LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

 

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KELIŲ TRANSPORTO KODEKSO

7, 181, 183, 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO

 

2024-04-15 Nr. XIVP-3616

Vilnius

 

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1.    Projekto 1 straipsniu keičiamo Kelių transporto kodekso (toliau – keičiamas kodeksas) 7 straipsnio 4 dalyje siūloma atsisakyti taksi dispečerinės sąvokos, nustatant, kad užsakymo valdymo centro funkcijas perimtų naujas subjektas - taksi paslaugų organizatorius. Projekto nuostatos diskutuotinos šiais aspektais.

Pirma, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aiškus taksi paslaugų organizatoriaus teisinis statusas, nes minėtame keičiamo kodekso straipsnyje siūloma nustatyti, kad taksi paslaugų organizatorius vienija individualius taksi vairuotojus. Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikros srities, profesijos ar pomėgių turinčių asmenų interesų tenkinimui („vienijimui“) įprastai yra steigiamos asociacijos. Atsižvelgiant į tai, iš projekto nuostatų nėra aišku, ar „individualių taksi vairuotojų vienijimui“ turėtų būti steigiamas tik asociacijos teisinį statusą turintis juridinis asmuo, kurio nariai būtų taksi automobilių vairuotojai, ar taksi paslaugų organizacijos paslaugas galėtų teikti ir kitos teisinės formos subjektas. Projekto nuostatos tikslintinos, pašalinant šį neaiškumą.

Antra, atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, taksi dispečerinė teikia keleivių užsakymo priėmimo ir perdavimo paslaugas tik tiems taksi veiklos vykdytojams, kurie yra sudarę sutartis su taksi dispečerine. Tuo tarpu taksi veiklos vykdytojai gali veiklą vykdyti ir savarankiškai, nesinaudodami taksi dispečerinės paslaugomis. Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu (sutarties, narystės asociacijoje ar kitu) minėtas užsakymų valdymo paslaugas taksi veiklos vykdytojams teiktų taksi paslaugų organizatorius. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos turėtų būti patikslintos.

Trečia, keičiamo kodekso 7 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad taksi paslaugų organizatorius „elektroninėmis ryšių priemonėmis ar telekomunikacijų galiniais įrenginiais organizuoja keleivių vežimą“. Atkreiptinas dėmesys, kad elektroninėmis ryšių priemonėmis ar telekomunikacijų galiniais įrenginiais įmanoma tik priimti ir perduoti keleivių užsakymus, o ne fiziškai atlikti „keleivių vežimo“ funkciją. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos redaguotinos loginiu ir gramatiniu aspektais.

Ketvirta, siekiant aiškumo ir kodekse vartojamų formuluočių suderinamumo, projekto nuostatose vartojamą formuluotę „taksi vairuotojus“ reikėtų keisti formuluote „lengvųjų automobilių taksi vairuotojus“.

2.    Projekto 1 straipsniu keičiamo kodekso 7 straipsnio 7 dalyje siūloma įtvirtinti automobilių dalinimosi paslaugos sąvoką. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo kodekso 7 straipsnis reglamentuoja vežimų organizavimo teisinius santykius, t. y. techninių ir organizacinių vežimo sąlygų ir keleivio, krovinio ar (ir) bagažo siuntėjo, gavėjo ir vežėjo teisinių santykių nustatymą, tuo tarpu automobilių dalinimosi paslauga nėra vežimo paslauga. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.522 straipsniu, transporto priemonės nuoma neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų yra priskiriama paslaugų sutarčiai, o ne vežimo teisiniams santykiams. Atsižvelgiant į tai, automobilių dalinimosi paslaugos sąvokos apibrėžimas ne tik nedera su keičiamo kodekso 7 straipsnio reglamentavimo objektu, bet ir yra apskritai netikslingas, nes transporto priemonės nuoma (įskaitant šios paslaugos apibrėžimą) yra išsamiai reglamentuojama Civilinio kodekso 6.522 – 6.529 straipsniuose. Atsižvelgiant į tai, siūlytina atsisakyti projekto 1 straipsniu keičiamo kodekso 7 straipsnio 7 dalies nuostatų.

3.    Atkreiptinas dėmesys, kad tiek keičiamo kodekso 181 straipsnyje, tiek ir kitose kodekso straipsniuose yra vartojama „vežėjo“, o ne „pavežėjo“ sąvoka, todėl atitinkamai turėtų būti tikslinamos projekto 2 straipsnio nuostatos.

4.    Projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo kodekso 181 straipsnio 4 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad keleivių vežimo organizatorius privalo užtikrinti, kad jo administruojamoje elektroninių ryšių sistemoje (platformoje), skirtoje keleiviams ir pavežėjams susitarti dėl keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą, 5 procentai arba vienas automobilis šimtui tūkstančių gyventojų, bet ne mažiau negu vienas automobilis, savivaldybėje, kurioje paslauga yra teikiama, būtų pritaikytas asmenų, judančių neįgaliojo vežimėlio pagalba, vežimui. Neginčijant siūloma nuostata keliamo tikslo pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiu būdu keleivių vežimo organizatorius turėtų užtikrinti, kad tam tikras skaičius (procentas) jo paslaugomis besinaudojančių vežėjų privalėtų turėti atitinkamus kriterijus tenkinančias transporto priemones. Vadovaujantis keičiamo kodekso 7 straipsnio 3 dalimi, keleivių vežimo organizatorius yra fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, jų padalinys, sudarantis technines sąlygas vežėjui ir keleiviui elektroninių ryšių priemonėmis susitarti dėl keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą paslaugos, o ne subjektas, nuosavybės ar kita teise valdantis transporto priemones, kuriomis už atlygį yra vežami keleiviai. Vadovaujantis keičiamo kodekso 82 straipsnio 2 dalies 3 punktu, būtent vežėjas yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių registre įregistruoto lengvojo automobilio, kuriuo bus vykdoma keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veikla, savininkas arba šį lengvąjį automobilį valdo kitu teisėtu pagrindu. Taigi atsižvelgiant į išdėstytą, projekto nuostatos turėtų būti tikslinamos, detalizuojant projektu keliamo tikslo - asmenų su negalia poreikiams pritaikytų vežėjų turimų transporto priemonių skaičiaus užtikrinimo – įgyvendinimo mechanizmą ar principus.

Ta pati pastaba taikytina ir projekto 2 straipsnio 2 dalimi keičiamo kodekso 181 straipsnio 10 daliai.

5.    Pastebėtina, kad iš projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo kodekso 181 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatų nėra aišku, kokia transporto priemonė būtų laikoma „pritaikyta asmenų, judančių neįgaliojo vežimėlio pagalba, vežimui“. Atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, tam tikros vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais platformos šiuo metu keleiviams siūlo dvi specializuotas paslaugas – keleivių vežimą su asistento pagalba transporto priemone, į kurią gali būti įdedamas sulankstytas neįgaliojo vežimėlis, arba keleivių vežimą transporto priemone, kuri specialiai pritaikyta vežti asmenį neįgaliojo vežimėlyje. Atsižvelgiant į tai ir siekiant užtikrinti, kad projektu siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos sąlygos maksimaliai užtikrinti asmenų su negalia interesus, siūlytina tikslinti projekto nuostatas, atitinkamai detalizuojant transporto priemonės pritaikymo asmenims su negalia kriterijus.

Ta pati pastaba taikytina ir projekto 2 straipsnio 2 dalimi keičiamo kodekso 181 straipsnio 10 daliai bei projekto 3 straipsniu keičiamo kodekso 183 straipsniui.

6.    Pastebėtina, kad gyventojų skaičius atskirose savivaldybėse yra labai skirtingas ir kai kuriose jų pagal projekto nuostatas keleivių vežimo organizatoriui būtų pareiga užtikrinti tik vienos asmenims su negalia pritaikytos transporto priemonės prieinamumą. Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo kodekso 181 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatą „užtikrinti, kad vartotojai, judantys neįgaliojo vežimėlio pagalba, galėtų bet kada, be išankstinės rezervacijos, užsisakyti vežimo paslaugą su tam pritaikytu automobiliu“ būtų įmanoma be trukdžių įgyvendinti praktikoje. Svarstytina, ar minėtos nuostatos nereikėtų tikslinti, nustatant, kad vežimo paslaugą asmenims su negalia pritaikyta transporto priemone turėtų būti galima užsakyti per objektyviai įmanomą trumpiausią laiką.

Ta pati pastaba taikytina ir projekto 2 straipsnio 2 dalimi keičiamo kodekso 181 straipsnio 10 daliai bei projekto 3 straipsniu keičiamo kodekso 183 straipsniui.

7.    Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK) apibrėžia kokios įstatymų uždraustos veikos yra administraciniai nusižengimai ir kokie subjektai yra įgalioti tirti ir surašyti protokolus. ANK specialiosios dalies straipsniai, kuriuose tam tikrų įstatymuose nustatytų pareigų nesilaikymas pripažįstamas būtinuoju administracinio nusižengimo sudėties požymiu, yra blanketinio pobūdžio. Kitaip tariant, visi šie ANK specialiosios dalies straipsniai nukreipia į kitus teisės aktus, kurie ir nustato tam tikras pareigas, kurių privaloma laikytis ir kurių nesilaikymas sąlygoja patraukimą administracinėn atsakomybėn. Tačiau pačiuose įstatymuose nėra nurodoma kokia atsakomybės rūšis yra taikoma už įstatyme nustatytų pareigų nesilaikymą. Todėl projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo kodekso 181 straipsnio 4 dalies 3 punkto antroje pastraipoje siūloma nuostata yra ydinga ir jos turėtų būti atsisakoma.

Ta pati pastaba taikytina ir projekto 2 straipsnio 2 dalimi keičiamo kodekso 181 straipsnio 10 dalies bei projekto 3 straipsniu keičiamo kodekso 183 straipsnio antrosioms pastraipoms.

8.    Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamame kodekse yra vartojama „keleivio“, o ne „vartotojo“ sąvoka, todėl turėtų būti atitinkamai tikslinamas projekto 2 ir 3 straipsniai.

9.    Atsižvelgiant į keičiamo kodekso 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatančias kokios transporto priemonės yra priskiriamos keleivinėms transporto priemonėms, projekto 2 ir 3 straipsniuose vietoj sąvokos „automobilis“ įrašytina sąvoka „lengvasis automobilis“.

10.     Pastebėtina, kad projekto 3 straipsniu siūloma papildyti keičiamą kodeksą 183 straipsniu, tačiau projekte nėra nurodomas šio straipsnio pavadinimas. Projekto nuostatos atitinkamai tikslintinos. Be to, šio straipsnio pavadinime ir pakeitimų esmės išdėstyme vietoj žodžių „Įstatymo“, „įstatymą“ įrašytini žodžiai „Kodekso“, „Kodeksą“ ir brauktinas žodis „nauju“.

11.     Projekto 3 straipsniu keičiamo kodekso 183 straipsnyje vartojama sąvoka „automobilių dalinimosi paslaugos teikėjas“, kurios turinys keičiamame kodekse nėra apibrėžtas. Atsižvelgiant į tai, kad minėtos sąvokos turinys lemia kokiems subjektams būtų taikomas projektu siūlomas teisinis reguliavimas bei į tai, kad Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje nurodoma, kad „<...> įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu“ (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas), projekto nuostatos turi būti tikslinamos – arba pateikiant minėtos sąvokos apibrėžtį, arba atitinkamai papildant projekto nuostatas ir nurodant įstatymus, kuriuose minėta sąvoka yra vartojama.

12.     Projekto 3 straipsniu keičiamo kodekso 183 straipsnyje siūloma nustatyti, kad automobilių dalinimosi paslaugos teikėjas privalo užtikrinti, kad vartotojai, judantys neįgaliojo vežimėlio pagalba, galėtų bet kada, be išankstinės rezervacijos, užsisakyti šią paslaugą su tam pritaikytu automobiliu. Pastebėtina, kad „automobilių dalinimosi paslaugos“ atveju transporto priemonė nėra pristatoma nuomininkui, priešingai, ją, pagal elektroninių ryšių priemonėmis pateikiamą žemėlapį, turi susirasti ir pasiimti naudojimui pats paslaugos pageidaujantis asmuo. Atsižvelgiant į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiu būdu automobilių dalinimosi paslaugos teikėjas galėtų užtikrinti, kad nuomai suteikiamos transporto priemonės visuomet būtų asmeniui su negalia patogioje lokacijoje.

13.     Projekto 3 straipsniu keičiamo kodekso 183 straipsnio nuostatų formuluotėje „užsisakyti automobilių dalinimo paslaugą“ vietoj žodžio „dalinimo“ įrašytinas žodis „dalinimosi“.

14.     Projekto 4 straipsniu keičiamo kodekso 21 straipsnį siūloma papildyti 4 dalimi ir joje nustatyti, kad „keleivių, judančių neįgaliojo vežimėlio pagalba, ir manančių, kad jų teisės pagal šį kodeksą buvo pažeistos, skundus nagrinėja Transporto saugos administracija arba Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“. Iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, ar nurodyti viešieji administraciniai subjektai nagrinėtų keleivių, judančių neįgaliojo vežimėlio pagalba, skundus dėl teikiamame projekte siūlomų nustatyti jų teisių pažeidimų, ar ir dėl kitų, pavyzdžiui, keičiamo kodekso 21 straipsnio 1 dalyje, nustatytų keleivių teisių pažeidimų. Dėl to nėra aiškus projektu siūlomos nustatyti alternatyvos, kad skundus nagrinėtų arba Transporto saugos administracija arba Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, tikslas. Atkreiptinas dėmesys, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pagal kompetenciją gali nagrinėti visų keleivių (ne tik keleivių su negalia) skundus, jei jų teisės, naudojantis keleivių vežimo paslauga, būtų pažeidžiamos atsižvelgiant į Lygių galimybių įstatyme nustatytus diskriminacinius pagrindus, tačiau skundus dėl kitų keičiamame kodekse nustatytų keleivių teisių pažeidimo ši tarnyba minėtu įstatymu nėra įgaliota nagrinėti. Be to, pažymėtina, kad iš keičiamo kodekso nuostatų nėra aišku, kokie viešieji administraciniai subjektai nagrinėtų visų keleivių (jų nediferencijuojant) skundus dėl jų teisių, nustatytų keičiame kodekse, pažeidimo. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, keičiamo kodekso nereikėtų papildyti bendrosiomis nuostatomis, aiškiai nustatančiomis viešuosius administracinius subjektus, kurie būtų įpareigoti nagrinėti visų keleivių skundus dėl jų teisių, nustatytų keičiamame kodekse, pažeidimo ir tik tada, esant poreikiui, nustatyti specialiąsias nuostatas dėl asmenų su negalia skundų dėl jų teisių, siūlomų nustatyti projekte, pažeidimo nagrinėjančių viešųjų administracinių subjektų.

15.     Atkreiptinas dėmesys, kad Seime yra užregistruotas Kelių transporto kodekso 82 ir 181 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-3392, kurio 3 straipsniu keičiamo kodekso 181 straipsnį siūloma išdėstyti nauja redakcija ir nustatyti kiek kitokius reikalavimus vežėjų lengviesiems automobiliams, kuriais teikiamos keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą paslaugos, bei kiek kitaip reglamentuoti vežimo organizatorių pareigas nei jas siūloma reglamentuoti teikiamame projekte. Siekiant teisės aktų sistemos suderinamumo, abiejų projektų nuostatas reikėtų suderinti tarpusavyje.

16.     Atsižvelgiant į keičiamame įstatyme nustatytą Vyriausybės kompetenciją kelių transporto reguliavimo srityje, manytina, kad dėl teikiamo įstatymo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.

17.     Reikėtų atsisakyti projekto 5 straipsnio vienos struktūrinės dalias numeravimo.

 

 

 

Departamento direktorius                                                                                      Dainius Zebleckis

 

 

 

 

 

 

N. Azguridienė, tel. (0 5) 209 6546, el. p. [email protected]

E. Drėgvaitė, tel. (0 5) 209 6891, e. p. [email protected]

M. Masteikienė, tel. (0 5) 209 6843, el. p. [email protected]