PASIŪLYMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS

DARBO KODEKSO 47 STRAIPSNIO PAKEITIMO

 ĮSTATYMO PROJEKTO  NR.  XIIIP-4657

 

 

Vilnius

 

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Str.

Str. d.

p.

47

3

 

Argumentai:

Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta nauja prastovos rūšis, t. y. prastova ne dėl darbdavio kaltės, o prastova dėl valstybės veiksmų. Šiuo Darbo kodekso pakeitimu, įstatymų leidėjas siekia išlaikyti darbo vietas, pasiūlant valstybės pagalbą darbdaviams, tačiau sistemiškai vertinant Darbo kodeksą susidaro įspūdis, kad darbdaviams nepalengvėja, nes darbo kodekso 56 straipsnis reglamentuoja, kad prastovai užsitęsus ilgiau nei 30  neatsižvelgiant, į tai dėl ko ji paskelbta, darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį ir gauti 2 VDU dydžio išeitinę kompensaciją, kas praktiškai sudaro aplinkybės, kad darbdaviui net ir gavus kompensacijas už išlaikomas darbo vietas bus priversti jas grąžinti, nes nesugebės išlaikyti darbuotojų ilgiau nei 30 dienų.

Siekdami, kad būtų įgyvendinti įstatymo leidėjo siekiai, išsaugoti darbo vietas ir pagelbėti nuo valstybės veiksmų nukentėjusiems darbdaviams, teikiame pasiūlymą, kad darbuotojas negalėtų pretenduoti į dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, jei darbo sutartį nutraukiama jiems prašant, kai prastova paskelbta dėl LR Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ar karantino.

 

Pasiūlymas:

Papildyti įstatymo projekto 1 straipsnį ir ji išdėstyti taip:

„47 straipsnis. Prastova

1.  Darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai:

1) darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo;

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo.

2. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu atveju:

1) kai darbdavys paskelbia prastovą, trunkančią iki vienos darbo dienos, darbuotojui mokamas vidutinis jo darbo užmokestis ir darbdavys turi teisę reikalauti darbuotojo būti darbovietėje;

2) kai darbdavys paskelbia prastovą ilgesniam laikotarpiui negu viena darbo diena, bet ne ilgiau kaip trims darbo dienoms, negali būti reikalaujama, kad darbuotojas atvyktų į darbovietę kasdien ilgesniam negu viena valanda laikui. Buvimo darbovietėje per prastovą laiku jam mokamas vidutinis jo darbo užmokestis, o kitu prastovos laikotarpiu, kai darbuotojas neprivalo būti darbe, jam mokama du trečdaliai vidutinio jo darbo užmokesčio;

3) kai darbdavys paskelbia prastovą neterminuotai arba ilgesniam negu trijų darbo dienų laikotarpiui, darbuotojas neprivalo atvykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengęs atvykti į darbovietę kitą darbo dieną po darbdavio pranešimo. Už prastovos laiką iki trijų darbo dienų mokama šios dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta tvarka, o už kitą prastovos laikotarpį jam paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio;

4) kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma;

5) darbdavys gali paskelbti darbuotojui dalinę prastovą, kai tam tikram laikotarpiui sumažinamas darbo dienų per savaitę skaičius (ne mažiau kaip dviem darbo dienomis) ar darbo valandų per dieną skaičius (ne mažiau kaip trimis darbo valandomis). Dalinės prastovos laikotarpiais, kai darbuotojas neprivalo būti darbe, jam mokamas darbo užmokestis šios dalies 2 ir 3 punktuose nustatyta tvarka.

3. Paskelbus prastovą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju:

1) ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo darbdavys Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka informuoja Valstybinę darbo inspekciją apie prastovos paskelbimą darbuotojui;

2) iš darbuotojo negali būti reikalaujama, kad jis atvyktų į darbovietę;

3) prastovos laikotarpiu darbdavys darbuotojui moka ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos darbo užmokestį, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma. Darbdaviui, išskyrus darbdavį, kurio teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, patirtų darbo užmokesčio už prastovą išlaidų dalis kompensuojama Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nustatytu dydžiu ir tvarka;

4) darbdavys gali paskelbti darbuotojui dalinę prastovą, kai tam tikram laikotarpiui sumažinamas darbo dienų per savaitę skaičius (ne mažiau kaip dviem darbo dienomis) ar darbo valandų per dieną skaičius (ne mažiau kaip trimis darbo valandomis). Tokiu atveju už darbo laiką mokamas darbo užmokestis, o už prastovos laiką mokama šios dalies 3 punkte nustatyta tvarka proporcingai.

5) darbuotojui nutraukiančiam darbo sutartį 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu 56 straipsnio 2 dalyje numatyta išeitinė išmoka, mokama iš  Ilgalaikio darbo išmokų fondo.“

 

 

 

 

 

 

Teikia:

Seimo nariai

 

 

 

 

 

 

Simonas Gentvilas

Viktorija Čmilytė- Nielsen

Eugenijus Gentvilas

Ričardas Juška

Virgilijus Alekna

Juozas Baublys

Kęstutis Glaveckas

Jonas Liesys

Gintaras Steponavičius

Gintaras Vaičekauskas

Jonas Varkalys