LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

MINĖJIMO,
SKIRTO LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 30-MEČIUI,
STENOGRAMA

 

2020 m. rugsėjo 10 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS
ir Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja R. BAŠKIENĖ

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mie­ji, šiais me­tais mi­ni­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 30-me­tį. Mi­nė­ji­mui kar­tu pir­mi­nin­kau­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­mo­ji pa­va­duo­to­ja Ri­ma Baš­kie­nė. Skel­bia­me mi­nė­ji­mo pra­džią.

Žvelg­da­mi į ek­ra­nus ir ma­ty­da­mi is­to­ri­nes aki­mir­kas, pri­si­min­ki­me prieš tris de­šimt­me­čius iš­gy­ven­tas ne­pa­kar­to­ja­mas emo­ci­jas, džiu­ge­sį, eu­fo­ri­ją ir ne­pa­pras­tą ti­kė­ji­mą.

 

Ro­do­ma vaiz­do me­džia­ga iš 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžio.

 

PIRMININKĖ (R. BAŠKIENĖ). Mie­lie­ji, ką tik ma­ty­tos aki­mir­kos vėl lei­do pa­jus­ti šio is­to­ri­nio įvy­kio svar­bą Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės rai­dai. Kvie­čia­me tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką, pro­fe­so­rių Vik­to­rą Pranc­kie­tį.

 

Lietuvos Respublikos Sei­mo Pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio kal­ba

 

V. PRANCKIETIS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai ir jų ar­ti­mie­ji, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mie­ji ko­le­gos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai ir Vy­riau­sy­bės na­riai, ir mie­lie­ji Lie­tu­vos žmo­nės, svei­ki su­si­rin­kę sau­giai mi­nė­ti Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 30-me­čio.

Nuo Ko­vo 11-osios pra­ėjo še­ši mė­ne­siai. Ir nors tą šven­ti­nę die­ną Ne­pri­klau­so­my­bės aik­š­tės dan­gu­je iš­kil­min­gai su­ple­vė­sa­vo mū­sų Tė­vy­nės tri­spal­vė, gar­siai su­gie­do­jo­me „Tau­tiš­ką gies­mę“, va­ka­re skam­bė­jo pa­ki­lus kon­cer­tas, ku­rį vai­ni­ka­vo šven­ti­nė fe­jer­ver­kų sal­vė, ta­čiau vie­no ir be­ne svar­biau­sio šven­tės ak­cen­to su­reng­ti jau ne­be­ga­lė­jo­me. Ap­mau­du, iš­kil­min­gas po­sė­dis Ko­vo 11-osios sa­lė­je kar­tu su ja­me pla­nuo­tu Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų pa­ger­bi­mu ne­įvy­ko. Šian­dien no­riu jums dė­ko­ti, dė­ko­ti už su­pra­ti­mą. Nuo­šir­džiai džiau­giuo­si ma­ty­da­mas su­si­rin­ku­siuo­sius ir ga­lė­da­mas svei­kin­ti.

Na­tū­ra­lu, ta­čiau la­bai liūd­na, kad, de­ja, ne vi­si, ti­kė­ję­si čia bū­ti, šian­die­nos su­lau­kė. Pri­si­min­ki­me Lais­vės ko­vo­to­jus ir Lais­vės sig­na­ta­rus, ku­rių ne­be­tu­ri­me ša­lia. Pa­gerb­ki­me juos ty­la.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū.

Pra­ėjęs su­var­žy­mų pus­me­tis Lie­tu­vai bu­vo iš­ties ypa­tin­gas. Tai bu­vo sau­gos, sa­vi­sau­gos ir ki­to­kių nau­jų rū­pes­čių lai­kas. Kar­tais ro­dė­si tvy­ro ore ty­la ir ne­ži­no­my­bė, pa­na­ši į tą prieš 30 me­tų. Ir kai at­ro­dė, kad vie­šą­ją erd­vę ima slėg­ti bai­mė, at­si­sklei­dė Lie­tu­vos švie­sa. Su­si­bū­rė sa­va­no­rių bū­riai, vi­suo­me­ni­nės ini­cia­ty­vos ir tvir­ta me­di­kų lai­ky­se­na – tiek tuo­met, tiek šie­met. Vi­sa tai yra įvai­ria­ly­pės Lie­tu­vos pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės žie­dai. Žie­dai, ku­rie žy­di tris­de­šimt­me­tį.

Lie­tu­vos pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė yra prin­ci­pin­ga. Pre­ce­den­tą tam su­kū­rė Są­jū­dis, jo mi­tin­gų da­ly­viai, Bal­ti­jos ke­lio gy­vo­sios gran­di­nės gran­dys, at­ve­du­sios į Lais­vės ke­lią, ir, aiš­ku, de­mo­kra­tijos sim­bo­liais ta­pę Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, ku­rie gar­siai liu­di­jo lem­tin­guo­sius 124 UŽ. Spren­di­mas, ku­rį pa­lai­kė 1 mln. 447 tūkst. 334 lais­vi pi­lie­čiai, re­fe­ren­du­me pa­tvir­tin­da­mi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­ją. At­ku­ria­ma­sis Sei­mas ne kar­tą tu­rė­jo pa­de­monst­ruo­ti tiek vie­ny­bės ir drą­sos, kad šian­dien šios sa­vy­bės, aki­vaiz­du, ta­po ne­at­sie­ja­ma lie­tu­viš­ko­jo iden­ti­te­to da­li­mi.

Prieš 30 me­tų į lais­vę žiū­rė­jo­me lyg pro ba­ri­ka­dų ply­šius. Žiū­rė­jo­me vil­tin­gai ir at­vė­rė­me lan­gus ir du­ris de­mo­kra­tijos vė­jui. Pri­ėmus Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos at­sta­ty­mo ak­tą, lais­vės oro gū­sis at­ne­šė ga­li­my­bes kiek­vie­nam iš mū­sų. Pra­ėjus 30 me­tų, tu­ri­me ga­li­my­bę liu­dy­ti Tau­tos va­lios iš­raiš­ką ir pa­rei­gą ją puo­se­lė­ti ir gin­ti.

Ger­bia­mi sig­na­ta­rai, Ko­vo 11-ąją Sei­mo di­džiuo­ju kie­mu žen­gė­te į Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tę ir Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos at­sta­ty­mo aki­mir­ką – 22 val. 44 min. Lie­tu­vos žmo­nėms pa­ro­dė­te su­si­tel­ki­mo pa­vyz­dį. To­kį pat drą­sų, to­kį pat vie­nin­gą kaip anuo­met ir vi­sa­da. Ačiū jums.

Lie­tu­va šian­dien nė­ra vie­nin­te­lė ir nė­ra vie­ni­ša. Mes tu­ri­me Bal­ti­jos se­ses, Uk­rai­nos, Sa­kart­ve­lo ir Bal­ta­ru­si­jos krau­jo bro­lius, is­to­ri­nę ir gi­liai su­pran­tan­čią kai­my­nę Len­ki­ją. Esa­me Eu­ro­pos Są­jun­gos šei­mo­je, NATO bro­li­jo­je. Esa­me ak­ty­vi trans­at­lan­ti­nės ko­man­dos da­lis.

Mes esa­me Ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­vos Res­pub­li­ka. Svei­ki­nu. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me Sei­mo Pir­mi­nin­kui.

Ne­pai­sy­da­mi sun­kių ir pa­vo­jin­gų to lai­ko­tar­pio aki­mir­kų, 1990 me­tų ko­vo 11-osios va­ka­rą šiuo­se par­la­men­to rū­muo­se, šio­je sa­lė­je, vyk­dy­da­mi Tau­tos va­lią 124 Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tai įvyk­dė is­to­ri­nę mi­si­ją – at­kū­rė Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę – ir Lie­tu­va at­vė­rė nau­ją ir švie­sų is­to­ri­jos pus­la­pį.

Kaip ir prieš 30 me­tų, žo­dį tars pir­ma­sis at­kur­to­s Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Land­sber­gis. Ma­lo­niai pra­šo­me.

 

At­kur­to­s Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės pir­mo­jo va­do­vo, Lie­tu­vos Respublikos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ko pro­fe­so­riaus Vytau­to Landsber­gio kal­ba

 

V. LANDSBERGIS. Eks­ce­len­ci­jos, ko­le­gos, vi­si klau­san­tie­ji. Kai at­kur­tai Lie­tu­vai su­ėjo tris­de­šimt, bū­tent šie­met, to­ji įdo­mi tris­de­šim­ties me­tų mo­te­ris nu­ta­rė ne­su­si­reikš­min­ti. Pa­dė­jo pan­de­mi­ja. Lie­tu­va sku­biai pir­ko per­tek­li­nes prie­mo­nes, me­tė mi­li­jo­nus ir pra­lei­do pro­gą ne ty­lė­ti, o pa­mąs­ty­ti. Bū­tent apie sa­vo su­kak­tį. Kas yra įvy­kę? Ką da­rė­me ir kur po­li­tiš­kai at­si­dū­rė­me? Tai li­ko ne­mąs­to­ma, ne­api­ben­drin­ta, nes bu­vo svar­bes­nių da­ly­kų. Vis dėl­to vi­si 2020 me­tai yra Ant­ro­sios Res­pub­li­kos 30-me­čio zo­na, tad Sei­mo va­do­vy­bė pa­siū­lė man ru­dens se­si­jos pro­ga tar­ti ką nors apie nau­jau­sios Lie­tu­vos tris­de­šim­ti­nę su­kak­tį. Mie­lai vyk­dau.

Ta­da sa­ky­da­vo­me – ir Są­jū­džio mi­tin­guo­se, ir kai ka­da pro­gra­mo­se – už jū­sų ir mū­sų lais­vę! Sa­ky­da­vo­me tai vi­siems en­gia­miems ir net en­gė­jams. Ke­ti­no­me iš­lais­vin­ti pa­tį Gor­ba­čio­vą nuo jam te­ku­sio ne­pa­ne­ša­mo smur­ti­nės „der­ža­vos“ krū­vio.

Ki­ta ver­tus, arė­me pa­vel­dė­tą ne­di­du­ką pla­ne­tos ga­ba­lė­lį. Tad nors bū­da­mi ap­šauk­ti ne­nau­dė­liais, di­džiais drums­tė­jais ir ap­gau­lin­gos pe­rest­roi­kos ken­kė­jais, tu­rė­jo­me aiš­kią tie­sio­gi­nę už­duo­tį. Tai mū­sų Lie­tu­va. Ar ji ga­li bū­ti vėl, dar kar­tą vals­ty­bė ir lais­vų, sa­ve ku­rian­čių žmo­nių ša­lis? Ti­kė­jo­me, kad ga­li.

Kai Al­gir­das Kauš­pė­das dai­na­vo „Lie­tu­vos vals­ty­bė!“, tai bu­vo nau­ja, nes pa­mirš­ta, pri­mirš­ta. Žiū­rė­kit, mū­sų bro­liai bal­ta­ru­siai, ar­ba gu­dai, li­gi šiol dar ga­lin­gai ne­už­dai­na­vo apie sa­vo vals­ty­bę. Vos tru­pu­tė­lį, kad no­rė­tų žmo­niš­kiau tvar­ky­tis, iš­si­rin­kę bū­tent sa­vo tik­rą val­džią, – ir jau dau­žo­mi. Vie­ti­nin­kai net iš­kvies­ti į Mask­vą pa­si­aiš­kin­ti – šiukš­tu jums ma­ny­ti apie sa­va­ran­kiš­ku­mą, at­ski­ru­mą nuo šven­to­sios „der­ža­vos“. Ati­duo­kit vis­ką, kuo dar esa­te! „Sat­ra­pas“ jau pa­si­ra­šys, o „ros­gvar­di­ja“ pa­si­ruo­šu­si.

Taip ma­to­me, kur bu­vo­me at­si­dū­rę ir iš ko jau prieš tris­de­šimt­me­tį iš­si­ver­žė­me. Ver­ta pa­mi­nė­ti. No­rė­jo­me, anot Vy­dū­no, bū­ti sau žmo­nė­mis. Ir vis dėl­to no­rė­jo­me lais­vės ne vien sau.

Di­dy­sis nau­dos pa­sau­lis bu­vo jau pa­mir­šęs ide­a­lus ir sva­jo­nes. Lie­tu­vai te­ko mi­si­ja pri­min­ti, kad svar­bu ne tik ma­te­ria­lios ge­ro­vės ro­dik­liai ir pa­ja­mų srau­tai – svar­bi yra dva­sia (the spi­rit mat­ter), ku­ri da­ro žmo­gų žmo­gu­mi, o tau­tą – tau­ta.

Lie­tu­va mos­te­lė­jo to­kių idė­jų ir pa­sau­lis bent ap­link mus šiek tiek pa­si­kei­tė. Juk im­pe­ri­jos re­for­ma­to­riai, bris­da­mi iš vi­so­ke­rio­po ban­kro­to, bu­vo jau su­ti­kę trauk­tis iš Af­ga­nis­ta­no ir Vi­du­rio Eu­ro­pos, bet jo­kiu bū­du ne­at­si­sa­ky­ti Sta­li­no už­grob­tų, į gar­dą in­kor­po­ruo­tų ir krau­jo spal­va už­da­žy­tų že­mių.

Ši ri­ba tarp lais­vės ir ne­lais­vės, tarp so­vie­ti­jos ir ne­so­vie­ti­jos, tu­rė­jo iš­lik­ti to­kia pa­ti, kaip ka­dai­se su­tar­ta dvie­jų me­la­gin­gų, ne­va so­cia­lis­ti­nių ti­ro­ni­jų, net su pa­čiu Hit­le­riu. Pa­ko­rus Ri­ben­tro­pą sėb­ras Mo­lo­to­vas po­li­ti­ka­vo to­liau. Ko­dėl ne am­ži­nai? Splo­ti­la na vie­ki ve­li­ka­ja Rus?

Keis­tuo­lė ir lais­vū­nė Lie­tu­va to ne­lei­do.

Toks yra fak­tas, fak­tų is­to­ri­ja. Pri­si­min­ki­me bent pa­tys ir pri­min­ki­me ki­tiems. Tarp­tau­tinis įver­ti­ni­mas at­ėjo de­šimt­me­čio pro­ga kaip Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų 106 Kon­gre­so 2000 m. sau­sio 24 d. abie­jų Rū­mų su­tam­pan­ti re­zo­liu­ci­ja (ci­tuo­ju): „Kon­gre­sas svei­ki­na Lie­tu­vą su de­šim­to­sio­mis Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo me­ti­nė­mis ir kad ji at­li­ko pir­mau­jan­tį vaid­me­nį iš­ar­dant So­vie­tų Są­jun­gą.“ Blo­gio im­pe­ri­ja, tai­gi, at­ro­dė, kad iš­ar­dy­ta. Blo­gio jau ma­žiau, gė­rio tu­rės bū­ti dau­giau, o lais­vė – tur­būt di­dis gė­ris, gė­rio pra­džia ir pa­ma­tas, tik tu­rė­ki­te pro­to.

1990 me­tų ko­vą Molotovo–Ribentropo li­ni­ja ta­po pra­lauž­ta, ne­ly­gi­nant Sta­li­no su­mū­ry­ta po­li­ti­nė sie­na, bai­ses­nė už Ber­ly­no. Ir daug bol­še­vi­kų pa­verg­tų­jų tau­tų įkvė­pė lie­tu­viš­ką lais­vės vil­tį. Kas nors vis dar kei­kia šią lais­vę kaip so­vie­ti­nio ka­lė­ji­mo griū­tį, če­kis­tų tva­ri­nio ka­tast­ro­fą, bet Lie­tu­va nė­ra be­prot­na­mio da­lis, ne­dū­sau­ja, kad jai už gro­tų bu­vo ge­riau. Aiš­ku, ji ne­ken­čia­ma dėl to­kios is­to­ri­nės ini­cia­ty­vos ir pa­vyz­džio, ją gra­so­ma net nu­šluo­ti vi­so­kiais as­tra­vais. Bet Lie­tu­va ne­at­si­ža­dės, ti­kiu, nei sa­vo ke­lio, nei ža­di­nan­čios mi­si­jos. Tiek apie is­to­rinį pro­ver­žį, ku­ria­me veiks­min­gai da­ly­va­vo­me, ir apie tai­kios Eu­ro­pos vil­tį, ku­rią pa­gal iš­ga­les kū­rė­me.

Kur yra Lie­tu­va ir Eu­ro­pa šian­dien, po 30 me­tų? Ir to­liau če­kis­ti­nio tai­kik­lio aku­tė­je. Lie­tu­va yra kliū­tis, er­zi­nan­ti rakš­tis. Tai grės­min­ga, nes at­si­li­kęs Eu­ro­pos pa­ri­bys, pa­si­va­di­nęs Eu­ra­zi­ja, ne­kan­trus ir des­pe­ra­tiš­kas.

Ta­čiau Ru­si­jos va­do idee fi­xe at­kur­ti SSRS tu­rė­tų pra­si­dė­ti nuo Bal­ta­ru­si­jos. Ati­tin­ka­mai šios ša­lies iš­li­ki­mas ir de­mo­kra­tizacija – tai Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos gy­ny­ba. Už­duo­tis ver­ta dė­me­sio, jei ne dau­giau. Tik­rai kur kas dau­giau.

Ar taip pat ma­to mū­sų są­jun­gi­nin­kai? Ne­su vi­sai tik­ras. Kai ku­rie net lin­kę Bal­ta­ru­si­ją par­duo­ti. Ne­sku­bė­ki­te, ne­kel­ki­te įtam­pos, gal jū­sų ti­ro­nas ir sat­ra­pas pa­ge­rins Kon­sti­tu­ci­ją, o Mins­ke taip ir ne­su­skam­bės vi­siems su­pran­ta­mas lie­tu­viš­kas šū­kis „OMON von!“. De­mo­kra­tijoms, pa­si­slė­pu­sioms už ne­si­ki­ši­mo for­mu­lės, pa­leng­vė­tų. Pui­kiai tą va­ka­rie­čių sil­pny­bę jun­ta­me, nes prieš 30 me­tų bu­vo­me pa­na­šio­je pa­dė­ty­je, tik ne­si­dai­rė­me pa­ta­ri­mų ir lei­di­mų. To­dėl da­bar tu­ri­me bal­są ir at­sa­kin­go eks­per­ti­nio dar­bo de­mo­kra­tinių ša­lių or­ga­ni­za­ci­jo­se. Ska­tin­ki­me rin­ki­mus Bal­ta­ru­si­jo­je, nes jų ten dar ne­bu­vo.

Lin­kiu, kad Lie­tu­vos Sei­mas, at­kū­ręs Ne­pri­klau­so­my­bę, bū­tų ir lik­tų veiks­nus, ati­dus kai­my­nams, at­sa­kin­gas žmo­nėms. Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kui ir at­ku­ria­mo­jo laik­me­čio vals­ty­bės va­do­vui Vy­tau­tui Land­sber­giui.

Ku­riant Lie­tu­vos at­ei­tį kiek­vie­nam Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tui pri­rei­kė iš­tver­mės, ži­nių ir po­li­ti­nio įžval­gu­mo. Ne­ma­žai šių sa­vy­bių rei­kia ir šian­dien. Žo­dį tars Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rė, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų klu­bo pre­zi­den­tė Bi­ru­tė Va­lio­ny­tė.

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų klu­bo pre­zi­den­tės Bi­ru­tės Valionytės kal­ba

 

B. VALIONYTĖ. Ger­bia­mas Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos prem­je­re, Jos Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, mie­li ko­le­gos ir di­plo­ma­ti­ni kor­pu­se, ir vi­si čia su­si­rin­ku­sie­ji. Po 388 me­tų pa­skir­tas kar­di­no­las Vin­cen­tas Slad­ke­vi­čius 1988 m. spa­lio 23 d. prie Są­jū­džio su­va­žia­vi­mo me­tu grą­žin­tos Vil­niaus Ka­ted­ros ti­kin­tie­siems du­rų per pa­moks­lą pa­sa­kė: „Lie­tu­vių tau­ta yra ne tik gy­va. Ji no­ri bū­ti sa­va­ran­kiš­ka, ne­pri­klau­so­ma tau­ta. Nie­kie­no ba­tų ne­min­džio­ja­ma. Ji no­ri sa­va­ran­kiš­kai tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mo rei­ka­lus. Ir mes ti­ki­me, kad pra­si­dė­ję pa­si­kei­ti­mai at­ves mus į tą pa­lai­min­gą Lie­tu­vos at­ei­tį – sa­va­ran­kiš­ką tau­tos gy­ve­ni­mą. Bet, bran­gie­ji, mo­kė­ki­me lauk­ti, mo­kė­ki­me bū­ti kan­trūs, mo­kė­ki­me vie­nas ki­tam kul­nų ne­min­džio­ti. Mo­kė­ki­me vie­nas ki­to ne­stum­dy­ti, vie­nas ki­to ne­įžei­di­nė­ti. At­eis ru­de­nį pa­sė­tam pa­si­kei­ti­mo žel­me­niui ir pa­va­sa­ris, ir va­sa­ra, ir at­neš mū­sų tau­tai pa­si­kei­ti­mo der­lių, pa­lai­min­gą­ja jos at­ei­ti­mi pa­si­reiš­kian­tį. Rei­kia, bran­gie­ji, mo­kė­ti ne tik kan­triai lauk­ti, bet kaip žel­me­niui aug­ti. Lau­ki­mas – tai ne stag­na­ci­ja, sto­vė­ji­mas vie­to­je, tai au­gi­mas.“

Ko­kie pra­na­šiš­ki žo­džiai šios die­nos Bal­ta­ru­si­jos įvy­kių kon­teks­te. Ir kaip lin­ki­me mū­sų kai­my­nams bū­tent šio au­gi­mo.

Žiū­rint iš 32 me­tų per­spek­ty­vos, la­bai pra­na­šiš­ki ir vei­ki­mo kryp­tį nu­sa­kan­tys žo­džiai. Ir kaip bū­tų ge­rai, kad mū­sų kai­my­nai, da­bar pa­sa­ky­siu – gu­dai, tai iš­girs­tų, kad pri­si­min­tų sa­vo šak­nis ir gin­tų jas. Šį kar­di­no­lo pa­sa­ky­mą mes įvyk­dė­me. Ne­pra­lei­do­me is­to­ri­nio šan­so ir po 50 me­tų oku­pa­ci­jos at­kū­rė­me sa­vo vals­ty­bę. Per­gy­ve­no­me eko­no­mi­nę blo­ka­dą, ki­tas ne­gan­das ir la­bai su­telk­tai ap­gy­nė­me jos lais­vę. Tam rei­kė­jo ne tik tau­tos pa­si­ry­ži­mo ei­ti lais­vės, sa­vo iš­sva­jo­to tiks­lo link, bet ir Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos su­telk­to va­do­va­vi­mo, ben­dro dar­bo bei val­džios ir tau­tos tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo. Tik vi­si dirb­da­mi vie­na kryp­ti­mi ga­lė­jo­me at­kur­ti vals­ty­bę, ją ap­gin­ti, pa­siek­ti, kad oku­pa­ci­nė so­vie­tų ar­mi­ja bū­tų iš­ves­ta pir­miau­siai iš Lie­tu­vos.

Da­bar daž­nai tai pa­mirš­ta­me, at­ro­do, lyg ne­pri­klau­so­my­bė tai yra duo­ty­bė. Bet taip nė­ra. Lais­vė yra puo­se­lė­ja­ma ir gi­na­ma kiek­vie­ną mi­nu­tę. Jei ši nuo­sta­ta yra kiek­vie­no pi­lie­čio šir­dy­je, tai to­kia tau­ta ne­nu­ga­li­ma.

Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba dir­bo dve­jus me­tus ir aš­tuo­nis mė­ne­sius šio­je sa­lė­je. Per šį lai­ko­tar­pį Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba at­kū­rė Lie­tu­vos vals­ty­bę ne tik de ju­re, bet ir de fac­to. Ją su­grą­ži­no į pa­sau­lio ly­gia­tei­sių vals­ty­bių ben­druo­me­nę, su­kū­rė rei­ka­lin­gas ins­ti­tu­ci­jas, pra­dė­jo es­mi­nes re­for­mas, pa­ren­gė Kon­sti­tu­ci­ją. Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba ta­da bu­vo tei­si­nės sis­te­mos ren­gi­mo ir lei­dy­bos, di­plo­ma­ti­jos ir už­sie­nio po­li­ti­kos, ūkio re­for­mų, kraš­to gy­ny­bos, ben­dra­vi­mo su žmo­nė­mis cen­tras. Bū­tent čia vi­rė dar­bas iš­ti­są pa­rą. Čia bu­vo vals­ty­bės sme­ge­nų cen­tras. Žmo­nės pa­si­ti­kė­jo sa­vo iš­rink­ta val­džia. At­lai­kė­me ir Vil­niaus kraš­to au­to­no­mi­jos kū­ri­mo pe­ri­pe­ti­jas, kir­ši­ni­mą, la­bai ge­rai or­ga­ni­zuo­tas di­plo­ma­ti­nes ir eko­no­mi­nes blo­ka­das. Ir Aukš­čiau­sia­jai Ta­ry­bai, ir lie­tu­vių tau­tai ta­da už­te­ko pa­si­ry­ži­mo dirb­ti var­dan Lie­tu­vos.

Pra­dė­jus vyk­dy­ti es­mi­nes ūkio re­for­mas ir pri­va­ti­za­ci­ją, kai in­te­re­sai iš­si­sky­rė, Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba pa­ti nu­trau­kė sa­vo veik­lą ir su­da­rė są­ly­gas de­mo­kra­tinės vals­ty­bės pa­grin­di­niam me­cha­niz­mui veik­ti. Pa­skel­bė nau­jus de­mo­kra­tinius rin­ki­mus pa­gal ką tik pa­tvir­tin­tą Kon­sti­tu­ci­ją ir tai­kiai per­da­vė val­džią nau­jai iš­rink­tam par­la­men­tui. Są­jū­džio ir Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pra­dė­tas de­mo­kra­tinis ke­lias per 30 me­tų Lie­tu­vą nu­ve­dė į tur­tin­giau­sių Eu­ro­pos ša­lių klu­bą – Eu­ro­pos Są­jun­gą, kur esa­me ly­gia­tei­siai na­riai, ir NATO.

Už­au­go nau­ja kar­ta, o po­žiū­ris į žmo­gų kei­čia­si lė­tai. San­ty­kiai tarp ver­slo ir dar­buo­to­jo, tarp vals­ty­bės tar­nau­to­jo ir pi­lie­čio daž­nai yra grin­džia­mi jė­gos po­zi­ci­ja. Vis ko­vo­ja­me su ko­rup­ci­ja, o ji ne­ma­žė­ja. Esa­me vals­ty­bė, kur mo­ki­nių raš­tin­gu­mas ne au­ga, o ma­žė­ja, o šie­met kas tre­čias abi­tu­rien­tas ne­iš­lai­kė ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­no, sa­vi­žu­dy­bių tu­ri­me dau­giau­sia, esa­me la­biau­siai emig­ruo­jan­ti tau­ta. Taigi kas ne­ge­rai, ko ne­pa­da­rė­me ar­ba da­rė­me ne taip?

Aki­vaiz­du, kad Lie­tu­vos pi­lie­čiai pa­lie­ka sa­vo vals­ty­bę ne tik dėl eko­no­mi­nių pa­ska­tų. Ma­tyt, žmo­nių lū­kes­čių ir ga­li­my­bių san­ty­kis yra ne toks ir ne­at­lie­pia vie­nas ki­to. Mū­sų pi­lie­čiai nė­ra lai­min­gi sa­vo vals­ty­bė­je. Švie­ti­mo sis­te­mos re­zul­ta­tai aki­vaiz­džiai ne­be­ten­ki­na, o ji yra pa­ma­tas at­ei­ties sėk­mei.

Rei­kia at­vi­rai pa­sa­ky­ti, kad tai yra vyk­do­mos glo­ba­lios Lie­tu­vos po­li­ti­kos re­zul­ta­tas. Mo­kyk­lo­se mes ug­do­me ne Lie­tu­vos pat­rio­tus, bet ly­de­rius pa­sau­liui. Ne Lie­tu­vai, bet pa­sau­liui. Pa­trio­ti­nis, pi­lie­ti­nis auk­lė­ji­mas yra pa­raš­tė­se. De­ja, jau džiau­gia­mės, kad ug­do­me pa­sau­lio pi­lie­čius, ku­rie jau ma­žai ži­no sa­vo šak­nis, tra­di­ci­jas ir pa­pro­čius. O šis kos­mo­po­li­tiz­mas yra tie­sus ke­lias į nu­tau­tė­ji­mą. Ar ga­lė­jo­me prieš 30 me­tų pa­ti­kė­ti, kad prieš KGB pa­sta­tą cen­tri­nė­je vals­ty­bės aikš­tė­je būtų įreng­tas plia­žas ir dar pro­fe­sio­na­liai ju­ri­diš­kai įvar­din­tas kaip me­no kū­ri­nys – ins­ta­lia­ci­ja, kad jau­ni vei­dai nė ne­su­si­mąs­ty­da­mi aiš­kin­tų, jog taip yra šven­čia­ma lais­vė (kie­no lais­vė ir nuo ko?), o na­cio­na­li­nis tran­sliuo­to­jas vis ro­dy­tų re­por­ta­žus iš šio plia­žo ir jį to­kiu bū­du dar pro­pa­guo­tų, kad na­cio­na­li­nis tran­sliuo­to­jas kel­tų šū­kį „Lie­tu­va yra ten, kur yra nors vie­nas lie­tu­vis!“? Juk šis ne­oli­be­ra­liz­mas ir at­ve­dė prie to, kad Lu­kiš­kių aikš­tė­je pa­sta­ty­ti vals­ty­bės sim­bo­lį Vy­tį tam­pa mi­si­ja ne­įma­no­ma. Rei­kia tik ste­bė­tis, kaip pro­fe­sio­na­liai stab­do­mas šis pro­ce­sas, pik­tdžiu­giš­kai džiū­gau­ja­ma ir ko­vo­ja­ma prieš pa­grin­di­nį vals­ty­bės sim­bo­lį. Bū­tų na­tū­ra­lu, jei tai da­ry­tų mū­sų prie­šai, o da­bar tai da­ro­me sa­vo ran­ko­mis ir da­ro­me su už­si­de­gi­mu. Tik vie­ni su­pran­ta, ką da­ro, o ki­ti se­ka ban­dos ins­tink­to ve­da­mi. Ir to jau pa­aiš­kin­ti vien įsi­vy­ra­vu­sio šiuo­lai­ki­nio mo­der­naus pa­sau­li­nio me­no ten­den­ci­jo­mis mū­sų gal­vo­je ne­be­ga­li­me.

De­ja, dar ir po 30 me­tų ne­tu­ri­me il­ga­lai­kio lie­tu­vių tau­tos iš­li­ki­mo, vie­nin­go vals­ty­bės vys­ty­mo­si pla­no, ku­ris įga­lin­tų pla­nuo­ti il­ga­lai­kes prie­mo­nes, bet ne vie­nų rin­ki­mų ka­den­ci­jai. Var­dan par­ti­jos rei­tin­gų yra au­ko­ja­mi at­ei­ties tiks­lai. Mes ša­lia iš­ties di­de­lių pa­sie­ki­mų tu­ri­me dau­gy­bę pū­li­nių, ku­rių net ne­pra­de­da­me gy­dy­ti. Pū­li­nius bū­ti­na ne gy­dy­ti, bet ope­ruo­ti. Tai ne­po­pu­lia­ru, bet bū­ti­na pa­da­ry­ti. Tam rei­kia tau­tos su­si­ta­ri­mo, va­di­na­si, vi­sų po­li­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų su­si­ta­ri­mo. Lai­kas tik kal­bė­ti, kri­ti­kuo­ti ar ap­gai­les­tau­ti jau pra­ėjo. Da­bar – me­tas veik­ti. Ko­dėl ne­vei­kia­me, juk vi­si ju­ri­di­niai me­cha­niz­mai yra? Ne­jau po­li­ti­kų rei­tin­gai yra aukš­čiau už vals­ty­bės pi­lie­čių ge­ro­vę?

Ši pa­sau­li­nė pan­de­mi­ja pa­ro­dė, kad su­ge­ba­me su­si­telk­ti, ir su pan­de­mi­jos iš­šū­kiais su­si­do­ro­jo­me ge­rai, kad Lie­tu­vos ūkis yra gy­vy­bin­gas ir kon­ku­ren­cin­gas, kad mū­sų ver­sli­nin­kai sėk­min­gai kon­ku­ruo­ja pa­sau­lio rin­ko­se, mū­sų moks­las, kū­rė­jų dar­bai yra ver­ti­na­mi pa­sau­ly­je. Tu­ri­me po­ten­cia­lo ei­ti į prie­kį ir bū­ti sa­vo gy­ve­ni­mo kal­viais, bet tam tu­ri­me pa­ža­bo­ti sa­vo be­pro­tiš­ką ego ir iš­mok­ti jį su­de­rin­ti su ki­tų in­te­re­sais. Ypač tai svar­bu po­li­ti­kams. Jie pri­va­lo iš­mok­ti dis­ku­tuo­ti ir opo­nuo­ti, bet ne vis­ką kri­ti­kuo­ti tam, kad iš­lik­tų val­džio­je. Mū­sų at­ei­ties ge­ro­vė pri­klau­so nuo mū­sų su­ge­bė­ji­mų su­si­tar­ti, iš­sau­go­ti sa­vo ta­pa­ty­bę ir ap­gin­ti Lie­tu­vos in­te­re­sus.

Prieš 30 me­tų, kai Lie­tu­vos že­mė­je bu­vo dis­lo­kuo­ta oku­pa­ci­nė so­vie­tų ar­mi­ja, Są­jū­džiui lai­mė­jus rin­ki­mus į LTSR Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą – aukš­čiau­si­ą­jį so­vie­ti­nės Lie­tu­vos or­ga­ną, jos de­pu­ta­tai ne­pa­bū­go ir sa­vo mi­si­ją įvyk­dė iki ga­lo. Svei­ki­nu vi­sus Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rus ir ypač tuos, ku­riems svei­ka­ta ne­lei­do at­vyk­ti, pa­bū­ti čia kar­tu su mu­mis, su die­na, kai Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas pra­de­da dvi­de­šimt sep­tin­tą kar­tą pa­gal mū­sų pa­reng­tą Kon­sti­tu­ci­ją ru­dens se­si­ją.

Tai­gi de­mo­kra­tinė vals­ty­bė vei­kia. Kon­sti­tu­ci­ja vei­kia. Vis­kas pas mus iš es­mės ne­blo­gai, tik rei­kia su­si­telk­ti ir dar­buo­tis vi­siems Lie­tu­vos la­bui. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rei Bi­ru­tei Va­lio­ny­tei. Iš­ties pas mus vis­kas ne­blo­gai.

O is­to­ri­niu as­pek­tu pa­žvelg­ti į Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 30-me­tį kvie­čiu is­to­ri­ką, Sei­mo Lais­vės ko­vų ir vals­ty­bės is­to­ri­nės at­min­ties ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ką pro­fe­so­rių Arū­ną Gu­mu­liaus­ką.

 

Lietuvos Respublikos Sei­mo Lais­vės ko­vų ir vals­ty­bės is­to­ri­nės atminties ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko profesoriaus dak­ta­ro, is­to­ri­ko Arū­no Gu­mu­liaus­ko kal­ba

 

A. GUMULIAUSKAS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vik­to­rai Pranc­kie­ti, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke Sau­liau Skver­ne­li, už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mi Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­rai, ko­le­gos Sei­mo na­riai, po­nai ir po­nios!

Dėl sa­vo svar­bios ge­o­po­li­ti­nės pa­dė­ties am­žių tėk­mė­je Lie­tu­vos vals­ty­bė iš­gy­ve­no ne vie­ną es­mi­nį is­to­ri­jos lū­žį, po ku­rio kar­di­na­liai ki­to ša­lies po­li­ti­nis, eko­no­mi­nis, so­cia­li­nis ir net kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas. Ypač daug to­kių per­mai­nų at­ne­šė XX am­žius.

Vals­ty­bin­gu­mo at­kū­ri­mas, so­vie­tų, na­cių oku­pa­ci­jos ir pa­ga­liau Ne­pri­klau­so­my­bės at­sta­ty­mas ne­bu­vo tik at­si­tik­ti­niai is­to­ri­niai įvy­kiai. Di­džiau­sią įta­ką jų at­si­ra­di­mui pa­da­rė iš­ori­nis veiks­nys, ne­ap­si­ri­bo­jan­tis vien, kaip daž­nai tei­gia­ma is­to­riog­ra­fi­jo­je, Ru­si­jos ar So­vie­tų Są­jun­gos in­te­re­sais Bal­ti­jos re­gio­ne. Tai žy­miai pla­tes­nė pro­ble­ma. Is­to­ri­nė pa­tir­tis ro­do, jog Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo rai­da įvai­riais lai­ko­tar­piais be­ne la­biau­siai pri­klau­sė nuo vi­so­je Eu­ro­po­je vyks­tan­čių ge­o­po­li­ti­nių per­mai­nų. Bū­tent iš­ori­nis veiks­nys daž­niau­siai da­rė įta­ką mū­sų vals­ty­bės at­sta­ty­mo ar nu­ny­ki­mo pro­ce­sams.

Ki­ta ver­tus, jie ne­bū­tų įma­no­mi be vi­di­nių prie­žas­čių. Pas­ta­rą­sias ga­li­ma daž­niau­siai api­bū­din­ti kaip tau­tos po­zi­ci­ją sa­vo vals­ty­bin­gu­mo at­žvil­giu. Ne vi­sa­da ji bu­vo vie­na­reikš­miš­ka. Lie­tu­va nie­ka­da ne­sto­ko­jo gre­ti­mų di­džių­jų vals­ty­bių dė­me­sio, ne kar­tą pa­si­reiš­ku­sio ag­re­si­ja. Dėl šios prie­žas­ties lie­tu­viai nuo­lat ge­bė­jo su­si­telk­ti, bū­ti vie­nin­gi, at­sa­ky­ti už sa­vo pri­im­tus po­li­ti­nius spren­di­mus. Ta­čiau so­cia­li­nio veiks­nio, de­mo­kra­tinių ver­ty­bių ig­no­ra­vi­mas pa­vo­jin­gas vals­ty­bei iš vi­daus ir su­da­ro są­ly­gas ak­ty­viau veik­ti prie­šiš­koms iš­ori­nėms jė­goms. Tai­gi ga­li­ma teig­ti, jog es­mi­niai Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo po­ky­čiai ga­li­mi tik eg­zis­tuo­jant vi­di­nių prie­žas­čių ir iš­ori­nio veiks­nio der­mei, kur pa­grin­di­nį ir le­mia­mą vaid­me­nį at­lie­ka pas­ta­ra­sis.

Po ant­ro­sios so­vie­tų oku­pa­ci­jos lie­tu­vių tau­ta sto­jo į ko­vą už Ne­pri­klau­so­my­bės at­sta­ty­mą. Pa­si­bai­gus par­ti­za­ni­niam ka­rui, gin­kluo­tą pa­si­prie­ši­ni­mą pa­kei­tė ne­gin­kluo­ta re­zis­ten­ci­ja, ku­ri tę­sė­si vi­są oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­pį. Ji ir ta­po es­mi­nio Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo po­ky­čio vi­di­ne prie­žas­ti­mi, pa­ga­liau pa­ža­di­nu­sia vi­są tau­tą. Ne­gin­kluo­ta re­zis­ten­ci­ja ne­bu­vo vie­na­ly­tė. Lie­tu­vių is­to­riog­ra­fi­jo­je mi­ni­mos ke­lios jos for­mos: vie­šos po­li­ti­nio pro­tes­to ak­ci­jos, po­grin­di­nių or­ga­ni­za­ci­jų veik­la, di­si­den­ti­nis ju­dė­ji­mas. Be to, ak­ty­viau į ko­vą dėl Ne­pri­klau­so­my­bės rū­pi­mu lai­ko­tar­piu įsi­trau­kė ir Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia. Jos veik­la šio­je sri­ty­je pa­si­žy­mė­jo au­to­no­miš­ku­mu. Ne­gin­kluo­to­je re­zis­ten­ci­jo­je ga­li­ma įžvelg­ti tam tik­rų ten­den­ci­jų. Vie­šos po­li­ti­nio pro­tes­to ak­ci­jos so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu daž­niau­siai vy­ko di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se (Kau­ne ar Vil­niu­je), o į po­grin­di­nių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lą, di­si­den­ti­nį ju­dė­ji­mą įsi­lie­jo žmo­nės iš vi­sos Lie­tu­vos.

Tau­tos at­gi­mi­mui di­de­lę įta­ką pa­da­rė iš­ori­nis veiks­nys, tai yra Šal­to­jo ka­ro pa­bai­ga. Šio is­to­ri­nio įvy­kio sim­bo­liu lai­ko­me Ber­ly­no sie­nos griu­vi­mą. Dar 1987 m. bir­že­lio 12 d., kal­bė­da­mas prie Ber­ly­no sie­nos, Ro­nal­das Rei­ga­nas kvie­tė so­vie­tus ati­da­ry­ti, ci­tuo­ju, „šiuos var­tus bei nu­griau­ti šią sie­ną“. JAV pre­zi­den­tas ma­nė, kad jei jis įti­kin­tų so­vie­tus siek­ti de­mo­kra­tijos ir žo­džio lai­vės, tai ne­iš­ven­gia­mai iš­kil­tų re­for­mų bū­ti­ny­bės ir kar­tu ko­mu­niz­mo žlu­gi­mo klau­si­mas. O tai reikš­tų ge­o­po­li­ti­nius po­ky­čius Vi­du­rio Eu­ro­po­je. Tu­riu gal­vo­je Vo­kie­ti­ją. Na, gal dar ke­lias ko­mu­nis­ti­nio blo­ko ša­lis. Ta­čiau Lie­tu­vos net la­biau­siai ne­pa­tai­so­mas op­ti­mis­tas ta­da šia­me pro­ce­se tik­rai ne­ma­tė.

Pa­ra­dok­sa­lu, bet jau po ke­le­rių me­tų Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos iš­si­va­da­vi­mo iš ko­mu­niz­mo ju­dė­ji­me ta­po­me ne tik vie­ni iš ly­de­rių, bet kar­tu ir di­de­liu gal­vos skaus­mu Va­ka­rams. Tau­tos at­gi­mi­mas bu­vo il­gas ir su­dė­tin­gas pro­ce­sas, ku­rį lė­mė ke­le­tas fak­to­rių: griež­ta ir nuo­sai­ki JAV po­zi­ci­ja tau­tų ap­si­spren­di­mo ir de­mo­kra­tijos plė­to­ji­mo klau­si­mu, So­vie­tų Są­jun­gos eko­no­mi­nė ir po­li­ti­nė kri­zė, per­tvar­kos po­li­ti­ka, na­cio­na­li­niai iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mai Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­po­je. O 1985–1986 me­tais Lie­tu­vo­je jo­kių es­mi­nių po­ky­čių ne­si­ma­tė. Pir­mo­sios at­gi­mi­mo kregž­dės pa­si­ro­dė po me­tų, kai ėmė steig­tis įvai­rios vi­suo­me­ni­nės kraš­to­ty­ros, gam­to­sau­gos ir kul­tū­ros or­ga­ni­za­ci­jos. Di­džiau­siu lū­žiu lie­tu­vių po­li­ti­nė­je są­mo­nė­je ga­li­ma lai­ky­ti 1987 m. rug­pjū­čio 23 d. mi­tin­gą Vil­niu­je prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo. Tai Lie­tu­vos lais­vės ly­gos nuo­pel­nas. Iš­ori­nio veiks­nio, taip pat vi­di­nių prie­žas­čių eg­zis­ta­vi­mo dė­ka su­si­da­rė pa­lan­kios są­ly­gos kil­ti tau­ti­nio at­gi­mi­mo Są­jū­džiui Lie­tu­vo­je, ku­rio pra­džia tra­di­ciš­kai lai­ko­me 1988 m. bir­že­lio 3 d. Jis iš es­mės pa­kei­tė kraš­to po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo rai­dą, nuo ta­da dau­gu­mos Lie­tu­vos gy­ven­to­jų gy­vy­biš­kai svar­biu tiks­lu pa­laips­niui ta­po ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mas. To­kias vi­suo­me­nės są­mo­nės per­mai­nas lė­mė ko­mu­nis­ti­nės sis­te­mos žlu­gi­mas, laips­niš­kas liau­dies vir­ti­mas po­li­tiš­kai su­si­pra­tu­sia tau­ta, ko­va už vals­ty­bin­gu­mo de fac­to pri­pa­ži­ni­mas.

 Kal­bant apie mo­der­nio­sios Lie­tu­vos de­mo­kra­tinės vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą, ne­ga­li­ma pa­mirš­ti di­džių­jų tau­tos ir vals­ty­bės ne­tek­čių, ku­rias kraš­tas pa­ty­rė oku­pa­ci­niu lai­ko­tar­piu. Tai bu­vo oku­pan­tų fi­zi­nio ir dva­si­nio ge­no­ci­do, smur­to po­li­ti­ka. Pas­ta­ro­sios es­mė – tra­di­ci­nių ver­ty­bių ir vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo su­nio­ko­ji­mas. To­dėl Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­dis pir­miau­sia ir su­si­kū­rė kaip sa­va­veiks­mis ne­pri­klau­so­mas ju­dė­ji­mas vi­suo­me­nės at­si­nau­ji­ni­mui vyk­dy­ti, so­cia­li­nei pa­žan­gai spar­tin­ti, ku­rio pir­mi­nis tiks­las bu­vo at­gai­vin­ti tra­di­ci­jas, su­pa­žin­din­ti pla­či­ą­ją vi­suo­me­nę su Lie­tu­vos is­to­ri­niu ke­liu, puo­se­lė­ti gim­tą­ją kal­bą. Il­gai­niui Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­dis vir­to or­ga­ni­za­ci­ja, pra­dė­ju­sia va­do­vau­ti po­li­ti­niam tau­tos iš­si­va­da­vi­mui, o nuo 1989 me­tų Są­jū­dis aiš­kiai pra­dė­jo de­kla­ruo­ti idė­ją dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ne­pri­klau­so­my­bės at­sta­ty­mo ga­li­my­bių. Sie­kiant re­a­li­zuo­ti už­si­brėž­tą tiks­lą rei­kė­jo ne tik pa­keis­ti po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo tra­di­ci­jas, bet ir ko­re­guo­ti pa­tį ju­dė­ji­mo pa­va­di­ni­mą. So­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais ei­li­niai žmo­nės ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės da­ly­vau­ti kraš­to val­dy­me, tad Są­jū­džiui sie­kiant pa­grin­di­nio tiks­lo rei­kė­jo per­im­ti Lie­tu­vos po­li­ti­nį vai­rą į sa­vo ran­kas.

Są­jū­dį ga­li­ma aiš­kin­ti kaip vie­no­dai mąs­tan­čių žmo­nių bū­ri­mą­si į gru­pes sie­kiant ko­kių nors ben­drų po­li­ti­nių, ūki­nių, kul­tū­ri­nių ar ki­tų vi­suo­me­ni­nių tiks­lų. To­kį vi­suo­me­nės reiš­ki­nį Bal­ti­jos kraš­tuo­se, kaip mi­nė­ta, pa­ska­ti­no iš­ori­nis veiks­nys. Ki­ta ver­tus Są­jū­dis ne­ga­lė­jo at­si­ras­ti ir be Lie­tu­vos žmo­nių vi­di­nio sie­kio tap­ti lais­viems. La­bai svar­bu, kad Są­jū­dis, rem­da­ma­sis Mo­han­do Gan­dhi va­do­vau­ja­mo ju­dė­ji­mo In­di­jo­je pa­vyz­džiu, de­kla­ra­vo tai­kaus pa­si­prie­ši­ni­mo idė­ją. Pa­si­rink­da­ma to­kį ke­lią Lie­tu­va, kaip pa­ro­dė vė­les­ni kru­vi­ni įvy­kiai Tbi­li­sy­je ir Ba­ku, ne­su­kly­do.

1990 m. ko­vo 11 d. ta­po nau­ju mū­sų ša­lies is­to­ri­jos pe­ri­odi­za­ci­jos at­skai­tos taš­ku. Is­to­riog­ra­fi­jo­je at­si­ra­do Ant­ro­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos są­vo­ka, at­ne­šu­si ir nau­jas po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo per­mai­nas ša­ly­je. Pa­laips­niui din­go žmo­nių po­li­ti­nių pa­žiū­rų vie­ny­bė, iš­ryš­kė­jo idė­ji­nė įvai­ro­vė. Iš sa­va­veiks­mio, ne­pri­klau­so­mo ju­dė­ji­mo Są­jū­dis vir­to vi­suo­me­ni­ne or­ga­ni­za­ci­ja. Dar tau­ti­nio at­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu pra­si­dė­jęs po­li­ti­nių par­ti­jų at­kū­ri­mo bei kū­ri­mo pro­ce­sas Ant­ro­jo­je Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je įgi­jo vis spar­tes­nį pa­grei­tį.

Tai­gi esa­me uni­ka­li tau­ta Eu­ro­po­je, ku­ri XX am­žiu­je per­gy­ve­no kar­di­na­lias is­to­ri­nės rai­dos per­mai­nas. Net dvi jų su­si­ju­sios su kon­kre­čiu žo­džiu – at­sta­ty­mas, ar­ba at­kū­ri­mas. Tad ne­pra­ras­ki­me to, kas mums bran­giau­sia – Ne­pri­klau­so­my­bės. Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me ko­le­gai Arūnui Gu­mu­liaus­kui. Ne­tru­kus Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo var­du įteik­si­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 30-me­čio su­ve­ny­rą Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rams, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tams.

Kvie­čia­me tar­ti žo­dį šio su­ve­ny­ro kū­rė­ją, stik­lo me­ni­nin­ką Re­mi­gi­jų Kriu­ką.

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 30-me­čiui su­kur­to su­ve­ny­ro au­to­riaus, dailininko stiklininko Remigi­jaus Kriu­ko kal­ba

 

R. KRIUKAS. Ger­bia­mi iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai ir sve­čiai, man di­de­lė gar­bė šian­dien sto­vė­ti čia, is­to­ri­nės Lie­tu­vai die­nos – Ko­vo 11-osios ak­to sa­lė­je. Kaip me­ni­nin­kas jau­čiuo­si įver­tin­tas pa­si­rin­ki­mu su­kur­ti Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 30-me­čiui skir­tą Sei­mo do­va­ną. Jau­čiau di­de­lę at­sa­ko­my­bę kur­da­mas šią Lie­tu­vai ypa­tin­gą da­tą žen­kli­nan­tį kū­ri­nį.

Svars­čiau, ko­kios spal­vos yra Lie­tu­va? Gel­to­nos? Ža­lios? Rau­do­nos? Ji to­kia įvai­rias­pal­vė. O gal ji auk­si­nė? Tik­riau­siai ji Bal­ti­jos auk­so – gin­ta­ro – spal­vos. Gin­ta­ro la­še­lis, ap­gaub­tas skaid­ria ir ty­ra aša­ra su tri­mis nu­glu­din­to­mis, is­to­ri­ja iš­ra­šy­to­mis plokš­tu­mo­mis, sim­bo­li­zuo­jan­čio­mis tris mū­sų at­kur­tos Ne­pri­klau­so­my­bės de­šimt­me­čius, mū­sų Tri­spal­vę, ti­kė­ji­mo ir ryž­to ne­pra­ra­du­sias tris ran­ko­mis su­si­ki­bu­sias Bal­ti­jos se­se­ris. Esu dė­kin­gas lais­vės sig­na­ta­rams ir vi­sai lais­vės pa­no­rė­ju­siai Lie­tu­vai, kad šian­dien ga­liu kur­ti ne­var­žo­mas.

Esu lais­vas me­ni­nin­kas. Esu lai­min­gas kar­tu iš­gy­ve­nęs tą mums vi­siems svar­bią die­ną. Te­gul šie sim­bo­li­niai Lie­tu­vos – ša­lies, kur lie­tūs ly­ja, stik­li­niai la­šai džiu­gi­na kiek­vie­ną jū­sų, iš­sau­go­da­mi gy­vą at­min­tį at­ei­ties kar­toms. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me me­ni­nin­kui Remigijui Kriu­kui.

Dar kar­tą svei­kin­da­mi ir nuo­šir­džiai dė­ko­da­mi Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rams, kvie­čia­me Sei­mo Pir­mi­nin­ką įteik­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 30-me­čio su­ve­ny­rą vi­siems Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rams.

Ger­bia­mie­ji, aš per­skai­ty­siu pa­var­des tų, ku­rių ir nė­ra mi­nė­ji­me, tie­siog min­ti­mis pri­si­min­ki­me vi­sus. O tuos, ku­rie yra, pra­šy­si­me pri­ei­ti prie Sei­mo Pir­mi­nin­ko.

Su­ve­ny­rą įtei­kia­me Alek­san­drui Al­gir­dui Abi­ša­lai, Po­vi­lo Ak­so­mai­čio šei­mai, Ni­jo­lės Amb­ra­zai­ty­tės šei­mai, Alek­san­drui Amb­ra­ze­vi­čiui, Lai­mai Liu­ci­jai An­dri­kie­nei. (Plo­ji­mai) Na, štai, me­ni­nin­ko kū­ri­nys mū­sų ger­bia­mų sig­na­ta­rų ran­ko­se. Įtei­kia­me Vy­te­niui Po­vi­lui An­driu­kai­čiui (Plo­ji­mai), Ire­nai An­dru­kai­tie­nei (Plo­ji­mai), nė­ra po­nios Ire­nos. Ka­zi­mie­ro An­tana­vi­čiaus šei­mai, Le­o­nui Ap­še­gai, My­ko­lo Ar­laus­ko šei­mai, Ri­man­tui Ast­raus­kui, Zbig­ne­vui Bal­ce­vi­čiui, Vi­liui Bal­di­šiui, Ju­liaus Bei­nor­to šei­mai (Plo­ji­mai), Vla­di­mi­ro Be­rio­zo­vo šei­mai, Egi­di­jui Bič­kaus­kui (Plo­ji­mai), Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko šei­mai, Au­driui But­ke­vi­čiui, Vir­gi­li­jui Juo­zui Če­pai­čiui (Plo­ji­mai), Me­dar­do Čo­bo­to šei­mai, Arū­nui De­gu­čiui (Plo­ji­mai), Juo­zo Drin­ge­lio šei­mai, Al­gir­dui En­driu­kai­čiui, Ba­lio Ga­jaus­ko šei­mai, Eu­ge­ni­jui Gent­vi­lui, Bro­nis­lo­vui Gen­ze­liui (Plo­ji­mai), Mig­lu­tei Ger­dai­ty­tei (Plo­ji­mai), Pet­rui Gi­nio­tui, Kęs­tu­čiui Gla­vec­kui (Plo­ji­mai), Ei­man­tui Gra­kaus­kui, Kęs­tu­čiui Gri­niui, Ro­mui Gu­dai­čiui (Plo­ji­mai), Ro­mu­al­dos Ho­fer­tie­nės šei­mai (Plo­ji­mai), Gin­tau­to Ieš­man­to šei­mai, Sta­nis­lo­vo Ge­di­mi­no Il­gū­no šei­mai, Al­bi­nui Ja­nuš­kai, Egi­di­jui Ja­ra­šiū­nui, Vla­di­mi­rui Jar­mo­len­kai (Plo­ji­mai).

V. JARMOLENKA. Lie­tu­vos la­bui. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Vid­man­tės Ja­su­kai­ty­tės šei­mai, Ze­no­nui Juk­ne­vi­čiui, Jur­giui Jur­ge­liui (Plo­ji­mai), Čes­lo­vui Jur­šė­nui (Plo­ji­mai), Vi­rgi­li­jui Ka­čins­kui (Plo­ji­mai), An­ta­no Ka­rob­lio šei­mai (Plo­ji­mai), Juo­zo Kar­ve­lio šei­mai, Val­de­ma­rui Kat­kui, Egi­di­jui Klum­biui, Vy­tau­tui Ko­les­ni­ko­vui, Sta­siui Kro­pui (Plo­ji­mai), Čes­lo­vo Ku­da­bos šei­mai, Al­gir­dui Kum­žai, Bro­nis­lo­vui Juo­zui Kuz­mic­kui (Plo­ji­mai), Vy­tau­tui Land­sber­giui (Plo­ji­mai), Kęs­tu­čiui La­pins­kui, Me­čiui Lau­rin­kui, Ar­vy­dui Kos­tui Leš­čins­kui (Plo­ji­mai), Jo­nui Liau­čiui (Plo­ji­mai), Bro­nis­lo­vo Lu­bio šei­mai (Plo­ji­mai), Jo­no Ma­čio šei­mai, Sta­siui Mal­ke­vi­čiui, Le­o­nui Mil­čiui (Plo­ji­mai), Jo­kū­bo Min­ke­vi­čiaus šei­mai, Al­ber­tui Miš­ki­niui, Do­na­tui Mor­kū­nui, Ka­zi­mie­rui Mo­tie­kai, Bi­ru­tės Ne­dzins­kie­nės šei­mai, Al­gi­man­tui Nor­vi­lui. Al­gi­man­tas Nor­vi­las yra. (Plo­ji­mai) Įtei­kia­me Čes­lo­vui Okin­či­cui (Plo­ji­mai), Ro­mu­al­do Ozo­lo šei­mai (Plo­ji­mai), Ni­jo­lei Ože­ly­tei-Vai­tie­kū­nie­nei, Jus­tui Vin­cui Pa­lec­kiui (Plo­ji­mai), Vy­tau­to Pa­liū­no šei­mai, Jo­nui Pan­go­niui (Plo­ji­mai), Al­gir­do Vac­lo­vo Pa­tac­ko šei­mai, Ro­lan­dui Pau­laus­kui, Sau­liui Pe­če­liū­nui, Eu­ge­ni­jui Pet­ro­vui (nė­ra), Vir­gi­ni­jui Pik­tur­nai, Vy­tau­tui Pet­rui Pleč­kai­čiui (Plo­ji­mai), Pet­ro Poš­kaus šei­mai, Vid­man­tui Po­vi­lio­niui (Plo­ji­mai), Jo­nui Pra­pies­čiui (Plo­ji­mai), Ka­zi­mi­rai Da­nu­tei Pruns­kie­nei, Vy­tau­tui Pup­laus­kui, An­ta­no Ra­čo šei­mai, Gin­ta­ro Ra­mo­no šei­mai, Liud­vi­kui Nar­ci­zui Ra­si­ma­vi­čiui, Ra­sai Ras­taus­kie­nei – Juk­ne­vi­čie­nei (Plo­ji­mai), Liud­vi­ko Sau­liaus Raz­mos šei­mai, Al­gir­do Ra­žaus­ko šei­mai, Kęs­tu­čiui Rim­kui (Plo­ji­mai), Aud­riui Ru­džiui, Ro­mu­al­dui Ru­dziui, Be­ne­dik­tui Vil­man­tui Ru­pei­kai, Liud­vi­kui Sa­bu­čiui (Plo­ji­mai), Ka­zi­mie­rui Sa­jai, Alo­y­zui Sa­ka­lui, Al­gir­dui Sau­dar­gui, Al­gi­man­tui Sė­jū­nui, Liud­vi­ko Si­mu­čio šei­mai, Čes­lo­vui Vy­tau­tui Stan­ke­vi­čiui (Plo­ji­mai), Rim­vy­dui Rai­mon­dui Sur­vi­lai, Va­le­ri­jo­no Šad­rei­kos šei­mai, Sau­liui Šal­te­niui, Lion­gi­no Še­pu­čio šei­mai, at­si­pra­šau, Lion­gi­no Še­pe­čio šei­mai, Ge­di­mi­nui Šerkš­niui (Plo­ji­mai), Al­ber­tui Ši­mė­nui (Plo­ji­mai), Jo­nui Ši­mė­nui, Jo­nui Ta­mu­liui. Jo­nas Ši­mė­nas at­ei­na.

Jo­nui Ta­mu­liui, Au­ri­mui Tau­ran­tui, Vla­dui Ter­lec­kui, Pran­ciš­kaus Tu­pi­ko šei­mai, Al­gi­man­to Vin­co Ul­bos šei­mai, Ka­zi­mie­ro Uo­kos šei­mai, Ge­di­mi­nui Vag­no­riui (Plo­ji­mai), Zig­mui Vaiš­vi­lai, Pet­rui Vai­tie­kū­nui, Rim­vy­dui Va­lat­kai, Bi­ru­tei Va­lio­ny­tei (Plo­ji­mai), įtei­kia­ma Po­vi­lui Va­ra­naus­kui (Plo­ji­mai), Edu­ar­do Vil­ko šei­mai, Ema­nu­e­liui Zin­ge­riui, Al­fon­so Ža­lio šei­mai, Vid­man­tui Žie­me­liui (Plo­ji­mai).

30-me­čio su­ve­ny­rai taip pat įtei­kia­mi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tams: Kle­mui In­tai (Plo­ji­mai), Sta­siui Ka­šaus­kui (Plo­ji­mai), įtei­kia­me Vy­tau­tui Kviet­kaus­kui (Plo­ji­mai). (Bal­sas sa­lė­je) Sta­sys Ka­šaus­kas, taip, sig­na­ta­ras. Čia są­ra­še kaž­kaip… Vy­tau­tui Kviet­kaus­kui, Ni­ko­la­jui Med­ve­de­vui (Plo­ji­mai), Pet­rui Po­po­vui. At­ei­na Ni­ko­la­jus Med­ve­de­vas. Pra­šom. Pet­rui Po­po­vui (Plo­ji­mai), Min­dau­gui Stak­vi­le­vi­čiui, Zi­tai Šli­čy­tei (Plo­ji­mai), Me­čis­lo­vo Trei­nio šei­mai.

Tie, ku­rie bu­vo, prie mū­sų pri­ėjo. Ačiū Pir­mi­nin­kui. Ger­bia­mie­ji, svei­ki­na­me ir lin­ki­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to… (Bal­sai sa­lė­je) Yra? Pui­ku! Pui­ku. Me­čis­lo­vo Trei­nio šei­mai. (Plo­ji­mai) Zi­ta Šli­čy­tė, taip. Dė­ko­ja­me Sei­mo Pir­mi­nin­kui.

Ger­bia­mie­ji, lin­ki­me svei­ka­tos, tvir­ty­bės ir ge­ros nuo­tai­kos. O dar kar­tą kvie­čiu žo­dį tar­ti Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų klu­bo pre­zi­den­tę Bi­ru­tę Va­lio­ny­tę. Kvie­čia­me į šią tri­bū­ną.

B. VALIONYTĖ. Ger­bia­mie­ji, pir­mą kar­tą po 30 me­tų ga­vo­me at­mi­ni­mo su­ve­ny­rą vals­ty­bės at­kū­ri­mo 30-me­čio pro­ga. Bet mes už jį esa­me la­bai dė­kin­gi au­to­riui, pa­čiam ge­riau­siam, kaip jis sa­ve va­di­na, stik­lio­riui Lie­tu­vo­je, tarp kit­ko, la­bai gar­siam me­ni­nin­kui vi­sa­me pa­sau­ly­je. Jis yra ži­no­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je. Tai­gi, po­ne Re­mi­gi­jau, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai jums, de­ja, do­va­no­ja tik po­pie­ri­nį Vy­tį, bet aš ma­nau, kad jū­sų nuo­sta­bio­se dirb­tu­vė­se Pa­ne­vė­žy­je tik­rai ras vie­tos ant sie­nos. Aud­rin­gi plo­ji­mai! (Plo­ji­mai)

Šian­dien mes nuo­šir­džiai tu­ri­me pa­sa­ky­ti ly­giai taip pat ačiū ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui, nes tiek, kiek eg­zis­tuo­ja mū­sų klu­bas, nuo 1996 me­tų mes tik­rai la­bai, sa­ky­čiau, gra­žiai ben­dra­dar­biau­ja­me, ne­tu­ri­me jo­kių pro­ble­mų. No­rė­čiau ly­giai to­kį pat su­ve­ny­rą su to­kia pat dė­žu­te, to pa­ties au­to­riaus dar­bą pa­do­va­no­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Bal­ta­jai sa­lei, ku­rio­je yra gra­žių su­ve­ny­rų, lai­ko­mų at­ei­čiai. Aš ma­nau, kad ši­tas stik­li­nis gin­ta­ras, gin­ta­ro la­šas ras pui­kią vie­tą to­je Bal­to­jo­je sa­lė­je, nes ten yra vi­sos pa­var­dės. De­ja, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me nie­kur ki­tur nė­ra pa­ra­šy­ta vi­sų Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų pa­var­džių, iš­sky­rus ši­tą su­ve­ny­rą.

Baig­da­ma no­riu pa­ci­tuo­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko V. Pranc­kie­čio bir­že­lio mė­ne­sį Sei­mo val­dy­bos po­sė­dy­je pa­sa­ky­tą fra­zę: „Da­bar pas mus, ži­no­te, nu­tin­ka taip, kad yra Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba, yra sig­na­ta­rai ir ta­da yra dar Są­jū­dis.“ Lyg mes ne­bū­tu­me Są­jū­dis. Sei­mo Pir­mi­nin­kas val­dy­bos po­sė­dy­je pa­klau­sė: o ką sig­na­ta­rai ne Są­jū­džio eli­tas? Ir vi­si val­dy­bos na­riai pa­sa­kė: ži­no­ma, taip.

Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ši­tą su­ve­ny­rą Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui do­va­no­ja Lie­tu­vos Per­sitvar­ky­mo Są­jū­džio eli­tas – Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai. Pra­šom. (Plo­ji­mai, bal­sas sa­lė­je)

PIRMININKĖ. Gal į mik­ro­fo­ną ar tri­bū­no­je? Tam, kad gir­dė­tu­me.

Č. OKINČIC. …pri­si­me­na­me, kad mes bu­vo­me ga­vę la­bai įspū­din­gą Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės me­da­lį, kai buvo vienas iš jubiliejų. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji, iš­ties mie­li pri­si­mi­ni­mai. Džiaugs­min­gas šian­dien mi­nė­ji­mas, bu­vi­mas kar­tu. Tad nuo­šir­džiai pra­šau – bū­ki­me ir to­liau sa­vo kraš­to šei­mi­nin­kais, kur­ki­me Lie­tu­vos at­ei­tį kiek­vie­nas ir vi­si kar­tu.

O da­bar tam, kad vi­sa tai vėl­ iš­lik­tų at­minimui, ma­lo­niai kvie­čia­me į ben­drą nuo­trau­ką. O kaip tai suor­ga­ni­zuo­si­me? Ma­nau, suor­ga­ni­zuo­si­me. Ačiū vi­siems.