LIETUVOS RESPUBLIKOS KŪNO KULTŪROS IR SPORTO ĮSTATYMO NR. I-1151 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO ir SU JUO SUSIJUSIŲ ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ
aiškinamasis raštas
1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai.
Atsižvelgiant į žemus fizinio aktyvumo ir sveikatos rodiklius Lietuvoje atsiranda būtinybė skaidriau reglamentuoti kūno kultūros ir sporto finansavimą, aktyviau skatinti visuomenę dalyvauti fizinio aktyvumo veiklose bei stiprinanti sveikatą per aktyvią fizinę asmens veiklą. Pasaulio sveikatos organizacija fizinio aktyvumo stoką išskiria kaip atskirą sveikatos problemą ir skelbia, jog beveik 2 mln. planetos žmonių kasmet miršta vien dėl to, kad per mažai juda. Europos regione dėl nepakankamo judėjimo kasmet miršta apie 600 tūkst. asmenų. Fizinio aktyvumo stoka jau pripažįstama atskiru ligų, nuo kurių pasaulyje miršta apie 60 proc. žmonių, rizikos veiksniu. Pastebėtinas, kad nuo 1992 iki 2012 m. daugelis Lietuvos moksleivių fizinio pajėgumo aspektų (aerobinis pajėgumas, lankstumas, raumenų jėga ir ištvermė bei kt.) blogėjo. Šie fizinio pajėgumo rezultatai labiausiai prastėjo per pastarąjį dešimtmetį (Tomas Venckūnas, Arūnas Emeljanovas, Brigita Miežienė ir Vida Volbekienė, Lietuvos sporto universitetas, 2016).
Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 naujos redakcijos projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas įgyvendinant Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82, ketvirtojo skirsnio „Sportas ir fizinis aktyvumas“ nuostatas ir vykdant Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. birželio 13 d. protokolą Nr. SPP-76, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimą Nr. 578 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ pakeitimo“.
Įstatymo projektu taip pat atsižvelgiama į 2011–2020 metų valstybinę sporto plėtros strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. XI-1296 „Dėl 2011–2020 metų valstybinės sporto plėtros strategijos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. lapkričio 18 d. rezoliuciją Nr. XII-1342 „Dėl sporto politikos“ numatytoms veikloms vykdyti ir kitais dokumentais. Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 patvirtintoje Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatyta Kūno kultūrą ir sporto politiką pakelti į aukštesnį lygmenį ir taip užtikrinti valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje formavimo ir įgyvendinimo nuoseklumą ir ambicingumą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167, numatytas darbas – Skaidrios kūno kultūros ir sporto srities valdymo ir finansavimo sistemos sukūrimas, taikant efektyvius kūno kultūros ir sporto finansavimo kriterijus ir orientuojantis į visuomenės fizinio aktyvumo skatinimą. Siekiama gyventojų, priklausančių mažo fizinio aktyvumo grupei, dalį sumažinti nuo 19,2 proc. (2016 m.) iki 15,2 proc. (2020 m.).
Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 naujos redakcijos įstatymo projekto tikslas – nustatyti kūno kultūros ir sporto sistemą, jos stebėseną, efektyvinti kūno kultūros ir sporto valdymą, reikalavimus kūno kultūros ir sporto specialistams, fizinio aktyvumo ir didelio meistriškumo sporto finansavimo nuostatas.
Įstatymo projekte numatoma: įtvirtinti kūno kultūros ir sporto apibrėžtį bei aiškiai apibrėžti kitas, būtinas sąvokas, kūno kultūros ir sporto principus, nustatyti tik valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms būdingas funkcijas kūno kultūros ir sporto srityje, atsisakyti perteklinio reguliavimo, apibrėžti Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos vaidmenį kūno kultūroje ir sporte, nustatyti reikalavimus kūno kultūros ar sporto specialistų išsilavinimui, kūno kultūros ir sporto organizavimui švietimo sistemoje, įtvirtinti valstybės skatinimą už pasiektus laimėjimus bei valstybės vardo garsinimą, taip pat įtvirtinti valstybės paramą antidopingo ir kovos su manipuliavimu sporto varžybomis srityse bei kitas nuostatas.
2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai.
Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-670 „Dėl Kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymo projekto parengimo“, 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-718 „Dėl švietimo ir mokslo ministro 2017 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. V-670 „Dėl darbo grupės sudarymo“ pakeitimo“ sudaryta darbo grupė (toliau – darbo grupė) (darbo grupės vadovas – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Tomas Daukantas, tel. 2191227, el. p. [email protected]), į kurią savo atstovus delegavo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Lietuvos parolimpinis komitetas, Lietuvos trenerių profesinė sąjunga, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, Lietuvos kurčiųjų sporto komitetas, Kūno kultūros mokytojų asociacija, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Kūno kultūros ir sporto departamentas), Lietuvos sporto federacijų sąjunga, asociacija „Sportas visiems“. Įstatymo projekto svarstymuose dalyvavo ir teikė siūlymus Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos, Lietuvos automobilių sporto federacijos, Lietuvos krepšinio federacijos jaunimo rinktinių, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro, Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto, Lietuvos olimpinio sporto centro, Lietuvos trenerių asociacijos, Lietuvos sporto federacijų sąjungos, Lietuvos futbolo žaidėjų sąjungos, Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto, Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto, savivaldybių administracijų ir kitų institucijų atstovai.
3. Dabartinis Įstatymo projekte aptartų teisinių santykių reguliavimas.
Šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatyme (toliau – Įstatymas) įtvirtinta nemažai nuostatų, neatitinkančių šiandienos realijų. Įstatymas nenumatyto aiškių finansavimo principų, nustato kūno kultūros ir sporto veiklos finansavimą per projektus ir programas, dėl kurio gali kreiptis tik nevyriausybinės organizacijos, tačiau nereguliuoja, kad dėl projektų finansavimo biudžeto lėšomis gali kreiptis ir kiti asmenys.
Kai kurios Įstatymo nuostatos nedera tarpusavyje arba dėl neracionaliai didelių reikalavimų nėra įmanomos įgyvendinti praktiškai, pavyzdžiui:
1) Įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje apibrėžiant sąvoką strateginės sporto šakos nurodyta, kad tai yra Kūno kultūros ir sporto departamento į prioritetinių valstybės sporto šakų sąrašą įtrauktos sporto šakos, tačiau niekur Įstatyme Kūno kultūros ir sporto departamentui nėra pavesta tokį sąrašą sudaryti.
2) Įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje apibrėžiant sąvoką treneris nurodyta, kad tai asmuo, sporto (šakos) federacijos (nacionalinės arba tarptautinės) nustatyta tvarka įgijęs kvalifikaciją ar kvalifikacinę kategoriją. Tuo tarpu Įstatymo 9 straipsnio 7 punkte įtvirtinta, kad trenerių kvalifikacinius reikalavimus, jų atestavimo ir kategorijų suteikimo tvarką nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas.
3) Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad miestų ir (ar) savivaldybių sporto šakų rinktines tvirtina savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas kitas savivaldybės administracijos padalinys ar savivaldybės įstaiga; tuo tarpu Įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šias rinktines gali tvirtinti jau tik du subjektai – savivaldybės administracijos direktorius arba savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotos įstaigos.
4) Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas tik su pripažinta nacionaline sporto (šakos) federacija pasirašo biudžeto lėšų naudojimo sutartį; tuo tarpu Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visos nevyriausybinės kūno kultūros ir sporto organizacijos (taip pat ir Kūno kultūros ir sporto departamento pripažinimo neturinčios sporto (šakos) federacijos) gali gauti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų kūno kultūros ir sporto programoms ir projektams įgyvendinti ir su šiomis organizacijomis pasirašoma biudžeto lėšų naudojimo sutartis.
Nemaža dalis šiuo metu galiojančio Įstatymo normų yra bendro pobūdžio, nenustatančios jokio specialaus reguliavimo (pavyzdžiui, Įstatymo 9 straipsnio, 16, 27 straipsniai, 28 straipsnio 1 dalis, 29, 35–39, 48–50 straipsniai), o jose aptariami visuomeniniai santykiai jau yra sureguliuoti kitais įstatymais, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų, Lietuvos Respublikos švietimo, Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos, Lietuvos Respublikos asociacijų ir kitais įstatymais.
Lietuva, prisijungdama prie 1989 m. lapkričio 16 d. Europos Tarybos antidopingo konvencijos ir 2005 m. spalio 19 d. Jungtinių Tautų Tarptautinės konvencijos prieš dopingo vartojimą sporte, išreiškė valią remti „švarų“ ir sąžiningą sportą. Konvencijoje nurodyta, kad šalys privalo „patvirtinti atitinkamas priemones. Tokios priemonės gali apimti įstatymus, teisės aktus, politiką ar administracinę praktiką“. Lietuvos teisės aktuose nustatyta, kad valstybės premijos sportininkams mokamos tik už tuos sporto laimėjimus, kurie pasiekti nevartojant dopingo, sportininkų stipendijos skiriamos tik dopingo nevartojantiems sportininkams, valstybės biudžeto lėšos skiriamos tik tiems sporto renginių organizatoriams, kurie prisijungę prie Pasaulinio antidopingo kodekso, priimto Pasaulinės antidopingo agentūros 2003 m. kovo 5 d., ir pan. Šiuo metu Įstatymas nustato, kad tik valstybė vykdo dopingo kontrolę, tačiau, įgyvendinant 2005 m. spalio 19 d. Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte, tai galėtų atlikti ir nevyriausybinės organizacijos ar kiti juridiniai asmenys, o valstybė – remti iniciatyvas, nukreiptas prieš dopingo vartojimą (skiriant lėšų nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų parengtoms programoms ir projektams).
Lietuvos siekis remti sąžiningą sportą išreikštas ir 2014 m. rugsėjo 18 d. pasirašant Europos Tarybos konvenciją dėl manipuliacijų sporto varžybomis. Šiuo metu Įstatymas jokių priemonių kovai su manipuliavimu sporte nenumato. Manipuliavimas sporte – viena didžiausių grėsmių. Susitarimai dėl sporto varžybų iškreipia sporto prasmę ir turinį, neigia sporto skleidžiamas vertybes, griauna sporto integralumą bei pažeidžia sporto etiką, sudaro nelygias sąlygas varžytis sąžiningiems sportininkams. Be to, mažėja žiūrovų skaičius, susidomėjimas varžybomis, pajamos iš sporto, kaip ekonominio sektoriaus, mažėja transliacijų, rėmėjų bei sportuojančių žmonių skaičius. Pasaulinės sporto rungtynių stebėjimo agentūros „Sportradar“ 2012 metų pabaigos duomenimis, Lietuva patenka į sąrašą 10-ies valstybių, kuriose užfiksuota daugiausia sutartomis laikomų futbolo rungtynių. Pasak agentūros, Lietuvoje įvyko 31 įtarimų sukėlęs mačas. 2014 metų pradžioje „Transparency International“ atlikto tyrimo „Nesąžiningi susitarimai sporte Lietuvoje“ duomenimis, 55 proc. futbolininkų ir 30,9 proc. krepšininkų teigė, jog nesąžiningi susitarimai dėl rungtynių yra paplitę.
Taip pat šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymas aiškiai nenustato Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo statuso, neužtikrina efektyvaus ir skaidraus fondo lėšų paskirstymo bei aiškios atsakomybės už priimtus sprendimus dėl fondo lėšų skyrimo, nenustato atvejų, kada fondo lėšos negali būti skiriamos, siekiant užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos skaidriai ir efektyviai, tik tiems tikslams, kam jos buvo numatytos, neaptaria organizacijų atstovavimo fondo taryboje principų, nenustato reikalavimų, keliamų fondo tarybos narių nešališkumui ir nepriekaištingai reputacijai, neužtikrina fondo lėšų skyrimo proceso viešinimo, sudaro galimybę pateiktus projektus fondo lėšomis finansuoti 100 proc. Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadose yra taip pat pastebėta, kad teisinis reguliavimas, kai sprendimus priima vienas subjektas, o atsakomybė už sprendimų tinkamumą nustatyta kitam subjektui, laikytinas ydingu antikorupciniu požiūriu.
4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos, laukiami teigiami rezultatai.
Įstatymo projektas numato mažinti administracinę naštą kūno kultūros ir sporto srityje veikiantiems subjektams, efektyvinti kūno kultūros ir sporto sistemą ir jos valdymą, tobulinti valstybės finansavimo už sporto laimėjimus sistemą, nustatyti biudžeto lėšų skyrimo kūno kultūros ir sporto srities projektams ir programoms įgyvendinti tvarką, išplėsti lėšų gavėjų ratą, kad kreiptis galėtų visi juridiniai asmenys, ne tik nevyriausybinės organizacijos, nustatyti kūno kultūros ir sporto specialistų išsilavinimo reikalavimus ir atsakomybę už jų nesilaikymą, įtvirtinti naujas nuostatas dėl kūno kultūros ir sporto organizavimo švietimo įstaigose, taip siekiant įgyvendinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, vaikams užtikrinama aktyvi fizinė veikla visą ugdymosi laikotarpį ne mažiau kaip po dvi valandas per dieną, o pradinis, pagrindinis ir vidurinis ugdymas gali būti vykdomas kartu su sportiniu ugdymu, skirtu išskirtinių sportinių gabumų turintiems mokiniams.
Pažymėtina, kad, remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos turimais įvairių tyrimų (Lietuvos sporto universiteto 2016 m. tyrimas ir kiti) duomenimis, tik 10 proc. mergaičių ir 19 proc. berniukų, gyvenančių didžiuosiuose Lietuvos miestuose, fizinis aktyvumas atitinka Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas normas, o maždaug pusės Lietuvos ikimokyklinukų fizinis aktyvumas yra nepakankamas, t. y. jie visai nesimankština (41 proc.) arba mankštinasi retai (12 proc.). 2015 m. lapkričio mėn. atliktos apklausos „Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas“ duomenimis, Lietuvoje reguliariai, t. y. ne mažiau kaip du kartus per savaitę, sportuojančių ir besimankštinančių šalies gyventojų procentas išliko nepakitęs ir 2015 m. siekė 37 procentus, tačiau net 6 procentais sumažėjo niekada nesportuojančių asmenų skaičius, lyginant su 2014 m. kovo mėn. paskelbtos „Eurobarometro“ apklausos „Sportas ir fizinis aktyvumas“ duomenimis. 2018 m. paskelbtais „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, pagal reguliariai sportuojančių ir besimankštinančių gyventojų procentą Lietuva žymiai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos valstybių narių: Lietuvoje niekada nesimankština 51 proc. gyventojų – tai beveik 4 kartus daugiau nei Skandinavijoje, pvz., Suomijoje niekada nesimankština 13 proc., Švedijoje – 15 proc., Danijoje – 20 proc. Pastebėtina, kad nuo 1992 iki 2012 m. daugelis Lietuvos moksleivių fizinio pajėgumo aspektų (aerobinis pajėgumas, lankstumas, raumenų jėga ir ištvermė bei kt.) blogėjo. Šie fizinio pajėgumo rezultatai labiausiai prastėjo per pastarąjį dešimtmetį. HBSC (angl. Health Behaviour In School-Aged Children) duomenimis, Lietuvoje paauglių fizinis aktyvumas nuo 2002 iki 2010 m. žymiai sumažėjo: berniukų – nuo 31 iki 20 proc., mergaičių – nuo 21 iki 13 proc. Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. duomenimis, tik 11 proc. vaikų Lietuvos miestuose (kaimuose – 8,5 proc.) kasdien, ne pamokų metu, sportuoja apie 60 min. ir ilgiau, 20,3 proc. (kaimuose – 17,9 proc.) vaikų – 4 ir daugiau val. per dieną žiūri televizorių, žaidžia kompiuteriu.
Be to, pažymėtina, kad fizinis aktyvumas yra priemonė mokiniams pailsėti, atsigauti nuo įtempto protinio darbo. Judėjimas turi didelę reikšmę sveikatos būklei – gali sumažinti širdies ir kraujotakos sistemos ligų, cukrinio diabeto ir osteoporozės riziką, padeda kontroliuoti svorį ir gerinti psichinę sveikatą (įveikti stresą, depresiją, kt.) ir atmintį, turi teigiamą poveikį mokymosi rezultatams. Nepakankamas fizinis aktyvumas nepalankiai veikia žmonių sveikatą, yra vienas nutukimo atsiradimo rizikos veiksnių.
Įstatymo projekte numatoma, kad kūno kultūros ir sporto srities prioritetai, ilgalaikiai tikslai, turinio kaitos kryptys nustatomos valstybinėje kūno kultūros ir sporto strategijoje. Ją rengia ir teikia Seimui tvirtinti Vyriausybė.
Atskiruose Įstatymo projekto skyriuose aptariama: reglamentuota valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kūno kultūrą ir sportą plėtojančių nevyriausybinių organizacijų kompetencija, kūno kultūros ir sporto srities finansavimas, kūno kultūros ir sporto organizavimas švietimo sistemoje, aptariama skatinimo už pasiektus sporto laimėjimus sistema ir kt.
Įstatymo projekto II skyriuje apibrėžiant kūno kultūros ir sporto sistemą ir jos valdymą pažymima, kad kūno kultūros ir sporto sistema apima fizinį aktyvumą ir didelio meistriškumo sportą. Išskiriant šias sritis siekiama prisidėti prie didesnio fizinio aktyvumo, ypač jaunimo, visuomenės dalyvavimo projektinėse veiklose ir jos pačios įsitraukimo į sveikos gyvensenos skatinimą, taip pat prisidėti prie didelio sportinio meistriškumo skatinimo ir tuo garsinti Lietuvos vardą. Pastebėtina, kad fizinis aktyvumas (Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalis) yra pateikiamas per paskirtį. Tai yra labai svarbi įstatymo projekto dalis, kadangi Lietuvoje visuomenės fizinis aktyvumas yra žemas, taip pat sietinas su žemais visuomenės sveikatos rodikliais. Kadangi fizinis aktyvumas apima labai daug visuomenės gyvenimo sričių, kurios daro įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei, ankstyvam senėjimui ir pan., jis nėra apibrėžiamas kaip sąvoka.
Kūno kultūros ir sporto sritis įstatymu deleguojama Švietimo ir mokslo ministerijai, keičiant ministerijos nuostatus, nekeičiant pavadinimo, integruojant Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Švietimo ir mokslo ministerija tiesiogiai atsakinga už kūno kultūrą ir sportą, todėl tai tikslinga numatyti įstatyme. Kūno kultūros politiką siekiama pakelti į aukštesnį lygmenį ir taip pat užtikrinti valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje formavimo ir įgyvendinimo nuoseklumą ir ambicingumą.
Įstatymo projekte pirmą kartą numatyta pradėti vykdyti sporto srities stebėsena, kuri leis objektyviau įvertinti esamą padėtį ir numatyti galimus teigiamus pokyčius sporte. Įstatymo projekte aiškiai išskirtos finansavimo sritys: fizinis aktyvumas ir didelio meistriškumo sportas, kurios bus finansuojamos valstybės, savivaldybių ir kitomis lėšomis. Įstatymo projektu siekiama atsisakyti perteklinės teisėkūros, nesukuriančios aiškios pridėtinės vertės, t. y. paliekama daugiau laisvės sporto šakoms vystytis pagal jose susiklosčiusias nacionalines ar tarptautines tradicijas, tų sporto šakų teisinį reguliavimą, nustatant galimus papildomus reikalavimus sportininkams, kvalifikacijos reikalavimus sportininkų treneriams ir pan.
Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatyta, kad Kūno kultūros ir sporto organizacijos plėtoja šalyje olimpinį, paralimpinį, kurčiųjų sporto, specialiosios olimpiados ir sporto visiems judėjimus, įvairias sporto šakas, sporto šakų grupes. Įstatymo projekte pažymėta, kad steigiami sporto klubai, kurių tikslas tenkinti interesus kūno kultūros ir sporto srityje, vienyti asmenis fiziniam aktyvumui, sveikai gyvensenai, kūno kultūros ir sporto plėtrai, siekti kokybinių ir kiekybinių kūno kultūros ir sporto rezultatų. Apibrėžta Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos, kaip valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje formavimo, įgyvendinimo klausimais patariančios institucijos, kompetencija. Ji svarsto valstybinę kūno kultūros ir sporto strategiją, kūno kultūros ir sporto prioritetus, sporto šakų pripažinimo strateginėmis sporto šakomis kriterijus, kūno kultūros ir sporto sričių plėtros klausimus. Įtvirtinta, kad Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos nariams taikomi nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, siekiant užtikrinti skaidresnį sprendimų priėmimą.
Įstatymo projekto III skyriuje nustatyti reikalavimai, kas turi teisę dirbti ar teikti kūno kultūros ar sporto specialistų paslaugas. Pažymėtina, kad kūno kultūros ir sporto specialistai turės būti įgiję arba turės teisę įgyti per atitinkamą laikotarpį aukštąjį, atitinkamos studijų krypties išsilavinimą.
Įstatymo projekte (11 straipsnio 2 dalies 1–3 punktai) nustatomi aukštesni reikalavimai kūno kultūros ir sporto specialistams nei šiuo metu galiojančiame įstatyme. Atsižvelgiant į tai, kad kūno kultūros ir sporto specialistas dirba su įvairių amžiaus grupių asmenimis, o jo darbas susijęs su poveikiu kito asmens sveikatai, nes vykdoma fizinio ir psichinio ugdymo ar sveikatą stiprinanti aktyvi fizinė asmens veikla. Aukštesnės kvalifikacijos specialistai būtų labiau pasirengę vadovauti kito asmens fizinei veiklai, tobulinti asmens fizines ir psichines savybes, stiprinti ir saugoti asmens sveikatą. Taip pat darbdaviui yra nustatoma atsakomybė priimti tik reikiamą kvalifikaciją turintį asmenį, kuris siekia dirbti ar teikti kūno kultūros ar sporto specialisto paslaugas.
Įstatymo projekte (11 straipsnio 2 dalies 2 punktas) reglamentuojant kūno kultūros ir sporto specialistų veiklą nustatomi aukštesni reikalavimai asmenims (pvz., buvusiems sportininkams, treneriams ir kt.), kurie turi didelę praktinę patirtį kūno kultūroje ir sporte, tačiau nėra įgiję sporto studijų krypties kvalifikacinio laipsnio. Taip pat manytina, kad asmenys, įgiję bet kurios srities aukštąjį išsilavinimą, turi daugiau įgūdžių ir kompetencijos dirbti atitinkamoje srityje, o baigę kūno kultūros ir sporto srities mokymus, būtų laikomi įgiję specialių žinių ir kompetencijų, suteikiančių teisę dirbti kūno kultūros ar sporto specialistu. Be to, Įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalyje nustatoma galimybė dirbti kūno kultūros ar sporto specialisto padėjėju asmenims, kurie: 1) atitinka kūno kultūros ar sporto specialistui keliamus reikalavimus; 2) įgiję vidurinį išsilavinimą ir švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka baigęs kūno kultūros ir sporto srities mokymus; 3) studijuojantys pagal sporto krypties arba krypčių grupės ar kūno kultūros mokytojų rengimo studijų programą arba pagal studijų programą, apimančią kūno kultūros srities mokymų turinio kompetencijas. Kūno kultūros ar sporto specialisto padėjėjas galės vykdyti kūno kultūros ir sporto pratybas vadovaujamas kūno kultūros ar sporto specialisto.
Įstatymo projekto IV skyriuje nustatomi reikalavimai kūno kultūrai ir sportui švietimo sistemoje, apibrėžiamas kūno kultūros ir sporto organizavimas švietimo sistemoje, įgyvendinant ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo programas, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas ir vykdant pirminį profesinį mokymą mokykline profesinio mokymo organizavimo forma, neformaliojo vaikų švietimo programas ir aukštosiose mokyklose.
Įstatymo projekto V skyrius aptaria sporto pratybose, sporto varžybose, kūno kultūros pratybose ar kituose kūno kultūros ar sporto renginiuose dalyvaujančių asmenų sveikatos ir saugumo užtikrinimo klausimus. Aptariamas nepilnamečių ir kitų asmenų (sportininkų) sveikatos tikrinimas.
Siūloma, kad visiems dalyvaujantiems sporto varžybose būtų užtikrintas sveikatos patikrinimas asmens sveikatos priežiūros įstaigose, mažinant neigiamą riziką ir pavojų asmens sveikatai. Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sveikatos tikrinimo sportininkams reikalavimus, periodiškumą ir tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras.
Įstatymo projekto 14 ir 15 straipsniuose nustatyti reikalavimai sporto pratybų, sporto varžybų, kūno kultūros pratybų ir kitų kūno kultūros ar sporto renginių organizavimui, reglamentuojamas sporto pratybų, sporto varžybų, kūno kultūros pratybų ir kitų kūno kultūros ar sporto renginių saugumo užtikrinimas. Pastebėtina, kad specialusis reguliavimas technikos sporto šakoms nustatomas atsižvelgiant į tai, kad techninių sporto šakų renginiai susiję su didesne rizika renginio dalyvių ir žiūrovų saugumui, todėl jiems turi būti keliami didesni reikalavimai. Šis siūlymas buvo pateiktas technikos sporto šakų atstovų apsvarstyti ir vertinti darbo grupėje, tokiam siūlymui buvo pritarta.
Įstatymo projekto VI skyrius apibrėžia kūno kultūros ir sporto finansavimą. Įstatymo projekto 16 straipsnyje numatyta, kad kūno kultūros ir sporto finansavimą sudaro: valstybės biudžeto lėšos, savivaldybių biudžetų lėšos ir kitos lėšos. Įstatymo projekto 17 straipsnis nustato, kad fizinio aktyvumo projektai finansuojami valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis.
Pastebėtina, kad kūno kultūros ir sporto srities finansavimo principas iš esmės nekeičiamas, t. y. kaip ir šiuo metu sportą siūloma finansuoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis. Tačiau siekiant, kad fizinio aktyvumo projektų finansavimas prisidėtų prie didesnio visuomenės sveikatos gerinimo, formuotų visų amžiaus grupių didesnę toleranciją aktyvioms fizinėms veikloms, paskatintų kūno kultūros ir sporto srityje veikiančių asmenų vadybinių gebėjimų tobulinimą rengiant paraiškas valstybės tikslingai planuojamiems projektams įgyvendinti, numatant skirti didesnes akcizo už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką – šiuo metu numatytą 1 proc. didinti iki 3 proc. per trejus metus, t. y. 2019 m. skiriant 2 proc., 2020 m. – 2,5 proc., 2021 m. ir vėlesniais metais – 3 proc., o iš loterijų ir azartinių lošimų paliekama buvusi 10 proc. lėšų proporcija, planuojant kiekvienų metų biudžetą. Taigi finansavimo srityje numatoma konkurso būdu finansuoti fizinio aktyvumo projektus, integruojant Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo nuostatas – kartu su Įstatymo projektu teikiamas ir Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo Nr. X-1261 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas.
Pripažinus netekusiu galios šį įstatymą, Įstatymo projekte bus reglamentuojamas efektyvesnis ir skaidresnis fizinio aktyvumo finansavimo mechanizmas, be to, kaip minėta, padidinus lėšas fizinio aktyvumo projektams remti, daugiau fizinio aktyvumo projektų būtų finansuojama ir tai darytų teigiamą įtaką visuomenės sveikatai. Pastebėtina, kad 2017 m. duomenimis Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą sudarė 6,7 mln. eurų, o lėšų poreikis (įskaitant didelio meistriškumo sportui, kuris šiuo metu yra finansuojamas ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšomis) siekė 31,8 mln. eurų.
Įstatymo projekto 17 straipsnio 1 dalyje minimi fizinio aktyvumo projektai finansuojami valstybės biudžeto lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka, o savivaldybių fizinio aktyvumo projektai finansuojami jų nustatyta tvarka. Toks reguliavimas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės gali geriau įvertinti ir atsižvelgti į fizinio aktyvumo projektų poreikį, jiems keliamus turinio reikalavimus ir kitus aspektus. Be to, Įstatymo projektu siekiama panaikinti galimybę pateiktus projektus finansuoti išimtinai tik valstybės biudžeto lėšomis, t. y. siūloma įtvirtinti, kad projektai galėtų būti bendrai finansuojami, todėl dalį lėšų projektų vykdytojai turėtų gauti iš kitų šaltinių.
Įstatymo projekto 17 straipsnio 6 dalyje numatytas kuo platesnis nevyriausybinių organizacijų ir kitų įstaigų turinčių juridinio asmens statusą, atstovavimas ir dalyvavimas įgyvendinant fizinio aktyvumo projektus. Pastebėtina, kad sportas visiems (Įstatymo projekto 17 straipsnio 6 dalies 3 punktas) suprantamas kaip mėgėjiška sportinė veikla, garantuojanti asmeniui būtiną fizinį aktyvumą, sudaranti sąlygas varžytis, stiprinti ir palaikyti savo sveikatą, fizines ir dvasines galias. Europos chartija sportas visiems numato, kad kiekvienas žmogus turi teisę sportuoti, sportas, kaip svarbus žmogaus vystymosi veiksnys, turi būti puoselėjamas ir atitinkamai valstybės finansuojamas.
Fizinio aktyvumo finansavime įtvirtinamas kolegialus valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų fizinio aktyvumo projektų vertinimas fizinio aktyvumo komisijoje, siekiant užtikrinti objektyvų, kokybiškesnį, į fizinio aktyvumo tikslus orientuotų projektų atrinkimą. Fizinio aktyvumo projektų atranka bus vykdoma dviem valdymo lygmenimis – savivaldybių ir valstybės, taip siekiant aiškesnio, tikslingesnio į visuomenės sveikatinimą orientuoto projektinių lėšų paskirstymo, dalyvaujant skirtingoms interesų grupėms (valstybės, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų atstovams). Už fizinio aktyvumo projektų administravimą bus atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija ar švietimo ir mokslo ministro įgaliota institucija. Fizinio aktyvumo projektus vertins fizinio aktyvumo projektų komisija, į kurią būtų įtraukti atstovai iš valstybės institucijų, savivaldos ir kūno kultūros ir sporto organizacijų, komisiją tvirtintų Vyriausybė. Visiems komisijos nariams keliami tokie patys nepriekaištingos reputacijos reikalavimai kaip ir valstybės tarnautojams (pastebėtina, kad šiuo metu Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos, kuri priima sprendimus dėl fondo lėšų, tokie reikalavimai nėra keliami). Komisija, įvertinusi projektus, siūlymą dėl jų finansavimo teiks siūlymus, o sprendimą dėl lėšų skyrimo priims švietimo ir mokslo ministras. Taigi aiškiau reglamentavus fizinio aktyvumo projektų vertinimo procesą, finansavimas taps efektyvesnis ir skaidresnis.
Įstatymo projekto 19 straipsnis nustato, kad didelio meistriškumo sporto finansavimas vykdomas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis, Vyriausybės nustatyta tvarka, skiriant lėšų sporto programoms įgyvendinti, ir įstaigoms, sudarančioms sąlygas sportininkams rengti, išlaikyti. Įstatymo projekto 18 straipsnio 3 dalyje nurodytiems subjektams sudaroma galimybė gauti programinį finansavimą jų nuolatinei metinei veiklai vykdyti. Tokios organizacijos, siekdamos gauti valstybės ir (ar) savivaldybių finansavimą pateiktoms sporto programoms įgyvendinti, turės atitikti Įstatymo projekto 19 straipsnyje nurodytus kriterijus. Tačiau kai kurioms sporto organizacijoms, pvz., kaip Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, yra netaikytini tam tikri reikalavimai, kurie neatitinka jų veiklos specifikos ar paskirties (Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies 1–6 punktai), kadangi tai yra skėtines organizacijos, atstovaujančios ne vieną sporto šaką, ir kurios vadovaujasi tarptautinių organizacijų nustatytais reikalavimais, praktika, atitinkamai skiriasi ir joms keliami reikalavimai.
Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte paminėtas kriterijus grindžiamas sporto šakos paplitimu pasaulyje. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis 2017 m. buvo 195 nepriklausomos valstybės, tad pasirinktas šiek tiek didesnis nei vieno ketvirtadalio valstybių skaičiaus rodiklis. Taip pat siekiama, kad sporto šaka būtų kultivuojama ne tik Europos ir Azijos (Eurazijos) bei dar kurioje nors, pvz., Afrikos žemyno vienoje valstybėje, o būtų paplitusi pasaulyje, t. y. bent keturiuose iš šių žemynų: Europos, Azijos, Amerikos, Afrikos, Australijos. Papildomai pažymėtina, kad minėtas kriterijus buvo aptartas papildomai su šiuo metu finansavimą gaunančiomis federacijomis ir pastabų dėl jo negauta.
Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies 10 punkte siūloma, kad sporto programos galėtų būti tik kofinansuojamos programos, kai tokį kofinansavimo dydį nustatytų Vyriausybė, o neišpildžius šios sąlygos lėšos programai įgyvendinti negalėtų būti skiriamos.
Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies 11 punktas siejamas su gero valdymo principu nepriklausomumas neturėtų būti pažeidžiamas, nes minėtas kriterijus, kaip sąlyga, taikoma ne visuotinai privalomai, o tik tuo atveju, jeigu pretenduojama į finansavimą. Papildomai pažymėtina, kad kitų šalių, kaip Lenkija ir kt., Sporto įstatymuose yra įtvirtintas griežtesnis reikalavimas – nurodant galimą kadencijos trukmę ir maksimalų kadencijų skaičių.
Įstatymo projekto 21 straipsnis aptaria valstybės ir savivaldybių dalyvavimą rengiant sportininkus. Įstatymo projekto 21 straipsnio 2 dalyje kalbama apie nacionalinio lygmens įstaigos, kuri sudarytų sąlygas rengti didelio sportinio meistriškumo sportininkus, steigimą. Pažymėtina, kad naujos tokios nacionalinio lygmens įstaigos nenumatoma steigti, kadangi šiuo metu jau yra veikiantis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinis sporto centras, kurio paskirtis – rengti Lietuvos sportininkus olimpinėms žaidynėms. Valstybė prisiima užtikrinti šio centro veiklos tęstinumą – rengti sportininkus nacionaliniu lygmeniu. Savivaldybės, atsižvelgdamos į poreikį savo teritorijoje gali steigti įstaigas, kurios rengtų sportininkus ar sudarytų sąlygas jiems rengti.
Įstatymo projekto VII skyrius apibrėžia valstybės skatinimą už pasiektus sporto laimėjimus, kur 22 straipsnis numato valstybės premijas už šiuos pasiekimus. Atsižvelgiat į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną, valstybės stipendijų ir rentos dydžiai yra nustatyti Įstatymo projekto 23 ir 24 straipsniuose. Įstatymo projekto 23 straipsnio 8 dalis ir 24 straipsnio 4 dalis numato, kad Vyriausybė nustato valstybės stipendijų ir rentų mokėjimų tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad renta sportininkui pradedama mokėti jam baigus sportininko karjerą, Įstatymo projekto 23 straipsnio 11 dalyje ir 24 straipsnio 7 dalyje apibrėžiamas momentas, nuo kurio yra laikoma, kad sportininkas baigė karjerą – t. y. sportininkui apie karjeros pabaigą informavus Švietimo ir mokslo ministeriją jos nustatyta tvarka.
Laikantis teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų, Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymo baigiamųjų nuostatų 2 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas“ siūloma įtvirtinti Įstatymo taikymo nuostatas, kad nebūtų pabloginta padėtis tų asmenų, kuriems šiuo metu yra taikomos galiojančio įstatymo nuostatos. Pastebėtina, kad šio minėto 2 straipsnio 4, 11, 12 dalyse nurodytiems asmenims mokamos valstybės stipendijos ar renta yra periodiškai mokamos lėšos ir laikantis teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų bei siekiant, kad nebūtų pabloginta padėtis tų sportininkų, kuriems renta ar sportininko stipendija yra mokama ar bus pradėta mokėti pagal šiuo metu galiojantį Įstatymą, priėmus naują Įstatymo redakciją – šiems asmenims leidžiama rinktis palankesnį teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į tai, kad sportininkui skiriama valstybės premija yra vienkartinio pobūdžio išmoka, jos dydį siūloma nustatyti pagal sportininko laimėjimo pasiekimo metu galiojusius dydžius.
Įstatymo projekto įsigaliojimo data siūloma 2019 m. sausio 1 d.
Susijusių įstatymų projektuose, kurie teikiami kartu su šiuo Įstatymo projektu, be sporto, kaip svarbios valstybei srities, nurodoma pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybės skatinama visuomenės kūno kultūra, kaip fizinio ir psichinio ugdymo ar sveikatą stiprinanti aktyvi fizinė asmens veikla. Siekiant aktyvesnio kūno kultūros skatinimo kūno kultūra, susijusiuose įstatymų projektuose, išskiriama kaip svarbi, skatinanti asmenis fiziniam aktyvumui, sveikai gyvensenai.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto nuostatose (22 straipsnio 1 dalis) nenumatoma skirti premijų sportininkus aptarnaujančiam personalui (gydytojams, masažuotojams, mokslininkams) atitinkamai pakeistas šio įstatymo 17 straipsnis. Taip pat šio susijusio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 37 punkte patikslintos, Įstatymo projekte atitinkamai nurodytos, sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančios organizacijos formuluotė.
5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta.
Įstatymo projektu siūlomas reglamentavimas neturės esminės įtakos ir neigiamų pasekmių ekonomikai ir teisinei sistemai.
Priėmus Įstatymo projektą, bus įtvirtinta aiški kūno kultūros ir sporto sistema, kūno kultūros ir sporto srities finansavimas taps efektyvesnis ir skaidresnis, įtvirtinus kūno kultūros ir sporto srities stebėseną, priimami sprendimai bus grindžiami duomenimis, bus atsisakyta kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų (pavyzdžiui, kūno kultūros ir sporto specialistams pakaks turėti reikalingą išsilavinimą). Bus skiriamas didelis dėmesys visuomenės fiziniam aktyvumui, padidės fizinio aktyvumo projektų finansavimui skiriamos lėšos (nuo 1 iki 3 proc. per trejus metus, t. y. 2019 m. – 2 proc., 2020 m. – 2,5 proc., 2021 m. ir vėlesniais metais – 3 proc., gaunami iš akcizo pajamų už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką) – tai turėtų teigiamą įtaką visuomenės sveikatinimui.
Siekiant suvienodinti sąvokas su Įstatymo projekte vartojamomis, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 161, 18 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektuose šalia sporto renginių įrašomi ir kūno kultūros ir sporto renginiai – taigi alkoholiu būtų draudžiama prekiauti ar jį vartoti salėse ne tik per sporto renginius, bet ir per kūno kultūros renginius. Tuo siekiama skatinti fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną, atsižvelgiant į darnios visuomenės vystymąsi, kurie yra nesuderinami su alkoholio vartojimu kūno kultūros ir sporto renginių metu.
6. Galima priimto įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai.
Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės.
7. Galima priimto įstatymo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai.
Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas prisidės prie verslo sąlygų gerinimo ir jo plėtros. Bus skiriamos didesnės lėšos gyventojų fiziniam aktyvumui skatinti ir daugiau asmenų, ūkio ir verslo subjektų galės dalyvauti įgyvendinant projektus per teikiamas paslaugas.
8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios.
Su Įstatymo projektu siūlomu nustatyti teisiniu reguliavimu susijusių kitų įstatymų pakeitimo projektai ir pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas, teikiami kartu su šiuo Įstatymo projektu.
Teikiamais įstatymų projektais numatoma atlikti visus būtinus pakeitimus, reikalingus įstatymams inkorporuoti į teisinę sistemą, todėl kartu su Įstatymo projektu teikiami teisės aktai, kuriais siekiama užtikrinti Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimą:
1. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 161, 18 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
2. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
3. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso II dalies VIII skyriaus pavadinimo, 589 straipsnio pakeitimo ir papildymo 691 straipsniu įstatymo projektas;
4. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
5. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 16 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
6. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 63 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
7. Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo Nr. I-1571 4, 5, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
8. Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo Nr. VIII-375 9 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
9. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo Nr. I-1143 18 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
10. Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
11. Lietuvos Respublikos geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo Nr. XI-1470 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
12. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo Nr. I-172 3 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
13. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 5, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
14. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 15 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
15. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
16. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo Nr. IX-886 15, 21 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
17. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206 45 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
18. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 68 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
19. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
20. Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo Nr. X-1261 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas.
9. Įstatymo projekto atitiktis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, įstatymo projekto sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas.
10. Įstatymo projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams.
Teikiamas Įstatymo projektas Europos Sąjungos teisei ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms neprieštarauja.
11. Įgyvendinamuosius teisės aktus priimančios institucijos ir terminai.
Priėmus teikiamą Įstatymo projektą, iki 2018 m. gruodžio 31 d. valstybės institucijos ir įstaigos turės priimti šiuos teisės aktus:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus dėl sporto šakų pripažinimo strateginėmis sporto šakomis kriterijų ir tvarkos, strateginių sporto šakų sąrašo, valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų fizinio aktyvumo projektų konkurso tvarką, fizinio aktyvumo projektų komisijos nuostatus;
2. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymą Dėl priėmimo kriterijų į įstaigas, vykdančias specializuoto sportinio ugdymo krypties programas, patvirtinimo;
3. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymą Dėl trenerių, dirbančių valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose kvalifikacinių kategorijų tvarkos patvirtinimo;
4. Vyriausybės įgaliotos institucijos vadovo įsakymus dėl formalųjį švietimą papildančio sportinio ugdymo programų rengimo ir įgyvendinimo rekomendacijų patvirtinimo, reikalavimų kūno kultūros ar sporto srities mokymo programų, suteikiančių kompetencijas atitinkamai kūno kultūros arba konkrečios sporto šakos srityje, turiniui ir mokymo programų derinimo su Vyriausybės įgaliota institucija tvarkos nustatymo, dėl sportininkų karjeros baigimo nustatymo tvarkos patvirtinimo;
5. Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos atitinkamą teisės aktą dėl Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos nuostatų patvirtinimo.
Taip pat reikės pakeisti:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą Nr. 927 „Dėl didelio meistriškumo sportininkų ir kitų rinktinės narių skatinimo“;
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 5 d. nutarimą Nr. 561 „Dėl sporto renginių, vykstančių Lietuvoje, dalyvių vienos paros maitinimosi išlaidų piniginių kompensacijų dydžių patvirtinimo“;
3. Kūno kultūros ir sporto specialistų kvalifikacijos tobulinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-618;
4. Valstybės biudžeto lėšų skyrimo naudojimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarkos aprašą, patvirtintą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2011 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-24;
5. Premijų, skiriamų didelio meistriškumo sportininkams ir kitiems rinktinės nariams už sporto laimėjimus, skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą, patvirtintą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-427;
6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1302 „Dėl Rentų buvusiems sportininkams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą patvirtinimo“;
7. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2011 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. V-43 „Dėl valstybės stipendijų mokėjimo olimpinės sporto šakos didelio meistriškumo sportininkams sutarties formos patvirtinimo“.
8. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. V-312 „Dėl Valstybės stipendijų, mokamų olimpinių sporto šakų didelio meistriškumo sportininkams, kurie rengiasi tarptautinėms varžyboms ir atstovauja jose Lietuvai, mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
9. Lietuvos sporto trenerių kvalifikacijos kategorijų suteikimo nuostatus, patvirtintus Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 1995 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 94 „Dėl Sporto trenerių kvalifikacijos kategorijų nuostatų“.
Be to, reikės pripažinti netekusiais galios šiuos teisės aktus:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos sudarymo ir jos reglamento patvirtinimo“.
2. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus įsakymus:
2.1. 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. V-28 „Dėl tarptautinių sporto varžybų organizavimo Lietuvoje“;
2.2. 2009 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. V-33 „Dėl Nacionalinių sporto (šakų) federacijų pripažinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
2.3. 2013 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. V-49 „Dėl prioritetinių valstybės ir strateginių sporto šakų nustatymo 2013–2016 metams reikalavimų“;
2.4. 2013 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. V-50 „Dėl prioritetinių valstybės sporto šakų ir strateginių sporto šakų 2013–2016 metų sąrašų patvirtinimo“;
2.5. 2009 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. V-188 „Dėl Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų išdavimo, pratęsimo ir pripažinimo negaliojančiais tvarkos aprašo patvirtinimo“;
2.6. 2012 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. V-619 „Dėl Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų išdavimui skirtų mokymo programų derinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
2.7. 2009 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. V-495 „Dėl Nusipelniusio Lietuvos Respublikos sportininko, trenerio ir sporto darbuotojo vardo suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.
12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų poreikis įstatymui įgyvendinti, lėšų sutaupymas.
Iš alkoholio ir apdoroto tabako akcizo šiuo metu skiriamą 1 proc. per trejus metus padidinus iki 3 proc., t. y. 2019 m. skiriant 2 proc., 2020 m. – 2,5 proc., 2021 m. ir vėlesniais metais – 3 proc., papildomai reikės (pagal 2017 m. duomenis): 2019 m. – 6 009 tūkst. eurų, 2020 m. – 9 013 tūkst. eurų, 2021 ir vėlesniais metais – 12 017 tūkst. eurų fizinio aktyvumo projektams remti.
13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados
Įstatymo projekto rengimo metu atsižvelgta į darbo grupėje dalyvavusių iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Šiaulių miesto ir Alytaus miesto savivaldybių atstovai. Vykdydama pavestus uždavinius, darbo grupė raštu apklausė Europos Sąjungos valstybes nares (dėl valstybės premijų skyrimo sportininkams tvarkos, dopingo kontrolės vykdymo), taip pat į darbo grupės posėdžius kvietė Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nevyriausybinių organizacijų (Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Sportininkų komisijos, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“, Lietuvos sporto federacijų sąjungos, Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“, viešosios įstaigos Lietuvos antidopingo agentūros), Lietuvos edukologijos universiteto atstovus.
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis.
Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai: „kūno kultūra“, „sportas“.
15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai.
Nėra.
_______________________