaikui pasinaudoti šia teise, suteikiant vaikui, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, visą būtiną informaciją ir patarimus bei kitais teisės aktuose nustatytais būdais.

Nesvarstyta

 

 

307.           

VTAKĮ

11

1

 

28. Atsižvelgiant į Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, keistinas 11 straipsnio pavadinimas, po žodžio „gyventi“ įrašant žodžių junginį „ir bendrauti“.

Nesvarstyta

 

 

308.           

VTAKĮ

11

1

 

29. Iš esmės tobulinti Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies formuluotę, suderinant ją su Civilinio kodekso 3.161 straipsnio nuostatomis ir atskleidžiant vaiko teisės gyventi su abiem tėvais turinį, nes neaišku kaip ir kokių veiksmų įpareigotos imtis valstybės ir savivaldybių institucijos, užtikrindamos vaiko teisę gyventi su abiem tėvais tėvų skyrybų atvejais, taip pat tais atvejais, kai vaikas gimsta tėvams nesudarius santuokos ir gyvenant skyrium.

Nesvarstyta

 

 

309.           

VTAKĮ

11

38

2

2

 

4

30. Tikslinti Įstatymo projekto 11 straipsnio 2 dalies formuluotę, vaiko skubaus paėmimo iš tėvų pagrindus (sąlygas) suderinti su Įstatymo projekto 38 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytais pagrindais bei Civilinio kodekso 3.180 straipsnio 1 dalies, 3.250 straipsnio 1 dalies, 3.254 straipsnio nuostatomis.

Nesvarstyta

 

 

310.           

VTAKĮ

11

 

 

31. Papildyti Įstatymo projekto 11 straipsnį vaiko teise gauti informaciją apie tėvus, gyvenančius atskirai nuo vaiko, jei tai atitinka vaiko interesus.

Nesvarstyta

 

 

311.           

VTAKĮ

12

 

 

32. Papildyti Įstatymo projekto 12 straipsnio pavadinimą, prieš žodį „gyvenimo“ įrašant žodį „tinkamas“. Ta pati pastaba taikytina ir šio straipsnio turiniui.

Nesvarstyta

 

 

312.           

VTAKĮ

12

 

 

33. Keltina abejonė dėl Įstatymo projekto 12 straipsnio formuluotės korektiškumo, kadangi Įstatymo projekte nėra nurodytas valstybės, savivaldybių institucijų bei įstaigų pareigos užtikrinti vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, mechanizmas. Todėl siūlytina šį straipsnį išdėstyti taip:

„12. Vaiko teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas

Vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka padeda tėvams ir kitiems atstovams pagal įstatymą įgyvendinti šią teisę“.

Nesvarstyta

 

 

313.           

VTAKĮ

15

 

 

34. Įstatymo projekto 15 straipsnį siūlytina išdėstyti taip:

„15 straipsnis. Vaiko teisė gauti viešąją informaciją

1. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė naudotis viešąja informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie vaiko gerovės ir skatina jo fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį vystymąsi.

2. Valstybė skatina visuomenės informavimo priemones skleisti informaciją naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu požiūriu, prisidedančią prie vaiko gerovės ir skatinančios jo fizinį, protinį, dvasinį ir dorovinį vystymąsi, ugdančią pagarbą vaiko tėvams ir kitiems atstovams pagal įstatymą, žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, kultūriniam identitetui ir kitais teisės aktuose nustatytais švietimo tikslais bei formuoti principus ir numatyti priemones, padedančias apsaugoti vaiką nuo neigiamą poveikį jam darančios informacijos.

3. Valstybė skatina ir remia vaikams skirtos literatūros leidimą ir platinimą bei priemones, užtikrinančias vaiko teisių apsaugos principų ir nuostatų sklaidą.“

Nesvarstyta

 

 

314.           

VTAKĮ

17

 

 

35. Įvertinant Įstatymo projekto 17 straipsnio turinį, siūlytina keisti jo pavadinimą, papildant vaiko teise į saviraiškos laisvę ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„17 straipsnis. Vaiko teisė į saviraiškos laisvę, poilsį ir laisvalaikį, žaisti ir dalyvauti kultūrinėje veikloje

1. Vaikas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, atitinkantį jo amžių, sveikatos būklę bei poreikius.

2. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė ir sudarytos sąlygos žaisti, kurti meno kūrinius, dalyvauti kultūriniuose renginiuose, žaidynėse ir jo amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose.

3. Valstybės ir savivaldybių institucijos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio ir sveikatingumo centrus, stovyklas bei imasi kitų veiksmų ir priemonių, siekdamos sudaryti tinkamas sąlygas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų vaiko teisių įgyvendinimui.“

Nesvarstyta

 

 

315.           

VTAKĮ

18

 

 

36. Įstatymo projekto 18 straipsnio nuostatos, lyginant su dabar galiojančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija, susiaurina neįgalaus vaiko teisių užtikrinimo garantijas, todėl siūlytina papildyti Įstatymo projekto 18 straipsnį nuostatomis dėl darbuotojų (mokytojų, auklėtojų, socialinių darbuotojų), dirbančių su neįgaliais vaikais, specialaus rengimo (galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 33 straipsnis) ir nuostatomis dėl valstybės ir savivaldybių institucijų pareigos užtikrinti neįgaliems vaikams ir jų šeimoms reikalingų paslaugų teikimą jų gyvenamosios vietos bendruomenėje.

Nesvarstyta

 

 

316.           

VTAKĮ

19

1

 

37. Tobulinti Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies formuluotę, tikslinant frazę „užtikrinti vaiko apsaugą“.

Nesvarstyta

 

 

317.           

VTAKĮ

20

 

N

38. Siūlytina svarstyti galimybę papildyti Įstatymo projektą nauju 20 straipsniu, įtvirtinančiu vaiko teisę į mokslą, ir jį išdėstyti taip:

„20 straipsnis. Vaiko teisė mokytis

1. Vaikas turi teisę mokytis, siekiant kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą, protinius ir fizinius gebėjimus ir padėti juos nuolat tobulinti, ugdyti pilietiškumą, pagarbą tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą, žmogaus teisėms, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir vertybėms bei įgyvendinti kitus švietimo tikslus, parengti vaiką savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

2. Atsižvelgdami į vaiko amžių ir jo išsilavinimo lygį, tėvai arba kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę parinkti švietimo įstaigą, mokymosi formą bei metodus pagal vaiko protines ir fizines galias, įsitikinimus bei gabumus. Sprendžiant šį klausimą, atsižvelgiama į vaiko nuomonę.

3. Kiekvienas vaikas turi į teisę valstybės paramą atskleidžiant ir ugdant talentus bei gabumus.

4. Vaikui, kuriam laikinai atimta ar apribota laisvė, turi būti sudarytos sąlygos mokytis.

5. Valstybė imasi priemonių, kurios skatintų vaikus nuolat lankyti mokyklą, mažintų mokinių palikusių mokyklą, skaičių.

6. Vaiko teisę mokytis garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos švietimo ir kiti įstatymai bei teisės aktai.“

Nesvarstyta

 

 

318.           

VTAKĮ

 

 

*

39. Atkreiptinas dėmesys, jog galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnyje įtvirtintos drausmės ir auklėjimo poveikio priemonės, kurios gali būti taikomos vaikui, tarp jų ir mokykloje. Šių nuostatų nėra Įstatymo projekte. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti tikslinamos Įstatymo projekto nuostatos arba Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 59 straipsnio 5 dalies 7 punkto nuostatos, kuriose įtvirtintos nuorodos į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kaip teisės aktą, nustatantį drausmines auklėjimo priemones nepilnamečiui (mokiniui).

Nesvarstyta

 

 

319.           

VTAKĮ

2

 

P

40. Atsižvelgiant į tai, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas dėstomas nauja redakcija ir jo nuostatos, reglamentuojančios vaiko teisių apsaugos garantijas įvairiose situacijose, aplinkose iš esmės keičiasi, svarstytina, ar Įstatymo projekte neturėtų būti numatyta pareiga Vyriausybei peržiūrėti ir, esant poreikiui, inicijuoti atitinkamų sričių įstatymų pakeitimus, įtvirtinant vaiko teisių įgyvendinimo ir apsaugos garantijas.

Nesvarstyta

 

 

320.           

VTAKĮ

23

 

T

41. Įstatymo projekto 23 straipsnio pavadinimas derintinas su šio straipsnio turiniu ir svarstytinas tokio turinio normų įtvirtinimo tikslingumas.

Nesvarstyta

 

 

321.           

VTAKĮ

24

3

2

 

 

42. Įstatymo projekto 24 straipsnio 2 dalies nuostatos derintinos su 3 straipsnio nuostatomis, apibrėžiančiomis visas smurto formas. Priešingu atveju lieka neaiškūs argumentai, kuriais remiantis numatyta atsakomybė tik už fizinio ir psichologinio smurto demonstravimą. Svarstytinas tikslingumas frazę „įskaitant fizines bausmes“ perkelti po žodžio „fizinio“ arba jos atsisakyti kaip perteklinės, nes 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinta fizinės bausmės apibrėžtis apima ir fizines bausmes.

Nesvarstyta

 

 

322.           

VTAKĮ

24

3

1

43. Siūlytina Įstatymo projekto 24 straipsnio 3 dalies 1 sakinį patikslinti, nurodant, kad kiekvienam vaikui, galimai nukentėjusiam ar nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos ar tapusiam jos liudytoju, turi būti užtikrintas nuoseklus, sisteminis reikalingos pagalbos ir paramos teikimas bei apsauga. Minėtos 3 dalies 2 sakinį siūlytina patikslinti, numatant, kad pagalba, parama ir apsauga teikiama tol, kol yra būtina, siekiant pašalinti nusikalstama veika sukeltus padarinius ir (ar) užtikrinti vaiko saugumą.

Nesvarstyta

 

 

323.           

VTAKĮ

24

4

 

44. Įstatymo projekto 24 straipsnio 4 dalyje po žodžio „privalo“ įrašyti žodį „nedelsiant“.

Nesvarstyta

 

 

324.           

VTAKĮ

24

5

 

45. Įstatymo projekto 24 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių junginio „suprantami kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas“ įrašyti „užtraukia įstatymuose numatytą atsakomybę“.

Nesvarstyta

 

 

325.           

VTAKĮ

24

6

 

46. Svarstytina galimybė Įstatymo projekto 24 straipsnio 6 dalyje vietoj žodžių „formų, įskaitant fizines bausmes“ įrašyti žodžius arba kitų jo teisių pažeidimo“ bei po žodžio „amžių“ įrašyti žodį „brandą“.

Nesvarstyta

 

 

326.           

VTAKĮ

24

7

 

47. Svarstytina, ar Įstatymo projekto 24 straipsnio 7 dalyje neturėtų būti nurodytas platesnis priemonių sąrašas, skirtas ne tik apsaugoti vaiką nuo smurto, bet ir nuo kitų jo teisių pažeidimo, taip pat garantuojančios galimybę gauti informaciją apie jo teises ir jų įgyvendinimo bei gynimo galimybes.

Nesvarstyta

 

 

327.           

VTAKĮ

25

3

 

48. Įstatymo projekto 25 straipsnio 3 dalyje teiktina nuorodą ne į Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą, o į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą

Nesvarstyta

 

 

328.           

VTAKĮ

27

27

35

1

3

2

 

49. Nepaneigiant svarbos apsaugoti vaiką nuo seksualinio išnaudojimo, išnaudojimo pornografijai ir prostitucijai, vaiko pirkimo ar pardavimo, diskutuotina, ar neturėtų būti užtikrinama vaiko apsauga ir nuo kitų nusikalstamų veikų (27 straipsnio 1 dalis), o Įstatymo projekto 27 straipsnio 3 dalyje nurodytiems subjektams įtvirtinta pareiga informuoti apie galimas nusikalstamas veikas vaiko teisių apsaugos tarnybą ir (ar) policiją. Taip pat keltinas klausimas kodėl nenumatyta pareiga pranešti apie kitas galimas nusikalstamas veikas prieš vaiką ir nenumatytas pagalbos teikimas vaikams, nukentėjusiems nuo kitų nusikalstamų veikų. Ta pati pastaba taikytina ir Įstatymo projekto 35 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Jeigu nebūtų atsižvelgta į pateiktą pastabą, siūlytina tikslinti Įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias pareigą pranešti gavus pagrįstos informacijos apie galimai padarytas išvardytas nusikalstamas veikas. Manytina, jog nuostata „gavus pagrįstos informacijos“ yra netiksli ir ribojanti pranešimo pareigą, turint omenyje Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR, nuostatas.

Paminėtina, jog minėtos Konvencijos 12 straipsnyje  įtvirtinta, kad dirbti su vaikais pakviestiems specialistams taikomos konfidencialumo taisyklės turi neriboti jų galimybės pranešti už vaiko apsaugą atsakingoms tarnyboms apie visus atvejus, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad vaikas tapo seksualinio išnaudojimo ar seksualinės prievartos auka; taip pat, kad kiekvienas asmuo, žinantis arba sąžiningai įtariantis, kad vaikas yra seksualiai išnaudojamas ar seksualiai prievartaujamas, būtų skatinamas pranešti apie tai kompetentingoms tarnyboms.

Taip pat minėtos Direktyvos 16 straipsnyje įtvirtinta, kad tam tikriems specialistams, kurių pagrindinis darbas susijęs su vaikais, taikomos konfidencialumo taisyklės turi netrukdyti jiems teikti pranešimų už vaikų apsaugą atsakingoms tarnyboms, jeigu pagrįstai mano, kad vaikas yra nukentėjęs nuo atitinkamų nusikalstamų veikų; taip pat, kad kiekvienas asmuo, kuris žino arba pagrįstai įtaria, kad padaryta atitinkama nusikalstama veika, būti skatinamas pranešti apie tai kompetentingoms tarnyboms.

Be to, paminėtina, jog Įstatymo projekto 27 straipsnio 3 dalyje turėtų būti numatyta pareiga informuoti ne Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o jos teritorinį padalinį pagal nukentėjusio vaiko buvimo vietą.

Siekiant užtikrinti informacijos, duomenų apie galimai nukentėjusius vaikus kaupimo ir sisteminimo, atsakingo reagavimo į nurodytus atvejus bei pagalbos ir paramos vaikams užtikrinimą, siūlytina įtvirtinti pareigą teritoriniams Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos padaliniams ir policijai, prokuratūrai apie galimai nuo atitinkamos nusikalstamos veikos nukentėjusį vaiką ar tapusį jos liudytoju, nedelsiant informuoti Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.

Nesvarstyta

 

 

329.           

VTAKĮ

27

2

4

8

2

50. Siūlytina išbraukti 27 straipsnio 4 dalies 2 sakinį, atitinkamą (bendrą) nuostatą įtvirtinant 2 straipsnio 8 dalyje (vaiko sąvokoje).

Nesvarstyta

 

 

330.           

VTAKĮ

28

3

 

51. Įstatymo projekto 28 straipsnio 3 punkte siūloma įtvirtinti draudimą „teikti paslaugas vaikui“. Svarstytina, ar tokiu būdu nėra susiaurinamas asmenų, kuriems taikomas šis draudimas ratas, turint omenyje tai, kad galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 571 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas „vertis individualia veikla“ (ne „teikti paslaugas“).

Nesvarstyta

 

 

331.           

VTAKĮ

29

1

 

52. Siekiant suderinti Įstatymo projekto 29 straipsnio pavadinimą ir jo turinį, 29 straipsnio 1 punkte brauktinas žodis „pareigas“.

Nesvarstyta

 

 

332.           

VTAKĮ

30

4

 

53. Siūlytina Įstatymo projekto 30 straipsnio 4 ar naujoje dalyje įtvirtinti nuostatą, kad priimant sprendimus bet kokiu su vaikus susijusiu klausimu turi būti vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais bei turi būti išklausoma vaiko nuomonė ir į ją atsižvelgiama, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą bei jeigu ji neprieštarauja vaiko interesams.

Nesvarstyta

 

 

333.           

VTAKĮ

31

2

 

54. Atsižvelgiant į tai, kad galiojantys įstatymai nenumato galimybės tėvams pasirinkti kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ir Įstatymo projekto autoriai tokių pakeitimų neteikia, taip pat į tai, kad paskyrus kitą vaiko atstovą pagal įstatymą vaiko tėvai netenka galimybės įgalioti kitus asmenis atlikti konkrečius veiksmus, susijusius su vaikų atstovavimu ir toks atstovavimas netenka prasmės, įvertinant tai, kad 31 straipsnio 2 dalies nuostatos „suteikti teisę įgaliotam asmeniui atstovauti vaikui tėvų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos atveju“ prieštarauja projekto 31 straipsnio 1 dalies nuostatoms, tikslintina 31 straipsnio 2 dalies formuluotė.

Nesvarstyta

 

 

334.           

VTAKĮ

32

1

 

55. Įstatymo projekto 32 straipsnio 1 dalyje po žodžių „vaiko tėvų“ įrašytini žodžiai „kitų vaiko atstovų pagal įstatymą“.

Nesvarstyta

 

 

335.           

VTAKĮ

32

2

 

56. Patikslinti 32 straipsnio 2 dalį, pateikiant nuorodą į konkretų Įstatymo projekto straipsnį. Taip pat svarstytina, jog būtų tikslinga neapsiriboti vien tik nesunkiais ar apysunkiais nusikaltimais prieš nepilnametį, nes vaiko teisių užtikrinimo požiūriu gali būti reikšminga informacija apie asmens teistumą ir padarytas nusikalstamas veikas ir kitų asmenų atžvilgiu (pvz., smurtas artimoje aplinkoje).

Nesvarstyta

 

 

336.           

VTAKĮ

34

1

 

57. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, Įstatymo projekto 34 straipsnio 1 dalies nuostatas siūlytina suderinti su Civilinio kodekso 3.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir išdėstyti ją taip:

„1. Švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų bei įstaigų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, kiti asmenys, turintys duomenų apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, taip pat apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (žiaurus tėvų elgesys su vaikais, tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ir kiti vaiko teisių pažeidimai), privalo apie tai nedelsdami informuoti vaiko teisių apsaugos tarnybą pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą.“.

Nesvarstyta

 

 

337.           

VTAKĮ

34

3

 

58. Papildyti Įstatymo projekto 34 straipsnio 3 dalį, prieš žodį „vaikas“ įrašant „Įstatymų nustatyta tvarka“.

Nesvarstyta

 

 

338.           

VTAKĮ

36

2

 

59. Įvertinant tai, kad šiuo metu teisės aktai nereglamentuoja prevencinės pagalbos teikimo, tikslintina Įstatymo projekto 36 straipsnio 2 dalies formuluotė arba turėtų būti pateikti atitinkami lydimųjų teisės aktų ar kitų svarstomo įstatymo straipsnių nuostatų pakeitimai ir įtvirtintos bendros prevencinės pagalbos vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą teikimo ir organizavimo nuostatos (pagrindai, principai, institucijų bendradarbiavimas ir sprendimų koordinavimas ir kt.).

Nesvarstyta

 

 

339.           

VTAKĮ

37

34

1

1

 

60. Papildyti Įstatymo projekto 37 straipsnio 1 dalį nuoroda į šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, taip pat po žodžių junginio „jo santykius su vaiko atstovais pagal įstatymą“ įrašyti „ir (ar) kitais kartu gyvenančiais asmenimis“.

Nesvarstyta

 

 

340.           

VTAKĮ

37

37

1

2

 

61. Įstatymo projekto 37 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda į 27 straipsnio 3 dalyje nurodytus subjektus reiškia pranešimą apie galimai padarytą nusikalstamą veiką prieš vaiką, todėl manytina, kad visais atvejais duomenis apie šias aplinkybes turėtų patikrinti ir įvertinti teisėsaugos pareigūnai, kurie, pagal jiems priskirtą kompetenciją, turėtų priimti sprendimus dėl pranešimo apie nusikalstamą veiką pagrįstumo. Todėl šiuo aspektu turėtų būti taisytina 37 straipsnio 2 dalies formuluotė.

Nesvarstyta

 

 

341.           

VTAKĮ

37

 

 

62. Svarstytinas tikslingumas papildyti Įstatymo projekto 37 straipsnį, įtvirtinant bendrą nuostatą dėl teritorinio vaiko teisių apsaugos skyriaus ir centrinės vaiko teisių apsaugos tarnybos reagavimo į gautą pranešimą dėl galimo vaiko teisių pažeidimo (nenurodant konkretaus Įstatymo straipsnio). Taip pat būtų tikslinga įtvirtinti vaiko teisių apsaugos skyriaus (ir tarnybos) specialistų teisę įeiti į patalpas, siekiant užtikrinti jiems pavestų funkcijų, pareigų vykdymą.

Nesvarstyta

 

 

342.           

VTAKĮ

38

 

 

63. Tikslinti Įstatymo projekto 38 straipsnio pavadinimą, po žodžio „vaiko“ įrašant „teisių pažeidimo“. Ta pati pastaba taikytina ir kitoms šio straipsnio bei įstatymo nuostatoms, kuriose vartojama sąvoka „vaiko atvejo“.

Nesvarstyta

 

 

343.           

VTAKĮ

38

1

 

64. Vertinant siūlomą pagalbos organizavimo reglamentavimą (Įstatymo projekto antrasis skirsnis), neesant argumentų kodėl atvejo vadybos tvarka ir vaiko situacijos grėsmės lygiai nustatomi skirtingo lygmens teisės aktuose, siūlytina Įstatymo projekto 38 straipsnio 1 dalyje išbraukti žodžius „įgaliotos institucijos“.

Nesvarstyta

 

 

344.           

VTAKĮ

38

1

 

65. Siūlytina svarstyti tikslingumą Įstatymo projekto 38 straipsnio 1 dalyje vietoj sąvokos „vaiko situacijos grėsmės“ naudoti sąvoką „grėsmės vaikui“. Ta pati pastaba galioja ir kitoms šio straipsnio dalims bei kitiems įstatymo straipsniams, kuriose vartojama sąvoka „vaiko situacijos grėsmės lygis“.

Nesvarstyta

 

 

345.           

VTAKĮ

38

2

2

1

66. Įstatymo projekto 38 straipsnio 2 dalies 1 punkte vartojamą sąvoką „bendrojo pobūdžio paslaugas“ pakeisti į teisės aktuose vartojamas sąvokas, kadangi neaišku kokios paslaugos turimos omenyje arba šios sąvokos apibrėžimą įtvirtinti šio įstatymo 2 straipsnyje. Ta pati pastaba taikytina ir kitiems šio Įstatymo projekto straipsniams, kuriuose ši sąvoka vartojama.

Nesvarstyta

 

 

346.           

VTAKĮ

38

38

38

38

 

2

2

2

2

4

1

2

3

67. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto 38 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyti pagrindai (aplinkybės), kuriems esant grėsmė vaikui priskiriama konkrečiam (trečiam) lygiui, siūlytina tobulinti šio straipsnio 2 dalies 1–3 punktų formuluotes, jose taip pat nustatant skirtingo lygių grėsmių nustatymo kriterijus.

Nesvarstyta

 

 

347.           

VTAKĮ

38

2

4

68. Papildyti Įstatymo projekto 38 straipsnio 2 dalies 4 punktą, po žodžių „vaiko gyvybei“ įrašant žodį „sveikatai“.

Nesvarstyta

 

 

348.           

VTAKĮ

38

2

4

69. Tikslinti Įstatymo projekto 38 straipsnio 2 dalies 4 punkto formuluotę, nes neaiškus mobiliosios komandos santykis su savivaldybių teritorijose paslaugas teikiančiais socialiniais darbuotojais, taip pat kyla pagrįstų abejonių, ar vaiko teisių apsaugos tarnyba turės pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių per nustatytą laiką vykti į vaiko gyvenamosios vietos savivaldybę ir teikti vaikui ir jo šeimai paslaugas. Taip pat įstatyme turėtų būti nurodyta, kokias paslaugas, atsižvelgiant į vaiko teisių apsaugos tarnybos funkcijas, specialistų kvalifikaciją, galės teikti ir teiks vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų komanda.

Nesvarstyta

 

 

349.           

VTAKĮ

38

5

1

70. Tobulinti Įstatymo projekto 38 straipsnio 5 dalies 1 punkto formuluotę, nes neaišku kokiu tikslu vaiko atvejo nagrinėjimo susitikime, kuriame atskleidžiamos vaiko, jo atstovų pagal įstatymą bei kitų kartu gyvenančių asmenų privataus gyvenimo detalės ir asmens duomenys, dalyvauja bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai (pagal siūlomą formuluotę – nebūtinai susiję su vaiku ir paslaugų jam teikimu).

Nesvarstyta

 

 

350.           

VTAKĮ

38

6

 

71. Patikslinti Įstatymo projekto 38 straipsnio 6 dalies formuluotę, nurodant, kas pateikia vaiko nuomonę ir kaip ji išklausoma tais atvejais, jei vaikas nedalyvauja nagrinėjant vaiko teisių pažeidimo atvejį.

Nesvarstyta

 

 

351.           

VTAKĮ

38

7

 

72. Tobulinti Įstatymo projekto 38 straipsnio 7 dalies formuluotę, atsisakant teisėkūroje nevartojamų sąvokų „pasidalinama informacija“ „aplinkos situacija“, taip pat nurodant konkretų subjektą, priimantį sprendimą dėl atvejos vadybos taikymo.

Nesvarstyta

 

 

352.           

VTAKĮ

38

38

8

7

 

73. Tikslinti Įstatymo projekto 38 straipsnio 8 dalies formuluotę, ją suderinant su 38 straipsnio 7 dalyje vartojamomis sąvokomis, t. y. vietoj žodžio „sutarus“ įrašyti „Priėmus sprendimą“, vietoj žodžio „esančiais“ įrašant „nurodytais“.

Nesvarstyta

 

 

353.           

VTAKĮ

38

 

 

74. Atkreipti dėmesį į Įstatymo projekto 38 straipsnio dalių numeraciją.

Nesvarstyta

 

 

354.           

VTAKĮ

39

 

 

75. Tobulinti Įstatymo projekto 39 straipsnio nuostatas, įtvirtinant galimybę gauti bendruomenines paslaugas ne tik vaiko atstovams pagal įstatymą, bet ir pačiam vaikui, taip pat įvertinant, kad vaiko atstovais pagal įstatymą gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys.

Nesvarstyta

 

 

355.           

VTAKĮ

39

38

1

2

 

1

76. Įstatymo projekto 39 straipsnio 1 dalies nuostatos dalyje dėl paslaugų rūšies skyrimo suderinti su 38 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį skiriamos bendrojo pobūdžio paslaugos, taip pat nurodyti subjektą(-us), kurie priima sprendimą dėl bendruomeninių paslaugų teikimo.

Nesvarstyta

 

 

356.           

VTAKĮ

39

39

39

1

2

3

 

77. Siūlytina tobulinti iš esmės Įstatymo projekto 39 straipsnio 1–3 dalių formuluotes, kadangi neaiški takoskyra tarp bendruomeninių ir kompleksinių paslaugų, taip pat bendruomeninių ir naujos rūšies – bendrojo pobūdžio – paslaugų. Taip pat neaišku, kodėl paslaugos bendruomenėje (t.y. arti vaiko ir jo teisėtų atstovų gyvenamosios vietos) teikiamos tik nustačius nulinį grėsmės lygį, o esant didesnėms grėsmėms (grėsmės lygiui) jos „gali būti“ skiriamos.

Nesvarstyta

 

 

357.           

VTAKĮ

40

2

 

78. Įstatymo projekto 40 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „akcentuota“ siūlytina įrašyti žodį „orientuota“, išbraukti kaip perteklinius, pasikartojančius ir neturinčius teisinio krūvio (nes neaišku kokia „įvairi pagalba“ turima omenyje) žodžių junginį „įvairios pagalbos taikymą“. Taip pat neaišku, kodėl atvejo vadybą numatyta orientuoti ne į rezultatą (vaiko ir šeimos problemų išsprendimą), o į procesą (paslaugų ir pagalbos teikimą).

Nesvarstyta

 

 

358.           

VTAKĮ

40

2

 

79. Įstatymo projekto 40 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja, kad atvejo vadybos tikslas – organizuoti ir užtikrinti įvairių rūšių pagalbos ir paslaugų (socialinių, švietimo, sveikatos priežiūros ir kt.) teikimą, todėl keltinas klausimas dėl atvejo vadybininko santykio ir siūlomų nuostatų dermės su tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriumi ir jo funkcijomis.

Nesvarstyta

 

 

359.           

VTAKĮ

40

40

3

2

 

80. Siūlytina patikslinti Įstatymo projekto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyti subjektus, atsakingus už 1-4 punktuose nurodytų veiksmų (priemonių) atlikimą, taip pat patikslinti šios dalies 2 punkte nurodyto pagalbos plano santykį su socialinio darbo su šeima planu.

Nesvarstyta

 

 

360.           

VTAKĮ

41

1

 

81. Tobulinti Įstatymo projekto 41 straipsnio 1 dalies formuluotę, atsisakant nekonkrečių ir teisiškai neapibrėžtų formuluočių „užmezga pagalbos santykį su šeima“, „telkia bendruomenės narius“, „ieško geriausio šeimos problemų sprendimo būdo“, „prevencinio“ (nes įstatymo projekto nuostatos suponuoja, kad atvejo vadyba taikoma esant vaiko teisių pažeidimui).

Tobulinant minėtą teisės normą atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendruomenės įtraukimas į šeimos problemų sprendimą turėtų būti išsamiau reglamentuotas, siekiant vaiko ir šeimos privataus gyvenimo bei asmens duomenų apsaugos ir dermės su Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis. Ta pati pastaba taikytina ir kitoms šio straipsnio dalims ir kitiems šio įstatymo projekto straipsniams.

Taip pat paminėtina, kad asmens ir šeimos socialinių paslaugų poreikis yra įvertinamas pagal patvirtintą metodiką, todėl lieka neaišku koks atvejo vadybininko santykis su socialiniu darbuotoju, vertinančiu minėtų paslaugų poreikį (kokiais atvejais socialinių paslaugų poreikį vertins atvejo vadybininkas, kokiais – socialinis darbuotojas, kokiu teisiniu pagrindu atvejo vadybininkas koreguos socialinio darbo procesus ir pan.), kokias kriterijais ir kokiu teisės aktu vadovaudamasis atvejo vadybininkas (ar kitas subjektas) vertins kitų (švietimo, sveikatos priežiūros ir pan.) paslaugų poreikį. Manytina, kad reglamentuojant pagalbos teikimą ir atvejo vadybą turėtų būti įtvirtinta nuostata, kad paslaugų poreikis nustatomas vadovaujantis metodikomis, tvarkomis ar kitais teisės aktais, kad periodiškai turi būti vertinamas teikiamų paslaugų ir pagalbos efektyvumas ir vadovaujantis vertinimo rezultatais gali būti priimamas sprendimas dėl paslaugų keitimo, kokie subjektai vertina paslaugų poreikį ir teikiamų paslaugų efektyvumą, taip pat nustatyti tokio vertinimo periodiškumą.

Nesvarstyta

 

 

361.           

VTAKĮ

41

2

2

82. Svarstytinas tikslingumas tikslinti Įstatymo projekto 41 straipsnio 2 dalies 2 punktą, įgalinant atvejo vadybininką sudaryti pagalbos planą (įvertinant aplinkybę, kad jis vertins paslaugų ir pagalbos poreikį).

Nesvarstyta

 

 

362.           

VTAKĮ

41

5

5

83. Suderinti Įstatymo projekto 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatas, susijusias su globos vaikui nustatymu, su Civilinio kodekso 3.524 straipsnio nuostatomis.

Nesvarstyta

 

 

363.           

VTAKĮ

43

1

 

84. Tikslinti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies formuluotę, kadangi ne visais atvejais gali būti (bus) reikalingas policijos pareigūnų dalyvavimas vaiko paėmimo procese.

Nesvarstyta

 

 

364.           

VTAKĮ

43

43

43

 

2

4

5

 

85. Siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 43 straipsnio 2 dalies formuluotę, įvertinant aplinkybes dėl kurių vaikas gali būti paimamas iš šeimos, taip pat tai, kad turėtų būti nustatyta galimybė vaiką grąžinti į šeimą grėsmei išnykus (kai vieno iš tėvų ligos, suėmimo, dingimo ir kt. Civiliniame kodekse nustatytais atvejais, vaiku gali pasirūpinti kitas iš tėvų). Ši pastaba taip pat aktuali ir šio straipsnio 4, 5 punktuose nurodytiems terminams.

Nesvarstyta

 

 

365.           

VTAKĮ

43

4

1

86. Patikslinti Įstatymo projekto 43 straipsnio 4 dalies 1 punkto formuluotę, nurodant kokį konkrečiai komandinį darbą atlieka mobilioji komanda (įvertinant vaiko teisių apsaugos tarnybos ir jos specialistų pareigines funkcijas).

Nesvarstyta

 

 

366.           

VTAKĮ

43

4

3

87. Patikslinti Įstatymo projekto 43 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, atskleidžiant motyvacinės, konsultacinės, korekcinės pagalbos turinį.

Nesvarstyta

 

 

367.           

VTAKĮ

43

38

4

2

 

4

88. Suderinti Įstatymo projekto 43 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą su 38 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu terminu.

Nesvarstyta

 

 

368.           

VTAKĮ

43

42

6

 

89. Svarstytina, ar Įstatymo projekto 43 straipsnio 6 dalies nuostatos nėra aktualios ir šio įstatymo 42 straipsnio kontekste (esant planuotam globos vaikui nustatymui) ir, ar neturėtų būti dėstomos atskiru įstatymo straipsniu.

Nesvarstyta

 

 

369.           

VTAKĮ

44

43

45

 

 

90. Įvertinant tai, kad Įstatymo projekto 44 straipsnio normų reguliuojami santykiai patenka į Įstatymo projekto 43 straipsnio reguliavimo sritį, siūlytina juos sujungti, atitinkamai koreguojant 43 straipsnio 2 dalies formuluotę pagal aukščiau pateiktus siūlymus, taip pat 45 straipsnio formuluotes

Nesvarstyta

 

 

370.           

VTAKĮ

45

 

 

91. Įstatymo projekto 45 straipsnyje vartojamą socialinio globėjo sąvoką suderinti su šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomais Socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 13, 18, 19, 34 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo Nr. XIIIP-293 ir Civilinio kodekso  3.182, 3.183, 3.210, 3.212, 3.222, 3.224, 3.249, 3.250, 3.252, 3.254, 3.257, 3.262, 3.263, 3.264 ir 3.266 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 3.2761 straipsniu įstatymo projekte Nr. XIIIP-288(2)  vartojamomis sąvokomis.

Nesvarstyta

 

 

371.           

VTAKĮ

VI

 

Y

92. Įstatymo projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, kad vienas iš šio projekto tikslų – patobulinti vaiko teisių apsaugos ir įgyvendinimo sistemą, kuri suteiktų vaikui reikalingą efektyvią pagalbą ir jo visapusiškai raidai tinkamą aplinką, tačiau projekto VI skyriaus nuostatos šio tikslo ir jam įgyvendinti skirtų priemonių neatskleidžia. Dėl fragmentiško reglamentavimo lieka neaišku, ar Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba turės teritorinius padalinius, kokia veiklos teritorija (sutampančia su savivaldybių teritorija ar ne) bus priskirta teritoriniams (struktūriniams) padaliniams, koks bus (jei jie bus) šių padalinių teisinis statusas, kokios bus jų funkcijos ir kaip jos bus atribotos nuo centrinės vaiko teisių apsaugos tarnybos funkcijų.

Pasiūlytas teisinis reguliavimas palieka neatsakytą klausimą, kas savivaldybės teritorijoje užtikrins vaiko teisių apsaugą (vykdys šiuo metu priskirtas funkcijas) ir kaip veiks patobulinta sistema. Todėl siūlytina iš esmės tobulinti Įstatymo projekto VI skyrių, konkrečiai apibrėžiant institucijų, formuojančių ir įgyvendinančių vaiko teisių apsaugos politiką šalyje uždavinius, pagrindines funkcijas (kurios gali būti detalizuotos poįstatyminiuose teisės aktuose) bei jų vietą valstybės institucijų sistemoje, įtvirtinti konkrečias atsakomybės ribas, kt.

Įstatyme tikslinga nustatyti, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriai veiks jiems priskirtose teritorijose, jų skaičius ir veiklos teritorijos ribos sutaps su savivaldybių skaičiumi ir ribomis (išlaikomas esamas savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių skaičių ir veiklos ribas apsprendžiantis principas), teritoriniai skyriai bus pavaldūs ir atskaitingi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai.

Ši pastaba dėl teritorinių skyrių kompetencijos ir veiklos teritorijos yra aktuali viso Įstatymo projekto, jo lydimųjų teisės aktų bei galiojančio teisinio reguliavimo įgyvendinimo kontekste, kadangi priėmus siūlomą Įstatymo projekto redakciją liktų neaišku, kas atstovaus vaiko interesus teismuose (išvadų teikimas, ieškinių, prašymų teismams teikimas) ir atliks kitas šiuo metu savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriams priskirtas funkcijas – ar Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos centrinio padalinio, ar teritorinių padalinių tarnautojai.

Paminėtina, kad iniciatyvos pertvarkyti vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą kyla ne pirmą kartą, buvo parengti ir svarstyti su tuo susiję įstatymų ir kitų teisės aktų projektai (pvz., įstatymo projektas Nr. IXP-3637), todėl būtų tikslinga įvertinti galimybę pasinaudoti anksčiau teiktomis teisėkūros iniciatyvomis ir jų pagrindu tobulinti įstatymo projekto VI skyrių.

Nesvarstyta

 

 

372.           

VTAKĮ

46

46

1

1

1

2N

93. Be aukščiau pateiktų bendro pobūdžio pastabų dėl Įstatymo projekto VI skyriaus nuostatų tobulinimo, siūlytume:

93.1. Įvertinant Įstatymo projekto 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų institucijų funkcijas ir jų paskirtį, jas nurodyti skirtinguose šios dalies punktuose, atitinkamai papildant šią straipsnio dalį nauju 2 punktu, o esamus 2–7 punktus laikant 3–8 punktais;

Nesvarstyta

 

 

373.           

VTAKĮ

46

 

 

93.2. Papildyti Įstatymo projekto 46 straipsnį nuostatomis dėl kitų valstybės institucijų ir įstaigų dalyvavimo užtikrinant vaiko teisių apsaugą;

Nesvarstyta

 

 

374.           

VTAKĮ

46

1

5

93.3. Įstatymo projekto 46 straipsnio 1 dalies 5 punkte vietoj „Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“ įrašyti „Vyriausybės“;

Nesvarstyta

 

 

375.           

VTAKĮ

 

 

N

93.4. Apibrėžti Vyriausybės vaidmenį ir kompetenciją vaiko teisių apsaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo srityje;

Nesvarstyta

 

 

376.           

VTAKĮ

47

 

 

93.5. Keisti Įstatymo projekto 47 straipsnio nuostatų dėstymą, juos dėstant atskiromis dalimis (po dvitaškio nurodytos veiklos iš esmės susiaurina ministerijos funkcijas vaiko teisių apsaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo srityje, nurodytas ministerijos nuostatuose) ir įžanginį normos sakinį papildant žodžiu „įgyvendina“;

Nesvarstyta

 

 

377.           

VTAKĮ

48

5

1

93.6. Įstatymo projekto 48 straipsnio 5 dalies 1 punkte vietoj žodžio „jiems“ įrašyti „jų atžvilgiu“;

Nesvarstyta

 

 

378.           

VTAKĮ

49

1

 

93.7. Papildyti Įstatymo projekto 49 straipsnio 1 dalį, prieš žodį „įgyvendinimo“ įrašant „politikos“;

Nesvarstyta

 

 

379.           

VTAKĮ

49

2

 

93.8. Papildyti Įstatymo projekto 49 straipsnio 2 dalį nuostata, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba koordinuoja pagalbos teikimą vaikams, nukentėjusiems ir galimai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos ar seksualinio išnaudojimo.

Nesvarstyta

 

 

380.           

VTAKĮ

49

4

2

93.9. Tobulinti Įstatymo projekto 49 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas, sukonkretinant normos formuluotę, nes lieka neaišku kokioms institucijoms apie nustatytus (t.y. atliktas veiksmų vertinimas) vaiko teisių apsaugos pažeidimus informuoja, ar ši teisė nesutaps su Civiliniame kodekse nustatyta ir šios įstatymo projekte numatyta pareiga informuoti kompetentingas institucijas apie vaiko teisių pažeidimą ar nusikalstamą veiką prieš vaiką, taip pat neaišku kodėl tokia teisė suteikiama tik tais atvejais, kai vaiko teises pažeidžia savivaldybių institucijos ar įstaigos (susiaurinamas subjektų ratas);

Nesvarstyta

 

 

381.           

VTAKĮ

49

 

 

93.10. Papildyti Įstatymo projekto 49 straipsnį nuostatomis apie Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos struktūrą (teritorinius padalinius), atskirti tarnybos kaip centrinės institucijos, ir jos teritorinių padalinių (skyrių) funkcijas, nurodyti kas tvirtina šios tarnybos nuostatus (suderinant su kartu pateikto Civilinio kodekso pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 13 straipsnio 2 dalimi). Pažymėtina, kad šiame įstatyme nustačius baigtinį funkcijų sąrašą, lieka neaišku kokiu teisiniu pagrindu teritoriniai skyriai vykdys kituose įstatymuose (Civilinis kodeksas ir kt.) ir teisės aktuose nustatytas funkcijas, kurias atlieka šiuo metu.

Nesvarstyta

 

 

382.           

VTAKĮ

50

1

 

93.11. Įstatymo projekto 50 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių junginio „Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“ įrašyti „Vyriausybės“;

Nesvarstyta

 

 

383.           

VTAKĮ

50

3

 

93.12. Įstatymo projekto 50 straipsnio 3 dalyje vietoj žodžių junginio „socialinės apsaugos ir darbo ministras“ įrašyti „Vyriausybė“;

Nesvarstyta

 

 

384.           

VTAKĮ

50

5

 

93.13. Įstatymo projekto 50 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių junginio „Socialinės apsaugos ir darbo ministerija“ įrašyti „Vyriausybės kanceliarija“.

Nesvarstyta

 

 

385.           

VTAKĮ

51

 

 

93.14. Svarstyti tikslingumą tobulinti 51 straipsnio normas, sukonkretinant subjektus, kuriems priskiriamos šiame straipsnyje nurodytos funkcijos, nes projekto formuluotės neatskleidžia koks subjektas (įvertinant savivaldybės institucijų ir įstaigų daugėtą ir skirtingas jų funkcijas bei suteiktas kompetencijas) yra atsakingas už socialinių globėjų paiešką, įpareigojimus seniūnijoms ir vietos bendruomenių taryboms dėl šeimų įgalinimo tinkamai rūpintis vaikais ir pan.

Nesvarstyta

 

 

386.           

VTAKĮ

 

 

N

93.15. Siūlytina svarstyti galimybę Įstatymo projekte reglamentuoti savivaldybių vaiko gerovės komisijų, mokyklų vaiko gerovės komisijų, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus veiklą. Pastebėtina, kad šiuo metu savivaldybių vaiko gerovės ir mokyklų vaiko gerovės komisijų veikla reglamentuota Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme, tačiau šių komisijų veikla yra susijusi ne tik su vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros klausimų svarstymu, o yra platesnė, nukreipta į vaikų gerovę.

Nesvarstyta

 

 

387.           

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga,

2017-03-14

Nr. g-2017-3178

 

 

*

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, susipažinusi su Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto prašymu, teikdama nuomonę dėl vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos, ją centralizuojant, norėtų pažymėti, kad pertvarkos sėkmė, centralizavimo pranašumai ir galimi reformuotos sistemos trūkumai didžiąja dalimi gali būti susiję su pačios pertvarkos esme ir numatytomis jos kryptimis, tinkamu pasirengimu įgyvendinti pertvarkos priemones ir jų įgyvendinimu. Tačiau manytina, kad institucinės sistemos pertvarka išspręstų centrinės, valstybės ir savivaldybių vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą ir veiksmus koordinuojančios institucijos klausimą, aiškiai apibrėžtų institucijų uždavinius bei jų vietą valstybės institucijų sistemoje, būtų išvengta funkcijų dubliavimo, įtvirtintos konkrečios atsakomybės ribos, kt.

Lietuvoje vaiko teisių apsaugos institucijų sistema laikoma suformuota ir esama institucinė sistemos sandara veikia pakankamai ilgą laiką, tačiau tenka pripažinti, kad esama sistema veikia neefektyviai ir neretais atvejais negeba apsaugoti, užtikrinti ar apginti konkretaus vaiko teisių ir (ar) jo interesų.

Viena iš pagrindinių vaiko teisių apsaugos problemų - valstybės ir savivaldybių institucijų gebėjimai nustatyti (įžvelgti) vaiko teisių apsaugos problemas ir galimybės jas spręsti, skirtingas suteiktų įgaliojimų interpretavimas ir aiškinimas, taip pat ribotas gebėjimas pasinaudoti suteiktomis teisėmis ar kartais - vengimas įgyvendinti pavestas funkcijas.

Ypač aktualios visų vaiko teisių apsaugos sistemą sudarančių institucijų funkcijų įgyvendinimo, veiklos damos, koordinavimo ir bendradarbiavimo trūkumo problemos bei institucijų, kurioms vaiko teisių apsauga yra papildoma funkcija, formalus požiūris į vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą.

Efektyviam bei realiam vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui yra būtina pasiekti, kad:


·         vykdomoji valdžia skirtų reikalingą dėmesį vaiko teisių apsaugai;


·         nuosekliai ir pilna apimtimi būtų įgyvendinamos numatytos priemonės, o priemonių įgyvendinimui skiriamas deramas finansavimas;


·         užtikrinama vieninga teisės aktų aiškinimo ir taikymo bei tų pačių klausimų sprendimų praktika;


·         būtų suformuota kvalifikuotų vaiko teisių apsaugos specialistų grandis;


·         būtų vykdomas nuoseklus ir nuolatinis priemonių įgyvendinimo ir jų veiksmingumo stebėjimas bei vertinimas.

Teigtina, kad kalbant apie vaiko teisių užtikrinimo efektyvumą, didžiausias dėmesys tenka (turėtų tekti) arčiausiai vaiko ir jo šeimos esančiai institucinės sistemos grandžiai —savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyriams. Tenka pripažinti, kad daugelį metų nesikeičia pagrindinės priežastys, sąlygojančios vaiko teisių apsaugos problemas ir savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos nepakankamą efektyvumą, t.y.:

·         skirtinga tų pačių klausimų sprendimo praktika savivaldybėse;

·         nepakankama specialistų kvalifikacija;
• dideli specialistų darbo krūviai;


·         metodinio vadovavimo trūkumas;

·         neproporcingas funkcijų ir galimybių jas įgyvendinti santykis;


·         nepakankamas specialistų skaičius ir finansavimas;


·         kitos.


Apie aukščiau nurodytas vaiko teisių apsaugos institucijų veiklos efektyvumo problemas

diskutuojama daugelį metų, buvo svarstomi įvairūs jų sprendimo būdai, pasirenkamos įvairios problemų sprendimo priemonės, tačiau padėtis iš esmės nesikeičia.

Vienas iš pirmųjų žingsnių, būtinų sprendžiant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos efektyvumo ir vaiko teisių apsaugos problemas, yra pirminės ir arčiausiai vaiko esančios bei privalančios būti grandies - savivaldybių teritorijose veikiančių vaiko teisių apsaugos skyrių stiprinimas:

1) priimant politinį sprendimą dėl vaiko teisių apsaugos skyrių pavaldumo, t.y. šių skyrių vietos vaiko teisių apsaugos sistemoje;

2) sudarant galimybes vaiko teisių apsaugos skyriams kompetentingai vykdyti pavestas funkcijas;

3) įtvirtinant vieningą vaiko teisių apsaugos skyrių struktūrą bei formuojant skyrius (parinkti specialistus), atsižvelgiant įjiems pavestas funkcijas (atstovauti vaiko teises teismuose, išklausyti vaiko nuomonę, teikti išvadas dėl ginčo ir kt.);

4) suformuojant savivaldybėse vienodą vaiko teisių apsaugos užtikrinimo pasibaigus savivaldybės administracijos darbo laikui ir darbo apmokėjimo vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojams už viršvalandžius, darbą ne darbo metu, poilsio ir švenčių dienomis, praktiką.

5) atskiriant vaikų irjaunimo apsaugos funkcijas (kai kuriose savivaldybėse šias funkcijas vykdo VTAS);

6) išsamiau reglamentuojant atskirus vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo ir užtikrinimo apsektus;

Siekiant veiksmingo savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos koordinavimo bei metodinio vadovavimo šiems skyriams, būtina stiprinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ši tarnyba turi atitikti paskirtį, kuri buvo numatytąją steigiant ir tapti „centrine vaiko institucija, kuri spręsdama vaiko ir šeimos problemas ne tik įgyvendintų vaiko gerovės stebėseną, analizuotų, koordinuotų įvairių žinybų šioje srityje veiksmus, teiktų metodinę pagalbą specialistams, bet ir turėtų realius veikimo svertus“1.

Kalbant apie institucinę pertvarką būtina pabrėžti, kad vaiko teisių apsaugos sistema negali būti sutapatinama su paslaugų vaikui ir šeimai teikimu ir šias paslaugas teikiančių institucijų sistema. Neabejotinai, paslaugų (švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių ir kitų) plėtra ir jų kokybės

užtikrinimas yra vienas iš vaiko teisių apsaugos užtikrinimo veiksnių ir garantų, tačiau svarbu suprasti, kad vaiko teisių apsaugos institucijos, įstaigos ir organizacijos, teikiančios paslaugas priklauso skirtingoms institucijų sistemoms. Tačiau manytina, jog stipri, nepriklausomas nuo kitų savivaldybės struktūrinių padalinių ir efektyviai veikianti vaiko teisių apsaugos institucijų grandis turėtų turėti teigiamą įtaką ir paslaugų, būtinų vaikui ir šeimai, plėtrai ir jų kokybės bei efektyvumo užtikrinimui.

Centrinės vaiko teisių apsaugos institucijos santykio ir bendradarbiavimo su savivaldybėmis modelių galėtų būti įvairių.

Pagal anksčiau teiktus Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos siūlymus, turėtų būti sukurta iš esmės nauja vaiko teisių apsaugos institucijų sistema - centrinė institucija (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) ir jos teritoriniai struktūriniai padaliniai (skyriai). Manyta, kad centrinė įstaiga turėtų vadovautis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintais nuostatais, įstaigai vadovautų socialinės apsaugos ir darbo ministro skiriamas irjam tiesiogiai pavaldus direktorius.

Vaiko teisių apsaugos įstaigos skyriai turėtų veikti jiems priskirtose teritorijose, jų skaičius ir veiklos teritorijos ribos sutaptų su savivaldybių skaičiumi ir ribomis (išlaikomas esamas savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių skaičių ir veiklos ribas apsprendžiantis principas). Siūlyta, kad teritoriniai įstaigos skyriai būtų pavaldūs ir atskaitingi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Valstybinės (centrinės) vaiko teisių apsaugos institucijos veikla apimtų valstybės politikos vaiko teisių apsaugos srityje užtikrinimo koordinavimą ir įgyvendinimą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos perduotų funkcijų, numatytų vaiko teisių apsaugos srities tarptautiniuose tiesės aktuose, vykdymą, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų, Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje nuostatų įgyvendinimą, kitų tarptautinių sutarčių pagal priskirtą kompetenciją bei vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą, vaiko teisių irjo teisėtų interesų gynimą.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus matymu, institucijų sistemos pertvarkos tikslas nėra (ir neturėtų būti) išeliminuoti savivaldybių dalyvavimą vaiko teisių apsaugos srityje ar vaiko teisių apsaugos funkcijos įgyvendinime, nes būtinas bendradarbiavimas tiek su savivaldybių administracijomis, tiek su savivaldybių teritorijose veikiančiomis institucijomis, įstaigomis bei organizacijomis, susijusiomis su vaiko teisių įgyvendinimu (socialinės paslaugos, sveikatos priežiūros, švietimo ir kt. paslaugos). Valstybės ir savivaldybės institucijų bendradarbiavimas ir pertvarkius institucinę vaiko teisių apsaugos sistemą liktų privalomas, ir, manytina, pagrindiniai bendradarbiavimo principai turėtų būti įtvirtinti įstatymuose.

Tačiau manytina, kad šiuo metu yra aktualesnis klausimas ir diskusijos kokį centralizavimo ir bendradarbiavimo modelį bei centrinės institucijos ir savivaldybių santykį mato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, parengusi Vaiko teisių apsaugos pagrindų pakeitimo įstatymo projektą, kokiomis kryptimis, priemonėmis ir terminais ketina atlikti pertvarką, kokių veiksmų ir priemonių (iki pertvarkytos sistemos funkcionavimo pradžios) ketina imtis (išskyrus savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių pavaldumo pakeitimą) nurodytoms problemoms šalinti. Todėl tikslingiausia būtų analizuoti ir nagrinėti šiame projekte pristatomą modelį, jį tobulinti ir ieškoti optimaliausio ir geriausiai mūsų šaliai tinkančio varianto.

Atsakant į klausimą dėl kitų valstybių patirčių vaiko teisių institucinės sandaros kontekste, pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje nėra atlikta kitų valstybių vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos, pasirinktų modelių (centralizuota, decentralizuotas ar kt.) privalumų ir trūkumų analizė. Tačiau remiantis informacija, gaunama tarptautinio bendradarbiavimo kontekste, kiekviena šalis pasirenka sau tinkamiausią modelį. Manytina, jog aktualia informacija apie užsienio valstybių vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, įgaliojimus ir pan., gali disponuoti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamentas.

Remiantis viešai skelbiama informacija, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Agentūra (European Union Agencyfor Fundamentai Rights, FRA), Europos Komisijos prašymu surinko ir 2014 metais paskelbė duomenis apie 28 Europos Sąjungos valstybių nacionalines vaiko teisių apsaugos sistemas ir kt.

Pagal ES Pagrindinių Teisių Agentūros paskelbtus duomenis:


1.      Dėl atsakomybės, įsipareigojimų vaiko apsaugos srityje decentralizavimo:

1)      Taip, regioniniu lygmeniu, atsakė 3 šalys - Austrija, Prancūzija ir Kroatija.

2)      Taip, vietos lygmeniu, atsakė 12 šalių —Belgija, Vokietija, Danija, Estija, Ispanija, Suomija, Lietuva, Latvija, Portugalija, Švedija, Slovėnija ir Jungtinė Karalystė.

3)      Taip, tiek regioniniu, tiek vietos lygmeniu, atsakė 9 šalys - Bulgarija, Čekija, Graikija, Vengrija, Italija, Nyderlandai, Lenkija, Rumunija ir Slovakija.

4)      Ne, atsakė 4 šalys - Kipras, Airija, Liuksemburgas ir Malta.


2.      Dėl centrinės valdžios institucijos, turinčios koordinavimo funkciją, vaidmenį:

1)      Atskira institucija, koordinuoti ir dažnai stebėti nacionalinės politikos ir teisės aktų įgyvendinimą, yra įsteigta 13 šalių - Belgija, Bulgarija, Vokietija, Danija, Kroatija, Lietuva, Latvija, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Rumunija, Švedija, Slovakija.

2)      Koordinavimo atsakomybė, įskaitant stebėseną, tenka ministerijai, turinčiai pirminę vaiko apsaugos atsakomybę (ministerijoje šiam tikslui įsteigtas departamentas-sekretoriatas), 10 šalių - Kipras, Čekija, Estija, Ispanija, Suomija, Prancūzija, Vengrija, Airija, Italija, Slovėnija.

3)      Abu atvejus, nurodė 1 šalis - Graikija.

4)      Kita, nurodė 1 šalis - Jungtinė Karalystė. Nacionaliniame lygmenyje trūksta koordinavimo. Pagrindinės ministerijos specializuoti departamentai įsteigti kiekviename regione, pavedant koordinavimo pareigas.

5)      Nėra informacijos 3 šalių - Austrija, Liuksemburgas, Lenkija.

Siekiant įvertinti pasirinktus užsienio valstybių vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos modelius, turėtų būti atlikta gilesnė ir išsamesnė teisinio reglamentavimo bei institucijų veiklos analizė.

Atsakant į Jūsų suformuotus klausimus, paminėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nereglamentuoja vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos, tačiau įpareigoja ir reikalauja, kad kiekviena valstybė dalyvė imtųsi visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti.
Paminėtina, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, išnagrinėjęs Lietuvos įžanginę (CRC/C/15/Add.146, 2001 m.), antrąją (CRC/C/LTU/CO/2, 2006 m.) bei trečiąją ir ketvirtąją (CRC/C/LTU/CO/3-4, 2013 m.) periodines ataskaitas dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje teikė pastabas, rekomendacijas dėl vaiko teisių apsaugos koordinavimo tiek centriniu, tiek vietiniu lygmeniu.

2001 metais JT Vaiko teisių komiteto pateiktose rekomendacijose buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad trūksta centrinės institucijos (focal point) vyriausybiniame (centriniame) lygmenyje bei koordinavimo mechanizmo tiek centriniame, tiek vietiniame lygmenyse, kuris koordinuotų politiką susijusią su vaikais, prižiūrėtų bei vertintų Konvencijos įgyvendinimą.

Komitetas rekomendavo valstybei svarstyti galimybę įsteigti centrinę vaikų instituciją vyriausybiniame lygmenyje, kuri būtų atsakinga už įvairių ministerijų veiklos, centrinės ir vietos valdžios veiklos koordinavimą, siekiant sudaryti sąlygas geriau koordinuojamai politikai ir veiksmams vaiko teisių įgyvendinimui, įskaitant glaudesnį bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis.

2006 metais JT Vaiko teisių komiteto pateiktos rekomendacijose buvo atkreiptas dėmesys į priemones, kurias priėmė valstybė, siekdama pagerinti Konvencijos įgyvendinimo damą ir koordinavimą tiek centriniu, tiek vietos lygmenimis, įskaitant Šeimos, vaikų ir jaunimo departamento Vaikų ir jaunimo skyriaus ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įkūrimą. Vis dėlto Komitetas išreiškė susirūpinimą dėl koordinavimo ir damos stokos, įgyvendinant Konvenciją tiek centriniu, tiek vietos lygmenimis, ypač vietos savivaldos institucijose.

Komitetas rekomendavo ir toliau stiprinti pastangas siekiant gerinti Konvencijos įgyvendinimo damą ir koordinavimą, kad būtų užtikrintas atitinkamas centrinės ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimas, taip pat bendradarbiavimas su vaikais, jaunimu, tėvais ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

2013 metais JT Vaiko teisių komiteto pateiktos rekomendacijose buvo pažymėta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra atsakinga už vaiko teisių tarnybų veiklos tarpinstitucinį koordinavimą. Tačiau Komitetui rūpestį kėlė tai, kad ši įstaiga neturi reikiamų įgaliojimų, kad galėtų tinkamai atlikti šias pareigas, ir jos veikla apsiriboja tik metodiniais patarimais.

Komitetas rekomendavo valstybei dalyvei imtis būtinųjų priemonių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai sustiprinti ir aprūpinti ją pakankamais įgaliojimais ir žmogiškaisiais, techniniais bei finansiniais ištekliais, kad užtikrintų efektyvų su vaikų teisėmis susijusių veiksmų koordinavimą visuose sektoriuose nacionaliniu, savivaldybių bei vietos lygmeniu.

Nesvarstyta

 

 

388.           

Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos (PD),

2017-03-16

g-2017-3333

37

 

 

Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos susipažinome su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-354 (toliau – Projektas) ir teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:

1. Projekto 37 straipsnis nustato Vaiko teisių apsaugos tarnybai pareigą, gavus iš policijos ir (ar kitų) asmenų pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, tą pačią dieną fiziškai susitikti su vaiku. Projekto 43 straipsnyje nustatyta, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą ir nustačiusi trečią grėsmės lygį, nedelsiant kartu su policija paima vaiką. Siekdami, kad efektyviau ir operatyviau būtų užtikrinama vaiko teisių apsauga, siūlome tikslinti Projekto nuostatas ir nustatyti, kad tais atvejais, kai iš policijos gaunamas pranešimas, jog yra požymių, kad prieš vaiką gali būti vartojamas smurtas ar kitaip sukeliamas pavojus vaikui piktnaudžiaujant tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėmė vaiko sveikatai ar gyvybei, Vaiko teisių apsaugos tarnyba bet kuriuo paros laiku nedelsiant turi reaguoti į tokį pranešimą, įvertinti atvejų ir nustatyti vaiko situacijos grėsmės lygį bei skubiai spręsti klausimą dėl vaiko paėmimo iš jam nesaugios aplinkos.

Nesvarstyta

 

 

389.           

PD

43

44

 

 

2. Projekto 43 ir 44 straipsniuose siūloma įtvirtinti nuostatas, pagal kurias vykdant kiekvieną skubų vaiko paėmimą (iš vaiko atstovų pagal įstatymą ir iš jam nesaugios aplinkos) turi dalyvauti policijos pareigūnai. Manome, kad policijos dalyvavimas paimant vaiką yra būtinas tik tais atvejais, kai paimant vaiką gali kilti grėsmę vaiko ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojo gyvybei ar sveikatai ir būtina užtikrinti jų saugumą. Siūlome įtvirtinti teisę Vaiko teisių apsaugos tarnybai paimti vaiką iš jam nesaugios aplinkos tiek su policija, tiek ir be policijos. 

Nesvarstyta

 

 

390.           

PD

27

1

 

3. Manome, kad nusikalstamų veikų, nuo kurių turi būti apsaugotas vaikas, sąrašas, nustatomas įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, nėra išsamus, o kompetentingos institucijos, įskaitant policiją, turi būti informuojamos ir apie kitas vaiko atžvilgiu galimai padarytas nusikalstamas veikas (pavyzdžiui, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XVIII skyriuje „Nusikaltimai žmogaus sveikatai“). Šis straipsnis įpareigoja Vaiko teisių apsaugos tarnybą nedelsiant ir skubiai reaguoti į pranešimus, susijusius su vaiko teisiį pažeidimais, įtvirtintais  Projekto 27 str. 1 dalyje. Manome, kad būtina taip pat operatyviai reaguoti ne tik į pranešimus, susijusius su vaiko apsauga nuo seksualinio išnaudojimo, išnaudojimo pornografijai ar prostitucijai, vaiko pirkimo arba pardavimo, bet ir į pranešimus, susijusius su smurtu artimoje aplinkoje,  nusikalstamomis veikomis sveikatai ir gyvybei ir pan.

Nesvarstyta

 

 

391.           

PD

26

2

 

4. Siūlome išplėsti Projekto 26 straipsnio 2 dalyje numatytą vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi kenkianči? informacijos platinimo būdų sąrašą ir Projekto 26 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip: „Draudžiama rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti arba kitaip platinti vaikams žaislus ar kitokius daiktus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus ir kitus leidinius arba kitokią vaizdinę medžiagą, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja vaiko nepagarbą kitiems asmenims, žiaurų elgesį, smurtą, diskriminaciją, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Už šias veikas taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“.

Nesvarstyta

 

 

392.           

PD

25

3

 

5. Siūlome tikslinti:

5.1. Projekto 25 straipsnio 3 dalį ir vietoj žodžių „Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse“ įrašyti žodžius „Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse“;

Nesvarstyta

 

 

393.           

PD

37

 

 

5.2. Projekto 37 straipsnio pavadinimą ir ją išdėstyti taip: „Pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą“.

Nesvarstyta

 

 

394.           

PD

 

 

 

Dėl įstatymų projektų Nr. XIIIP-355–XIIIP-360, kuriais siekiama tobulinti vaiko teisių apsaugos ir įgyvendinimo sistemą pastabų neturime.

Nesvarstyta

 

 

395.           

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM),

2017-03-20

g-2017-3494

 

 

 

N

Švietimo ir mokslo ministerija, atsakydama j Jūsų 2017 m. kovo 6 d. raštą Nr. S-2017-2100, pagal kompetenciją teikia nuomonę dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP- 357, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP- 358, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo Nr. XI-681 2,4,5, 9,12 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP- 359, Vietos savivaldos įstatymo Nr. 1-533 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP- 360.

Dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 (toliau - projektas): siūlome projekte numatyti ir reglamentuoti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus vaidmenį bendroje vaiko teisių apsaugos užtikrinimo sistemoje. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus funkcijos apibrėžtos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. 1-1489 7, 8, 9, 10, 11,12,14, 20, 21, 23 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatyme. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus veikla – koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą savivaldybėje koordinavimas, šios pagalbos ir paslaugų poreikio nustatymas, prieinamumo ir kokybės stebėsena, vietos bendruomenės informavimas apie vaikų ir jų atstovų pagal įstatymą galimybes gauti švietimo pagalbos, socialines, sveikatos priežiūros paslaugas savivaldybėje, koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų plėtros plano rengimas ir specialistų subūrimas, vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimo planavimas, koordinavimas ir vertinimas, vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančių asmenų ir jų teikiamų paslaugų prieinamumo ir poreikio nustatymas, vaiko socialinės integracijos į bendruomenę procesų koordinavimas. Ši veikla yra sudėtinė vaiko teisių apsaugos sistemos dalis ir prisideda prie vaiko teisių apsaugos užtikrinimo.

Taip pat manome, kad projekte tikslinga numatyti ir reglamentuoti savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos vaidmenį vaiko teisių apsaugos sistemoje. Pažymėtina, kad šios komisijos funkcijos yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme ir reglamentuoja tik šio įstatymo reguliavimo sritį.

Nesvarstyta

 

 

396.           

ŠMM

2

1

 

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. 1-1489 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 20, 21, 23 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatas ir siekiant teisės aktų dermės, siūlome projekto 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamoje „atvejo vadybos“ sąvokoje žodžius „koordinuotos kompleksinės ir ilgalaikės pagalbos“ tikslinti ir rašyti: „koordinuotai teikiamos švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų“. Siūlome šiuo aspektu suderinti vartojamas sąvokas visame projekte, nes pvz., 24 straipsnio 3 dalyje kalbama apie sisteminės kompleksinės pagalbos teikimą, 36 straipsnio 1 dalyje - apie koordinuojamą ir organizuojamą pagalbos teikimą, 40 straipsnio 2 dalyje - koordinuotos pagalbos procesų organizavimą, paslaugų teikimą ir įvairios pagalbos taikymą, kompleksinę ilgalaikę tęstinę pagalbą.

Nesvarstyta

 

 

397.           

ŠMM

3

4

 

Siekiant teisės aktų dermės, siūlome projekto 3 straipsnio 4 punkte apibrėžtą „nepriežiūros“ sąvoką suderinti su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. 1-1489 1,2, 19, 23, 43, 46, 47, 49, 56, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 231, 232 straipsniais įstatyme apibrėžta „vaiko nepriežiūros“ sąvoka.

Nesvarstyta

 

 

398.           

ŠMM

30

30

5

5

1

2

Siūlome projekto 30 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktuose konkrečiai nurodyti vaiko, kuris neliktų be kitų asmenų priežiūros, amžių. Pradinio ugdymo programą nurodyti netikslinga, nes numatoma ankstinti privalomą priešmokyklinį ir pradinį ugdymą atitinkami nuo 5 ir 6 metų.

Nesvarstyta

 

 

399.           

ŠMM

38

39

2

1

1

Neaiškus projekto 38 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 39 straipsnio 1 dalyje minimų bendrojo pobūdžio paslaugų turinys, kas jas ir kam skiria, kuo jos skiriasi nuo projekte apibrėžtų bendruomeninių paslaugų.

Nesvarstyta

 

 

400.           

ŠMM

48

 

3

3

Siūlome projekto 48 straipsnio 3 dalies 3 punktą išbraukti kaip perteklinį, nes jis dubliuoja Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 25 straipsnyje nurodytas Švietimo ir mokslo ministerijos funkcijas.

Nesvarstyta

 

 

401.           

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM),

2017-03-21

g-2017-3554

 

 

 

 

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2017 m. kovo 6 d. prašymą Nr. S-2017-2100, išnagrinėjo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-354 (toliau - Projektas Nr. XIIIP-354), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151,3.153,3.163,3.172,3.176,3.182,3.183,3.209,3.210,3.211,3.212,3.217,3.218,3.219,3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3:260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-356, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28,282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-357, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2,9,13,14,15,16,17,18,19,20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-358 (toliau - Projektas Nr. XIIIP-358), Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo Nr. XI-681 2, 4, 5, 9, 12 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-359, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. 1-533 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-360 ir informuoja, kad pritaria Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadose dėl minėtų projektų pateiktoms pastaboms bei teikia nuomonę pagal kompetenciją.

Nesvarstyta

 

 

402.           

SAM

4

6

 

1. Dėl Projekto Nr. XIIIP-354:

1.1. Tikslintina Projektu Nr. XIIIP-354 nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau - įstatymas) 4 straipsnio 6 punkto formuluotė „kiekvienam vaikui - tiek iki gimimo, tiek gimus“ atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymo nuostatas, t. y, iki gimimo - vaisius, gimus — vaikas“.

Nesvarstyta

 

 

403.           

SAM

 

 

*

1.2. Pastebėtina, kad pagrindinės nuostatos, susijusios su asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarka, įtvirtintos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, atsižvelgdami į tai, siūlome tikslinti įstatymo 22 straipsnio 5 dalį.

Nesvarstyta

 

 

404.           

SAM

6

2

 

1.3. Siūlytina tikslinti įstatymo 6 straipsnio 2 dalį atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir 7 straipsnio 3 dalyje nustatytas vaikų dalyvavimo klinikiniuose tyrimuose sąlygas.

Nesvarstyta

 

 

405.           

SAM

25

1

 

1.4. Tikslintinas įstatymo 25 straipsnio 1 dalis, jos antrajame sakinyje nurodant ir narkotines, psichotropines bei psichiką veikiančias medžiagas. Įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje prieš „tokių medžiagų“ įrašytini tabako gaminiai ir alkoholiniai gėrimai. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 161 straipsnį, įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įrašytini ir su tabako gaminiais susiję gaminiai. Įstatymo 25 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kad joje minimi vaistai ir kitos priemonės (beje, neaišku, kokios), neatitinka straipsnio pavadinimo.

Nesvarstyta

 

 

406.           

SAM

31

2

 

1.5. Įstatymo 31 straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja to paties straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui: „Draudžiama vaiko tėvams asmenines teises ir pareigas, o kitiems vaiko atstovams įstatymu nustatytas teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims.“ Manytina, kad tėvai įstatyme nustatytais atvejais galėtų pavesti kitiems asmenims atlikti tik konkrečius teisinius veiksmus, tokius kaip sutarčių su konkrečiomis sveikatos ar švietimo įstaigomis sudarymą. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - Civilinis kodeksas) yra nustatytos skirtingos įgaliojimų formos, tačiau iš siūlomos nuostatos turinio nėra aišku, kaip ši nuostata turėtų būti taikoma Civilinio kodekso nuostatų kontekste. Be to, atskleistina, kur tokie veiksmai turėtų būti apibrėžti - įgaliojime ar kitame teisės akte.

Nesvarstyta

 

 

407.           

SAM

48

4

2

1.6. Siūlome tikslinti įstatymo 48 straipsnio 4 dalies 2 punkto formuluotę kalbiniu požiūriu, kad jos esmė būtų suprantama.

Nesvarstyta

 

 

408.           

SAM

32

33

49

 

 

4

 

 

5

1.7. Pažymėtina, kad įstatymo 32,33 straipsniai ir 49 straipsnio 4 dalies 5 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau - Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas), Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau - Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) bei Civilinio kodekso nuostatoms.

Visa informacija apie konkretaus paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą yra laikoma konfidencialia. Vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 10 straipsniu, asmens duomenis apie asmens sveikatą (jos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kt.) gali tvarkyti įgaliotas sveikatos apsaugos sistemos darbuotojas. Asmens sveikatos paslaptis turi būti saugoma pagal Civilinį kodeksą, pacientų teises reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nustato, kad duomenų tvarkymas yra bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys. Vaiko teisių apsaugos tarnyba negali tvarkyti (pvz., taisyti ir kt.) asmens sveikatos duomenų, nes nėra kompetentinga tai daryti.

Abejotina, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai, neturėdami medicininio išsilavinimo, gali teisingai suprasti sveikatos įrašus ir priimti sprendimą dėl vieno iš tėvų (ar abiejų tėvų) sveikatos būklės. Manome, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba esant tarnybiniam būtinumui gali kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą (greičiausiai pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje asmuo yra prisirašęs) išvados dėl vieno iš tėvų (ar abiejų tėvų) sveikatos būklės, kur galėtų būti surašyta, ar jų sveikatos būklė leidžia pasirūpinti vaikais.

Duomenų apie sveikatą perdavimas kitam asmeniui, kad ir šeimos nariui, be asmens sutikimo yra grubus sveikatos duomenų konfidencialumo pažeidimas.

Įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog asmens, pateikusio informaciją anonimiškumas gali būti išlaikytas jo ..pageidavimu“. Pastebėtina, jog siūlomas reguliavimas stokoja jo įgyvendinimo tvarkos, nes nėra aišku nei kokia forma, nei kokiu būdu asmens „pageidavimas“ turėtų būti išreikštas, kaip toks pageidavimas turėtų būti užfiksuotas, kokių procedūrų būdu būtų užtikrinamas asmens anonimiškumas.

Nesvarstyta

 

 

409.           

SAM

41

2

1

1.8. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos tikslintinos nurodant, kokiu tikslu ir kokia informacija apie vaiko sveikatą reikalinga atvejo vadybininkui. Tikėtina, kad medicininio išsilavinimo neturinčiam specialistui reikalingos pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos, kurioje vaikas yra prirašytas, išvados, ar vaikas gauna visas pagal amžių reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas (profilaktinis sveikatos patikrinimas, skiepai ir kt.).

Nesvarstyta

 

 

410.           

SAM

45

 

 

1.9. Taisytina 45 straipsnio 1 dalis išbraukiant žodžius „sveikatos priežiūros įstaigą“, nes vaikai neturėtų būti apgyvendinami sveikatos priežiūros įstaigose.

Nesvarstyta

 

 

411.           

Vidaus reikalų ministerija (VRM),

2017-03-21

g-2017-3580

27

 

 

Vidaus reikalų ministerijoje išnagrinėti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Vietos savivaldos įstatymo projektas) ir Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo Nr. XI-681 2, 4, 5, 9, 12 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas. Pagal kompetenciją teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:

1. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto 27 straipsnyje išskiriama tik vienos grupės nusikalstamos veikos, nuo kurių turi būti apsaugotas vaikas, o atitinkamos institucijos nedelsdamos turi informuoti apie jas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) ir (ar) policiją. Manytina, kad, siekiant užtikrinti vaiko teisių apsaugą, turi būti reaguojama ir pranešama ne tik apie Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto 27 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas, bet ir apie kitas nusikalstamas veikas, galimai padarytas vaikui (nusikalstamas veikas sveikatai, gyvybei ir pan.).

Nesvarstyta

 

 

412.           

VRM

32

33

49

 

 

4

 

 

5

2. Svarstytini Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto 32, 33 straipsniai, taip pat 49 straipsnio 4 dalies 5 punktas, kuriuose nustatyta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teisė tvarkyti vaiko tėvų, kartu su vaiku gyvenančių asmenų ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu, bei perduoti šios duomenis tretiesiems asmenims.

Atkreipiame dėmesį, kad Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – IRD) yra Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (toliau – ĮKNR) valdytojas ir registre tvarkomų asmens duomenų tvarkytojas. Vadovaujantis ĮKNR nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 435 „Dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“, ĮKNR registro tvarkytojai ir registre tvarkomų asmens duomenų tvarkytojai, be IRD, taip pat yra Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, ikiteisminio tyrimo įstaigos, bausmių vykdymo institucijos – laisvės atėmimo vietos ir probacijos tarnybos.

ĮKNR tvarkomi duomenys apie įtariamuosius, kaltinamuosius ir nuteistuosius fizinius bei juridinius asmenis, t. y. apie fiziniams ir juridiniams asmenims pradėtus ikiteisminius tyrimus pareiškus įtarimą baudžiamojoje byloje už padarytą nusikalstamą veiką, kardomąsias priemones, ikiteisminio tyrimo nutraukimą, teismo priimtus procesinius sprendimus, bausmės vykdymą ir atlikimą. ĮKNR tvarkomi duomenys apie vaikus iki 18 metų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą atsako asmenys, kuriems iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję 16 arba 14 metų, taip pat apie kitus fizinius asmenis, kuriems daugiau nei 18 metų.

Manytina, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba galėtų pasinaudoti ĮKNR registre kaupiama ir tvarkoma informacija ir gauti ją vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto 49 straipsnio 4 dalies 4 punktu.

Nesvarstyta

 

 

413.           

VRM

48

5

 

3. Tikslintina Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto 48 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta Vidaus reikalų ministerijos kompetencija, susijusi su vaiko teisių apsauga.

Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovos 14 dienos nutarimu Nr. 291 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 1 punktą, Vidaus reikalų ministerija formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, o įstatymų nustatytais atvejais – ją įgyvendina vidaus reikalų ministrui pavestose valdymo srityse. Vadovaudamasi minėtais nuostatais, Vidaus reikalų ministerija neformuoja vaiko teisių apsaugos politikos ir jai nėra priskirti vaiko teisių apsaugos klausimai. Vidaus reikalų ministerija formuodama valstybės politiką viešojo saugumo srityse, organizuodama, koordinuodama ir kontroliuodama jos įgyvendinimą, pagal kompetenciją tik dalyvauja įgyvendinant priemones vaiko teisių apsaugos ir jų gynimo srityje.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 priedo 1 punktą, Valstybės politikos formavimas suprantamas kaip valstybės institucijų ir įstaigų veikla, apimanti tiesioginį Seimo ir Vyriausybės sprendimų projektų (įstatymų projektų, Seimo nutarimų projektų, Vyriausybės nutarimų projektų), nustatančių valstybinio administravimo subjektus ir jų struktūras, viešojo administravimo procesus, reglamentuojančių visuomeninius santykius atskirose valdymo srityse, rengimą ir teikimą Seimui ar Vyriausybei.

Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos (IRD ir Policijos departamentas) valdo registrus ir valstybės informacines sistemas pagal joms priskirtą kompetenciją. Šiuose registruose ir sistemose renkami duomenys ne tik apie fizinius asmenis, vyresnius nei 18 metų, bet ir apie vaikus iki 18 metų (ĮNKR, Nusikalstamų veikų žinybinis registras, Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybinis registras, Policijos registruojamų įvykių registras, Eismo įvykių informacinė sistema, Policijos licencijuojamos veiklos informacinė sistema, DNR duomenų registras ir Prevencinio poveikio priemonių taikymo registras). Vidaus reikalų ministerija analizuoja viešojo saugumo būklę šalyje ir atlieka kitus tyrimus ir analizes viešojo saugumo klausimais (nusikalstamumo prevencija, smurtas artimoje aplinkoje ir pan.), kurių objektai būna ir vaikai iki 18 metų. Atitinkamai pagal kompetenciją rengia nusikaltimų prevencijos ir kontrolės, prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės programas, taip pat pagal kompetenciją dalyvauja rengiant tarpinstitucines programas ar veiksmų planus ir įgyvendina jų priemones.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, siūlytume Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto 48 straipsnio 5 dalį išdėstyti taip:

„5. Vidaus reikalų ministerija ir jai pavaldžios įstaigos pagal kompetenciją dalyvauja įgyvendinant priemones vaiko teisių apsaugos ir jų gynimo srityje:

1) kaupia, sistemina ir analizuoja pagal priskirtą kompetenciją duomenis apie vaikus iki 18 metų;

2) pagal kompetenciją rengia nusikaltimų prevencijos ir kontrolės, prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės programas, taip pat dalyvauja rengiant tarpinstitucines programas ar veiksmų planus ir įgyvendina jų priemones.“

Nesvarstyta

 

 

414.           

VRM

51

2

 

5. Pagal Vietos savivaldos įstatymo projekto 1 straipsnyje siūlomą Įstatymo 7 straipsnio 22 punkto formuluotę darytina išvada, kad vaiko teisių apsauga nebebūtų valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) savivaldybių funkcija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Įstatymo 6 straipsnį ši funkcija savivaldybėms nėra priskiriama ir kaip savarankiškoji, o iš kartu su Vietos savivaldos įstatymo projektu pateikiamų kitų susijusių įstatymų projektų ir aiškinamojo rašto (toliau – aiškinamasis raštas) nuostatų spręstina, kad vaiko teisių apsauga centralizuojama ir priskiriama būtent valstybės institucijoms.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto 51 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad savivaldybės institucijos pagal kompetenciją dalyvauja įgyvendinant valstybinės vaiko teisių apsaugos funkciją ir bendradarbiauja su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kitomis valstybės bei kitų savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, ir nevyriausybinėmis organizacijomis vaiko teisų apsaugos srityje.

Taigi, nors pagal siūlomą Vietos savivaldos įstatymo projektą vaiko teisių apsauga visai nepriskiriama savivaldybių kompetencijai ir nevertinama kaip savivaldybių funkcija, tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas savivaldybių funkcijas šioje srityje numato (pvz., 49 str. 2 d. 10 p., 51 str.), todėl nėra pakankamai aiški pati Vietos savivaldos įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Įstatymo 7 straipsnio 22 punkto pakeitimo esmė.

Nesvarstyta

 

 

415.           

VRM

 

 

*

6.  Aiškinamajame rašte nurodyta, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektu siūloma centralizuoti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą ir tam siūloma savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrius padaryti pavaldžius Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kurią siūloma nustatyti centrine vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo institucija valstybėje.

Tačiau iš aiškinamojo rašto (pvz., 4 punkto 10 pastraipos) teiginių neaišku, ar priėmus šias pataisas funkcionuotų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pavaldūs savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos padaliniai, ar tai būtų valstybės institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos – teritoriniai padaliniai savivaldybėse. Siūlytina papildyti aiškinamąjį raštą šiuo aspektu.

Nesvarstyta

 

 

416.           

Lietuvos Respublikos finansų ministerija,

2017-03-24,

G-2017-3765

 

 

 

Finansų ministerija išnagrinėjo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projektą ir jo lydimuosius teisės aktų projektus (Nr. XIIIP-354 - XIIIP-360) ir pagal kompetenciją teikia šias pastabas ir pasiūlymus.

Įstatymų projektų aiškinamajame rašte nėra pateikta informacija apie įstatymų projektams įgyvendinti reikalingas lėšas. Siūloma įstatymų projektų įsigaliojimo data - nuo 2017 m. liepos 1 d.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-354 siūloma centralizuoti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą, pakeičiant deleguotą (perduotą savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkciją į valstybinę vaiko teisių apsaugos funkciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų projektams įgyvendinti turėtų būti keičiamas ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų 2017 metų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo pakeitimų 2017 m. atlikti nenumatoma, įstatymų projektams įgyvendinti 2017 m. reikalingos lėšos turėtų būti skiriamos atitinkamai iš asignavimų valdytojams ir savivaldybėms, atsakingiems už siūlomų nuostatų įgyvendinimą, patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose 2017 m. lėšų.

Manome, kad įstatymų projektams įgyvendinti prireikus papildomų lėšų 2018 m., šis klausimas galėtų būti svarstomas Vyriausybės kanceliarijos kasmet rengiamuose Ministro Pirmininko, finansų ministro ir atitinkamų valdymo sričių ministrų pasitarimuose apie ateinančiais metais planuojamus pasiekti rezultatus ir asignavimus. Per šiuos pasitarimus, atsižvelgiant į planuojamus pasiekti rezultatus, bus susitarta dėl 2018-2020 metų maksimalių valstybės biudžeto asignavimų limitų skyrimo ministrų valdymo sritims.

Svarstytina, ar Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-358 siūlomos nuostatos dėl globos (rūpybos) išmokos neturėtų būti reglamentuotos Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatyme.

Nesvarstyta

 

 

417.           

Lietuvos Respubliks socialinės apsaugos ir darbo ministerija,

2017-04-07 Nr. g-2017-4463

 

 

*

Socialinės apsaugos ir darbo m inisterija (toliau - Ministerija) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (toliau - Komitetas) 2017 m. kovo 6 d. raštą dėl Seimui pateiktų naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo (toliau - Įstatymas) projekto ir kitų susijusių įstatymų projektų (Nr. XIIIP-354 - X lIIP-360) nuostatas ir pagal kompetenciją pažymi, kad aukščiau nurodytiems įstatymų projektams iš esmės pritaria.

Kartu Ministerija atkreipia Komiteto dėmesį į tai, kad tikslinga įvertinti ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. vasario 13 d. išvadoje nurodytas pastabas ir pasiūlymus bei integruoti būtinus poįstatyminius teisės aktus į Įstatymo teisinį reglamentavimą. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į papildomų lėšų poreikio užtikrinimą tiek centriniu, tiek savivaldybių lygmenimis, nes minėtuose įstatymuose numatytas ne tik vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos reorganizavim as ir centralizavimas, kuris preliminariais paskaičiavimais pareikalaus iki 14 mln. eurų, bet ir prevencinio bei socialinio darbo organizavimo stiprinimas savivaldybėse.

Nesvarstyta

 

 

418.           

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija,

2017-04-24 Nr. g-2017-5153

 

 

*

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakydama j Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pateiktus klausimus dėl vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos teikia informaciją.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projektu (toliau - Įstatymo projektas) siekiama tobulinti šiuo metu galiojančią vaiko teisių apsaugą užtikrinančių priemonių sistemą, kuri suteiktų vaikui reikalingą efektyvią pagalbą ir jo visapusiškai raidai tinkamą aplinką. Siūloma centralizuoti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą, pakeičiant deleguotą (perduotą savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkciją į valstybinę vaiko teisių apsaugos funkciją, o savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių pavaldumą keisti į jų pavaldumą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kurią siūloma įteisinti centrine vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo institucija valstybėje. Šis siūlymas centralizuoti savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrius pasižymi šiais privalumais:

1. Taikoma vienoda praktika/vienoda privaloma metodika (grėsmės vaikui lygiai, vaiko paėmimo tvarka ir t.t.).

2. Išgrynintos Vaiko teisių apsaugos skyrių funkcijos (atsisakoma perteklinių).

3. Aukštesnė specialistų kompetencija/vienodi reikalavimai specialistams, todėl geresnė darbo kokybė (darbo su vaikais/atstovavimas teismuose, išvadų kokybė ir t.t.).

4. Vaiko teisių apsaugos skyrių darbas organizuojamas visą parą, švenčių ir poilsio dienomis;

5. Efektyvesnis darbo organizavimas, išteklių panaudojimas (lengviau pasitelkti „centro“ ir kito rajono/apskrities specialistus, lengviau organizuoti vienos tarnybos darbą (aprūpinimas priemonėmis, centralizuoti pirkimai ir t.t.).

6. Specialistų nešališkumo užtikrinimas (pasitelkiant kito miesto/ rajono specialistus).

8. Efektyvesnis žmogiškųjų resursų paskirstymas atstovaujant vaiką ir sprendžiant šeimos klausimus.

9. Operatyvesnis bylų perdavimas, kai šeima išvyksta iš vieno rajono į kitą.

10. Sumažės savivaldybių administracijų jtaka Vaiko teisių apsaugos skyrių sprendimams.

Paminėtina tai, kad vaiko teisių apsaugos sistema negali būti sutapatinami su paslaugų vaikui ir šeimai teikimu ir šias paslaugas teikiančių institucijų sistema. Paslaugų teikimas vaikui ir šeimai yra vaiko teisių apsaugos užtikrinimo garantas, tačiau pagal savo veiklos pobūdį vaiko teisių apsauga ir paslaugų teikimas priklauso skirtingoms institucijų sistemoms.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įvertindama planuojamą vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarką, bendradarbiaudama su vaiko teisių apsaugos srities ekspertais rengia Vaiko situacijos grėsmės lygio įvertinimo ir nustatymo tvarkos aprašo projektą bei kitus reikalingus dokumentų projektus, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyrių centralizacijos planą, kuriame numatoma stiprinti teritorinius vaiko teisių apsaugos padalinius ir centrinę vaiko teisių apsaugos tarnybą.

Įstatymo projekte numatoma, kad vaiko teisių apsaugos užtikrinimas bus vykdomas nagrinėjant pranešimus apie galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus. Siūloma nustatyti fizinių ir juridinių asmenų pareigą nedelsiant pranešti įstatyme nurodytoms valstybės institucijoms apie galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus.

Įstatymo projekte siūloma įteisinti vieningą individualizuotos vaikui ir šeimai pagalbos modelį, finansuojant mobilias specialistų komandas, kartu apjungiant specialistus, dirbančius savivaldybėse, kad teikiant intensyvią ir kvalifikuotą pagalbą būtų galima pasiekti efektyvesnio darbo su šeima rezultatų. Kartu siūloma įteisinti socialinio darbo su vaiku ir tėvais atvejo vadybą, kad atvejo vadybininkas užtikrintų Pagalbos plano sudarymą ir jo įgyvendinimą, neatskiriant vaiko nuo jo atstovų pagal įstatymą būtų tinkamai pasirūpinta vaiko saugumu ir šeiminių santykių atkūrimu. Pagalbos plano tikslas - suteikti šeimai reikalingą pagalbą ir būtinąsias kompleksiškai teikiamas paslaugas, kad laiku pasirūpinus vaiku ir šeima būtų galima įveikti joje bręstančią krizę ir išvengti vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą. Pagalbos plane nustatytomis priemonėmis ir teiktomis paslaugomis nepavykus pakeisti tėvų požiūrio į vaiką, elgesio su juo ir dėl to išlikus grėsmei vaiko saugumui, šis įstatymas įpareigos Vaiko teisių apsaugos skyrių kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Pažymėtina, kad vaiko paėmimas iš šeimos tik gavus teismo leidimą atitinka tarptautinių teisės aktų nuostatas, nes Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatos, nurodo, kad sprendimas dėl vaiko išskyrimo su tėvais turėtų būti priimtas kompetentingos institucijos, išnagrinėtas teisme, priimtas pagal įstatymą ir nepažeidžiant procedūrų, nes šiuo metu vaiko paėmimas iš šeimos administracine tvarka gali pažeisti šeimos, kaip privataus instituto, teises. Tarptautiniai pilietinių ir politinių teisių dokumentai pabrėžia šeimos teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą, o asmuo neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi j jo asmeninį ar šeiminį gyvenimą.

Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. 1-1489 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 20, 21, 23 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatyme įtvirtintas tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius savivaldybėje. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus veikla - koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą savivaldybėje koordinavimas, šios pagalbos ir paslaugų poreikio nustatymas, prieinamumo ir kokybės stebėsena, vietos bendruomenės informavimas apie vaikų ir jų atstovų pagal įstatymą galimybes gauti švietimo pagalbos, socialines, sveikatos priežiūros paslaugas savivaldybėje, koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų plėtros plano rengimas ir specialistų subūrimas, vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimo planavimas, koordinavimas ir vertinimas, vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančių asmenų ir jų teikiamų paslaugų prieinamumo ir poreikio nustatymas, vaiko socialinės integracijos į bendruomenę procesų koordinavimas. Si veikla yra sudėtinė bendros vaiko teisių apsaugos sistemos dalis ir prisideda prie vaiko teisių apsaugos.

Pažymėtina, kad kitų šalių patirtis ir tyrimai rodo, kad efektyvus vaiko situacijos šeimoje vertinimas, prevencinis darbas su šeima ir vaiku bei savalaikė kompleksiškai teikiama (socialinė, švietimo, sveikatos ir kt.) pagalba duoda teigiamus rezultatus, tokius kaip smurto raiškos visuomenėje mažėjimas, psichinės sveikatos visuomenėje rodiklių gerėjimas, paslaugų teikimas arčiau asmens gyvenamosios vietos, sociokultūrinio gyvenimo augimas ir t.t., tačiau tai reikalauja papildomų valstybės ir savivaldybių finansinių išteklių.

Pažymėtina, kad papildomų lėšų poreikis reikalingas įstatymo projekto įgyvendinimui yra susijęs su vaiko teisių apsaugos sistemos centralizavimu ir vaiko teisių apsaugos darbuotojų darbo užtikrinimu nakties metus, savaitgaliais ir švenčių dienomis bei mobilių komandų specialistų, teikiančių paslaugas vaikui ir šeimai, finansavimu.

Nesvarstyta

 

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

 

str.

str. d.

p.

 

1.                   

Seimo narės Monika Navickienė, Dovilė Šakalienė,

2017-03-01

49

 

 

 

Argumentai: Teikiamame pasiūlyme yra įtraukiamos teritorinių padalinių atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, koreguojamas straipsnio pavadinimas.

Pasiūlymas: Pakeisti 49 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ir jos teritorinių padalinių savivaldybėse prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje.“

Nesvarstyta

 

2.                   

Seimo narės M.Navickienė, D.Šakalienė

49

1

 

 

Argumentai: Akcentuojama ne tik valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos, bet ir jos teritorinių padalinių atsakomybė įgyvendinant vaiko teisių užtikrinimą.

Pasiūlymas: Pakeisti 49 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir jos teritoriniai padaliniai vykdo vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo ir įvaikinimo organizavimo centrinės institucijos funkcijas Lietuvos Respublikoje.“

Nesvarstyta

 

3.                   

Seimo narės M.Navickienė, D.Šakalienė

49

2

1

 

Stebint susiklosčiusią situaciją Lietuvoje dėl vaikų teisių gynimo užtikrinimo, matomas poreikis nepertraukiamam vaiko teisių apsaugos specialistų darbui ištisą parą. Šiandien teritoriniai vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniai padaliniai savivaldybėse dirba tik iki 17:00 valandos.

Pasiūlymas:  Pakeisti 49 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba organizuodama, koordinuodama ir kontroliuodama vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą valstybėje:

Gina ir užtikrina vaiko teises ir atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teritoriniuose padaliniuose savivaldybėse  ištisą parą;“

Nesvarstyta

 

4.                   

Seimo narės M.Navickienė, D.Šakalienė

49

3

 

 

Argumentai: Trečiąja dalimi apibrėžiama teritorinių padalinių funkciją.

Pasiūlymas: Papildyti 49 straipsnį 3 dalimi ir jį išdėstyti taip:

„3. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniai padaliniai gina ir užtikrina vaiko teises, atstovauja vaiko teisėms ir interesams savivaldybių teritorijose vadovaudamiesi jų veiklą reglamentuojančiais nuostatais.“

Nesvarstyta

 

5.                   

Seimo nariai

R. J. Dagys, A. Širinskienė, A. Dumbrava, E. Vareikis, E. Jovaiša, D.Kaminskas, V. Kravčionok, P. Saudargas, P. Urbšys, R. Martinėlis, E. Pupinis, S. Tumėnas, K. Starkevičius, S. Jovaiša, S. Šedbaras, L. Talmont, M.Mackevič, I. Rozova, J. Narkevič, Č. Olševski, Z. Jedinskij, K. Bartkevičius, K. Pūkas, R. Andrikis, J. Imbrasas, V. Kamblevičius, R. Žemaitaitis, P. Čimbaras, V. Rinkevičius, L. Kasčiūnas (toliau - Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.),

2017-03-23

1

1

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, siekiant užtikrinti darną su konstituciniais principais bei įtvirtinti, kad įstatymu būtų atsižvelgiama į šeimos, kaip valstybės pagrindo, gerovę ir interesus.

 Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projekto (toliau – Projektas) 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko teisių apsaugą, nustatant vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus, vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos mechanizmus, vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimą, atsižvelgiant į konstitucinę nuostatą, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.

Nesvarstyta

 

6.                   

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

1

2

 

 

Argumentai: Teisinį subjektiškumą turi visi žmonės. LR Konstitucijos 18 straipsnis nustato, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos neatskiriamos nuo individo ir nepriklauso nuo žmogaus amžiaus, nuo to, ar jos įtvirtintos teisės aktuose. Vaiko teises ir galimybę pačiam vaikui dalyvauti įgyvendinant jo teises užtikrina Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, Civilinis kodeksas ir įstatymai. Tai, kad vaikas yra laikomas teisės subjektu, patvirtina ir daugybė paties Projekto nuostatų, kuriose įtvirtinamos vaiko teisės. Nė vienas asmuo, net tėvai, negali panaikinti ar nustatyti vaiko teisių ribų. Tačiau  dėl  objektyvių  priežasčių,  t.y.  dėl  psichinio  ir  fizinio nebrandumo vaikas negali pats pilnai naudotis savo teisėmis ir įstatymų numatyta tvarka didele dalimi jas įgyvendina ne savarankiškai, bet per atstovus. Todėl Projekto 1 straipsnio 2 dalyje esanti formuluotė „vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui“ yra perteklinė ir neatitinkanti tikrovės.

Nėra tikslinga įstatymo paskirtyje nustatyti, kieno apsaugą vaikui užtikrina įstatymas, nes formuluotė „šeimos ir valstybės apsaugą“ yra labai abstrakti, o už apsaugos užtikrinimą atsakingi subjektai yra numatyti konkrečiuose Projekto straipsniuose ir kai kurie nepatenka į šeimos ar valstybės kategorijas (fiziniai asmenys, kurie turi pranešti apie smurtą prieš vaiką, nevyriausybinės organizacijos ir kt.). Be to, išskyrus išimtinius atvejus, šeima yra ta vieta, kur vaikas yra labiausiai mylimas, tėvai daugiausiai juo rūpinasi ir natūraliai „suteikia“ geriausią įmanomą apsaugą vaikui, net nesant galiojančių įstatymų ar jiems jų nežinant. Ši šeimos (tėvų) apsauga kyla iš biologinės, socialinės šeimos/tėvystės/motinystės prigimties, o ne iš įstatymų, todėl netikslu teigti, kad įstatymas vaikui suteikia šeimos apsaugą.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Šio įstatymo paskirtis – suteikti kiekvienam vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui, ypatingą šeimos ir valstybės apsaugą, kuriąi užtikrintų vaikui būtinų priemonių ir paslaugų visumaą.“

Nesvarstyta

 

7.                   

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

1

3

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Seimo Teisės departamento (toliau – Teisės departamentas) išvadą. Projekto 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede“. Tačiau Projekto priede yra nurodytas tik vienas ES teisės aktas, todėl  siūloma Projekto 1 straipsnio 3 dalį palikti nepakeistą kaip šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje: „Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo priede“.

 

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 1 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktaisu, nurodytaisu šio įstatymo priede“.

Nesvarstyta

 

8.                   

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

1

5

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą, kurioje nurodoma, kad  Projekto 1 straipsnio 5 dalis išbrauktina, nes Lietuvos Respublikos jurisdikcijos taisyklės nėra šio įstatymo dalykas. Pastebėtina, kad bet kokiu atveju, taikant įstatymą, turės būti atsižvelgta į tarptautinių sutarčių ir tarptautinės privatinės teisės taisykles, išdėstytas Civiliniame kodekse (pavyzdžiui, 1.10-1.14, 1.31-1.34 straipsniuose).

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 1 straipsnio 5 dalį:

„5. Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje nuolat ar laikinai gyvenantiems, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims“.

Nesvarstyta

 

9.                   

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

2

2

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą, kurioje nurodoma, kad atvejo vadybininko sąvokos apibrėžimas įneša neaiškumo, nes atvejo vadybininkas apibrėžiamas kaip bet koks asmuo, koordinuojantis atvejo vadybos procesą. Kadangi Teisės departamento išvadoje nurodoma, kad siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir nuoseklumo sąvokos reikėtų atsisakyti arba ją patikslinti, siūlomas jos patikslinimas.

Nurodyti reikalavimai (valstybės tarnyba, išsilavinimas, patirtis, nepriekaištinga reputacija ir kt.) parinkti atsižvelgiant į Projektu  planuojamas reikšmingas atvejo vadybininko funkcijas. Apibendrinant, atvejo vadybininkas turės diskreciją vertinti šeimą, su ja bendrauti, parinkti ir koordinuoti jos problemų sprendimo būdą, siūlyti iš jos paimti vaiką, todėl svarbu, kad atvejo vadybininkas savo darbą atliktų itin profesionaliai, kompetentingai ir neštų už jį atsakomybę. Projekto 41 straipsnyje numatytų atvejo vadybininko funkcijų pavyzdžiai:

‒ siūlyti Vaiko teisių apsaugos tarnybai kreiptis dėl vaikų paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą;

‒ koordinuoti atvejo vadybos procesą;

‒  inicijuoti Pagalbos plano sudarymą;

‒ atlikti šeimos socialinės rizikos lygio ir šeimos poreikių įvertinimą;

‒ megzti santykius su šeima, vertinti jų poreikius, aplinką, telkti bendruomenę ir specialistus, kurių reikia pagalbai šeimai suteikti.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Atvejo vadybininkas – asmuo valstybės tarnautojas, koordinuojantis įgaliotas koordinuoti atvejo vadybos procesą ir atitinkantis šiuos reikalavimus:

1)     turi universitetinį socialinio darbo, pedagoginį, psichologinį ar medicininį išsilavinimą;

2)     turi ne mažiau kaip tris metus darbo su vaikais ir šeimomis patirties;

3)     yra pasirašęs konfidencialumo pasižadėjimą;

4)     yra deklaravęs privačius interesus;

5)     kartą per metus kelia savo kvalifikaciją specialiuose mokymuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka;

6)     yra nepriekaištingos reputacijos“.

Nesvarstyta

 

10.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

2

 

 

N

Argumentai: Atvejo vadybininkas turės diskreciją vertinti šeimą, su ja bendrauti, parinkti ir koordinuoti jos problemų sprendimo būdą, siūlyti iš jos paimti vaiką, todėl svarbu, kad atvejo vadybininko reputacija nekeltų jokių abejonių.

Pasiūlymas: Papildyti Projektą 2 straipsnį 21 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„21 straipsnis. Atvejo vadybininko nepriekaištinga reputacija 

Asmuo nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali eiti atvejo vadybininko pareigų, jeigu jis:

1) yra pripažintas kaltu už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą, taip pat pripažintas kaltu už kitą nusikalstamą veiką, kol teistumas neišnykęs;

2) yra pripažintas kaltu už nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso XXI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui“ ir XV skyriuje „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą;

3) yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį, kol teistumas neišnykęs;

4) yra atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų pritaikius tarnybinę nuobaudą ar iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir nuo atleidimo nepraėjo treji metai;

5) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;

6) yra teismo sprendimu pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, – iki jo pripažinimo veiksniu ar veiksnumo apribojimo panaikinimo;

7) kuriam teismo sprendimu apribota tėvų valdžia, – apribojimo laikotarpiu;

8) sergantis Sveikatos apsaugos ministerijos atitinkamame sąraše nurodytomis ligomis; 

9) buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadrinis darbuotojas, kuriam taikomi Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ numatyti apribojimai“.

Nesvarstyta

 

11.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

2

3

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Įstatymai, reguliuodami bendruomenių teises ir pareigas, vartoja įvairias sąvokas: savivaldybės, vietos, religinė bendruomenė ir taip toliau, todėl sąvoka „bendruomeninės paslaugos“ yra pernelyg plati ir neleidžia suprasti, kokia bendruomenė turėtų atlikti Projekto 2 straipsnio 3 dalyje numatytas funkcijas. Dėl šios priežasties siūlomas dalies patikslinimas.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Bendruomeninės paslaugos – įvairių formų ir rūšių, savivaldybės, vietos ir (ar) religijos bendruomenėje teikiamos socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, kultūros ir kitos paslaugos, kurios įgalina šeimą savarankiškai spręsti jai iškilusias problemas, gauti pagalbą, atitinkančią individualius vaiko ar šeimos poreikius, vaikui – augti šeimos aplinkoje, bei skatina paslaugos gavėjų savarankiškumą, visapusišką dalyvavimą bendruomenėje ir socialinę įtrauktį“.

Nesvarstyta

 

12.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

2

8

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Jis skirtas tam, kad Projekto nuostata būtų suderinta su Vaiko teisių konvencijos 1 straipsniu.

 Pasiūlymas: Patikslinti Projekto 2 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:

„8. Vaikas – žmogus iki, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta kitaip“.

Nesvarstyta

 

13.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

2

9

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Siūloma suderinti Projekto 2 straipsnio 9 dalį su Civilinio kodekso nuostata, kad nepilnamečių atstovais pagal įstatymą yra tėvai, nepilnametį įvaikinus, ‒ įtėviai, nustačius jam globą ar rūpybą – globėjai ar rūpintojai.

Pasiūlymas: Patikslinti Projekto 2 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip:

„9. Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai, nepilnametį įvaikinus – įtėviai, nustačius jam globą ar rūpybą – globėjai, ar rūpintojai ir kiti įgalioti teisėti vaiko atstovai“.

Nesvarstyta

 

14.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

2

10

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. „Vaiko teisių apsaugos tarnyba“ yra ne sąvoka, bet institucijos pavadinimo trumpinys, todėl siūloma ne įvesti sąvoką, bet pirmą kartą nurodžius pilną institucijos pavadinimą įvesti trumpinį (kaip ir yra numatyta įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje) ir jį toliau vartoti visame tekste.

 Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 2 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:

„10. Vaiko teisių apsaugos tarnyba – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“.

Nesvarstyta

 

15.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

2

 

 

N

Argumentai: Sąvoka „geriausi vaiko interesai“ įstatymo Projekto kontekste yra labai svarbi: geriausiais vaiko interesais grindžiamas vienas iš vaiko teisių įgyvendinimo principų, taip pat atsižvelgiant į juos nustatoma, ar šeimai taikytinos sankcijos. Vis dėlto ši sąvoka Projekte nėra apibrėžta, todėl asmeniškai gali būti itin subjektyviai suprantama, priklausomai nuo asmens socialinio statuso, įpročių ir kitų veiksnių. Siekiant užtikrinti Projekto taikymo objektyvumą, siūloma sąvoką apibrėžti.

 Pasiūlymas: Papildyti Projekto 2 straipsnio nauja dalimi ir ją išdėstyti taip:

„Geriausi vaiko interesai – sąlygos, kurios kyla iš vaiko prigimtinių poreikių ir yra reikalingos pasirengimui savarankiškai gyventi visuomenėje, saugo vaiko sveikatą, kiek įmanoma, užtikrina visapusiškai darnią fizinę ir psichinę raidą bei dorovinį auklėjimą“.

Nesvarstyta

 

16.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

2

 

 

N

Argumentai: Projektu siekiama reguliuoti vaiko apsaugą nuo žalingos socialinės aplinkos, tačiau nenurodoma, kas tai yra, todėl siūloma nustatyti sąvokos apibrėžimą.

Pasiūlymas: Papildyti Projekto 2 straipsnio nauja dalimi ir ją išdėstyti taip:

„Žalinga socialinė aplinka ‒ socialinė aplinka, kurioje vaikas patiria pavojų gyvybei, sveikatai ir (ar) kuri yra žalinga vaiko psichinei ir fizinei raidai“.

Nesvarstyta

 

17.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

4

1

1

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Projekto 4 straipsnio 1 punkte žodis „prioritetiškumo“ keistinas žodžiu „prioriteto“.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 4 straipsnio 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„1) geriausių vaiko interesų prioritetiškumo prioriteto. Priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais“.

Nesvarstyta

 

18.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

4

1

2

 

Argumentai: Projekto 4 straipsnio 2 punktą siūloma patikslinti atsižvelgiant į tai, kad vadovautis privaloma tik ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis ir tai, kad tarptautiniai susitarimai nėra tiesiogiai teisiškai įpareigojantys.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 4 straipsnį 2 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2) įstatymo viršenybės. Vaiko teisių apsaugą siekiama užtikrinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kitomis ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais, Lietuvos Respublikos įstatymais“. 

Nesvarstyta

 

19.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

4

1

4

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Atsižvelgiant į teikiamos nuostatos turinį ir tikslą bei derinant šią nuostatą su JTO Vaiko teisių konvencijos 2 straipsniu, kad vaiko diskriminacijos pagrindai nebūtų nepagrįstai siaurinami, žodis „negalios“ keistinas į žodį „sveikatos būklės“.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 4 straipsnio 4 punktą ir jį išdėstyti taip:

„4) nediskriminavimo. Visi vaikai yra lygūs prieš įstatymą ir negali būti diskriminuojami dėl jų ar vaiko atstovų pagal įstatymą lyties, rasės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, amžiaus, negalios sveikatos būklės, religijos, etninės priklausomybės ar kitų aplinkybių. Kiekvienam vaikui be jokios diskriminacijos garantuojamos visos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje išvardytos teisės ir laisvės“.

Nesvarstyta

 

20.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

4

1

9

 

Argumentai: Vaikas yra sudėtinė šeimos dalis, o ne atskirtas nuo šeimos subjektas, kuriuo rūpinasi šeima ir valstybė. Pagal esamą Projekto apibrėžimą, šeima ir vaikas traktuojami kaip atskiri subjektai, kurių vienas rūpinasi kitu. Toks atskyrimas yra dirbtinis ir prieštarauja Lietuvos teisinėje sistemoje nusistovėjusiai logikai: pirmiausiai, vaikas, būdamas šeimos dalimi, negali rūpintis pats savimi lyg iš šalies, kaip formuluojama Projekte, be to, šeimos poreikiai apima ir vaiko poreikius. Vaikas gali būti traktuojamas atskirai nuo šeimos tik kraštutiniais, išimtinai šiame Projekte numatytais atvejais. 

 Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 4 straipsnio 9 punktą ir jį išdėstyti taip:

„9) prieinamumo. Vaikui būtinų priemonių ir socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų visuma organizuojama kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos ir taip, kad jos atitiktų šeimos ir joje augančio vaiko ir šeimos poreikius bei geriausius interesus“.

Nesvarstyta

 

21.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

4

 

N

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatas, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir šeimos gyvenimas, ir valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.

1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Pasiūlymas: Papildyti Projekto 4 straipsnį nauju punktu, jį išdėstyti taip ir atitinkamai pakoreguoti sekančių punktų numeraciją:

„3) privataus gyvenimo neliečiamumo. Teikiant paramą ir pagalbą šeimai bei įgyvendinant vaiko teisų apsaugą, užtikrinama, kad šeima, kurios dalis yra vaikas, nepatirs neteisėto, nebūtino ir neproporcingo kišimosi į privatų gyvenimą, o informacija apie privatų šeimos gyvenimą nebus atskleista tretiesiems asmenims“.

Nesvarstyta

 

22.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

4

 

N

 

Argumentai: Pilnaverčiam vaiko vystymuisi yra svarbus tiek tėvo, tiek motinos vaidmuo. Tėvas ir motina (ar įtėvis ir įmotė) vienas kito nepakeičia, tačiau vienas kitą papildo tėvystės ir motinystės prigimčiai unikaliu būdu taip sukurdami palankiausią socialinę aplinką visaverčiam vaiko ugdymui, brandai bei tapatybės formavimui. Valstybės institucijos, sprendžiančios su vaiku susijusius klausimus, turi paisyti šio prigimtinio vaiko intereso ir dirbtinai neatimti vaikui galimybės į tėvą ir motiną, nors valstybė visais atvejais negali garantuoti, jog kiekvienas vaikas turės tėvą ir motiną.

Pasiūlymas: Papildyti Projekto 4 straipsnį nauju punktu, jį išdėstyti taip ir atitinkamai pakoreguoti sekančių punktų numeraciją:

„2) tėvystės ir motinystės papildomumo. Įgyvendinant vaiko teisių apsaugą, atsižvelgiama į vaiko prigimtinį poreikį turėti tėvą (įtėvį) ir motiną (įmotę)“.

Nesvarstyta

 

23.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

4

 

N

 

Argumentai: Tai, kad vaiko teisės yra įgyvendinamos per jo atstovus, nustato Konstitucijos 26, 38 straipsniai. Civilinio kodekso 3.155 straipsnis teigia, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi; tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Civilinio kodekso 3.163 straipsnis nustato bendrą taisyklę, kad nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai arba globėjas (rūpintojas). Šios ir kitos tėvų (vaiko atstovų) teisės ir pareigos dalyvauti vaiko priežiūros, teisių gynimo procese bei priimant su vaiku susijusius sprendimus negali būti įgyvendinamos be vaiko atstovų (teisių ir pareigų subjektų) žinios ar jiems nedalyvaujant. Išimtis iš šios taisyklės gali numatyti tik įstatymai.

Pasiūlymas: Papildyti Projektą 4 straipsnį nauju punktu, jį išdėstyti taip ir atitinkamai pakoreguoti sekančių punktų numeraciją:

„N) vaiko atstovų dalyvavimo. Vaiko nuomonės išklausoma ir kiti su vaiko teisių įgyvendinimu ir pagalba šeimai susiję klausimai sprendžiami, dalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, išskyrus įstatymuose nurodytus atvejus“.

Nesvarstyta

 

24.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

5

 

 

 

Argumentai: Pirma, su vaiko teisių apsaugos įgyvendinimu yra susijusi eilė kitų įstatymų (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Darbo kodeksas, Pilietybės įstatymas, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Socialinės paramos mokiniams įstatymas, Švietimo įstatymas, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas, Patentų įstatymas ir daugybė kitų) ir neretai jie detaliau reguliuoja konkrečios srities aspektus, todėl nereikėtų automatiškai nuneigti jų galiojimo vaikams.

Antra, vaiko teisių įgyvendinimo principai yra išdėstyti 4 Projekto straipsnyje.

Trečia, negali būti prievolės taikyti neratifikuotas tarptautines sutartis.

Ketvirta, konvencija yra viena iš tarptautinių sutarčių rūšių.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„5 straipsnis. Įstatymai ir kiti teisės aktai, nustatantys vaiko teises ir laisves bei reguliuojantys jų apsaugą

Kai įstatymai ir kiti teisės aktai kitaip nei šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba šie susiję santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos atitinkamos šio įstatymo nuostatos, arba šio įstatymo 34 straipsnyje nurodyti vaiko teisių įgyvendinimo principai, išskyrus valstybės ratifikuotas tarptautines sutartis ir ratifikuotas konvencijas, arba kai kodifikuotas įstatymas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“.

Nesvarstyta

 

25.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

II

 

 

Y

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Pirma, siūloma skyriaus pavadinimą papildyti nurodant, kad jame reglamentuojamas ir vaiko pareigų įgyvendinimas, kadangi nurodomas Projekto tikslas – „užtikrinti vaiko teisių apsaugą, nustatant vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus“.

Antra, atsižvelgiant į tai, kad Projekto II skyriaus nuostatų paskirtis nėra išvardinti visas vaiko teises ir į tai, kad vaikai gali turėti ir kitas teises, išvardintas kituose tiesiogiai taikomuose teisės aktuose, be to, pagrindinės vaiko teisės ir laisvės egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar jos aprašytos įstatyme – t. y. jos yra prigimtinės, siūloma pakeisti skyriaus pavadinimą į „Pagrindinių vaiko teisių, laisvių ir pareigų įgyvendinimas“.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto II skyriaus pavadinimą ir jį išdėstyti taip:

„PAGRINDINIŲ VAIKO TEISĖSIŲ, IR LAISVĖSIŲ IR PAREIGŲ ĮGYVENDINIMAS“

Nesvarstyta

 

26.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

6

1

 

 

Argumentai: Siūloma Projekto 6 straipsnio 1 dalį papildyti, ją suderinant su kitomis Projekto nuostatomis bei JTO Vaiko teisių konvencijos preambule.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 6 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Kiekvienas vaikas – tiek iki gimimo, tiek gimus – turi neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis“.

Nesvarstyta

 

27.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

6

2

 

 

Argumentai: Projekto 6 straipsnio 2 dalis suformuluota taip, kad draustų bet kokių, net ir vaikui naudingų biomedicininių tyrimų atlikimą, kadangi visi biomedicininiai tyrimai (kaip ir bet kuri sveikatos priežiūros paslauga, medicininė intervencija) yra susiję su didesne ar mažesne rizika žmogaus (vaiko) sveikatai ir gali sukelti nepageidaujamus reiškinius. Tačiau tam tikromis, retomis ligomis sergančių vaikų sveikatai dalyvavimas klinikiniame tyrime gali duoti daugiau naudos nei žalos ar net gelbėti vaiko gyvybę, jei nėra prieinamas patvirtintas gydymas, dar nesukurti veiksmingi vaistai ar pan. Todėl geriausių vaiko interesų neatitinka absoliutus tyrimų, „galinčių pakenkti sveikatai“, draudimas. Tikslinga vaiko įtraukimo į mokslinius tyrimus bendrą taisyklę formuluoti taip, kaip ji formuluojama Lietuvos Respublikos Biomedicininių tyrimų įstatyme, ir numatyti blanketinę normą į šį įstatymą dėl kitų biomedicininių tyrimų su vaikais aspektų reguliavimo.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 6 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Draudžiami bet kokie moksliniai bandymai ar kitokie eksperimentai su vaiku, galintys pakenkti jo gyvybei, sveikatai, visapusiškam asmenybės vystymuisi. Šis draudimas taikomas ir tada, jei yra vaiko ir (ar) vaiko atstovų pagal įstatymą sutikimas Biomedicininiai ar kiti moksliniai tyrimai su vaiku yra leidžiami tik tada, kai yra mokslinio pagrindo tikėtis, kad dalyvavimas tyrime vaikui duos tiesioginės naudos, kuri bus didesnė negu su tyrimu susijusi rizika ir nepatogumai. Biomedicininiai tyrimai su vaiku atliekami Lietuvos Respublikos Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo nustatyta tvarka“.

Nesvarstyta

 

28.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

8

1

 

 

Argumentai: Siekiant išvengti diskriminacijos, siūloma papildyti Projekto 8 straipsnio 1 dalį teisėmis, kurios Projekte nustatomos tik tautinėms bendrijoms priklausantiems vaikams, bei religijos laisve, garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualumu susijusius giminystės ryšius ir jų išsaugojimą, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas bei teisę į religijos laisvę.“

Nesvarstyta

 

29.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

8

2

 

 

Argumentai: Teisės departamento teigimu, Projekto 8 straipsnio 2 dalis, 14 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 2-5 dalys, 18 straipsnio 3 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnis, 25 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 3 dalis yra perteklinės, nes nustato tai, kas jau yra nustatyta kituose įstatymuose, arba juose siekiama nustatyti tai, kas turi būti reguliuojama kituose įstatymuose. Kitų įstatymų nuostatų kartojimas Projekte neturi teisinio krūvio ir neatitinka teisės aktų glaustumo reikalavimo. Be to, nustatyti tai, ką reguliuoja kiti įstatymai nėra ir neturi būti teikiamo Projekto paskirtis ir tikslas, nes kitų įstatymų reguliavimo sritys yra nustatytos kituose įstatymuose. Todėl siūloma paminėtų Projekto nuostatų atsisakyti.

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 8 straipsnio 2 dalį:

„2. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytas vaiko teises ir jų garantijas nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai“.

Nesvarstyta

 

30.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

9

3

 

N

Argumentai: Projekto 9 straipsnio dalims reikalinga nustatyti teisių ir laisvių įgyvendinimo ribas (kaip jos nustatytos Projekto 4 straipsnio 3 punkte), kadangi tam tikras vaiko bendravimas, susirašinėjimo slaptumas, dalyvavimas organizacijų veikloje ir pan. gali kenkti geriausiems jo interesams, kelti pavojų arba varžyti vaiko atstovų pagal įstatymą teisę auklėti vaikus.

Pasiūlymas: Papildyti Projekto 9 straipsnį nauja dalimi ir ją išdėstyti taip:

„3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytos teisės negali būti savavališkai ribojamos, išskyrus atvejus, kai jos prieštarauja geriausiems vaiko interesams, siekiama apsaugoti vaiką nuo neigiamos informacijos įtakos, galimo pavojaus jo sveikatai, gyvybei, normaliai fizinei ar psichinei raidai arba kai vaiko atstovai pagal įstatymą įgyvendina pareigą auklėti vaiką“.

Nesvarstyta

 

31.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

10

 

 

 

Argumentai: Teisės departamento teigimu, Projekto 10 straipsnyje esanti formuluotė „per atstovą“ keistina formuluote „per vaiko atstovą pagal įstatymą“.

Taip pat siūloma Projektą papildyti nuostata, kas vaiką atstovauja atveju, kai yra apribotos vaiko atstovų pagal įstatymą teisės jį atstovauti.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 10 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„10 straipsnis. Vaiko teisė būti išklausytam

Vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti išklausytas tiesiogiai arba, nesant tokios galimybės – per vaiko atstovą pagal įstatymą ar kitus teisės aktuose nustatytus asmenis, o vaiko atstovo pagal įstatymą teisių atstovauti vaiką apribojimo atveju – per valstybės paskirtą gynėją“.

Nesvarstyta

 

32.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

11

 

 

 

Argumentai: Siūloma patikslinti Projekto 11 straipsnio 1 dalį, suderinant su visu Projektu ir nurodant, kad turi būti paisoma ne bet kokių, o geriausių vaikų interesų bei tai, jog tik išimtai šis įstatymas reglamentuoja vaiko paėmimą iš šeimos.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„11 straipsnis. Vaiko teisė gyventi su savo tėvais

1. Vaikas turi teisę gyventi su abiem tėvais. Vaikas turi teisę bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais (vienu arba vieninteliu iš jų), jei tai neprieštarauja geriausiems vaiko interesams. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka imasi veiksmų šiai vaiko teisei užtikrinti.

2. Vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus tuos atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi teismo sprendimu ir įstatymais, paima vaiką iš tėvų. Šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaikas gali būti skubiai paimtas iš tėvų, kai reikia apsaugoti vaiko gyvybę ir sveikatą“.

Nesvarstyta

 

33.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

13

1

 

 

Argumentai: Atsižvelgiant į tai, kad vaikas pats nesirūpina savo pragyvenimu, netvarko namų ūkio finansų ir yra tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą išlaikomas įstatymų nustatyta tvarka, socialinė apsauga ir finansinė parama turi būti skiriama šeimai, o ne vaikui atskirai.

Atskirai nuo šeimos gyvenančių vaikų teisę į socialinę apsaugą ir valstybės finansinę apsaugą reglamentuoja kita šio straipsnio dalis.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Vaikaso, negaunantisčio pakankamo išlaikymo iš tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą, šeima turi teisę į socialinę apsaugą ir valstybės teikiamą finansinę paramą. Jos dydį, teikimo tvarką ir sąlygas nustato įstatymai bei kiti teisės aktai“.

Nesvarstyta

 

34.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

14

3

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas dėl tokių pačių argumentų kaip ir 8 straipsnio 2 daliai.

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 14 straipsnio 3 dalį:

„3. Sandorių dėl šeimos turto (vaiko gyvenamųjų patalpų) nuosavybės teisių perleidimo, įkeitimo ar kitokių teisių į jį suvaržymą sudarymo ir (ar) vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas“.

Nesvarstyta

 

35.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

16

16

16

16

2

3

4

5

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas dėl tokių pačių argumentų kaip ir 8 straipsnio 2 daliai.

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 16 straipsnio 2-5 dalis:

„2. Vaiko turtines teises, jų įgijimą ir įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kiti įstatymai bei teisės aktai.

3. Vaikas, atsižvelgiant į jo veiksnumą, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę savarankiškai arba turėdamas savo atstovų pagal įstatymą sutikimą sudarinėti sandorius, turėti ir disponuoti savo indėliais kredito įstaigose, disponuoti uždarbiu ar stipendija, įgyvendinti kitas turtines teises.

4. Vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą gali disponuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Dalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių (tėvų) nuosavybė ar bendroji dalinė nuosavybė, visais atvejais turi būti atsižvelgta į vaiko interesus“.

Nesvarstyta

 

36.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

17

17

2

3

 

 

Argumentai: Projektu nustatytas praktiškai jokių ribojimų neturintis įpareigojimas „užtikrinti galimybes ir sudaryti sąlygas“ kurti meno kūrinius, dalyvauti kultūriniuose reginiuose, žaidynėse ir pan. yra nerealistiškas, atsižvelgiant į objektyvias Lietuvos piliečių gyvenimo sąlygas ir iš valstybės ekonomikos kylančias jų finansines galimybes. Net ir pasiturinti šeimai gali trūkti finansinių pajėgumų neribotai užtikrinti numatytas veiklas ir užsiėmimus vaikui. Todėl siūloma patikslinti Projekto 17 straipsnio 2 dalies nuostatą, naudojant teisės realizavimui įprastesnius terminus, suderintus su JTO Vaiko teisių konvencijos 31 straipsnio terminais.

Taip pat siūloma papildyti Projekto 17 straipsnio 3 dalį galiojančiame Vaiko teisių apsaugos įstatyme numatyta nuostata, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos steigia ir remia šeimos poilsio namus, sanatorijas, sudaro sąlygas vaikams naudotis socialinio draudimo teikiamomis lengvatomis, kadangi šie elementai yra lygiai svarbūs pilnaverčiam vaiko laisvalaikiui.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 17 straipsnio 2, 3 dalis ir jas išdėstyti taip:

„2. Vaikui Vaikas turi būti užtikrinta galimybė ir sudarytos sąlygos teisę žaisti, kurti meno kūrinius, dalyvauti kultūriniuose renginiuose, žaidynėse ir jo amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose.

3. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio ir sveikatingumo centrus, stovyklas, šeimos poilsio namus, sanatorijas, sudaro sąlygas vaikams naudotis socialinio draudimo teikiamomis lengvatomis“.

Nesvarstyta

 

37.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

18

3

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas dėl tokių pačių argumentų kaip ir 8 straipsnio 2 daliai.

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 18 straipsnio 3 dalį:

„3. Neįgalių vaikų teises ir socialinę integraciją užtikrina Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas ir kiti teisės aktai“.

Nesvarstyta

 

38.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

19

1

 

 

Argumentai: Teisės departamento teigimu, Projekto 19 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje po žodžių „vaiko apsaugą“ įrašytini žodžiai „nuo smurto“, kitaip lieka neaišku, nuo to turi būti užtikrina apsauga.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 19 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes. Tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą ir valstybė turi užtikrinti vaiko apsaugą nuo smurto“.

Nesvarstyta

 

39.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

20

 

 

 

Argumentai: Siūloma papildyti Projekto 20 straipsnį, numatant tautinėms bendrijoms priklausantiems vaikams teisę į religijos laisvę, kadangi neretų atveju ji yra neatsiejama nuo jų kultūros, tradicijų ir identiteto.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„20 straipsnis. Vaikų, priklausančių Lietuvos Respublikos tautinėms bendrijoms (mažumoms), teisės

Vaikai, priklausantys Lietuvos Respublikos tautinėms bendrijoms (mažumoms), turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius bei tradicijas ir teisę į religijos laisvę. Šią teisę užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai bei kiti teisės aktai“.

Nesvarstyta

 

40.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

21

2

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas dėl tokių pačių argumentų kaip ir 8 straipsnio 2 daliai.

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 21 straipsnio 2 dalį:

„2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytam vaikui taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir užsieniečių teisinę padėtį reguliuojančių teisės aktų nuostatos“.

Nesvarstyta

 

41.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

22

 

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas dėl tokių pačių argumentų kaip ir 8 straipsnio 2 daliai.

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 22 straipsnį ir atitinkamai pakoreguoti sekančių straipsnių numeraciją:

„22 straipsnis. Vaiko teisių užtikrinimas kituose įstatymuose

1. Vaiko teisę į formalųjį ir neformalųjį švietimą, savišvietą, švietimo pagalbos teikimą nustato Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas ir kiti teisės aktai.

2. Priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą vaikui užtikrina sveikatos priežiūrą reguliuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.

3. Vaiko kilmės nustatymą, vaiko ir vaiko atstovų pagal įstatymą tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos (rūpybos), civilinės būklės aktų registravimo tvarką, kitus civilinius teisinius santykius nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

4. Mokinių nemokamo maitinimo ir paramos mokinio reikmenims įsigyti skyrimo sąlygas, paramos dydžius ir finansavimą nustato Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymas.

5. Vaikų iki 18 metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

6. Vaiko apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje užtikrina Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas.

7. Vaiko autoriaus teisių į savo kūrinį įgyvendinimą ir apsaugą nustato Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas.

8. Vaiko teisę į jo išradimų apsaugą nustato Lietuvos Respublikos patentų įstatymas.

9. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių sistemą nustato Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas ir kiti teisės aktai.

10. Nepilnamečių justicijos, vaiko procesinių teisių ypatumus reguliuoja Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės nusižengimų kodeksas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai“.

Nesvarstyta

 

42.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

23

 

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Pirma, Projekto 23 straipsnio pavadinimas  „Vaiko teisių naudojimas“ tikslintinas, nes yra dviprasmis ir neatitinka suformuoto straipsnio turinio.

Antra, Projekto 23 straipsnyje numatytų vaiko pareigų katalogas yra siauresnis nei įtvirtintas galiojančiame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, taigi jis Projektu siaurinamas. Teisės departamento teigimu, tarp vaiko, kaip ir bet kurio kito asmens, teisių ir pareigų turi būti nustatytas proporcingas balansas, kadangi bet kurio teisinio reglamentavimo pamatas – asmens teisių ir pareigų vienovės užtikrinimas. Projekte detaliai reglamentavus vaiko teises, proporcingas dėmesys turėtų būti skirtas ir vaiko pareigų reglamentavimui. Priešingu atveju, naujos redakcijos įstatymo turinys neatitiks jo paskirties (1 straipsnio 4 dalis). Projekto 23 straipsnyje detalizuotos tik dvi vaiko pareigos – 1) gerbti tėvus ir 2) nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių. Netgi Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje vaiko teisė gerbti tėvus detalizuota išsamiau („Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“) nei tai siūloma padaryti įstatymo lygmeniu. Todėl vaiko pareigų katalogą siūloma papildyti.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 23 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„23 straipsnis. Vaiko teisių naudojimas Pagrindinės vaiko pareigos ir jo atsakomybės ugdymas

1. Vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis turi laikytis nustatytų elgesio normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nuostatų, gerbti kitų žmonių teises.

Naudodamasis savo teisėmis ir laisvėmis, vaikas turi:

2. Pagrindinės vaiko pareigos yra šios:

1) gerbti savo tėvus, ir tinkamai atlikti savo pareigas, nustatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose kitus šeimos narius, globoti juos senatvėje, ligos ar kitos negalios atvejais, padėti tėvams ir kitiems paramos reikalingiems šeimos nariams;

2) gerbti pedagogus, kitus suaugusiuosius ir vaikus, nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių;

3) laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe, buityje;

4) gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuosavybę.

3. Vaikas šeimoje, mokymo bei auklėjimo įstaigose, darbe, socialinėje aplinkoje ir visuomenės rengėjų bei skleidėjų pagalba turi būti ugdomas atlikti pareigas ir atsakyti už savo poelgius“.

Nesvarstyta

 

43.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

24

2

 

 

Argumentai: Teisės departamento nuomone, neaišku, kodėl atsakomybė numatoma tik už fizinio ir psichologinio smurto demonstravimą, nors Projekto 3 straipsnyje apibrėžiamos keturios smurto formos, o įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktas smurto prieš vaiką apibrėžimas suformuoja net penkias jo formas. Atsižvelgiant į tai, siūloma, kad  atsakomybė būtų nustatyta už visų šiame įstatyme numatytų smurto prieš vaiką formų demonstravimą.

Trečia, Projekto 24 straipsnio 2 dalies nuostata netiksliai nurodo atsakomybę už vaiko įtraukimą į kitą neteisėtą veiką bei smurto demonstravimą, todėl siūloma tiksliau nurodyti, kad taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 24 straipsnio 2 dalį ir jas išdėstyti taip:

„2. Už fizinio ar psichologinio smurto, įskaitant fizines bausmes, visų šiame įstatyme numatytų smurto prieš vaiką formų demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiką šio straipsnio pirmoje dalyje išvardintiems subjektams taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“.

Nesvarstyta

 

44.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

24

3

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Projekto 24 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad „Vaikui, galimai nukentėjusiam ar nukentėjusiam nuo seksualinio ar kitos smurto formos, įskaitant fizines bausmes, išnaudojimo pornografijai ar prostitucijai, taip pat vaiko pirkimo ar pardavimo ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos, turi būti teikiama reikalinga sisteminė kompleksinė pagalba <...>“. Kazuistinis nusikalstamų veikų vardinamas šioje nuostatoje praranda prasmę, joje įrašius sąlygą „ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos“. Be to, šios nuostatos pradžia taip pat yra tikslintina. Atsižvelgiant į tai ir laikantis teisėkūros ekonomijos principo, siūloma cituojamą Projekto 24 straipsnio 3 dalies nuostatą performuluoti.

Antra, atsižvelgiant į šiuo metu galiojančius teisės aktus, „psichinio smurto“ terminas yra tikslesnis nei „psichologinio smurto“ terminas, todėl siūloma atitinkamai tikslinti ir susijusius terminus.

Trečia, atsižvelgiant į Baudžiamojo kodekso terminiją, įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje žodžiai „sukeltas pasekmes“ keistini žodžiais „sukeltus padarinius“.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 24 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Vaikui, galimai nukentėjusiam ar nukentėjusiam nuo seksualinio ar kitos smurto formos, įskaitant fizines bausmes, išnaudojimo pornografijai ar prostitucijai, taip pat vaiko pirkimo ar pardavimo ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos, Jeigu įtariama, kad vaikas nukentėjo nuo smurto ar nusikalstamos veikos, jam turi būti teikiama reikalinga sisteminė kompleksinė pagalba (sveikatos priežiūros, socialinė, teisinė ir kita), parama ir apsauga, kad vaikas ir jo atstovai pagal įstatymą galėtų atkurti sveikatą po patirtos fizinės ar psichologinės psichinės traumos bei reintegruotis į socialinę aplinką. Pagalba teikiama tol, kol ji yra būtina, siekiant pašalinti nusikalstama veika sukeltas pasekmes sukeltus padarinius“.

Nesvarstyta

 

45.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

24

24

4

5

 

 

Argumentai: Įstatymo iniciatoriai akcentuoja būtinybę kiekvienam visuomenės nariui prisiimti atsakomybę už mūsų visuomenėje augančių vaikų saugumą. Dėl to Projektu siūloma skatinti pranešti apie smurto prieš vaiką ar vaiko teisių pažeidimo atvejus. Pasiūlymas teikiamas, kadangi už nepranešimą arba melagingą pranešimą atsakomybė turėtų būti personalinė, nepriklausomai nuo to, kokio juridinio asmens dalyvis žmogus yra, tik taip galima tikėtis pokyčių. Turint omenyje juridinius asmenis, visiškai neaišku, kas atsakytų, pavyzdžiui, už nepranešimą apie mušamą vaiką: akcininkai, savininkai, direktoriai, kažkurie darbuotojai ar kt. Atsakomybė juridiniams asmenims gali sukurti priešingą nei siekiamą efektą: sudaryti sąlygas žmonėms nesiimti veiksmų ir neprisiimti už tai atsakomybės, nes tai turėtų padaryti visas juridinis asmuo. 

Antra, siūloma įpareigoti pranešti apie pranešėjo manomai žinomą smurtą prieš vaiką ar vaiko teisių pažeidimą, o ne žinomą jų galimybę, nes kitaip teisinei sistemai gresia paskęsti dirbtiniuose vertinimuose ir skunduose. 

Teisės departamento teigimu, nėra aiškus „vaiko teises pažeidžiančios veiklos“ formuluotės turinys, todėl nuostatą siūloma performuluoti.

Be to, Projekto 24 straipsnio 5 dalyje siūlomo reguliavimo dėl bendrininkavimo nepašalinus iš Projekto, jis galimai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 2 dalims nustatančioms, kad „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“, bei 109 straipsnio 1-3 dalims, kurios numato, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“.

Bendrininkavimo ir bendrininkų rūšis, bendrininkavimo formas, bendrininkų baudžiamąją atsakomybę nustato Baudžiamojo kodekso 24-26 straipsniai. Remiantis jais, „bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių“ pakaltinamų ir sulaukusių Baudžiamojo kodekso nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Projekto 24 straipsnio 5 dalies nuostatos leistų baudžiamojon atsakomybėn traukti ir nesulaukusius nustatyto amžiaus asmenis, nevertinti asmenų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje pobūdžio ir pan. Be to, Projekto 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinama nuostata dėl bendrininkavimo ir aplaidaus pareigų atlikimo prieštarauja Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) reglamentavimui:

1) Vadovaujantis BK 24 straipsnio 1 dalimi, bendrininkavimas galimas tik tarp fizinių asmenų, o juridinis asmuo tiesioginiu bendrininkavimo subjektu negali būti.

2) Projekto 24 straipsnio 5 dalyje aprašytoje situacijoje bendrininkavimo negali būti, nesant vieno iš būtinųjų bendrininkavimo požymių – tarpusavio susitarimo.

3) Nepranešimas apie nusikalstamą veiką sukelia baudžiamąją atsakomybę tik jeigu be svarbios priežasties nepranešama apie padarytą labai sunkų nusikaltimą (žr. BK 238 straipsnio 1 dalį). Administracinę atsakomybę, vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 75 straipsnio 1 dalimi, gali sukelti nepranešimas apie tėvų, kitų teisėtų vaiko atstovų ir kitų asmenų daromus vaiko teisių pažeidimus. Tačiau pabrėžtina, kad nei BK, nei ANK nėra numatytos atsakomybės juridiniam asmeniui dėl nepranešimo apie vaiko teisių pažeidimą.

4) BK 238 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Už nepranešimą apie nusikaltimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai“. Atitinkama nuostata kyla iš Konstitucijos 31 straipsnio trečiosios dalies, imperatyviai nustatančios draudimą „versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje nenustačius šios išimties, nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

Taip pat, neteisinga „nepranešimą“ traktuoti kaip „aplaidų pareigų atlikimą“. Pagal teikiamą reguliavimą tai turėtų būti traktuojama ne kaip „aplaidus pareigų atlikimas“, o kaip „pareigos neatlikimas“. Todėl siūloma 24 straipsnio 5 dalį patikslinti, nesukeliant teisės aktų kolizijos.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 24 straipsnio 4 ir 5 dalis ir jas išdėstyti taip:

„4. Fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuris galimai nukentėjo arba kenčia nuo nusikalstamos veikos ir (ar) vaiko teises pažeidžiančios veiklos kurio teisės buvo pažeistos ir dėl to jam gali reikti pagalbos, privalo pranešti apie tai policijai ir (ar) vaiko teisių apsaugos tarnybai.

5. Fizinio ar juridinio asmens, žinančio apie smurtą prieš vaiką ir (ar) galimą vaikąo teisių pažeidimą, tačiau nesiimančio veiksmų šį smurtą nutraukti ar perduoti apie tai informaciją vaiko teisių apsaugos tarnybai ir (ar) policijai, suprantami kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas atsakomybės klausimas sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka“.

Nesvarstyta

 

46.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

24

6

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Projekte apibrėžiamas smurtas apima prievartą ir išnaudojimą, todėl jų minėjimas yra perteklinis ir neatitinka teisėkūros ekonomijos principo.

Be to, tikslinga nustatyti, kad siekiama vaiką apsaugoti ne nuo bet kokių smurto formų, o nuo „bet kokio smurto“.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 24 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Vaiko atstovai pagal įstatymą, siekdami apsaugoti vaiką nuo bet kokio išnaudojimo, prievartos ar smurto formų, įskaitant fizines bausmes, suteikia vaikui reikiamą informaciją, atsižvelgdami į jo amžių ir vystymąsi“.

Nesvarstyta

 

47.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

24

7

 

 

Argumentai: Valstybė negali nurodyti prievolės nevyriausybinėms organizacijoms imtis konkrečių veiksmų, tai prieštarauja pačiai nevyriausybinių organizacijų veikimo logikai. Todėl siūlomas atitinkamas Projekto 24 straipsnio 7 dalies patikslinimas.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 24 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:

„7. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, įgyvendinančios vaiko teisių apsaugos priemones, rengia ir vykdo šviečiamąsias vaiko apsaugos nuo smurto programas, įtraukia į jų įgyvendinimą nevyriausybines organizacijas“.

Nesvarstyta

 

48.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

25

25

1

2

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą. Pirma, Projekto 25 straipsnio pavadinime antrą kartą vartojamas žodis „vaiko“ yra perteklinis, dėl to brauktinas.

Antra, 25 straipsnio 1 dalyje po žodžio „bei“ įrašytinas žodis „kitų“.

Trečia, Projekto 25 straipsnyje 2 dalyje kazuistiškai vardijamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis. Tačiau, lyginant su BK 259 ir 260 straipsniais, Projekte vardijamas veikų sąrašas nėra išsamus, todėl jį siūloma papildyti.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 24 straipsnio 1 ir 2 dalis ir jas išdėstyti taip:

„25 straipsnis. Vaiko apsauga nuo vaiko psichiką veikiančių medžiagų

1. Vaikui turi būti ugdoma nuostata nevartoti tabako gaminių, alkoholinių gėrimų, narkotinių, psichotropinių bei kitų psichiką veikiančių medžiagų. Draudžiama vaiką įtraukti į darbą, susijusį su tabako gaminių ar alkoholinių gėrimų gamyba arba realizavimu.

2. Vaikas turi būti apsaugotas nuo tabako gaminių, alkoholinių gėrimų, narkotinių, psichotropinių bei psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, tokių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, jų laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavinėjimo ar kitokio platinimo“.

Nesvarstyta

 

49.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

25

3

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas dėl tokių pačių argumentų kaip ir 8 straipsnio 2 daliai.

Be to, Teisės departamento išvadoje informuojama, kad įstatymuose neturi būti deklaratyvių teiginių, pavyzdžiui, jog už Administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) nustatytas veikas taikoma administracinė atsakomybė. Atitinkama nuostata kyla iš ANK paskirties. Joks įstatymas neveikia izoliuotai nuo kitų: įstatymai tarpusavyje yra susiję tampriais sisteminiais ryšiais ir taikomi ne pavieniui, o sistemingai. Konkretaus įstatymo reguliavimo apimtį nulemia jo paskirtis ir reguliavimo objektas. Perteklinės deklaratyvios ir su kitų įstatymų reguliavimo objektu susijusios nuostatos ne tik neatitinka teisėkūros ekonomijos principo, bet gali sukurti teisės normų kolizijas.

Todėl siūloma paminėtų Projekto nuostatų atsisakyti.

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 25 straipsnio 3 dalį:

„3. Už vaiko nugirdymą, įtraukimą girtauti, vartoti vaistus ar kitas priemones, narkotinių, psichotropinių bei psichiką veikiančių medžiagų platinimą nepilnamečiams, padėjimo nepilnamečiams įsigyti, vertimą, lenkimą ar kitokį jų pratinimą ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, taip pat už veikas numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse, taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“.

Nesvarstyta

 

50.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

25

 

 

N

Argumentai: Projekto 25 straipsnio 2 dalyje suformuluota norma, jog „Vaikas turi būti apsaugotas nuo tabako gaminių, alkoholinių gėrimų, narkotinių, psichotropinių bei psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, tokių medžiagų gaminimo, jų laikymo, pardavinėjimo ar kitokio platinimo“. Tuo tarpu 3 dalyje įtvirtinama nuostata, kad „Už vaiko nugirdymą, įtraukimą girtauti, vartoti vaistus ar kitas priemones, narkotinių, psichotropinių bei psichiką veikiančių medžiagų platinimą nepilnamečiams, padėjimo nepilnamečiams įsigyti, vertimą, lenkimą ar kitokį jų pratinimą ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, taip pat už veikas numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse, taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“.

Atkreiptinas dėmesys, jog narkotinės, psichotropinės medžiagos gali būti vaistų sudėtyje ir naudojamos vaikui gydyti. Dėl to, siekiant, kad vaikui būtų užtikrintas gydymo prieinamumas bei vaikui skiriamų vaistinių preparatų racionalus vartojimas, yra tikslintina, kokiais atvejais nebus taikomi 2 ir 3 dalyje nustatyti apribojimai.

Pasiūlymas: Papildyti Projekto 25 straipsnį nauja dalimi ir ją išdėstyti taip:

„4. Šio straipsnio antroje ir trečioje dalyje nurodyti apribojimai netaikomi tais atvejais, kai vaistiniai preparatai, kurių sudėtyje yra narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų, skiriami gydytojo nurodymu pagal galiojančią gydimo metodiką (protokolą) bei vadovaujantis preparato charakteristikų santrauka“.

Nesvarstyta

 

51.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

26

3

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas dėl tokių pačių argumentų kaip ir 8 straipsnio 2 daliai.

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 26 straipsnio 3 dalį:

„3. Vaiko apsaugą nuo neigiamą poveikį jo vystymuisi darančios viešosios informacijos nustato Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ir kiti įstatymai bei teisės aktai“.

Nesvarstyta

 

52.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

27

27

2

3

 

 

Argumentai: Teisės departamento teigimu, Projekto 27 straipsnio 2 dalies nuostata yra deklaratyvi, be to, klaidinanti (baudžiamąją atsakomybę numato ne įstatymai, o vienintelis kodifikuotas įstatymas – Baudžiamasis kodeksas), dėl to turi būti išbraukta. Atsižvelgiant į tai ir tam, kad nereikėtų nuostatos išbraukti, siūloma ją patikslinti.

Antra, valstybė negali nurodyti prievolės nevyriausybinėms organizacijoms imtis konkrečių veiksmų, tai prieštarauja pačiai nevyriausybinių organizacijų veikimo logikai. Todėl siūlomas atitinkamas Projekto 27 straipsnio 3 dalies patikslinimas.

Trečia, remiantis Teisės departamento išvada, Projekto 27 straipsnio 3 dalies nuostata „nepaisydami konfidencialumo taisyklių“ yra perteklinio pobūdžio. Nėra aišku, kokios „konfidencialumo taisyklės“ taikomos pranešimui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, toks terminas neegzistuoja, todėl siūloma jo atsisakyti ir palikti konfidencialumo klausimo reguliavimą tą jau darantiems galiojantiems teisės aktams.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 27 straipsnio 2 ir 3 dalis ir jas išdėstyti taip:

„2. Už nusikalstamas veikas, numatytas šio straipsnio 1 dalyje, atsakoma taikoma įstatymų numatyta baudžiamoji atsakomybė Baudžiamajame kodekse nustatyta tvarka.

3. Švietimo, asmens sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų bei įstaigų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai ar kiti asmenys gavę pagrįstos informacijos apie galimai padarytas nusikalstamas veikas nurodytas Baudžiamojo kodekso XXI skyriuje, vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat vaiko išnaudojimą pornografijai, vaiko pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, nepaisydami konfidencialumo taisyklių, privalo nedelsdami apie tai informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – vaiko teisių apsaugos tarnyba) ir (ar) policiją“.

Nesvarstyta

 

53.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

27

N

 

 

Argumentai: Vaiko teisių apsaugos tarnyba pagal Lietuvos teisinę sistemą nevykdo teisingumo, todėl reikalinga numatyta jai prievolę informuoti tas institucijas, kurios yra atsakingos už aptariamų veikų užkardymą.

Pasiūlymas: Papildyti Projekto 27 straipsnį nauja dalimi ir ją išdėstyti taip:

„4. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi informaciją apie šio straipsnio pirmoje ir trečioje dalyse nurodytas nusikalstamas veikas, ne vėliau kaip per 24 valandas kreipiasi į policiją ir kitas teisėsaugos institucijas“.

Nesvarstyta

 

54.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

28

1

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas atsižvelgiant į Teisės departamento išvadas Projektui. Pirma, žodis „apkaltinamuoju“ brauktinas, kadangi kaltu asmuo gali būti pripažįstamas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Antra, formuluotė „pripažinti kaltais už nusikalstamas veikas“ keistina į tikslesnę – „pripažinti kaltais padarius nusikalstamas veikas“.

Trečia, Projekto 28 straipsnio 1 dalyje numatyti apribojimai turėtų būti taikomi platesniam asmenų ratui, t.y. ne tik asmenims padariusiems šioje dalyje numatytus nusikaltimus prieš vaikus, bet ir padariusiems analogiškus nusikaltimus kitų asmenų atžvilgiu, kadangi analogišką pavojų vaikui kelia tiek asmuo padaręs tyčinį labai sunkų nusikaltimą prieš vaiką, tiek asmuo padaręs analogišką nusikaltimą kitam asmeniui.

Ketvirta, žodžiai „labai sunkius ar sunkius“ sukeistini vietomis – „sunkius ar labai sunkius“.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 28 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už padarius nusikalstamas veikas, nurodytas Baudžiamojo kodekso XXI skyriuje, ar už kitas nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija ar prostitucija, t. y. už vaiko išnaudojimą pornografijai, vaiko pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ar kitus tyčinius labai sunkius ar labai sunkius nusikaltimus prieš vaikus ar už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą, draudžiama:

1) dirbti ar užsiimti savanoriška veikla, vaikų socialinėse, švietimo ir sporto, sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose;

2) dirbti darbą kitose, nei nurodytos šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, įstaigose, įmonėse ir organizacijose, taip pat jose užsiimti savanoriška veikla, jeigu šis darbas ar savanoriška veikla tiesiogiai (nuolat ar laikinai) susiję su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu;

3) teikti paslaugas vaikui vykdant individualią veiklą, jeigu ši veikla tiesiogiai (nuolat ar laikinai) susijusi su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu“.

Nesvarstyta

 

55.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

28

3

 

 

Argumentai: Pasiūlymas teikiamas atsižvelgiant į Teisės departamento išvadas Projektui. Pirma, žodis „apkaltinamuoju“  brauktinas, kadangi kaltu asmuo gali būti pripažįstamas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Antra, formuluotė „pripažinti kaltais už nusikalstamas veikas“ keistina į tikslesnę – „pripažinti kaltais padarius nusikalstamas veikas“.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 28 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina sąrašą darbų, veiklų ar paslaugų, nurodytų šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, kurių dirbti, atlikti ar teikti dėl tiesioginių kontaktų su vaikais neturi teisės asmenys, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais už padarius nusikalstamas veikas, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje“.

Nesvarstyta

 

56.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

29

 

 

 

Argumentai: Siūloma Projekto 29 ir 30 straipsnius, nustatančius tėvų ir kitų vaiko atstovų teisės, pareigas ir atsakomybes, sujungti, kadangi tėvų ir kitų vaiko atstovų teisės,  pareigos ir atsakomybės yra neatsiejamos vienos nuo kitų ir negali būti įgyvendinamos atskirai. Sąrašą taip pat siūloma papildyti.

Projekte numatyta, kad „Visus klausimus dėl vaiko tėvai ar vaiko globėjai (rūpintojai) turi siekti spręsti bendru sutarimu, įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis“, tačiau nenumatyta, kas šias paslaugas privalo teikti. Atsižvelgiant į dabartinę Lietuvos situaciją mediacijos klausimu, užsibrėžti mediacija užsiimančių padalinių steigimą kiekvienoje savivaldybėje būtų per ankstyva ir brangu, todėl siūlomas centralizuotas mechanizmas.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 29 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„29 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos ir atsakomybės

Vaiko tėvai turi Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos ir atsakomybės yra šios:

1). Vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės. Taip pat vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigos yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose įtvirtintas teises ir pareigas vaiko atžvilgiu;

2). Vaiko atstovai pagal įstatymą turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus.

3. Vaiko atstovų pagal įstatymą teisė rūpintis vaiko doroviniu, religiniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus yra nevaržoma.

4. Vaiko atstovams pagal įstatymą tenka pagrindinė atsakomybė ir teisė rūpintis vaiko auklėjimu, sveikata bei fiziniu, protiniu, dvasiniu ir doroviniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu. Taip pat jiems tenka pagrindinė atsakomybė ir teisė tinkamai vaiką prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui saugiai augti, visapusiškai vystytis bei tobulėti.

5. Vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą ugdyti vaiko pareigos ir atsakomybės jausmą, ruošti vaiką savarankiškam gyvenimui.

6. Vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą parinkti savo vaikui mokymą.

7. Vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą atstovauti savo vaikams, teisę įgalioti kitą asmenį atstovauti vaiko interesams, atlikti konkrečius ir apibrėžtus teisinius veiksmus atstovaujant vaikui.

8. Vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę gauti informaciją, susijusią su savo vaiku, privalo būti išklausyti ir dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su vaiku, išskyrus atvejus, kai ši teisė yra apribota įstatymu.

9. Visus klausimus dėl vaiko tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi siekti spręsti bendru sutarimu, įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, kurias teikia Meditacijos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.

10. Vaiko tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi pasirūpinti, kad:

1) vaikas, iki bus pradėtas jo ugdymas pagal pradinio ugdymo programą, nuolat be objektyvios būtinybės nebūtų paliekamas be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros;

2) vaikui, vyresniam nei nurodyta šios dalies 1 punkte, tačiau nesulaukusiam 14 metų, būtų užtikrinamas saugumas nakties metu, išskyrus nuo vaiko atstovų pagal įstatymą nepriklausančias aplinkybes

11. Vaiko tėvams ir kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, vaiko teisių pažeidimus ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“.

Nesvarstyta

 

57.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

30

 

 

 

Argumentai: Siūloma Projekto 29 ir 30 straipsnius, nustatančius tėvų ir kitų vaiko atstovų teisės, pareigas ir atsakomybes, sujungti, kadangi tėvų ir kitų vaiko atstovų teisės,  pareigos ir atsakomybės yra neatsiejamos vienos nuo kitų ir negali būti įgyvendinamos atskirai.

Projekto 30 straipsnio dalis siūloma patikslinti ir perkelti: 30 straipsnio 1 ir 2 dalis ‒ į 29 straipsnio 4 dalį, 30 straipsnio 3 dalį ‒ į 29 straipsnio 5 dalį, 30 straipsnio 4 dalį ‒ į 29 straipsnio 9 dalį, 30 straipsnio 4 dalį ‒ į 29 straipsnio 10 dalį, 30 straipsnio 5 dalį ‒ į 29 straipsnio 11 dalį,

Pasiūlymas: Išbraukti Projekto 30 straipsnį „Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigos ir atsakomybė “, jį sujungiant su 29 straipsniu „Pagrindinės vaiko tėvų teisės“:

„30 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigos ir atsakomybė

1. Vaiko tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti.

2. Vaiko tėvams ir kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą tenka pagrindinė atsakomybė ir teisė už saugios, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkamos socialinės aplinkos kūrimą, rūpinimąsi vaiko sveikata, jo fiziniu, protiniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu.

3. Vaiko tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo ugdyti vaiko pareigos ir atsakomybės jausmą, organizuoti vaiko laisvalaikį, ruošti vaiką savarankiškam gyvenimui.

4. Visus klausimus dėl vaiko tėvai ar vaiko globėjai (rūpintojai) turi siekti spręsti bendru sutarimu, įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.

5. Vaiko tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pasirūpina, kad:

1) vaikas, iki bus pradėtas jo ugdymas pagal pradinio ugdymo programą, neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros;

2) vaikui, vyresniam nei nurodyta šio straipsnio 1 punkte, tačiau nesulaukusiam 14 metų, būtų užtikrinamas saugumas nakties metu.

6. Vaiko tėvams ir kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, vaiko teisių pažeidimus ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“.

Nesvarstyta

 

58.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

31

 

 

 

Argumentai: Įstatymai jau šiuo metu numato tėvų asmeninių teisių perdavimo galimybes. Pavyzdžiui, asmeninė teisė ir pareiga „rūpintis vaikų sveikata“, suformuluota CK 3.165 straipsnyje, yra tėvams apribojama Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatant nepilnamečio paciento nuo 16 metų teisę priimti sprendimus dėl savo pačių gydymo ir tokio amžius vaikas gali pats priimti sprendimus dėl jo atstovavimo duodant sutikimą gydymui (21 str.). Dėl to taisytina 31 straipsnio 1 dalis.

Be to, Teisės departamentas atkreipia dėmesį, kad Projekto 31 straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja to paties straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui: „Draudžiama vaiko tėvams asmenines teises ir pareigas, o kitiems vaiko atstovams įstatymu nustatytas teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims.“ Pastebima, kad siūlomas reguliavimas dėl įgaliojimo kitam asmeniui atlikti konkrečius teisinius veiksmus, ypač kiek tai susiję su įgalioto asmens teise atstovauti vaikui tėvų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos atveju, gali sukelti neigiamų pasekmių vaikams. Neapibrėžtas laike „laikinas išvykimas“ gali tęstis ir keletą metų, o teisės atstovauti vaikui perdavimas iš esmės reiškia tėvų asmeninių teisių ir pareigų perdavimą. Taip pat neaišku, kas nuostata konkrečiai turime omenyje, ir ji taisytina teisės technikos požiūriu. Atsižvelgiant į išdėstytą ir Teisės departamento pasiūlymą šios nuostatos atsisakyti arba, esant būtinam poreikiui šiuo klausimu Projektą tobulinti, siūloma nuostatos atsisakyti.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 31 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„31 straipsnis. Kitų asmenų įgaliojimas atstovauti vaikui

1. Draudžiama vaiko tėvams asmenines teises ir pareigas, o kitiems vaiko atstovams įstatymu nustatytas teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka.

2. Tuo atveju, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nėra fiziškai kartu su vaiku, jie gali įgalioti kitą asmenį (vaiką prižiūrintį arba kartu su vaiku gyvenantį ar vaiko atstovų pagal įstatymą pasirinktą asmenį) atlikti konkrečius ir apibrėžtus teisinius veiksmus atstovaujant vaiką (pvz., suteikti teisę įgaliotajam asmeniui sudaryti sutartį su konkrečia sveikatos priežiūros įstaiga dėl paslaugų vaikui suteikimo, suteikti teisę įgaliotam asmeniui atstovauti vaikui tėvų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos atveju ar panašiai)“.

Nesvarstyta

 

59.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

32

32

32

1

2

3

 

 

Argumentai: Duomenys apie asmenų sveikatos būklę ir teistumą yra ypatingi, todėl jų išdavimas tretiesiems asmenims (šiuo atveju, Vaiko teisių apsaugos tarnybai) turi būti vykdomas tik esant neišvengiamai būtinybei ir įstatymuose nustatyta tvarka, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo ir užtikrinta duomenų apsauga.

Be to, neaišku, ką reikštų Vaiko teisių apsaugos tarnybai suteikta diskrecija tvarkyti šiuos duomenis ir kaip ji veiktų, atsižvelgiant į galiojančius Civilinį kodeksą, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, pacientų teises reglamentuojančius ir kitus ypatingus asmens duomenis liečiančius įstatymus.

Siekiant pernelyg subjektyvių interpretacijų siūloma, kad Vyriausybė turėtų nustatyti sveikatos būklių, apie kurias Vako teisių apsaugos tarnyba turi teisę gauti informaciją, sąrašą ir tokios informacijos suteikimo Vaiko teisių apsaugos tarnybai tvarką.

Seimo Teisės departamento teigimu, formuluotė pripažinti kaltais už nusikalstamas veikas keistina į tikslesnę – pripažinti kaltais padarius nusikalstamas veikas.

Siūloma atsisakyti 32 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba tvarko šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų asmens duomenis, kai asmuo buvo pripažintas kaltu už nusikalstamas veikas, nurodytas šio įstatymo taip pat kitų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų nepilnamečiui atvejais, nepaisant to, ar teistumas panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, kadangi tai pažeidžia nekalto asmens reabilitaciją.

Siūloma atsisakyti Projekto 32 straipsnio 3 dalies, kadangi ji kartoja to paties straipsnio 1 dalį.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 32 straipsnio 1-3 dalis ir jas išdėstyti taip:

„1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į šio įstatymo tikslą, turi teisę gauti informaciją apie vaiko atstovų pagal įstatymą ar kartu su vaiku gyvenančių asmenų teistumą ir (ar) sveikatos būklę įstatymuose nustatyta tvarka tvarkyti vaiko tėvų, kartu su vaiku gyvenančių asmenų ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, kai būtina išsiaiškinti, ar kyla grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams dėl vaiko tėvų arba faktiškai kartu su vaiku gyvenančių asmenų sveikatos būklės ar teistumo sveikatai ar gyvybei. Vyriausybė nustato sveikatos būklių, apie kurias Vaiko teisių apsaugos tarnyba turi teisę gauti informaciją, sąrašą ir tokios informacijos suteikimo Vaiko teisių apsaugos tarnybai tvarką.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba tvarko Vyriausybės nustatyta tvarka gali gauti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų asmens duomenis, kai asmuo buvo pripažintas kaltu už padarius nusikalstamas veikas, nurodytas šio įstatymo bei taip pat kitų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų nepilnamečiui atvejais, nepaisant to, ar teistumas išnykęs, ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu asmuo buvo pripažintas kaltu už kitus nesunkius ar apysunkius nusikaltimus nepilnamečiui, duomenys apie jo teistumą vaiko teisių apsaugos tarnybai gali būti teikiami įstatymuose nustatyta tvarka tik iki teistumo išnykimo ar panaikinimo.

3. Vaiko teisių apsaugos tarnyba tvarko šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų asmens duomenis, susijusius su sveikatos būkle, kai jų sveikatos būklė gali kelti grėsmę vaiko sveikatai ir saugumui“.

Nesvarstyta

 

60.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

34

 

 

 

Argumentai: Valstybė negali nurodyti prievolės nevyriausybinėms organizacijoms imtis konkrečių veiksmų, tai prieštarauja pačiai nevyriausybinių organizacijų veikimo logikai. Todėl siūlomas atitinkamas Projekto 34 straipsnio 1 dalies patikslinimas. Taip nevyriausybinių organizacijų darbuotojai nepraranda prievolės informuoti, kadangi ji šioje dalyje numatyta ir asmeniškai („ar asmuo, turintis informacijos apie [...] vaiko teisių pažeidimą“), tikėtina, kad asmeninė atsakomybė kaip tik labiau įpareigos.

Atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą, šioje dalyje esanti formuluotė „vykdydami savo darbo funkcijas“ brauktina kaip perteklinė.

Taip pat siūloma įpareigoti pranešti apie pranešėjo manomai žinomą smurtą prieš vaiką ar vaiko teisių pažeidimą, o ne žinomą jų galimybę, nes kitaip teisinei sistemai gresia paskęsti dirbtiniuose vertinimuose ir skunduose. 

Vaiko atstovai pagal įstatymą pagal apibrėžimo logiką turi dalyvauti sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, išskyrus, kai ši teisė jiems yra apribota įstatymų nustatyta tvarka.

34 straipsnyje aptariami pranešimai gali baigtis sankcijomis šeimos nariams ar kitiems asmenims, todėl už veiksmų prieš juos inicijavimą turi galioti atsakomybė. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo ir užtikrinti skaidrius procesus, siūloma, kad sprendimą dėl pranešėjo anonimiškumo priimtų teismas.

Atsižvelgiant į Teisės departamento išvadą,  Projekto 34 straipsnio 3 dalis tikslintina atsižvelgiant į tai, jog ne bet kokio amžiaus vaikas turi veiksnumą kreiptis į teismą. Tokia teisė tam tikrais atvejais pripažįstamas tik vaikams turintiems 14 metų. 

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 32 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„34 straipsnis. Pareiga pranešti apie vaiko teisių pažeidimą

1. Švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų bei įstaigų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, vykdydami savo darbo funkcijas, ar asmuo, turintis informacijos apie galimą ir (ar) žinomą vaiko teisių pažeidimą, taip pat apie vaiko elgesį, keliantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei, privalo nedelsiant apie tai informuoti vaiko atstovus pagal įstatymą, jeigu jų teisės neapribotos įstatymu, vaiko teisių apsaugos tarnybaą arba policiją. Už vengimą pranešti arba informacijos neteikimą vVaiko teisių apsaugos tarnybai arba policijai apie galimą ir (ar) žinomą vaiko teisių pažeidimą atsakoma įstatymų nustatyta tvarka.

2. Sprendimą dėl Aasmens, pateikusio šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją, pageidavimu turi būti išlaikytas jo anonimiškumas prieš trečiuosius asmenis, išskyrus ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismus anonimiškumo išlaikymo priima teismas. Ši nuostata netaikoma šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų darbuotojams.

3. Vaikas savarankiškai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių (toliau – Vaiko teisių apsaugos kontrolierius), Valstybės vVaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, policiją ar švietimo, sveikatos priežiūros ar kitą instituciją, įskaitant teismą, dėl jo teisių pažeidimo. Vaikas, sulaukęs 14 metų amžiaus, įstatymų nustatyta tvarka gali savarankiškai kreiptis į teismą“.

Nesvarstyta

 

61.               

Seimo nariai R.J. Dagys ir kt.

 

35

 

 

 

Argumentai: Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013-12-23 įsakymo Nr. 1R-298 Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo 40 punkte nurodoma, kad „Įstatymo pabaigoje paprastai nurodoma atsakomybė už įstatymo pažeidimus, jo įsigaliojimo ir taikymo tvarka, pavedimai kitiems teisėkūros subjektams priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, prireikus – kiti įstatymai, kurie pripažįstami netekusiais galios“. Dėl to atsakomybę nusakančios 35 straipsnio nuostatos yra perkeltinos į Projekto pabaigą.

Pasiūlymas: Perkelti Projekto 35 straipsnį į Projekto pabaigą ir parinkti atitinkamą numeraciją:

„35 straipsnis. Vaiko atstovų pagal įstatymą, kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybė

1. Asmenys, pažeidę vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, šiame įstatyme ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, reglamentuojančiuose vaiko teisių apsaugą, neteisėtai trukdantys vaikui naudotis savo teisėmis, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

2. Šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje ir 34 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys už gautos informacijos nepranešimą ar melagingos informacijos suteikimą atsako įstatymų nustatyta tvarka“.

Nesvarstyta

 

62.               

Seimo narys Darius Kaminskas,

2017-03-23

 

 

34

2

 

 

Argumentai: Pagal 34 straipsnio 1 dalies antros pastraipos nuostatą, žinodamas vaiko teisių pažeidimą, bet nepranešęs asmuo, atsako įstatymų nustatyta tvarka, bet jo anonimiškumą nuo pat pranešimo pradžios, įstatymai negina. Pagal siūlomą 34 straipsnio 2 dalį reikia sulaukti teismo, kur ir sprendžiama, ar taikyti jam anonimiškumą, ar ne. Asmenims už melagingos informacijos pateikimą, galiojančių įstatymų tvarka, yra taikoma atsakomybė, tad baimintis piktnaudžiavimo dėl piktybinių ar melagingų pranešimų, nėra pagrindo. Siekiant apsaugoti pranešėjo anonimiškumą, tikslintina Projekto 32 straipsnio 2 dalis.

Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 32 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „2. Asmenimss, pateikusio šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją, pageidavimu turi būti išlaikytas jo anonimiškumas prieš trečiuosius asmenis turi būti užtikrintas iki išskyrus ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismusas priims atitinkamą sprendimą dėl anonimiškumo išlaikymo. Ši nuostata netaikoma šio straipsnio 1 dalyje  nurodytų institucijų darbuotojams. Už pateiktą melagingą informaciją asmuo atsako įstatymų  nustatyta tvarka.“

Nesvarstyta

 

63.               

Seimo nariai Dovilė Šakalienė, Tomas Tomilinas,

2017-06-08

1

 

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės departamento 2017-02-13 išvadoje Nr. XIIIP-354 pateiktas pastabas, Lietuvos Respublikos Seimo narių pateiktus pasiūlymus, visuomeninių organizacijų, kitų asmenų Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto organizuotų klausymų metu išdėstytus pasiūlymus, įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 tobulinimo aptarimą su Socialinės apaugos ir darbo ministerijos atstovais, bei siekiant inkorporuoti Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. vasario 14 d. įstatymu Nr. XIII-204 priimtas galiojančio vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas į naujos redakcijos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, teikiamas šis pasiūlymas (toliau - Pasiūlymas) dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto 1 str. nauja redakcija išdėstomo vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau nauja redakcija išdėstomas vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas - Įstatymo projektas; atitinkamai Pasiūlymo nuorodas į atitinkamus Įstatymo projekto skyrius, straipsnius, dalis ar punktus reiškia nuorodos į naujos redakcijos vaiko teisių apsaugos įstatymo atitinkamus skyrius, straipsnius, dalis ar punktus, o nuoroda į Pasiūlymo dalį, reiškia nuorodą į atitinkamą Pasiūlymo eilės numerį).

Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas

1. Šio Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – šis įstatymas) tikslas paskirtis – užtikrinti vaiko teisių apsaugą, nustatant vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus nustatyti pagrindines vaiko teises ir laisves, pagrindines vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, taip pat valstybės teises, pareigas, atsakomybę, pagalbos vaikui ir šeimai organizavimo pagrindus, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir Vaiko teisių deklaracijos nuostatas, apibrėžti vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos mechanizmus ,vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimą, vaiko teisių apsaugos sistemos institucijas, jų veiklos teisinius pagrindus, bendrąsias atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus nuostatas.

2. Šio įstatymo paskirtis – suteikti kiekvienam vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui, ypatingą šeimos ir valstybės apsaugą, kurią užtikrintų vaikui būtinų priemonių ir paslaugų visuma.

3. 2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais aktu, nurodytais nurodytu šio įstatymo priede.

4. Šis įstatymas, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, atsižvelgiant į specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje, nacionalinės teisės tradicijas, nustato vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo principus, pagrindines vaiko teises, laisves bei pareigas, pagrindines vaiko atstovų pagal įstatymą teises, pareigas ir atsakomybę. Šis įstatymas taip pat reguliuoja vaiko apsaugą nuo žalingos socialinės aplinkos, nustato vaiko atstovų pagal įstatymą, kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas, vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus.

5. Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje nuolat ar laikinai gyvenantiems, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims. „

Nesvarstyta

 

64.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

 

2

1

 

N

Argumentai: Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas: Papildyti Įstatymo projekto 2 straipsnį nauja 1 dalimi, atitinkamai buvusias  1-5 dalis laikant 2-6 dalimis,  naują  1 dalį, apibrėžiančią sąvoką „Atvejis“ išdėstyti taip:

„1. Atvejis – galimas vaiko teisių pažeidimas ir (arba) vaikui grėsmės lygmuo nustatytas pagal šį įstatymą.“

Nesvarstyta

 

65.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

 

2

1

 

 

Argumentai: Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą „Atvejo vadybos“ sąvoką, bei šios dalies numerį (kaip nurodyta Pasiūlymo 2 dalyje), taip:

„1 2. Atvejo vadyba - kompleksinės ir ilgalaikės pagalbos, koordinuojamos atvejo vadybininko, vaikui ir vaiko atstovams pagal įstatymą organizavimas bei teikimas, siekiant įgalinti vaiko atstovus pagal įstatymą savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus vaiko interesus.“

Nesvarstyta

 

66.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

 

2

2

 

 

Argumentai: Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

 Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą „Atvejo vadybininko“ sąvoką, bei šios dalies numerį (kaip nurodyta Pasiūlymo 2 dalyje), taip:

„2 3. Atvejo vadybininkas – asmuo savivaldybės socialinių paslaugų įstaigos ar kitos įstaigos, kuriai savivaldybė suteikė įgaliojimus teikti socialines paslaugas šeimoms savivaldybėje ar jos dalyje, vadovo ar jo įgalioto asmens paskirtas socialinis darbuotojas, koordinuojantis atvejo vadybos procesą. Atvejo vadybininku skiriamas darbuotojas turi būti įgijęs universitetinį socialinio darbo, socialinės pedagogikos ar psichologijos (bakalauro arba magistro) kvalifikacinį laipsnį ir turėti ne mažesnę kaip vienerių metų darbo ar  savanorystės patirtį su vaikais arba šeima bei atitikti kitus jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus.“

Nesvarstyta

 

67.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

 

2

3

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą „Bendruomeninių paslaugų“ sąvoką, bei šios dalies numerį (kaip nurodyta Pasiūlymo 2 dalyje), taip:

„3 4. Bendruomeninės Bendruomenėje teikiamos paslaugos – įvairių formų ir rūšių, bendruomenėje teikiamos socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, psichologo, teisinės, kultūros ir kitos paslaugos savivaldybės, valstybės, nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos, kurios įgalina šeimą savarankiškai spręsti jai iškilusias problemas, gauti pagalbą, atitinkančią individualius vaiko ar šeimos poreikius, sudaro galimybę vaikui augti šeimos aplinkoje, bei skatina paslaugos gavėjų savarankiškumą, visapusišką jų dalyvavimą bendruomenėje ir socialinę įtrauką.“

Nesvarstyta

 

68.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

 

2

4

 

 

Argumentai: Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnio 4 dalyje pateiktą „Fizinės bausmės“ sąvoką, bei šios dalies numerį (kaip nurodyta Pasiūlymo 2 dalyje), taip:

 „4. 5. Fizinė bausmė – tai toks vaiko drausminimas bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką.“

Nesvarstyta

 

69.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

2

5

 

 

Argumentai: Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalyje pateiktą „Mobilios komandos“ sąvoką, bei šios dalies numerį (kaip nurodyta Pasiūlymo 2 dalyje), taip:

„5 6. Mobili komanda – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) specialistų komandos grupė, kuri teikia gebanti skubiai suteikti intensyvią individualią ir grupinę medicininę, psichologinę, socialinę ir teisinę pagalbą vaikui ir šeimai pagalbą pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą tvarką., patekusiai į krizę. Mobilių komandų sudarymo, specialistų atrankos bei jų darbo tvarką tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.“

Nesvarstyta

 

70.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

2

7

 

 

Argumentai: Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

 Pasiūlymas:Papildyti Įstatymo projekto 2 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:

„7. Pagalbos planas – tai vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems asmenims būtinų priemonių (skirtų įgalinti asmenis pasirūpinti užimtumu, sveikata, profesijos ir (ar) kompetencijų įgijimu, pozityvaus elgesio stiprinimu ir kt.) ir socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų ir socialinės paramos visuma, kuria siekiama užtikrinti tinkamą vaiko teisių apsaugą, nustatant šias priemones, paslaugas ir paramos teikimą organizuojančius ir užtikrinančius asmenis bei teikimo tvarką, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius, vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą ir kartu su vaiku gyvenančių asmenų elgseną su vaiku, jų gyvenimo būdą.“

Nesvarstyta

 

71.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

2

6

 

 

Argumentai: Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

 Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą „Smurto prieš vaiką“ sąvoką, bei šios dalies numerį taip:

„68. Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra dėl kurių vaikas patiria žalą, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida, vaikui sukeltas skausmas ar pavojųus vaiko gyvybei, sveikatai, normaliai raidai. Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra. Smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais vaiko atžvilgiu panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnės grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei ir to nebuvo galima pasiekti kitomis priemonėmis, tačiau ši išimtis netaikoma, kai fizinę jėgą prieš vaiką naudojo asmuo, kurio veiksmai ar neveikimas ir sukėlė šią siektą išvengti grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei.“

 

Nesvarstyta

 

72.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

2

9

 

N

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Papildyti Įstatymo projekto 2 straipsnį nauja 9 dalimi, atitinkamai pakeičiant kitų dalių numeravimą,  įvedamą naują dalį, apibrėžiančią sąvoką „Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba“, išdėstyti taip:

„9. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos struktūrinis padalinys, kuris tiesiogiai gina ir užtikrina vaiko teises ir atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams jam priskirtoje savivaldybės teritorijos dalyje.“

Nesvarstyta

 

73.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

2

8

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą „Vaiko“ sąvoką, bei numeravimą, taip:

„810. Vaikas – žmogus, iki, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta kitaip. Jeigu asmens amžius yra nežinomas,  ir yra priežasčių manyti, kad jis yra nepilnametis, toks asmuo laikomas vaiku  iki bus nustatyta priešingai.“

Nesvarstyta

 

74.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

2

9

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnio 9 dalyje pateiktą „Vaiko atstovų pagal įstatymą“ sąvoką, laikant šią dalį 11 dalimi taip:

„9. 11. Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai, vaiką įvaikinus, – įtėviai, nustačius jam globą ar rūpybą – globėjai, ar rūpintojai ir kiti teisėti vaiko atstovai.“

Nesvarstyta

 

75.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

2

10

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Išbraukti Įstatymo projekto 2 straipsnio 10 dalyje pateiktą „Vaiko teisių apsaugos tarnybos sąvoką“ ir  vietoje jos šioje dalyje apibrėžti „Vaiko interesų“ sąvoką, atitinkamai pakeičiant šios dalies numerį, taip:

„10. Vaiko teisių apsaugos tarnyba – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

12. Vaiko interesai – sveika ir saugi aplinka, kurioje gerbiamos žmogaus laisvės bei orumas, ir sąlygos, tenkinančios vaiko individualius poreikius pagal jo amžių, raidą, gebėjimus ir brandą, bei užtikrinančios tinkamą vaiko fizinį, protinį, dorovinį, dvasinį ir socialinį vystymąsi, vaiko nuomonės gerbimą.“

Nesvarstyta

 

76.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

2

13

 

N

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Papildyti Įstatymo projekto 2 straipsnį nauja 13 dalimi, ją išdėstant taip:

„13. Vaikui nesaugi aplinka  -  vaiko gyvenamoji ar kita aplinka, kelianti grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei.“

Nesvarstyta

 

77.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

3

1

1

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„1) fizinis smurtas – tiesioginiai ar netiesioginiai tyčiniai fiziniai veiksmai tyčinis fizinės jėgos panaudojimas prieš vaiką, taip pat fizinės bausmės fizinė bausmė, sukeliantys vaikui skausmą, žalą arba jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida, vaikui sukeltas skausmas ar pavojųus jo gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar žalą pažeminta vaiko garbeiė ir(ar) orumuias;“

Nesvarstyta

 

78.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

3

1

2

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2) psichologinis smurtas –nuolatinis tyčinis sistemingas vaiko teisės į individualumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena (veiksmai ar neveikimas), sukeliantys žalą ar pavojų dėl kurios vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida, arba sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai, normaliai raidai, ar žalą pažeminta vaiko garbeiė ir(ar) orumuias;“

Nesvarstyta

 

79.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

3

1

3

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:

„3) seksualinis smurtas – tyčiniai seksualiniai veiksmai su vaiku, kuris pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos teisės aktų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) nuostatas nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio seksualiniai veiksmai su juo neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, arba seksualiniai veiksmai su vaiku, kai naudojama apgaulė, prievarta (jėga ar grasinimai) arba piktnaudžiaujama pasitikėjimu, valdžia ar įtaka vaikui, taip pat ir šeimoje, arba piktnaudžiaujama itin pažeidžiama vaiko padėtimi, ypač dėl jo psichinės ar fizinės negalios ar priklausomumo. Seksualiniu smurtu Taip taip pat laikomas vaiko įtraukimas į prostituciją, vertimas užsiimti prostitucija, vaikų vaiko išnaudojimas prostitucijos tikslams, vaikų pornografija, pornografijos rodymas, verbavimas, vertimas ar įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje, pornografijos rodymas arba išnaudojimas vaiko pornografinei produkcijai gaminti, pelnymasis iš tokios vaiko veiklos, vaiko tvirkinimas, vaiko įtraukimas į seksualinę vergovę arba kitos vaikų vaiko seksualinio išnaudojimo formos, vaikų tvirkinimas. Seksualiniu smurtu prieš vaiką taip pat laikomas vaiko seksualinis išnaudojimas;“

Nesvarstyta

 

80.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

3

1

4

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:

„4) nepriežiūra – nuolatinis sistemingas vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, sukeliantis žalą ar dėl kurio vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida, arba sukeltas pavojųus vaiko gyvybei, sveikatai, normaliai raidai.“

Nesvarstyta

 

81.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

4

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„4 straipsnis. Vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principai

Tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis šiais principais:

1) geriausių vaiko interesų prioritetiškumo prioriteto. Priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais;

2) įstatymo teisės viršenybės. Vaiko teisių apsaugą siekiama užtikrinti vadovaujantis Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kitomis ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais, Lietuvos Respublikos įstatymais;

3) vaiko nuomonės išklausymo. Vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę, yra išklausomas ir atsižvelgiama į jo nuomonę, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams;

4) nediskriminavimo lygybės. Visi Vvaikais yra lygūs prieš įstatymą ir negali būti diskriminuojamias dėl jųo ar vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, negalios sveikatos būklės, religijos, etninės priklausomybės ar kitų aplinkybių. Kiekvienam vaikui be jokios diskriminacijos garantuojamos visos Konstitucijoje, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Vaiko teisių deklaracijoje išvardytos teisės ir laisvės;

5) individualizavimo. Priimant su vaiku susijusius sprendimus, atsižvelgiama į vaiko amžių, brandą, jo psichikos ir fizines savybes, socialinės aplinkos ir kitas svarbias ypatybes;

6) vaiko sveikatoso ir vystymosi užtikrinimo. Kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek gimus – turi būti garantuota galimybė būti sveikami ir normaliai vystytis;

7) subsidiarumo. Vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą pirmiausia užtikrina vaiko atstovai pagal įstatymą, o valstybė teikia jiems paramą, jeigu vaiko atstovai pagal įstatymą negali užtikrinti vaiko interesus atitinkančių ir jo gerovei reikalingų sąlygų;

8) bendradarbiavimo. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei nevyriausybinės organizacijos, vykdydamos su vaiko teisių apsauga susijusias funkcijas, pasitelkdamos nevyriausybines organizacijas, nuosekliai bendradarbiauja su vaiko atstovais pagal įstatymą bei tarpusavyje ir teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą;

9) prieinamumo. Vaikui būtinų priemonių ir socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų visuma organizuojama kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos ir taip, kad jos atitiktų vaiko ir šeimos poreikius bei interesus reikalinga pagalba, paslaugos teikiamos kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos ir taip, kad atitiktų vaiko ir jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą poreikius, vaiko interesus;

10) efektyvumo. Vaikui būtinų priemonių ir socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų visuma organizuojama ir teikiama siekiant tinkamo vaiko teisių įgyvendinimo ir racionaliai naudojant turimus išteklius;

11 10) visapusiškumo. Vaikui būtinų priemonių ir socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų visuma organizuojama ir teikiama derinant su užimtumu, sveikatos priežiūra, socialinio būsto suteikimu, specialiųjų vaiko apsaugą užtikrinančių priemonių taikymu. Vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą turi būti kompleksiškai, laikantis prieinamumo principo, teikiamos socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitos paslaugos, socialinės paramos, užimtumo skatinimo ir kitos priemonės, kurios būtinos vaiko gerovei užtikrinti.

11) vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą dalyvavimo. Vaiko nuomonė išklausoma ir kiti su vaiko teisių įgyvendinimu susiję klausimai sprendžiami dalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, išskyrus atvejus, nustatytus įstatyme ar kai tai prieštarauja vaiko interesams.“

Nesvarstyta

 

82.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

5

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„5 straipsnis. Įstatymų ir kitų teisės aktų, nustatančių vaiko teises ir laisves bei reguliuojančių jų apsaugą, taikymas

Kai įstatymai ir kiti teisės aktai kitaip nei šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba šie santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos atitinkamos šio įstatymo nuostatos, arba šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti vaiko teisių įgyvendinimo principai, išskyrus valstybės tarptautines sutartis ir ratifikuotas konvencijas, arba kai kodifikuotas įstatymas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

1. Kai įstatymai ir kiti teisės aktai kitaip nei šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, taikomos atitinkamos šio įstatymo nuostatos, išskyrus ratifikuotas tarptautines sutartis, Europos Sąjungos teisės aktus tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai.

2. Kai atitinkami vaiko teisių apsaugos santykiai nėra sureguliuoti nei šiuo, nei kitais įstatymais, vadovaujamasi šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytais principais.“

 

Nesvarstyta

 

83.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

II

 

 

Y

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:

Pakeisti II skyriaus pavadinimą ir jį išdėstyti taip:

 „VAIKO TEISĖS IR LAISVĖS PAGRINDIŲ VAIKO TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR NAUDOJIMOSI LAISVĖMIS UŽTIKRINIMAS“

Nesvarstyta

 

84.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

6

7

 

 

 

Argumentai: Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Išbraukti Įstatymo projekto 6 straipsnį, jo nuostatas sujungiant su 7 straipsniu, kuris keičiamas ir išdėstomas taip:

„6 straipsnis. Vaiko teisė gyventi ir sveikai vystytis

1. Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis.

2. Draudžiami bet kokie moksliniai bandymai ar kitokie eksperimentai su vaiku, galintys pakenkti jo gyvybei, sveikatai, visapusiškam asmenybės vystymuisi. Šis draudimas taikomas ir tada, jei yra vaiko ir (ar) vaiko atstovų pagal įstatymą sutikimas.

7 6 straipsnis. Vaiko teisė gyventi ir būti sveikami vystytis

1. Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis.

2. Vaiko teisė būti sveikam garantuojama sveikai vystytis įgyvendinama:

1) priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką;

2) teikiant moterims reikalingas sveikatos apsaugos paslaugas ikigimdyminiu, pogimdyminiu laikotarpiu ir krizinio nėštumo atveju;

2)3) vaikų ir tėvų sveikatos priežiūra;

3)4) vaikų ligų profilaktika, kvalifikuota medicinos pagalba;

4)5) tinkamos kokybės maisto produktų vaikams gamyba ir prieinamumu teisinių, organizacinių prielaidų tinkamos kokybės vaiko maisto produktų  gamybai sudarymu ir jų prieinamumu;

5)6) vaiko sveiko gyvenimo būdo ugdymu;

6)7) kitomis įstatymų nustatytomis vaiko sveikatos apsaugos garantijomis bei lengvatomis.

3. Prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą vaikui užtikrina sveikatos priežiūrą reguliuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.

4. Biomedicininiai ar kiti moksliniai tyrimai su vaiku leidžiami tik tada, kai yra mokslinio pagrindo tikėtis, kad dalyvavimas  tyrime vaikui duos tiesioginės naudos, kuri bus didesnė negu su tyrimu susijusi rizika ir nepatogumai. Nurodyti biomedicininiai tyrimai su vaiku gali būti atliekami tik Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymo nustatyta tvarka.“

Nesvarstyta

 

85.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

7

 

 

N

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Papildyti Įstatymo projektą nauju 7 straipsniu ir jį išdėstyti taip:

„7 straipsnis. Vaiko teisė mokytis

1. Vaiko teisę mokytis garantuoja Konstitucija, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (toliau – Švietimo įstatymas), šis įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

2. Vaikas turi teisę mokytis, siekiant kuo visapusiškiau ugdyti savo asmenybę, talentą, protinius ir fizinius gebėjimus ir juos nuolat tobulinti.

3. Vaikui garantuojamas nemokamas mokymas valstybinėse ir savivaldybių mokyklose pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas ir profesinio mokymo programas, skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti.

4. Vaikui iki 16 metų mokymasis pagal privalomojo švietimo programas yra privalomas. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą sudaro būtinas sąlygas vaikui mokytis iki 16 metų. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nevykdantys šio reikalavimo atsako Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – Administracinių nusižengimų kodeksas) nustatyta tvarka.

5. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę parinkti vaikui švietimo įstaigą ir (ar) mokymosi formą labiausiai atitinkančią vaiko interesus.

6. Vaikui, kuriam laikinai atimta ar apribota laisvė, valstybė sudaro sąlygas mokytis.

7. Likusiam be tėvų globos ar neturinčiam reikiamos materialinės paramos vaikui, besimokančiam bendrojo ugdymo mokykloje, profesinio mokymo įstaigoje ar aukštojoje mokykloje teikiama įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta valstybės ir savivaldybių parama.“

Nesvarstyta

 

86.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

8

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„8 straipsnis. Vaiko teisė į individualumą identiškumą, ir jo išsaugojimą ir atkūrimą

1. Vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę, ir pilietybę, ir teisę į šeimos bei kitus emocinius ir socialinius su jo individualumu susijusius ryšius ir jų išsaugojimą, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir teisę į religijos laisvę. Pažeidus šią vaiko teisę, valstybė suteikia vaiko interesus atitinkančią apsaugą ir paramą, kuri reikalinga, kad vaikas galėtų atkurti prarastus identiškumo elementus.

2. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytas vaiko teises ir jų įgyvendinimo garantijas nustato Lietuvos Respublikos civilinis Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai.“

Nesvarstyta

 

87.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

9

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:

Pakeisti Įstatymo projekto 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„9 straipsnis. Vaiko teisė į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę

1. Vaikas turi teisę į privatų gyvenimą, bendravimą bendravimo privatumą, susirašinėjimo slaptumą, asmens neliečiamybę ir laisvę, religijos ir žodžio laisvę.

2. Vaikas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.

3. Vaikas turi minties, tikėjimo, sąžinės laisvę, teisę pasirinkti religiją arba tikėjimą, juos išpažinti ir skelbti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą. Tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, tačiau įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas, vaiko teisių pažeidimas, šio ar kitų įstatymų nevykdymas.

2. 4. Vaikas turi teisę dalyvauti visuomenės gyvenime, organizacijose ir taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisę į žodžio laisvę, apimančią teisę laisvai reikšti savo pažiūras įsitikinimus, kiek tai nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas žodine, rašytine ar kita forma arba kitais vaiko pasirinktais būdais.

5. Šiame straipsnyje nurodytas vaiko teises garantuoja Konstitucija, Civilinis kodeksas, kiti įstatymai.

6. Vaiko teisė į privatų gyvenimą, bendravimo privatumą, susirašinėjimo slaptumą, žodžio laisvę, teisė dalyvauti organizacijose ir taikiuose susirinkimuose negali būti ribojama išskyrus, kiek tai būtina apsaugoti paties vaiko ar kito asmens sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“

Nesvarstyta

 

88.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

10

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 10 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„10 straipsnis. Vaiko teisė būti išklausytam

1. Vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais, ir į jo nuomonę atsižvelgiama, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Vaikas turi būti išklausytas visais jam priimtinais būdais tiesiogiai arba, nesant tokios galimybės, o jei tai neįmanoma, – per vaiko atstovą pagal įstatymą ar kitus teisės aktuose nustatytus asmenis ar per įstatymu nurodytus asmenis.

2. Vaiko teisė būti išklausytam garantuojama sukuriant aplinką, leidžiančią vaikui pasinaudoti šia teise, suteikiant būtiną informaciją, patarimus, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, esant poreikiui pasitelkiami specialių žinių turintys asmenys.“

Nesvarstyta

 

89.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

11

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„11 straipsnis. Vaiko teisė gyventi ir bendrauti su savo tėvais bei giminaičiais

1. Vaikas turi teisę gyventi su abiem savo tėvais. Vaikas turi teisę bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais (vienu arba vieninteliu iš jų), jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos užtikrina įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka imasi veiksmų šiai šią vaiko teisei užtikrinti teisę.

2. Vaiko teisė bendrauti su savo tėvais ar vienu iš jų gali būti ribojama įstatymu ir tik tuo atveju, jei toks bendravimas prieštarauja vaiko interesams. Kiek tai įmanoma, vaikas turi teisę gauti informaciją apie savo tėvus ar vieną iš jų, kuris gyvena atskirai nuo vaiko, jei tai atitinka vaiko interesus.

2. 3. Vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus tuos atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi įstatymais, taip pat teismo sprendimu ir įstatymais, paima vaiką iš tėvų. Esant Šio šio įstatymo ir ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka įstatymų nustatytoms sąlygoms, vaikas gali būti skubiai paimtas iš tėvų, kai reikia apsaugoti vaiko gyvybę ar sveikatą.

4. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su artimaisiais giminaičiais, taip pat kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.“

Nesvarstyta

 

90.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

12

13

14

15

16

17

18

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 12-18 straipsnius ir juos išdėstyti taip:

„12 straipsnis. Vaiko teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas

1. Vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.

2. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos padeda tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą įgyvendinti šią teisę, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti.

 

13 straipsnis. Vaiko teisė į socialinę apsaugą ir valstybės finansinę paramą

1. Vaikas, negaunantis pakankamo išlaikymo iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, turi teisę į socialinę apsaugą ir valstybės teikiamą finansinę paramą. Jos dydį, teikimo tvarką ir skyrimo sąlygas nustato įstatymai bei, teikimo tvarką – kiti teisės aktai.

2. Vaikas gali pasinaudoti socialinio draudimo teikiamomis garantijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

3. 2. Likusiam be tėvų globos vaikui skiriamas išlaikymas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

 

14 straipsnis. Vaiko teisė į gyvenamąsias patalpas

1. Vaiko teisę į gyvenamąsias patalpas nustato ir saugo šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai.

2. Likęs be tėvų globos vaikas, neturintis gyvenamųjų patalpų, jomis aprūpinamas įstatymų nustatyta tvarka. apgyvendinamas Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Sandorių dėl šeimos turto (vaiko gyvenamųjų patalpų), nuosavybės teisių perleidimo, įkeitimo ar kitokių teisių į jį suvaržymą sudarymo ir (ar) vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis Civilinis kodeksas.

 

15 straipsnis. Vaiko teisė gauti viešąją informaciją

1. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, taip pat bendrojo ugdymo mokyklos ar profesinio ugdymo įstaigos užtikrina vaikui galimybę naudotis viešąja informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie vaiko gerovės ir skatina jo fizinį, protinį, dvasinį, emocinį, dorovinį vystymąsi.

2. Valstybė skatina visuomenės informavimo priemones skleisti informaciją, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu požiūriu, prisidedančią prie vaiko gerovės ir skatinančios jo fizinį, protinį, dvasinį ir dorovinį vystymąsi, ugdančią pagarbą vaiko tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

3. Valstybė skatina ir remia vaikams skirtos literatūros leidimą ir platinimą bei kitas priemones, skirtas vaiko teisių apsaugos nuostatų, principų įgyvendinimui užtikrinti.

 

16 straipsnis. Vaiko turtinės teisės

1. Vaikas turi teisę į nuosavybę, kurią saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai.

2. Vaiko turtines teises, jų įgijimą ir įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis Civilinis kodeksas, kiti įstatymai bei teisės aktai.

3. Vaikas, atsižvelgiant į jo veiksnumą, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę savarankiškai arba turėdamas savo atstovų pagal įstatymą sutikimą sudarinėti sandorius, turėti ir disponuoti savo indėliais kredito įstaigose, disponuoti uždarbiu ar stipendija, įgyvendinti kitas turtines teises.

4. Vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą gali disponuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Dalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių (tėvų) nuosavybė ar bendroji dalinė nuosavybė, visais atvejais turi būti atsižvelgta į vaiko interesus.

 

17 straipsnis. Vaiko teisė į saviraiškos laisvę, poilsį ir laisvalaikį

1. Vaikas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, atitinkantį jo amžių, brandą, sveikatos būklę bei poreikius.

2. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė ir sudarytos sąlygos žaisti, kurti meno kūrinius, dalyvauti kultūriniuose renginiuose, sporto žaidynėse ir jo amžių bei brandą atitinkančiuose kituose pramoginiuose renginiuose.

3. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio ir sveikatingumo centrus centrų, vaikų dienos centrų,  stovyklas stovyklų veiklą. Pagal valstybės ir savivaldybių finansines galimybes yra remiami nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos bei kiti centrai, skirti vaikų saviraiškai, jų gebėjimams ir įgūdžiams ugdyti.

 

18 straipsnis. Neįgalių vaikų Vaikų su negalia teisės

1. Neįgalūs vaikai Vaikams su negalia užtikrinamos galimybės turi lygias teises lygiai su kitais visais vaikais į visapusišką įgyvendinti visų žmogaus teisiųes ir pagrindinių naudotis laisviųėmis įgyvendinimą.

2. Neįgaliems vaikams Vaikams su negalia ar jų atstovams pagal įstatymą turi būti užtikrinama tinkama pagalba ir galimybės visavertiškai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse.:

1) tinkama pagalba ir galimybės visavertiškai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse;

2) teisė naudotis visomis šiems vaikams skirtomis programomis: kompleksiškai teikiamomis paslaugomis nuo ankstyvosios intervencijos iki Bendruomenėje teikiamų paslaugų;

3) teisė pilnavertiškai dalyvauti visų pakopų ugdymo sistemoje ir su kitais vaikais dalyvauti neformaliojo švietimo, saviugdos, kūrybinėje veikloje;

4) visuomeninių pastatų, gatvių ir transporto priemonių, kuriomis naudojasi vaikai su negalia, pritaikymas jų poreikiams.

3. Vyriausybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos deda pastangas, kad būtų įgyvendinti šio straipsnio 2 dalyje įvardinti vaikų su negalia poreikiai.

3. 4. Neįgalių vaikų Vaikų su negalia teises ir socialinę integraciją užtikrina Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos nustato asmenų su negalia socialinę integraciją reglamentuojantis įstatymas, Švietimo įstatymas ir kiti teisės aktai.“

Nesvarstyta

 

91.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

19

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 19 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„19 straipsnis. Vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto

1. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą ir valstybė turi užtikrinti vaiko apsaugą nuo smurto. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizinesę bausmesę. Tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą ir valstybė turi užtikrinti vaiko apsaugą.

2. Vaikas, nukentėjęs nuo bet kurios smurto prieš vaiką formos, įskaitant fizines bausmes, turi teisę į jo poreikius ir geriausius vaiko interesus atitinkančią pagalbą.

3. Valstybė imasi visų reikiamų švietimo, socialinių, administracinių, teisinių ir kitų būtinų priemonių, kad apsaugotų vaiką nuo bet kokios smurto prieš vaiką formos, įskaitant fizinesės bausmesės, ir suteiktų pagalbą nukentėjusiam vaikui, jo atstovams pagal įstatymą.

4. Už vaiko kankinimą, žalojimą, jo garbės ir (ar) orumo žeminimą, žiaurų elgesį su vaiku, fiziniųės bausmiųės taikymą vaikui ar bet kokį kitą smurtą prieš vaiką taikoma įstatymais nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.“

Nesvarstyta

 

92.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

20

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„20 straipsnis. Vaikų, priklausančių Lietuvos Respublikos tautinėms bendrijoms (mažumoms), teisės

Vaikai, priklausantys Lietuvos Respublikos tautinėms bendrijoms (mažumoms), turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius bei tradicijas. Šią teisę užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai bei kiti teisės aktai.“

Nesvarstyta

 

93.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

21

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„21 straipsnis. Vaiko užsieniečio prieglobsčio prašytojo, pabėgėlio, nelydimo nepilnamečio vaiko teisės

1. Vaikas, kuris yra prieglobsčio prašytojas ar, kuriam yra suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga ar, nelydimas nepilnametis užsienietis vaikas, turi teisę į pagalbą bei apsaugą. Atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, ieškomi nelydimo nepilnamečio vaiko tėvai, giminaičiai ar kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems jis gali būti perduotas, vaikui garantuojant apsaugą ir jo teisių užtikrinimą.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytam vaikui taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Ddėl užsieniečių teisinės padėties“ ir užsieniečių teisinę padėtį reguliuojančių ir kitų teisės aktų nuostatos.“

Nesvarstyta

 

94.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

22

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 22 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„22 straipsnis. Vaiko teisių užtikrinimas kituose įstatymuose

1. Vaiko teisę į formalųjį ir neformalųjį švietimą, savišvietą, švietimo pagalbos teikimą nustato Lietuvos Respublikos švietimo Švietimo įstatymas ir kiti teisės aktai.

            2. Priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos Sveikatos priežiūrą vaikui užtikrina sveikatos priežiūrą reguliuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.

            3. Vaiko kilmės nustatymą, vaiko ir vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos (rūpybos) nustatymą, civilinės būklės aktų registravimo tvarką, kitus civilinius santykius nustato Lietuvos Respublikos civilinis Civilinis kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai civilinės būklės aktų registravimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Civilinės būklės aktų registravimo tvarkos įstatymas.

4. Mokinių nemokamo maitinimo ir kitos paramos mokinio reikmenims įsigyti skyrimo sąlygas, paramos jos dydžius ir finansavimą nustato Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymas.

5. Vaikų iki 18 metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

6. Vaiko apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje užtikrina Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas.

            7. Vaiko autoriaus teisių į savo jo kūrinį įgyvendinimą ir apsaugą nustato Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, vaiko teisę į jo išradimų apsaugą nustato Lietuvos Respublikos patentų įstatymas.

            8.Vaiko teisę į jo išradimų apsaugą nustato Lietuvos Respublikos patentų įstatymas.

            9. 8. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių sistemą nustato Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas (toliau - Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas) ir kiti teisės aktai.

10. Nepilnamečių justicijos, vaiko procesinių teisių ypatumus reguliuoja Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės nusižengimų kodeksas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.“

Nesvarstyta

 

95.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

23

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 23 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„23 straipsnis. Vaiko atsakomybės ir pagarbos ugdymas

Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą ir švietimo įstaiga turi:

1) kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą, jo protinius bei fizinius gebėjimus, suteikti vaikui pasitikėjimo savimi ir įgūdžių, kurių reikia priimant savarankiškus sprendimus ir prisiimant už juos atsakomybę;

2) ugdyti vaiko pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, savo tėvams, kultūriniam tapatumui, kalbai ir vertybėms, ugdyti vaiko pilietiškumą, pagarbą Lietuvos valstybei, kitoms tautoms, etninėms, nacionalinėms ir religinėms grupėms;

3) ugdyti vaiko pagarbą gamtai;

4) parengti vaiką savarankiškam gyvenimui laisvoje visuomenėje, kad jis taptų doru žmogumi, atsakingu visuomenės nariu, kuris  gerbia visuomenėje nustatytas elgesio normas, nevaržo kitų žmonių teisių ir laisvių, gerbia lyčių lygybę, geba tinkamai pasirūpinti savimi ir artimaisiais.“

Nesvarstyta

 

96.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

24

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 24 straipsnį (dalį jo nuostatų perkeliant į 28 ir 37 straipsnius (Įstatymo projekto str. numeriai 27 ir 34)), ir jį išdėstyti taip:

„24 straipsnis. Vaiko apsaugos nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos bendrosios nuostatos

1. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo saugoti saugo vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos.

2. Už fizinio ar psichologinio smurto, įskaitant fizines bausmes, demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiką taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

3. Vaikui, galimai nukentėjusiam ar nukentėjusiam nuo seksualinio ar kitos smurto formos, įskaitant fizines bausmes, išnaudojimo pornografijai ar prostitucijai, taip pat vaiko pirkimo ar pardavimo ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos, turi būti teikiama reikalinga sisteminė kompleksinė pagalba (sveikatos priežiūros, socialinė, teisinė ir kita), parama ir apsauga, kad vaikas ir jo atstovai pagal įstatymą galėtų atkurti sveikatą po patirtos fizinės ar psichologinės traumos bei reintegruotis į socialinę aplinką. Pagalba teikiama tol, kol ji yra būtina, siekiant pašalinti nusikalstama veika sukeltas pasekmes.

4. Fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuris galimai nukentėjo nuo nusikalstamos veikos ir (ar) vaiko teises pažeidžiančios veiklos ir dėl to jam gali reikti pagalbos, privalo pranešti apie tai policijai ir (ar) vaiko teisių apsaugos tarnybai

5. Fizinio ar juridinio asmens, žinančio apie smurtą prieš vaiką ir (ar) galimą vaiką teisių pažeidimą, tačiau nesiimančio veiksmų šį smurtą nutraukti ar perduoti apie tai informaciją vaiko teisių apsaugos tarnybai ir (ar) policijai, suprantami kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas.

6. Vaiko atstovai pagal įstatymą, siekdami apsaugoti vaiką nuo bet kokio išnaudojimo, prievartos ar smurto formų, įskaitant fizines bausmes, suteikia vaikui reikiamą informaciją, atsižvelgdami į jo amžių ir vystymąsi.

7. 2. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, įgyvendinančios vaiko teisių apsaugos priemones, rengia ir vykdo šviečiamąsias vaiko apsaugos nuo smurto vaiko teisių apsaugai įgyvendinti skirtas programas, kurias įgyvendindamos pasitelkia nevyriausybines organizacijas.

3. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija pagal pasirašytą susitarimą su Vyriausybės įgaliota institucija turi skirti eterio laiko laidoms, susijusioms su vaiko teisių apsaugos užtikrinimu, tėvų švietimu.“

Nesvarstyta

 

97.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

25

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„25 straipsnis. Vaiko apsaugaos nuo vaiko psichiką veikiančių medžiagų ir priklausomybių bendrosios nuostatos

1. Vaikui turi būti ugdoma nuostata nevartoti tabako gaminių, alkoholinių gėrimų, narkotinių, psichotropinių bei kitų psichiką veikiančių medžiagų. Draudžiama vaiką įtraukti į darbą, susijusį su tabako gaminių ar alkoholinių gėrimų gamyba arba realizavimu.

2. Vaikas turi būti apsaugotas nuo tabako gaminių, alkoholinių gėrimų, narkotinių, psichotropinių bei psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, tokių medžiagų gaminimo,  jų laikymo, pardavinėjimo ar kitokio platinimo.

3. Už vaiko nugirdymą, įtraukimą girtauti, vartoti vaistus ar kitas priemones, narkotinių, psichotropinių bei psichiką veikiančių medžiagų platinimą nepilnamečiams, padėjimo nepilnamečiams įsigyti, vertimą, lenkimą ar kitokį jų pratinimą ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, taip pat už veikas numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

2. Vaikui draudžiama vartoti, gaminti, perdirbti, įsigyti, laikyti, gabenti, siųsti ar platinti energetinius ar alkoholinius gėrimus, tabako ar susijusius gaminius (elektroninės cigaretės ir pildomosios talpyklos), narkotines ar psichotropines medžiagas, vaistus (išskyrus teisėtai, gydymo tikslais įsigyjamus, laikomus ar vartojamus vaistus),  taip pat kitas apkvaišinančias nenarkotines medžiagas, bei Lietuvos Respublikos tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatyme nurodytas medžiagas. Vaikui taip pat draudžiama dalyvauti azartiniuose lošimuose.

3. Vaiko atstovai pagal įstatymą, kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, kurių priežiūroje yra vaikas, arba kurių veikla susijusi su vaikui draudžiamų vartoti medžiagų ar draudžiamų naudoti gaminių gamyba, perdirbimu, saugojimu, gabenimu, siuntimu ar platinimu arba lošimų organizavimu turi užtikrinti šiame straipsnyje nustatytų draudimų laikymąsi.

4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti apribojimai netaikomi, kai vaistai, turintys narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų, skiriami gydytojo nurodymu pagal galiojančią gydymo tvarką vadovaujantis vaisto charakteristikų santrauka.“

Nesvarstyta

 

98.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

26

 

 

N

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Papildyti Įstatymo projektą nauju 26 straipsniu, atitinkamai laikant Įstatymo projekto 26-28 straipsnius 27 -29, ir jį išdėstyti taip:

„26 straipsnis. Atsakomybė už vaiko įtraukimą į girtavimą ar kitų draudžiamų medžiagų vartojimą

1. Asmeniui, įtraukusiam vaiką girtauti ar nugirdžiusiam vaiką arba įtraukusiam vaiką ne gydymo tikslais vartoti vaistus ar kitas apkvaišinančias nenarkotines priemones, ar Lietuvos Respublikos tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatyme nurodytas medžiagas, taikoma baudžiamoji atsakomybė.

2. Asmeniui, kuris platino narkotines ar psichotropines medžiagas vaikui arba padėjo vaikui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas taikoma baudžiamoji atsakomybė.

3. Asmeniui taikoma administracinė atsakomybė už vaikui:

1) alkoholinių gėrimų nupirkimą ar kitokį perdavimą vaikui arba šių administracinių nusižengimų padarymą pakartotinai;

2) tabako gaminių ar susijusių gaminių (elektroninių cigarečių ir pildomųjų talpyklų) nupirkimą ar kitokį perdavimą vaikui arba šių administracinių nusižengimų padarymą pakartotinai;

3) energinių gėrimų pardavimą ar nupirkimą arba kitokį energinių gėrimų perdavimą vaikui.“

Nesvarstyta

 

99.               

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

26

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 26 straipsnį, pakeičiant jo numerį (žr. Pasiūlymo 36 dalį), ir jį išdėstyti taip:

„2627 straipsnis. Vaikas ir žaidimai, filmai, visuomenės informavimo priemonės Vaiko apsauga nuo neigiamą poveikį jam darančių veiksnių

1. Vaikas turi būti apsaugotas nuo viešosios informacijos poveikio, galinčio pakenkti jo psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi.

2. Draudžiama rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti arba kitaip platinti vaikams žaislus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus, ir kitus leidinius arba gaminius, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja vaiko nepagarbą kitiems asmenims, žiaurų elgesį, smurtą, diskriminaciją, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Už šias veikas taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

3. Vaiko apsaugą nuo neigiamą poveikį jo vystymuisi darančios viešosios informacijos nustato Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ir kiti įstatymai bei teisės aktai.“ 

Nesvarstyta

 

100.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

27

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 27 straipsnį, pakeičiant jo numerį (žr. Pasiūlymo 36 dalį), ir jį išdėstyti taip:

„27 straipsnis. Vaiko apsauga nuo seksualinio išnaudojimo, išnaudojimo  pornografijai ar prostitucijai, vaiko pirkimo arba pardavimo

28 straipsnis. Vaiko apsauga ir atsakomybė už vaiko teisių pažeidimus

1. Vaikas turi būti apsaugotas nuo nusikalstamų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) XXI skyriuje vaiko išnaudojimo pornografijai, vaiko pirkimo arba pardavimo, pelnymosi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimo į prostituciją ar disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas.

1. Vaikas turi būti apsaugotas nuo šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, taip pat bet kokių kitų nusikalstamų veikų, nurodytų Baudžiamajame kodekse, įskaitant bet neapsiribojant, vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaiko fizinei ir psichinei sveikatai bei brandai, vaiko gyvybei, laisvei, pirkimo arba pardavimo, įtraukimo į nusikalstamą veiką, žalingo sau ir visuomenei elgesio formavimo ir kt.

2. Už nusikalstamas veikas, numatytas šio straipsnio 1 dalyje, taikoma įstatymų numatyta baudžiamoji atsakomybė.

2. Draudžiama trukdyti vaikui įgyvendinti savo teises ir naudotis savo laisvėmis, vaikas taip pat turi būti apsaugotas nuo visų formų  smurto, už kurį nenumatyta baudžiamoji atsakomybė, smurto demonstravimo vaikui, bei kitų vaiko asmeninių ar turtinių teisių pažeidimų, nenumatytų šio straipsnio 1 dalyje.

3. Švietimo, asmens sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų bei įstaigų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai ar kiti asmenys gavę pagrįstos informacijos apie galimai padarytas nusikalstamas veikas nurodytas Baudžiamojo kodekso XXI skyriuje, vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat vaiko išnaudojimą pornografijai, vaiko pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, nepaisydami konfidencialumo taisyklių, privalo nedelsdami apie tai informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – vaiko teisių apsaugos tarnyba) ir (ar) policiją.

3. Už vaiko teisių pažeidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, atsakoma Baudžiamajame kodekse nustatyta tvarka. Už vaiko teisių pažeidimus, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje, atsakoma Administracinių nusižengimų kodekse, Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka.

4. Švietimo, sveikatos priežiūros ir kitų institucijų bei įstaigų, kurių yra prižiūrimas vaikas, vadovai, auklėtojai ar kiti jiems tolygūs asmenys nevykdantys savo pareigų arba jas vykdantis netinkamai, pažeidžiantys vaiko teises atsako  Baudžiamajame kodekse, Administracinių nusižengimų kodekse, Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka.

4. 5. Vaikui, galimai nukentėjusiam nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų ar smurto už kurį nenumatyta baudžiamoji atsakomybė, taip pat šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje numatyta jo atstovams pagal įstatymą turi būti teikiama reikalinga kompleksinė pagalba (medicininė, psichologinė, socialinė, teisinė ir kt.), parama ir kita apsauga, kad vaikas, jo tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą galėtų atkurti sveikatą po patirtos fizinės ar psichinės traumos. Ši pagalba turi būti pradedama teikti nedelsiant ir turi būti teikiama, kol ji vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą yra reikalinga. Jeigu nukentėjusysis yra asmuo, kurio amžius nenustatytas, tačiau yra priežasčių manyti, kad jis yra nepilnametis, pagalba, parama ir apsauga turi būti užtikrinta iki bus nustatytas nukentėjusiojo amžius.

6. Vaikas savarankiškai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių (toliau – Vaiko teisių apsaugos kontrolierius), teritorinę vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją ar švietimo, sveikatos priežiūros ar kitą instituciją, o sulaukęs 14 metų – į teismą, dėl jo teisių pažeidimo, nurodyto šio straipsnio 1 ar 2 dalyje.“

Nesvarstyta

 

101.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

28

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 28 straipsnį, pakeičiant jo numerį (žr. Pasiūlymo 36 dalį), ir jį išdėstyti taip:

„2829 straipsnis. Asmenų, pripažintų kaltais už padarius nusikalstamas veikas, darbo apribojimai

1. Asmenims, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už nusikalstamas padarius veikas, nurodytas Baudžiamojo kodekso XXI skyriuje 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 150 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 1511 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 1521 straipsnio 1 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, ar už kitas nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija ar prostitucija, t. y. už vaiko išnaudojimą pornografijai, vaiko pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ar kitus taip pat už tyčinius labai sunkius ar sunkius nusikaltimus prieš vaikus žmoniškumui, žmogaus gyvybei, laisvei, vaikui ir šeimai, visuomenės saugumui, dorovei, nusikaltimus, pavojingus žmogaus gyvybei, sunkų sveikatos sutrikdymą, tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, susijusius su disponavimu ar prekyba narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis ar arba už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, jeigu nuo nusikalstamos veikos padarymo nėra praėję 25 metai, draudžiama:

1) dirbti ar užsiimti savanoriška veikla, vaikų socialinėse, švietimo ir ar sporto, sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose;

2) dirbti darbą kitose, nei nurodytos šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, įstaigose, įmonėse ir organizacijose, taip pat jose užsiimti savanoriška veikla, jeigu šis darbas ar savanoriška veikla tiesiogiai tiesioginiais ir reguliariais kontaktais  (nuolat ar laikinai) yra susiję su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu;

3) teikti paslaugas vaikui vykdant individualią veiklą verstis individualia veikla, jeigu ši veikla tiesiogiai (nuolat ar laikinai) tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susijusi su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti darbo apribojimai negalioja asmenims, kuriems šio straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo, išskyrus sunkius ir labai sunkius tyčinius nusikaltimus, padarymo metu nebuvo sukakę 14 metų, o jiems sulaukus 14 metų – nepadarė naujų nusikaltimų.

2. 3. Mokytojams papildomai taikomi darbo apribojimai, nustatyti Švietimo įstatyme.

3. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina sąrašą darbų, veiklų ar paslaugų, nurodytų šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, kurių dirbti, atlikti ar teikti dėl tiesioginių kontaktų su vaikais neturi teisės asmenys, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais už padarius nusikalstamas veikas, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje.

4. Asmenys, ketinantys dirbti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytose įstaigose, įmonėse ir organizacijose ar dirbti į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktus darbus, prieš įsidarbindami darbdaviui turi pristatyti pažymą dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį.

5. Asmenys, norintys užsiimti savanoriška veikla šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytose įstaigose, įmonėse ir organizacijose ar vykdyti į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktą savanorišką veiklą, prieš pradėdami vykdyti šią veiklą ir (ar) sudarydami savanoriškos veiklos sutartį savanoriškos veiklos organizatoriui turi pristatyti pažymą dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį.

5. Darbdavys, ketindamas įdarbinti asmenį vykdyti profesinę ar priimti savanorius veiklai, susijusiai su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytose įstaigose, įmonėse ir organizacijose ar priimdamas dirbti į šio straipsnio 4 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktus darbus, gali priimti tokį asmenį į darbą ar vykdyti savanorišką veiklą, kai:

1) asmuo pateikia sutikimą dėl darbdavio kreipimosi į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą gauti informaciją apie jo teistumą;

2) darbdavys gauna iš registro informaciją, kad asmuo nėra teistas už nusikaltimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje arba nuo tokios nusikalstamos veikos padarymo yra praėję 25 metai.

6. Paslaugų, įtrauktų į šio straipsnio 3 4 dalyje nurodytą sąrašą, gavėjas, sudarantis su asmeniu, vykdančiu individualią veiklą, sutartį dėl paslaugų teikimo vaikui, turi teisę paslaugų teikėjo paprašyti, o paslaugų teikėjas privalo pateikti pažymą dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį save.

7. Į pareigas asmenį skiriantis ar paskyręs arba paslaugų teikimo sutartį sudaręs subjektas šiame straipsnyje nustatyta tvarka gautos informacijos apie asmenį negali perduoti tretiesiems asmenims, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus.

8. Šio straipsnio 5 ir 6 dalyje nurodyta informacija apie asmenų teistumą teikiama periodiškai Vyriausybės nustatyta tvarka.

9. Jeigu šiame straipsnyje nurodytų paslaugų teikimo veiklai pasamdomas asmuo, kuriam taikytini šio straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai, dėl to, kad jis pateikė melagingus ar tikrovės neatitinkančius duomenis apie save, su juo nutraukiama paslaugų sutartis dėl paslaugų teikimo vaikui. Asmenys, kurie priimami į darbą ar savanoriškai veiklai nepaisant šiame straipsnyje nustatytų darbo apribojimų, nedelsiant atleidžiami iš darbo atitinkamai Lietuvos Respublikos darbo kodekse arba Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatyta tvarka, su jais nutraukiama  savanoriškos veiklos sutartis. Už šių reikalavimų laikymąsi yra atsakingas darbdavys ir paslaugų gavėjas.“

Nesvarstyta

 

102.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

IV

 

 

Y

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto IV skyriaus pavadinimą ir jį išdėstyti taip:

„IV SKYRIUS

PAGRINDINĖS VAIKO ATSTOVŲ PAGAL ĮSTATYMĄ TEISĖS, PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ

PAGRINDINĖS VAIKO TĖVŲ AR KITŲ VAIKO ATSTOVŲ PAGAL ĮSTATYMĄ TEISĖS, PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ“

Nesvarstyta

 

103.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

29

30

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Sujungti Įstatymo projekto 29 ir 30 straipsnius į vieną 30 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„29 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų teisės

   Vaiko tėvai turi:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose įtvirtintas teises ir pareigas vaiko atžvilgiu;

2) pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus.

30 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos ir atsakomybė

1. Vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės. Vaiko tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus. Vaiko tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos apibrėžtos Konstitucijoje, Civiliniame kodekse, Švietimo įstatyme, šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose.          

12. Vaiko tėvai ir ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti.

23.  Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą rūpintis:

1) Vaiko tėvams ir kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą tenka pagrindinė atsakomybė už saugios, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkamos socialinės aplinkos sukūrimąu, rūpinimąsi vaiko sveikata, jo fiziniu, protiniu, emociniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu, vaiko mokymu nesmurtinio elgesio tarpasmeniniuose santykiuose, taip pat informacijos suteikimu kaip apsisaugoti nuo bet kokio smurto ar kitų jo teisių pažeidimų, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą;

2) sąlygų vaikui mokytis iki 16 metų sudarymu, dorinio ugdymo (tikybos ar etikos) programos parinkimu savo vaikui iki 14 metų;

3) informacijos suteikimu vaikui apie jo teises ir pagrindines laisves, pareigas ir atsakomybę;

4) vaiko pareigos ir atsakomybės ugdymu, vaiko parengimu savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.

3. Vaiko tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo ugdyti vaiko pareigos ir atsakomybės jausmą, organizuoti vaiko laisvalaikį, ruošti vaiką savarankiškam gyvenimui.

4. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą  turi teisę ir pareigą atstovauti savo vaikui be atskiro įgaliojimo, bei gauti informaciją, susijusią su jų vaiku, dalyvauti ir būti išklausytiems dėl sprendimų, susijusių su jų vaiku, išskyrus atvejus, kai tai apribota įstatymu.

4 5. Visus klausimus dėl vaiko tėvai ar vaiko globėjai (rūpintojai) kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi siekti spręsti bendru sutarimu, įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka. Nesutarimus (konfliktus) dėl vaiko, kurių neišsprendžia bendru sutarimu, vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą pirmiausiai turi spręsti pasinaudodami savivaldybėje teikiamomis neteisminės taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Kilus tarp tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą teisiniam ginčui dėl vaiko, jie privalo siekti išspręsti tokį ginčą pasinaudodami ikiteismine mediacija, vadovaudamiesi taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugas reglamentuojančiu įstatymu.

5 6. Vaiko tėvai ir ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pasirūpina, kad: užtikrina, kad vaikas iki 6 metų 1) vaikas, iki bus pradėtas jo ugdymas pagal pradinio ugdymo programą, neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros;

2) vaikui, vyresniam nei nurodyta šio straipsnio 1 punkte, tačiau nesulaukusiam 14 metų, būtų užtikrinamas saugumas nakties metu.

7. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi bendradarbiauti su sveikatos priežiūrą ar kitą pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiančiais specialistais, vaiko mokyklos vadovu, kitu švietimo teikėju, mokytojais, kitais specialistais, teikiančiais specialiąją, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę pagalbą, atsižvelgti į jų rekomendacijas.

68. Vaiko tėvams ir ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, vaiko teisių pažeidimusą ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.“

Nesvarstyta

 

104.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

31

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 31 straipsnį, pakeičiant jo numerį, ir jį išdėstyti taip:

„31 straipsnis. Kitų asmenų įgaliojimas atstovauti vaikui

1. Draudžiama vaiko tėvams asmenines teises ir pareigas, o kitiems vaiko atstovams įstatymu nustatytas teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims.

2. Tuo atveju, kai vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nėra fiziškai kartu su vaiku, jie gali įgalioti kitą asmenį (vaiką prižiūrintį arba kartu su vaiku gyvenantį ar vaiko atstovų pagal įstatymą pasirinktą asmenį) atlikti konkrečius ir apibrėžtus teisinius veiksmus atstovaujant vaiką (pvz., suteikti teisę įgaliotajam asmeniui sudaryti sutartį su konkrečia sveikatos priežiūros įstaiga dėl paslaugų vaikui suteikimo, suteikti teisę įgaliotam asmeniui atstovauti vaikui tėvų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos atveju ar panašiai) pagal įgaliojimą.“

Nesvarstyta

 

105.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

32

33

34

35

 

 

 

 

N

N

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto V skyriaus pavadinimą, pakeisti buvusius šio skyriaus 32 – 33 straipsnius ir papildyti Įstatymo projekto V skyrių naujais 34 - 35 straipsniais ir Įstatymo projekto V skyrių išdėstyti taip:

„V SKYRIUS

ASMENS DUOMENŲ APSAUGA

VAIKŲ, PAŽEIDUSIŲ TEISĘ, TEISIŲ ĮGYVENDINIMO YPATUMAI

32 straipsnis. Ypatingų asmens duomenų tvarkymas

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į šio įstatymo tikslą, turi teisę tvarkyti vaiko tėvų, kartu su vaiku gyvenančių asmenų ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, kai būtina išsiaiškinti, ar kyla grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams dėl vaiko tėvų arba faktiškai kartu su vaiku gyvenančių asmenų sveikatos būklės ar teistumo.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba tvarko šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų asmens duomenis, kai asmuo buvo pripažintas kaltu už nusikalstamas veikas, nurodytas šio įstatymo taip pat kitų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų nepilnamečiui atvejais, nepaisant to, ar teistumas išnykęs, ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu asmuo buvo pripažintas kaltu už kitus nesunkius ar apysunkius nusikaltimus nepilnamečiui, duomenys apie jo teistumą vaiko teisių apsaugos tarnybai gali būti teikiami tik iki teistumo išnykimo ar panaikinimo.

3. Vaiko teisių apsaugos tarnyba tvarko šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų asmens duomenis, susijusius su sveikatos būkle, kai jų sveikatos būklė gali kelti grėsmę vaiko sveikatai ir saugumui.

4. Vaiko teisių apsaugos tarnyba ypatingus asmens duomenis tvarko, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis.

 

33 straipsnis. Ypatingų asmens duomenų perdavimas tretiesiems asmenims

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba nustačiusi, kad gali kilti grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams dėl vieno iš vaiko tėvų, vaiko atstovų pagal įstatymą arba kartu su tuo vaiku gyvenančio asmens, prireikus apie šių asmenų teistumą ar sveikatos būklę turi teisę informuoti kitą iš vaiko tėvų, taip pat prireikus šiuos duomenis pateikti teismui, jeigu byla nagrinėjama teisme.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi vieno iš vaiko tėvų, vaiko atstovų pagal įstatymą motyvuotą prašymą pateikti duomenis apie kartu su tuo vaiku gyvenančio asmens teistumą ar sveikatos būklę ir nustatęs, kad pateiktas prašymas yra pagrįstas ir kyla grėsmė vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, turi teisę pateikti šiuos duomenis prašančiajam ir nedelsdamas privalo imtis veiksmų vaiko teisių apsaugai užtikrinti.

3. Vaiko teisių apsaugos tarnyba:

1) perduodama vienam iš vaiko tėvų, su kuriuo vaikas kartu gyvena, duomenis šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, privalo gauti rašytinį to asmens pasižadėjimą neatskleisti šių duomenų tretiesiems asmenims;

2) perduodama vienam iš vaiko tėvų, su kuriuo vaikas kartu negyvena, duomenis (jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams) šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, privalo gauti rašytinį to asmens pasižadėjimą neatskleisti šių duomenų tretiesiems asmenims.

32 straipsnis. Bendrosios nuostatos

1. Taikant teisinės atsakomybės priemones teisę pažeidusių vaikų atžvilgiu, siekiama šių vaikų gerovės, taikomos minimalios ir jų poreikius labiausiai atitinkančios poveikio priemonės.

2. Teisę pažeidusiems vaikams taikomų poveikio priemonių paskirtis – pozityvios socialinės brandos siekis, aktyviai dalyvaujant tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, pasitelkiant bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas.

3. Teisę pažeidę vaikai, atsižvelgiant į jų brandą, skatinami prisiimti asmeninę atsakomybę už savo elgesį, taikant jiems atkuriamojo teisingumo priemones.

 

33 straipsnis. Pagalba teisę pažeidusiam vaikui

1. Su vaiku, pažeidusiu teisę, visose teisinės atsakomybės taikymo proceso stadijose elgiamasi atidžiai, rūpestingai, sąžiningai ir pagarbiai, įvertinant jo amžių ir brandos lygį, ypatingą dėmesį skiriant vaiko poreikių įvertinimui, jo teisių ir teisėtų interesų apsaugai.

2. Vaikų, pažeidusių teisę, atžvilgiu procesinius veiksmus atlieka, pažeidimus tiria ir nagrinėja bei teisinės atsakomybės priemones taiko asmenys, turintys darbui su vaikais tinkamus gebėjimus, specialių žinių apie vaikų neteisėto elgesio ypatumus, išmanantys vaikų socialinės ir psichologinės brandos procesus, vaikams taikomų poveikių priemonių įtaką ir veiksmingumą.

3. Procesiniai veiksmai vaiko atžvilgiu atliekami vaikui draugiškoje fizinėje aplinkoje.

4. Vaikui, kurio atžvilgiu atliekami baudžiamojo proceso veiksmai, užtikrinamas psichologinės, socialinės ir kitos vaikui reikalingos pagalbos prieinamumas, nuoseklumas ir tęstinumas viso baudžiamojo proceso metu.

5. Vaiko, įtariamo, kaltinamo ar teisiamo už neatsargų arba tyčinį nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, atžvilgiu bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali būti taikomos alternatyvios konflikto sprendimo priemonės, skatinant vaiką ieškoti būdų taikiam susitarimui su nukentėjusiuoju.

 

34 straipsnis. Priemonių taikymo ir bausmių vykdymo teisę pažeidusiems vaikams ypatumai

1. Priemonės ir bausmės teisę pažeidusiems vaikams turi būti taikomos ir vykdomos taip, kad taptų kuo naudingesnės teisę pažeidusiam vaikui.

2. Taikant priemones ir vykdant bausmes su teisę pažeidusiais vaikais dirba asmenys, turintys specialių žinių apie vaikų nusikalstamo elgesio ypatumus, jų socialinės ir psichologinės brandos procesus, įvairių jiems taikomų priemonių poveikį ir veiksmingumą.

 

35 straipsnis. Pagalba vaikui, kuriam atimta laisvė

1. Bet kokia su laisvės atėmimu susijusi poveikio priemonė (suėmimas, laisvės atėmimo, arešto bausmė, auklėjamojo poveikio priemonė – atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą, vidutinės priežiūros priemonė) teisę pažeidusiam vaikui taikoma tik išimtiniais atvejais ir įmanomai trumpiausiam laikotarpiui.

2. Paskyrus teisę pažeidusiam vaikui su laisvės atėmimu susijusią poveikio priemonę, negali būti ribojamos jo teisės, tiesiogiai nesusijusios su laisvės atėmimu. Toks vaikas turi teisę palaikyti ryšius su tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą, kitais šeimos nariais ir giminaičiais, susirašinėdamas ir matydamasis su jais, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai tai gali pažeisti vaiko teises ir (arba) teisėtus interesus, neigiamai paveikti jo resocializaciją. Šios teisės negali būti ribojamos, siekiant nubausti teisę pažeidusį vaiką su laisvės atėmimu susijusios poveikio priemonės vykdymo įstaigoje.

3. Taikant su laisvės atėmimu susijusią poveikio priemonę vaikas resocializuojamas, rengiamas gyvenimui laisvėje, skatinamas savo tikslų siekti ir poreikius tenkinti teisėtais būdais ir priemonėmis. Rengiant teisę pažeidusio vaiko socialinės integracijos planą, individualiai įvertinami jo emociniai ir fiziniai poreikiai, ryšiai su šeimos nariais ir kitais giminaičiais, mokymosi ar įsidarbinimo ir kitos svarbios aplinkybės ir galimybės, dalyvaujant pačiam vaikui bei įgyvendinant vaiko socialinės integracijos planą bendradarbiaujančių institucijų atstovai.

4. Teisę pažeidusiam vaikui grįžus į bendruomenę iš su laisvės atėmimu susijusios poveikio priemonės taikymo įstaigos, teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba inicijuoja būtinos tokiam vaikui paramos ir pagalbos teikimą.“

Nesvarstyta

 

106.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

34

35

36

 

 

 

 

N

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Išbraukti Įstatymo projekto VI skyriaus „VAIKO TEISIŲ APSAUGOS UŽTIKRINIMAS“ pirmo skirsnio „BENDROSIOS NUOSTATOS“ 34-35 straipsnius ir į šį skyrių papildyti nauju 36 straipsniu:

„34 straipsnis. Pareiga pranešti apie vaiko teisių pažeidimą

1. Švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų bei įstaigų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, vykdydami savo darbo funkcijas, ar asmuo, turintis informacijos apie galimą ir (ar) žinomą vaiko teisių pažeidimą, taip pat apie vaiko elgesį, keliantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei, privalo nedelsiant apie tai informuoti vaiko teisių apsaugos tarnyba arba policiją. Už vengimą pranešti arba informacijos neteikimą vaiko teisių apsaugos tarnyba arba policijai apie galimą ir (ar) žinomą vaiko teisių pažeidimą atsakoma įstatymų nustatyta tvarka.

2. Asmens, pateikusio šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją, pageidavimu turi būti išlaikytas jo anonimiškumas prieš trečiuosius asmenis, išskyrus ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismus. Ši nuostata netaikoma šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų darbuotojams. 

3. Vaikas savarankiškai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių (toliau – Vaiko teisių apsaugos kontrolierius), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, policiją ar švietimo, sveikatos priežiūros ar kitą instituciją, įskaitant teismą, dėl jo teisių pažeidimo.

 

35 straipsnis. Vaiko atstovų pagal įstatymą, kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybė

1. Asmenys, pažeidę vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, šiame įstatyme ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, reglamentuojančiuose vaiko teisių apsaugą, neteisėtai trukdantys vaikui naudotis savo teisėmis, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

2. Šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje ir 34 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys už gautos informacijos nepranešimą ar melagingos informacijos suteikimą atsako įstatymų nustatyta tvarka.

36 straipsnis. Pagalbos vaikui ir šeimai organizavimas

1. Savivaldybė atsako už kompleksišką pagalbos vaikui ir šeimai teikimą organizuodama koordinuotą socialinių, švietimo, sveikatos priežiūros, teisėsaugos ir kitų institucijų, seniūnijų darbą su vaikais ir šeimomis. Organizuojant ir teikiant pagalbą vaikui ir šeimai, savivaldybių institucijos ir įstaigos bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, vietos bendruomenėmis, valstybės ir kitų savivaldybių institucijomis bei įstaigomis.

2. Bendro darbo koordinavimą savivaldybėje užtikrina tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, kuris yra savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Koordinatorius nuolat stebi ir vertina vaiko teisių apsaugos ir šeimos gerovės situaciją, nustato koordinuotai teikiamų savivaldybėje švietimo, socialinių, sveikatos priežiūros, teisinių paslaugų vaikams ir šeimai, bendrą poreikį, rengia  paslaugų plėtros planą, formuoja vaikams ir šeimoms reikalingų paslaugų pasiūlą, atlieka Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme nustatytas funkcijas. Savivaldybėse sudaromos galimybės gauti reikalingą pagalbą visiems vaikams ir šeimoms pagal poreikį: psichologinę, socialinę, teisinę pagalbą, specializuotą pagalbą skyrybų, smurto, krizės, savižudybės, priklausomybės ir kitais atvejais. Savivaldybės bendrą darbą su šeimomis organizuoja ir koordinuoja vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, vidaus reikalų ministrų nustatyta tvarka.

3. Siekiant užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams šeimose ir bendruomenėse atsirasti, taip pat apsaugoti vaikus nuo socialinės rizikos veiksnių, savivaldybėse ir seniūnijose vykdomos socialinės rizikos prevencijos priemonės. Savivaldybės administracija kasmet įvertina socialinės rizikos prevencijos priemonių bei kitos pagalbos vaikui ir šeimoms poreikį savivaldybėje.  

4. Savivaldybės administracija, seniūnai, seniūnaičiai pasitelkdami nevyriausybines organizacijas, savanorius, organizuoja renginius bei kitas priemones, įtraukiančias šeimas į bendruomeninę veiklą, prisideda prie šeimų švietimo organizavimo, inicijuoja saugios kaimynystės veiklas, padeda šeimai užsitikrinti tinkamas gyvenamojo būsto sąlygas.

5. Savivaldybėje tėvams, taip pat vaikų besilaukiantiems asmenims sudaromos galimybės dalyvauti pozityviosios tėvystės mokymuose, šeimos įgūdžius ugdančiose ir palaikančiose programose. Šiuose mokymuose dalyvavusių asmenų vaikams savivaldybės gali suteikti pirmumo teisę gauti  ikimokyklinio ugdymo paslaugas. Savivaldybė kuria ar prisideda prie programų kūrimo, kurių paskirtis yra mokyti asmenis nesmurtinio elgesio, siekiant pakeisti smurtinės elgsenos modelius, sudaromos sąlygos pravesti mokymus specialistams, dirbantiems su smurto veiksmų aukomis arba tokių veiksmų vykdytojais, smurto prevencijos ir jo atvejų nustatymo. Savivaldybė prisideda prie vaikų dienos centrų veiklos, teikia konsultacijas, informaciją šeimoms dėl joms būtinos pagalbos gavimo, taip pat sudaro galimybes šeimoms, auginančioms vaikus, kurios susiduria su krize dėl šeimoje kylančių konfliktų, pasinaudoti neteisminės mediacijos paslaugomis.

6. Savivaldybės socialinės paramos centrų ar kitų institucijų, turinčių įgaliojimus teikti socialines paslaugas šeimai ar jos nariui konkrečioje savivaldybės teritorijoje, socialiniai darbuotojai siūlo šeimai socialinių problemų sprendimų alternatyvas, ugdo ir palaiko šeimos narių motyvaciją siekti teigiamų pokyčių šeimos gyvenime, tarpininkauja šeimai dėl kitų pagalbos priemonių, vertina šeimai teikiamų socialinių paslaugų veiksmingumą ir efektyvumą. Gavę informaciją iš sveikatos priežiūros įstaigų ar kitų institucijų dėl pagalbos šeimai reikalingumo ar šeimos nariams savo iniciatyva pasikreipusiems dėl pagalbos, susijusios su vaiko teisių užtikrinimu, teikia informaciją, konsultacijas šioms šeimoms dėl joms būtinos pagalbos (psichologinės, mediacijos, paslaugų vaikų dienos centre, specialiųjų pagalbos priemonių ir kt.) gavimo.

     7. Mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos, kitų institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie vaikus, likusius be tėvų globos, taip pat apie būtinumą ginti vaiko teises ar vaiko interesus (tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ir t. t.), privalo apie tai nedelsdami informuoti teritorinę vaiko teisių apsaugos tarnybą pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą.“

Nesvarstyta

 

107.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

II

 

 

 

S

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto VI skyriaus „VAIKO TEISIŲ APSAUGOS UŽTIKRINIMAS“ antro skirsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:

„ANTRASIS SKIRSNIS

PAGALBOS ORGANIZAVIMAS

PAŽEISTŲ VAIKO TEISIŲ GYNIMAS“

Nesvarstyta

 

108.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

36

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Išbraukti Įstatymo projekto VI skyriaus „VAIKO TEISIŲ APSAUGOS UŽTIKRINIMAS“ antro skirsnio „PAGALBOS ORGANIZAVIMAS“ 36 straipsnį:

„36 straipsnis. Pagalbos vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems ar iki vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenusiems asmenims organizavimas

1. Vaikui, vaiko atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems ar iki vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenusiems asmenims, patiriantiems socialinę riziką, savivaldybės tarybos nustatyta tvarka koordinuojamas ir organizuojamas pagalbos (socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų) teikimas.

2. Siekiant mažinti ar išvengti socialinės atskirties, vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems asmenims teikiama ir prevencinė pagalba socialinių, švietimo, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Teikiant pagalbą vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems ar iki vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenusiems asmenims, savivaldybės institucijos bendradarbiauja su vaiko atstovais pagal įstatymą, nevyriausybinėmis organizacijomis, valstybės institucijomis bei įstaigomis, savivaldybių įstaigomis.

4. Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka vaikui gali būti skiriamos minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės.“

Nesvarstyta

 

109.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

37

38

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 37, 38 straipsnius ir juos išdėstyti taip:

„37 straipsnis. Pranešimas apie galimą vaiko pažeidimą

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba raštu, žodžiu, telefonu, elektroniniu paštu gavusi iš policijos ir (ar) šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nurodytų juridinių ir fizinių asmenų pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, skubiai, tą pačią dieną, privalo fiziškai susitikti su vaiku ir užsitikrinti, kad galėtų su juo pabendrauti be apribojimų (nedalyvaujant ir negirdint tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą), išklausyti vaiko nuomonę, išsiaiškinti, kaip jaučiasi, kuo skundžiasi, esant poreikiui, aplankyti vaiką namuose, įvertinti gyvenamąją aplinką bei jo santykius su vaiko atstovais pagal įstatymą.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi pranešimo nepagrįstumą, priima sprendimą baigti jo nagrinėjimą.

38 straipsnis. Vaiko atvejo nagrinėjimas

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliotos institucijos patvirtintą tvarką įvertina ir nustato vaiko situacijos grėsmės lygį. Vaiko situacijos grėsmės lygiai yra keturi: nulinio, pirmo, antro ir trečio lygio grėsmės.   

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi:

1) nulinį vaiko situacijos grėsmės lygį, priima sprendimą skirti bendrojo pobūdžio paslaugas;

2) pirmą vaiko situacijos grėsmės lygį, per penkias darbo dienas inicijuoja vaiko atvejo nagrinėjimą;

3) antrą vaiko situacijos grėsmės lygį, per vieną darbo dieną inicijuoja vaiko atvejo nagrinėjamą ir intensyvią vaiko situacijos stebėjimą jo gyvenamoje vietoje, kurią atlieka savivaldybės socialinis darbuotojas, kol atvejo vadybos metu nebus nustatyta kitaip;

4) trečią vaiko situacijos grėsmės lygį, kai vaiko atstovai pagal įstatymą smurtaudami ar kitaip sukeldami pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ar globėjo (rūpintojo) pareigomis arba nesiima reikiamų veiksmų užtikrinti vaiko saugumo ir taip sudaro sąlygas grėsmei vaiko gyvybei ir saugumui, vaiką skubiai paima iš atstovų pagal įstatymą ar jam nesaugios aplinkos ir siunčia mobilią komandą, kuri per vieną darbo dieną pradeda intensyvų darbą su vaiku ir jo atstovais.

5. Nustačius pirmą ar antrą grėsmės lygį, vaiko teisių apsaugos tarnyba inicijuoja vaiko atvejo nagrinėjimo susitikimą, kuriame dalyvauja savivaldybės administracijos paskirtas atvejo vadybininkas ir pagal poreikį dalyvauja:

1) socialinis darbuotojas, dirbantis su šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką, bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, sveikatos priežiūros specialistas, švietimo įstaigos, kurioje vaikas mokosi, atstovas, policijos pareigūnas, kiti asmenys galintys suteikti informaciją apie vaiką ir šeimą ar kitaip padėti vaikui ir šeimai;

2) vaikas ir jo atstovai pagal įstatymą, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.

6. Nagrinėjant vaiko atvejį yra išklausoma vaiko nuomonė (jeigu jis dalyvauja) arba ji pateikiama.

7. Nagrinėjant vaiko atvejį pasidalinama turima informacija apie vaiko ir jo aplinkos situaciją ir priimamas sprendimas dėl atvejo vadybos taikymo ir specialistų, kurie dalyvaus vaiko atvejo vadyboje, pasitelkimo, šeimos socialinės rizikos lygio ir šeimos poreikių bei pagalbos įvertinimo, pagalbos plano sudarymo bei jo peržiūrų organizavimo, tolesnių atvejo vadybos susitikimų.

8. Sutarus šio straipsnio 7 dalyje esančiais klausimais, tolesnius atvejo vadybos veiksmus koordinuoja atvejo vadybininkas.

37 straipsnis. Pareiga pranešti apie vaiko teisių pažeidimą

1. Švietimo, asmens sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų bei įstaigų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai ar kiti fiziniai asmenys, turintys pagrįstos informacijos apie daromą ar galimai padarytą nusikalstamą veiką vaiko atžvilgiu ar informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nurodytą šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje, arba apie vaiko elgesį, keliantį pavojų jo sveikatai ar gyvybei, privalo nedelsdami apie tai informuoti teritorinę vaiko teisių apsaugos tarnybą arba policiją.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui, išskyrus vaiko giminaičius ir šeimos narius, pagrįstai žinančiam apie daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą vaiko atžvilgiu ir be svarbios priežasties nepranešusiam apie tai policijai ar teritorinei vaiko teisių apsaugos tarnybai, įstatymų nustatyta tvarka kyla baudžiamoji atsakomybė. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų, įstaigų, organizacijų darbuotojui, nepranešusiam apie kitą vaiko teisių pažeidimą, o kitiems asmenims – apie smurto prieš vaiką atvejį, kyla kituose įstatymuose numatyta atsakomybė.

3. Vaiko giminaičiai ar šeimos nariai, taip pat šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų, įstaigų, organizacijų darbuotojai šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepranešę apie jiems žinomą vaiko teisių pažeidimą pažeidžia vaiko teises. 

4. Asmens, pateikusio šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytą informaciją, raštu ar žodžiu aiškiai išreikštu pageidavimu, turi būti išlaikytas jo anonimiškumas prieš trečiuosius asmenis, išskyrus ikiteisminio tyrimo institucijas, prokuratūrą ir teismus. Ši nuostata netaikoma šio straipsnio 1 dalyje  nurodytų institucijų, įstaigų, organizacijų darbuotojams.

5. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją arba 2 dalyje nurodytą informaciją, susijusią su galimo smurto prieš vaiką atveju,  taip pat gavusi tokią informaciją iš kitų šaltinių privalo nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 24 valandas pranešti policijai ar kitam ikiteisminį tyrimą organizuojančiam subjektui.

 

38 straipsnis. Reagavimas į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą

1. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, žodžiu ar raštu gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per tris dienas nuo pranešimo gavimo, pradeda pranešimo nagrinėjimą ir fiziškai susitinka su vaiku, užsitikrinant galimybę su juo pabendrauti be apribojimų (nedalyvaujant tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą, kai yra prielaidų spręsti apie galimą smurtą prieš vaiką ar kitą vaiko atstovų pagal įstatymą įvykdytą vaiko teisių pažeidimą), atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, taip pat įvertina vaiko gyvenamąją aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą. Esant įtarimui, kad vaikas patyrė smurtą vaikas turi būti išklausytas psichologo. Teritorinė vaiko teisių pasaugos tarnyba atlikusi šioje dalyje nurodytus veiksmus šio įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka nustato grėsmės vaikui lygį, o nenustačiusi galimo vaiko teisių pažeidimo ar vaiko buvimo vaikui nesaugioje aplinkoje priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą.

2. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, reaguodama į pranešimą apie galimą smurto vaiko atžvilgiu naudojimą, galimą vaiko buvimą vaikui nesaugioje aplinkoje, visus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus privalo atlikti pranešimo gavimo dieną, tačiau ne vėliau kaip per 6 valandas nuo pranešimo gavimo momento.

3. Policijos pareigūnai, įvykio vietoje nustatę vaiko buvimą vaikui nesaugioje aplinkoje, privalo nedelsiant imtis veiksmų užtikrinti vaiko saugumą ir nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 6 valandas, susisiekti su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą (kurių nebuvo toje įvykio vietoje) ir žodžiu, o papildomai  ir raštu informuoti juos, o taip pat teritorinę vaiko teisių apsaugos tarnybą apie tokį įvykį.

4. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi vaiko buvimą vaikui nesaugioje aplinkoje, skubiai paima vaiką iš vaikui nesaugios aplinkos, prireikus, pasitelkdama policijos pareigūnus ir nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 6 valandas, susisiekia su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą, kurie nedalyvavo paimant vaiką iš vaikui nesaugios aplinkos, ir informuoja juos apie vaiko paėmimą iš vaikui nesaugios aplinkos, vaiko grąžinimo jo tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą sąlygas ir procedūrą.

5. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba paėmusi vaiką iš vaikui nesaugios aplinkos, taip pat šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, ir nustačiusi, kad vaiko atstovai pagal įstatymą (bent vienas jų) nėra susiję su vaiko teisių pažeidimu (vaiko buvimu vaikui nesaugioje aplinkoje), imasi veiksmų, kad vaikas būtų nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip kitą dieną grąžintas jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą (tam iš jų, kuris nėra susijęs su vaiko teisių pažeidimu).

6. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba nustačiusi, kad vaikas negali būti grąžintas jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą dėl to, kad gali kilti grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei konstatuoja antrą grėsmės vaikui lygį ir imasi žemiau nurodytų veiksmų:

1) užtikrina vaiko laikiną apgyvendinimą šio įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka;

2) vadovaudamasi šio įstatymo 41 straipsniu, inicijuoja atvejo vadybos procesą;

3) vadovaudamasi šio įstatymo 44 straipsniu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo;

4) Civiliniame kodekse nustatytais atvejais organizuoja laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymą.

7. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba nustačiusi pirmą grėsmės vaikui lygį vadovaudamasi šio įstatymo 40 straipsnio nuostatomis inicijuoja atvejo vadybos procesą.“

Nesvarstyta

 

110.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

39

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 39 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„39 straipsnis. Bendruomeninių paslaugų skyrimas

1. Nustačius nulinį grėsmės lygį, kad nėra egzistuojančių rizikos faktorių, dėl kurių būtina teikti intervencinę pagalbą, tačiau išlieka būtinybė vaiko atstovams pagal įstatymą skirti bendrojo pobūdžio paslaugas, priimamas sprendimas skirti vaiko atstovams pagal įstatymą bendruomenines paslaugas, kurių organizavimą užtikrina savivaldybė.

2. Vaiko atstovams pagal įstatymą bendruomeninės paslaugos gali būti skiriamos ir kito grėsmės lygio situacijose, jeigu tai numatoma Pagalbos plane.

3. Bendruomeninės paslaugos gali būti skiriamos pagal vaiko, jo atstovų pagal įstatymą pageidavimu ar vaiko teisių apsaugos tarnybos, bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų atstovų siūlymu.

39 straipsnis. Grėsmės vaikui lygiai

1. Grėsmės vaikui lygiai yra du: pirmo ir antro lygio grėsmės. Grėsmės vaikui lygių kriterijus ir grėsmės vaikui nustatymo tvarką tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. 

                        2. Grėsmės vaikui pirmas lygis – kai teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba nustato vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius, susijusius su vaiko tėvais ir jų santykiais su vaiku, ir esama vaiko aplinka tinkamai neužtikrina vaiko teisių ir vaiko interesų, tačiau nenustato pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei.

3. Grėsmės vaikui antras lygis – kai teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba nustato vaiko buvimą vaikui nesaugioje aplinkoje, kuri yra susijusi su vaiko funkcionavimo ir rizikos veiksniais susijusiais su vaiko tėvais,  jų santykiais su vaiku arba nustato, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų veiksmų užtikrinti vaiko saugumą ir taip sudaro sąlygas atsirasti grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei, kai nėra objektyvių prielaidų leidžiančių spręsti, kad artimiausiu metu situacija pasikeis.“

Nesvarstyta

 

111.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

40

41

 

 

N

N

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Papildyti Įstatymo projekto VI skyriaus „VAIKO TEISIŲ APSAUGOS UŽTIKRINIMAS“ antrą skirsnį naujais 40 ir 41 straipsniais, kuriuos išdėstyti taip:

„40 straipsnis. Veiksmai, nustačius pirmą grėsmės vaikui lygį

1. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi pirmą grėsmės vaikui lygį, Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą.

2. Atvejo vadybininkas per septynias darbo dienas nuo jo paskyrimo dienos organizuoja atvejo nagrinėjimo posėdį, į kurį kviečia teritorinės vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovą, taip pat pagal poreikį:

1) socialinį darbuotoją, dirbantį su šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką, sveikatos priežiūros įstaigos specialistą, švietimo įstaigos, kurioje vaikas yra ugdomas, atstovą, policijos pareigūną, kitus specialistus. Posėdyje gali dalyvauti atvejo vadybininko kviesti vietos bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, kiti asmenys, galintys suteikti informaciją apie vaiką ir šeimą ar kitaip padėti vaikui ir šeimai, jei jie pasirašo konfidencialumo pasižadėjimą;

2) vaiką ir jo tėvus ar kitus vaiko atstovus pagal įstatymą, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.

3. Nagrinėjant atvejį išklausoma vaiko nuomonė (jeigu jis dalyvauja) arba vaiko nuomonę pateikia teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, taip pat išklausomi vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą paaiškinimai arba šie paaiškinimai pateikiami raštu.

4. Nagrinėjant atvejį dėl pirmo grėsmės vaikui lygio, atvejo vadyba vykdoma ir pagalbos planas sudaromas šio įstatymo 42 straipsnio ir 43 straipsnio nustatyta tvarka.  

5. Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad krizė šeimoje išlieka ir gali gilėti, vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų ir nekeičia elgesio ir toliau vengia atlikti savo pareigas, nesirūpina vaiko saugumu ir jo auklėjimu, piktnaudžiauja tėvų valdžia, vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą gali būti įspėjami dėl atsakomybės jiems taikymo. Pagalbos plano peržiūros metu nustačius, jog situacijai nesikeičiant kyla grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei  - konstatuojamas antras grėsmės vaikui lygis, ir atliekami šio įstatymo 41 straipsnio nustatyti veiksmai.

6. Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pakeitė elgesį, tinkamai rūpinasi vaiko saugumu, auklėjimu ir priežiūra, priimamas sprendimas baigti atvejo vadybą.

           

41 straipsnis. Veiksmai, nustačius antrą grėsmės vaikui lygį

1. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba nustačiusi antrą grėsmės vaikui lygį nedelsdama:

1) paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, prireikus, tam pasitelkdama policijos pareigūnus;

2) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą, jeigu jis nebuvo paskirtas anksčiau, ir kartu su atvejo vadybininku teikia prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai dėl mobilios komandos sudarymo.

2. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, paėmusi vaiką iš jam nesaugios aplinkos, šio įstatymo 44 straipsnio nustatyta tvarka ne vėliau kaip per tris darbo dienas kreipiasi į teismą dėl leidimo vaiką paimti iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą bei Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka inicijuoja laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymo organizavimą.

3. Gavus šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą prašymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovas ar jo įgaliotas asmuo per vieną darbo dieną sudaro mobilią komandą, kuri per vieną darbo dieną nuo jos sudarymo pradeda intensyvų darbą su vaiku ir vaiko atstovais pagal įstatymą ir jį vykdo iki keturioliktos dienos nuo vaiko paėmimo iš jam nesaugios aplinkos dienos:

1) atlieka intensyvų komandinį darbą su šeima bendradarbiaudama su atvejo vadybininku;

2) kartu su atvejo vadybininku įvertina šeimos poreikius pagalbai ir socialinės rizikos lygį šeimoje;

3) teikia intensyvią konsultacinę, korekcinę pagalbą šeimai, siekiant būtinos jų elgesio korekcijos, sukuriant vaikui saugią gyvenamąją aplinką;

4) pateikia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo.

4. Mobiliai komandai baigus intensyvų komandinį darbą su šeima ir pateikus atvejo vadybininkui rekomendacijas dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo, atvejo vadybininkas vykdo atvejo vadybą, sudaro pagalbos planą ir vykdo kitas funkcijas šio įstatymo 42 straipsnio ir mutatis mutandis šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka.

5. Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad po intensyvaus komandinio darbo su šeima ir pagalbos plane nustatytų priemonių taikymo per 60 dienų vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nedėjo pastangų ir nepakeitė elgesio ir toliau vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais, teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba Civilinio kodekso nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo. Tokiu atveju vaiko laikinoji globa (rūpyba) tęsiama, kol teismas priims sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo. Teismui atsisakius tenkinti ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo ir nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, laikinoji globa (rūpyba) tęsiama Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka.

6. Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą pradeda keisti elgesį ir rūpintis vaiko saugumu, auklėjimu ir priežiūra, tačiau išlieka pirmam grėsmės vaikui lygiui priskirtini rizikos veiksniai, turi būti nagrinėjamas klausimas dėl vaiko grąžinimo jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, koreguojamas pagalbos planas bei atliekami kiti šio įstatymo 40 straipsnio 4–6 dalyse numatyti veiksmai.“

Nesvarstyta

 

112.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

40

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 40 straipsnį, pakeičiant jo numerį (žr. Pasiūlymo 49 dalį) ir jį išdėstyti taip:

„40 42 straipsnis. Atvejo vadyba

1. Esant pirmo ir antro vaiko situacijos grėsmių lygiui, kai dar nėra būtinybės vaiką paimti iš vaiko atstovų pagal įstatymą ar mobiliai komandai pateikus rekomendacijas atvejo vadybininkui, esant trečiam vaiko situacijos grėsmės lygiui, taikoma atvejo vadyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Atvejo vadyba taikoma nustačius pirmą ar antrą grėsmės vaikui lygį. Visais atvejais su šeima dirba atvejo vadybininko sudaryta specialistų komanda, kurioje turi pareigą dalyvauti atvejo vadybininko kviečiami atstovai iš sveikatos priežiūros, švietimo, socialines paslaugas toje savivaldybėje teikiančių įstaigų, atitinkamų teisėsaugos institucijų, taip pat gali būti kviečiami dalyvauti vietos bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai pagal vaiko poreikius.

2. Atvejo vadyba turi būti akcentuota orientuota į koordinuotos kompleksinės pagalbos vaikui, jo tėvams ir kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą procesų organizavimą, paslaugų teikimą, įvairios pagalbos taikymą, kurios esančių problemų negali išspręsti viena institucija ar viena sistema ir kuriai, kai reikalinga kompleksinė ilgalaikė tęstinė pagalba. Bet kuriame atvejo vadybos proceso etape atvejo vadybininkas, teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą gali kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą dėl metodinės pagalbos suteikimo ar mobilios komandos sudarymo.

3. Atvejo vadybos procesą sudaro:

1) šeimos poreikių pagalbai ir socialinės rizikos lygio ir šeimos poreikių nustatymas šeimoje vertinimas ir pagalbos organizavimas, vaiko individualių poreikių ir šeimos poreikių socialinės aplinkos, jos aplinkos situacijos, rizikų ir galimų pagalbos šaltinių įvertinimas;

2) Ppagalbos plano sudarymas ir įgyvendinimas;

3) pagalbos plano įgyvendinimas;

3) 4) šeimos stebėsena pagalbos plano įgyvendinimo kontrolės tikslu;

4) 5) periodinis pPagalbos plano peržiūrų organizavimas, tačiau ne rečiau kaip kartą į pusmetį nustačius pirmą grėsmės vaikui lygį, o nustačius antrą grėsmės vaikui lygį – pirmą kartą ne vėliau kaip po 60 dienų, paskesnius kartus – ne rečiau kaip kas keturis mėnesius, ir pPagalbos plano įgyvendinimo įvertinimas. Esant poreikiui, pagalbos plano peržiūros gali būti atliekamos ir dažniau nei nurodyta šiame punkte.

4. Bet kuriame atvejo vadybos etape turi būti imamasi skubių veiksmų užtikrinti vaiko teisių apsaugą ir kreiptis į teismą dėl leidimo vaiką skubiai paimti iš jo atstovų pagal įstatymą, jeigu iškyla grėsmė vaiko gyvybei, sveikatai ir jo saugumui.

4. Nepriklausomai nuo grėsmės vaikui lygio nustatymo bet kuriame atvejo vadybos proceso etape, jeigu iškyla grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba turi imtis skubių veiksmų užtikrinti vaiko saugumą ir kreiptis į teismą dėl leidimo vaiką skubiai paimti iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, vadovaudamasi šio įstatymo 44 straipsniu.

5. Atvejo vadybos tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.“

Nesvarstyta

 

113.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

41

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 41 straipsnį, pakeičiant jo numerį (žr. Pasiūlymo 49 dalį) ir jį išdėstyti taip:

„41 43 straipsnis. Atvejo vadybininkas ir jo sudaromas pagalbos planas

1. Atvejo vadybininkas užmezga pagalbos santykį su vaiku bei jo šeima, įvertina vaiko ir šeimos poreikius bei jos aplinką, telkia vietos bendruomenės narius ir specialistus reikalingai pagalbai teikti bei koordinuoja pagalbos vaikui ir šeimai procesą. Atvejo vadybininkas ieško padeda šeimai rasti geriausio geriausią šeimos problemų sprendimo būdo būdą, įgalina šeimą spręsti problemas, nuolat stebi ir koreguoja intensyvaus prevencinio ir socialinio darbo procesus.

2. Teritorinei vaiko teisių apsaugos tarnybai Nustačius nustačius pirmą ir antrą grėsmės vaikui lygius lygį per 7 darbo dienas, atvejo vadybininkas per septynias darbo dienas nuo jo paskyrimo:

1) atlieka šeimos poreikių pagalbai ir socialinės rizikos lygio ir šeimos poreikių ir pagalbos šeimoje įvertinimą, pareikalaudamas iš sveikatos priežiūros, švietimo, socialines paslaugas teikiančių įstaigų, teisėsaugos institucijų, vietos bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų turimos informacijos apie vaiką, jo atstovus pagal įstatymą, kitus kartu su vaiku gyvenančius ar svarbius atvejo vadybai asmenis šeimą ar kitus svarbius vaikui asmenis. Ši informacija atvejo vadybininkui teikiama neatlygintinai;

2) inicijuoja pPagalbos plano sudarymą kartu su specialistais, kurie dalyvauja vaiko atvejo vadyboje, teritorinės vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovu, vaiko tėvais ar kitais atstovais pagal įstatymą, taip pat kitais šio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytais subjektais.

3. Pagalbos planas sudaromas atvejo vadyboje dalyvaujančių specialistų ne ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Atvejo vadybininkas koordinuoja ir užtikrina pPagalbos plano įgyvendinimą. Pagalbos plane nustatytų institucijų specialistai privalo dalyvauti įvardintų veiksmų ir priemonių įgyvendinime.

4. Pagalbos plane gali būti numatytas komandinis darbas su vaiko atstovais pagal įstatymą dėl individualizuoto paslaugų teikimo ir koordinuotų prevencinių veiksmų sudarymo, užtikrinant šeimai mokymo, konsultavimo, elgesio keitimo procesus. Trukmę Teikiamų paslaugų trukmę nustato atvejo vadybininkas, atsižvelgdamas į vaiko tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą ir atvejo vadybos procese dalyvaujantys specialistai dalyvaujančių specialistų rekomendacijas. 

5. Pagalbos plano įgyvendinimo metu, atvejo Atvejo vadybininkas:

1) nukreipia vaiko atstovus pagal įstatymą gauti tinkamiausias paslaugas ir koordinuoja jų teikimą, pagal poreikį suteikia vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą informaciją apie galimybes dalyvauti pozityvios tėvystės įgūdžių ugdyme, kitas šeimai reikalingas paslaugas;

2) palaiko nuolatinius kontaktus su vaiko atstovais pagal įstatymą, atvejo vadybos dalyviais, siekiant įsitikinti, kad vaiko atstovams pagal įstatymą tinkamai ir laiku teikiamos numatytos paslaugos ir pagalba;

2) esant poreikiui, nukreipia vaiko tėvus ar kitus jo atstovus pagal įstatymą neteisminės arba ikiteisminės mediacijos paslaugoms gauti;

3) esant poreikiui, nukreipia vaiko tėvus ar kitus jo atstovus pagal įstatymą valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti;

3) 4) organizuoja atvejo vadybos susirinkimus nagrinėjimo posėdžius, kuriuose derinami veiksmai, pagal poreikį keičiamas pPagalbos planas;

4) 5) užbaigia atvejo vadybos procesą, jeigu atlikus vaiko ir šeimos situacijos įvertinimą nustato, kad išnyko grėsmės vaiko saugumui ir šeima pajėgi savarankiškai užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus, užbaigia atvejo vadybą;

5) 6) nustatęs, kad pPagalbos plane nustatytos priemonės ir teiktos paslaugos per 12 mėnesių nepadėjo vaiko atstovams pagal įstatymą ir kartu su vaiku gyvenantiems asmenims pakeisti elgesio su vaiku bei būtinų sąlygų užtikrinti toliau, jie neužtikrina vaiko teisių arba pažeidžia jas ir dėl to būtina nustatyti vaikui laikinąją globą (rūpybą) ar pakeisti vaiko globėją (rūpintoją) kyla grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, atvejo vadybininkas kreipiasi į teritorinę vaiko teisių apsaugos tarnybą ir teikia jai siūlymą dėl vaiko paėmimo iš vaikui nesaugios aplinkos bei globos (rūpybos) vaikui nustatymo.“

Nesvarstyta

 

114.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

42

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 42 straipsnį, pakeičiant jo numerį (žr. Pasiūlymo 49 dalį) ir jį išdėstyti taip:

„42 44 straipsnis. Kreipimasis į teismą dėl leidimo vaiką paimti iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą

1. Teritorinė Vaiko vaiko teisių apsaugos tarnyba šio įstatymo nustatytais atvejais gavusi atvejo vadybininko siūlymą kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. Leidimas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip.

2. Byla dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjama žodinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nusprendžia bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nagrinėjant prašymą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą žodinio proceso tvarka, toks prašymas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų. Apie bylos dėl vaiko paėmimo iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjimą pranešama vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą ir kitiems suinteresuotiems asmenims. Į teismo posėdį kviečiami vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą ir kiti suinteresuoti asmenys.

   3. Teismo nutartis leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gali būti skundžiama atskiruoju skundu apygardos teismui. Teismo nutartis leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą vykdoma skubiai. Atskirojo skundo dėl teismo nutarties leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo. Teismo nutartis  atsisakyti išduoti leidimą paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą apeliacine tvarka neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos, tačiau teismo atsisakymas išduoti leidimą neatima iš teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnybos teisės, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo.

24. Per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko jo atstovų pagal įstatymą išdavimo, teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba priima sprendimą teikti teikia savivaldybės administracijos direktoriui siūlymą nustatyti vaiko vaikui laikinąją globą (rūpybą) bei paskirti konkretų laikinąjį globėją (rūpintoją)  nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos arba grąžinti vaiką teisėtiems atstovams.

3. Teismui neleidus vaiką paimti iš jo atstovų pagal įstatymą, peržiūrimas Pagalbos planas, patikslinant nustatytų priemonių įgyvendinimą ir paslaugų teikimą vaikui bei jo atstovams pagal įstatymą.

   5. Įsiteisėjus teismo nutarčiai atsisakyti išduoti leidimą paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba imasi veiksmų, kad vaikas būtų nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip kitą dieną po nutarties įsiteisėjimo, grąžintas jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą bei, bendradarbiaudama su atvejo vadybininku organizuoja pagalbos plano peržiūrą, kurios metu patikslinamas pagalbos plane nustatytų priemonių įgyvendinimas ir paslaugų teikimas vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą.

4. 6. Paaiškėjus Nustačius, kad patikslintos pagalbos pagalbos plano priemonės ir teiktos paslaugos nepadėjo vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą pasiekti teigiamų pokyčių, jie toliau piktnaudžiauja tėvų valdžia, pakeisti požiūrio į vaiką bei elgesio su juo, teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba:

1) pakartotinai kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo arba vaiko globėjo (rūpintojo) pakeitimo;

2) esant grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei, skubiai paima vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą vaikui nesaugios aplinkos ir kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą;

2) pakartotinai kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo;

3) gavęs gavusi teismo leidimą paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą organizuoja vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymą.“

Nesvarstyta

 

115.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

43

44

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Išbraukti Įstatymo projekto 43 - 44 straipsnius:

„43 straipsnis. Skubus vaiko paėmimas iš vaiko atstovų pagal įstatymą

1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą ir nustačiusi trečią grėsmės lygį, nedelsiant kartu su policija paima vaiką.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, paėmusi vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną kreipiasi į teismą dėl leidimo vaiką paimti iš šeimos.

3. Skubaus vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą atveju teismui neleidus paimti vaiko iš jo atstovų pagal įstatymą, vaikas nedelsiant grąžinamas vaiko atstovams pagal įstatymą ir šeimai teikiama pagalba vadovaujantis šio įstatymo 40 straipsnio nuostatomis.

4. Vaiko teisių apsaugos tarnyba sudaro mobilią komandą, kuri per 14 dienų:

1) atlieka intensyvų komandinį darbą su vaiko atstovais pagal įstatymą, bendradarbiaudama su savivaldybės administracijos paskirtu atvejo vadybininku;

2) kartu su atvejo vadybininku įvertina vaiko atstovų pagal įstatymą socialinės rizikos lygį;

3) teikia intensyvią motyvacinę, konsultacinę, korekcinę pagalbą vaiko atstovams pagal įstatymą ar kartu gyvenantiems asmenims, siekiant būtinos jų elgesio korekcijos vaiko grįžimui į jo gyvenamąją aplinką;

4) pateikia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su vaiko atstovais pagal įstatymą organizavimo.

5. Praėjus 14 dienos terminui, atvejo vadybininkas inicijuoja Pagalbos plano sudarymą, atsižvelgiant į mobilios komandos rekomendacijas, koordinuoja jo peržiūras bei įgyvendinimą ir toliau vykdo šio įstatymo 41 straipsnyje numatytas funkcijas.

6. Vaiką paėmus iš vaiko tėvų (motinos ar tėvo) ir nustačius jam laikinąją globą (rūpybą), ir paaiškėjus, kad po intensyvaus komandinio socialinio darbo su šeima ir Pagalbos plane nustatytų priemonių taikymo per 60 dienų vaiko tėvai (motina ar tėvas) nedėjo pastangų ir nepakeitė elgesio ir toliau vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais:

1) vaiko teisių apsaugos tarnyba turi kreiptis į teismą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo;

2) vaiko laikinoji globa (rūpyba) tęsiama, kol teismas priims sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.

44 straipsnis. Skubus vaiko paėmimas iš jam nesaugios aplinkos

Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą apie vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, kuri kelia realią grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei ir nėra galimybės nedelsiant susisiekti su jo atstovais pagal įstatymą, pasitelkdamas policiją privalo nedelsdamas vykti į vaiko buvimo (radimo) vietą. Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka vaiko teisių apsaugos tarnyba turi įvertinti situaciją vietoje ir nustatęs, kad kyla grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, paimti vaiką iš jam nesaugios aplinkos ir laikinai (iki vaiko atstovai pasiims vaiką) apgyvendinti vaiką vienoje iš šio įstatymo 45 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodytų institucijų. Ne vėliau kaip kitą dieną nuo skubaus vaiko paėmimo dienos telefonu, elektroniniu laišku, laišku, registruotu laišku su įteikimu ir panašiai apie tai pranešti vaiko atstovams pagal įstatymą.“

Nesvarstyta

 

116.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

45

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 45 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„45 straipsnis. Vaiko laikinas apgyvendinimas

1. Vaikas, paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą ar iš jam nesaugios aplinkos, kai vaikas šio įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą negali būti grąžintas, laikinai apgyvendinamas pas socialinius globėjus, globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje ar vaikų socialinės globos institucijoje, įtrauktų į savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą šeimų, šeimynų ar institucijų, galinčių priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu arba nukreipiamas į sveikatos priežiūros įstaigą, jei reikia ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam sveikatos priežiūros paslaugas neutralioje aplinkoje, taikant Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 5 dalyje nustatytą prioriteto tvarką.

1) vaiko artimuosius giminaičius,  kitus vaiko giminaičius, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai ar kitą asmenį (šeimą), su kuriuo (kuria) vaiką sieją ilgalaikis artimas bendravimas ir emociniai ryšiai, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams;

2) budinčius globotojus, globėjų (rūpintojų) šeimoje;

3) šeimynoje;

4) vaikų socialinės globos įstaigoje.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju paimtas vaikas taip pat gali būti laikinai apgyvendintas pas artimuosius ar kitus giminaičius, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju paimtas vaikas iki trejų metų:

1) laikinai apgyvendinamas pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą pas socialinius globėjus, globėjų (rūpintojų) šeimoje arba šeimynoje;

2) laikinai apgyvendinamas vaikų socialinės globos įstaigoje Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka tik išimtinais atvejais (kai nėra galimybės jo apgyvendinti šeimos ar šeimynos aplinkoje) ir šio vaiko globa (rūpyba) institucijoje trunka ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, nurodytus Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalyje.

4. Vyresnis kaip trejų metų vaikas gali būti laikinai apgyvendinamas vaikų socialinės globos įstaigoje, kai nėra galimybių jo apgyvendinti vadovaujantis šio straipsnio 2–3 dalių nuostatomis. Vaikai iki 3 metų gali būti apgyvendinami institucijoje vadovaujantis Civilinio kodekso 3.261 straipsnio nuostatomis, o vyresni vaikai – vaikų socialinės globos įstaigoje tik kai jiems yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis.

2. Vaikas šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gali būti laikinai apgyvendinamas pas Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 5 dalies 4–7 punktuose nurodytus asmenis, jeigu jie įtraukti į savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą šeimų, šeimynų ar institucijų, galinčių priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu arba nukreipiamas į sveikatos priežiūros įstaigą, jei reikia ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam sveikatos priežiūros paslaugas.

   3. Socialinės globos įstaigose vaikai apgyvendinami Civilinio kodekso 3.261 straipsnyje nustatytais atvejais.“

Nesvarstyta

 

117.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

46

47

48

49

50

51

52

 

 

 

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti Įstatymo projekto 46-52 straipsniu ir juos išdėstyti taip:

„46 straipsnis. Vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos

1. Vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina:

1) Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius leisdamas įstatymus ir kitus teisės aktus;

2) Vaiko teisių apsaugos kontrolierius;

2) 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama Vyriausybės nutarimus ir kitus aktus;

4)  Ministro Pirmininko patarėjas vaiko teisių klausimams;

3) 5) Lietuvos Respublikos socialinės Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kitos ministerijos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija), Švietimo ir mokslo ministerija,  Sveikatos apsaugos ministerija, Vidaus reikalų ministerija.

4) 6) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos teritoriniai padaliniai;

                     5) Tarpžinybinė vaiko gerovės taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

                     7) Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra)  ir jos teritoriniai padaliniai;

  8) Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos;

6) 9) savivaldybių institucijos ir įstaigos savivaldybės socialinių paslaugų įstaigos ar kitos įstaigos, kurioms savivaldybė suteikė įgaliojimus teikti socialines paslaugas šeimoms savivaldybės teritorijoje ar jos dalyje, kitos savivaldybių institucijos ir įstaigos;

10) Tarpžinybinė vaiko gerovės taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

7) 11) nevyriausybinės Nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

2. Šio straipsnio  1 dalyje nurodytos  institucijos, užtikrindamos vaiko teisių apsaugą, privalo tarpusavyje bendradarbiauti.

2. 3. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos skatina ir remia nevyriausybinių organizacijų, taip pat tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų bei valstybės pripažintų religinių bendrijų veiklą vaiko teisių apsaugos srityje.

 

47 straipsnis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje

1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, formuoja ir koordinuoja vaiko teisių apsaugos politiką, formuoja šeimos stiprinimo politiką ir koordinuoja jos įgyvendinimą:.

2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija koordinuodama vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą:

1) kartu su kitomis valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis užtikrina tinkamą vaiko teisių apsaugą šiame įstatyme nustatyta apimtimi;

2) analizuoja valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų pateiktą informaciją vaiko teisių apsaugos klausimais, vertina vaiko teisių apsaugos būklę šalyje, teikia pasiūlymus Seimui, Vyriausybei, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, savivaldybėms dėl tinkamo vaiko teisių apsaugos užtikrinimo;

3) teikia Vyriausybei tvirtinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuostatų projektą, taip pat kitus teisės aktų projektus, duoda pavedimus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, pasiūlymus savivaldybių institucijoms dėl tinkamo vaiko teisių apsaugos užtikrinimo;

3) 4) formuoja šeimos stiprinimo politiką, finansuoja šeimas stiprinančias programas, skirtas šeimų stiprinimui, bei vaiko gerovę užtikrinančias programas gerovės užtikrinimui;

5) bendradarbiauja su Generaline prokuratūra, Policijos departamentu ir kitomis institucijomis vaiko teisių apsaugos užtikrinimo klausimais.

 

48 straipsnis. Kitų ministerijų kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje

1. Ministerijos pagal joms priskirtą kompetenciją ir ministrams pavestas valdymo sritis užtikrina tinkamą vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, kartu su savivaldybių institucijomis rūpinasi atitinkamų paslaugų vaikams prieinamumu, teikia siūlymus Vyriausybei, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kitoms suinteresuotoms institucijoms dėl teisės aktų pagal ministerijoms priskirtą kompetenciją tobulinimo.

2. Teisingumo ministerija teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauja formuojant vaiko teisių apsaugos politiką bei vykdo ją ministerijos reguliavimo srityje:

1) pagal kompetenciją teikia išvadas dėl įstatymų projektų atitikties vaiko teisėms ir laisvėms;

2) įgyvendina priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą vaikams;

3) užtikrina jos valdymo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų veiklą, įgyvendinant priskirtose institucijose ir įstaigose vaiko teisių apsaugą teisingumo ministrui pavestose valdymo srityse.;

4) kartu su Nacionaline teismų administracija, Teisėjų taryba, Generaline prokuratūra, Vidaus reikalų ministerija organizuoja bendrus ir specializuotus teisėjų, prokurorų, policijos pareigūnų, dirbančių prevencijos ir pagalbos šeimai ir joje augančiam vaikui srityje, mokymus ir kvalifikacijos tobulinimo kursus pagal Vyriausybės ir jos įgaliotų institucijų bei savivaldybių parengtas programas.

3. Švietimo ir mokslo ministerija dalyvauja įgyvendinant vaiko teisių apsaugos politiką vykdomos valstybinės švietimo politikos srityje:

1) teisės aktų nustatyta tvarka rūpinasi užtikrina formaliojo ir neformaliojo švietimo, švietimo pagalbos prieinamumu prieinamumą ir švietimo kokybe kokybę;

2) teisės aktų įstatymų nustatyta tvarka įgyvendina švietimo priemones, kuriomis siekiama apginti vaiką nuo visų formų smurto, kitų vaiko teisių pažeidimų, rengia rekomendacijas dėl smurto prevencijos įgyvendinimo mokyklose;

3) koordinuoja švietimo pagalbos teikimą mokiniui, mokytojui, šeimai, mokyklai;

3) 4) organizuoja koordinuoja savivaldybės institucijų ir įstaigų veiklą vaiko minimalios priežiūros priemonių vykdymo srityje ir koordinuoja bei prižiūri vaiko vidutinės priežiūros priemonių vykdymą;

4) 5) kaupia, sistemina ir analizuoja duomenis, vadovaudamasi švietimo ir mokslo ministro patvirtintais valstybės švietimo stebėsenos rodikliais ir jo nustatyta tvarka.

4. Sveikatos apsaugos ministerija formuoja vaiko teisių apsaugos politiką sveikatos priežiūros srityje ir įgyvendina ją šiais būdais:

1) garantuoja sveikatos priežiūros paslaugų vaikams prieinamumą ir tinkamumą;

2) užtikrina jos valdymo sričiai pavestų institucijų ir įstaigų vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą vykdant sveikatinimo veiklą;

3) rengia ir vykdo su vaikų sveikatos būklės gerinimu susijusias programas;

4) kaupia, sistemina ir analizuoja informaciją vaikų sveikatos klausimais.;

5) sudaro teisines prielaidas, kad sveikatos priežiūros įstaigų medikai turėtų pareigą nukreipti tėvus ar kitus vaiko atstovus pagal įstatymą į konkrečioje savivaldybės teritorijoje socialines paslaugas šeimoms teikiančią įstaigą dėl galimybės šeimai gauti reikalingas paslaugas ar kitokią pagalbą.

5. Vidaus reikalų ministerija formuoja dalyvauja formuojant vaiko teisių apsaugos politiką ministerijos reguliavimo srityje ir ją įgyvendina šiais būdais:

1) kaupia, sistemina ir analizuoja informaciją apie vaikų ir jiems jų atžvilgiu padarytas nusikalstamas veikas, pagal kompetenciją – apie administracinius teisės pažeidimus nusižengimus, kitais ministerijos kompetencijai priskirtais vaiko teisių apsaugos klausimais;

2) pagal kompetenciją rengia ir įgyvendina programas vaikų nusikalstamumo, smurto prieš vaikus, prekybos vaikais ir kitais vaiko teisių pažeidimų prevencijos klausimais.;

   3) nustato reikalavimus pareigūnams, kurie skiriami  tirti nepilnamečių atžvilgiu padarytus pažeidimus arba nepilnamečių padarytus pažeidimus;

   4) vykdo prevenciją nepilnamečių pažeidimų užkardinimo srityje;

5) sudaro teisines ir administracines prielaidas, kad kilus grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei, būtų užtikrintas teritorinių policijos padalinių bendradarbiavimas su teritorine vaiko teisių apsaugos tarnyba dėl skubaus vaiko paėmimo iš vaikui nesaugios aplinkos.

 

49 straipsnis. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje

1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba vykdo vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo ir įvaikinimo organizavimo centrinės institucijos funkcijas Lietuvos Respublikoje. įgyvendindama vaiko teisių apsaugos politiką savivaldybių teritorijose bei dalyvaudama formuojant valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje:

                      2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba organizuodama, koordinuodama ir kontroliuodama vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą valstybėje:

                      1) vykdo tarptautinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo organizavimo centrinės institucijos funkcijas Lietuvos Respublikoje;

1) 2) per savo struktūrinius padalinius – teritorines vaiko teisių apsaugos tarnybas gina ir užtikrina vaiko teises ir atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams savivaldybių teritorijose visą parą;

2) 3) teikia socialinės apsaugos ir darbo ministrui siūlymus dėl vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo teisinio reguliavimo tobulinimo, rengia  teisės aktus pagal savo kompetenciją;

4) teikia Socialinės apsaugos ir darbo ministrui tvirtinti kiekvienos Teritorinės vaiko teisių apsaugos tarnybos tarnautojų konkrečią sudėtį, atsižvelgiant į savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų skaičių bei kitas reikšmingas aplinkybes;

3) 5) bendradarbiauja su kitomis šiame įstatyme nustatytomis ministerijomis bei kitomis valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis vaiko teisių apsaugos politikos koordinavimo ir įgyvendinimo klausimais;

4) 6) organizuoja visuomenės švietimą vaiko teisių apsaugos klausimais;

5) 7) renka, valdo ir disponuoja informacija apie vaiko teisių apsaugos būklę savivaldybėse ir savivaldybių administracijoms dėl jos tobulinimo;

6) 8) tvarko ir užtikrina vaikų, kuriems reikalingos ir taikomos vaiko teisių apsaugos priemonės, apskaitą, per savo struktūrinius padalinius – teritorines vaiko teisių apsaugos tarnybas organizuoja vaiko globą (rūpybą) globos (rūpybos) savivaldybėse nustatymą;

7) galimo vaiko teisių pažeidimo atveju, vertina vaiko situaciją, inicijuoja vaiko atvejo nagrinėjimą, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų ir pagal teisės aktuose nustatytą kompetenciją užtikrina visų savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų teisių ir geriausių interesų apsaugą;

9) priima valstybės tarnautojus į teritorines vaiko teisių apsaugos tarnybas ir atleidžia juos iš pareigų, priima į darbą mobilių komandų specialistus;

8) 10) nustato specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus vaiko teisių apsaugos tarnybos valstybės tarnautojams, užtikrina ir jų teritorinės vaiko teisių apsaugos tarnybos valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimą;

9) 11) koordinuoja teritorinių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiksmus, kai taikomos tarptautinės teisės apsaugos priemonės dėl Lietuvoje esančių vaikų, užsienio šalių piliečių;

10) 12) teikia metodinę pagalbą ir siūlymus savivaldybių administracijoms dėl vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo tobulinimo;

11) 13) formuoja sudaro mobilias komandas, koordinuoja ir užtikrina mobilių komandų jų darbą dėl pagalbos šeimai suteikimo, ypatingų atvejų išnagrinėjimo ir sprendimų priėmimo.;

14) vykdo kitas šiame įstatyme ir kituose jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas funkcijas.

2. Teritorinės vaiko teisių apsaugos tarnybos yra pavaldžios ir atskaitingos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Teritorinės vaiko teisių apsaugos tarnybos užtikrindamos vaiko teisių apsaugą joms priskirtose teritorijose vykdo šias funkcijas:

1) nuostatuose nustatyta tvarka vykdo vaiko teisių apsaugą jai priskirtoje teritorijoje visą parą;

2) užtikrindama visų savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, galimo vaiko teisių pažeidimo atveju, vertina vaiko situaciją, inicijuoja atvejo nagrinėjimą, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų;

3) organizuoja vaiko globą (rūpybą) ir įvaikinimą, koordinuoja globos (rūpybos) priežiūrą;

4) informuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą apie vaikus, kurių laikinoji globą (rūpybą) trunka ilgiau nei 12 mėnesių, bei teikia motyvuoto sprendimo grąžinti vaiką į šeimą, tęsti laikinąją globą (rūpybą), kreiptis į teismą dėl tėvų (tėvo, motinos ar vienintelio iš tėvų) valdžios apribojimo ir nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo) kopiją;

5) informuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą apie kiekvieną vaiką  iki 3 metų, kurio laikinoji globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje tęsiasi ilgiau nei trys mėnesiai, bei nurodo esant vienam iš šių pagrindų (vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje, arba vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų geriausius jo interesus, arba, kai globa nustatoma dėl skubaus vaiko paėmimo iš vaikui nesaugios aplinkos ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą šeimoje arba šeimynoje;

6) bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis vaiko teisių apsaugos užtikrinimo klausimais;

7) tikrina, ar ir kaip savivaldybėse užtikrinamos vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, teisės;

8) Civiliniame kodekse nustatytais atvejais ir tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus teisme;

9) Civiliniame kodekse nustatytais atvejais ir tvarka dalyvauja teismo posėdžiuose ir pateikia teismui išvadą;

10) atstovauja vaiko interesams Civilinio kodekso 3.250 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais;

11) Baudžiamajame kodekse nustatytais atvejais ir tvarka atstovauja vaiko interesams ikiteisminiame tyrime ar baudžiamojoje byloje;

12) renka informaciją apie vaiko teisių apsaugos būklę savivaldybėse bei perduoda ją Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai;

13) vykdo kitas šiame įstatyme ir kituose jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas funkcijas.

4. 3. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir jos struktūriniai padaliniai turi teisę šias teises ir pareigas:

1) nepažeisdama konfidencialumo principo bei asmens duomenų teisinės apsaugos užtikrinimo, neatlygintinai gauti iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų informaciją apie vaiką ir šeimą;

2)  neatlygintinai gauti savo funkcijoms vykdyti būtinus valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių tvarkomus valstybės registrų (kadastrų) ir žinybinių registrų, klasifikatorių, informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, jeigu to reikia vaiko teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti;

3) esant tarnybiniam būtinumui neatlygintinai gauti iš sveikatos priežiūros įstaigos  (pirminės sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje asmuo yra prisirašęs) išvadą dėl vieno iš tėvų (ar abiejų tėvų) sveikatos būklės, ar jų sveikatos būklė leidžia pasirūpinti vaikais;

4) esant tarnybiniam būtinumui neatlygintinai gauti iš Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre tvarkomą informaciją apie vaiko tėvų, kitų jo atstovų pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenančių asmenų, įskaitant ypatingus asmens duomenis;

2) 5) nustačiusi, kad savivaldybių institucijos ir įstaigos galimai pažeidė šį įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, informaciją apie tai pateikti atitinkamoms atsakingoms institucijoms;

3) 6) kreiptis į savivaldybės administracijos struktūrinį padalinį, atsakingą už socialinių paslaugų organizavimą, dėl bendradarbiavimo vykdant vaiko ir (ar) šeimos įvertinimą direktorių dėl pagalbos vaikui ir šeimai teikimo tobulinimo.

4) neatlygintinai gauti jos funkcijoms vykdyti būtinus valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių tvarkomus valstybės registrų (kadastrų) ir žinybinių registrų, klasifikatorių, informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, jeigu to reikia vaiko teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti;

5) šio įstatymo nustatytais atvejais tvarkyti vaiko tėvų, kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, taip pat kartu su vaiku gyvenančių asmenų ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, kai tai būtina, siekiant apsaugoti vaiko teises ir apginti jo teisėtus interesus, taip pat šiuos duomenis gauti iš kitų juos tvarkančių institucijų ar įstaigų.

 

50 straipsnis. Tarpžinybinė vaiko gerovės taryba

1. Tarpžinybinė vaiko gerovės taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Taryba) yra kolegiali institucija, siekianti gerinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veiklos koordinavimą, jų bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis bei teisės aktų įgyvendinimą vaiko teisių apsaugos srityje.

2. Tarpžinybinė vaiko gerovės taryba Taryba sudaroma iš ministerijų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliotų paskirtų atstovų bei nevyriausybinių organizacijų deleguotų atstovų.

3. Tarpžinybinės vaiko gerovės tarybos Tarybos sudarymo tvarką nustato ir veiklos nuostatus  tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.

4. Tarpžinybinė vaiko gerovės taryba Taryba:

1) analizuoja vaiko teisių apsaugos padėtį ir teikia pasiūlymus Vyriausybei ir Seimui ministrams pagal jiems pavestas valdymo sritis dėl įstatymų ir kitų teisės aktų projektų, reglamentuojančių vaiko teisių bei teisėtų interesų apsaugą, rengimo ar galiojančių teisės aktų pakeitimo;

2) analizuoja, ar įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su vaiko teisių apsauga, neprieštarauja vaiko teisėms ir laisvėms, bei teikia informaciją, išvadas ir pasiūlymus atitinkamoms ministerijoms dėl įstatymų ir kitų teisės aktų tobulinimo;

3) vykdo kitas veiklos nuostatuose numatytas funkcijas.

5. Tarpžinybinės vaiko gerovės Tarybos posėdžius organizuoja ir Tarybą techniškai aptarnauja socialinės Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

 

51 straipsnis. Savivaldybės institucijų ir įstaigų įgaliojimai vaiko teisių apsaugos srityje

1. Organizuoja ir finansuoja socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo, neteisminės mediacijos ir kitų reikalingų paslaugų vaikui ir šeimai prieinamumą ir kompleksiškumą, teikiant prioritetą paslaugų teikimui vietos bendruomenėje.

1. 2. Pagal kompetenciją analizuoja Analizuoja vaiko gerovės būklę savivaldybėje, planuoja ir užtikrina vaiko teisių apsaugos priemonių įgyvendinimą;

2. 3. Pagal kompetenciją dalyvauja Dalyvauja valstybinės vaiko teisių apsaugos funkcijos įgyvendinime ir bendradarbiauja su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kitomis valstybės bei kitų savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, ir nevyriausybinėmis organizacijomis vaiko teisių apsaugos srityje;

3. 4. Užtikrina vaikui ir šeimai intensyvią pirminę informacinę, konsultacinę pagalbą, organizuoja socialinių paslaugų teikimą šeimai, užtikrina, kad socialinių paslaugų įstaigų ar kitų įstaigų, kurioms savivaldybė suteikė įgaliojimus teikti socialines paslaugas šeimai tam tikroje savivaldybės teritorijoje ar jos dalyje, vadovai laiku paskirtų skiria atvejo vadybininkus bei pagal poreikį kitus specialistus atvejo vadybos procesams šiame įstatyme ir teisės aktuose nustatyta tvarka užtikrinti procese, rūpinasi pPagalbos planuose nustatytų priemonių ir paslaugų suteikimu ir finansavimu.

4. 5. Užtikrina koordinuotai teikiamų paslaugų šeimai, kuriose auga vaikai, turintys specialiųjų poreikių, vengiantys lankyti mokyklą, darantys teisės pažeidimus, tinkamą  organizavimą. Organizuoja vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių vykdymą Už tinkamą šių paslaugų organizavimą atsako savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius. Organizuoja ir finansuoja socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo, neteisminės mediacijos ir kitų reikalingų paslaugų vaikui ir šeimai prieinamumą ir kompleksiškumą, teikiant prioritetą paslaugų teikimui bendruomenėje.

5. 6. Skatina ir remia vietos bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų veiklą vaiko teisių apsaugos srityje.

6. 7. Įpareigoja seniūnijas bei vietos bendruomenių tarybas seniūnus rūpintis šeimų įgalinimu tinkamai rūpintis vaikų saugumu, priežiūra ir auklėjimu.

7. 8. Telkia bendram darbui su vaiku ir šeima vietos bendruomenių tarybas, šeimų tarybas, švietimo tarybas, bendruomenines vaiko teisių apsaugos tarybas, neformalius šeimų judėjimus, aktyvius vietos bendruomenių narius ir savivaldybėje veikiančias nevyriausybines organizacijas, dirbančias vaiko gerovės srityje.

8. 9. Organizuoja ikimokyklinį, priešmokyklinį, bendrąjį ugdymą, profesinį mokymą ir profesinį orientavimą, vaikų neformalųjį švietimą, nustato neformaliojo vaikų švietimo programų vykdymą per mokinių atostogas.

10. organizuoja ir tvarko savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų apskaitą; užtikrina, kad visi vaikai mokytųsi pagal privalomojo švietimo programas;

9. 11. Organizuoja ir koordinuoja švietimo pagalbos mokiniui, mokytojui, šeimai, mokyklai teikimą;

12. Užtikrina vaikų, turinčių specialiųjų ugdymo (ugdymosi) poreikių, teisių įgyvendinimą.

                      10. 13. Ieško Sudaro ir tvirtina socialinių globėjų, budinčių globotojų, globėjų (rūpintojų) šeimų, šeimynų ir vaikų socialinės globos institucijų, galinčių sutinkančių priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu, sąrašą.

                      11. 14. Užtikrina paslaugų teikimą teikimo organizavimą asmenims, siekiantiems globoti (rūpintis) ar įvaikinti vaiką, ir jau taip pat globojantiems (rūpinantiems) ar įvaikinusiems vaiką.

                      15. Savivaldybės administracijos direktorius įsakymu kasmet tvirtina savivaldybės socialinių paslaugų įstaigose ar kitose įstaigose, kurioms savivaldybė suteikė įgaliojimus teikti socialines paslaugas šeimai tam tikroje savivaldybės teritorijoje, dirbančių socialinių darbuotojų, galinčių teikti atvejo vadybininko paslaugas konkrečioje savivaldybės teritorijoje sąrašą. Į šį sąrašą gali būti įtraukti socialiniai darbuotojai, kurie atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus.

 

52 straipsnis. Nevyriausybinių organizacijų kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje

1. Nevyriausybinės organizacijos, bendradarbiaudamos su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis gali:

1) teikia teikti siūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms dėl vaiko teisių apsaugos užtikrinimo ir įgyvendinimo tobulinimo;

2) teikia teikti teritorinei vaiko teisių apsaugos tarnybai savo turimą informaciją apie vaiką ir šeimą dėl vaiko teisių apsaugos užtikrinimo tikslais;

3) dalyvauja dalyvauti atvejo vertinime nagrinėjime, užtikrina paslaugų vaikui ir šeimai organizavimą ir teikimą.;

4) užtikrinti paslaugų vaikui ir šeimai organizavimą ir teikimą atitinkamoje savivaldybėje ar jos teritorijos dalyje, kuri jai priskiriama savivaldybės, jei atitinka teisės aktų nustatytus  socialinių paslaugų teikėjams keliamus reikalavimus;

5) steigti vaikų dienos centrus, šeimos centrus, kurie teikia pagalbą vaikui ir/arba šeimai;

6) padėti šeimai ugdyti specialių poreikių turinčius vaikus, vaikus su negalia, socialinės rizikos vaikus, teisę  pažeidusius vaikus; teikti pagalbą vaikams, nukentėjusius nuo nusikaltimų.

2. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, teikdamos tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą pagalbos priemones ir paslaugas, bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis laikantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių apsaugą, nuostatų.“

Nesvarstyta

 

118.           

Seimo nariai D. Šakalienė, T. Tomilinas

2

 

 

P

Argumentai:Išdėstyti Pasiūlymo 1 dalyje.

Pasiūlymas:Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„2 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas ir įsigaliojamas

1. Šio įstatymo įsigaliojimo dieną:

1) asmenys, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais už nusikalstamas veikas, nurodytas šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje, dirbantys šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus darbus ar užsiimantys savanoriška veikla, privalo nedelsdami nutraukti darbo sutartį ar vykdomą savanorišką veiklą;

2) darbdavys ar savanoriškos veiklos organizatorius turi pareikalauti iš asmenų,  dirbančių darbus ar užsiimančių savanoriška veikla, nurodyta šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, pristatyti darbdaviui ar savanoriškos veiklos organizatoriui pažymą dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį. Asmeniui nepristačius pažymos per darbdavio nustatytą terminą, jis nušalinamas nuo darbo ar savanoriškos veiklos vykdymo. Jeigu asmuo nepateikia pažymos per 1 mėnesį nuo nušalinimo nuo darbo ar savanoriškos veiklos dienos, su juo sudaryta darbo sutartis ar savanoriška veikla nutraukiama;

3) paslaugų, įtrauktų į šio įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą ir teikiamų vaikui šio įstatymo įsigaliojimo dieną, gavėjas turi teisę paslaugų teikėjo paprašyti, o paslaugų teikėjas privalo pateikti pažymą dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį;

4) asmenims, nurodytiems šio įstatymo 28 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pateikusiems šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reikalaujamas pažymas dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį, jų pakartotinai teikti nereikia.

1. Iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas priimti ir ne mažiau kaip 3 metų darbo stažą turintys savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) darbuotojai, kurie neturi išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos, būtinų eiti pareigas teritorinėse vaiko teisių apsaugos tarnybose, eina pareigas, bet ne ilgiau kaip iki 2023 m. sausio 1 d. Per šį laikotarpį būtino išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos neįgiję darbuotojai, jeigu nėra galimybės jų sutikimu juos perkelti į kitas lygiavertes (arba jų prašymu į žemesnes) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, atleidžiami iš einamų pareigų.

2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iki šio įstatymo įsigaliojimo organizuoja valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) savivaldybių funkcijų Vaiko teisių apsaugos skyriams funkcijų perdavimą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priima su tuo susijusius teisės aktus.

            2. 3. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 3 dalį, įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. 2018 m. sausio 1 d. Šio įstatymo nuostatos, susijusios su šio įstatymo  nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 2 straipsnio 10 dalyje nurodytų teritorinių vaiko teisių apsaugos tarnybų funkcijų vykdymu visą parą, įgyvendinimu bei mobilių komandų, nurodytų nauja redakcija išdėstyto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, funkcijų vykdymo įgyvendinimu, įsigalioja 2018 m. balandžio 1 d.

            3. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įgyvendinimo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“

Nesvarstyta

 

119.           

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas (LRV),

2017-06-21 Nr.

 

 

 

*

2. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-354 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-354), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – Seimas) jį tobulinti pagal šias pastabas:

Nesvarstyta

 

120.           

LRV

5

 

 

 

2.1. 2018 m. gegužės 25 d. bus pradėtas taikyti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL 2016 L 119, p. 1) (toliau – Reglamentas (ES) 2016/679). Pagal Reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnio 2 dalį fizinių asmenų (tarp jų ir vaikų) pagrindinės teisės ir laisvės, visų pirma jų teisė į asmens duomenų apsaugą, bus saugomos vadovaujantis tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, todėl siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 5 straipsnį, kuriame kartu su valstybės tarptautinėmis sutartimis ir ratifikuotomis konvencijomis nurodyti ir Europos Sąjungos teisės aktai, kuriuose santykiai gali būti reguliuojami kitaip nei Įstatymo projekte Nr. XIIIP-354.

Nesvarstyta

 

121.           

LRV

3

1

3

 

2.2. Siekiant teisinio aiškumo, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 3 straipsnio 3 punkte vartojamą seksualinio smurto sąvoką suderinti su Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos 18–23 straipsnių ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) XXI skyriaus bei 162, 307, 308 ir 309 straipsnių nuostatomis.

Nesvarstyta

 

122.           

LRV

9

 

 

 

2.3. Papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 9 straipsnį – nurodyti, kad vaikas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą, nes ši teisė įtvirtinta Reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnio 2 dalyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnio 1 dalyje ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 16 straipsnio 1 dalyje, kuriose nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.

Nesvarstyta

 

123.           

LRV

9

3

 

N

2.4. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo amžiaus ir nepakankamos brandos nėra pajėgus tinkamai įvertinti galimas neigiamas pasekmes ir pavojus, kylančius dėl neriboto ir nekontroliuojamo naudojimosi teise bendrauti, susirašinėti ir panašiai, kas tam tikrais atvejais net gali pakenkti jo geriausiems interesams, siūloma numatyti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimo ribas – Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 9 straipsnį papildyti 3 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„3. Vaiko teisė į privatų gyvenimą, bendravimo privatumą, susirašinėjimo slaptumą, teisė dalyvauti taikiuose susirinkimuose ir organizacijose negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jeigu tai būtina paties vaiko ar kito asmens sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei apsaugoti ar konstitucinei santvarkai ginti.“

Nesvarstyta

 

124.           

LRV

51

 

 

 

2.5. Atsižvelgiant į tai, kad, centralizavus vaiko teisių apsaugos sistemą, savivaldybės visa apimtimi nebeįgyvendins valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkcijos, siūloma Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatyti, kad savivaldybė užtikrina prevencinės pagalbos vaikui ir šeimai organizavimą, socialinių, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų bei kitų įstaigų teikiamų paslaugų, užtikrinančių vaiko teisių apsaugą, koordinavimą.

Kartu siūloma patikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 51 straipsnį – papildyti jį nuostata, kad savivaldybės organizuoja prevencinę pagalbą vaikui ir šeimai ir koordinuoja švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų bei kitų įstaigų teikiamų paslaugų, užtikrinančių vaiko teisių apsaugą jos teritorijoje, teikimą, taip pat įtvirtinti savivaldybės administracijai pareigą užtikrinti, kad būtų sudarytos prielaidos savivaldybės įstaigoms ir savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriui bendradarbiauti su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba), savivaldybės teritorijoje esančiu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniu padaliniu (toliau – teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos mobilios komandos specialistais, kai vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą reikalinga koordinuotai teikiama švietimo pagalba, socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos.

Nesvarstyta

 

125.           

LRV

24

5

 

 

2.6. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  24 straipsnio 5 dalyje siūlomo reguliavimo, susijusio su nepranešimu apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuris suprantamas kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas, siūloma atsisakyti kaip perteklinio, nes atsakomybė už nepranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą jau nustatyta galiojančiame teisės akte – Baudžiamojo kodekso 238 straipsnio 1 dalyje, o bendrininkavimo sąvoka apibrėžta Baudžiamojo kodekso 24 straipsnyje.

Nesvarstyta

 

126.           

LRV

27

1

 

 

2.7. Siekiant teisinio aiškumo, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  27 straipsnyje nurodant nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  27 straipsnio 1 dalį – nurodyti konkrečius Baudžiamojo kodekso straipsnius ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Vaikas saugomas nuo nusikalstamų veikų, nurodytų Baudžiamojo kodekso 149–1511, 1521, 153, 162, 307, 308 ir 309 straipsniuose, taip pat bet kokių kitų nusikalstamų veikų, nurodytų Baudžiamajame kodekse, įskaitant, bet neapsiribojant, vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaiko fizinei ir psichinei sveikatai bei brandai, vaiko gyvybei, laisvei, pirkimo arba pardavimo, įtraukimo į nusikalstamą veiką, žalingo sau ir visuomenei elgesio formavimo ir kt.“

Nesvarstyta

 

127.           

LRV

28

1

 

 

2.8. Siekiant teisinio aiškumo, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  28 straipsnyje nurodant nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  28 straipsnio 1 dalį – nurodyti atitinkamus straipsnius ir jų dalis ir šios dalies pirmąją pastraipą išdėstyti taip:

„1. Asmenims, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas, nurodytas Baudžiamojo kodekso 149–1511, 1521, 153, 162, 307, 308, 309 straipsniuose, ir (ar) kitas nusikalstamas veikas, susijusias su seksualiniu išnaudojimu, pornografija ar prostitucija, t. y. už išnaudojimą pornografijai, pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš prostitucijos, įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, taip pat už tyčinius nusikaltimus žmoniškumui, žmogaus gyvybei, laisvei, vaikui ir šeimai, visuomenės saugumui, dorovei, nusikaltimus, pavojingus žmogaus gyvybei, sunkų sveikatos sutrikdymą, tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, susijusius su disponavimu ar prekyba narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, arba už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, jeigu nuo nusikalstamos veikos padarymo nėra praėję 25 metai, draudžiama:“.

Nesvarstyta

 

128.           

LRV

28

7

 

N

2.9. Siekiant nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ne tik tvirtintų sąrašą darbų, veiklų ar paslaugų, kurių dirbti, atlikti ar teikti neturi teisės asmenys, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais už nusikalstamas veikas, nurodytas Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  28 straipsnyje, tačiau ir užtikrinti, kad būtų vykdoma nurodytos įstatymo nuostatos laikymosi kontrolė, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  28 straipsnį 7 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„7. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija apie asmenų teistumą teikiama ir šio straipsnio 1 dalies laikymosi kontrolė vykdoma Vyriausybės nustatyta tvarka.“

Nesvarstyta

 

129.           

LRV

34

3

 

 

2.10. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 3.164 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisę kreiptis į teismą turi ne bet kokio amžiaus vaikas, o tik sukakęs 14 metų, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 34 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Vaikas savarankiškai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių (toliau – Vaiko teisių apsaugos kontrolierius), teritorinę vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją ar švietimo, sveikatos priežiūros ar kitą instituciją, o sulaukęs 14 metų – į teismą dėl jo teisių pažeidimų.“

Nesvarstyta

 

130.           

LRV

32

33

 

 

 

2.11. Vadovaujantis Reglamento (ES) 2016/679 preambulės 19 straipsniu, fizinių asmenų apsauga kompetentingoms valdžios institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas arba baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, ir laisvas tokių duomenų judėjimas reglamentuojami specialiu Europos Sąjungos teisės aktu. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas su Europos Sąjungos teisiniu reglamentavimu, siūloma patikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas, reglamentuojančias asmens duomenų tvarkymą, pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuriuo panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (OL 2016 L 119, p. 89), reikalavimus.

Nesvarstyta

 

131.           

LRV

30

5

1

 

2.12. Siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  30 straipsnio 5 dalies 1 punkte vietoj žodžių „iki bus pradėtas jo ugdymas pagal pradinio ugdymo programą“ įrašyti žodžius „vaikas iki 6 metų“, nes netikslinga vaiko amžių, iki kurio jis negalėtų likti be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros, sieti su ugdymo pagal pradinio ugdymo programą pradžia.

Nesvarstyta

 

132.           

LRV

32

33

49

 

 

4

 

 

5

 

2.13. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  32, 33 straipsniai ir 49 straipsnio 4 dalies 5 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatoms. Asmens duomenis apie asmens sveikatą (jos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kita) ir kitą asmeninio pobūdžio informaciją apie pacientą, kuri laikoma konfidencialia, gali tvarkyti įgaliotas sveikatos apsaugos sistemos darbuotojas, bet ne vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai, kaip siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  32, 33 straipsniuose ir 49 straipsnio 4 dalies 5 punkte, todėl siūloma atsisakyti šiuose straipsniuose siūlomo teisinio reguliavimo.

Nesvarstyta

 

133.           

LRV

36

1

 

 

2.14. Siekiant stiprinti bendro darbo su šeimomis organizavimą savivaldybėje, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  36 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Savivaldybė atsako už prevencinės, kompleksiškai teikiamos ir (ar) kitos pagalbos vaikui ir šeimai užtikrinimą, organizuodama ir koordinuodama bendrą socialinės paramos teikimą, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų, teisėsaugos ir kitų institucijų, seniūnijų darbą su vaikais ir šeimomis. Organizuodamos ir teikdamos prevencinę, kompleksiškai teikiamą pagalbą ar kitą pagalbą šeimoms ir vaikams, savivaldybių institucijos ir įstaigos bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, vietos bendruomenėmis, valstybės ir kitų savivaldybių institucijomis bei įstaigomis. Bendro darbo koordinavimo organizavimą savivaldybėje užtikrina tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius. Savivaldybės bendrą darbą su šeimomis organizuoja ir koordinuoja socialinės apsaugos ir darbo ministro, sveikatos apsaugos ministro, švietimo ir mokslo ministro, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka.“

Nesvarstyta

 

134.           

LRV

37

1

 

 

2.15. Siekiant, kad siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  37 straipsnio 1 dalimi būtų išvengta nepagrįsto tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisių apribojimo ir suvaržymo, kai teritorinei vaiko teisių apsaugos tarnybai visais atvejais siūloma su vaiku bendrauti nedalyvaujant ir negirdint tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  37 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba ne vėliau kaip per 3 dienas nuo pranešimo gavimo pradeda nagrinėti pareiškimą ir fiziškai susitinka su vaiku, užsitikrindama galimybę su juo pabendrauti be apribojimų, prireikus nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą.“

Nesvarstyta

 

135.           

LRV

38

39

40

41

42

43

44

 

 

 

2.16. Siekiant sudaryti prielaidas šeimai ir joje augančiam vaikui gauti socialinę ir švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros ir kitas reikalingas paslaugas, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  38–44 straipsnius – įtvirtinti prevencinės pagalbos šeimai ir joje augančiam vaikui teikimo pagrindus, apibrėžti grėsmės vaikui lygius ir pagrindinius institucijų veiksmus nustatant šiuos lygius.

Nesvarstyta

 

136.           

LRV

41

2

1

 

2.17. Siekiant tinkamai užtikrinti vaiko interesus, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  41 straipsnio 2 dalies 1 punktą – nurodyti, kad, esant tarnybiniam būtinumui, vaiko atvejo vadybininkas turi teisę neatlygintinai gauti iš sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje priregistruotas vaikas, išvadas dėl vaikui suteiktų ir reikalingų suteikti sveikatos priežiūros paslaugų, arba išvadas dėl vaiko atstovų pagal įstatymą sveikatos būklės iš sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje jie priregistruoti (asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojai nurodo, ar jų sveikatos būklė leidžia pasirūpinti vaiku).

Nesvarstyta

 

137.           

LRV

41

5

1

 

2.18. Siekiant, kad ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo su juo tvarkos nustatymo, kiti ginčai dėl vaiko būtų sprendžiami greičiau ir mažėtų teismų darbo krūvis, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  41 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„1) siunčia vaiko tėvus ar jo atstovus pagal įstatymą gauti paslaugų ir koordinuoja jų teikimą, prireikus suteikia vaiko tėvams ar jo atstovams pagal įstatymą informaciją apie galimybes dalyvauti pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo, vaiko apsaugos nuo smurto užtikrinimo mokymuose ir informaciją apie kitas šeimai reikalingas paslaugas;“.

Nesvarstyta

 

138.           

LRV

42

2

 

N

2.19. Siekiant įtvirtinti prašymo dėl leidimo paimti vaiką iš tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjimą teismo tvarka, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 42 straipsnį 2 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„2. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka paėmusi vaiką iš jam nesaugios aplinkos arba nustačiusi, kad yra pagrindas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju paimti vaiką iš jam nesaugios aplinkos, ne vėliau kaip per 1 dieną kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. Leidimas paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek šis įstatymas ir kiti įstatymai nenustato kitaip.“

Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  42 straipsnio 2, 3, 4 dalis reikėtų laikyti atitinkamai 3, 4, 5 dalimis.

Nesvarstyta

 

139.           

LRV

42

6

 

N

140.          2.20. Siekiant numatyti galimybę teismo nutartį leisti arba atsisakyti leisti paimti vaiką iš šeimos skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  42 straipsnį 6 dalimi ir ją išdėstyti taip:

141.          „6. Teismo nutartis leisti ar atsisakyti leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gali būti skundžiama atskiruoju skundu apygardos teismui. Teismo nutartis leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą vykdoma skubiai. Atskirojo skundo dėl teismo nutarties leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo. Atskirojo skundo padavimas dėl nutarties atsisakyti leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą sustabdo šios nutarties vykdymą.“

Nesvarstyta

 

142.           

LRV

45

1

 

 

2.21. Siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  45 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Vaikas, paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą ar iš jam nesaugios aplinkos, laikinai apgyvendinamas pas budinčius globotojus, globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje ar vaikų socialinės globos įstaigoje, įtrauktose į savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą šeimų, šeimynų ar institucijų, galinčių priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu, sąrašą. Prireikus ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kreipiamasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.“

Nesvarstyta

 

143.           

LRV

46

1

 

 

2.22. Siekiant aiškiau apibrėžti vaiko teisių apsaugą užtikrinančių institucijų kompetenciją ir jų atribojimą, taip pat atsižvelgiant į Civilinio kodekso 3.163 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad priemonių vaiko teisėms užtikrinti gali imtis vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras, ir Civilinio kodekso 3.182 straipsnio nuostatą, kad prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriems suteikta teisė kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo, tikslinga apibrėžti Lietuvos Respublikos prokuratūrą kaip atskirą vaiko teisių apsaugą užtikrinančią instituciją, taip pat siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 46 straipsnio 1 dalį – papildyti nuostatomis dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus ir Vyriausybės funkcijų vaiko teisių apsaugos srityje:

2.22.1. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius gerina vaiko teisinę apsaugą, gina vaiko teises ir jo teisėtus interesus, užtikrina tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų įgyvendinimą, atlieka vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą bei kontrolę Lietuvoje.

2.22.2. Vyriausybė užtikrina vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą, koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą įgyvendinant vaiko teisių apsaugą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Nesvarstyta

 

144.           

LRV

47

1

4

N

2.23. Siekiant užtikrinti visapusišką vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą, papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  47 straipsnį 4 punktu ir jį išdėstyti taip:

„4) bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos prokuratūra, Policijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) ir kitomis institucijomis vaiko teisių apsaugos užtikrinimo klausimais.“

Nesvarstyta

 

145.           

LRV

48

2

4

N

2.24. Siekiant gerinti teisėjų, nagrinėjančių bylas, susijusias su vaiko teisių apsauga, kompetenciją, tikslinga nuolat organizuoti teisėjų mokymus, susijusius su vaiko teisių apsaugos užtikrinimu. Siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  48 straipsnio 2 dalį 4 punktu ir jį išdėstyti taip:

„4) kartu su Nacionaline teismų administracija, Teisėjų taryba, Generaline prokuratūra, Vidaus reikalų ministerija organizuoja bendrus ir specializuotus teisėjų, prokurorų, policijos pareigūnų, dirbančių prevencijos ir pagalbos šeimai ir joje augančiam vaikui srityje, mokymus ir kvalifikacijos tobulinimo kursus.“

Nesvarstyta

 

146.           

LRV

48

5

3

 

2.25. Siekiant, kad baudžiamojo proceso veiksmus, susijusius su vaikais, tirtų pareigūnai, turintys specialiųjų žinių, reikalingų darbui su nepilnamečiais, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  48 straipsnio 5 dalį 3 punktu ir jį išdėstyti taip:

„3) užtikrina, kad Policijos departamento generalinis komisaras sudarytų teisines ir administracines prielaidas tam, kad policijos pareigūnai, pagal savo kompetenciją vykdantys vaiko teisių apsaugą, turėtų specialiųjų žinių, reikalingų darbui su vaikais.“

Nesvarstyta

 

147.           

LRV

48

6

 

N

2.26. Siekiant užtikrinti veiksmingą viešojo intereso gynimą vaiko teisių srityje, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  48 straipsnį 6 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„6. Lietuvos Respublikos prokuratūra, vykdydama Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme nustatytas funkcijas, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu ir viešojo intereso gynimu, atlieka ikiteisminius tyrimus ir jiems vadovauja. Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko ir viešąjį interesą gina prokurorai, turintys specialiųjų žinių, reikalingų darbui su vaikais. Generalinė prokuratūra bendradarbiauja pagal pasirašytą susitarimą su socialinės apsaugos ir darbo ministru, vykdo kitas pagal kompetenciją vaiko teisių apsaugos srities funkcijas.“

Nesvarstyta

 

148.           

LRV

49

49

4

4

1

4

 

2.27. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  49 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktuose siūloma įtvirtinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teisę gauti ir tvarkyti asmens duomenis, siekiant teisinio aiškumo ir vadovaujantis teisinio ekonomiškumo principu. Atsižvelgiant į tai, siūloma nurodytas nuostatas išdėstyti viename punkte ir papildyti – numatyti, kad Valstybės vaiko teisių ir apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turi teisę gauti tiek minėtų asmens duomenų, kiek jų būtina šios tarnybos funkcijoms atlikti.

Nesvarstyta

 

149.           

LRV

49

4

1

 

2.28. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  49 straipsnio 4 dalies 1 punkte siūlomą įtvirtinti nuostatą su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, siūloma vietoj žodžių „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nepažeisdama konfidencialumo principo bei asmens duomenų teisinės apsaugos užtikrinimo“ įrašyti žodžius „asmens duomenis, įskaitant ir ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, tvarkyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu“.

Nesvarstyta

 

6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas: daryti pertrauką Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 ir lydimųjų projektų Nr. XIIIP-355 - XIIIP-358 svarstyme ir siūlyti pagrindiniam Socialinių reikalų ir darbo komitetui kreiptis į Seimo valdybą su prašymu sudaryti darbo grupę šiems Įstatymų projektams tobulinti.

7. Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 0, susilaikė – 0.

8. Komiteto paskirti pranešėjai: R. Šalaševičiūtė, S. Šedbaras.

 

Komiteto pirmininkas                                                                                                                                                                         Julius Sabatauskas

 

 

 

 

Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Martyna Civilkienė