LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
LiGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO Nr. IX-110
1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsniŲ pakeitimo IR ĮSTATYMO
PAPILDYMO PRIEDU ĮSTATYMO PROJEKTO
2022-03-25 Nr. XIVP-1439
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas.
1. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo priedu įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) projekto 2 straipsniu keičiamo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą siūloma pakeisti ir nustatyti, kad turintiems teisę gauti apdraustiesiems asmenims tėvystės išmoka skiriama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu arba tėvystės laikotarpiu vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos (čia ir toliau – išskirta mūsų). Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje vardijamos tikslinės atostogos, kurių laikotarpiu skiriamos tam tikros išmokos, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, glaustumo, tikslumo ir aiškumo, formuluotės „vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“ siūlytina atsisakyti, nes ji apibrėžia ne suteikiamų atostogų rūšį, o vieną iš atostogų suteikimo sąlygų. Tokia nuostata šiame punkte yra perteklinė ir nenuosekli šios dalies 1 punkto bei keičiamo 2 punkto kontekste. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje aptariamas laikotarpis apibrėžtas kaip „tėvystės laikotarpis“, todėl tokios sampratos reikėtų nuosekliai laikytis visame įstatymo projekte (keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 dalyje, keičiamo įstatymo 20 straipsnyje, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir kitur) ir atsisakyti perteklinių, klaidinančių ir teisinį reguliavimą apsunkinančių formuluočių.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte teikiama nuoroda į šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį suformuluota netinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad nuoroda teikiama į to paties straipsnio dalį, ji turėtų būti teikiama ne į šio įstatymo, o į šio straipsnio atitinkamą normą.
2. Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 punkto pakeitimą reikėtų tikslinti. Neaišku, kodėl apdraustojo asmens, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginto asmeniui, kuriam suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, teisė gauti motinystės išmoką yra suformuluota kaip šios teisės išimtis. Pažymėtina, kad pagal įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, asmenys, kuriems nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą <...> asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“ Atsižvelgiant į nurodytus teisinio reguliavimo pakeitimus, minėtus netikslumus reikėtų pašalinti.
3. Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas reikėtų tikslinti. Iš teikiamos formuluotės nėra aišku kokie atvejai turimi omenyje formuluotėje „išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“. Viena vertus, ši formuluotė gali būti suprasta kaip nustatanti išimtį, pagal kurią šie asmenys neturi teisės gauti tėvystės išmokos („Teisę gauti tėvystės išmoką turi tėvas (įtėvis), kuris įstatymų nustatyta tvarka yra išėjęs jam suteiktų tėvystės atostogų, išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos), tačiau toks aiškinimas neatitiktų iš keičiamo įstatymo 20 straipsnio ir kitų normų išplaukiančio teisinio reguliavimo, pagal kurį tėvystės laikotarpiu išmoka mokama. Kita vertus, formuluotė „išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“ gali būti suprasta kaip nustatanti išimtį, pagal kurią ši asmenų grupė tėvystės atostogų neišeina, t. y. tėvystės atostogos nesuteikiamos. Tačiau toks išimties aiškinimas taip pat nėra tikslus, nes pagal įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 5 sttraipsnio 4 dalį, asmenys, kuriems nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą <...> asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“ Atsižvelgiant į nurodytus teisinio reguliavimo pakeitimus, minėtus netikslumus reikėtų pašalinti.
4. Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies normą „Jei gimęs vaikas mirė arba jei gimė negyvas vaikas ir dar neprasidėjo apdraustojo asmens tėvystės atostogos arba tėvystės laikotarpis vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos, tėvystės išmoka skiriama ir mokama už visą tėvystės atostogų laikotarpį arba tėvystės laikotarpį vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos, jeigu tėvystės atostogos arba tėvystės laikotarpis vaikui prižiūrėti prasideda ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo negyvo vaiko gimimo arba vaiko mirties dienos“ reikėtų tikslinti, nes iš aptariamų nuostatų neaišku, kokiu atveju atostogos yra laikytinos prasidėjusiomis.
5. Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnyje reguliuojama teisė gauti vaiko priežiūros išmoką. Šio straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį,numatytą Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, teisę gauti vaiko priežiūros išmoką turi šio straipsnio 6 dalyje nustatytas sąlygas atitinkantis vienas iš vaiko senelių, tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį, į dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, numatytą Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, seneliai teisės neturi, nors išimtis šio straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, todėl, siekiant išvengti praktikoje galinčių kilti ginčų dėl šių normų tarpusavio santykio, jas reikėtų tikslinti ir derinti tarpusavyje.
Be to, galima preziumuoti, kad keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalis, numatyta Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įvardinta neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, numatytomis Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, o šio straipsnio 4 dalyje – papildoma dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalimi. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, apibrėžiant minėtas atostogas ar jų dalis, reikėtų laikytis vienodos terminijos, o jeigu čia turimos omeny skirtingos atostogų rūšys, jas reikėtų atitinkamai apibrėžti ir reguliuoti.
6. Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatų, pagal kurias, jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, apdraustasis asmuo turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už kiekvieną vaiką atskirai, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, reikėtų atsisakyti, nes jos prieštarauja keičiamo įstatymo 24 straipsnio 6 dalies normai, pagal kurią, jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų ir jam yra suteiktos šių vaikų priežiūros atostogos, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, vaiko priežiūros išmoka (šio straipsnio 1–5 dalys) didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių ar įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, tačiau mokama bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 procentai išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos vertintinos kaip galimai prieštaraujančios konstituciniams teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principams ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui. Be to, šios nuostatos nedera su pagrindiniu socialinio draudimo principu – kompensuoti asmens prarastas pajamas ar jų dalį dėl socialinės rizikos įvykio. Pažymėtina, kad socialinio draudimo įmokos nėra mokamos priklausomai nuo turimų, įvaikių ar globojamų vaikų skaičiaus, todėl socialinio draudimo išmoka taip pat nėra sietina su vaikų, įvaikių, globojamų vaikų ar šeimos narių skaičiumi. Pastebėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, 2 dalyje inter alia nustatyta, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime), kad asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.“
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad neatsisakius siūlomo teisinio reguliavimo galėtų būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principas ir asmenų lygiateisiškumo bei socialinės darnos imperatyvai.
7. Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje formuluotės „jeigu jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas“ reikėtų atsisakyti, nes asmuo, neatitinkantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų apskritai neturi teisės į vaiko priežiūros išmoką.
8. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 23 straipsnį siūloma papildyti 11 dalimi ir nustatyti, kad tėvams (įtėviams) ar globėjams pirmiausia pradedama mokėti vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų dalį, nustatytą šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 721, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIVP-1438) 24 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalį, kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų), imdamas atostogas vaikui prižiūrėti, iki vaikui sukaks aštuoniolika ar dvidešimt keturi mėnesiai, pirmiausia turi teisę (bet ne pareigą) pasinaudoti dviejų mėnesių trukmės dalimi, kuri niekam negali būti perleista. Be to, neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų) gali imti visą iš karto arba dalimis, todėl neaišku, kokiu tikslu teikiamas keičiamo įstatymo 23 straipsnio 11 dalyje numatytas teisinis reguliavimas ir kaip jis galėtų būti įgyvendintas Darbo kodekso normų kontekste.
9. Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 8 ir 10 dalyse siūloma reguliuoti keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais skiriamų vaiko priežiūros išmokų mokėjimo taisykles turint pajamų ir (ar) išmokų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 721, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIVP-1438) 24 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalį, šie vaiko priežiūros atostogų laikotarpiai yra neperleidžiami, neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį abu tėvai (įtėviai, globėjai) negali imti tuo pačiu metu. Pagal keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, nurodytais laikotarpiais skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pažymėta, kad „...Lietuvoje turime vienas ilgiausiai ir geriausiai apmokamas vaiko priežiūros atostogas, kurios sudaro saugias sąlygas tėvams rūpintis mažyliu, užmegzti tvirtą ryšį su vaiku. Tėčiai Lietuvoje taip pat gana noriai naudojasi apmokamu tėvystės atostogų mėnesiu, kurį gali išnaudoti iki vaikui sukanka vieneri metai. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos Sąjungoje tėčių įsitraukimas į vaikų auginimą, pasinaudojant vaiko priežiūros atostogomis, kai kuriais atvejais yra gana minimalus. Pavyzdžiui, net ir Lietuvoje atrodo, kad vaiko priežiūros atostogų išeinančių vyrų daugėja, bet dažniausiai jie išeina antraisiais vaiko priežiūros metais, tačiau toliau dirba ir vaiką vis tiek prižiūri mama. Pvz., 2020 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) duomenimis, 40 proc. vaiko priežiūros išmokos gavėjų antrais vaiko auginimo metais yra vyrai ir beveik visi jie – 90 proc. arba 7,5 tūkst. – dirba, o vaiku tuo metu rūpinasi mama. Visgi yra nemažai tyrimų, kurie nagrinėja tėčių įsitraukimo į vaiko priežiūrą naudą[1]. Pastebėta, kad tėčiai, pasinaudoję tėvystės atostogomis ar neperleidžiamomis atostogomis (vaiko priežiūros atostogomis) (Švedijos pavyzdys), labiau vertina šeimos tarpusavio santykius, suteikia daugiau galimybių moterims, prižiūrėdami vaikus, jie stiprina vaiko ir tėvo bei tėvo ir motinos ryšius[2],[3].” Atsižvelgiant į įstatymo projekte numatytą teisinį reguliavimą ir projekto aiškinamajame rašte nurodytus argumentus, svarstytina, ar neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų metu mokama vaiko priežiūros išmoka nepaisant gaunamų pajamų ir kitų išmokų neskatins jų gavėjus dirbti, o ne stiprinti vaiko ir tėvo bei tėvo ir motinos ryšius.
10. Reikėtų patikslinti įstatymo priėmimo metus.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]