Stenogramą galima rasti |
Seimo posėdžių stenogramų rinkinyje Nr. 14, 2023Seimo posėdžių stenogramų rinkinys Nr. 7, 2022 |
(Stenogramų leidiniai › 2020–2024 m. kadencija) |
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
IV (PAVASARIO) SESIJOS
RYTINIO posėdžio NR. 182
STENOGRAMA
2022 m. birželio 16 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo
Pirmininkė V. ČMILYTĖ-NIELSEN
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas P. SAUDARGAS
PIRMININKĖ (V. ČMILYTĖ-NIELSEN). Labas rytas, gerbiami kolegos. Kviečiu užimti savo vietas. Pradedame birželio 16 dienos, ketvirtadienio, rytinį Seimo posėdį. (Gongas)
M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato vyriausiasis specialistas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas G. Nausėda. (Plojimai)
G. NAUSĖDA. Prašom sėsti.
PIRMININKĖ. Kviečiu Respublikos Prezidentą G. Nausėdą perskaityti savo metinį pranešimą.
10.02 val.
Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas
G. NAUSĖDA. Mieli Lietuvos žmonės, gerbiamas Lietuvos Respublikos Seime, jau trečią kartą stoju prieš jus, kad apžvelgčiau padėtį Lietuvoje, kaip ir mūsų šalies padėtį pasaulyje. Trečius metus iš eilės kalbėsiu apie iššūkius, kuriuos turime įveikti, kad sustiprintume Lietuvą ir užtikrintume jos saugumą bei klestėjimą. Vos pradėję šių metų pradžioje drąsiau galvoti apie gyvenimą po COVID-19, tapome dar vieno tragiško įvykio liudininkais. Rusijos visa jėga atnaujintas karas prieš Ukrainą parodė, kad baigėsi Lietuvai ir visai Europai tekęs taikos ir sąlyginės ramybės laikotarpis.
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo žengėme greitų pokyčių keliu. Įtvirtinome Lietuvos valstybingumą bei nepriklausomybę, paklojome modernios ekonomikos ir gyvybingos pilietinės visuomenės pamatus. Jau beveik 30 metų vadovaujamės piliečių priimtos demokratinės Konstitucijos priesakais, 29 metus savo šalyje nematome okupacinės kariuomenės karių, 18 metų esame aktyvūs NATO ir Europos Sąjungos nariai. Visa tai – ypatingi pasiekimai. Jie rodo, kad, iškovoję laisvę, nesėdėjome sudėję rankų. Per tris dešimtmečius daug nuveikėme, siekdami prisitaikyti prie kaimynystės, kuri per amžius buvo ir agresyvi, ir nestabili. Todėl šiandien gebame drąsiai pasitikti pavojų, tvirtai ginti savo principus ir tiesti pagalbos ranką tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Šiandien turime daryti viską, ko reikia Lietuvos žmonių gerovei bei valstybės klestėjimui. Tai reiškia būtinybę veikti trimis svarbiausiomis kryptimis.
Pirma, mes privalome visomis išgalėmis remti Ukrainą ir jos žmones kovoje už laisvę, orumą ir geresnę ateitį – tai stiprina ir mus pačius.
Antra, turime visais būdais riboti į patvaldystės, imperinio mąstymo ir teritorinės ekspansijos kelią grįžusios Rusijos agresiją, kartu siekdami išlaikyti tarptautinėmis taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką.
Trečia ir svarbiausia mūsų pareiga – bendromis jėgomis užtikrinti, kad pasikeitusioje geopolitinėje aplinkoje Lietuvos valstybė išliktų stipri, atspari, auganti ir pasitikinti savimi.
Gerbiamieji, didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad su pirmuoju uždaviniu tvarkomės tiesiog pavyzdingai. Pirmosiomis karo savaitėmis ir mėnesiais Lietuvos žmonės demonstravo susižavėjimo vertą vienybę ir solidarumą. Lietuvos ir Ukrainos bendrystę išreiškėme ne tik mėlynos ir geltonos spalvos vėliavų jūra, bet ir nuoširdžiu svetingumu. Atviromis širdimis priėmėme dešimtis tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių. Apgaubėme juos dėmesiu ir rūpesčiu. Iki šiol dosniai aukojame, kad Ukrainos žmones, kad ir kur jie būtų, pasiektų gyvybiškai svarbi humanitarinė pagalba. Vieni pirmųjų pradėjome teikti ir karinę paramą Ukrainai. Perduodame jai tiek ginkluotės ir amunicijos, kiek galime sau leisti, išlaikydami Lietuvos gynybinį pajėgumą. Esame vieni lyderių ir pagal privačiai siunčiamos karinės pagalbos kiekį.
Ukrainos gynėjai šiandien naudoja šaudmenis, važiuoja automobiliais, naikina priešo orlaivius ir tankus raketomis, vykdo žvalgybą ir koreguoja artilerijos ugnį bepiločiais aparatais, gautais iš Lietuvos. Užtikrinu, kad Lietuva ir toliau rems Ukrainą visomis priemonėmis. Remsime, nes ji yra mūsų broliška šalis, kovojanti už savo ir mūsų laisvę. Remsime, nes tikime tvirta ukrainiečių tautos valia kurti nepriklausomą ateitį. Tikime jos ateitimi Europos Sąjungos šeimoje.
Sugrįžus taikai – o ją būtinai grąžins Ukrainos didvyrių galia ir pasiaukojimas – Lietuva padės ukrainiečiams atstatyti savo šalį. Mes tam ruošiamės jau šiandien. Man tai yra asmeninis įsipareigojimas. Savo akimis mačiau sugriautus ukrainiečių namus, iš kurių liko tik pajuodusios sienos. Dar skaudžiau išgyvenu dėl nepataisomai sužalotų žmonių gyvenimų. Tikiu, dėl paramos Ukrainai sutarsime visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų ar prioritetų, nes karas Ukrainoje – visų mūsų karas. Karas prieš gaivalą, kuris jau buvo mus 50 metų „išvadavęs“ nuo žmogiškojo orumo, valstybingumo ir laisvės. Neleisime blogiui triumfuoti dar kartą!
Gerbiamieji, šiandien Ukrainoje sprendžiamas visos Europos likimas. Todėl labai svarbu pažaboti Rusijos imperines ambicijas veikiant išvien su mūsų draugais ir sąjungininkais. Šiandien jų – kaip niekad daug.
Pirmiausia turime užtikrinti, kad Europos Sąjungos ir NATO šalys veiktų vieningai, greitai ir ryžtingai. Laikau tai savo pagrindiniu tikslu. Telkdamas paramą Ukrainai ne kartą susitikau su Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų šalių vadovais. Ypatingą dėmesį skyriau vieningos regioninės pozicijos formavimui su artimiausiais kaimynais – Lenkija, Latvija, Estija, Šiaurės šalimis. Palaikau konstruktyvų darbinį ryšį su Europos Sąjungos ir NATO institucijų vadovais. Nuo pat vasario mėnesio pagrindinė pokalbių ir susitikimų tema buvo Rusijos agresija Ukrainoje. Nuosekliai siekiau perduoti aiškią ir nedviprasmišką žinią, kad viso laisvojo pasaulio pareiga yra padėti Ukrainai ir duoti atkirtį Rusijai. Tą patį darė ir Seimo nariai, tai yra jūs, ir Vyriausybė, ir visas Lietuvos diplomatinis korpusas.
Rezultatai – prieš mūsų akis. Jau pirmosiomis karo savaitėmis Europos Sąjunga paskelbė beprecedentes sankcijas, kurių tikslas – reikšmingai apriboti Rusijos finansines ir ekonomines, taip pat technologinio atsinaujinimo ir pažangos galimybes. Šios sankcijos, suderintos su transatlantiniais sąjungininkais, vis stipriau veržia Rusijos energetikos išteklių eksportą, nuo kurio labiausiai priklauso Kremliaus gebėjimas finansuoti karą. Tačiau ilgalaikis strateginis mūsų tikslas – pasiekti, kad ES ir NATO šalys išsilaisvintų iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Šioje srityje Lietuva jau dabar – akivaizdi lyderė. Tuo visi galime didžiuotis. Prieš kelis dešimtmečius supratę, kad Rusija išnaudoja energetiką šantažui ir manipuliavimui, sutelkėme politinę valią ir įgyvendinome būtinus pokyčius. Naujausi įvykiai parodė, kad buvome visiškai teisūs. Svarbus pasiekimas yra ir šiemet anksčiau laiko užbaigtas GIPL dujotiekio projektas. Jis leidžia ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir kitoms regiono šalims apsirūpinti gamtinėmis dujomis, pasinaudojant viena kitos terminalų ir saugojimo pajėgumais.
Tačiau kai kurių darbų dar nespėjome atlikti. Pirmiausia, turime tinkamai pasirengti ir kiek įmanoma anksčiau atlikti elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa, taip galutinai įtvirtintume savo energetinę nepriklausomybę.
Antra, privalome įgyvendinti jau priimtus įstatymus ir persiorientuoti į atsinaujinančią energetiką. Tai puikus būdas kurti naujas darbo vietas ir daugiau investuoti mūsų regionuose. Be to, tai priešnuodis energijos išteklių brangimui. Visiškai akivaizdu – kuo daugiau bus atsinaujinančios energetikos Lietuvoje ir Europoje, tuo mažiau poreikio žvalgytis į iškastinius išteklius Rytuose. Europos šalims išsivadavus iš Rusijos energetinio diktato, atsirastų prielaidos visiškam politiniam ES savarankiškumui. Pagaliau baigtųsi telefoninių skambučių su nuolankiais prašymais Maskvai era. Verta dėl to pasistengti!
Lietuvos pareiga ir interesas taip pat yra stiprinti ES Rytų partneres. Kiekvienos iš jų atsparumas ir gebėjimas įgyvendinti demokratines reformas stiprina viso regiono, o kartu – ir Lietuvos saugumą. Pastarųjų metų patirtis įtikinamai parodė, kad ekonominėje ir politinėje Rusijos įtakoje atsidūrusių valstybių priklausomybė de facto lemia jų okupaciją. Taip jau atsitiko Baltarusijoje, kurios režimas ciniškai išmainė šalies suvereniteto likučius į laikinas išlikimo valdžioje garantijas. Negalime leisti, kad toks scenarijus pasikartotų kitose Rytų partnerystės šalyse. Todėl aktyviai puoselėju dvišalius ryšius su šiomis valstybėmis, tą liudija vizitai Moldovoje, Sakartvele, Armėnijoje ir Azerbaidžane. Šių šalių likimas turi rūpėti visai Europos Sąjungai.
Pagrindinis mūsų užsienio politikos strategijos akcentas yra rūpestis, kad visoje Europoje, ypač Baltijos regione, būtų juntama stipri transatlantinė įtaka. Visada to siekėme ir sieksime ateityje. Todėl toliau stipriname karinį ir technologinį bendradarbiavimą su JAV, taip pat ir įgyvendindami Trijų jūrų iniciatyvą. Su Jungtine Karalyste – kurdami Jungtines ekspedicines pajėgas.
Dabartiniu geopolitinių įtampų laikotarpiu Lietuva negali sau leisti prabangos ieškoti aukso vidurio, balansuodama tarp Rytų ir Vakarų. Mūsų pasirinkimas – visiškai aiškus. Vienoje pusėje matome laisvę, kuri leidžia skleistis piliečių gerovei ir orumui, kitoje – tironiją, kuri mindo žmogaus teises ir jį paverčia bereikšmiu sistemos sraigtu arba nusikaltimų įrankiu. Kaip ir prieš tris dešimtmečius, mes renkamės laisvę Vakaruose. Tačiau Rusijos finansinės pakišos, propagandos aparatas ir dešimtmečiais visame pasaulyje kruopščiai megztas įtakos tinklas išlieka grėsminga jėga, kurios negalime nuvertinti.
Ne iš piršto laužtas skepticizmas tų, kurie atsargiai vertina kai kurių Vakarų šalių galimybes atmerkti akis ir pamatyti taip ilgai puoselėtos pragmatiškos politikos Rusijos atžvilgiu ydingumą. Turi keistis ne tik atskirų žmonių, bet ir ištisų demokratinių visuomenių požiūris. Juk mes užstojame skriaudžiamą silpnesnį žmogų ar pasipriešiname prievartai gatvėje. Kodėl turėtume kitaip elgtis valstybių lygiu? Kodėl turime sukti akis į šoną, kai prievartaujama Ukraina? Abejingumas kitų skausmui anksčiau ar vėliau atsigręžia prieš tą, kuris yra abejingas. Lietuva tikrai netylės, kai kiti jaučia skausmą. Demokratinio pasaulio sėkmė priklausys nuo mūsų ryžto, kantrybės ir gebėjimo kalbėti vienu balsu. Kalbėti atvirai ir įtikinamai.
Gerbiamieji, kad ir kaip mums šiandien svarbu sustabdyti Rusijos agresiją Ukrainoje, negalime pamiršti ir savo ilgalaikių tikslų. Privalome įgyvendinti priemones, kurios užtikrintų išorinį ir vidinį mūsų valstybės stabilumą, padidintų visuomenės atsparumą ir skatintų tvarų valstybės augimą. Neatidėliotinas uždavinys šiandien – sustiprinti karinį šalies saugumą. Herojiškas Ukrainos gynėjų pavyzdys rodo, kiek daug galima pasiekti, sutelkus jėgas mirtino pavojaus akivaizdoje. Per pastaruosius aštuonerius metus mes išties nemažai nuveikėme: grąžinome privalomą pradinę karo tarnybą, įvykdėme įsipareigojimą gynybai skirti ne mažiau kaip 2 % BVP, pasiekėme, kad NATO patvirtintų Baltijos šalių gynybos planus ir regione dislokuotų priešakines pajėgas. Vis dėlto artimiausiu metu turime padaryti dar daugiau ir greičiau. Jau visai netrukus artėjančiame NATO viršūnių susitikime Madride tikiuosi ambicingų Aljanso sprendimų, kurie reikšmingai sustiprintų NATO rytinio flango atgrasymą ir gynybą. Lietuvos saugumui teigiamą įtaką turės ir Suomijos ir Švedijos sprendimas prisijungti prie NATO. Tai būtų istorinis įvykis visam Baltijos jūros regionui, nes jame liktų mažiau erdvės Rusijos gąsdinimų ir provokacijų politikai. NATO jau sureagavo į Rusijos grėsmę – plečia oro policijos misiją Baltijos šalyse. Privalome iš esmės sustiprinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių oro gynybos pajėgumus. Efektyvaus atgrasymo taip pat neįsivaizduoju be NATO priešakinių pajėgų kovinio vieneto išplėtimo iki brigados lygio. Dėl to visiškai neseniai sutarėme su Vokietijos kancleriu O. Šolcu. Mūsų pasirengimą priimti sąjungininkų pajėgas pagerins sprendimas įrengti ir pritaikyti pratyboms Rūdninkų poligoną, taip pat investicijos į kitus infrastruktūros objektus. Prastėjant geopolitinei situacijai, turime sparčiai ruoštis visuotinei gynybai. Jau šiais metais krašto apsaugai skirsime 2,5 % BVP. Artimiausiais metais turėsime investuoti dar daugiau, taip pat užtikrinti sistemingą karinio personalo rezervo rengimą ir mokymą. Kuo daugiau mūsų vyrų ir moterų bus pasiruošę ginti valstybę, tuo didesnio atgrasymo efekto galėsime tikėtis. Siekdami visa apimančio saugumo, turime užtikrinti valstybės institucijų, verslo, nevyriausybinių organizacijų, galiausiai – visų piliečių pasirengimą visapusiškai remti ginkluotą gynybą. Kiekvieno iš mūsų indėlis reikšmingas. Nuo to, kaip būsime pasirengę reaguoti į taikos metu galinčias susidaryti kritines situacijas, gali priklausyti ir mūsų gebėjimas organizuoti civilinę gynybą ir neginkluotą pasipriešinimą.
Kaimynystėje turime ir nesaugią Astravo atominę elektrinę – dar vieną agresyvios Rusijos ir Baltarusijos politikos įrankį. Todėl būtina kuo greičiau užbaigti Krizių valdymo centro kūrimo darbus, pradėti rengti nacionalinio lygmens civilines pratybas, pereiti nuo deklaracijų prie darbų stiprinant priešgaisrinę ir civilinę saugą. Iki šiol nėra įtikinamai atsakyta į visuomenei kilusius klausimus dėl kolektyvinės apsaugos statinių pakankamumo. Būtina užtikrinti, kad visos savivaldybės turėtų gerai aprūpintų slėptuvių, kurios atlieptų bent minimalius poreikius. Galime neabejoti – priešiškos jėgos mūsų budrumą bandys pačiais netikėčiausiais būdais. Prieš metus tai jau parodė mūsų pasienyje prasidėjusi nelegalios migracijos krizė. Tiek Baltarusijos režimas, tiek ir jį kontroliuojanti Rusija įrodė pasiryžę be jokių skrupulų destabilizuoti ne tik Lietuvą, bet ir kitas kaimynines Europos Sąjungos ir NATO šalis. Organizuodami masinę migraciją iš trečiųjų šalių, jie pavertė migrantus politinio šantažo ir keršto akcijos „patrankų mėsa“. Stumdami niekuo dėtus žmones į pavojų, autoritariniai režimai dar kartą parodė savo panieką prigimtinėms žmogaus teisėms. Kita vertus, šios hibridinės atakos akivaizdoje įsitikinome, kad galime pasikliauti savo draugų ir sąjungininkų parama. Galima pagirti ir Lietuvos institucijas, kurios taip pat gana sėkmingai prisitaikė prie pakitusios padėties pasienyje ir suvaldė hibridinę ataką. Svarbiausia, kad migracijos krizė suteikė akstiną pradėti ilgai atidėliotus darbus, stiprinančius Lietuvos valstybinės ir Europos Sąjungos išorinės sienos apsaugą.
Gerbiamieji, dar viena krizė, ilgą laiką bandžiusi mūsų kantrybę, atslūgo prieš šią vasarą. Po poros ilgų ir sunkių metų su COVID-19 pandemija grįžome į mums įprastą gyvenimą. Daugiau nei 80 % paskiepytų suaugusių Lietuvos gyventojų šiandien gali kliautis bent daline vakcinų apsauga. Daugiau nei milijonas pasveiko nuo ligos. Susirgimų ir mirčių nuo COVID-19 kasdien nustatoma dešimtis kartų mažiau nei metų pradžioje. Visa tai leidžia mums kiek lengviau atsikvėpti. Nebeliko privalomo kaukių dėvėjimo ir kitų griežtų gyvenimo apribojimų. Tačiau, net ir pandemijai virstant endemija, negalime per daug atsipalaiduoti. Virusas vis dar šalia. Mes turime būti pasirengę efektyviai valdyti naujus ligos protrūkius, galimą naujų susirgimų bangą rudenį. Ypač svarbu pasirūpinti vyresnio amžiaus žmonių saugumu. Nors vakcinų šiuo metu pakanka, būtina apsirūpinti testais, vaistais nuo COVID-19, apsaugos priemonėmis, vietomis gydymo įstaigose. Koronavirusas negali vėl ir vėl trikdyti nei gydymo, nei švietimo įstaigų darbo, o ir apskritai viešojo gyvenimo. Tikiuosi, nepamiršome pandemijos pamokų. Dabar pats laikas kritiškai įvertinti, kas mums pavyko, o ką vertėjo daryti kitaip.
Turime pripažinti, kad, siekdami efektyviai kovoti su COVID-19 pandemija, ne visada radome bendrą kalbą dėl priemonių, kaip tai pasiekti. Problemų kilo ir dėl nenoro įsiklausyti į tai, ką sako ekspertai. Net ir sutarus, kad pandemijos valdymą turi lemti specialistų nuomonė, koją kišo politiniai išskaičiavimai, siekis eiti lengviausiu keliu, vengimas pripažinti klaidas ir jas taisyti. Reikalavimai „netrukdyti dirbti“, deja, tapo priedanga neveiklumui, dreifavimui be aiškaus plano, vėlavimui įgyvendinti ekspertų rekomendacijas arba pasiteisinusią užsienio šalių patirtį.
Visuomenės informavimas ir raginimas skiepytis vyko prastai. Tapome etikečių klijavimo ir suvešėjusios nepagarbos žmogui liudininkais. Nuspręsta, kad rimbas veikia daug geriau už meduolį, o su žmonių bendruomene galima elgtis kaip su vakcinuojama kaimene. Rezultatas buvo priešingas tam, kurio tikėtasi, – skiepijimosi tempu ėmėme atsilikti nuo Europos Sąjungos vidurkio, pažeidžiamiausių grupių vakcinacijos ir revakcinacijos lygis liko mažas, o neproporcingi ir mokslu nepagrįsti testavimo ribojimai brangiai kainavo mums visiems. COVID-19 krizė netrukus virto pasitikėjimo politikais krize.
Ir net dabar, kai pandemijos grėsmė atsitraukė, padėtis sveikatos apsaugos sistemoje išlieka sudėtinga. Nors atsirado teigiamų pokyčių – apsispręsta dėl greitosios medicinos pagalbos pertvarkos, įvestos gydymo įstaigų vadovų kadencijos, pajudėjo sveikatos tinklo pertvarkos projektai, – žmonės nejaučia pagerėjimo, veikiau atvirkščiai. Skubių sprendimų reikalauja sveikatos paslaugų prieinamumas. Absoliučiai nenormalu, kad metai iš metų turime situaciją, kai eilės pas vaikų raidos specialistus tenka laukti po 4 mėnesius, ne ką trumpiau – apsilankymo pas vaikų psichiatrus, kardiologus, kraujagyslių chirurgus. Atmintin įstrigo prieš kelias savaites girdėtas vienos senolės pasakojimas per radiją – ji nuo ligos pradžios iki diagnozės bei paskirto gydymo eilėse praleido 8 mėnesius. Pernelyg daug mūsų žmonių, laiku negavę kokybiškos pagalbos, suserga ir miršta per anksti.
Planuodami sveikatos reformą, toliau sukiojamės tikslų ir uždavinių verpete. Ką reikia padaryti, jau žinome. Didysis klausimas – kaip ir kada. Štai kodėl turime vieną kartą pereiti nuo deklaracijų prie konkrečių priemonių. Sveikatos apsaugos reforma žmonėms turi atnešti labai aiškų kokybinį pokytį.
Kol kas nesulaukiame žingsnio pirmyn, įgyvendinant ankstesnės Vyriausybės pradėtą slaugos ir globos sistemos reformą. O ji tiesiog būtina, siekiant sumažinti artimųjų naštą slaugant sunkiai sergančius ar negalią turinčius asmenis. Supraskime pagaliau: tolygiai kiekvienam žmogui prieinamos kokybiškos sveikatos, švietimo, kultūros ir socialinės paslaugos – pagrindinis vaistas regionų atskirčiai mažinti, taip pat demografiniams iššūkiams spręsti. Nuo to priklauso daugelio žmonių gyvenimo gerovė. Lietuvoje struktūrinės reformos dažnam, deja, iki šiol asocijuojasi su „grupės draugų“ vykdomu pinigų įsisavinimu, o ne su kokybiniu pokyčiu. Atsikratyti šio įvaizdžio padės tik naujos ir nesuvaidintos valstybės sėkmės istorijos.
Gerbiamieji, pastaruoju metu mus visus spaudžia ir mūsų solidarumo reikalauja dar viena – infliacijos – krizė. Metų pradžioje pradėjome gerokai daugiau mokėti už šildymą, dujas ir elektrą, taip pat degalus, maistą ir paslaugas. Pirmą kartą per ilgą laiką atlyginimai ir socialinės išmokos auga kur kas lėčiau negu kainos. Pinigų nuvertėjimas ryja pensijų didinimo naudą. Labiausiai nuo prekių brangimo nukenčia tie, kurie gauna mažiausias pajamas: senjorai, žmonės su negalia, skurdžiau gyvenančios šeimos. Jų patiriamas infliacijos poveikis – dar didesnis ir skaudesnis. Visa tai lėmė priežastys, kurių mes negalime kontroliuoti. Tačiau infliacijos pasekmės gali ir turi būti švelninamos. Todėl daugiau nei prieš 4 mėnesius pateikiau siūlymą Seimui ne tik sparčiau didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, bet ir šiuo kritiniu laikotarpiu paremti senjorus, žmones su negalia bei šeimas tikslinėmis vienkartinėmis išmokomis. Girdėjau daug skeptiškų balsų. Atsirado aiškinančių, kad valstybė neturi pinigų, kad išaugusios žmonių pajamos dar labiau skatins infliaciją ir kad apskritai nereikia skubėti. Lyg ir taip nebūtume vieni paskutinių Europoje, susiruošusių reaguoti į rekordinę infliaciją.
Vis dėlto, nors ir sugaišus daug laiko, politinė valia atsirado. Pavyko sutarti, kad žmonių pajamas būtina didinti. Antrąkart per metus pakeltas NPD dirbantiems asmenims, numatyta papildoma pagalba senjorams ir žmonėms su negalia. Padidinta ir socialinė parama, išplėstas kompensacijų už šildymą prieinamumas, pusmečiui paskirtos kompensacijos už elektrą ir dujas. Tačiau energijos, maisto bei kitų produktų ir paslaugų brangimas tęsiasi toliau ir net spartėja. Todėl gali tekti dar kartą švelninti infliacijos poveikį nesibaigus šiems metams. Svarbu užtikrinti, kad tokia intervencija mokesčių mokėtojų pinigais būtų skirta pažeidžiamiausiems namų ūkiams, o ne visiems, net ir milijonines pajamas gaunantiems, elektros ir dujų vartotojams.
Būkime realistai – ligšiolinis gyventojų pajamų augimas neleis gilėti socialinei atskirčiai ir skurdui, tačiau vargu ar padės juos sumažinti. Todėl kryptinga socialinė politika tampa dar svarbesnė. Ji turi būti nukreipta į pažeidžiamiausias visuomenės grupes. Tik taip galime pasiekti, kad teisingumo jausmo valstybėje rastųsi daugiau. Žmonės turi jausti, kad gali pasitikėti valstybės institucijomis, kad jie nepalikti vienui vieni kovoti su neteisybe, kad Lietuva pamažu tolsta nuo laukinio kapitalizmo ir artėja prie vakarietiško gerovės valstybės modelio.
Kai kurie pokyčiai socialinės apsaugos srityje nuteikia optimistiškai. Galutinai įvestas spartesnio pensijų indeksavimo modelis, jo siekiau nuo 2019 metų, leis kasmet papildomai didinti pensijas, kol jos pasieks bent 50 % vidutinio darbo užmokesčio. Taip pat pagaliau atsirado ir vienišo asmens išmoka. Vilčių teikia pastangos žmones su negalia įlieti į darbo rinką, taip pat pradėjusi veikti asmeninio asistento paslauga. Kviečiu ieškoti būdų, kaip užtikrinti didesnį paslaugų prieinamumą, taip pat informacijos ir aplinkos pritaikymą žmonių su negalia poreikiams. Žmonių su negalia gyvenimo kokybės klausimas nebegali būti nišinis vienos, daugiausia – dviejų ministerijų darbas. Norėtųsi matyti gerokai didesnes visų ministrų, kaip ir viešojo sektoriaus įstaigų vadovų, pastangas savo kuruojamose srityse. Daugiau drąsių idėjų ir gerovę keliančių sprendimų mums reikia ir stiprinant šeimas. Kviečiu kurti ne butaforines, o realiai prieinamas ir kokybiškas vaikų užimtumo, švietimo, sveikatos, kultūros, socialines paslaugas, taip pat sąlygas dirbti ir aktyviai leisti laisvalaikį, įsigyti būstą.
Stiprindami ir gausindami viduriniąją klasę – mūsų ekonomikos stuburą – privalome kurti daugiau kokybiškų darbo vietų regionuose, telkti pastangas švietimo kokybei gerinti ir inovacijoms plėsti. Galiausiai mūsų pareiga – tolygiau ir teisingiau paskirstyti ekonomikos kuriamą pridėtinę vertę. Rimta problema išlieka Lietuvos mokesčių sistemoje užkoduotas neteisingumas. Tartum visi šią problemą supranta, visi pritariamai linksi galvomis, tačiau skambūs pažadai įgyvendinti ambicingą mokesčių reformą, deja, jau kažkelintą kartą baigėsi niekuo. Vyriausybei jau beveik nebeliko laiko įgyvendinti vieną iš svarbiausių savo programos elementų. Verslas lieka nežinioje, o gyventojai pamažu praranda viltį, kad mokesčių srityje kada nors atsiras daugiau tvarkos, skaidrumo ir paprastumo, sumažės nepelnytų privilegijų ir landų piktnaudžiauti.
Planuota mokesčių reforma turėjo paskatinti ir investicijas, kurios šiandien mums kaip niekada reikalingos. Deja, mindžikavimas vietoje jau pradeda kelti riziką tvariam Lietuvos ekonomikos augimui. Kartu valstybė pasmerkiama toliau gyventi sunkios dietos režimu. Mūsų įsipareigojimai didėja, tačiau nėra padengiami papildomai gautomis ar uždirbtomis valstybės biudžeto pajamomis. Daug vilčių dėta ir į žadėtą valstybės tarnybos stiprinimą bei efektyvinimą. Tačiau viešasis sektorius toliau kraujuoja, jį palieka geriausi ir perspektyviausi darbuotojai.
Gerbiamieji, kalbėdamas apie sudėtingą padėtį viešajame sektoriuje, negaliu nutylėti sunkumų, kuriuos patiria teismų sistema. Ji šiuo metu išgyvena ne geriausius laikus. Teisėjų atlyginimai tampa vis mažiau konkurencingi, o pati profesija praranda patrauklumą. Tai yra pavojinga, nes teismai yra konstituciškai atsakingi už teisingumo vykdymą. Nuo pat kadencijos pradžios siekiau glaudžiai bendradarbiauti su teismų savivalda, kuriai skirtas anaiptol ne simbolinis vaidmuo, stiprinant visos sistemos efektyvumą, užkardant bet kokias neetiško teisėjų elgesio apraiškas, siekiant tolygaus teisėjų darbo krūvio paskirstymo. Siekdamas permainų, pateikiau konkrečių pasiūlymų, jie dėl sunkiai suvokiamų priežasčių itin lėtai skinasi kelią Seime. Kaip, beje, ir kai kurių teisėjų tvirtinimo procedūros, kurios jau tapo užkulisinių kovų arena. Jei norime padidinti piliečių pasitikėjimą savo valstybe, privalome toliau stiprinti ne tik teismus, bet ir ikiteisminio tyrimo įstaigas bei prokuratūrą.
Teigiamų pokyčių jau įvyko viešųjų pirkimų sistemoje. Jos pertvarką inicijavau, siekdamas didesnio viešųjų pirkimų profesionalumo ir efektyvumo. Siūliau patikėti pirkimų vykdymą profesionalioms centrinėms perkančiosioms organizacijoms, depolitizuoti viešųjų pirkimų komisijas ir į jas įtraukti atestuotus specialistus, taip pat strateginius viešųjų pirkimų politikos klausimus spręsti visos valstybės mastu. Deja, Seimui pritrūko politinės valios priimti pasiūlymus visa apimtimi. Nors Vyriausybei, kitaip nei savivaldybėms, palikta galimybė spręsti dėl valstybės institucijų ir įstaigų pirkimų centralizavimo masto, šia teise turi būti naudojamasi atsakingai. Priešingu atveju ir toliau dreifuosime nuo vieno viešųjų pirkimų skandalo prie kito.
Kitas svarbus žingsnis – inicijuotas naujos redakcijos Korupcijos prevencijos įstatymas, kuriuo siekiau skatinti skaidrumą ir gerųjų patirčių taikymą. Parengtas pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijas, jis turėtų išjudinti beveik porą dešimtmečių nesikeitusią ankstesnę tvarką.
Pagirtina ir kelių sistemos finansavimo pertvarka, leisianti savivaldybėms geriau prognozuoti lėšų naudojimą ir tvariau planuoti kelių rekonstrukciją. Čia tikrai liko mažiau erdvės korupcijai ir sprendimų politizavimui. Apskritai atėjo metas į Lietuvos susisiekimo plėtrą pažvelgti XXI amžiaus žmonių akimis. Deja, būtent šioje srityje kol kas brangiai mokame už strateginio mąstymo stoką ir ilgametį abejingumą viešosioms paslaugoms.
Regionuose sunykus, o priemiesčiuose taip ir neatsiradus kokybiškam viešajam transportui, chaotiškai augo privačių transporto priemonių skaičius, o atitinkamai – ir eismo spūstys bei oro tarša. Šimtus milijonų eurų kasmet atiduodame naftos pardavėjams ir perdirbėjams. Kada gi pagaliau pripažinsime, kad tai – akligatvis? Užtektų atidžiau apsidairyti ir įsitikintume, kad sveikatos įstaigų ir mokyklų tinklų pertvarka jau dabar kuria būtinybę regionuose stiprinti viešąjį transportą, kurti naujas pavėžėjimo paslaugų platformas. Neturiu iliuzijų – laukia ilga ir vingiuota kelionė link modernaus susisiekimo modelio, joje teks įveikti ir įpročių inerciją, ir biurokratines kliūtis. Tačiau tikiu, kad mes šį kelią įveiksime.
Gerbiamieji, būdamos arčiausiai žmonių, savivaldos institucijos geriausiai jaučia tikruosius visuomenės poreikius. Neatsitiktinai būtent jos atliko ypač svarbų vaidmenį, įveikiant pandemijos ir nelegalios migracijos krizes. Todėl išties apmaudu, kad centrinės valdžios ir savivaldybių santykius iki šiol temdo nesusikalbėjimas ir neįvykdyti pažadai. Tik paskutinę akimirką suskubta taisyti akibrokštą, kai Lietuvos rinkėjai galėjo netekti teisės tiesiogiai rinkti savivaldybių merus. Nepaisant skambių pareiškimų ir net parlamentinių partijų pasirašyto susitarimo, savivaldybių finansinio savarankiškumo klausimas iki šiol neišspręstas. Kitaip tariant, ir toliau žadama įvykdyti pažadą. Todėl pateikiau Seimui Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo pataisas, skirtas išplėsti savivaldybių galimybes skolintis investicijoms į klimato kaitos švelninimo ir viešojo sektoriaus ar ekonomikos skaitmeninimo projektus.
Tikiu, kad Lietuvos savivalda gali atlikti reikšmingą vaidmenį, stiprinant aplinkosaugą bei kovojant su klimato kaita. Kartais pakanka jai tiesiog netrukdyti. Neseniai Vilnius ir Tauragė parodė sveikintiną ambiciją, prisijungę prie 100 ES miestų, siekiančių klimatui neutraliais tapti dar iki 2030 metų. Su komanda dirbdamas regionuose matau, kad ir kiti Lietuvos regionai bei savivaldybės ieško būdų, kaip diegti naujus žaliuosius sprendimus ir inovacijas. Prisiminkime, kad 2050 metais klimatui neutrali turės būti visa Lietuva. Tam, kad suspėtume pasiruošti, jau iki 2030 metų privalome reikšmingai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Mūsų tikslai net drąsesni nei visos Europos Sąjungos, bet jei nesukursime sprendimų algoritmo, jie liks tuščiomis deklaracijomis. Deja, nepaisant Aplinkos ir kitų ministerijų įdirbio, valdančioji dauguma iki šiol nesutaria dėl sprendimų, reikalingų Nacionalinei klimato kaitos valdymo darbotvarkei įgyvendinti. Vis dar nėra aišku, kaip mažinsime šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas transporto sektoriuje.
Karas Ukrainoje parodė, kad žemės ūkis yra strateginė, nacionalinį saugumą užtikrinanti sritis. Ji padės mums siekti ir aplinkosaugos tikslų. Kokybiniai pokyčiai ir aiškūs žemės ūkio politikos prioritetai, dėl kurių sutarėme skirdami ministrą, tapo dar aktualesni. Deja, vis dar laukiame ministro darbo vaisių – ar tai būtų trumpųjų maisto tiekimo grandinių skatinimas, ar teisingesnis tiesioginių išmokų paskirstymo mechanizmas. Tuo tarpu stringantis dialogas su ūkininkais tapo nuolatinių ir varginančių barnių šaltiniu.
Prisijungę prie pasaulinės miškų išsaugojimo Glazgo deklaracijos, įsipareigojome iki 2030 metų užkirsti kelią miškų nykimui. Nors šiemet pagaliau pavyko rasti sprendimus dėl Punios šilo apsaugos, susirūpinimą kelia įstrigusios derybos dėl Nacionalinio miškų susitarimo. Jei iš tiesų norime ateities kartoms palikti žalią ir jaukią gyventi Lietuvą, privalome sutelkti politinę valią ir įveikti biurokratines kliūtis, o kai kada – ir verslo pasipriešinimą, būkime atviri. Veikti reikia šiandien, nes rytoj bus tiesiog per vėlu.
Gerbiamieji, ne pirmus metus sprendžiame uždavinį, kaip padėti atsiskleisti Lietuvos ekonomikos potencialui ir konkurencingumui. Praėjo laikai, kai mums buvo būtinos bet kokios investicijos. Lietuvos privalumas nebėra ir nebebus vien tik pigi darbo jėga. Praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo įstojimo į Europos Sąjungą, mūsų žmonės nusipelno oraus atlygio už savo gebėjimus ir darbą. Todėl verslas, kuris grindžia savo konkurencingumą mažu darbo užmokesčiu, ieškos kitų investavimo vietų. Ir sėkmės jam. O mes laukiame investicijų, kurios garantuos kokybinę mūsų ekonomikos pažangą.
Spartaus šalies ūkio augimo neįsivaizduoju be sumanios ekonominės diplomatijos ir valstybės pastangų atverti mūsų verslui naujas rinkas. Vis dėlto šiais metais dalis Lietuvos verslo nukentėjo dėl audringos Kinijos reakcijos į taivaniečių atstovybės atidarymą Vilniuje. Planuojant šį sprendimą, remtasi prielaida, kad Kinijos atsakas apsiribos eksporto bei importo operacijų suvaržymu ir neapims poveikio trečiųjų šalių verslui Lietuvoje. Ši prielaida pasirodė besanti pernelyg optimistiška. Dar blogiau – nebuvo pasirengta atsakomiesiems veiksmams. Nebuvo laiku įspėti verslo atstovai. Priminsiu, kad dar visai neseniai Lietuvos verslininkai buvo raginami plėtoti bendradarbiavimą su Kinijos įmonėmis. Tačiau šiais metais tiems, kurie patyrė nuostolių, buvo pasiūlyta pakentėti. O tarp eilučių – dar ir patylėti.
Valstybė turi padėti verslui atverti langus į alternatyvias rinkas, diversifikuoti eksportą ir investicijas. Principas „kerti mišką, skiedros lekia“ yra ne tik trumparegiškas, bet ir moraliai neatsakingas. Strateginis Lietuvos ekonominės politikos tikslas – orientuotis į didelės pridėtinės vertės kūrimą. Jis leistų išvengti „vidutinių pajamų spąstų“. Toks uždavinys įveikiamas tik mokslo žiniomis grįstai ekonomikai, kuri geba sėkmingai diegti naujausius mokslo pasiekimus. Optimizmo teikia biotechnologijų, informacinių technologijų, lazerių ir kitų sektorių sėkmės istorijos, konkurencingumu jiems nenusileidžia ir tradiciniai ūkio sektoriai. Naujų horizontų Lietuvai atveria 2,2 mlrd. eurų vertės finansavimas iš Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo fondo, dėl kurio daug derėtasi europiniu lygiu. Kol Lietuva tebėra finansinės paramos gavėja, mūsų atsakomybė prieš ateities kartas – laiku ir efektyviai ją panaudoti.
Lietuvos pažanga neįsivaizduojama be plačios skaitmenizacijos, atveriančios visapusišką prieigą prie duomenų ir užtikrinančios teisę į informaciją. Teigiamo postūmio artimiausiu metu galime tikėtis iš įsteigtos nacionalinės plėtros institucijos. Jos užuomazgos – Nacionalinio plėtros banko idėja, kurią daugelis iš pradžių sutiko skeptiškai, tačiau galiausiai ji įleido šaknis, įveikė pasipriešinimą ir, viliuosi, bus tinkamai įgyvendinta, išplėsdama mūsų galimybes užtaisyti investicijų finansavimo spragas.
Sveikintinu pokyčiu laikau ir jungtinės Inovacijų agentūros įkūrimą. Kita vertus, jaučiu pareigą konstatuoti, kad mokslas ir verslas Lietuvoje vis dar žengia skirtingais keliais. Nesukūrus mokslo pasiekimų diegimo praktikoje sistemos, mūsų mokslininkų atradimai neperžengs kabinetų ir laboratorijų slenksčio. Taip pat noriu priminti parlamentinėms partijoms jų pažadus didinti mokslo bei eksperimentinių tyrimų finansavimą. Be papildomų finansinių išteklių bus sudėtinga stiprinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą, tarptautiškumą, kryptingai plėsti tyrėjų kompetencijas.
Esu įsitikinęs – tvirčiausiu ilgalaikiu Lietuvos pažangos, atsinaujinimo ir gerovės ramsčiu išliks mūsų švietimas. Pasinaudodamas proga noriu padėkoti mokytojams, švietimo įstaigų vadovams, visai mokyklų bendruomenei už nuoširdžias pastangas užtikrinti Lietuvos vaikų ugdymą pandemijos, o Ukrainos vaikų – priverstinės emigracijos sąlygomis. Jūs nedvejodami atlikote savo profesinę ir pilietinę pareigą ir už tai nusipelnėte didžiausios mūsų pagarbos.
Žvelgdamas į bendrą švietimo padėtį, turiu pastebėti, kad šioje srityje mūsų laukia nemažai iššūkių. Švietimo įstaigų tinklo pertvarkymas tikslingas tiek, kiek sudaro prielaidas kelti bendrą mokyklinio ugdymo kokybę, ypač nutolusiuose regionuose. Mūsų pareiga – užtikrinti galimybes visiems Lietuvos vaikams atrasti ir puoselėti įvairius savo talentus, taip pat palaikyti tuos jaunuolius, kurie siekia mokslo ir karjeros aukštumų.
Dideles viltis sieju su partijų susitarimo dėl švietimo politikos įgyvendinimu. Sprendimai dėl švietimo politikos krypčių ir rezultatų turi remtis jame aptartomis nuostatomis bei rodikliais. Jau pradėtas įgyvendinti Lygaus starto paketas, kurį pasiūliau siekdamas atverti ikimokyklinį ugdymą vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Pasistūmėta ir įtraukiojo ugdymo srityje, tačiau stringa infrastruktūros pritaikymas, vis dar stokojame švietimo pagalbos specialistų ir įtraukties principu gebančių dirbti pedagogų.
Daugiau dėmesio nusipelno profesinio mokymo sistema, ją būtina modernizuoti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Taip pat turime įtvirtinti mokymosi visą gyvenimą principą, be kurio sunku tikėtis sėkmės konkurencingame ir sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.
Siekdamas didinti aukštojo mokslo prieinamumą, pateikiau pasiūlymą mažinti kliūčių įgyti aukštąjį išsilavinimą jaunuoliams, kurie jau turi darbo patirties ar yra įgiję kvalifikaciją. Šio projekto svarstymas gali būti laikomas puikiu valdžios institucijų geranoriškumo ir bendradarbiavimo pavyzdžiu. Daugiau tokių. Tikiuosi, kad jo nuostatas pavyks priimti dar šioje Seimo sesijoje.
Kita vertus, (būsiu atviras) nuvilia sporto politikos būklė. Sugriovę ilgus metus Lietuvoje egzistavusią sporto valdymo sistemą, iš esmės nepasiūlėme nieko efektyvesnio. Sporto šakų federacijos šiandien tampo pernelyg striuką finansinės paramos antklodę, neatlikdamos vaidmens, kuris joms buvo patikėtas reformuojant Kūno kultūros departamentą. Nebeturime patikimai funkcionuojančios aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistemos – sportininkai dažnu atveju paliekami likimo valiai. Kiek dar turime patirti nusivylimų ir gėdos olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, kad atsibustume ir pripažintume – toliau šitaip plūduriuoti nebegalima! Deramo valstybės dėmesio nesulaukia ir fizinio raštingumo nuo mažų dienų ugdymas. Jis iki šiol daugiausia laikosi ant entuziastų pečių.
Nepaisant kultūrinio švietimo plėtros pastaraisiais metais, skatinant kultūros ir švietimo sričių suartėjimą, vis dar negalime kalbėti apie visapusišką kultūros įgalinimą. Stinga priemonių, kurios leistų užtikrinti tolygų kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje, nepriklausomai nuo asmenų socialinės, ekonominės padėties ar gyvenamosios vietos. Kultūros dėmeniui per mažai dėmesio skiriama ir regionų politikoje. Vis dar nesugebame kultūros patraukliai ir įtaigiai pristatyti mūsų mažiesiems, todėl vartus į šį nuostabų pasaulį jie atveria kur kas vėliau, neretai – tik jau tapę suaugusiais.
Įvairiomis progomis iš tribūnų sklinda kalbos apie patriotinį ugdymą ir istorinę savimonę. Tad ar ne gėda, kad per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome perleisti „Aušros“ laikraščio, paklojusio pamatus Vasario 16-ajai? Tenkinamės atsitiktinėmis pabiromis ištraukomis, kurios neleidžia susidaryti net apytikslio vaizdo apie „Aušros“ turinį ir bendradarbių įvairovę, ką jau kalbėti apie sodrią to meto rašinių kalbą. Kol stokojame savo praeities šaknų suvokimo, o į atskiras istorines asmenybes žvelgiame per sovietinės istoriografijos prizmę, nėra ko stebėtis, kad pirmojo nepriklausomos Lietuvos Prezidento Antano Smetonos paminklui taip ir neatsiranda vietos Vilniuje.
Kur kas šviesesnėmis spalvomis matau mūsų kultūros pristatymo pasauliui reikalus. Galime pasidžiaugti mūsų menininkų sėkme tarptautiniuose konkursuose ir bienalėse. Sėkmės sulaukė ne vienas dokumentinis ir meninis filmas, užsienyje gerai žinomas Lietuvos teatras. Svarbiausia, kad ir valstybės parama pasiektų tuos menininkus, kurie labiausiai jos nusipelno.
Gerbiami Seimo nariai, pastarieji metai ne kartą parodė, kad gebame susivienyti tada, kai valstybei kyla išorinės grėsmės. Taip buvo tada, kai patyrėme Baltarusijos režimo diriguojamą migracijos ataką, taip yra ir dabar, kai visos politinės jėgos surėmė pečius Ukrainos labui. Deja, to gebėjimo išgirsti ir išklausyti vienas kitą nuolat pritrūkstame, kai kalbame apie Lietuvos žmonių gerovei būtinus sprendimus. Net neprasidėjusios diskusijos nutraukiamos sausu „ne“. Ne toje Seimo salės pusėje gimę pasiūlymai nugula stalčiuose ar pražilsta, belaukdami Vyriausybės išvadų. Balsuojama ne už ar prieš konkretų siūlymą, o tam, kad oponentui būtų parodyta jo vieta. Ir galiausiai pradedame posėdžiauti skirtingose Seimo salėse. Man svarbu, kad šiandien klausytis metinio pranešimo susirinkote visi – ir pozicija, ir opozicija. Mano, kaip valstybės vadovo, pareiga – padėti dialogui. Tačiau tam reikalinga visų pusių gera valia ir noras ne rinkimų pažadais, o asmeniniu pavyzdžiu diegti kitokią politinę kultūrą. Kol kas to pasigendu. Neabejoju, kad to pasigenda ir Lietuvos žmonės, nes kiekviena politinių ambicijų sužlugdyta gera iniciatyva, kiekvienas vėluojantis sprendimas galiausiai atsiliepia jų gerovei.
Mieli Lietuvos žmonės, karas Ukrainoje pademonstravo ne tik ukrainiečių tautos didvyriškumą, bet ir mūsų tautai būdingą empatiją ir nepakantumą neteisybei. Patys patyrę, kad už savo laisvę ir orumą kartais tenka mokėti krauju, mes remiame ukrainiečius be jokių išlygų ar išankstinių sąlygų. Karas Ukrainoje taip pat parodė jėgą, kurią gali išlaisvinti pilietinė galia, skatinanti veikti greičiau, nei priimami politiniai sprendimai. Mes galime didžiuotis neišsemiama mūsų žmonių energija. Ją turime pasitelkti Lietuvai tenkantiems iššūkiams spręsti.
Tikėdamas mūsų tautos pilietiškumu, paskelbiau „Lietuvos galios“ iniciatyvą. Joje gali dalyvauti visi Lietuvos žmonės, nesvarbu, kokio amžiaus, kilmės, išsilavinimo, pomėgių ar politinių įsitikinimų jie būtų. Ne dėl karo – dėl taikos. Dėl troškimo nuveikti daugiau, nei nurodyta instrukcijoje. Dėl siekio pasitarnauti savo bendruomenei, gatvei, miestui ar visai šaliai. Dėl Lietuvos, kurioje būtų daugiau gėrio, pozityvumo ir savitarpio pagalbos. Todėl pakviečiau ir šiandien kviečiu visus aktyvius žmones, visuomeninius judėjimus, bendruomenes, nevyriausybines organizacijas drąsiau įsilieti į valstybės gyvenimą, o kartu ir gerovės Lietuvos kūrimą. „Lietuvos galia“ taip pat turi įtraukti užsienio lietuvius. Jau anksčiau turėjome ne vieną progą įsitikinti, kad patriotiškas žmogus gali kurti savo svajonių Lietuvą net ir būdamas toli nuo jos. Svarbu, kad jis širdimi nenutoltų nuo savo Tėvynės. Todėl iš šios tribūnos kviečiu palaikyti referendumo dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo idėją, kad kuo daugiau išeivijos lietuvių galėtų išsaugoti gyvąjį saitą su Lietuva. Neabejoju, kad visi kartu galime sukurti stiprią, teisingą, žalią, inovatyvią ir pasitikinčią savimi Lietuvą. Viskas mūsų pačių rankose! Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Dėkojame Lietuvos Respublikos Prezidentui G. Nausėdai bei visiems posėdyje dalyvavusiems garbiems svečiams.
M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato vyriausiasis specialistas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas! (Plojimai)
PIRMININKĖ. Skelbiu 5 minučių posėdžio pertrauką, tuomet grįšime registruotis dėl darbotvarkės.
Pertrauka
PIRMININKĖ. Gerbiami kolegos, kviečiu užimti savo vietas. Tęsiame posėdį, kviečiu kolegas registruotis.
Užsiregistravo 124 Seimo nariai.
11.08 val.
Seimo seniūnų sueigos patikslintos 2022 m. birželio 16 d. (ketvirtadienio) posėdžių darbotvarkės tikslinimas ir tvirtinimas
Darbotvarkės 1-2 klausimas – darbotvarkės tvirtinimas. Dėl darbotvarkės norėtų kalbėti R. Žemaitaitis. Prašom.
R. ŽEMAITAITIS (LRF*). Ačiū, gerbiama Seimo Pirmininke. Vardan tos geros taikos buvome sutarę, kad komitetų sudėčių nekeisime. Bent jau aš tokią informaciją turiu iš vakar dialogo grupės. Bet šiandien jie yra. Ar čia koks nors vėl nesusikalbėjimas įvyko, ar kaip čia yra? Jeigu galima, tada siūlau visus rezervinius nuo r-2 iki pabaigos, kur yra Seimo nutarimo projektas Nr. XIVP-1802, išbraukti iš darbotvarkės frakcijos vardu. Ačiū.
PIRMININKĖ. Dėkoju. Pasiūlymas išbraukti tris rezervinius klausimus. Prašau. K. Vilkauskas.
K. VILKAUSKAS (LSDPF). Ačiū, gerbiama Pirmininke. Frakcijos vardu mes taip pat siūlome išbraukti rezervinius klausimus. (Balsas salėje: „Taigi ką tik pasiūlė!“, juokas salėje)
PIRMININKĖ. Dėkoju. E. Gentvilas. Du kartus pasiūlyta. Dar geriau.
E. GENTVILAS (LSF). Frakcijos vardu siūlau ne išbraukti, o ką nors įrašyti. Antradienį buvusiame darbotvarkės projekte buvo du tokie projektai, bet jie nėra perkelti į šią dieną, tai yra Piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir Miškų įstatymų projektai. Tai nėra kokie nors, kaip sakoma, skaldantys projektai, jie galėtų vėl atsidurti. Aš padedu jums su tais numeriais, kad būtų aiškumas.
PIRMININKĖ. Dėkoju. Gerbiami kolegos, yra gauti siūlymai dėl išbraukimo ir dėl papildymo. Aš tiesiog atkreipsiu dėmesį, kad gauti siūlymai dėl vieno komiteto, Teisės ir teisėtvarkos komiteto, kvotos peržiūrėjimo, kur, kaip žinote, yra labai vėluojama dėl projektų, apie 80 projektų laukia svarstymo. Yra toks ganėtinai ekstraordinarus klausimas. Taigi pirmiausia turime apsispręsti dėl dviejų frakcijų prašymo išbraukti iš šios dienos darbotvarkės rezervinį 1, rezervinį 2, atsiprašau, rezervinį 2, rezervinį 3 ir rezervinį 4 klausimus dėl komisijų ir komitetų. Taigi balsuojame. Kas pritariate siūlymui išbraukti visus komitetų ir komisijų klausimus, balsuojate už, kas manote kitaip, balsuojate kitaip.
Balsavo 127: už – 58, prieš – 56, susilaikė 13. Pasiūlymui nepritarta.
Kitas pasiūlymas E. Gentvilo (Liberalų sąjūdžio frakcija) – įtraukti į šios dienos darbotvarkę Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo projektą Nr. XIVP-639(2). Kas pritariate, balsuojate už, kas manote kitaip, balsuojate kitaip.
Balsavo 75: už – 73, prieš nėra, susilaikė 2. Pasiūlymui dėl įtraukimo pritarta.
Ir kitas pasiūlymas – įtraukti į šios dienos darbotvarkę Miškų įstatymo pakeitimo projektą Nr. XIVP-1711(2). Balsuojame.
Balsavo 68: už – 68, prieš ir susilaikiusių nėra. Taigi Miškų įstatymas taip pat įtrauktas į šios dienos darbotvarkę.
R. Juška – dėl darbotvarkės.
R. JUŠKA (LSF). Pirmininke, ar galima dar dėl darbotvarkės? Mes antradienį buvome įtraukę Seimo statuto 138 straipsnio pakeitimo projektą. Buvo žadėta, kad jis bus perkeltas į šios dienos darbotvarkę. Aš frakcijos vardu prašyčiau, kad jis taip pat atsirastų šios dienos darbotvarkėje.
PIRMININKĖ. J. Razma.
J. RAZMA (TS-LKDF). Iš tiesų tas Statuto projektas buvo įtrauktas į antradienio darbotvarkę valdančiųjų balsais. Mes akcentavome, kad dėl jo labai turėtų būti suinteresuota opozicija, vien todėl įtraukėme. Bet kadangi opozicija nebalsavo nei už to projekto įtraukimą, nei po to už darbotvarkę, tai aš šiandien nesiūlau įtraukti, jeigu opozicijai tokių projektų nereikia.
PIRMININKĖ. Bet nuskambėjo siūlymas Liberalų sąjūdžio frakcijos vardu, tai siūlau balsuoti dėl Seimo statuto klausimo įtraukimo į šios dienos darbotvarkę. Kas pritariate, balsuojate už, kas manote kitaip, balsuojate kitaip.
Balsavo 120: už – 79, prieš – 3, susilaikė 38. Klausimas įtrauktas į šios dienos darbotvarkę.
Gerbiami kolegos, dabar atėjo laikas apsispręsti dėl visos darbotvarkės. Galbūt galime jai pritarti bendru sutarimu? Ne, reikalaujate balsuoti. Taigi balsuojame. Kas pritariate darbotvarkei, balsuojate už, kas manote kitaip, balsuojate kitaip.
Balsavo 69: už – 69, prieš nebuvo, susilaikiusių nebuvo. Darbotvarkei pritarta.
11.15 val.
Seimo rezoliucijos „Dėl Rusijos Federacijos vykdomų ukrainiečių grobimo ir neteisėtos deportacijos“ projektas Nr. XIVP-1804 (pateikimas, svarstymas ir priėmimas)
Darbotvarkės 1-3 klausimas – Seimo rezoliucijos „Dėl Rusijos Federacijos vykdomų ukrainiečių grobimo ir neteisėtos deportacijos“ projektas Nr. XIVP-1804. Pranešėja – R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Kviečiu gerbiamą Radvilę į tribūną. (Balsai salėje)
R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ (TS-LKDF). Ačiū, gerbiama Pirmininke. Tikiuosi, šiandien priimsime svarbų dokumentą, nepaisant to, kad opozicija vėl išeina, o dalies jų parašai ant šio dokumento taip pat yra. Mes šiandien girdėjome daug kalbų iš Prezidento apie karą Ukrainoje ir apie mūsų visų bendrą susitelkimą, tai jo ir norėtųsi, na, bet yra, kaip yra. Tačiau šis dokumentas svarbus tuo, kad rodo, jog istorija, deja, šiandien yra, kad iš agresyvios Rusijos, ar tai būtų prieš daugiau nei 80 metų, ar šiandieną, mes nieko naujo, deja, negalime tikėtis. Vykdomi tie patys nusikaltimai žmoniškumui, vykdomos tremtys, vykdoma tokia politika ir karinė agresija, kuri veda atskiras šalis, o gal ir ištisus regionus, prie galimo bado, ir kiti baisūs dalykai.
Per šiuos kelis mėnesius, kai vyksta karas Ukrainoje, mes ypač suartėjome su drąsia ukrainiečių tauta. Jie mus išmokė savo himno, jie mus išmokė savo dainų, jie mus turbūt išmokė įvertinti tai, kas yra laisvė, kas yra nepriklausomybė, kas yra galimybė, nepaisant visokių skirtumų Seime, visuomenėje ar kur kitur, kurti savo valstybę drauge.
Šios rezoliucijos tikslas – priminti ir mūsų masinių deportacijų pradžią prieš 81 metus ir atkreipti pasaulio dėmesį, Europos Sąjungos dėmesį, atitinkamų organizacijų ir institucijų dėmesį į tai, kas šiandieną vyksta Ukrainoje. Ne vien karas, ne vien nekaltų civilių, vaikų žudymas, bet ir trėmimai.
Seimas šitoje rezoliucijoje teigia: „prisimindamas skaudžias, daugumą Lietuvos šeimų palietusias, sovietinės okupacijos Lietuvos gyventojų masines tremtis, kuriomis buvo naikinama lietuvių tauta ir jų tapatybė, ir dėl 1941–1952 metais vykdyto nežmoniško sovietinio teroro aukomis tapusius 131 tūkst. 340 gyventojų, tarp kurių buvo 50 tūkst. moterų ir daugiau kaip 39 tūkst. vaikų;
atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu Rusijos Federacija ir jos ginkluotosios pajėgos Ukrainoje vykdo šiurkščius karo nusikaltimus, kuriais siekiama visiškai sunaikinti ukrainiečių tautą ir jų tapatybę, žudant, prievarta deportuojant, grobiant, prievartaujant, kankinant;
pabrėždamas, kad tarp šių civilių prievarta buvo ištremta apie 200 tūkst. ukrainiečių vaikų, tokiu būdu Rusijos Federacijai pažeidžiant tarptautinę teisę ir Ukrainos vaikų teises ir laisves, kurias garantuoja Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Hagos bei Ženevos konvencijos.“
Taip pat šioje rezoliucijoje yra daugiau nuostatų, vieną iš jų noriu dar pacituoti. Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas šią rezoliuciją „kreipiasi į kitas valstybes, kad jos pasinaudotų universaliosios jurisdikcijos principu tiriant ir patraukiant baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie organizuoja ir prisideda prie Ukrainos gyventojų tremčių ar kitaip rengia, dalyvauja prievartinėse deportacijose, vykdo nusikaltimus žmoniškumui, genocidą ir kitus karo nusikaltimus;
ragina Jungtines Tautas, Europos Parlamentą, Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinę Asamblėją, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Nuolatinę tarybą, Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetą, Jungtinių Tautų vaikų agentūrą „UNICEF“, Hagos konvencijos Vaikų grobimo skyrių, Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, užsienio šalių parlamentus ir vyriausybes pripažinti Rusijos Federacijos vykdomas Ukrainos tautos tremtis, genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui bei siekti atsakomybės už šiuos nusikaltimus.“
Labai tikiuosi, kolegos, kad šiandien vienbalsiai priimsime šį dokumentą. Dėkoju kolegoms, parėmusiems jį ir matantiems prasmę, kad mes dar sykį atkreiptume dėmesį į labai konkrečią baisią situaciją, kurią vykdo šiandien Rusijos Federacija Ukrainoje.
Vaikai, 200 tūkst. vaikų, pakartosiu, ištremti iš savo tėvynės. Neaišku, kas su jais yra daroma, kokiomis sąlygomis jie gyvena. Mūsų visų atsakomybė yra ne vien tik juos apginti, kas yra mūsų jėgoms, bet ir patraukti atsakomybėn kaltuosius. Aš labai tikiuosi, kad laimėję visi kartu šį karą mes tą visi ir padarysime.
PIRMININKĖ. Dėkoju už pristatymą. Jūsų norėtų paklausti trys Seimo nariai. Pirmasis klausia E. Zingeris.
E. ZINGERIS (TS-LKDF). Ačiū. Gerbiama kolege Radvile, jūs pasiūlėte vieną iš esminių dalykų, apie kurį daug kartų kalbėjo ne tik D. Žalimas, bet ir tarptautiniai specialistai, kad vaikų vogimas iš svetimos teritorijos prievarta, jiems vėliau suteikiant kitos šalies pilietybę, yra atskiras straipsnis, kuris turėtų virsti atskira konvencija. Mes ateityje, remdamiesi jūsų puikiu tekstu ir tarptautinės teisės specialistų pastabomis, turėtume prieiti prie pasiūlymo dėl konvencijos, kuri papildytų genocido sąvoką, įtraukdami ne tik moterų, vaikų, pagyvenusių žmonių… represijas prieš nekaltus gyventojus ir civilius, bet ir atskirą vaikų klausimą, vaikų, kurie ypač neapginti. Pavyzdžiui, vaikų žudymas Antrojo pasaulinio karo metais. Mano mama stebėjo didžiules eiles prie dujų kamerų, vaikų eiles, vaikučių eiles, kai vaikai buvo grobiami iš motinų rankų jėga. Ponas A. Avakovas užvakar pristatė klausimą, kad gamykloje „Azovstal“ Mariupolyje buvo atskirtos medicinos darbuotoja ir jos dukra. Jūs turbūt tai girdėjote.
PIRMININKĖ. Gerbiamas Emanueli, laikas!
E. ZINGERIS (TS-LKDF). Supratau. Mano klausimas būtų dėl konvencijos. Ar būtų galima vėliau pagalvoti, kad Lietuvos Respublika siūlytų tarptautinę konvenciją vaikų apsaugos klausimu tose vietose, kur yra primetama kitos – okupuojančios – valstybės valia? Ačiū jums.
R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ (TS-LKDF). Ačiū, gerbiamas Emanueli. Labai ir taiklios, ir kartu jausmingos jūsų pastabos. Iš tikrųjų šitas nesuvokiamas žiaurumas pažeidžiamiausiųjų atžvilgiu yra ir netoleruotinas, ir ypač skausmingas mums visiems, neabejoju. Tai, ką jūs išvardinote, pasitelkiant teisės ekspertus, pasitelkiant ir politinę valią, neabejotinai manau, kad šis dokumentas yra pirmasis žingsnis ją demonstruojant. Aš manau, kad tikrai tarptautiniu lygiu Lietuva ir jos atstovai, ar tai būtų parlamentarai, ar Vyriausybė, kiek yra įmanoma, įvairiais formatais šiuos klausimus turėtų kelti. Aš labai tikiuosi, kad tokie papildymai ras tikrą ir konstruktyvų pavidalą.
PIRMININKĖ. Klausia Ž. Pavilionis.
Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). Labai ačiū. Aš visų pirma norėjau padėkoti už jūsų asmeniškai ir mūsų visų Seimo narių lyderystę, nes, kaip vakar pasakė Užsienio reikalų komitete Ukrainos ambasadorius, mes – vienintelis Seimas ar parlamentas Europos Sąjungoje, net septynias rezoliucijas nuo Ukrainos karo pradžios priėmęs, daugiausia mes telkiame pasaulio bendruomenę Ukrainai svarbiais klausimais.
Bet kaip jūs manote? Šiuo metu Kijeve vyksta labai svarbus trijų didžiulių lyderių vizitas. Du iš jų atstovaujami centro kairiųjų vyriausybių, tai yra Italijos ir Vokietijos. Ar tai, kad mes šiandien aptariame šią rezoliuciją nedalyvaujant mūsų kairiajai pusei, manote, bus geras signalas prieš lemiamus sprendimus dėl Ukrainos, įvyksiančius birželio 23–24 dienomis, kai galbūt, mes visi tikimės, bus atvertos durys į Europą Ukrainai? Ar tai yra tinkamas signalas šio Seimo, kuris taip efektyviai lyderiavo, sutelkiant pasaulį vardan Ukrainos?
R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ (TS-LKDF). Dėkui. Visada gali atsirasti sakančių, kad rezoliucijomis reikalai nėra sprendžiami, bet mes puikiai suprantame, kad tai yra pozicijos išsakymas. Ukrainos tautai bet koks palaikymo ženklas šiandien yra labai svarbus ir įrodymas, kad mūsų neapima karo nuovargis, kaip galbūt mes matome kitose Europos ar pasaulio vietose tokias apraiškas.
Opozicijos pasirinkimas šiandien nedalyvauti, aišku, nuvilia. Galėjo turbūt pabalsuoti bent dėl šio pirmojo klausimo ir vėliau galbūt jau rodyti savo pozą kitais klausimais. Man atrodo, kad svarbu susitelkimas, ką mes šiandien girdėjome ir iš Prezidento kalbos, svarbu susitelkimas karo akivaizdoje, ir tikrai tą susitelkimą šiandien buvo galima parodyti. Aišku, aš teisybės dėlei turiu pasakyti, kad beveik visų opozicinių frakcijų atstovai yra padėję čia parašą, bet būtų buvę nuostabu turėti juos ir pritariant bendrai šitam dokumentui.
PIRMININKĖ. Ir paskutinis klausia K. Masiulis.
K. MASIULIS (TS-LKDF). Norėjau paklausti jūsų: kiek girdimas mūsų balsas? Mes iš tikrųjų esame lyderiai tokiu tarptautiniu palaikymu, rezoliucijomis ir panašiai, bet kiek girdimas kitose Europos sostinėse ar už Atlanto mūsų balsas?
R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ (TS-LKDF). Viliuosi, kad tas balsas tikrai yra girdimas. Tai iliustruoja ir jūsų turbūt susitikimuose, dvišaliuose ar kokiais nors specifiniais formatais, tiek Europoje, tiek, nežinau, transatlantiniais formatais tas vertinimas, kad Lietuva tikrai yra viena lyderiaujančių valstybių, siekiant padėti Ukrainai. Vėlesni sprendimai, vienokių ar kitokių valstybių lyderių, matyt, koreguojasi ar yra priimami pagal tai, kaip jie mato bendrą situaciją, bet neabejotinai Lietuva yra tas skambutis, kuris visą laiką garsiai skambėjo dėl grėsmių Rusijos atžvilgiu.
Viena, kas turbūt kelia nerimą, kai mes visuomet kartojome, kad Rusija yra nepasikeitusi ir neatsisakiusi savo imperialistinių užmojų, prasidėjus karui Ukrainoje, Vakarų valstybių lyderiai sakė, taip, jūs mums kartojote, mes pripažįstame, kad mes tuomet neįsiklausėme iki galo, šimtu procentų, mes nenorėjome patikėti, kad taip gali būti. Bet dabar, kai mes sakome, kad reikia, na, kad karas išspręstas gali būti tik vienu keliu, Rusijos pralaimėjimu, vėlek yra tam tikrų dvejonių kai kuriose sostinėse. Mes tuos balsus girdime ir labai nesinorėtų, kad įvykus kokiai nors kitokiai ar dalinei karo baigčiai anksčiau ar vėliau tie patys lyderiai sakytų, taip, jūs mus įspėjote, bet mes nebuvome pasiryžę jūsų girdėti.
Man atrodo, kad mūsų uždavinys yra kartoti, kartoti, kartoti ir nepailsti, nepaisant to, kad mums kartais atrodo, kad jau tikrai esame viską pasakę ir visi jau girdėjo. Ieškoti ir sąjungininkų, ir tą telkimo darbą dirbti nepailstamai.
PIRMININKĖ. Dėkoju, jūs atsakėte į visus Seimo narių klausimus. Diskutuoti užsirašė vienas Seimo narys. K. Masiulis. Kviečiu į tribūną.
K. MASIULIS (TS-LKDF). Ačiū, gerbiama Pirmininke. Dėkoju rezoliucijos autoriams ir visiems užsienio politikos grandams, kurie dirba šioje srityje ir jau turi didžiulės patirties.
Iš tikrųjų Lietuvos lyderystė užsienio politikoje ir būtent demaskuojant Rusiją turi jau ilgas šaknis ir be galo svarbi. Vieną kartą Frankfurto oro uoste man į rankas pateko, nepamenu, rodos, „Die Welt“ žurnalas, atsiprašau, laikraštis, ir jame, ekonomikos atvarte, ten susideda beveik kaip iš atskirų laikraščių, puikuojasi I. Šimonytės nuotrauka ir ten per visą didžiausią atvartą eina straipsnis pavadinimu: „O mes buvome jus perspėję“. Štai Vokietijos politikos apžvalgininkai labai dažnai dabar jau rašo apie tai, pripažįsta ir buvę politikai, kad jie darė klaidą mąstydami ir bendraudami su Rusija, vis labiau klimpdami į energetinę, finansinę ir kitokią priklausomybę. Jie pripažįsta, kad tuose santykiuose buvo daug ir korupcijos atvejų. Ir štai mes dabar vėl matome tokį pat strigimą ir klimpimą, kažkokius kuluarinius pokalbius, skambučius į Maskvą ir bandymus ieškoti būdų ne kaip maksimaliai padėti Ukrainai, o ieškoti kokių nors sandorių su agresoriumi V. Putinu. Čia vėl Lietuva atkreipia dėmesį į be galo aktualią temą, kuria mes turime taip pat skaudžios patirties, tai būtent tremtys. Tai ir lietuviai buvo tremiami, ukrainiečiai irgi buvo tremiami. Mes dabar primename, kad šiuo metu mūsų akyse vyksta toks pat piliečių grobimas, vaikų grobimas ir trėmimas. Galbūt ne į kur nors Rusijos šiaurę, į šiaurės salas, kur nelabai vasara būna, bet vis tiek tai yra trėmimas, o ne kas nors kita. Mes turime iš tikro ir toliau Vakarams sakyti ir tokiais visais aspektais kalbėti. O šis aspektas yra labai svarbus.
Aš negaliu nesistebėti ir opozicijos elgesiu. Šiaip ar taip, šešių parašai yra ant rezoliucijos. Jie vis tiek trukdo ją svarstyti. Jie nedalyvauja svarstant tą dokumentą, kurį patys pasirašė ir teikė. Dar daugiau, jie čia ima ir balsuoja tvirtinant darbotvarkę kai kuriais klausimais… bando sutrukdyti mums svarstyti darbotvarkę. Na, gerai, bando sutrukdyti. Bet kur kokia nors logika? Kai kuriuos klausimus jie parėmė ir liepė mums svarstyti, įpareigoja svarstyti – Statuto pakeitimą. Dabar kodėl mes turime svarstyti Statuto pakeitimą, kuris aktualus opozicijai, jiems boikotuojant Statuto svarstymą? Jūs man paaiškinkite šitą logiką. Tiesiog aš tos logikos nesuprantu. Tegul jie svarsto savo salėje nuėję ten tą Statuto pakeitimą ir tegul priima jį. Čia yra kažkokia šizofreniška mąstysena, aš kitaip nepaaiškinčiau. Man nepatinka tokie… man nepatinka toks elgesys. Jis iš tikro yra neatsakingas. Žmonės, gaunantys atlyginimus, turėtų dirbti atsakingiau.
PIRMININKĖ. Daugiau diskusijoje užsirašiusių kalbėti nėra. Priėmimas. Motyvai. Už kalba V. Aleknaitė-Abramikienė.
V. ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ (TS-LKDF). Ačiū, gerbiamoji Pirmininke. Tai, ką Rusija daro Ukrainoje, primena pačius tamsiausius žmonijos istorijos puslapius. Dar baisiau, kad jie visiškai ignoruoja tai, ką šiandien Prezidentas pavadino taisyklėmis grįsta pasaulio tvarka. Rusija bando primesti savo tvarką: plėšikų, marodierių, žudikų tvarką, peržengdama bet kokias žmogiškumo ribas, ir tuo pat metu skleidžia propagandą taip pat ir apie neva jų didelį rūpestį Ukrainos našlaičiais. Todėl aš esu labai dėkinga šios rezoliucijos iniciatoriams ir ypač už tai, kad yra kreipiamasi į tarptautines organizacijas, tokias kaip Jungtinės Tautos, Europos Parlamentas, ir į organizaciją, kurioje man tenka darbuotis, į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, jos Parlamentinę Asamblėją. Tai yra labai svarbus liudijimas, atremiantis Rusijos melus ir raginantis susirūpinti dėl to, kad pagrobti vaikai ne taip lengvai bus atrandami ir pasibaigus karui, kad tai yra viena iš genocido formų. Todėl aš raginu kuo greičiau šią rezoliuciją išversti į anglų kalbą, kuo plačiau paskleisti, o tiek, kiek nuo manęs priklauso, aš pasižadu Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinės Asamblėjos komitetuose apie ją kolegoms priminti. Dėkui.
PIRMININKĖ. Gerbiami kolegos, motyvai išsakyti. Kadangi jau prasidėjo balsavimo laikas, kviečiu visus užimti savo vietas ir balsuokime.
Kas pritariate Seimo rezoliucijos „Dėl Rusijos Federacijos vykdomų ukrainiečių grobimo ir neteisėtos deportacijos“ projektui, balsuojate už, kas manote kitaip, balsuojate kitaip. Be pataisų, taip. Balsuojame.
Šios rezoliucijos priėmimas
Balsavo 50: už – 50, prieš, susilaikiusių nebuvo. Rezoliucija priimta. (Gongas)
Toliau posėdžiui pirmininkaus pavaduotojas P. Saudargas.
PIRMININKAS (P. SAUDARGAS, TS-LKDF). Gerbiami kolegos, matau kažkokį judėjimo padidėjimą salėje, bet tikrai nemanau, kad tam yra pagrindas, nes toliau dirbsime. Kadangi yra balsavimo langas, tai balsuosime po kiekvieno projekto, atkreipiu dėmesį, todėl dalyvavimas, manyčiau, yra reikalingas.
11.37 val.
Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo projektas Nr. XIVP-1778 (pateikimas)
Toliau 1-4 klausimas – Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo projektas Nr. XIVP-1778. Pateikimas. Gerbiama Paule Kuzmickiene, kviečiu į tribūną. Praleiskite gerbiamą Paulę ir ji pristatys mums projektą. Prašau.
P. KUZMICKIENĖ (TS-LKDF). Mieli kolegos, simboliška, kad šį dekomunizavimo įstatymo projektą pristatau šiandien, po birželio 14-osios ir 15-osios sovietų okupacijos, sovietų masinių tremčių minėjimo. Simboliška ir tai, kad prieš tai patvirtinome rezoliuciją, kuri kalba apie Rusijos brutalų ukrainiečių grobimą, trėmimą, naikinimą, kankinimus ir primena, kad tos ideologijos nacizmas, komunizmas niekur iš mūsų gyvenimo neprapuolė, jie turi tam tikrą baisią raišką šiuo metu Ukrainoje, o tie režimai, tie patys režimai, apie kuriuos aš užsiminiau, komunizmas ir nacizmas, jų ženklai yra išlikę mūsų viešosiose erdvėse, o dar blogiau, kad yra išlikę ir mūsų galvose.
Todėl šis projektas yra demokratiškas būdas apsiginti nuo demokratiją, žmogiškumą, valstybes, tautų tapatybes siekiančių naikinti ideologijų ir jų paliktų ženklų. Projekto tikrai reikėjo gerokai anksčiau. Skaičiuojame 32 valstybės nepriklausomybės metus, ir gali atrodyti keista, kad tik šiandien kalbame apie dekomunizavimą. Tačiau ir atliktos apklausos rodo, kad tas žadintuvas, tai, kas vyksta Ukrainoje, padėjo pasiekti ir šios temos palaikymą visuomenėje, aktualizuoti šią temą ir pergalvoti, kokio projekto mums šiandien reikia.
Dar 2017 metais kolegos buvo registravę dekomunizavimo projektą, tačiau tuo metu projektas nesulaukė palaikymo. Dekomunizavimui šiandien atėjo laikas, ir džiaugiuosi, kad tiek politikai, tiek visuomenė šiam žingsniui yra pasiruošę ir pasiryžę.
Projektas sudarys prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus. Kartu labai svarbi šio projekto misija – ne tik šalinti, keisti ženklus, bet ir stiprinti totalitarinių, autoritarinių režimų sklaidos prevenciją. Kitaip tariant, padės mums ne tik nuimti ženklus, bet ir kalbėti, ką reiškia mums šie ženklai, ką reiškia mūsų valstybei tam tikrų visai neherojiškų asmenybių vardu pavadintos gatvės ar miestų aikštės, ką mes turime permąstyti ir suprasti šioje istorijoje.
Keletas labai svarbių akcentų iš šio dokumento. Vis dėlto patį pagrindinį sprendimą priims iš profesionalių, ekspertinių žinių turinčių asmenų, istorikų sudaryta komisija. Ji padės apsispręsti ir savivaldybėms, kurios lūkuriuoja arba nežino, arba stokoja žinojimo apie tai, kokios erdvės vis dėlto tvarkytinos jų miestuose ir miesteliuose. Ta komisija, man atrodo, yra stiprus šio projekto akcentas.
Kitas dalykas, kaip jau ir minėjau, būtent pasakojimas apie laikotarpius, apie komunizmo nusikaltimus, apie tai, ką reiškia totalitarinių, autoritarinių režimų ideologijos. Kitaip tariant, 7 straipsnis sako, jog mums labai svarbi diskusija ir istorinių tyrimų pasakojimas, švietimas, edukacija mūsų jaunosios visuomenės daliai, o ir visiems kitiems, kad vis dėlto permąstytume ir suprastume savo istoriją, būtume pasirengę atpažinti režimų ženklus ir būti jiems atsparūs. Tai tiek trumpai.
PIRMININKAS. Dėkoju, gerbiama Paule. Jūsų nori paklausti trys Seimo nariai. Pirmas klausia gerbiamas E. Pupinis. Prašom.
E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū. Gerbiama pranešėja Paule, iš tiesų norėčiau pasiteirauti, ar tikrai visi paminklai inventorizuoti ir ar tikrai apie juos žinoma? Ar neverta pakviesti ir žmonių, bendruomenių? Nežinau, pavyzdžiui, koks N. Plochotnas kažkur stovi pakelėse ir kiti dalykai, arba užkampiuose tie paminklai iš tikrųjų gal ir taip nėra inventorizuoti? Norėčiau pasiteirauti, ar neverta juos dar inventorizuoti, surinkti iš pakampių, kad jie būtų pastebėti? Ačiū.
P. KUZMICKIENĖ (TS-LKDF). Dėkoju už klausimą. Savivaldybės pagal šį projektą bus įpareigotos per numatytą laiką peržiūrėti, kitaip tariant, nuskenuoti savo visas erdves ir inventorizuoti ne tiktai likusius paminklus, bet ir ženklus, gatvių pavadinimus ir taip sužinoti, kiek ko turi. Turiu pasakyti, kai kurios savivaldybės jau tai pačios daro, nereikia atskirų įstatymų joms. Bet vėliau apsispręsti dėl tokių ženklų reikmės, ar pakeisti, ar palikti tuos ženklus, jau padės speciali komisija.
PIRMININKAS. Dėkoju. Taip pat jūsų nori paklausti gerbiamas T. V. Raskevičius. Prašom.
T. V. RASKEVIČIUS (LF). Dėkoju už suteiktą žodį. Iš tiesų yra tikrai pritartina pačiam įstatymo tikslui – pašalinti ar pakeisti su totalitariniu, autoritariniu režimu ir jų ideologijų propagavimu siejamus simbolius, įskaitant ir su tomis ideologijomis siejamų asmenų įamžinimą.
Viešojoje erdvėje yra ne kartą kilusi audringa diskusija kalbant apie lietuvių tautybės asmenis, galimai prisidėjusius prie holokausto Lietuvoje, prie žydų tautybės asmenų žudymo. Aš čia kalbu apie gatvių pavadinimus, memorialines lentas, mokyklų pavadinimus ir netgi šiems asmenims skirtas skulptūras.
Aš norėčiau paklausti, ar šis įstatymo projektas, jo sukuriami sprendimų priėmimo mechanizmai kokiu nors būdu pradės spręsti ir šį visuomenėje daug aptariamą ir jautrų klausimą? Ačiū.
P. KUZMICKIENĖ (TS-LKDF). Dėkoju už jūsų klausimą. Kaip jūs ir pastebėjote, šis įstatymo projektas apima abu totalitarinius režimus, tiek komunizmą, tiek nacizmą, ir kalba apie tuo laikotarpiu veikusius asmenis ar įvykusius įvykius, dėl jų heroizmo kyla klausimų ir taip toliau. Mano paminėta komisija tikrai padės išsiaiškinti, jeigu dar yra klausimų, apsispręsti savivaldybėms dėl tokių ženklų, dėl kurių jūs irgi keliate klausimą. Man rodos, čia stiprioji dalis. Kitaip tariant, savivaldybėms, neturinčioms tokios informacijos, greičiausiai sunku apsispręsti, o tie žmonės, kurie išmano savo darbą ir gali išaiškinti gana sudėtingus istorinius laikotarpius, matyt, tikrai pagelbės apsispręsti ir apsivalyti nuo abiejų totalitarinių režimų likučių.
PIRMININKAS. Dėkoju. Ir paskutinis klausia gerbiamas V. Rakutis. Prašom.
V. RAKUTIS (TS-LKDF). Gerbiama primininke, labai džiaugiamės, kad šis įstatymas pasiekė Seimo salę ir pirminiame etape spręs daug tų problemų, kurios visose savivaldybėse ir valstybės centrinėse vietose yra jau labai akivaizdžios. Žinoma, labai gerai, kad atsiranda kompetentingas organas, kuris galės padėti savivaldybėms spręsti šias problemas.
Vis dėlto norėčiau užduoti jums tokį klausimą. Ar jūs nemanytumėte, kad komisija, skirta, vadinkime populiariai, dekomunizacijai, su laiku negalėtų išaugti į komisiją, kuri galėtų pasisakyti visais istorinės atminties klausimais, tiek ką nors nuverčiant, tiek ką nors statant? Mums vis dar trūksta tos centralizuotos sistemos, kuri leistų paprastu būdu spręsti klausimus, nesvarbu, iš kokio laikotarpio jie kiltų, nesvarbu, kokios problematikos jie būtų. Dėkui.
P. KUZMICKIENĖ (TS-LKDF). Dėkoju už klausimą. Pirmiausia šiame projekte numatyta galimybė savivaldybėms, jei joms kyla klausimų dėl naujai statomų ženklų, pasiteirauti, kreiptis į komisiją ir pasitarti, ar nėra kokių nors sudėtingumų ar neatsakytų klausimų, kitaip tariant, geriau suprasti įamžinimo klausimą. Tai vienas momentas.
O dėl komisijos tolesnio, sakykim, didesnio vaidmens istorijos politikoje, gal, sakyčiau, pirmiausia atlikime vieną vaidmenį, pasižiūrėsime dėl kito vaidmens. Bet galbūt visada verta pasvarstyti apie tokį dalyką. Kad to reikia, matyt, taip, bet nežinau, ar istorijos politika galėtų būti šios komisijos išaugimo dalykas.
PIRMININKAS. Dėkoju. Jūs atsakėte į visus klausimus. Motyvų yra tik už. Gerbiamas L. Kasčiūnas pirmas, matyt, ir vienintelis. Prašom.
L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Labai ačiū. Gerbiama, Paule, tikrai labai ačiū už iniciatyvą. Idėjiškai išties jinai susijungia su tuo, ką mes su A. Ažubaliu esame pasiūlę dar 2017 metais, vadinamąjį desovietizacijos įstatymą. Matyt, reikėjo tam tikrų lūžių ir mūsų visuomenėje, kad galėtume visi dabar jau beveik vieningai balsuoti už tai, kad toks įstatymas yra reikalingas, pirmiausia atsisakyti to komunistinio įšalo. Bet aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkta labai rafinuota ir apgalvota formulė, kaip mes tą atsisveikinimą su komunistiniu įšalu darysime, tai yra ekspertinė komisija. Čia tikrai bus vietos moksliniams argumentams, tam tikriems vertinimams, faktams, o ne, kaip kažkas bando pasakyti, vien tiktai tam tikros ideologinės srovės politinei darbotvarkei, sakykim taip, diktuojamoms madoms ir panašiai. Manau, kad mechanizmas yra labai svarbus ir labai geras. Aišku, galbūt mes turėsime pataisymų, kas toje komisijoje galėtų dirbti, svarstymo metu mes galėsime dar aptarti tuos dalykus, bet, manau, dabar tikrai reikia visiems pritarti šiam įstatymui ir reikia judėti į priekį.
Ką yra dar svarbu suprasti šiame kontekste, kad atsisveikinimas su tam tikru komunistiniu įšalu, be jokios abejonės, jau yra prasidėjęs, kai kurios savivaldybės yra padariusios nemažai namų darbų. Ir mums gerai žinoma Raseinių savivaldybė, tikrai reikia atiduoti pagarbą vietos lyderiams, ir netgi Marijampolė, ir taip toliau. Įdomiausia, kad Rusijos Federacija, na, yra tokių žinių ir gandų, kelia bylas tiems žmonėms, merams, už tai, kad jie priėmė sprendimą. Valstybinio lygmens, nacionalinio lygmens sprendimai yra svarbūs pirmiausia tuo, kad mes iš esmės parodome, kad tai yra valstybės pozicija ir mes nepakišinėsime, taip vadinkime, ir nepaliksime vieno ar kito savivaldybės atstovo ar mero. Manau, tai yra irgi labai svarbus šito įstatymo elementas, tai yra tai, kad yra valstybės sprendimas. Tada, jeigu jau nori paduoti į teismą, aš čia jau šiek tiek šaržuoju, Kremliui žinia aiški – paduok visą valstybę. Ačiū.
PIRMININKAS. Dėkoju. Tai buvo kalbantys tik už, prieš nėra. Galime balsuoti, dar kaip tik yra langas, kaip tik baigiasi. Gerbiami kolegos, kviečiu užimti darbo vietas ir balsuoti dėl Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo projekto Nr. XIVP-1778. Balsuojame po pateikimo.
Užsiregistravo 64, balsavo 63 Seimo nariai, visi 63 balsavo už. Taigi, po pateikimo pritarta.
Siūlomi komitetai: pagrindinis – Kultūros komitetas, o papildomas – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Ar galime pritarti bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta. Siūloma svarstyti rudens sesijoje. Ar galime pritarti bendru sutarimu? Gerbiamas V. Juozapaitis dar per šoninį mikrofoną. Prašom.
V. JUOZAPAITIS (TS-LKDF). Aš labai atsiprašau, aš užsiregistravau, bet kažkaip nuslydo pirštas ir nepaspaudžiau „už“. Tai mano balsas, žinoma, už.
PIRMININKAS. Gerai. Bandome patikėti jūsų žodžiu ir į protokolą įrašome, kad tikrai jūsų balsas turėjo būti už.
Gerai. Dėl rudens sesijos pritariame bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta.
Kitas darbotvarkės klausimas… Atkreipiu dėmesį, balsavimą mes jau baigėme. Padarysime tik svarstymą be balsavimo. Balsavimas realiai bus tik po pietų, 15 valandą. Atkreipiu dėmesį.
11.52 val.
Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo Nr. VIII-546 pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1513(2), Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1514(2) (svarstymas)
Darbotvarkės 1-5.1 klausimas – Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1513(2). Gerbiami kolegos, iš karto svarstome ir lydimąjį – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo projektą Nr. XIVP-1514(2). Abu projektus. Dabar Ekonomikos komiteto pranešėjas – gerbiamas A. Kupčinskas. Kviečiame į tribūną. Ekonomikos komiteto išvada. Prašom.
A. KUPČINSKAS (TS-LKDF). Sveiki, gerbiamas posėdžio pirmininke, kolegos. Komitetas svarstė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo projektą ir pritarė patobulintam įstatymo projektui ir išvadoms bendru sutarimu. Už – 7.
PIRMININKAS. Dėkoju. Ačiū, gerbiamas komiteto atstove. Toliau gerbiamas Z. Balčytis, Audito komiteto išvada. Bet, panašu, jo nėra salėje. Nėra. Gal J. Razma gali pavaduoti gerbiamą Z. Balčytį? Prašom į tribūną. Audito komiteto išvados dėl projekto.
J. RAZMA (TS-LKDF). Gerbiami kolegos, Audito komitetas gana kritiškai įvertino šį projektą. Pirmiausia pažymima, kad įstatymo projektu nebus pasiekta esminių pokyčių, siekiant iš naujo sureguliuoti iki 1998 metų savivaldybių teritorijose buvusio valstybei nuosavybės teise priklausiusio turto, kurį apskaito ar faktiškai valdo savivaldybės, perėmimo ir kitus su perėmimu susijusius procesus, nes naujoje redakcijoje eliminuojamas valstybės, tai yra tikrojo turto savininko, vaidmuo. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad perduodant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą turi būti numatytos turtą perduodančios institucijos, jų įgaliojimai, taip pat turto perdavimo sąlygos ir tvarka. Deja, viso to nėra įstatymo projekte. Taip pat nelieka datos, tai yra momento, iki kada turtas turi būti perduotas. Nenumatyta reali turto perėmimo proceso kontrolė, nes Vyriausybės atstovų įstaiga neturi poveikio priemonių kontroliuoti savivaldybių taryboms perduodamo turto perėmimo, ir nelieka subjekto, atsakingo už perėmimo dokumentuose nurodytų duomenų teisingumą, dėl to turto perdavimo procesas gali vykti tik dar vangiau, nes jis taps visiškai neapibrėžtas ir nekontroliuojamas.
Taip pat atsižvelgiant į tai, kad būtina tobulinti dabartinį teisinį iki šiol nebaigto perduoti valstybės turto perdavimo proceso reglamentavimą, reikia identifikuoti, kiek ir kokio yra valstybės perduotino turto, surinkti patikimus duomenis apie tokio perduotino turto būklę, jo vertę, išgryninti baigtinį perduodamo turto sąrašą ir nustatyti tiek skatinamąsias, tiek sankcionuojančias priemones, užtikrinančias, kad turto perdavimo procesas vyktų sparčiau ir būtų užbaigtas. Todėl komitetas priėmė sprendimą siūlyti svarstomą įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams tobulinti. Komiteto sprendimas priimtas vienbalsiai.
PIRMININKAS. Labai ačiū. Dabar Biudžeto ir finansų komiteto išvada. M. Majauskas. Ne, A. Čepononis, sako, yra įgaliotas. Tai laukiame tada gerbiamo A. Čepononio, Biudžeto ir finansų komiteto atstovo, tribūnoje. Kokia yra komiteto nuomonė dėl abiejų projektų? Prašom.
A. ČEPONONIS (TS-LKDF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, mielieji kolegos, Biudžeto ir finansų komitetas apsvarstė ir pritarė bendru sutarimu.
PIRMININKAS. Dėkoju. Dabar gerbiamas J. Gudauskas pateiks Kaimo reikalų komiteto išvadą. Dėkoju. Prašom.
J. GUDAUSKAS (TS-LKDF). Gerbiami kolegos, Kaimo reikalų komitetas kaip papildomas šių metų gegužės 11 dieną nusprendė pritarti iniciatorių pateiktiems įstatymų projektams ir pasiūlė pagrindiniam Ekonomikos komitetui patobulinti įstatymų projektus pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pastabas ir pasiūlymus. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu, 7 – už.
PIRMININKAS. Dėkoju. Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto išvadą gerbiamas B. Matelis mums pagarsins. Prašom į tribūną.
B. MATELIS (TS-LKDF). Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas svarstė šiuos du įstatymus. Įstatymo projektui Nr. XIVP-1513 pritarė ir siūlo pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir komiteto pasiūlymus. Jiems komitetas pritarė.
Taip pat komitetas pritarė lydimajam projektui Nr. XIVP-1514 ir siūlo jį tobulinti pagal Seimo Teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pasiūlymus. Šiems projektams komitetas pritarė bendru sutarimu.
PIRMININKAS. Dėkoju. Dabar motyvai už, prieš. Niekas nenori kalbėti. Gal galime bendru sutarimu pristatytiems projektams pritarti? Dėkoju. Po svarstymo projektams pritarta. (Balsas salėje) Bet bendru sutarimu, mes nebalsuojame. (Balsas salėje) Gerai, jeigu jūs taip norite nedaryti, tada keliame šį klausimą į balsavimo metą 15 valandą ir turėsite garbės… (Balsai salėje) Negalime balsuoti. Bendru sutarimu gerbiamas Jurgis neleidžia. Tai man tenka klausimą baigti. Apsispręsime, nieko čia daug laiko nesutaupysime.
11.59 val.
Valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1621(2) (svarstymas)
Iki Vyriausybės pusvalandžio galbūt dar 1-6 klausimą spėsime apsvarstyti. Tai Valstybės skolos įstatymo dviejų straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1621(2). Biudžeto ir finansų komiteto pranešėjas – gerbiamas M. Majauskas. Bet A. Čepononis, kaip matau, šiandien įgaliotas visiškai atstovauti Biudžeto ir finansų komitetui. Prašom.
A. ČEPONONIS (TS-LKDF). Mielieji kolegos, gerbiamasis posėdžio pirmininke, komitetas susirinkęs apsvarstė ir, kaip daugelį kartų, pritarė bendru sutarimu.
PIRMININKAS. Dėkoju. Ar yra norinčių sakyti motyvus už, prieš? Ne, niekas nenori sakyti motyvų. Taigi apsispręsime balsavimo metu, tai yra 15 valandą.
Gal tada greitai galime apsvarstyti 1-7 klausimą – projektą Nr. XIVP-348(2)? (Balsas salėje) Supratau. Čia mes negalime jo svarstyti, nes vieno pasiūlymo komitetas nėra apsvarstęs.
Gerai, dabar mes susitarkime dėl tolesnės darbo tvarkos. Būtų Seimo narių pareiškimai, bet niekas nėra užsirašęs. Net keista, niekas nenori pareiškimų daryti. Tada aš siūlyčiau daryti ne Vyriausybės valandą toliau, kaip numatyta darbotvarkėje, bet Vyriausybės pusvalandį, ir klausia tik opozicija. Tiksliau, gal prioritetas, suformuluokime taip: pirmenybė yra opozicijos atstovams, o po to jau klaus valdančiųjų atstovai. Ir apsiribojame pusvalandžiu, nes iš tikrųjų pusė Seimo dirba. Ar galime bendru sutarimu?
12.00 val.
Vyriausybės valanda
Tada dabar pradėtume Vyriausybės valandą, kaip ir numatyta darbotvarkėje – 12 valandą. 12 valanda atėjo. Pakviesiu Vyriausybės narius užimti savo vietas Vyriausybės pusvalandžiui, o tada apsvarstytume rezervinius klausimus. Aš manau, kaip tik išnaudotume tą likusį pusvalandį iki pietų pertraukos apsvarstyti rezervinius klausimus.
Gerbiami ministrai, prašau. Ir dar, kol jūs renkatės, gerbiamas B. Matelis nori pasakyti kažką.
B. MATELIS (TS-LKDF). O gal išeitų, kad opozicija galėtų paklausti iš anos salės Vyriausybės ką nors?
PIRMININKAS. Anoje salėje nėra Vyriausybės, ji yra šioje salėje. Čia yra plenarinių posėdžių salė, kurioje vyksta statutiniai dalykai. Gerbiamus ministrus kviečiu užimti vietas. Gerbiama premjerė informavo, kad serga kovidu, tai jos nebus. Kol ministrai eina, aš suteikiu žodį pirmajam J. Razmai, nes opozicijos atstovų aš nematau kol kas klausiančių. Gerbiamas Jurgi, prašau.
J. RAZMA (TS-LKDF). Gerbiamas sveikatos apsaugos ministre, turbūt sutiksite, kad Prezidento kalboje bene daugiausiai kritikos žodžių teko jūsų sričiai. Ar jūs sutinkate su ta pareikšta kritika dėl kovido nesėkmingo valdymo, dėl blogos situacijos? Ir kiek jūs jautėte, siekdamas reformos vykdymo, talką iš prezidentūros, iš Prezidento?
A. DULKYS. Ačiū už klausimą. Matyt, pradėčiau atsakymą nuo to, ko pakvietė Prezidentas pačioje savo kalbos pradžioje. Prezidentas labai akcentavo, kad valstybėje, ne tik tarptautinėje politikoje, bet ir valstybių gyvenime, reikia matyti tiek Lietuvą tame bendrame kontekste, tiek visą laiką užstoti silpnesnį ir valstybės lygmeniu.
Jei kalbėtume apie pandemijos valdymą, man atrodo, kad buvo visko, bet yra gerai, kad Lietuva pasiekė rezultatą. Ir pandemijos valdymo, ir skiepijimo Lietuva pasiekė geriausius rezultatus visoje Rytų Europoje ir vidutinius Vidurio Europoje, atsilikome tik nuo Šiaurės Europos ir Vakarų Europos. Man atrodo, toks matymas yra objektyvesnis.
Na, buvo pastebėjimų dėl to, ar mažai, ar nereagavome į ekspertų patarimus. Na, ne tik reagavome, bet Vyriausybė buvo sudariusi ir Nepriklausomų ekspertų tarybą, su ja teko darbuotis net ne valandomis, o kartais ir paromis. Aš manau, kad tikrai buvo įsiklausyta į tuos patarimus.
Na ir Prezidentas taip pat tarė keletą žodžių ir apie reformas. Man atrodo, labai gerai, kad Prezidentas pastebėjo, kad net pandemijos metu mes sugebėjome parengti reformų projektus, kurie yra dabar. Jau antrais kadencijos metais mes turime sveikatos sistemos svarstomus projektus. Sakykime, ankstesnė kadencija tik ketvirtais metais apie tai pradėjo kalbėti. Buvo teigiamai pasisakyta tiek apie pavėžėjimo paslaugas, tiek apie greitosios medicinos pagalbos. Aš manau, kad dabar beliko žengti ir tą kitą žingsnį dėl gydymo įstaigų tinklo. Manau, kad judame į priekį, na, o pastebėjimai yra gerai, mokomės iš jų.
PIRMININKAS. Dėkoju. Toliau klausia gerbiamas A. Matulas. Prašau.
A. MATULAS (TS-LKDF). Sveiki, aš irgi noriu paklausti sveikatos apsaugos ministro. Gerbiamas ministre, dabar galiojanti apmokėjimo už paslaugas vadinamoji DRG sistema, mano manymu, jau yra pasenusi, ją reikia tobulinti. Ar numatote keisti apmokėjimo sistemą, ypač jeigu pavyks priimti įstatymą ir sukurti šeimos centrus, ir dėl to, kad, atsižvelgiant į šeimos gydytojų nuogąstavimus, vis dėlto šeimos gydytojų uždirbti pinigai nebūtų naudojami stacionarinėms paslaugoms apmokėti ir panašiai? Ar numatote tobulinti šitą apmokėjimo sistemą?
A. DULKYS. Ačiū už klausimą. Taip, tai yra sudedamoji mūsų Vyriausybės programos dalis. Čia gal truputėlį mums kartais koją pakiša tai, kad mes vienu metu pradėjome labai daug pokyčių, bet aš pats asmeniškai buvau už tą tokį holistinį požiūrį. Mes visose sveikatos apsaugos srityse vienu metu pradėjome tuos pokyčius, todėl kai kur to nesusikalbėjimo, matyt, trūksta. Šiuo metu parlamento nagrinėjami gydymo įstaigų tinklo klausimai visiškai neliečia šeimos gydytojų funkcijų. Šeimos gydytojų reikalai yra ta medicinos norma, kuri apskritai nėra keičiama.
O dėl naujų paslaugų apmokėjimo tvarkos yra tariamasi kartu su Ligonių kasa. Dirba komanda ir yra numatoma, kad jeigu jau atsiras tie sveikatos centrai, tai visų pirma jiems bus formuojamas tas toks vadinamasis apibendrintas globalus biudžetas už apskritai bazinį paslaugų krepšelį, o gydytojų išsakytos pastabos, kad jau daug metų egzistuoja tie mokėjimai už pirmą, ketvirtą, septintą konsultaciją, bet ne už antrą, trečią ir kitas, tai šitai liks praeityje. Jau rengiamas pakeitimas ir bus kuriamas apmokėjimas už kompleksinę konsultaciją, kad būtent pacientai nebūtų vaikomi ir kad tas finansavimas būtų toks tikslesnis ir taiklesnis. Aš manau, kad čia nuveiksime šituos darbus.
PIRMININKAS. Dėkoju. Toliau klausia gerbiamas L. Slušnys. Prašau.
L. SLUŠNYS (TS-LKDF). Šiandien kitiems ministrams turbūt bus labai nuobodu, nes mes užsipuolėme A. Dulkį. Mano klausimas vėl sveikatos apsaugos ministrui. Šiandien Jo Ekscelencija Prezidentas savo metiniame pranešime paminėjo pandemijos valdymą, paminėjo ir kitus sveikatos klausimus, išsakė kritikos ir netgi tam tikras nuoskaudas, ko mes nepadarėme.
Mano klausimas jums, kokia esminė pamoka, kurią mes, kaip valstybė, galėjome gauti iš pandemijos istorijos? Ačiū.
A. DULKYS. Man atrodo, šiandien Prezidentas padarė labai teisingą įžvalgą, kad mes dabar turime labai gerai pasiruošti rudeniui ir nebeturėti situacijos, kai yra ribojamas viešasis gyvenimas, viešosios kitos funkcijos, kad gerai funkcionuotų ne tik sveikatos apsaugos sistema, bet ir švietimas, ir visi kiti dalykai. Pagrindinė pamoka… Mes prisiminkime, kas buvo po pirmosios pandemijos bangos. Po pirmosios pandemijos bangos Lietuva visiškai nesirūpino nei testavimo algoritmais, neįsigijo reikalingų testų, o jeigu ir įsigijo, tai tuos, kuriais domisi tiktai teisėsaugos institucijos. Būtent reguliuodama antrąją bangą Lietuva, priešingai nei kitos šalys, neturėjo galimybių turėti kontaktinio mokymo, nes negalėjo taikyti testavimo algoritmų. Naujoji Vyriausybė iš karto pradėjusi darbą rūpinosi testų įsigijimu, kartu su ekspertais parengė testavimo algoritmus ir, kai tiktai buvo tai įmanoma, mokyklos, studijos – viskas buvo grąžinta į kontaktinį mokymą. Štai yra pagrindinė pamoka – turėti testavimo sistemą ir algoritmus. Jais mes dabar ir toliau rūpinamės ir taip ruošiamės pasitikti rudenį, kad išvengtume tokios klaidos ir kad tą pamoką būtume išmokę. Tokia, mano nuomone, pagrindinė pamoka.
PIRMININKAS. Dėkoju. Toliau klausia gerbiamas V. Juozapaitis. Prašau.
V. JUOZAPAITIS (TS-LKDF). Dėkoju. Gerbiamas kultūros ministre, šiandien Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas mus visus sugėdino, kad jau 32 metai, kai negalime perleisti „Aušros“ laikraščio. Kodėl jūs neperleidote „Aušros“ laikraščio? Tiesa, aš nesupratau, ar jį perleisti kažkam, ar išleisti naują? Gal jūs turite jau kokių minčių, kas galėtų tą darbą atlikti, „Aušros“ laikraštį išleisti, kas būtų leidėjas, kas būtų finansuotojas?
Taip pat kitas klausimas aplinkos ministrui. Labai atsiprašau, šiandien aš pasigedau metiniame pranešime apie Vilniuje… Turbūt istoriškai toks vienas iš gėdingiausių faktų, nežinau, gal kaip tik yra aplinkosaugos pasiekimas, kai yra nešienaujama žolė ir joje atsiranda labai daug erkių. Ar tai yra tikrai tai, ko mes siekėme, ar tai yra žaliosios ekonomikos kurso pasekmė ir taip toliau? Gerbiamasis kultūros ministre, pirmiausia apie „Aušrą“, o toliau apie erkes. Ačiū.
S. KAIRYS. Apie „Aušrą“. Tai turbūt tokia idėja pareikšta ir ją išgirdome. Aišku, neabejoju, kad „Aušra“ yra skaitmenizuota, prieinama ir kitais būdais, jeigu jau būtų toks poreikis. Taip pusiau pajuokaujant galima atkreipti dėmesį ir gal gera proga prisiminti ir w raidės įteisinimą, bet iš esmės tokia idėja buvo ir ją išgirdome.
PIRMININKAS. Labai ačiū. Toliau gerbiamas A. Kupčinskas.
S. GENTVILAS (LSF). Aš dar dėl antro.
PIRMININKAS. Prašom.
S. GENTVILAS (LSF). Šiaip tai norėčiau pagirti Vilniaus savivaldybę, nes ką tik per Pasaulinę aplinkos dieną sudarėme savivaldybių reitingą ir Vilniaus savivaldybė yra geriausiai besitvarkanti aplinkosaugos srityje. Taip pat vertinome ir gerąją, tvariąją bioįvairovės praktiką, kai miesto pievos yra šienaujamos ne žydėjimo laikotarpiu, o po žydėjimo laikotarpio. Man atrodo, iš Vilniaus praktikos galima pasimokyti. Ir tikrai mieste, kur asfaltas užima vis daugiau vietos, Vilniaus šienavimo praktika yra pavyzdinė. Tikrai vertiname tai gerai, o dėl erkių, na, raginu pasiskiepyti. Bet čia vėlgi A. Dulkį prašom užpulti su šituo klausimu.
PIRMININKAS. Ar gerbiamas A. Dulkys velsis į muštynes dabar, o gal tiek to, paliekame.
Gerbiamas A. Kupčinskas toliau klausia, gal prasitęs diskusija.
A. KUPČINSKAS (TS-LKDF). Gerbiama švietimo, mokslo ir sporto ministre, iš Prezidento pranešimo galėjo susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje sportas išvis nuvarytas iki žemumų ir dabar yra sugriautas, federacijos nesirūpina olimpiniais medaliais. Bet, mano žiniomis, kaip tik Kūno kultūros ir sporto departamentas buvo sunaikintas praėjusią kadenciją. Dabar, nuo liepos 1 dienos, sėkmingai atkuriama Nacionalinė sporto agentūra, kiek žinau, dabar yra vykdomas konkursas. Ar manote, kad pavyks nuo liepos 1 dienos sugrąžinti Lietuvos sportą į aukštumas? Dėl medalių nesu tikras, aišku, tam reikia laiko. Gal šiek tiek pakomentuotumėte tą situaciją, kokia yra dabar, nes, matyt, ne visi valdo visą informaciją. Ačiū.
J. ŠIUGŽDINIENĖ (TS-LKDF). Dėkui už gerą klausimą. Tikrai tai, ką pasakė šiandien Prezidentas, aš pasakiau prieš metus, prieš pusantrų metų, kai radome tokią situaciją, jog nėra sunaikintas Sporto departamentas, visiškai minimalūs resursai tiek politikai formuoti, tiek politikai įgyvendinti, taip pat aukštam sportiniam meistriškumui finansavimas tikrai nepakankamas.
Identifikavę šią situaciją, jau priėmėme tikrai ne vieną labai svarbų sprendimą ir dar keletą svarbių sprendimų laukia Seime. Gaila, mes kol kas neturėjome galimybės balsuoti. Tačiau didėja aukšto sportinio meistriškumo finansavimas. Šiuo metu yra paskelbtas konkursas į Nacionalinę sporto agentūrą, yra 28 kandidatai. Liepos pradžioje jau turėtume turėti vadovą. Agentūros steigimui yra pasiruošta. Taigi, keičiame tą situaciją, kurią radome atėję į ministeriją.
Taip pat auga stipendijos sportininkams. Tai yra labai svarbu, nes tai yra sportininkų pagrindinis darbo užmokestis. Dar svarbiau, kad mes priėmėme sprendimą suvienodinti stipendijas tiek sportininkams, kurie turi negalią, tiek sportininkams, kurie negalios neturi. Tai yra, manau, labai labai svarbus žingsnis, juo aš labai labai didžiuojuosi, ir tikrai tai turėtų kardinaliai keisti situaciją. Taip pat yra didinamos ir negalią turinčių sportininkų premijos. Taigi, priimta tikrai daug sprendimų, kurie turėtų keisti situaciją, bet, kaip jūs sakėte, minėjote, sporto rezultatai neateina per dieną, sporto rezultatai užauga per dešimtmetį, penkmetį ir dar ilgiau. Taigi tų medalių tikrai tikimės, bet jų gali tekti šiek tiek palaukti. Dėkui.
PIRMININKAS. Dėkoju. Toliau klausia gerbiamas K. Adomaitis. Prašom.
K. ADOMAITIS (LF). Ačiū. Aš turiu klausimą apie mokesčius, tiesą sakant, du klausimus. Čia, aišku, bus finansų ministrei, taip pat ir aplinkos ministrui, nes tai yra aplinkosaugos mokesčiai.
Man įdomu dėl nekilnojamojo turto mokesčio, kokie dabar yra planai, ar nebuvo svarstyta vis dėlto tai palikti pačioms savivaldybėms spręsti? Mes daug kalbame apie savivaldybių savarankiškumą ir tai, kad joms reikia daugiau laisvės, bet, kita vertus, kaip ir nenorime įvesti naujų mokesčių esant sudėtingai ekonominei situacijai. Galbūt sprendimas būtų leisti savivaldybėms pačioms priimti sprendimus, jeigu jos nori įvesti nekilnojamojo turto mokestį arba palikti nulinį – taip būtų visos jų savarankiškumo galimybės įtvirtintos.
O antras klausimas yra susijęs su aplinkosaugos mokesčiu, su pakuočių mokesčiu. Mes mokame Europos Sąjungai 11 mln. eurų papildomai, ta suma didėja kas metus dėl neperdirbto plastiko. Kiekvienai šaliai yra iškeltas šimtaprocentinis plastiko perdirbimas – 800 eurų už neperdirbto plastiko toną. Lietuvai, kaip minėjau, sudaro 11 mln. Ar vis dėlto mes neturėtume šito mokesčio nukelti nuo vartotojų ir perkelti tiems, kas tą neperdirbtą plastiką pateikia į rinką, taip reikšmingai padidindami perdirbamo plastiko tikslus Lietuvoje?
Tad dėl nekilnojamojo turto mokesčio ir dėl plastiko perdirbimo mokesčio.
G. SKAISTĖ (TS-LKDF). Pasiūlymas dėl nekilnojamojo turto mokesčio modelio pakeitimo yra pateiktas derinti institucijoms ir visuomenei, laukiame visų pasiūlymų iki birželio 30 dienos. Jūsų pasiūlymas taip pat yra svarstytinas. Kviečiu rašyti pasiūlymai@finmin.lt ir tikrai įvertinsime visus pasiūlymus, kurie yra pateikti.
O pasiūlytas pokytis, pirmieji mokėjimai būtų nuo 2025 metų, todėl tikiu, kad iki to laiko ekonominė situacija nusistovės, bus aiškesnis ekonominis peizažas ir turbūt tie sprendimai tuo metu atrodys šiek tiek kitaip, negu atrodo šiandien, kai turime didesnius ekonomikos iššūkius. Modelis pasiūlytas atsižvelgiant į daugelio tarptautinių institucijų rekomendacijas ir į vakarietiškų valstybių praktiką, kaip yra apmokestinamas nekilnojamasis turtas tose šalyse. Tačiau turime teisę priimti sprendimus, kokius matome geriausius savo šaliai, todėl kviečiu visus pasiūlymus siųsti, argumentuoti ir esame atviri diskutuoti.
PIRMININKAS. Dėkoju. Ir paskutinis klausia gerbiamas E. Pupinis. Prašom.
S. GENTVILAS (LSF). Aš dėl antrojo klausimo. Atsiprašau, posėdžio pirmininke.
PIRMININKAS. Prašom pratęsti.
S. GENTVILAS (LSF). Mes iš tikrųjų… Teisingas klausimas, bet mes padarėme nemažus namų darbus – visų pirma uždraudėme vienkartinius plastiko produktus. Nuo šių metų yra skirstoma plastikinė pakuotė į perdirbamą, neperdirbamą, yra skirtingi mokesčių tarifai. Taip pat padidintos plastiko perdirbimo užduotys gamintojams, importuotojams. Patys tarifai už užduočių neįgyvendinimą yra stipriai išaugę nuo šių metų, o tai turėtų paskatinti iš esmės, kad plastiko yra perdirbama vis daugiau.
Šiandien mums, Lietuvai, tikrai negresia kokių nors papildomų mokesčių mokėjimas, bet jisai tikrai nebus perkeltas gyventojams ir valstybės biudžetui. Vėlgi tas teršėjo principas bus įgyvendintas, rudenį dar planuojami patikslinimai dėl žiedinės ekonomikos direktyvos paketo perkėlimo, tad ateisime į Seimą sukonkretinti kai kuriuos dalykus. Bet tikrai aktualus klausimas – daugelis šalių susiduria su tuo. Pavyzdžiui, Estija tiesiogiai renka mokestį iš gamintojų už plastiko išleidimą, mes esame perėję prie sankcijų mechanizmo, kad neįgyvendinus užduočių mokamas gamintojų mokestis.
PIRMININKAS. Dėkoju. Ar jau visi atsakymai? Gerai, visi. Tada klausia E. Pupinis.
E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū, gerbiamas posėdžio pirmininke. Norėčiau paklausti žemės ūkio ministro. Kadangi jau šiandien Prezidento buvote kaltinamas dėl nepakankamo susikalbėjimo, dialogo nebuvimo, tai aš norėčiau paklausti, kuriose srityse to dialogo trūksta, tarkime, jeigu jis vyksta, kur didžiausi prieštaravimai yra tarp žemdirbių ir ministro?
Kitas dalykas. Kur galimos tos trys sritys, dėl kurių dialogas galėtų būti vystomas ir ieškoma kokių nors bendrų interesų? Kaip suprantu, čia daugiausia nesutampa jūsų ir stambesnių žemės verslo turėtojų interesai. Buvome gavę ir palaikančių raštų iš jaunųjų ūkininkų, iš šeimos ūkių. Kur tie nesutarimai, kur čia didžiausios problemos? Ačiū.
K. NAVICKAS. Pirmiausia ačiū už klausimą. Prezidentas savo kalboje pirmiausia pasakė du dalykus, du aspektus paminėjo, dėl ko mes esame susitarę ir lyg ir turėtume judėti. Tai yra žaliasis kursas ir teisingesnis tiesioginių išmokų paskirstymas. Šie du dalykai yra parengtame ir dabar baigiamame derinti su Europos Komisija strateginiame plane. Dėl to iš esmės ir buvo mano interpeliacijos kertiniai klausimai man. Tai yra dėl ko žaliasis kursas ir žalumas ateina į žemės ūkį ir kodėl yra įdėtas lubų ribojimas. Prezidento pastabą, kad užsitęsę dalykai ir nėra rezultato, aš priimu, bet reikia suprasti, kad daugelį priemonių mes projektuojame į ateitį. Tarkime, dėl trumpųjų maisto grandinių, tai yra ir mūsų Vyriausybės prioritetas, ir mano asmeninis prioritetas, man pradėjus dirbti mes jau pakeitėme kriterijus, padarėme šaukimus, vienas projektas jau yra gautas, tikrai palankesnės sąlygos kooperatyvams perdirbti, gauti paramą perdirbantiems savo užaugintą produkciją, teikti paslaugas kooperatyvų nariams. To nebuvo, šie dalykai pasikeitė, bet, žinoma, mes rezultatų sulauksime po kelerių metų, niekas taip neveikia, projektą turi įgyvendinti, jis turi veikti, jis turi būti sėkmingas. Čia toks paaiškinimas, nesiginu, kad kažkas nepadaryta.
O jeigu kalbėtume apie ūkininkų nesusikalbėjimą, aš, tiesą pasakius, tuo ekspertiniu techniniu lygmeniu nesusikalbėjimo tarp mūsų nematau nė su viena grupe. Šnekant atvirai, taip, organizacijos, natūralu, dalyvauja, jos ir turi tai daryti, ir viešojoje politikoje. Tas priekaištas, kad ministras nepakankamai pinigų iš nacionalinio biudžeto pritraukė į žemės ūkį, tikriausiai yra pats pagrindinis, bet aš nematau čia savo pagrindinio tikslo, yra daug dalykų, svarbūs tie pokyčiai, ateinantys nuo 2023 metų, čia yra privalomi aplinkosaugos reikalavimai, kad jie būtų įgyvendinti palankiausiai ūkininkams ir palankiausiai gamtai. Aš manau, kad šiuo aspektu sprendimas yra rastas, aš visiškai juo tikiu, manau, kad tikrai kompromisai yra rasti.
Kalbant apie kokias nors didesnes ambicijas, tiek aš asmeniškai, tiek ir Europos Komisija dabar esame gerokai dėl to paėmę pauzę, nes pokytis po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, yra didžiulis, daugeliu atveju bet kokie kiti ambicingesni tikslai yra vertinami dvigubai ar trigubai atsargiau.
PIRMININKAS. Dėkoju gerbiamiems ministrams. Visi, norėję paklausti, paklausė. Atsakėte į Seimo narių klausimus. Dėkoju už jūsų laiką ir atsakymus. Galite užimti savo darbo vietas.
Tęsiame posėdį. Kadangi pareiškimų nėra, tai pagal darbotvarkę eisime, siūlysiu eiti nuo galo. Rezervinius klausimus apsvarstysime pagal tą logiką, kad neišbalansuotume pačios darbotvarkės, žmonės yra susiplanavę, kada jie ateis į salę daryti pateikimų, galbūt yra ir ne Seimo narių, darančių pateikimus, todėl bandykime svarstyti nuo galo. Tačiau nematau rezervinio 8 klausimo… Gal gerbiamas J. Razma pristatys? Nors čia parašyta, kad Seimo Pirmininkė.
12.25 val.
Seimo savaitės (2022-06-20–2022-06-23) – 2022 m. birželio 21 d. (antradienio) ir 23 d. (ketvirtadienio) posėdžių darbotvarkės pateikimas
Tuomet savaitės, prasidedančios birželio 20 diena, Seimo posėdžių darbotvarkės tvirtinimas. Gal nuo šito pradėkime, nuo paties paskutinio. Gerbiamas Jurgi, prašom į tribūną. Rezervinis 8 klausimas.
J. RAZMA (TS-LKDF). Gerbiami kolegos, kitą savaitę jau turime, kaip įprasta, keturis posėdžius. Atkreipsiu dėmesį, kad ketvirtadienio vakarinis posėdis yra skirtas opozicijai, opozicinę darbotvarkę formuos dvi frakcijos – Darbo partijos frakcija ir Regionų frakcija.
Savaitę pradėsime antradienį svarstydami projektus, kurie pasiekė svarstymo stadiją, tai daugiausia yra Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikiami projektai, nes labai tikiuosi, kad netrukus pritarsime nutarimų projektams, kuriais papildysime Teisės ir teisėtvarkos komiteto sudėtį, ir rytoj Teisės ir teisėtvarkos komitetas, tikėkimės, numatytame posėdyje galų gale turės kvorumą. Čia ir Administracinių bylų teisenos paketas, ir Seimo statuto pataisos, ir Civilinio kodekso pataisos. Taip pat antradienį turime svarbią įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ naują redakciją su lydimaisiais, taip pat Bausmių vykdymo kodekso reforminį paketą, kurį vėlgi turi mums parengti Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Loterijų įstatymo pataisą dėl nepilnamečių. Po pietų, per Vyriausybės pusvalandį, turėsime Konkurencijos tarybos pirmininką Š. Keserauską, manau, kad Seimo nariams bus prasminga jam pateikti klausimų, kaip ši taryba mato infliacijos situaciją, kiek ji prisideda tramdydama galimus kartelinius susitarimus. Toliau po pietų įvairūs projektai, teikimai Kultūros komiteto, kai kurie Vyriausybės pateikimai pastaruoju metu posėdžiuose aprobuotų projektų.
Ketvirtadienį rytiniame posėdyje mes turime daug svarbių priėmimų, iš esmės vien priėmimai tame posėdyje. Paminėsiu Rinkimų kodekso priėmimą su lydimaisiais, Referendumo konstitucinį įstatymo projektą ir kiti projektai. Kai kurie iš jų yra atidėti iš praėjusios savaitės, kai neturėjome 71 Seimo nario, tikiuosi, kad ketvirtadienį bus reikiamas balsų skaičius, virš 71 Seimo nario, ir projektus galėsime priimti.
PIRMININKAS. Dėkoju už pristatymą. Nėra Seimo narių, norinčių jūsų paklausti. Ar yra užsirašiusių dėl motyvų? Ne, nėra užsirašiusių dėl motyvų. Galėtume apsispręsti, bet aš noriu pasitikslinti, gerbiamas pateikėjau, ar mes galime bendru sutarimu po pateikimo pritarti, ar lauksime balsavimo lango, kaip jūs rekomenduojate?
J. RAZMA (TS-LKDF). Gal nebus sudėtinga tą bendrą sutarimą, aš manau, fiksuoti ir vakare, paskui kas nors iš opozicijos sakys, kad mes labai norėjome balsuoti dėl darbotvarkės ir negalėjome, nežinojome, kad jūs apsispręsite jau tuo laiku, kur nėra balsavimo intervalo. Manau, geriau palaukime.
PIRMININKAS. Tai siūlote dabar nespręsti šito klausimo?
J. RAZMA (TS-LKDF). Manau, kad galutinį sprendimą palikime balsavimo intervalui.
PIRMININKAS. Gerai. Tada siūlau toliau rezervinius tokia tvarka, nes jie susiję. Rezerviniai 4, 5, 6, 7 klausimai. Gerbiamas J. Razma galėtų pristatyti, dėl komitetų sudėties čia yra visi. Tai iš eilės visus prašom.
12.29 val.
Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. XIV-17 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo komitetų sudėties patvirtinimo“ pakeitimo“ projektas Nr. XIVP-1809 (pateikimas, svarstymas ir priėmimas)
J. RAZMA (TS-LKDF). Taip, jie yra panašaus pobūdžio ir kai kurie susiję, bet, matyt, vis tiek tenka pristatyti kiekvieną atskirai ir tą svarstymą ir priėmimą fiksuoti taip pat atskirai dėl kiekvieno.
Pirmiausia nutarimo projektas dėl komitetų sudėties patvirtinimo. Siūloma išbraukti D. Kreivį iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto ir įrašyti jį į Teisės ir teisėtvarkos komitetą. Tai mes galime padaryti, nes Seniūnų sueigoje pakoregavome frakcijų atstovavimo kvotas ir atitinkamai frakcija turi teisę pasiūlyti čia teikiamus pakeitimus.
PIRMININKAS. Dėkoju. Niekas neužsirašė paklausti. Dėl motyvų taip pat nėra. Noriu atsiklausti pranešėjo, ar galime po pateikimo pritarti bendru sutarimu ir tada eiti prie kitų stadijų, ar jūs siūlote visas stadijas atidėti iki 15 valandos?
J. RAZMA (TS-LKDF). Dėl nutarimų projektų mūsų buvo tokia praktika, kad balsavimo etapui palikdavome galutinį apsisprendimą, o kadangi čia tokie nenorminiai dokumentai, tai tas stadijas paprastai pereidavome ne balsavimo metu.
PIRMININKAS. Ar galime bendru sutarimu po pateikimo pritarti? Dėkoju, pritarta.
Svarstymas. Niekas neužsirašė diskutuoti. Kalbėti dėl motyvų taip pat nėra norinčių. Ar galime bendru sutarimu po svarstymo pritarti? Dėkoju, pritarta.
Priėmimas pastraipsniui. 1 straipsnis. Ar galime bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta. 2 straipsnis. Ar galime bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta.
Dėl motyvų niekas neužsirašė. Taigi galutinį apsisprendimą paliksime iki balsavimo laiko.
12.31 val.
Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. XIV-12 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo komitetų narių skaičiaus“ pakeitimo“ projektas Nr. XIVP-1811 (pateikimas, svarstymas ir priėmimas)
Tada rezervinis 5 klausimas. Prašau.
J. RAZMA (TS-LKDF). Su šiuo projektu susijusi būtinybė pakoreguoti Seimo nutarimą dėl komitetų narių skaičiaus, nes Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete vienu nariu lieka mažiau, o Teisės ir teisėtvarkos komitete vienu nariu daugiau. Atitinkamai ir siūloma pakoreguoti nutarimą patikslinant narių skaičių.
PIRMININKAS. Dėkoju. Niekas nenori paklausti, niekas neužsirašė dėl motyvų. Ar galime po pateikimo bendru sutarimu pritarti? Dėkoju, pritarta. Ar po svarstymo galime bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta. Taigi per priėmimą niekas nenori kalbėti. Apsispręsime numatytu laiku.
Prašau pateikti rezervinį 6 klausimą.
12.32 val.
Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. XIV-30 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo komisijų sudarymo“ pakeitimo“ projektas Nr. XIVP-1810 (pateikimas, svarstymas ir priėmimas)
J. RAZMA (TS-LKDF). Rezervinis 6 klausimas yra dėl… Tuoj atsiras ekrane, kad aš būčiau tikslus, nes kol kas dega 5 klausimas.
PIRMININKAS. Dėl Seimo komisijų sudarymo.
J. RAZMA (TS-LKDF). Dėl Seimo komisijų sudarymo. Šiandien vykusioje Seniūnų sueigoje buvo pakoreguotos frakcijų atstovavimo kvotos ir atitinkamai viena vieta buvo padidintas atstovavimas Liberalų sąjūdžio frakcijai Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje ir Tėvynės sąjungos frakcijai Peticijų komisijoje. Tuo remiantis į Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisiją siūloma papildomai įrašyti Seimo narę E. Rudelienę, o į Seimo Peticijų komisiją įrašyti J. Gudauską.
PIRMININKAS. Dėkoju. Niekas nenori paklausti. Dėl motyvų taip pat nėra užsirašiusių. Ar galime po pateikimo bendru sutarimu pritarti? Dėkoju, pritarta. Ar po svarstymo galime bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta.
Priėmimo stadija. 1 straipsnis. Ar galime bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta. 2 straipsnis. Ar galime bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta. 3 straipsnis. Ar galime bendru sutarimu? 4 straipsnis. Tikiuosi, bendru sutarimu pritarta. Taip pat motyvų niekas nenori sakyti. Apsispręsime vėliau.
12.34 val.
Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. XIV-69 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo komitetų narių pavaduotojų patvirtinimo“ pakeitimo“ projektas Nr. XIVP-1812(2) (pateikimas, svarstymas ir priėmimas)
Dabar jau rezervinis 7 klausimas, ar ne? Taip, rezervinis 7 klausimas – projektas Nr. XIVP-1812(2). Prašau.
J. RAZMA (TS-LKDF). Šis projektas susijęs su jau mūsų minėtais apsisprendimais dėl dviejų komitetų sudėties koregavimo. Įvykus tiems pokyčiams reikia pakoreguoti ir komitetų narių pavaduotojus. Iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tiesiog išbraukiame nebesantį komiteto narį D. Kreivį ir jo pavaduotojus, o Teisės ir teisėtvarkos komitete nurodome D. Kreivio pavaduotojus – tris asmenis.
PIRMININKAS. Dėkoju. Niekas jūsų nenori paklausti. Dėl motyvų taip pat nėra užsirašiusių. Ar galime po pateikimo bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta. Ar galime po svarstymo? Dėkoju, pritarta.
Priėmimas. 1 straipsnis. Ar galime bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta. 2 straipsnis. Ar galime bendru sutarimu? Dėkoju, pritarta. Apsispręsime balsavimo metu.
12.35 val.
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1805, Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1806 (pateikimas)
Toliau galėtume… Nematau salėje gerbiamo R. Juškos, tuomet galbūt rezervinis, jeigu nuo galo, ta logika vadovaujantis, rezervinis 2.1, rezervinis 2.2 klausimai – Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas ir Vietos savivaldos įstatymas. Čia paketas. Gerbiamą ministrą S. Gentvilą kviečiu į tribūną. Prašom. Žiūrėsime prezentaciją. Gerai.
S. GENTVILAS (LSF). Laba diena, gerbiami Seimo nariai, gerbiami Lietuvos gyventojai. Vanduo ir vandens tiekimas, nuotekų tvarkymas yra bazinė sanitarinė valstybės paslauga, vystoma per amžius miestuose. Šią funkciją Lietuvoje atlieka vietos savivalda, tai yra savarankiška vietos savivaldos funkcija.
Šiuo metu Vyriausybės vardu teikiame du įstatymų projektus, tai Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo naują redakciją bei Vietos savivaldos įstatymo vieno straipsnio pakeitimo įstatymo projektą. Kas išprovokavo šitą pakeitimą ir visą paketą? (Jeigu prezentacija suktųsi, būtų gerai.)
Visų pirma priežastys yra aplinkosauginės ir vadybinės. (Veikia, ačiū.) Šiuo metu net ir 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo kas ketvirtas Lietuvos miestietis nėra vis dar prijungtas prie centralizuoto nuotekų tvarkymo ir maždaug kas šeštas miestietis arba didesnėse negu 2 tūkst. gyventojų turinčiose gyvenvietėse nėra prijungtas prie centralizuoto vandens tiekimo.
Tai yra vadinamosios bendrosios vandenų direktyvos, kurių tikslus mes turėjome pasiekti pernai. Estai sugebėjo tą pasiekti, mes šiek tiek atsiliekame. Šiuo metu Europa jau nusprendusi, kad mes tuos tikslus turėjome pasiekti pernai. Dabar nebefinansuos miestų ir miestelių, europinį finansavimą nukreipia į mažesnes gyvenvietes, iki 2 tūkst. gyventojų.
Taigi, siunčiama aiški žinia, kad vandentvarkos sektoriaus įmonės turės pasirūpinti pačios ne tik miestais ir gyvenvietėmis, bet ir plėtra, o tam reikalingi vadybiniai pokyčiai vandentvarkos sektoriuje. Šių įstatymų tikslai yra iš esmės pagerinti savivaldybių įmonių veiklą, suteikti joms instrumentus. Dėl to, kad neturime gero ir kokybiško nuotekų tvarkymo, mes matome, kad vis dar apie pusę Lietuvos upių, ežerų yra prastos būklės. Šiemet vėlgi didmiesčiuose, turbūt žemiau, žemupyje, mes turėsime paplūdimių, miestų, kuriuose bus ženklai, kad nerekomenduojama maudytis dėl prastos bakterinės vandens kokybės arba kito užterštumo. Tai neturėtų būti toleruotina, todėl sektoriui reikalinga pertvarka.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 62 geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo viešieji tvarkytojai. Absoliuti dauguma jų yra išskirtinai savivaldybių įmonės, kartais jose yra mažieji arba kokie nors mikroakcininkai iš praeities, tačiau iš esmės mes skirstome jas į tris grupes. Yra septynios įmonės, kurios negali plėstis, negali užtikrinti esamų paslaugų ir yra iš esmės jau po vandeniu, pagal savo finansines ataskaitas yra tiesiogiai priklausomos nuo subsidinio finansavimo savo plėtrai ir esamiems įsipareigojimams vykdyti. Tačiau, kaip minėjau, mes iš Europos nebeturime jokių pažadų ir jokių įsipareigojimų finansuoti plėtrą, todėl turime užtikrinti, kad įmonės stovėtų ant savo kojų. 20 įmonių yra rizikos zonoje ir pusę įmonių ir esmės mes vertiname kaip potencialiai galinčias veikti ir investuoti savo ruožtu.
Priminsiu, kad Lietuva yra gavusi apie 1,3 mlrd. eurų lėšų ir Europos Sąjungos susitvarkyti savo miestus, miestelius ir kaimiškas vietoves, tiek geriamąjį vandenį, tiek nuotekų tvarkymą, tai yra vidutiniškai 300 arba 500 eurų statistiniam Lietuvos gyventojui. Bet jeigu žvelgtume į perspektyvą, viso Lietuvos geriamojo vandens tiekimą ten, kur tai yra racionalu, daryti centralizuotai ir tvarkyti nuotekas centralizuotai, reikėtų investuoti dar 2,5 mlrd. eurų. Tai turi būti padaryta iš pačių įmonių lėšų, vadinasi, ir iš abonento lėšų. Tokių save išlaikančių sektorių mes jau turime tiek energetikoje: elektros gamyba, elektros tiekimas, tiek dujų sektoriuje: dujų skirstomieji operatoriai ir taip toliau. Iš esmės atliekų tvarkymo sektoriuje esame perėję prie abonentų ir teršėjų išmokamų sektorių, tačiau vandentvarkoje mes vis dar neperėjome prie to nuo europinių subsidijų finansuojamo sektoriaus. Dauguma vienmandatininkų ir merų dažnai ateina ir vėl kreipiasi subsidijų, bet iš esmės tikrasis kelias yra pastatyti įmones ant kojų, finansuoti per bankines paskolas jų plėtrą ir prisijungiant naujus abonentus, atnaujinant infrastruktūrą finansuoti šitą bazinę sanitarinę funkciją miestuose, miesteliuose ir kaimiškose vietovėse.
Pagrindinė problema, kuri sprendžiama šituo projektu, jis gal yra įgavęs tokį įmonių stambinimo epitetą, bet iš tikrųjų mes nuėjome nuo įmonių stambinimo projekto link kainodaros. Iš tikrųjų norime permušti, kad šita pertvarka yra įrankis savivaldybių įmonėms sustiprėti, susiskaičiuoti visą turtą, kurį jos faktiškai valdo. Iš savivaldybių balanso ir kitų balansų įsiskaičiuoti visą turtą į savo balansus ir pradėti amortizacinius atskaitymus, pasitvirtinti tinkamą kainodarą ir pradėti savo plėtrą matant realius skaičius. Todėl mes šituo projektu numatome, kad savivaldybių turtas turės būti perduodamas, tiek paviršinių, tiek kitų nuotekų ar geriamojo vandens tiekimo tinklai turės būti perduoti į įmonių balansus per nustatytą laikotarpį. Šitas projektas taip pat yra socialinis projektas ir sanglaudos projektas, nes mes matome, kad kai kurios įmonės, ypač smulkios regioninės įmonės, dabar realiai apskaičiavusios savo vandens tarifus arba nuotekų tvarkymo tarifus nepakeltų šitos naštos ir toliau nedarant struktūrinių pertvarkų, vadybinių pertvarkų yra pavojus, kad mažiausių regionų arba tos septynios įvardintos įmonės tiesiog žlugs ir gyventojai ir įmonės tuose regionuose turės decentralizuotą individualią geriamojo vandens arba pramoninio vandens apsirūpinimo, nuotekų tvarkymo sistemas, nors tai yra racionalu daryti centralizuotai. Kainos kiltų neproporcingai daug, todėl mes turime ieškoti mechanizmų, kaip iš tikrųjų sumažinti decentralizaciją ir dezintegraciją, o kartu ir kainų kilimą.
Šiandien matome, kad regionuose kainos gali skirtis net trimis kartais tarp efektyviai veikiančių miestų sistemų ir priemiesčių sistemų. Todėl iš esmės mes matome, kad mažiausias pajamas Lietuvoje gaunantys gyventojai brangiausiai moka už vandens ir nuotekų tvarkymą. Šis įstatymo projektas iš esmės sprendžia tą bazinę paslaugą, komunalinę paslaugą – vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymą, suranda ir suteikia mechanizmus įmonėms stambėti į regionines įmones, sukuria pereinamuosius laikotarpius, kad jie būtų politiškai jautriais klausimais apsisprendžiant dėl galimų įmonių sustambinimo, pavyzdžiui, miestuose ir žiedinėse savivaldybėse. Kainodara pereinamuoju laikotarpiu galės būti diferencijuota, mažųjų akcininkų interesai apsaugoti, jų investicijos bus apsaugotos.
Tarp alternatyvų buvo svarstoma tikrai daug, tartasi su Europos Komisija, EBPO ir kitais ir pasirinktas pats švelniausias evoliucinis modelis. Buvo svarstoma ir vienos įmonės alternatyva visai Lietuvai, buvo dešimt regioninių įmonių, pasilikta prie evoliucinio kelio, kad įmonėms leista suteikti įrankių sustambėti pačioms, susistiprinti. Tik toms įmonėms, kurios nesugebėtų susistambinti, o tokių mes irgi diskusijose ne pirmi metai matome, kad yra nemažas skaičius… Jos turi interesą stambėti ir jungtis prie didesnių įmonių, bet didesnės įmonės dažnai nenori prisiimti šitų įsipareigojimų, todėl mes turime numatyti mechanizmus, kaip jas paskatinti. Todėl įstatyme yra sukurta nemažai mechanizmų, kaip didieji akcininkai irgi galėtų matyti pereinamuosius laikotarpius.
Pagrindinės įstatymo projekto nuostatos – licencijavimo sugriežtinimas geriamojo vandens tiekimo įmonėms, nes tai yra monopolinė paslauga, ji turi būti daroma kokybiškai. Ir jeigu ji neatliekama kokybiškai, o kenčia ir vartotojas, ir aplinka, gamta, tai turi būti peržiūrima arba atimama licencija. Licencija tikrai neatimama iš karto, bet, jeigu ji atimama, atsiranda garantinis paslaugų teikimas, tai, kas yra būdinga dujų ar elektros skirstymo ir gamybos sričiai. Pakeičiama kainodara, ji būtų palanki ir galėtų įskaičiuoti potencialias investicijas. Daugelis įmonių kelia klausimus, kad negali patvirtinti investicijų. Pagal naują kainodaros metodiką bus galima įskaičiuoti investicijas. Padidinami savivaldybių įgaliojimai. Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkytojai galės bet kuriuo metu ateiti į pramonės įmones, paimti iš sutartos vietos mėginių tyrimus, pasikeis ir sankcijų dėl perteklinės taršos mechanizmas.
Kaip minėjau, pagrindinė nuostata – dėl licencijavimo kartelės pakėlimo. Įstatymo svarstymo ir dviejų derinimų metu mes išbraukėme keletą jautrių nuostatų. Geriamojo vandens tiekimo įmonės yra tai įvertinusios ir pripažįsta, kad dabartinės licencijų sąlygos yra sąmoningos ir aiškios. Neįgyvendinus licencijos ir netekus licencijos, įsijungia garantinis paslaugų teikimas. Tai yra monopolinė paslauga, ir mes privalome garantuoti, kad ji būtų atliekama. Todėl atsiranda garantinis paslaugų teikimo mechanizmas ir tai yra išsamiai aprašoma įstatyme.
Kaip minėjau, keičiama ir kainodara. Akcentas yra, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonės galėtų patvirtinti tinkamą kainą, numatomos ir pereinamosios kainos. Jeigu yra sumanoma jungtis savanoriškai į regionines įmones, taip pat numatoma, kad įmonės valdytų tik savo infrastruktūrą, o ne užbalansinę infrastruktūrą. Galiausiai kartu su paketu mes išplečiame ir vandentvarkos įmonių įgaliojimus, kaip jau minėta, tiek individualių nuotekų tinklų priežiūrą, tiek pramoninių atliekų priežiūrą.
Tiek buvo iš manęs. Tikiuosi, į klausimus galėsime atsakyti konkrečiau. Iš tikrųjų įstatymo projektas yra viena iš sąlygų gauti Lietuvai vadinamąjį RRFʼo finansavimą. Tai yra sąlyga ir panaudoti mūsų europinę paramą, todėl labai raginu komitetus per vasarą priimti sprendimus. Jie iš tikrųjų suderinti ir aptarti su vandentvarkos įmonėmis ir, man atrodo, geras kompromisas yra pasiektas. Mielai atsakyčiau į jūsų klausimus.
PIRMININKAS. Dėkoju gerbiamam ministrui. Jūsų pirmasis nori paklausti gerbiamas V. Pranckietis. Prašom.
V. PRANCKIETIS (LSF). Ačiū. Labai dėkoju už pristatymą ir ypač jame pabrėžtą paviršinių vandenų taršą, nes visada nuskambėdavo tokia neigiama pozicija, kalbant apie žemės ūkį arba jo taršą. Noriu pasakyti, kad 27 % taršos į Baltijos jūrą patenka iš miestų, 60 % iš Baltarusijos ir Rusijos, 13 % yra nenustatytos kilmės, jai priskiriama ir natūrali tarša, ir galimai žemės ūkio, kuri nėra niekaip kontroliuojama, bet dažniausiai būna kaltinama.
Mano klausimai būtų turbūt du. Tinklų centralizavimas. Ar galima tokia perspektyva, ar reikėtų decentralizuoti ir įsteigti vietinį valymą kiekvienoje neprijungtoje sodyboje arba miestelio dalyje, kuri yra neprijungta?
Ir kitas – garantinis vandens tiekimas. Ar jis nebus licencijuojamas ir kaip bus užtikrinama vandens kokybė, jeigu licenciją praradusi įmonė vis tiek vykdys garantinį tiekimą? Ačiū.
S. GENTVILAS (LSF). Dėkui už teisingus klausimus. Taip, reikia pripažinti, kad tarša iš miestų tęsiasi. Tikrai mes turime ir direktyvinių pažeidimų Kėdainiuose, Nemenčinėje dėl prastai veikiančių valymo įrengimų, ką jau kalbėti apie gyvenvietes.
Dabar dėl pirmojo klausimo. Atsiprašau, neakcentavau, pirmasis dėl… (Balsas salėje) Taip, šiandieninė situacija yra tokia, kad geriamojo vandens tiekimo įmonės negali pasiūlyti centralizuotos paslaugos net ten, kur apsimoka, ir patvirtinti investicijų, nes kainodara neleidžia. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba negali pripažinti tų investicijų. Bet po įstatymo priėmimo įmonės galės kur kas lengviau patvirtinti plėtros planus, aplinkosaugos investicijas ir daryti jas ne tik ten, kur yra, pavyzdžiui, sodininkų bendrijos Vilniuje ar dar kitur, skundžiasi negaudamos investicijų, bet ir mažesnėse kaimo vietovėse. Varėnoje yra aštuonios mažesnės gyvenvietės be tinkamų valymo įrengimų. Manau, perspektyvoje vandentvarkos įmonės galėtų sustiprėti iki to, kad išsimokėjimo tvarka netgi vienkiemiuose galėtų įrengti individualius valymo įrengimus, išsimokėtinai gyventojams pakeistų vadinamuosius lauko tualetus. Tai yra profesionalų veikla ir jie galėtų plėstis, teikti ir kitas paslaugas, bet šiandien pagal dabartinę situaciją jie negali atlikti plėtros ten, kur tai apsimoka.
Garantinis vandens tiekėjas, antrasis klausimas. Yra dvi licencijos: vieną licenciją turi visos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įmonės ir atsiranda geriamojo vandens garantinis tiekėjas. Jam yra atskiri reikalavimai, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba paskiria penkeriems metams reikalavimus atitinkančią stipriausią regiono įmonę ir ji tuos reikalavimus turi atitikti nuolatos. Jeigu ji neatitinka tų reikalavimų, per 6 mėnesius turi pasitaisyti, jeigu nepasitaiso, tada parenkamas kitas garantinis vandens tiekėjas. Tas garantinis vandens tiekėjas įžengia tik tuomet, jeigu kažkas netenka regione licencijos. VERTʼas prižiūrės tvarką, prižiūrės ir licencijuojamas vandens įmones, ir garantinius vandens tiekėjus, kad jie atitiktų reikalavimus ir būtų pasiruošę administruoti licencijų netekusias įmones.
PIRMININKAS. Dėkoju. Jūsų taip pat nori paklausti gerbiamas E. Pupinis. Prašom.
E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū. Gerbiamas ministre, turbūt tikrai reikia tam tikrų korekcijų, nes suprantame, kad kai kurios vandentvarkos įmonės gyvena gana sunkiai. Aš norėčiau paklausti apie tą kitą garantinį tiekėją, kuris perims funkcijas iš prieš tai buvusio garantinio tiekėjo. Vis dėlto regionuose yra stambių, stiprių įmonių, tokių kaip Vilniuje, bet yra tokių įmonių, kurios iš tikrųjų neblogai tvarkosi, tačiau yra vidutinio pajėgumo įmonės. Prie jų prijungus silpnas įmones jos gali taip pat tapti gana silpnos, nes nepaveš tos naštos, kuri bus užkrauta.
Šiuo atveju savivaldybės nedalyvauja, dalyvauja Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. Ar nemanote, kad reikėtų tą kitą tarpinį iš karto perkelti į tą stipresnį ir taip apsaugoti kitas įmones, kurios veikia gana sėkmingai? Galbūt jos ir ateityje prisijungs prie didesnio regiono, galbūt susiformuos trys regionai. Ar nemanote, kad vis dėlto reikėtų ieškoti išeities, kad tos silpnos nebūtų našta visam regionui?
S. GENTVILAS (LSF). Dėkoju, gerbiamas Edmundai, už klausimą. Ačiū už kvietimą, pirmadienį buvome „Utenos vandenyse“, turbūt jūsų klausimas kelia tą problematiką, kai Aukštaitijoje yra daugmaž vienodo pajėgumo įmonės ir vienodo pajėgumo įmonėms gelbėti vienai kitą yra gana sunki našta. Tikrai aš išsivežiau šitą klausimą ir, manau, rasime sprendimus, nes yra stambesnių miestų įmonių, kurios nebijo geriamojo vandens garantinio tiekėjo statuso, bet, suprantu, pavyzdžiui, „Utenos vandenims“ atrodo sunki našta administruoti kito miesto galimu atveju įmonę. Mes tikrai per klausymus ir komitetų svarstymus bandysime spręsti, kad nebūtų per prievartą kas nors įsūdoma. Aš tikrai ieškau jūsų iškeltos problemos sprendimo.
PIRMININKAS. Dėkoju, gerbiamas ministre, jūs atsakėte į visus klausimus. Dėl motyvų niekas neužsirašė pasisakyti. Taigi apsispręsime dėl jūsų projekto balsavimo lango metu.
12.54 val.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 21 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-639(2), Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-2584 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1711(2) (svarstymas)
Dabar, manau, galime spėti apsvarstyti rezervinį 1.1 klausimą – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-639(2). Pranešėjas – J. Gudauskas, Kaimo reikalų komitetas. Prašom į tribūną. O vėliau pakviesime M. Majauską – Biudžeto ir finansų komiteto išvados reikės dėl šito, tad jūs ką nors įgaliokite arba nepabėkite dar. J. Gudauskas. Prašau į tribūną.
J. GUDAUSKAS (TS-LKDF). Gerbiami kolegos, Kaimo reikalų komitetas kaip pagrindinis šių metų gegužės 25 dieną svarstė kolegų Č. Olševskio, R. Tamašunienės ir B. Petkevič parengtą įstatymo projektą ir nusprendė pritarti patobulintam Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. Balsavimo rezultatai – už bendru sutarimu.
PIRMININKAS. Dėkoju. Čia abu pristatė, r-1.1 ir r-1.2, taip? Čia ir dėl Miškų įstatymo? Dėl šito irgi reikia jūsų komiteto išvados.
J. GUDAUSKAS (TS-LKDF). Dėl Miškų įstatymo. Taip pat šių metų birželio 8 dieną nusprendė pritarti komiteto patobulintam Miškų įstatymo 2, 4, 5, 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. Balsavimo rezultatai: 4 – už.
PIRMININKAS. Dėkoju. Dabar pakviesiu gerbiamą Biudžeto ir finansų komiteto atstovą M. Majauską. Čia buvote kaip papildomas tik dėl pirmo, tai yra dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo. Tik dėl šito įstatymo. Prašom, komiteto išvada.
M. MAJAUSKAS (TS-LKDF). Dėkoju, gerbiamas posėdžio pirmininke. Mieli kolegos, Biudžeto ir finansų komitetas apsvarstė šį įstatymo projektą. Tai buvo vienas iš trijų paketo klausimų. Įvyko balsavimas. Įstatymo projektui buvo nutarta iš esmės pritarti ir pasiūlyti kaip pagrindiniam Kaimo reikalų komitetui patobulinti projektą pagal Vyriausybės pasiūlymus. Už tokį sprendimą balsavo 9, prieš nebalsavo nė vienas ir 1 susilaikė. Buvo pritarta.
PIRMININKAS. Dėkoju. Niekas neužsirašė diskutuoti. Dėl motyvų taip pat niekas nenori kalbėti. Vadinasi, apsispręsime balsuodami balsavimų lango metu.
12.56 val.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1765 (pateikimas)
Gerbiami kolegos, gal dar 2-16 klausimą galėtume? Dar yra 4 minutės. Jeigu nebus labai daug klausiančių, tai gerbiamas J. Gudauskas galėtų padaryti dar vieną pateikimą. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Ar spėsite per 5 minutes? Jeigu nebus klausiančių, tai mes šitą apsvarstysime dar iki pertraukos. Jeigu jūs pasiruošęs? Prašau. Gerbiamas J. Gudauskas.
J. GUDAUSKAS (TS-LKDF). Gerbiami kolegos, pristatau Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 14 straipsnio pakeitimo įstatymą. Priežastys arba problemos. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas šiuo metu nenumato galimybės užsieniečių apgyvendinimo tikslais valstybės turtą panaudos pagrindu perduoti savivaldybėms, draudžia pagal panaudą gautą turtą leisti naudoti tretiesiems asmenims. Čia ukrainiečių apgyvendinimo pavyzdys.
Taip pat parengtu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu siekiama suderinti ir tarpusavyje susieti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio, reglamentuojančio turto perdavimo panaudos pagrindais, nuostatas su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 94 straipsnio nuostatomis, numatančiomis užsieniečių, turinčių teisę gauti ir gavusių laikinąją apsaugą, teisę nemokamai gyventi valstybės ar savivaldybių įstaigų pasiūlytose apgyvendinimo vietose.
Įstatymo projektu siūloma papildyti 14 straipsnio 1 dalies 8 punktą pateikiant jame nuorodą į Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Toks pakeitimas sudarys galimybę valstybės valdomą turtą neatlygintinai panaudos pagrindu perduoti naudoti savivaldybėms, kurios koordinuoja užsieniečių apgyvendinimą savivaldybės teritorijoje, o turto perdavimas būtų siejamas tik su užsieniečių apgyvendinimu.
Antra. Patikslinti 14 straipsnio 6 dalį darant išimtį, kad neatlygintinai perimtą turtą įstatymuose nustatytais atvejais būtų galima leisti naudoti tretiesiems asmenims užsieniečių nemokamo apgyvendinimo atveju. Toks įstatymas yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jame siūloma nustatyti užsieniečių teisę gyventi ir savivaldybėms panaudos teise valdomame valstybės nekilnojamajame turte. Ačiū.
PIRMININKAS. Dėkoju. Jūsų nori paklausti gerbiamas J. Razma. Prašau.
J. RAZMA (TS-LKDF). Norėčiau paklausti, ar jūs, teikdamas tą projektą, turėjote mintyje tik Ukrainos karo pabėgėlius ar ir tuos ekonominius migrantus, kurie pasklis čia po Lietuvą, kai jiems bus leista laisvai judėti?
J. GUDAUSKAS (TS-LKDF). Tik Ukrainos karo pabėgėlius.
J. RAZMA (TS-LKDF). Tuomet, aš manau, reikia tikslinti nuorodą dėl konkrečių įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ straipsnių, o ne dėl viso įstatymo, nes jis apima ir tuos visus ekonominius migrantus.
J. GUDAUSKAS (TS-LKDF). Šio įstatymo pakeitimai buvo derinti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, taip pat ir su Teisingumo ministerija.
PIRMININKAS. Dėkoju. Pristatymas baigtas.
J. GUDAUSKAS (TS-LKDF). Ačiū.
PIRMININKAS. Daugiau niekas nenori klausti. Dėl motyvų niekas neužsirašė. Dėl jūsų projekto apsispręsime balsuoti numatytu laiku.
O dabar aš skelbiu rytinį plenarinį posėdį baigtą. (Gongas)
Aidint gongui dar galime užsiregistruoti. Labai pageidavo kolegos, jie nori fiksuoti kuo daugiau mygtukų paspaudimų. Opozicijai bus sunku pasivyti, aišku, pagal mygtukų paspaudimus mus, bet… Gerų pietų.
* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partijos frakcija; DFVL – Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“; LF – Laisvės frakcija; LRF – Lietuvos regionų frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; LVŽSF – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS-LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.