LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 56, 83, 88 IR 98 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

2017-04-24 Nr. XIIIP-559

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1. Projekto 1 straipsniu Civilinio proceso kodekso (toliau -  keičiamo kodekso) 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūloma nustatyti, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą galėtų būti ne tik advokatai, advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje, bet ir bet kurie kiti asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą. Pasiūlymo turinys diskutuotinas.

Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog pasiūlymas neatitinka įstatymo leidėjo pasirinkto ir nuosekliai įgyvendinamo regulavimo, jog fizinių asmenų atstovais teismuose būtų tik profesionalų teisinį pasirengimą ir tinkamą kompetenciją turintys asmenys. Pastebėtina, jog galimybė, atstovauti fiziniams asmenims turint tik aukštąjį teisinį išsilavinimą, kodekse jau buvo įtvirtinta, tačiau vėliau buvo eliminuota. Vadovaujantis minėta koncepcija, pagal 2016-11-08 priimto Civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-2751, kuris įsigalios 2017-07-01, 46 straipsnio nuostatas, kuriomis kodekso 306 straipsnis pildomas nauja 3 dalimi, yra nustatyta, jog apeliacinį skundą privalomai surašo advokatas, arba pats asmuo, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, nors iki šiol tokio reikalavimo nebuvo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ir administraciniame procese, kuriame dažnai taikomos civilinio proceso taisyklės, 2017-01-01 įsigaliojus 2016-06-02 priimtam Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. XII-2399, panaikinta galimybė fizinių asmenų atstovais būti bet kuriems asmenims ir nustatyta, jog tokiais atstovais atitinkamai turi būti advokatai arba advokatų padėjėjai. Aptartame kontekste pastebėtina, jog analizuojamos įstatymo projekto nuostatos sistemiškai nedera su minėta ir nuosekliai įgyvendinama įstatymų leidėjo koncepcija.

Antra, pastebėtina, jog galiojančiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti kokybišką ir tinkamą asmenų atstovavimą teismuose. Tuo tarpu analizuojant pateiktą reguliavimą, kyla abejonių, ar siūlomu teisiniu reguliavimu būtų užtikrintas kokybiškas, atitinkantis teismuose ginčus sprendžiančių asmenų poreikius teisinis atstovavimas. Pažymėtina, kad asmenims, siekiantiems tapti advokatais yra keliami atitinkami reikalavimai jų išsilavinimui, darbo patirčiai, kvalifikacijos kėlimui, reputacijai, užtikrinamas žalos, padarytos klientams teikiant teisines paslaugas, atlyginimas. Advokatūros įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, siekiantys  tapti advokatu privalo turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, turėti ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo arba 2 metų darbo advokato padėjėju darbo stažą, privalo išlaikyti kvalifikacinį advokato egzaminą, būti nepriekaištingos reputacijos. Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokato profesinė civilinė atsakomybė už vykdant advokato veiklą fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, viršijančią 290 eurų, draudžiama privalomuoju draudimu. Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad advokatai privalo nuolat tobulinti savo kvalifikaciją. Be to, advokatams gali būti taikoma ir drausminė atsakomybė. Tuo tarpu pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą galėtų būti bet kurie fiziniai asmenys, įgiję aukštąjį teisinį išsilavinimą, neturėdami jokios teisinio darbo patirties, atstovavimo teisme įgūdžių, neturėdami pareigos užtikrinti atstovavimo metu jų atstovaujamiesiems asmenims padarytos žalos atlyginimą ir pan. Tokiems atstovams netaikant jokių reikalavimų, išskyrus aukštąjį teisinį išsilavinimą, atstovais galėtų tapti, pavyzdžiui, asmenys teisti už bet kokius nusikaltimus, tame tarpe net už nusikaltimus, padarytus įgyvendinant atstovo pagal pavedimą pareigas, taip pat asmenys, kuriems dėl netinkamos veiklos panaikintas advokato statusas ir t.t.

Be to, aptartų aplinkybių kontekste pastebėtina, jog įstatymu sureguliavus advokatūros veiklą, nustačius advokatų veiklos pagrindus ir reikalavimus bei kartu nustačius, jog fizinių asmenų atstovais gali būti bet kurie asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, kuriems netaikomi jokie kiti reikalavimai, būtų menkinama advokatų profesijos reikšmė, o kartu ir asmenų teisė į tinkamą atstovavimą, nes visi asmenys, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesugebėjo tapti advokatais, kurių kompetencija būti atstovais nėra patikrinta jokiais būdais, vis vien galėtų būti atstovais teisme.

Išsakytų argumentų kontekste keltinas klausimas dėl teikiamo teisinio reguliavimo proporcingumo.

2. Teikiamo įstatymo projekto 1 straipsniu siūloma atsisakyti keičiamo kodekso 56 straipsnyje nustatyto reikalavimo asmenų atstovams pagal pavedimą turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, išskyrus keičiamo kodekso 56 straipsnio 4 dalį. Nėra aišku, kokiais konkrečiai argumentais remiantis tokią išimtį siūloma nustatyti, juridinių asmenų atstovams pagal pavedimą nustatant kiek kitokius išsilavinimo reikalavimus, negu fizinių asmenų atstovams. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomos keičiamo kodekso 56 straipsnio 4 dalies nuostatų nereikėtų patikslinti.

3. Projekto 1 straipsniu keičiamo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte siūloma nustatyti, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti ,,asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienintelis arba vienas iš pagrindinių arba pagalbinių veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai arba atlygintinai, jei mokamų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno numatytas steigimo dokumentuose, atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose, kylančiose iš teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi“. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme galėtų būti asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys, kurie atlygintinai atstovautų savo dalyvius, kai mokamų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno būtų nustatytas tokių juridinių asmenų steigimo dokumentuose.

Siūlomas teisinis reguliavimas tobulintinas šiais aspektais.

Pirma, Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Asociacijos nariai paprastai sumoka įstojimo į asociaciją mokestį bei kiekvieną mėnesį asociacijai sumoka nario mokestį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartyje pažymėjo, kad asociacija yra steigiama ir veikia savo narių interesais, jų poreikių tenkinimui, vadovaujantis savanoriškumo, narių savitarpio supratimo bei interesų bendrumo principais. Atsižvelgiant į asociacijos, kaip susivienijimo esmę, jos steigimo, stojimo į ją ir veikimo tikslus, darytina išvada, kad asociacijos teikiamomis paslaugomis jos nariai paprastai turėtų naudotis nemokamai, nebent tai būtų susiję su išskirtinėmis aplinkybėmis, realiai patirtomis papildomomis išlaidomis. Kai asociacijos įstatuose vienu iš jos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir atstovavimas jiems teisme pagal pavedimą, tai ši asociacija, įgyvendindama nurodytą tikslą bei tenkindama tokio savo nario pageidavimą ir poreikius dėl jo interesų atstovavimo bei gynimo teisme, negali iš šio (nario) reikalauti bei gauti užmokesčio už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teisme ir pan., nes tai prieštarauja jos tikslams, narių savitarpio supratimo, interesų bendrumo, bendriesiems teisės principams. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka asociacijų kaip viešųjų juridinių asmenų esmę, jų steigimo veiklos tikslus ir principus.

Antra, nėra aiški nuostata ,,steigimo dokumentuose vienintelis arba vienas iš pagrindinių veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme“. Civilinio kodekso 2.47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslai jų įstatuose turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį. Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad asociacijos įstatuose turi būti nurodyti asociacijos veiklos tikslai, kurie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis. Taigi asociacijos įstatuose turi būti nurodyti asociacijos veiklos tikslai, kurie nėra skirstomi į pagrindinius ir pagalbinius. Todėl priėmus įstatymą, gali kilti jo taikymo problemų, nes iš visų įstatuose nurodytų veiklos tikslų būtų sudėtinga nustatyti, kurie tikslai yra pagrindiniai, o kurie yra pagalbiniai. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar minėtos projekto nuostatos nereikėtų patikslinti.

Trečia, nėra pakankamai aiški ir nuostata  ,,jei mokamų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno numatytas steigimo dokumentuose“.  Viešojo administravimo 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Taigi viešąsias paslaugas teikia valstybės kontroliuojami juridiniai asmenys ir tik įstatymų nustatytais atvejais tokias paslaugas galėtų teikti ir kiti juridiniai asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra aiškus vertinamosios projekto nuostatos santykis su Viešojo administravimo įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, bei kokių konkrečiai viešųjų paslaugų teikimas turėtų būti nurodytas asociacijos ar kito viešojo juridinio asmens steigimo dokumentuose.

4. Tobulinant projekto 1 straipsnio teisinę techniką, reikėtų įrašyti šiame straipsnyje dėstomo keičiamo kodekso 56 straipsnio pavadinimą.

5. Projekto 2 straipsnio 1 dalimi siūloma pakeisti kodekso 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nustatyti, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami „darbuotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių, vartotojai dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių, ir būsto ir kitų patalpų savininkai dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš būsto ir kitų patalpų valdymo, naudojimo, priežiūros ir išlaikymo santykių“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas.

Pirma, siūloma nuostata išdėstyta nesivadovaujant kitų kodekso 83 straipsnio 1 dalies punktų dėstymo tvarka, kai po kiekvienos subjektų grupės, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, dedamas brūkšnys. Todėl siūloma nuostata sistemiškai nedera su kitomis nuostatomis ir turėtų būti patikslinta.

Antra, nuostata nėra pakankamai aiški. Neaišku, ar sąvoka ,,būstas“ apimtų tik butus, ar ji turėtų būti aiškinama plečiamai, t.y. kaip apimanti ir pastatus (statinius). Svarstytina, ar siekiant aiškumo, minėtos nuostatos nereikėtų patikslinti.

Trečia, teikiamu pasiūlymu kodekse būtų įtvirtinta nauja subjektų grupė – „būsto“ ir kitų patalpų savininkai, kuri būtų atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ir nauja reikalavimų grupė - dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš būsto ir kitų patalpų valdymo, naudojimo, priežiūros ir išlaikymo santykių, dėl kurių šie subjektai būtų atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, jog „Ši nuostatas yra sietina su vartotojų teisių gynyba, nes teismuose vartotojai dažnai būna neatleidžiami nuo žyminio mokesčio, kai ginčas vyksta dėl būsto priežiūros vartojimo paslaugų, o ne dėl kitų vartojimo paslaugų.“ Pasiūlymas vertintinas kritiškai.

Viena vertus, pažymėtina, jog nuostatos tikslas, deklaruotas projekto aiškinamajame rašte, nėra atspindėtas nuostatos turinyje, nes reikalavimų sritis nėra ribojama sąlygos, kad šie reikalavimai neapmokestinami žyminiu mokesčiu tik tada, kai jie kyla iš vartojimų sutarčių. Todėl nuostata būtų taikoma ne tik tais atvejais, kai „būstų“ ir kitų patalpų savininkų reiškiami reikalavimai būtų susiję su vartojimo sutartimis, tačiau ir visais kitais atvejais, pavyzdžiui, kai patalpos savininkas (net juridinis asmuo) norėtų nutraukti nuomos sutartį su nuomininkais ir pan. Tokia normos konstrukcija pažeistų atleidimo nuo žyminio mokesčio principą, jog nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama „silpnesnioji“ sandorio šalis ir įtvirtintų galimybę šia lengvata naudotis bet kuriems asmenims, neatsižvelgiant į jų teisinę ir finansinę padėtį. Be to, tokia nuostata pažeistų ir asmenų lygiateisiškumo principą, nes visi „būstų“ ir kitų patalpų savininkai, neatsižvelgiant į jų teisinę ir turtinę padėtį, būtų išskirti iš kitų asmenų, kurie kreipiasi į teismą, ir nemokėtų žyminio mokesčio nesant tam jokio objektyvaus pagrindo.

Kita vertus, jei nuostata būtų pataisyta ir joje būtų nurodyta, jog žyminio mokesčio lengvata taikoma tik reikalavimams, kylantiems iš vartojimo sutarčių, susijusių su „būstu“ ir kitomis patalpomis, būtų neaišku kodėl iš visų vartotojų grupių būtų išskiriama tik viena vartotojų grupė - „būstų“ ir kitų patalpų savininkai, kodėl kodekse nebūtų vardinamos kitos vartotojų grupės, kurioms turėtų būti taikoma žyminio mokesčio lengvata. Šiame kontekste pažymėtina, jog turėtų būti manoma, kad teismas yra pakankamai kompetentingas, kad vadovaudamasis bendro pobūdžio norma, nustatančia, jog vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio, kai jų reikalavimai kyla iš vartojimo teisinių santykių, nuspręstų, ar tam tikras reikalavimas kyla iš vartojimo teisinių santykių ir ar yra pagrindas asmenims nemokėti žyminio mokesčio, net be atskiro tam tikros vartotojų grupės paminėjimo kodekse. Šiame kontekste keltinas siūlomos nuostatos derėjimo su kodekso sistema ir reguliavimo proporcingumo klausimai.

Ketvirta, projekto 2 straipsnio vienintelės struktūrinės dalies numeriu žymėti nereikia.

6. Teikiamo įstatymo projekto 5 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai ,,ir įgyvendinimas“, nes iš projekto 5 straipsnio 1 ir 2 dalių turinio darytina išvada, kad šiuo straipsniu įstatymo įgyvendinimą nėra siūloma reglamentuoti.

7. Teikiamu įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. Taigi 2017 m. liepos 1 d. įsigaliotų ir šio projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo kodekso 56 straipsnio pakeitimas. Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. lapkričio 8 d. priėmė Civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymą  Nr. XII- 2751, kurio 6 straipsniu keičiamo kodekso 56 straipsnis yra išdėstytas nauja redakcija. Pastarasis įstatymas taip pat įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. Taigi priėmus teikiamą įstatymo projektą, tą pačią dieną įsigaliotų tarpusavyje nesuderintos keičiamo kodekso 56 straipsnio redakcijos. Siekiant to išvengti, teikiamo įstatymo projekto 5 straipsnyje reikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą arba turėtų būti keičiamas Civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymas  Nr. XII- 2751.

8. Teikiamo įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma išplėsti subjektų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ratą. Atkreiptinas dėmesys, kad žyminis mokestis yra sumokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos surenkamąją biudžeto sąskaitą. Taigi sumažėtų įplaukų į minėtą biudžeto sąskaitą dydis. Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymus už valstybės biudžeto pajamų bei išlaidų planavimą yra atsakinga Vyriausybė, manytina, kad dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų gauti Vyriausybės išvadą.

Departamento direktorius                                                                                     Andrius Kabišaitis

S. Švedas, tel. (8 5) 239 61 65, el. p. [email protected]

D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]