LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKĖJIMŲ ĮSTATYMO Nr. VIII-1370
PAKEITIMO ĮSTATYMO IR SU JUO SUSIJUSIŲ ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai:
Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Projektas arba Įstatymo projektas) parengtas į nacionalinę teisę perkeliant 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (toliau – Direktyva), taip pat įgyvendinant 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas (toliau – Reglamentas Nr. 2015/751).
Teikiamo Projekto tikslas – didinti mokėjimo paslaugų prieinamumą, skatinti vartotojus naudotis efektyviomis mokėjimo priemonėmis ir tokiu būdu didinti konkurenciją tarp mokėjimo paslaugų teikėjų bei užtikrinti, kad už pagrindinę mokėjimo sąskaitą kartu su būtiniausiomis mokėjimo paslaugomis, kurios yra reikalingos vartotojams patenkinti kasdienius su mokėjimais susijusius poreikius (toliau – pagrindinė mokėjimo sąskaita), būtų taikoma pagrįsta kaina. Projektu taip pat siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi Reglamento Nr. 2015/751 reikalavimų, kurie mokėjimo paslaugų teikėjams nustato maksimalų tarpbankinio apsikeitimo mokesčio dydį, įpareigoja mokėjimo paslaugų teikėjus aiškiai prekybininkui atskleisti jam pritaikytus įkainius už mokėjimo kortelių aptarnavimą ir t.t. Be to, Projektu siekiama spręsti šiuo metu galiojančio Mokėjimų įstatymo taikymo praktikoje pastebėtus netikslumus bei tobulinti galiojantį mokėjimo paslaugų ir Mokėjimų įstatyme nustatytų reikalavimų vykdymo priežiūros reglamentavimą.
Siekiant aukščiau nurodytų tikslų, Projektu ketinama įgyvendinti šiuos uždavinius:
1. Užtikrinti didesnį komisinių atlyginimų, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, skaidrumą ir palyginamumą.
2. Užtikrinti lengvesnį mokėjimo sąskaitų perkėlimą iš vieno mokėjimo paslaugų teikėjo į kitą.
3. Sudaryti sąlygas vartotojams už tinkamą kainą naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita.
4. Įtvirtinti ir patikslinti Lietuvos banko, kaip priežiūros institucijos, kompetenciją prižiūrint Mokėjimų įstatyme nustatytų reikalavimų vykdymą, bendradarbiaujant ir keičiantis informacija su kitų valstybių narių priežiūros institucijomis dėl Direktyvos nuostatų įgyvendinimo.
5. Paskirti Lietuvos banką kompetentinga institucija, atsakinga už Reglamento Nr. 2015/751 laikymąsi, ir nustatyti poveikio priemonių režimą.
Atsižvelgiant į didelę siūlomų pakeitimų apimtį bei poreikį Direktyvoje įtvirtintas nuostatas nuosekliai įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose, kas neišvengiamai daro įtaką galiojančio įstatymo struktūrai, teikiamu Projektu siūloma Mokėjimų įstatymą dėstyti nauja redakcija.
2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projektą rengė Lietuvos banko tarnautojai kartu su Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento Kredito ir mokėjimų rinkų skyriaus atstovais (vedėja – Toma Stašaitytė tel. (8 5) 2390 158). Tiesioginis įstatymo projekto rengėjas – Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentas (direktorius – Vilius Šapoka, atsakingi asmenys: juriskonsultė – Rūta Merkevičiūtė, tel. (8 5) 268 0504 el. paštas rmerkeviciute@lb.lt ir vyresn. juriskonsultė Justina Tarasevičienė, tel. (8 5) 268 0516, el. paštas [email protected]).
3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai:
Galiojančiame Mokėjimų įstatyme, reguliuojančiame mokėjimo paslaugų teikimą, nėra nustatyta vartotojo teisė turėti vieną pagrindinę mokėjimo sąskaitą, jos atidarymo sąlygos ir maksimalios kainos nustatymo tvarka. Taip pat šiuo metu galiojantis Mokėjimų įstatymas nereguliuoja mokėjimo sąskaitos perkėlimo iš vieno mokėjimo paslaugų teikėjo į kitą sąlygų ir tvarkos bei nenustato mokėjimo paslaugų teikėjų taikomų įkainių palyginamumo ir skaidrumo reikalavimų.
Šiuo metu galiojantis Mokėjimų įstatymas nustato, kokio dydžio baudos gali būti skiriamos už įstatymo reikalavimų nesilaikymą, priežiūros institucijos priimto sprendimo vykdymo ir apskundimo tvarką bei nurodo, kad įstatymo pažeidimai nagrinėjami vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis. Lyginant galiojančio Mokėjimų įstatymo nuostatas su kitais mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą reguliuojančiais sektoriniais įstatymais (Bankų įstatymas, Kredito unijų įstatymas, Centrinės kredito unijos įstatymas, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymas, Mokėjimo įstaigų įstatymas), pastarieji nustato priežiūros institucijos teises ir įgaliojimus nagrinėjant įstatymų reikalavimų pažeidimus, poveikio priemonių rūšis ir jų taikymo pagrindus, kurių galiojančiame Mokėjimų įstatyme nėra įtvirtina.
4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
· Projektu įtvirtinamos su Direktyvos įgyvendinimu susijusios naujos Mokėjimų įstatymo nuostatos:
1. Pagrindinė mokėjimo sąskaita. Projekte numatoma galimybė teisėtai Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje gyvenančiam vartotojui atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą, t. y. būtiniausių mokėjimo paslaugų rinkinį turinčią mokėjimo sąskaitą, kuri bus teikiama už priežiūros institucijos nustatytą komisinį atlyginimą. Numatoma, kad pareigą atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą turės visos Lietuvos Respublikoje veikiančios kredito ir elektroninių pinigų įstaigos (toliau – įstaigos), kurios teiks visą pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų rinkinį (įskaitant ir tas, kurios neteikia tiesioginio debeto paslaugos). Šių įstaigų sąrašą sudarytų priežiūros institucija (Lietuvos bankas) ir skelbtų savo interneto svetainėje. Įstaigos būtų įrašomos į pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos teikėjų sąrašą automatiškai. Įstaiga turėtų informuoti priežiūros instituciją, kad ji neteikia pagrindinę mokėjimo sąskaitą sudarančių paslaugų ir tokiu atveju nebūtų nurodoma minėtame sąraše.
Direktyvos 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės narės, gali reikalauti, kad vartotojai, kurie pageidauja atidaryti būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą jų teritorijoje, įrodytų, kad jie tikrai suinteresuoti tą padaryti. Pagal Direktyvos konstatuojamosios dalies 37 punkto nuostatą, suinteresuotumas sietinas su vartotojo interesu atidaryti sąskaitą toje teritorijoje. Tokį paaiškinimą pateikė ir Europos Komisija tam skirtuose valstybių narių ekspertų susitikimuose. Asmens interesai tam tikroje teritorijoje turėti pagrindinę mokėjimo sąskaitą gali būti labai įvairūs, todėl Projekte siūloma kuo plačiau įvardinti galimus interesus. Atitinkamai Projekto 57 straipsnyje siūloma numatyti, kad įstaiga, nepagrįstai neapsunkindama vartotojo, turi teisę prašyti, kad vartotojas, pateikęs prašymą atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą, pagrįstų savo profesinius, ekonominius, socialinius arba asmeninius ryšius su Lietuvos Respublika.
Projekte numatyta, kad pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarys: 1) mokėjimo sąskaitos atidarymas, tvarkymas ir uždarymas, taip pat šioms operacijoms įvykdyti reikalingos paslaugos; 2) lėšų įmokėjimas ir gaunamų mokėjimų įskaitymas į mokėjimo sąskaitą, taip pat šioms mokėjimo operacijoms įvykdyti reikalingos paslaugos; 3) grynųjų pinigų išėmimas iš mokėjimo sąskaitos valstybėse narėse klientų aptarnavimo vietose ir (arba) iš bankomatų kredito įstaigos darbo arba ne darbo laiku, taip pat šiai mokėjimo operacijai įvykdyti reikalingos paslaugos; 4) mokėjimo operacijos naudojant mokėjimo kortelę, įskaitant mokėjimus internetu; 5) klientų aptarnavimo vietose arba kredito įstaigos internetinėmis priemonėmis atliekamų kredito pervedimų, įskaitant periodinius nurodymus, vykdymas valstybėse narėse; 6) mokėjimo priemonių, įskaitant mokėjimo kortelę, išdavimas; 7) tiesioginio debeto operacijos. Įstaigoms leidžiama siūlyti papildomas paslaugas, nepatenkančias į Projekte nustatytą pagrindinę mokėjimo sąskaitą sudarančių paslaugų rinkinį.
Projekte siūloma pavesti priežiūros institucijai nustatyti konkretų pagrindinę mokėjimo sąskaitą sudarančių paslaugų rinkinį (nustatyti minimalų mokėjimo operacijų skaičių per mėnesį), kurį įstaiga privalėtų teikti už ne didesnį negu priežiūros institucijos nustatytą komisinį atlyginimą. Su mokėjimo sąskaitos tvarkymu susijusios paslaugos, lėšų įmokėjimas, gautų mokėjimų įskaitymas ir mokėjimai naudojantis mokėjimo kortelėmis turės būti teikiami už nustatytą komisinį atlyginimą neribojant operacijų skaičiaus. Kitų paslaugų atveju priežiūros institucija, atsižvelgdama į rinkos tendencijas bei įvertinusi vartotojų mokėjimų įpročius ir poreikius, nustatys minimalų operacijų skaičių, kuris būtų pakankamas įprastiems vartotojų mokėjimų poreikiams patenkinti.
Direktyvoje numatyta, kad pagrindinė mokėjimo sąskaita ir su ja susijusios paslaugos turi būti teikiamos nemokamai arba už pagrįstą komisinį atlyginimą. Direktyvoje įtvirtintu komisinio atlyginimo diferencijavimu siekiama mažinti finansinę atskirtį, paskatinti mokėjimo sąskaitų neturinčių pažeidžiamų vartotojų dalyvavimą mažmeninės bankininkystės rinkoje, todėl valstybėms narėms suteikiama teisė nustatyti, kad tokiems vartotojams turi būti siūloma pagrindine mokėjimo sąskaita naudotis ypač palankiomis sąlygomis, kaip antai, nemokamai, o kitiems nepažeidžiamiems vartotojams bent už pagrįstą kainą (Direktyvos preambulės 46 punktas).
Lietuvoje vartotojai, siekiantys atsidaryti mokėjimo sąskaitą, nesusiduria su sunkumais ar nepagrįstais mokėjimo paslaugų teikėjų reikalavimais, tačiau Lietuvos gyventojai yra itin linkę atsiskaityti grynais pinigais. Nors, vadovaujantis Lietuvos banko 2014 m. atliktos Lietuvos gyventojų mokėjimo įpročių apklausos duomenimis, 2014 m. vidutiniškai vieno asmens atsiskaitymų grynaisiais pinigais skaičius per dieną sumažėjo nuo 1,9 karto (2013 m.) iki 1,8 karto, tačiau 2014 m. padaugėjo apklaustųjų, grynaisiais pinigais atsiskaičiusių už didelės vertės pirkinius (daugiau kaip 101 Lt). Pažymėtina, kad rinkoje vyravo tendencija atsiskaityti grynaisiais pinigais už mažesnės vertės pirkinius. 2014 m. atsiskaitymo grynaisiais pinigais mediana per dieną sumažėjo nuo 38 iki 33 Lt. Nors 89 proc. apklaustųjų turi bent vienos rūšies mokėjimo kortelę, tačiau daugiau kaip pusė respondentų, turinčių mokėjimo kortelę, ja nesinaudoja atlikdami mokėjimus prekybos vietose. Vadovaujantis Europos Centrinio Banko skelbiamais duomenimis, Lietuvoje vienam aritmetiniam gyventojui tenkančių operacijų negrynais pinigais skaičius per metus yra mažiausias palyginus su Latvija ir Estija, atitinkamai, 124, 150 ir 250 operacijų. Atsižvelgiant į tai, Projekto nuostatomis siekiama skatinti vartotojus aktyviau naudotis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir mažinti atsiskaitymų grynais pinigais skaičių. Dažnai vartotojų sprendimą atsiskaityti negrynaisiais ar grynaisiais lemia ir mokėjimo paslaugų teikėjų taikomi įkainiai. Lietuvos banko 2014 m. atliktos Lietuvos gyventojų mokėjimo įpročių apklausos duomenimis, atsiskaitymas grynaisiais, apklaustųjų manymu, nieko nekainuoja (38 %), mokėjimo kortelėms šią savybę atitinkamai priskyrė 23 proc. apklaustųjų. Pažymėtina, kad Europos Komisijos atlikto tyrimo rezultatai (http://ec.europa.eu/internal_market/payments/docs/framework/130724_study-impact-psd-annex_en.pdf) parodė, kad Lietuvoje 2012 metais pasirinktų mokėjimo paslaugų krepšelis pagal komisinio atlyginimo dydį užėmė aukščiausią vietą tarp Baltijos šalių: Lietuvoje – 21-22 EUR, Latvijoje – 19-22 EUR, Estijoje – 7-8 EUR.
Tai, kad Lietuvoje taikomi įkainiai už įprastas mokėjimo operacijas yra vieni didžiausių Baltijos šalyse patvirtina ir Lietuvos banko turimi duomenys apie įprastų mokėjimo operacijų įkainius Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje). Palyginus 2014 m. liepos mėn. duomenis apie trijų didžiųjų Lietuvos bankų taikomus komisinius atlyginimus už tas pačias mokėjimo operacijas (vietiniai kredito pervedimai internetu banko viduje ar į kitą kredito įstaigą, tarptautiniai pervedimai internetu ir skyriuje užsienio valiuta) trijose Baltijos šalyse, tos pačios grupės bankų komisiniai atlyginimai Lietuvoje yra didžiausi. Taip pat pažymėtina, kad kitose Baltijos šalyse kredito įstaigos netaiko lėšų įskaitymo į mokėjimo sąskaitą komisinio atlyginimo, kuris Lietuvoje siekia iki 0,41 EUR už operaciją.
Atsižvelgiant į tai bei į dalies visuomenės finansinį pažeidžiamumą, Projekte įtvirtinamas komisinio atlyginimo, taikytino už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugas, diferencijavimas. Projekte nuspręsta išskirti finansiškai pažeidžiamiausių vartotojų grupę, kuriai įstaiga privalėtų priežiūros institucijos nustatytą konkretų pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų rinkinį teikti už žymiai mažesnį komisinį atlyginimą negu tokios paslaugos būtų teikiamos kitiems vartotojams. Identifikuojant finansiškai pažeidžiamiausią vartotojų grupę, buvo nuspręsta vadovautis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu, kuris nustato piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Asmenims, kuriems pagal aukščiau minėto įstatymo nuostatas yra paskirta piniginė socialinė parama, įstaiga turėtų suteikti pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų rinkinį už komisinį atlyginimą ne didesnį negu 50 procentų priežiūros institucijos nustatyto komisinio atlyginimo. Pažymėtina, kad asmenys, kuriems paskirta piniginė socialinė parama, yra registruojami duomenų bazėje, atsižvelgiant į tai, įstaigos galėtų lengvai patikrinti, ar konkrečiam asmeniui yra skirta tokia piniginė socialinė parama. Visiems kitiems vartotojams minėtas pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų rinkinys turėtų būti teikiamas už pagrįstą komisinį atlyginimą.
Direktyvoje numatyta, kad apibrėžiant pagrįstą komisinį atlyginimą už pagrindinę mokėjimo sąskaitą ir su ja susijusias paslaugas, turi būti atsižvelgiama į nacionalinį pajamų lygį ir į vidutinius įstaigų taikomus komisinius atlyginimus už mokėjimų paslaugas. Projekte siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija nustatytų maksimalų komisinio atlyginimo dydį per mėnesį, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus kriterijus. Pažymėtina, kad Direktyvoje pagrįstos kainos nustatymo kriterijai nedetalizuojami, todėl atsižvelgiant į tai ir siekiant išvengti Europos Sąjungos teisės galimai netinkamo detalizavimo ar aiškinimo, Projekte nurodyti iš esmės analogiški Direktyvai kriterijai. Priežiūros institucijai pavedama nustatyti detalią komisinio atlyginimo nustatymo tvarką.
Direktyvoje taip pat numatyta, kad jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas taiko komisinį atlyginimą už sąskaitos perkėlimą iš vieno mokėjimo paslaugų teikėjo į kitą, toks komisinis atlyginimas taip pat turi būti pagrįstas. Atitinkamai Projekte numatyta, kad taikomas komisinis atlyginimas turi atitikti faktines mokėjimo paslaugų teikėjo išlaidas ir neviršyti priežiūros institucijos nustatyto maksimalaus komisinio atlyginimo už pagrindinę mokėjimo sąskaitą dydžio daugiau kaip 3 kartus.
Priežiūros institucija, kaip institucija atsakinga už pagrįsto komisinio atlyginimo nustatymą, pasirinkta įvertinus esamą Europos Sąjungos valstybių narių praktiką ir valstybių narių ketinimus, perkeliant Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Šiuo metu Suomijoje kredito įstaigų priežiūros institucija kiekvienais metais išplatina ataskaitą, kurioje įvertina kredito įstaigų taikomų įkainių pagrįstumą. Airijoje yra būtinas kredito įstaigų priežiūros institucijos leidimas įvesti naują įkainį už teikiamas paslaugas ar padidinti esamą. Finansų ministerijos duomenimis, Lenkija, Latvija, Slovėnija, Vengrija, Danija, Portugalija, perkeldamos Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, ketina pagrįstų įkainių priežiūros ir vertinimo funkciją pavesti įstaigų priežiūros institucijai (kitos valstybės narės kol kas nėra apsisprendusios, kaip į nacionalinę teisę perkels šias Direktyvos nuostatas).
Pagal Projektą Lietuvos bankui pavedama nustatyti minimalų kredito pervedimų skaičių ir minimalią grynųjų pinigų pasiėmimo sumą, patenkančius į pagrindinės mokėjimo sąskaitos krepšelį. Viršijus šiuos dydžius būtų taikomi standartiniai įkainiai. Numatoma, kad krepšelio sudėtis bus labiau orientuota į elektronines paslaugas, kurių savikaina mokėjimo paslaugų teikėjui yra mažesnė negu grynųjų pinigų operacijų. Siekiama, kad mokėjimo paslaugų krepšelis apimtų būtiniausias mokėjimo paslaugas, o ne visas aktyviai mokėjimo paslaugas naudojančių gyventojų operacijas.
Projekte nustatoma, kad komisinis atlyginimas už paslaugas, neįeinančias į pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų rinkinį, ir operacijas, viršijančias priežiūros institucijos nustatytą pagrindinę mokėjimo sąskaitą sudarančių mokėjimo operacijų skaičių, negalės būti didesnis negu įprastai įstaigos imamas komisinis atlyginimas už tokias paslaugas.
2. Su mokėjimo sąskaita susijusio komisinio atlyginimo skaidrumas ir palyginamumas. Įstatymo projekte numatyta mokėjimo paslaugų teikėjo pareiga viešai, o prieš sudarant bendrąją mokėjimo paslaugų teikimo sutartį – ir individualiai – pateikti vartotojui informacijos apie komisinį atlyginimą dokumentą, kuriame būtų nurodyti tipiškiausių mokėjimo paslaugų įkainiai. Minėtame dokumente turės būti naudojamos standartinės tipiškiausių mokėjimo paslaugų sąvokos ir jų apibrėžimai (jas nustatys Lietuvos bankas). Standartinių sąvokų vartojimas padės išvengti situacijų, kai mokėjimo paslaugų teikėjai tą pačią paslaugą vadina skirtingais pavadinimais, todėl vartotojams bus lengviau palyginti skirtingų mokėjimo paslaugų teikėjų teikiamų analogiškų paslaugų komisinius atlyginimus.
Projekte taip pat įtvirtinama mokėjimo paslaugų teikėjų pareiga ne rečiau kaip kiekvieno kalendorinio pusmečio pradžioje už praėjusį pusmetį ir kalendorinių metų pradžioje už praėjusius metus nemokamai pateikti vartotojui sumokėto komisinio atlyginimo ataskaitą, kurioje būtų nurodoma susisteminta informacija apie visus vartotojo sumokėtus komisinius atlyginimus mokėjimo paslaugų teikėjui. Ši ataskaita padės vartotojams geriau įvertinti savo išlaidas už suteiktas mokėjimo paslaugas per atitinkamą laikotarpį, palyginti šias išlaidas tarp skirtingų laikotarpių ir (arba) mokėjimo paslaugų teikėjų.
Siekiant, kad vartotojai turėtų galimybę paprasčiau susipažinti su mokėjimo paslaugų teikėjų taikomais komisiniais atlyginimais ir juos galėtų palyginti, numatoma, kad priežiūros institucija (Lietuvos bankas) interneto svetainėje skelbs visų mokėjimo paslaugų teikėjų taikomus komisinius atlyginimus už tipiškiausias su mokėjimo sąskaita susijusias paslaugas.
3. Mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga. Projekto VII skyriaus nuostatomis dėl mokėjimo sąskaitos perkėlimo iš vieno mokėjimo paslaugų teikėjo į kitą siekiama sudaryti vartotojui, pateikus atitinkamą prašymą, galimybę paprastai pakeisti mokėjimo paslaugų teikėją Lietuvos Respublikoje. Įstatymo projekte numatoma, kad mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga apims perkeliamų periodinių pervedimų ir tiesioginio debeto sutikimų sąrašo, informacijos apie periodiškai gaunamus kredito pervedimus ir tiesioginio debeto operacijas, atliktas per paskutinius 13 mėnesių, perdavimą naujajam mokėjimo paslaugų teikėjui, sąskaitos teigiamo lėšų likučio pervedimą į naują mokėjimo sąskaitą ir senosios sąskaitos uždarymą. Projekte nustatoma pareiga mokėjimo paslaugų teikėjams bendradarbiauti ir keistis nurodyta informacija, tokiu būdu nenustatant pareigos vartotojui informaciją pateikti abiems mokėjimo paslaugų teikėjams.
Tuo atveju, jeigu vartotojas pageidauja atidaryti mokėjimo sąskaitą kitoje valstybėje narėje, mokėjimo paslaugų teikėjui nustatoma pareiga pateikti vartotojui atitinkamą informaciją apie vartotojo turimą mokėjimo sąskaitą Lietuvos Respublikoje ir atlikti kitus vartotojo prašomus veiksmus.
· Projekte siūloma patikslinti Mokėjimų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokėtojo atsakomybę už neautorizuotą mokėjimo priemonės naudojimą. Siekiant padidinti mokėjimo paslaugų vartotojų pasitikėjimą elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir paskatinti naudoti saugias mokėjimo priemones, Projekte siūloma mokėtojui tenkančių nuostolių dėl neteisėto mokėjimo priemonės panaudojimo sumą sumažinti nuo 150 eurų iki 50 eurų, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija buvo įvykdyta panaudojus griežtą kliento autentiškumo patvirtinimą, t.y. panaudojus aukštus saugumo reikalavimus atitinkančias mokėjimo priemones. Griežto kliento autentiškumo patvirtinimo procedūra bus apibrėžta priežiūros institucijos (Lietuvos banko) teisės aktuose. Mokėjimo operacijos turi būti vykdomos panaudojus mokėjimo paslaugų vartotojo autentiškumo patvirtinimo procedūrą, kurią atliekant panaudojami du arba daugiau elementų, kurie skirstomi į žinojimo (pavyzdžiui, nuolatinis slaptažodis, kodas, asmens identifikavimo numeris), turėjimo (pavyzdžiui, laikmena (angl. token), lustinė kortelė (angl. smart card), mobilusis telefonas) ir būdingumo (pavyzdžiui, biometriniai duomenys, tokie kaip pirštų atspaudai) kategorijas, ir vieną iš jų pažeidus nesumažėja kitų patikimumas. Taip pat turėjimo kategorijai priskiriamas elementas turi būti apsaugotas nuo neteisėto kopijavimo ir nuo vagystės internetu, o jo generuojama informacija turi būti tinkama panaudoti tik vieną kartą.
· Projekte siūloma nustatyti reikalavimus dėl valstybių narių priežiūros institucijų bendradarbiavimo. Siekiant stiprinti priežiūros institucijų bendradarbiavimą vykdant į Projektą perkeliamų Direktyvos nuostatų priežiūrą, Projekte įtvirtinami priežiūros institucijos (Lietuvos banko) įgaliojimai bei numatoma, kad valstybių narių priežiūros institucijų bendradarbiavimas apima keitimąsi informacija, dalyvavimą atliekant patikrinimus arba kitų priežiūros funkcijų atlikimą bet kurios iš priežiūros institucijų iniciatyva. Projekte numatyti informacijos keitimosi tarp valstybių narių priežiūros institucijų reikalavimai, nesutarimų sprendimo procedūra, taip pat nustatoma, kad Lietuvos bankas turės teisę atsisakyti bendradarbiauti su kitomis valstybių narių priežiūros institucijomis tik tam tikrais išimtiniais atvejais (pvz., dėl tų pačių veiksmų ir tų pačių asmenų yra pradėtas teismo ar ikiteisminis procesas, dėl jų jau yra priimtas galutinis teismo sprendimas Lietuvos Respublikoje ir kt.).
· Projekte siūloma priežiūros institucija paskirti Lietuvos banką. Šiuo metu galiojančių Mokėjimų įstatymo nuostatų laikymosi ir tinkamo taikymo priežiūra yra pavesta Lietuvos bankui. Naujos redakcijos Mokėjimų įstatymo projekte siūloma ir toliau palikti šią priežiūrą Lietuvos bankui. Taip pat Direktyvos įgyvendinimo tikslais priežiūros instituciją (Lietuvos banką) siūloma paskirti kontaktiniu centru Lietuvoje.
· Projekte siūloma patikslinti priežiūros institucijos teises vykdant Mokėjimų įstatymo reikalavimų laikymosi priežiūrą. Šiuo metu galiojantis Mokėjimų įstatymas nustato, kokio dydžio baudos gali būti skiriamos už įstatymo reikalavimų nesilaikymą, priežiūros institucijos priimto sprendimo vykdymo ir apskundimo tvarką bei nurodo, kad įstatymo pažeidimai nagrinėjami vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis. Remiantis galiojančiu Mokėjimų įstatymu, mokėjimo paslaugų teikėjai yra: 1) kredito įstaigos, įskaitant kredito įstaigų, kurių buveinė yra valstybėse narėse ar užsienio valstybėse, valstybėse narėse įsteigtus filialus; 2) elektroninių pinigų įstaigos; 3) mokėjimo įstaigos ir kiti subjektai. Lyginant galiojančio Mokėjimų įstatymo nuostatas su kitais mokėjimo paslaugų subjektų veiklą reguliuojančiais sektoriniais įstatymais (Bankų įstatymas, Kredito unijų įstatymas, Centrinės kredito unijos įstatymas, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymas, Mokėjimo įstaigų įstatymas), pastarieji nustato priežiūros institucijos teises ir įgaliojimus nagrinėjant įstatymų reikalavimų pažeidimus, poveikio priemonių rūšis ir jų taikymo pagrindus bei kitą priežiūros institucijos kompetenciją, kurių galiojančiame Mokėjimų įstatyme nėra įtvirtina. Toks Mokėjimų įstatymo nuostatų nesuderinamumas suteikia nevienodas galimybes Lietuvos bankui vykdant mokėjimo paslaugų teikėjų priežiūrą, pavyzdžiui, dalis sektorinių įstatymų suteikia teisę taikyti poveikio priemones asmenims, veikiantiems be privalomos veiklos licencijos, tuo tarpu Mokėjimų įstatymas šios kompetencijos priežiūros institucijai nenumatė. Atsižvelgiant į tai, Projekte siūloma patikslinti priežiūros institucijos teises, poveikio priemonių rūšis ir jų taikymo pagrindus, priežiūros institucijos sprendimų priėmimo ir apskundimo tvarką. Šis patikslinimas užtikrins normų, reglamentuojančių Lietuvos banko vykdomą finansų rinkos priežiūrą, sisteminį veikimą.
· Projekte įtvirtinami reikalavimai dėl mokėjimo paslaugų teikėjų pasiekiamumo mokėjimams, kurie vykdomi pagal ES mokėjimų schemą. 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai ir iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 924/2009 (toliau – Reglamentas Nr. 260/2012) nurodyta, kad jei mokėjimo paslaugų teikėjas yra pasiekiamas pagal nacionalinę mokėjimų (kredito pervedimų ir (arba) tiesioginio debeto) schemą, tai turi būti pasiekiamas ir pagal ES taikomą mokėjimų schemą. Mažose koncentruotose rinkose gali susidaryti situacija, kad didelė mokėjimo sąskaitų dalis būtų nepasiekiama tarptautinėms operacijoms ir taip būtų užkertamas kelias pasinaudoti Reglamento Nr. 260/2012 teikiamais privalumais. Siekiant to išvengti Projekte mokėjimo paslaugų teikėjams nustatoma pareiga būti pasiekiamiems mokėjimo operacijoms, vykdomoms pagal ES taikomas mokėjimo schemas, ir tuo atveju, jei jie teikia kredito pervedimų arba tiesioginio debeto paslaugą tik mokėjimo paslaugų teikėjo viduje.
· Projektu taip pat siūloma įgyvendinti Reglamento Nr. 751/2015 nuostatas dėl kompetentingos institucijos paskyrimo ir poveikio priemonių režimo nustatymo.
Reglamentu Nr. 751/2015 siekiama sureguliuoti tarpbankinius mokesčius, t. y. mokesčius, kuriuos bankas mokėjimo kortelės išleidėjas ima iš korteles aptarnaujančio banko (prekybininko banko) už operacijas, atliekamas su jo išduotomis kortelėmis. Reglamentu Nr. 751/2015 nustatomas maksimalus 0,2 proc. sandorio vertės tarpbankinis apsikeitimo mokestis, atliekant vietinius mokėjimus debeto kortele, ir maksimalus 0,3 proc. sandorio vertės tarpbankinis apsikeitimo mokestis mokėjimams kredito kortele (Lietuvoje šio mokesčio dydis nereguliuojamas ir vidutiniškai sudaro 0,94 proc. operacijų vertės debeto kortelių atveju ir 1,07 proc. kredito kortelių atveju). Įsigaliojus šiems reikalavimams mokėjimo paslaugų teikėjų mokamas komisinis atlyginimas kredito įstaigoms už atsiskaitymus mokėjimo kortelėmis turėtų ženkliai sumažėti.
Taip pat Reglamentu Nr. 751/2015 įtvirtinama pareiga mokėjimo paslaugų teikėjui informuoti prekybininką apie šio sumokėtus komisinius atlyginimus už mokėjimo kortelių aptarnavimą, nustatoma prekybininko teisė pasirinkti, kokias mokėjimo korteles aptarnauti, bei nustatoma mokėjimo korteles išleidžiančio mokėjimo paslaugų teikėjo teisė naudoti kelis prekių ženklus ant vienos mokėjimo kortelės.
Reglamente Nr. 751/2015 numatyta, kad valstybės narės turi paskirti kompetentingas valdžios institucijas, atsakingas už šio reglamento nuostatų laikymosi užtikrinimą, taip pat turi nustatyti sankcijų ir kitų priemonių, taikomų pažeidus reglamentų nuostatas, taisykles ir imtis priemonių užtikrinti, kad šios sankcijos ir kitos priemonės būtų taikomos. Kadangi šiuo metu mokėjimo paslaugų teikėjų priežiūrą atlieka Lietuvos bankas, Projektu siūloma įgalioti Lietuvos banką, kaip priežiūros instituciją, prižiūrėti, kaip laikomasi Reglamento Nr. 751/2015 reikalavimų.
· Taikomos poveikio priemonės (baudos).
Projekte siūloma baudų dydžius diferencijuoti atsižvelgiant į teisės pažeidimo rūšį ir pažeidimą padariusį subjektą. Projekte siūloma už Mokėjimų įstatyme ir (arba) kituose teisės aktuose nustatytos ar priežiūros institucijos pareikalautos informacijos ar dokumentų nepateikimą arba neteisingos, neišsamios ar netikslios informacijos pateikimą – fiziniams asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (toliau – fiziniai asmenys), ir juridiniams asmenims – skirti iki 15 000 eurų dydžio baudą; už trukdymą priežiūros institucijai arba jos įgaliotiems asmenims atlikti patikrinimus – fiziniams asmenims ir juridiniams asmenims skirti iki 25 000 eurų dydžio baudą; už Mokėjimų įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų draudžiamų atlikti veiksmų ar veiklos vykdymą arba už kitą teisės akto pažeidimą – juridiniams asmenims skirti iki 2 procentų bendrųjų metinių pajamų dydžio baudą, o fiziniams asmenims – iki 50 000 eurų dydžio baudą. Bauda juridiniam asmeniui, priklausančiam patronuojančiajai įmonei, nustatoma nuo pagrindinės patronuojančiosios įmonės pajamų, nurodytų praėjusių metų konsoliduotojoje finansinėje ataskaitoje. Taip pat siūloma numatyti galimybę priežiūros institucijai skirti juridiniams asmenims baudą iki 80 000 eurų tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų arba bendrosios metinės pajamos yra mažesnės negu 4 milijonai eurų.
Pažymėtina, kad kituose mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (Bankų, Kredito unijų, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų, Mokėjimo įstaigų įstatymuose) baudų dydžiai taip pat diferencijuojami atsižvelgiant į teisės pažeidimo rūšį arba pažeidimą padariusį subjektą.
· Projekto nuostatų įsigaliojimas.
Direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga valstybėms narėms ne vėliau kaip iki 2016 m. rugsėjo 18 d. priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi Direktyvos. Atitinkamai Projekto 2 straipsnio 3 dalyje siūloma numatyti, kad Direktyvą perkeliantys Mokėjimų įstatymo 10, 51 ir 78 straipsniai, VII-VIII ir X skyriai įsigaliotų 2016 m. rugsėjo 18 d.
Direktyvos 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimai dėl informacijos apie komisinį atlyginimą dokumento, komisinio atlyginimo ataskaitos ir lyginamosios svetainės įsigalioja ne vėliau kaip praėjus 9 mėnesiams nuo Europos Komisijos priimto deleguotojo teisės akto, nurodyto Direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje, įsigaliojimo. Atitinkamai Projekto 2 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad Mokėjimų įstatymo 47–50 straipsniai, perkeliantys minėtas Direktyvos nuostatas, įsigalioja praėjus 9 mėnesiams nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų teisės aktų, nurodytų Direktyvos 3, 4 ir 5 straipsniuose, įsigaliojimo.
Taip pat Direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad valstybės narės parengia ir paskelbia galutinį tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo Europos Komisijos priimto deleguotojo teisės akto, nurodyto Direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje, įsigaliojimo. Atitinkamai Projekto 2 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad Mokėjimų įstatymo 46 straipsnio nuostata, įgyvendinanti minėtą reikalavimą, įsigalioja praėjus 3 mėnesiams nuo Europos Komisijos priimto deleguotojo teisės akto, nurodyto Direktyvos 3 straipsnyje, įsigaliojimo.
Atsižvelgiant į tai, kad kitos Projekto nuostatos iš esmės atitinka šiuo metu galiojančias Mokėjimų įstatymo nuostatas ir jų taikymas neturėtų sukelti sunkumų mokėjimų rinkos dalyviams, siūloma, kad likusios Projekto nuostatos įsigaliotų bendra Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatyta tvarka, t.y. kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre.
· Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo pakeitimai.
Atsižvelgiant į tai, jog Projekte nustatomos pareigos ne tik mokėjimo paslaugų teikėjams, bet ir kitiems ūkio subjektams, kurie priima mokėjimus mokėjimo kortele (pvz., Projekto 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad gavėjui draudžiama iš mokėtojo reikalauti atlyginimo už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą), siūloma atitinkamai pakeisti Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnį ir priežiūros institucijai (Lietuvos bankui) priskirti nagrinėti ne teismo tvarka ginčus, kilusius ne tik tarp vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų, bet ir tarp vartotojų ir kitų ūkio subjektų (ne mokėjimo paslaugų teikėjų) dėl Mokėjimų įstatyme nustatytų reikalavimų laikymosi.
5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Numatoma, kad įtvirtinus pareigą įstaigoms teikti pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą už pagrįstą kainą bus užtikrintas finansiškai pažeidžiamų asmenų įtraukimas į elektroninių atsiskaitymų vykdymą ir tai juos bei kitus vartotojus skatins naudotis mokėjimo paslaugomis, įskaitant elektroninėmis mokėjimo priemonėmis. Taip pat numatoma, kad Projektas sudarys sąlygas paprasčiau palyginti skirtingų mokėjimo paslaugų teikėjų paslaugas ir jų taikomus komisinius atlyginimus, palengvins mokėjimo sąskaitos perkėlimą iš vieno mokėjimo paslaugų teikėjo į kitą.
Įgyvendinant Direktyvos nuostatas, Projekte yra numatyti informavimo reikalavimai mokėjimo paslaugų teikėjams dėl taikomų komisinių atlyginimų, mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslaugos, pagrindinės mokėjimo sąskaitos, komisinio atlyginimo ataskaitos ir sąvokų žodyno pateikimo vartotojams bei dėl informacijos apie taikomus įkainius pateikimo priežiūros institucijai. Šiuo metu tokių reikalavimų mokėjimo paslaugų teikėjams nėra nustatyta. Kartu pažymėtina, kad Projekte numatytus informavimo reikalavimus nustato Direktyva ir Projektu nesiūloma nustatyti jokių papildomų informavimo reikalavimų negu reikalaujama pagal Direktyvą.
6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Priimtas Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai.
7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
Numatoma, kad Projekto įgyvendinimas padidins vartotojų naudojimąsi mokėjimo paslaugomis ir elektroninėmis mokėjimo priemonėmis. Tai skatins mokėjimo paslaugų teikėjus teikti kokybiškesnes, modernesnes ir pigesnes mokėjimo paslaugas. Šie faktoriai prisidės prie mokėjimo paslaugų rinkos vystymosi ir plėtros, skatins konkurenciją tarp mokėjimo paslaugų teikėjų.
8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus Įstatymo projektą, kitų įstatymų keisti nereikės.
9. Ar įstatymo projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektuose esančios sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai yra įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus.
11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Priėmus Įstatymo projektą įgyvendinamuosius teisės aktus bus pavesta parengti ir priimti priežiūros institucijai (Lietuvos bankui).
12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Įstatymo įgyvendinimui papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės.
13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Negauta.
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
Pagrindinė mokėjimo sąskaita, mokėjimo sąskaitos perkėlimas, mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga, mokėjimo paslaugos, mokėjimo paslaugų teikėjas, mokėjimo paslaugų vartotojas.
15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:
Papildomi Įstatymo projekto pagrindimai ir paaiškinimai nėra reikalingi.
______________