LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LAISVĖS GYNĖJO TEISINIO STATUSO
ĮSTATYMO PROJEKTO
2021-04-16 Nr. XIVP-415
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Lietuvos Respublikos laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymo projekto (toliau - įstatymo projektas) 1 straipsnyje nurodoma įstatymo paskirtis - apibrėžti laisvės gynėjo kario savanorio, laisvės gynėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūno, laisvės gynėjo Valstybės saugumo departamento pareigūno, laisvės gynėjo Muitinės departamento pareigūno, laisvės gynėjo policijos pareigūno, laisvės gynėjo šaulio sąvoką ir nustatyti pagrindinius laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijus. Įstatymo projekto 2 straipsnyje apibrėžiama laisvė gynėjo sąvoka. Tolesniuose įstatymo projekto straipsniuose siekiama įtvirtinti tam tikras laisvės gynėjų grupes, kurios taip pat apibrėžiamos kaip sąvokos. Atsižvelgiant į tai, nevisiškai aišku, koks yra bendros laisvės gynėjo ir atskirų grupių laisvės gynėjų sąvokų santykis. Manytina, kad, siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekto straipsnyje, kuriame nurodoma įstatymo paskirtis, turėtų būti siekis apibrėžti tik laisvės gynėjo sąvoką, įstatyme nurodant, kokios grupės galėtų būti laikomos laisvės gynėjais.
2. Įstatymo projektu taip pat siekiama nustatyti pagrindinius laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijus. Kaip jau buvo minėta, įstatymo projekte laisvės gynėjų grupės pateikiamos tik kaip sąvokos. Darytina prielaida, kad vadovaujantis šiais sąvokų apibrėžimais, asmenys turėtų būti pripažįstami laisvės gynėjais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad statuso pripažinimo kriterijai turėtų būti apibrėžti kaip savarankiškos normos. Statuso pripažinimo kriterijai turi būti aiškūs ir objektyvūs, kad pripažįstant statusą nebūtų pagrindo subjektyviam vertinimui.
Tuo tarpu sąvokose formuluotės „aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę“, „kūrė krašto apsaugos struktūras, muitines, specifinėmis priemonėmis padėjo atkurti Lietuvos Respublikos valstybingumą“ yra vertinamojo pobūdžio ir sunkiai objektyviai įvertinamos. Kartu abejotina, ar vien pats faktas, kad asmuo tarnavo tam tikrose institucijose, galėtų būti vertinamas kaip pakankamas kriterijus statusui suteikti.
3. Įstatymo projekto 3 straipsnyje numatyta, kad laisvės gynėjo statusas suteikiamas ir štabų darbuotojams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalį, 3 ir kitų straipsnių nuostatas, laisvės gynėjo teisinis statusas gali būti suteiktas tik tiems asmenims, kurie prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojai nebuvo saistomi priesaika, normos derintinos tarpusavyje.
4. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kokiu tikslu laisvės gynėjo statusas bus suteikiamas ir kokios bus jo teisinės pasekmės, įvardijamas tik siekis tokį statusą įtvirtinti. Pastebėtina, kad nemažai įstatymo projekte nurodytų asmenų galimai patenka į Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusių nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisinio statuso pripažinimo įstatymo reguliavimo sritį. Todėl nesant aiškaus įstatymo projekto tikslo, yra neaiškus siūlomo teisinio statuso santykis su Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusių nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisiniu statusu.
5. Iš įstatymo projekto turinio lieka neaišku, kuo laisvės gynėjas skirtųsi nuo nepriklausomybės gynėjo ar įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto kario valstybės gynėjo. Pavyzdžiui, įstatymo projekto preambulėje nurodyti 1991 m. sausio 11–13 dienomis prie Televizijos bokšto bei Televizijos ir radijo komiteto žuvę Lietuvos laisvės gynėjai, apie 600 sužeistų ir traumuotų, prie Spaudos rūmų 1991 m. sausio 11 d. sunkiai sužeistas gynėjas yra pripažinti nepriklausomybės gynėjais Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusių nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisinio statuso pripažinimo įstatymu.
6. Įstatymo projekto preambulėje nurodyta, kad 1991 m. sausio mėn. TSRS ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga užėmė svarbiausius šalies objektus. Nepriklausomybės gynėjai gyva siena apjuosė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą. Galima preziumuoti, kad čia turimi omeny visi ten buvę asmenys, o ne tik nurodyti įstatymo projekto 1 straipsnyje ir 2 straipsnio 2 dalyje, tačiau įstatymo projekte jų teisinis statusas nėra apibrėžtas. Šiame kontekste svarstytina, ar laisvės gynėjo statuso suteikimas tik įstatymo projekte nurodytoms asmenų grupėms yra objektyvus ir pagrįstas, ar tokiu teisiniu reguliavimu nėra neigiama kitų asmenų dalyvavimo Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės gynime svarba.
7. Įstatymo projekto preambulėje taip pat nurodyti Lietuvos Respublikos teisės aktai, kuriais nustatyta, kad prievartinis Lietuvos Respublikos piliečių šaukimas į kitų valstybių ginkluotąsias pajėgas Respublikos įstatymų požiūriu yra neteisėtas, o tiesioginis TSRS kariškių veikimas imant jaunuolius karinei tarnybai nėra leistas. Lietuvos Respublikos piliečių paėmimas ir pristatymas į TSRS karines įstaigas karinei tarnybai atlikti akivaizdžiai pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos ir TSRS įstatymus, bet ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas žmogaus ir piliečio teises, tačiau įstatymo projekte asmenų, kurie prievarta buvo paimti į TSRS ginkluotąsias pajėgas, teisinis statusas nėra apibrėžiamas.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939 -1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnį, asmenims, kurie nuo 1990 m. kovo 11 d. atsisakė prievartinės tarnybos sovietų armijoje (pasitraukė iš jos arba boikotavo šaukimą tarnauti joje) ir dėl to buvo prievarta paimti į sovietų armijos dalinius arba iki 1991 m. rugsėjo 7 d. priversti grįžti tęsti (išvykti atlikti) tarnybą juose, pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas.
Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto preambulėje teikiamas nuorodas į konstitucinius ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus siūlytina tikslinti, įstatymo projekto preambulės ir įstatymo projekto straipsnių nuostatas derinti tarpusavyje.
8. Įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Komisijos narių skaičių nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“ kelia abejonių. Šioje dalyje jau yra išvardytos institucijos, kurių atstovai turi įeiti į komisijos sudėtį, todėl manytina, kad kiekviena institucija turėtų deleguoti po vieną ar vienodą atstovų skaičių, priešingu atveju neaišku, kuo vadovaudamasi Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtintų kitokį narių skaičių ir ar būtų išlaikomas proporcingas šių institucijų atstovavimas. Manytina, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turėtų tik tvirtinti konkrečią komisijos sudėtį iš nurodytų institucijų deleguotų asmenų. Šiame kontekste diskutuotina ir įstatymo projekto 9 straipsnio 6 dalyje numatyta nuostata, kad sprendimą dėl laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo pasirašo Komisijos pirmininkas, kurį iš Komisijos narių paskiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Įstatymo projekte reikėtų reguliuoti ne komisijos narių skaičiaus nustatymą, o komisijos sudarymo ir jos pirmininko skyrimo tvarką ir apibrėžti komisijos kompetenciją, sprendimų priėmimo tvarką.
Pažymėtina, kad Komisija turėtų viešojo administravimo subjekto požymių, jos sprendimai galėtų būti skundžiami teismui, todėl turėtų būti nustatytas Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto ir juridinio asmens teisinis statusas, jos narių darbui padedančio biuro ar kito darinio statusas, kompetencija bei finansavimas.
9. Įstatymo projekto 9 straipsnio 2 dalį siūlytina tikslinti dviem aspektais. Pirma, siūlytina nustatyti, kad teisę kreiptis į Komisiją dėl laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo turi statusą atitinkančių asmenų tėvai. Antra, reikėtų patikslinti, kad kreiptis į Komisiją gali ne nurodytos ministerijos ar kitos institucijos, o jų vadovai (pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministras).
10. Įstatymo projekto 9 straipsnio 6 dalyje formuluotės, kuri nustato, kad sprendimą dėl laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo pasirašo Komisijos pirmininkas, siūlytina atsisakyti, nes tai yra pirmininko teisė ex officio. Be to, gali būti tokia situacija, kai pirmininkas nėra paskirtas ar negali eiti pareigų, todėl jo funkcijas vykdytų kitas komisijos narys.
11. Įstatymo projekte reikėtų įtvirtinti Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisijos nuostatus ir nurodyti subjektą, kuris juos tvirtina, bei atitinkamai papildyti įstatymo projekto 10 straipsnio 2 dalį.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]