LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Socialinių reikalų ir darbo komitetas

Papildomo komiteto IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL UŽSIENIEČIŲ TEISINĖS PADĖTIES“ NR. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 28, 32, 44, 58, 62, 67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 103¹, 104, 105², 105³, 105⁴, 106¹, 108, 113, 114, 115, 115¹, 118, 123, 125, 140⁸, 140¹⁸, 140¹⁹, 140²¹, 140²⁸ STRAIPSNIŲ IR priedo PAKEITIMO IR 140¹⁶ STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS Įstatymo PROJEKTO

NR. XIVP-2797

2023-12-13 Nr. 103-P-51

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Justas Džiugelis – komiteto pirmininkas, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rima Baškienė, Algimantas Dumbrava, Vaida Giraitytė-Juškevičienė, Gintautas Kindurys, Linas Kukuraitis, Monika Ošmianskienė, Rasa Petrauskienė, Audrius Petrošius (pavaduojantis Gintarę Skaistę), Algirdas Sysas, Jonas Varkalys; komiteto biuras: Evelina Bulotaitė – biuro vedėja, patarėjos Dalia Aleksejūnienė, Diana Jonėnienė, Asta Kazlauskienė, Ieva Kuodienė, padėjėja Renata Liekienė; kviestieji asmenys: Vaida Budzevičienė – Respublikos Prezidento patarėja, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai: Vita Baliukevičienė – Darbo teisės grupės vadovė, Aistė Gerikaitė-Šukienė – Užsieniečių integracijos grupės vyresnioji patarėja, Justina Jakštienė – viceministrė, Laura Perevičiūtė – Užsieniečių integracijos grupės vadovė, Vytautas Šilinskas – viceministras; Vidaus reikalų ministerijos atstovai: Aušra Grikevičienė – Migracijos politikos grupės vadovė, Rūta Jasulaitienė – Migracijos politikos grupės vyresnioji patarėja, Daiva Vežikauskienė – Migracijos politikos grupės patarėja; Danas Arlauskas – Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas, Goda Jurevičiūtė – Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro patarėja, Viktor Ostrovnoj – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Prieglobsčio ir migracijos programos vadovas, Vladimiras Siniovas – JT pabėgėlių agentūros patarėjas teisės klausimais, Emilija Švobaitė – VšĮ „Sienos grupė“ atstovė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	1 (2)	6 (23¹)		Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. Projekto 1 straipsnio 6 dalyje siūloma įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio dalyje apibrėžti sąvoką „Priėmimą užtikrinanti įstaiga“. Atsižvelgiant į tai, kad ši sąvoka reiškia įstaigos, kurią turėtų paskirti Vyriausybė, apibūdinimą, o ne jos pavadinimą, kitose projekto nuostatose ši sąvoka neturėtų būti rašoma pirma didžiąja raide.	Pritarti
2.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	1 (2)	9 (31)		Projekto 1 straipsnio 9 dalimi siūlomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje užsieniečio sulaikymas apibrėžiamas, be kita ko, kaip „<...> jo laikymas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje <...> ar kitoje teisėsaugos įstaigoje“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekte iš esmės nėra jokių nuostatų, reglamentuojančių užsieniečių laikymą kitoje teisėsaugos institucijoje, pavyzdžiui, nuostatų, kuriomis būtų reglamentuojamos kitoje teisėsaugos institucijoje laikomo užsieniečio teisės, pareigos ir pan.	Nepritarti	Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėsaugos institucijos pareigūno rašytiniu sprendimu užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau kaip 48 valandoms <...>. Taigi, užsienietis gali būti sulaikytas, pvz., policijos pareigūno ir 48 val. laikomas policijos areštinėje. Areštinėje laikomų sulaikytų asmenų teises ir pareigas reglamentuoja kiti teisės aktai.
3.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	3 (4)	1 (5)		Projekto 3 straipsnio 1 dalimi siūloma keičiamo įstatymo 4 straipsnio 5 dalį papildyti šia nuostata: „Šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų teikiamos išvados, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai, ar visuomenei, turi būti motyvuotos.“ Sistemiškai įvertinę keičiamo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, manome, kad šią projekto nuostatą reikėtų perkelti į keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodomos institucijos, atliekančios užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą, o keičiamo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies antrąjį ir trečiąjį sakinius išdėstyti taip: „Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų motyvuotas išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus motyvuotą išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir motyvuotą išvadą, kad užsienietis, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikiama papildoma apsauga, nekelia grėsmės visuomenei, o užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei.“	Nepritarti	Atkreipiame dėmesį, kad motyvai surašomi tik tose išvadose, kuriose konstatuojama, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei, o tuo tarpu išvados, kuriomis konstatuojama, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei jokie motyvai nėra rašomi. Taigi, motyvuotinos ne „teigiamos“, o „neigiamos“ išvados. Pvz., policija „teigiamas“ išvadas teikia sisteminėmis priemonėmis, t. y. tais atvejais, kai įvertinus pagal policijos generalinio komisaro patvirtintus kriterijus konstatuojama, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, mygtuko paspaudimu suformuojama išvada, kuri reiškia „nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei“, neteikiant jokių argumentų, o tais atvejais, kai konstatuojama, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, rengiama motyvuota išvada. Taigi, motyvuoti reikia ne tai, kodėl užsienietis laikomas nekeliančiu atitinkamos (grėsmės, o tai, kodėl laikomas keliančiu grėsmę.
4.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	4 (5)	1 (4)		Projekto 4 straipsnio 1 dalimi siūloma keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyti: „Šioje dalyje numatyta teisė pasilikti Lietuvos Respublikoje ir (ar) šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose nesuteikiama, jei užsienietis pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nėra naujų esminių motyvų <…>“. Ši projekto nuostata tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad užsieniečių laikino apgyvendinimo vietos yra Lietuvos Respublikoje.	Pritarti.
5.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	4 (5)	2 (6)		Projekto 4 straipsnio 2 dalimi siūlomoje keičiamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, derinant su šio straipsnio 4 dalimi, vietoj žodžio „vietoje“ įrašytinas žodis „vietose“.	Pritarti
6.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	6 (28)	(2)		Projekto 6 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyti: „Užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, išskyrus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8–12 punktuose nustatytais pagrindais, pateikia per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją.“ Ši nuostata svarstytina keliais aspektais. Viena vertus, neaišku, kokiu tikslu nustatoma ši išimtis (kai prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi negali būti pateikiamas per išorės paslaugų teikėją užsienio valstybėje), nes įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 8–12 punktuose nurodyti užsieniečiai jau yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, o aptariamoje nuostatoje nustatoma užsieniečių, esančių ne Lietuvos Respublikoje, teisė pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Kita vertus, neaišku, kam turėtų būti pateikiami užsieniečių, kuriems taikytina nurodyta išimtis, prašymai.	Pritarti
7.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	10 (62)	(5)		Projekto 10 straipsnyje dėstomos keičiamo įstatymo 62 straipsnio 5 dalies pirmajame sakinyje po žodžių „ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančio“ įrašytinas žodis „kito“, nes šiame sakinyje nurodytas kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis taip pat yra užsienietis.	Pritarti
8.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	12 (71)	1,3 (1)	(1)	Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 12 straipsnio 1 dalyje teikiamame keičiamo įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir projekto 12 straipsnio 3 dalyje teikiamame keičiamo įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 7 punkte skliaustuose yra išdėstyta norminio pobūdžio nuostata „(sulaikytas prieglobsčio prašytojas – Valstybės sienos apsaugos tarnyboje)“. Pažymėtina, kad norminio pobūdžio teisės aktų nuostatos turėtų būti dėstomos, formuluojant jas kaip aiškias ir tikslias taisykles, o ne pateikiant skliaustuose paaiškinimus, sąlygas ir pan. Atsižvelgiant į tai, nurodytos projekto nuostatos taisytinos, atsisakant skliaustų. Be to, keičiamo įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 1 punktas tikslintinas ir tuo aspektu, kad sulaikytas prieglobsčio prašytojas pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnio 31 dalį yra laikomas, o ne gyvena Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Iš keičiamo įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos neaišku, kokia kita apgyvendinimo vieta (be šioje nuostatoje nurodytos laikino apgyvendinimo vietos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos) turima mintyje.	Pritarti
9.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	12 (71)	4 (1)	(10)	Atsižvelgiant į tai, kad pagal Užimtumo įstatymą asmuo „vykdo savarankišką veiklą“, o ne „imasi savarankiško užimtumo veiklos“, reikėtų patikslinti projekto 12 straipsnio 4 dalyje išdėstytą keičiamo įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir kitas projekto nuostatas, kuriose vartojama formuluotė „imtis savarankiško užimtumo veiklos“.	Pritarti
10.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	28 (114)	(4)		Projekto 28 straipsnyje išdėstyto keičiamo įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė „asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti“ yra teisiškai ydinga ir tikslintina, nes sulaikomi gali būti tik asmenys, o ne šeimos.	Pritarti
11.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	28 (114)	(5), (6), (8)		Projekto 28 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje numatyti galimybę pratęsti prieglobsčio prašytojo sulaikymo terminą „papildomam, ne ilgesniam kaip 6 mėnesių, laikotarpiui“, o šio straipsnio 6 dalyje – pratęsti užsieniečio sulaikymo terminą „papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui“. Neaišku, koks yra šių nuostatų santykis su to paties straipsnio 8 dalyje siūloma įtvirtinti nuostata, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius, kreipiasi į teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį ar prieglobsčio prašytoją, t. y. neaišku, ar sulaikymo terminas galėtų būti pratęsiamas iš karto visam maksimaliam papildomam terminui, ar teismas, kas 3 mėnesius pakartotinai svarstydamas sprendimą sulaikyti užsienietį ar prieglobsčio prašytoją, iš esmės spręstų sulaikymo termino pratęsimo klausimą.	Nepritarti	UTPĮ 114 straipsnio 4 dalyje numatyti 6 ir 12 mėn. terminai yra maksimalūs terminai, kuriems gali būti sulaikyti užsieniečiai. Nepriklausomai nuo to, kokiam terminui teismas skyrė sulaikymą, VSAT turi pareigą ne rečiau kaip kas tris mėnesius kreiptis į teismą dėl sulaikymo peržiūrėjimo (įprastai teismas ir skiria ne ilgesnį kaip 3 mėn. sulaikymą).
12.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	28 (114)	(6)		Projekto 28 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 114 straipsnio 6 dalyje nustatyti teisinis reguliavimas, pagal kurį užsieniečio sulaikymas galėtų būti pratęstas dvigubai ilgesniam terminui (12 mėnesių) negu pradinis sulaikymo terminas (6 mėnesiai), be to, į šį terminą nebūtų įskaičiuojama sulaikymo trukmė, jei užsienietis buvo sulaikytas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu (maksimali šio sulaikymo trukmė – 6 mėnesiai, kai kuriais atvejais numatyta galimybė jį pratęsti dar 6 mėnesiams), – taigi bendra asmens sulaikymo trukmė galėtų gerokai viršyti 18 mėnesių, – įvertintinas atitikties iš proporcingumo principo kylantiems reikalavimams aspektu.	Pritarti.
13.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	28 (114)	(8)		Projekto 28 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 114 straipsnio 8 dalies nuostata neaiški ir tuo atžvilgiu, kad nenumatyta, kada Valstybės sienos apsaugos tarnyba turėtų pirmą kartą kreiptis į teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį ar prieglobsčio prašytoją (turint mintyje tai, kad pagal minėtas to paties straipsnio 5 ir 6 dalis galimas sulaikymo terminas – iki 6 mėnesių, neaišku, ar pirmą kartą į teismą turėtų būti kreipiamasi per pirmuosius 3 mėnesius nuo sulaikymo). Be to, neaiškus ir šios nuostatos, kurioje yra daroma nuoroda į šio įstatymo 118 straipsnį, santykis su projekto 31 straipsniu siūlomu keičiamo įstatymo 118 straipsniu „Sprendimo sulaikyti užsienietį pakartotinis svarstymas“, kurio 1 ir 2 dalyse numatyti tokie trys Valstybės sienos apsaugos tarnybos kreipimosi į teismą su nurodytu prašymu pagrindai: išnykus užsieniečio sulaikymo pagrindams, jeigu sulaikytas užsienietis pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir jeigu nebėra pagrįstos tikimybės užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.	Nepritarti	Teismo diskrecija yra skirti sulaikymą bet kuriam terminui, ne ilgesniam kaip 6 mėn. (gali būti skiriamas sulaikymas ir 1, 2, 3 mėn. ir t. t.). Jeigu teismas skyrė sulaikymą bet kuriam terminui, neviršijančiam 3 mėn., jam baigiantis, jei vis dar yra neišnykę UTPĮ nustatyti sulaikymo pagrindai, kreipiamasi į teismą dėl sulaikymo pratęsimo. Tuo atveju, jei teismas skyrė sulaikymą ilgesniam kaip 3 mėn. laikotarpiui, po 3 sulaikymo mėnesių kreipiamasi į teismą dėl sulaikymo peržiūrėjimo. Bendra taisyklė tokia – ne rečiau kaip kas tris mėnesius sulaikymo klausimas „atnaujinamas“ – arba kreipiamasi į teismą dėl sulaikymo pratęsimo, arba dėl sulaikymo peržiūrėjimo. VSAT kreipiasi į teismą dėl sulaikymo persvarstymo iš karto, kai atsiranda kažkuris iš UTPĮ 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, o jei tokių pagrindų nėra – ne rečiau kaip kas tris mėnesius.
14.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01	34 (140⁸)	(3), (5), (6), (7)		Projekto 34 straipsnyje išdėstyto keičiamo įstatymo 140⁸ straipsnio 3, 5, 6 ir 7 dalyse vartojamos formuluotės „Priėmimą užtikrinančios įstaigos paskirtoje laikino apgyvendinimo vietoje“ ir „Priėmimą užtikrinančios įstaigos paskirtose laikino apgyvendinimo vietose“ derintinos su projekto 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyta keičiamo įstatymo 2 straipsnio 11³ dalimi, pagal kurią Priėmimą užtikrinanti įstaiga laikino apgyvendinimo vietą valdo, administruoja arba parenka.	Nepritarti	Sąvoka „parenkama“ reiškia, kad priėmimą užtikrinanti įstaiga atlieka tam tikras procedūras ir pagal tam tikrus kriterijus parenka vietą, kuri bus naudojama kaip užsieniečių laikino apgyvendinimo vieta tam tikram skaičiui ar kategorijai užsieniečių apgyvendinti, o šiame straipsnyje kalbama apie tai, kad konkrečiam užsieniečiui paskiriama, kurioje iš laikino apgyvendinimo vietų jis bus apgyvendintas, atsižvelgus į visas individualias aplinkybes. Dėl to tikslingai šioje nuostatoje vartojama ne sąvoka „parinkta“, o „paskirta“.
15.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-01				Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl teisinio reguliavimo, iš esmės analogiško tam, kurį projekto 34 straipsniu siūloma nustatyti keičiamo įstatymo 140⁸ straipsnio 3, 5 dalyse (pagal kurį, įvedus karo padėtį, nepaprastąją padėtį arba paskelbus ekstremaliąją situaciją dėl masinio užsieniečių antplūdžio, prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvė gali būti ribojama iki 6 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos), atitikties Konstitucijai yra kilęs konstitucinis ginčas, kurį Konstitucinis Teismas nagrinėjo 2023 m. gegužės 11 d. posėdyje; Konstitucinio Teismo sprendimas šioje byloje (Nr. 10-A/2022) turėtų būti priimtas iki 2023 m. birželio 12 d.	Įvertinta.	Seimui yra pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 79, 113, 115, 125, 126, 140⁸, 140¹⁰, 140¹³, 140¹⁴ ir 140¹⁹ straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-3047, kuriuo įgyvendinamas 2023 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. KT53-A-N6/2023 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas

2023-08-30

Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI), susipažinęs su įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 28, 32, 44, 58, 62, 67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 103(1), 104, 105(2), 105(3), 105(4), 106(1), 108, 113, 114, 115, 115(1), 118, 123, 125, 140(8), 140(18), 140(19), 140(21), 140(28) straipsnių ir priedo pakeitimo ir 140(16) straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektu (toliau – Įstatymo Projektas), teikia pastabas ir pasiūlymus.

Įstatymo projekto 114 straipsnio 5 d. naujoje redakcijoje numatyta, kad „prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir ne ilgiau, negu būtina pagal atitinkamą šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatytą sulaikymo pagrindą, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai prieglobsčio prašytojas sulaikytas šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 ar 5 punkte nurodytu pagrindu. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 6 mėnesių, laikotarpiui.“

Taip pat minėto straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „Užsieniečio sulaikymas turi trukti kuo trumpiau, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio grąžinimui į užsienio valstybę ar išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui. Į šioje dalyje nustatytą sulaikymo terminą neįskaičiuojama sulaikymo pagal atitinkamą Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatytą sulaikymo pagrindą trukmė, jei užsienietis buvo sulaikytas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu.“

Įstatymo projekte numatyti terminai išlieka ilgi – užsienietis sulaikomas iki 6 mėnesių, o esant papildomoms aplinkybėms asmuo gali būti sulaikomas iki 12 mėnesių. Tai reiškia, kad užsieniečio judėjimo laisvė gali būti apribota iki 12 mėnesių, kol bus priimtas atitinkamas sprendimas. Prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas iki 6 mėnesių. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse numato, kad sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui. Taip pat svarbu, kad sprendimą sulaikyti priimtų administracinės ar teisminės institucijos ir atsižvelgtų į kiekvieną asmens situaciją individualiai. Kiekvienu atveju sulaikymas peržiūrimas pagrįstais laiko tarpais atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu arba ex officio. Pratęstų sulaikymo laikotarpių atveju teisminė institucija prižiūri, kaip atliekamos peržiūros.^{^[1]}

Atkreiptinas dėmesys, kad Hassen El Dridi byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad sulaikymas pagal Grąžinimo direktyvą turi būti taikomas tik išsiuntimo tikslais ir kai kitų švelnesnių priverstinių priemonių nepakanka.^{^[2]} Valstybės institucijos turi siekti kuo greičiau nustatyti visas svarbias aplinkybes ir priimti atitinkamus sprendimus, taip pat labai svarbu, kad asmens sulaikymas būtų kraštutinė priemonė, o vietoje sulaikymo daugiau dėmesio būtų skiriama alternatyvioms sulaikymui priemonėms. Siūlytina orientuotis į švelnesnes ir tuo pačiu veiksmingas priemones, o ne į sulaikymą net ir tuo atveju, kai asmeniui gręsia išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos. Ilgalaikis laisvės apribojimas yra žalingas reiškinys, kuris nesudaro sąlygų prieglobsčio prašytojams ir kitiems migrantams įsitraukti į integracijos procesus.

Human Rights Watch atliktame tyrime nustatyta, kad bandomųjų atvejų (angl. pilot) programos, vykdomos Bulgarijoje, Kipre ir Lenkijoje, rodo, kad stebėjimas nėra būtinas siekiant užtikrinti, kad asmenys, įtraukti į alternatyvias sulaikymui programas, liktų įsitraukę į imigracijos procesą. Po pirmųjų dvejų bandomųjų programų metų 86 procentai dalyvių liko įsitraukę į imigracijos procedūras, o kai kurie teigė, kad jų atvejo vadybininkai padėjo jiems pereiti sudėtingą imigracijos procesą.^{^[3]} Atvejo vadybininkai taip pat teikia pagalbą, veikdami kaip tarpininkai tarp imigracijos pareigūnų ir programos dalyvių, padėdami asmenims įsidarbinti ir padėti susirasti bei išlaikyti būstą. Ši holistinė paramos sistema leidžia žmonėms įsijausti į naują aplinką ir padeda priimti svarbius sprendimus dėl savo ateities. Svarbu tai, kad 79 procentai programos dalyvių anksčiau buvo sulaikyti, o tai rodo, kad daugeliu atvejų sulaikymas nebuvo būtinas siekiant užtikrinti imigracijos procedūrų laikymąsi. Vertinimas taip pat parodė, kad programos buvo ekonomiškos. Atvejo valdymo išlaidos vienam asmeniui per dieną Bulgarijos bandomojoje programoje buvo EUR 3,34 Kipre paros kaina buvo EUR 6,90. Tokia užsienio šalių patirtis rodo, kad stebėjimas nėra būtina priemonė siekiant užtikrinti asmenų, įtrauktų į alternatyvias sulaikymo programas, dalyvavimą. Bandomosios sistemos yra veiksmingos, dalyviai aktyviai dalyvauja imigracijos procese, net nenaudojant invazinių stebėjimo metodų. Atvejo vadybininkų buvimas veikia kaip tiltas tarp imigracijos pareigūnų ir programos dalyvių. Jie suteikia vertingos paramos, patarimų ir tarpininkavimo, o tai gali žymiai pagerinti abiejų šalių bendravimą ir supratimą. Tai prisideda prie sklandesnio imigracijos proceso ir sumažina konfliktų ar nesusipratimų tikimybę, taip pat tokia sistema padeda lengviau spręsti iššūkius, su kuriais dažnai susiduria imigrantai persikeldami į naują šalį. Alternatyvios priemonės gali būti daug veiksmingesnės ir ne tokios žalingos kaip sulaikymas. Sulaikymas gali turėti rimtų neigiamų padarinių asmenų psichinei sveikatai ir gerovei. Tai gali sukelti depresiją, nerimą ir traumą, ypač kai sulaikytieji nėra tikri dėl savo sulaikymo trukmės ir priežasčių, negauna su sulaikymu susijusios teisinės pagalbos, neturi realių galimybių skųsti tokį sulaikymą teisminei institucijai. Sulaikyti prieglobsčio prašytojai dažnu atveju ne tik nežinojo kiek laiko bus uždaryti, bet ir nežinojo dėl kokių priežasčių jiems taikomas sulaikymas. Seimo kontrolierių įstaigos 2022 m. ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į tokią susidariusią situaciją.^{^[4]} Kybartų URC apgyvendinti užsieniečiai nebuvo tinkamai informuojami apie savo teisinę padėtį, jų atžvilgiu atliekamas su prieglobsčio nagrinėjimu susijusias procedūras ir terminus, užsieniečiai susidūrė su teisinės pagalbos prieinamumo problemomis. Nustatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo užtikrinama tik formaliai. Taip pat buvo užfiksuota, kad užsieniečiai, kuriems buvo skirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas, nebuvo su juo susitikę ar kokiu kitu būdu kontaktavę. Lietuvos Raudonasis Kryžius teminėje ataskaitoje „Užsieniečių prieiga prie prieglobsčio procedūrų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apgyvendinimo centruose“, kurioje buvo apibendrinti 2022 m. vasario–kovo mėnesiais atliktos stebėsenos ir jos metu darytos užsieniečių apklausos rezultatai, pastebi, kad buvo užfiksuota nemažai atvejų, kai užsieniečiai neturėjo ir negavo pakankamai informacijos apie jiems taikytinas procedūras, įskaitant informaciją apie jų teisinę padėtį ir prašymo nagrinėjimo eigą. Taip pat buvo identifikuota nemažai probleminių aspektų, susijusių su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu.^{^[5]} Pažymėtina ir tai, kad sulaikymas gali atskirti imigrantus nuo šeimų, sukelti emocinių kančių ir sutrikdyti šeimos struktūras. Tai gali būti ypač žalinga vaikams ir jų vystymuisi. Ilgas sulaikymo laikotarpis taip pat gali trukdyti imigrantams integruotis į visuomenę. Nesant galimybės gauti išsilavinimą, įsidarbinti ir įsitraukti į bendruomenę, jiems gali būti sunkiau tapti produktyviais priimančiosios šalies nariais.

Valstybės narės, prieš sulaikydamos prieglobsčio prašytojus, turi apsvarstyti sulaikymui alternatyvias priemones. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, numatyta, kad prašytojai gali būti sulaikomi tik šioje direktyvoje labai aiškiai apibrėžtomis išimtinėmis aplinkybėmis, laikantis būtinumo ir proporcingumo principų, kiek tai susiję su tokio sulaikymo pobūdžiu (sic) ir tikslu“. Minėtoje Direktyvoje numatomos tokios alternatyvios priemonės:

1.Įpareigojimas reguliariai prisistatyti į atitinkamas institucijas. Vykstant prieglobsčio nustatymo procedūrai, tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti įpareigotas periodiškai prisistatyti į imigracijos ar kitas valdžios institucijas, pavyzdžiui, policiją ar kompetentingą prieglobsčio tarnybą.

2.Pareiga neišvykti iš nustatytos vietos. Gali būti reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojai apsigyventų konkrečiu adresu arba konkrečiame administraciniame regione, kol bus nustatytas jų statusas. Jei jie nori pakeisti adresą tame pačiame administraciniame regione, jiems gali tekti informuoti valdžios institucijas. Jei jie nori keliauti arba išvykti iš regiono, jiems gali tekti gauti išankstinį leidimą. Jie gali būti įpareigoti apsigyventi paskirtame atvirame arba pusiau atvirame priėmimo centre ir laikytis tokio centro taisyklių ir nuostatų. Tačiau turi būti gerbiama bendra judėjimo laisvė centre ir už jo ribų ir jokiu būdu negali būti taikoma sulaikymo forma.

3.Užstatas finansinės garantijos / pasižadėjimo pavidalu. Gali būti reikalaujama pateikti finansinę garantiją arba sumokėti užstatą. Tokiais atvejais nurodyta suma turėtų būti pritaikyta pagal individualias aplinkybes, todėl ji turėtų būti pagrįsta atsižvelgiant į konkrečią prieglobsčio prašytojų padėtį ir ne tokia didelė, kad dėl jos būtų diskriminuojami asmenys, turintys ribotas pinigines lėšas. Bet koks negalėjimas to padaryti, pasibaigęs sulaikymu (ar jo pratęsimu), reikštų, kad sistema yra savavališka. Nėra jokios priežasties, dėl kurios trečioji šalis negalėtų pateikti finansinės garantijos ar sumokėti užstato.

4.Kitos alternatyvios priemonės (dokumentų pateikimas arba atidavimas, elektroninė stebėsena, asmeninis laiduotojas.)

Sulaikymas, jeigu yra būtinas, turėtų būti numatytas kiek įmanoma trumpesniam laikotarpiui, nesiekiant išnaudoti galimybės asmenį sulaikyti visą galimą terminą. Dažnu atveju prieglobsčio prašytojai įvardija perpildytas, antisanitarines ir net pavojingas sąlygas sulaikymo centruose. Byloje S.M.H prieš Lietuvą buvo iškelti reikšmingi klausimai ne vien dėl sulaikymo, bet ir dėl sulaikymo sąlygų - pareiškėjas skundžiasi dėl sąlygų užsieniečių registracijos centre Kybartuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra buvęs kalėjimas ir jis nebuvo pritaikytas prieglobsčio prašytojams apgyvendinti.^{^[6]} Į netinkamas sulaikytų asmenų apgyvendinimo sąlygas atkreipė dėmesį ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nepriklausomos apžvalgos ataskaitoje.^{^[7]} Kybartų URC esančiose prausyklose nebuvo karšto vandens, o dušas su karštu vandeniu gyventojams buvo prieinamas maždaug kas penkias dienas, slankiu grafiku. Medininkų URC, Ruklos PPC ir Pabradės URC patekti į tualetų ir prausyklų patalpas buvo galima tik pereinant per centro teritoriją. Gyventojai esant prastam orui norėję nueiti į tualetą naktį ar grįžti po dušo turėjo eiti per šaltį. Medininkų URC, Kybartų URC ir Pabradės URC gyventojams buvo tiekiamas nepakankamos kokybės maistas, pranešta, kad maistas kurį pakuotėse gaudavo gyventojai dažnai būdavo pasibaigusio galiojimo. Seimo kontrolierių įstaigos ataskaitoje, taip pat atkreiptas dėmesys į gyvenimo sąlygas.^{^[8]} Užsieniečių apgyvendinimo sąlygos Kybartų URC A sektoriuje (ženkliai mažesnis nei nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas; privačios erdvės nebuvimas; baldų, įrangos ir kito inventoriaus stoka; itin griežti judėjimo ribojimai; galimybių pasirūpinti asmens ir aplinkos higiena stoka; nepakankamas sanitarinių mazgų skaičius; švaros ir higienos bendrojo naudojimo patalpose stoka, ventiliacijos nepakankamumas ir kt.) nebuvo užtikrintos tinkamai. Svarbu atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius – darbuotojams dažnai tekdavo dirbti itin dideliu darbo krūviu, dėl to jie būdavo pervargę ir įsitempę ir dažnu atveju tekdavo atlikti funkcijas nepriskirtas pagal jų užimamas pareigas. Nemaža dalis VSAT ir PPC darbuotojų teigė dažnai turėję atlikti Migracijos departamento darbuotojų funkcijas, kam neturėjo kvalifikacijos ir reikiamos informacijos. Sulaikymo taikymas tik itin būtinais atvejais padėtų išspręsti didžiąją dalį susiklosčiųsių iššūkių - darbuotojams būtų lengviau įgyvendinti savo funkcijas tinkamai ir laikantis teisės aktų numatytų darbo laiko normatyvų, o esant mažesniam skaičiui sulaikytųjų būtų galima užtikrinti jiems oresnių, humaniškesnių sąlygų buvimą.

Kartu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos įstatymo „ Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 79, 115, 126, 140(10), 140(13), 140(19) ir 140(14) straipsnių pakeitimo įstatymo projektą.

Įstatymo projekte numatyta papildyti 5 straipsnį 31 dalimi ir išdėstyti ją taip: „Jeigu Migracijos departamentas nustato, kad yra šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje arba 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir nėra su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi susijusių ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių neturėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, priima sprendimą prieglobsčio prašytoją, pateikusį prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, laikinai apgyvendinti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas jį įleisti į Lietuvos Respubliką. Šis teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas negali trukti ilgiau kaip 28 dienas, o nelydimam nepilnamečiui prieglobsčio prašytojui, dėl kurio nurodyto amžiaus kyla pagrįstų abejonių – iki bus nustatytas jo amžius, bet ne ilgiau kaip 28 dienas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos.“

Svarbu atsižvelgti į tai, kad nelydimi nepilnamečiai yra itin jautri ir pažeidžiama asmenų grupė, todėl asmens amžius turi būti nustatytas kiek įmanoma greičiau ir stengiantis, kad sulaikymas nebūtų užtęstas ir žalingas jaunam asmeniui. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (Priėmimo sąlygų direktyva), numatyta, jog nacionalinės valdžios institucijos pirmiausia turėtų pasirūpinti specialių priėmimo poreikių turinčių asmenų priėmimu, kad užtikrintų, jog toks priėmimas būtų specialiai pritaikytas jų specialiems priėmimo poreikiams atliepti.^{^[9]} Vaikai yra asmenų grupė, kuriai reikalingas ypatingas dėmesys, nes neigiamos patirtys nepažįstamose aplinkose kelia neigiamus padarinius vaiko emocinei būklei ir psichikos sveikatai. Būtina orientuotis į alternatyvias priemones nei nelydimo nepilnamečio sulaikymas, nepaisant to, kad kyla abejonių dėl asmens amžiaus – minėtos abejonės gali nepasitvirtinti, o neigiamos nepilnamečio patirtys gali palikti žalingas patirtis asmens raidai. Direktyvoje taip pat skelbiama, jog nuspręsdamos dėl apgyvendinimo sąlygų, valstybės narės turėtų atsižvelgti į vaiko interesus. Remiantis Direktyva, valstybės narės atsižvelgia į specifinius pažeidžiamų asmenų, pavyzdžiui, nepilnamečių, nelydimų nepilnamečių, poreikius nacionalinės teisės aktuose, kuriais įgyvendinama ši direktyva (21 str.). Valstybės narės, įgyvendindamos su nepilnamečiais susijusias šios direktyvos nuostatas, pirmiausia atsižvelgia į vaiko interesus. Valstybės narės užtikrina, kad nepilnamečiai turėtų tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jų fiziniam, protiniam, dvasiniam, moraliniam ir socialiniam vystymuisi (23 str.). Svarbu atsižvelgti ir į 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 37 straipsnio taikymą, kuriame numatyta, kad Valstybės narės turi užtikrinti, kad nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų atimta laisvė. Vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą, tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui.^{^[10]} Akcentuojama, kad sulaikymas turi būti taikomas tik kraštutiniu atveju.

Aktualu atsižvelgti ir į tai, kad minėtame straipsnyje įtvirtinamas individualus vertinimas, kuris yra būtinas sprendžiant dėl asmens sulaikymo, tačiau įstatymo formuluotė ganėtinai lakoniška, pasireiškianti konkretumo stygiumi. Numatyta, kad prieglobsčio prašytojo teisė judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti neribojama atsižvelgiant į asmens amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ar kitas individualias aplinkybes. Kitos individualios aplinkybės nurodo, kad sąrašas nėra baigtinis ir galimos įvairios situacijos, tačiau trūksta tam tikrų kriterijų ar gairių, kokios aplinkybės būtų įvertintos, kaip atitinkančios šį teisinį reglamentavimą. Kiekvienu atveju turi būti sudarytos prielaidos institucijoms, kiek įmanoma, įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir individualizuoti konkrečias taikytinas laisvę ribojančias priemones, kurios derėtų su pagarba žmogaus orumui.

Atkreiptinas dėmesys ir į Įstatymo projekto 140⁸straipsnį, kuriame reglamentuojamas užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas. Straipsnio pirmoje dalyje numatoma, kad užsieniečių buvimas tranzito zonose nelaikomas atvykimu į Lietuvos Respublikos teritoriją. Užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai jie į ją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, taip pat užsieniečių, kurie į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai, buvimas šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose 5 mėnesius nuo jų užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos nelaikomas atvykimu į Lietuvos Respublikos teritoriją. Iš naujo reguliavimo formuluotės aiškiai matoma, kad sulaikymas išlieka, tik sutrumpėja sulaikymo terminas – vietoj šešių mėnesių, numatomi galimi penki mėnesiai sulaikymo. Pagal Priėmimo direktyvą tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas tik tada, kai, individualiai įvertinus kiekvieną konkretų atvejį, paaiškėja, kad asmenį būtina sulaikyti ir nėra galimybės taikyti švelnesnių priemonių.^{^[11]} Sulaikymas turėtų būti taikomas kaip kraštutinė priemonė, nesudarant sąlygų pareigūnams piktnaudžiauti sulaikant asmenis neįsigilinus į konkrečią asmens situaciją. Galima teigti, kad įstatymo pataisos nepasižymi reikšmingais pokyčiais, nes sulaikymo mechanizmas išlieka, o įstatymo taikymas praktikoje kvestionuotinas – asmenys gali būti sulaikomi penkiems mėnesiams, o individualus vertinimas nėra konkretus.

Įvertinta.

Dėl pasiūlymų siūlome apsispręsti pagrindiniam Užsienio reikalų komitetui.

Jungtinių Tautų Vyriausiojo Pabėgėlių komisaro biuras

2023-09-07

I. Įžanga

1. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – UNHCR) atstovybė Šiaurės ir Baltijos šalims dėkoja Lietuvos Respublikos Seimo (Parlamento) Žmogaus teisių komitetui už kvietimą teikti pastabas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimų projekto (Nr. XIVP-2797) (toliau – Pakeitimų projektas)[12].

2. UNHCR, kaip biuras, kuriam Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja yra suteikusi įgaliojimus teikti tarptautinę apsaugą pabėgėliams ir kartu su vyriausybėmis ieškoti nuolatinių pabėgėlių problemų sprendimo būdų, yra tiesiogiai suinteresuotas prieglobsčio srities teisės aktų pasiūlymais^{^[13]}. UNHCR statuto 8 dalyje UNHCR priskiriama atsakomybė už tarptautinių konvencijų dėl pabėgėlių apsaugos priežiūrą^{^[14]}, o 1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso^{^[15]} ir jos 1967 m. protokolas dėl pabėgėlių statuso (toliau kartu – 1951 m. Konvencija) įpareigoja valstybes bendradarbiauti su UNHCR, vykdant jo įgaliojimus, ypač palengvinant UNHCR pareigą prižiūrėti 1951 m. Konvencijos nuostatų taikymą (1951 m. Konvencijos 35 straipsnis ir 1967 m. Protokolo II straipsnis)^{^[16]}.

3. UNHCR priežiūros funkcija iš dalies vykdoma rengiant aiškinamąsias gaires dėl tarptautinių pabėgėlių dokumentų, ypač 1951 m. Konvencijos, nuostatų ir terminų reikšmės. Tokios gairės pateiktos UNHCR Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove ir vėlesnėse Tarptautinės apsaugos gairėse (toliau – UNHCR vadovas)^{^[17]}. UNHCR biuras taip pat vykdo savo priežiūros pareigą, teikdamas pastabas dėl teisėkūros ir politikos pasiūlymų, turinčių įtakos priverstinai perkeltų asmenų ir asmenų be pilietybės apsaugai ir ilgalaikiams sprendimams.

Bendrosios pastabos

4. 2023 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Užsieniečių įstatymas) pakeitimų projektą. Šiuo metu minėtas įstatymo projektas laukia priėmimo Lietuvos Respublikos Seime (Parlamente).

5. Remiantis Aiškinamuoju raštu[18], Pakeitimų projektas parengtas siekiant nustatyti dabartinės apgyvendinimo ir priėmimo sistemos reformos teisinį pagrindą. Pagrindinis numatytų priemonių elementas yra Priėmimo agentūros, kuri, inter alia, turėtų būti atsakinga už prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų užtikrinimą, įsteigimas.

6. UNCHR nuomone, tinkamos priėmimo sąlygos yra svarbi funkcionuojančios ir tvarios prieglobsčio sistemos dalis bei veiksmingo prieglobsčio prašymo pateikimo sąlyga[19]. Laikydamosi savo įsipareigojimų pagal tarptautinę žmogaus teisių ir pabėgėlių teisę, valstybės privalo suteikti prieglobsčio prašytojams saugias ir humaniškas priėmimo sąlygas, užtikrinančias tinkamą pragyvenimo lygį ir pagarbą žmogaus orumui[20]. Priėmimo sistemos kontekste taip pat labai svarbu laiku nustatyti specifinių poreikių turinčius prašytojus, pavyzdžiui, šeimas su vaikais, nelydimus vaikus, neįgaliuosius, prekybos žmonėmis aukas, asmenis, kurie patyrė kankinimus, traumas ar smurtą, ir suteikti jiems paramą bei paslaugas, pritaikytas jų konkrečiai situacijai[21].

7. Šiuo atžvilgiu UNHCR visapusiškai remia Lietuvos Vyriausybės ketinimą gerinti prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų ir paslaugų kokybę[22]. UNHCR taip pat palankiai vertina tikslą užtikrinti vienodus priėmimo standartus visose apgyvendinimo vietose[23], taip eliminuojant priėmimo sąlygų skirtumus skirtingų institucijų valdomose įstaigose. Sėkmingai reformai įgyvendinti yra labai svarbu įsteigti Priėmimo agentūrą, kuriai bus suteikta konkreti kompetencija ir atsakomybė priėmimo klausimais.

8. Visų pirma, UNHCR teigiamai vertina tai, kad Pakeitimų projekte numatyti: i) sisteminiai pažeidžiamumo vertinimai ir pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų nukreipimas į jų specialiesiems poreikiams pritaikytas priėmimo įstaigas (siūlomo 67 straipsnio 6 dalis ir 79 straipsnio 5 dalis); ii) prieglobsčio prašytojų teisė verstis savarankiška veikla (siūlomo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktas); ir iii) priėmimo pagalbos teikimas prieglobsčio prašytojams, apsistojusiems ne apgyvendinimo centruose (siūlomo 71 straipsnio 2¹ dalis ir 71 straipsnio 3 dalis). Be to, UNHCR palankiai vertina tai, kad ši priėmimo sistemos reforma prisideda prie teisinės pagalbos sistemos reformos, siekiant toliau didinti prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių galimybes gauti kokybišką teisinę pagalbą Lietuvoje (siūlomo 71 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

9. UNHCR yra pasirengęs toliau konsultuotis su Lietuvos valdžios institucijomis ir, jei reikės, teikti techninę pagalbą, kad būtų užtikrinta, jog Pakeitimų projekto įgyvendinimas visiškai atitiktų Lietuvos įsipareigojimus pagal tarptautinę ir ES teisę bei taikytinus tarptautinius standartus.

II. Konkretūs pastebėjimai

Priėmimo sistemos institucinė struktūra

10. Siūlomo Pakeitimų projekto 2 straipsnio 11³ dalyje įtvirtinama laikino apgyvendinimo vietos, kaip pagrindinės priemonės, užtikrinančios galimybę gauti būstą, sąvoka ir nurodoma, kad apgyvendinimo vietą valdo, administruoja arba parenka Priėmimo agentūra. Pagal siūlomo Pakeitimų projekto 2 straipsnio 23¹ dalį, Priėmimo agentūra teikia paslaugas, skirtas užtikrinti socialines, apgyvendinimo ir kitas priėmimo sąlygas i) prieglobsčio prašytojams; ii) užsieniečiams, kuriems suteiktas prieglobstis, taip pat jų šeimų nariams šeimos susijungimo atvejais; iii) nelydimiems nepilnamečiams; iv) prekybos žmonėmis aukoms; v) užsieniečiams, kuriems taikomos grąžinimo procedūros; ir (i) užsieniečiams, perkeltiems į Lietuvą. Agentūra veiks prižiūrint Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.

11. Be to, siūlomo Pakeitimų projekto 71 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktuose numatyta, kad prieglobsčio prašytojai gali pasinaudoti materialinėmis priėmimo sąlygomis ir gauti būtinąją medicinos pagalbą bei kitas valstybės garantuojamas sveikatos priežiūros paslaugas, psichologinę pagalbą ir socialines paslaugas laikino apgyvendinimo vietoje arba, kai jie sulaikyti, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT).

12. Pagal siūlomą Pakeitimų projekto 115¹ straipsnį užsieniečių sulaikymo VSAT sąlygas ir tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Todėl už sulaikymą ir toliau bus atsakinga VSAT, veikianti prie Vidaus reikalų ministerijos. Tačiau Pakeitimų projekte nenurodoma, kuri institucija bus atsakinga už sulaikytų prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų, įskaitant maistą, drabužius, psichosocialines paslaugas ir sveikatos priežiūrą, užtikrinimą. Atsižvelgiant į bendrą reformos tikslą ir numatytas Priėmimo agentūros pareigas, kaip nurodyta pirmiau, būtų svarbu paaiškinti, ar Priėmimo agentūra dalyvaus užtikrinant VSAT sulaikytų prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygas, ir jei taip, tai kokia apimtimi.

13. Taip pat siūlomomis nuostatomis reikalaujama, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras priimtų poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius įvairius priėmimo paramos ir paslaugų aspektus. Tai apima: i) prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo laikino apgyvendinimo vietose sąlygas ir tvarką, įskaitant atvejus, kai gyventi laikino apgyvendinimo vietoje kaip alternatyvą sulaikymui nurodo teismas (siūlomo 5 straipsnio 6 dalis, 79 straipsnio 3 dalis ir 115¹ straipsnis); ii) pažeidžiamumo vertinimo tvarką (siūlomo 67 straipsnio 6 dalis); ir iii) piniginių išmokų mokėjimo tvarką (siūlomo 71 straipsnio 2¹ dalis ir 71 straipsnio 3 dalis).

14. Kadangi Priėmimo agentūra veiks prižiūrima Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, UNHCR daro prielaidą, kad pirmiau nurodytais poįstatyminiais aktais taip pat bus reglamentuojama Priėmimo agentūros atsakomybė už laikino apgyvendinimo vietų valdymą ir paramos bei paslaugų teikimą prieglobsčio prašytojams. Atsižvelgiant į tai, siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, Priėmimo agentūros vaidmuo galėtų būti dar labiau patikslintas.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, UNHCR rekomenduoja patikslinti Priėmimo agentūros vaidmenį teikiant priėmimo paramą ir paslaugas sulaikytiems prieglobsčio prašytojams (siūlomo 71 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 71 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir 115¹ straipsnis) ir įgyvendinant socialinės apsaugos ir darbo ministro priimtus poįstatyminius aktus (siūlomo 5 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 6 dalis, 71 straipsnio 2¹ dalis, 71 straipsnio 3 dalis, 79 straipsnio 3 dalis ir 115¹ straipsnis).

Prieglobsčio prašytojams taikoma pasienio procedūra

16. Siūlomų Pakeitimų projekto 5 straipsnio 6 dalyje ir 148⁸ straipsnio 3 dalyje siūloma atlikti keletą pasienio procedūrą reglamentuojančių nuostatų pakeitimų. Pirmiausia, numatoma, kad prieglobsčio prašytojai, pateikę prieglobsčio prašymą pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje arba netrukus po neteisėto valstybės sienos kirtimo, bus apgyvendinami laikino apgyvendinimo vietose, kol bus priimtas sprendimas dėl jų įleidimo į Lietuvos Respubliką. Tai yra esminis pokytis, nes šiuo metu galiojančios pasienio procedūrų nuostatos numato prieglobsčio prašytojų apgyvendinimą pasienio kontrolės punktuose ar kituose VSAT padaliniuose. Kadangi pasienio kontrolės punktuose ir užkardose nėra tinkamų priėmimo sąlygų, UNHCR tikisi, kad siūlomi pakeitimai palengvins prieglobsčio prašytojų galimybes pasinaudoti priėmimo paslaugomis, teikiamomis laikino apgyvendinimo vietose, kurias administruos Priėmimo agentūra.

17. Siūlomo Pakeitimų projekto 148⁸ straipsnio 3 dalyje paliekamos nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos nuostatos, pagal kurias prieglobsčio prašytojams, kuriems taikoma pasienio procedūra, nesuteikiama teisė laisvai judėti Lietuvos teritorijoje. Pagal siūlomą Pakeitimų projekto 148⁸ straipsnio 5 dalį, jei taikomos nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos nuostatos, prieglobsčio prašytojai gali būti įpareigoti iki 6 mėnesių gyventi uždarose laikino apgyvendinimo vietose. Šiuo atžvilgiu UNHCR pakartoja savo poziciją, kad atsižvelgiant į judėjimo apribojimų intensyvumą ir trukmę, privalomas buvimas uždarose apgyvendinimo vietose pagal nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos nuostatas prilygsta sulaikymui[24].

18. UNHCR pažymi, kad 2023 m. balandžio 20 d. priėmus Užsieniečių įstatymo pakeitimus[25], Užsieniečių įstatymo 148⁸ straipsnio 3 ir 9 dalyse buvo nustatytos tam tikros procedūrinės garantijos, visų pirma – teisė apskųsti sprendimus dėl apgyvendinimo uždarose apgyvendinimo vietose. Tačiau 2023 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Užsieniečių įstatymo 148⁸ straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 20 straipsniui (Teisė į laisvę)[26]. Darydamas šią išvadą, Konstitucinis Teismas pabrėžė individualaus vertinimo trūkumą ir mažiau ribojančių alternatyvių priemonių nebuvimą kartu su maksimaliu 6 mėnesių privalomo buvimo apgyvendinimo vietose laikotarpiu, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje. UNHCR pažymi, kad Lietuvos Vyriausybė neseniai patvirtino atskirą įstatymo projektą, kuriuo siekiama įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą[27], ir tikisi, kad šios dvi teisėkūros iniciatyvos, kol jas priims Seimas, bus visiškai suderintos remiantis taikomais tarptautiniais ir ES standartais.

19. Šiuo atžvilgiu UNHCR pakartoja savo poziciją, kad net ir pasienio procedūrose prieglobsčio prašytojų sulaikymas gali būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė ir niekada neturėtų būti taikomas vaikams. Plačiai paplitęs sulaikymas vykdant pasienio procedūras, neatitinkantis būtinumo, pagrįstumo ir proporcingumo reikalavimų, greičiausiai būtų nesuderinamas su prieglobsčio prašytojų nebaudimo principu pagal 1951 m. Konvencijos 31 straipsnio 1 dalį[28]. Leidžiami minimalūs sulaikymo laikotarpiai, kai to reikia teisėtiems tikslams ir laikantis procedūrinių garantijų, o tais atvejais, kurie priskiriami akivaizdžiai nepagrįstiems prieglobsčio prašymams, sulaikymas gali būti teisėtas iki keturių savaičių nuo prieglobsčio prašymo pateikimo, taikant atitinkamas apsaugos nuo neteisėto ar savavališko sulaikymo priemones[29]. Pasienio procedūrose paprastai pageidautinos ir galimos alternatyvos sulaikymui[30]. UNHCR taip pat laikosi pozicijos, kad prieglobsčio prašytojai, sulaikyti vykdant pasienio procedūras, turi turėti galimybę naudotis skubiai vykdomu teisminiu sulaikymo teisėtumo peržiūrėjimu. Tokia peržiūra turėtų būti automatinė ir pirmoje instancijoje turėtų būti atliekama per 24–48 valandas nuo pirminio sprendimo sulaikyti prieglobsčio prašytoją[31].

20. Taikytinoje ES teisėje, kaip ją aiškina ES Teisingumo Teismas, taip pat numatyta, kad sulaikymas pasienio procedūroje, remiantis ES priėmimo sąlygų direktyvos 8 straipsnio 3 dalies c punktu kartu su ES prieglobsčio procedūrų direktyvos[32] 43 straipsnio 2 dalimi, negali būti ilgesnis nei 28 dienos net ir nepaprastosios padėties ar ekstremaliosios situacijos atveju[33].

21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, UNHCR ir toliau laikosi nuomonės, kad numatomas privalomas buvimas iki 6 mėnesių uždarose laikino apgyvendinimo vietose vykdant pasienio procedūras prieštarauja privalomiems tarptautiniams ir ES standartams. UNHCR rekomenduoja nustatyti ne ilgesnį kaip keturių savaičių laikotarpį akivaizdžiai nepagrįstais atvejais ir su išimtimis, taikomomis pažeidžiamiems prieglobsčio prašytojams. Į pasienio procedūras reglamentuojančias nuostatas taip pat reikėtų įtraukti kitas procedūrines apsaugos nuo neteisėto ar savavališko sulaikymo priemones, pavyzdžiui, būtinumo, proporcingumo ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimus, alternatyvias sulaikymui priemones bei automatinę teisminę peržiūrą.

Bendrosios nuostatos dėl sulaikymo

22. Siūlomo Pakeitimų projekto 114 straipsnio 5 dalimi siekiama peržiūrėti bendrąsias nuostatas dėl prieglobsčio prašytojų ir kitų užsieniečių sulaikymo. Visų pirma, jame numatyta, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi būti kiek įmanoma trumpesnis ir trukti tik tiek, kiek tai būtina pagal taikomą sulaikymo pagrindą, tačiau, bet kuriuo atveju, ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Tais atvejais, kai i) sulaikymas skiriamas dėl būtinybės išsiaiškinti prieglobsčio prašymo motyvus, kai yra pasislėpimo rizika; arba, kai ii) prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, sulaikymo laikotarpis gali būti pratęstas papildomam ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui.

23. UNHCR palankiai vertina siūlomą 114 straipsnio 5 dalies formuluotę, pagal kurią sulaikymo laikotarpis apribojamas iki įmanomai trumpiausio laiko ir tik tol, kol taikomas(-i) sulaikymo pagrindas(-ai). UNHCR nori pabrėžti, jog sulaikymas siekiant išsiaiškinti prieglobsčio prašymo motyvus neturėtų būti taikomas administracinio patogumo sumetimais per visą prieglobsčio procedūrą[34].

24. ES priėmimo sąlygų direktyvoje taip pat reikalaujama, kad valstybės narės laikytųsi deramo rūpestingumo (16 konstatuojamoji dalis), užtikrinant, jog administracinių procedūrų vilkinimas, už kurį negali būti atsakingas prašytojas, nepateisintų sulaikymo pratęsimo. Šiuo atžvilgiu ESTT yra išaiškinęs, kad kai yra akivaizdu, jog sulaikymo teisėtumą reglamentuojančios sąlygos nebetenkinamos, visų pirma, kai tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas nevykdomas taip rūpestingai, kaip reikalaujama, asmuo, kuriam taikomas sulaikymas, turi būti nedelsiant paleistas[35].

25. Be to, pagal siūlomo Pakeitimų projekto 114 straipsnio 8 dalį reikalaujama, kad po pirminio teismo sprendimo dėl sulaikymo VSAT periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius, kreiptųsi į teismą dėl pakartotinio sprendimo sulaikyti svarstymo.

26. Iš tiesų, priėmus pirminį teismo sprendimą dėl sulaikymo, svarbu užtikrinti, kad teismas arba nepriklausoma institucija reguliariai periodiškai peržiūrėtų sulaikymo taikymo būtinybę, ir kad prieglobsčio prašytojai bei jų atstovas turėtų teisę dalyvauti tokioje peržiūroje. Geroji praktika rodo, kad po pirminio teismo sprendimo sulaikyti asmenį vėlesnės peržiūros turi būti atliekamos kas septynias dienas, kol sueis vienas mėnuo, o vėliau – kas mėnesį, kol bus pasiekta maksimali riba[36].

27. Todėl UNHCR rekomenduoja pataisyti siūlomą Pakeitimų projekto 114 straipsnio 8 dalį, kad būtų reikalaujama periodines sulaikymo atvejų peržiūras vykdyti kas mėnesį.

Šeimos susijungimas

28. Pakeitimų projekte siūlomo 28 straipsnio 2 dalis reglamentuoja prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarką. Ši procedūra numato, kad užsieniečiai turi asmeniškai pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi išorės paslaugų teikėjui užsienyje. Tam tikros išimtys taikomos tik asmenims, kuriems suteikta papildoma ar laikina apsauga, prekybos žmonėmis aukoms ir negrąžintiniems asmenims.

29. Nors UNHCR su džiaugsmu pažymi, kad galimybė pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi išorės paslaugų teikėjui tam tikrais atvejais palengvina pabėgėlių šeimų susijungimą, vis dėlto išlieka iššūkių, susijusių su reikalavimu asmeniškai pateikti prašymą dėl šeimos susijungimo. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad išorės paslaugų teikėjų paslaugos teikiamos tik ribotame šalių skaičiuje, praktiškai šeimos nariai, neturintys kelionės dokumentų ir (arba) vizų, negali nuvykti į atitinkamas paskirties vietas. Todėl jie netenka praktinių galimybių įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą.

30. UNHCR požiūriu, prieinamos ir operatyvios šeimos susijungimo procedūros padeda užtikrinti saugų ir teisėtą šeimos narių atvykimą bei sumažinti neteisėto judėjimo, žmonių gabenimo ir prekybos žmonėmis pavojų. Todėl UNHCR rekomenduoja užtikrinti, kad pabėgėlių šeimų susijungimo procedūros būtų lanksčios, greitos ir veiksmingos.

31. Be to, ES direktyvoje dėl teisės į šeimos susijungimą reikalaujama, kad valstybės narės ypatingą dėmesį skirtų pabėgėlių padėčiai ir sudarytų palankesnes sąlygas pabėgėliams pasinaudoti teise į šeimos susijungimą[37]. Šiuo atžvilgiu ESTT neseniai išaiškino, kad nacionaliniais teisės aktais negalima reikalauti, jog pripažinto pabėgėlio šeimos nariai, norėdami pateikti prašymą dėl šeimos susijungimo, asmeniškai atvyktų į valstybės narės diplomatinę ar konsulinę įstaigą užsienyje, jei jiems neįmanoma arba pernelyg sunku nuvykti į tą vietą[38].

32. Šiuo tikslu UNHCR rekomenduoja Lietuvai parodyti būtiną lankstumą, kad pabėgėliai ir jų šeimų nariai galėtų kreiptis dėl šeimos susijungimo, pritaikant procedūrinius reikalavimus prie jų aplinkybių, pažeidžiamumo ir nuogąstavimų dėl saugumo[39]. Pavyzdžiui, būtų galima apsvarstyti galimybę internetu teikti prašymus išduoti leidimus gyventi šalyje šeimos susijungimo pagrindu tais atvejais, kai tai susiję su pripažintais pabėgėliais ar papildomos apsaugos gavėjais, taip pat prašymus išduoti leidimus gyventi šalyje šeimos narių vardu teikti tiesiogiai Migracijos departamentui.

33. Be to, Užsieniečių įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad pabėgėlių šeimos, norinčios pasinaudoti palankesnėmis nuostatomis, atleidžiančiomis jas nuo reikalavimų pateikti įrodymus apie būstą, sveikatos draudimą ir stabilius bei nuolatinius pragyvenimo šaltinius, pateiktų prašymą dėl šeimos susijungimo per tris mėnesius nuo pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo. Numatytas trijų mėnesių laikotarpis yra trumpas, atsižvelgiant į tai, kad pabėgėliai dažnai susiduria su daugybe kliūčių, kad surinktų visus reikiamus dokumentus, pagrindžiančius šeimos susijungimo prašymą, ir jiems ne visada pavyksta per nustatytą laiką išsiaiškinti savo šeimos narių buvimo vietą^{^[40]}.

34. Dėl šios priežasties UNHCR rekomenduoja netaikyti laiko apribojimų pabėgėliams suteiktoms palankesnėms šeimos susijungimo sąlygoms[41].

Įvertinta.

Dėl pasiūlymų siūlome apsispręsti pagrindiniame Užsienio reikalų komitete.

Lietuvos Raudonasis kryžius

2023-09-08

DĖL LIETUVOS RAUDONOJO KRYŽIAUS SIŪLOMO MODELIO

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teikiami pasiūlymai didžiąja dalimi yra susiję su kokybiškai naujos Priėmimą užtikrinančios įstaigos kūrimu bei grindžiami prielaida, kad Projektu siekiama sukurti šiuolaikišką, savarankišką, nepriklausomą įstaigą, veiksmingai užtikrinančią vieningais standartais grindžiamą visų tikslinei grupei (kaip ji apibrėžta Projekto siūlomoje naujoje Įstatymo 2 straipsnio 23¹ dalyje) priskiriamų užsieniečių priėmimą nuo jų atvykimo į Lietuvą iki integravimo į Lietuvos visuomenę arba išvykimo iš Lietuvos. Tokio pobūdžio tikslas reikalauja tiek procedūrinio autonomiškumo ir aiškaus funkcijų atkyrimo, tiek procedūrinio aiškumo, ypač kai tai liečia galimybę užtikrinti vienodo standarto priėmimo sąlygas visiems tikslinei grupei priklausantiems asmenims, nediferencijuojant jų pagal papildomas kategorijas. Atsižvelgus į tai, kad nemaža dalis Projekto nuostatų yra susiję su tam tikros asmenų kategorijos – prieglobsčio prašytojų padėties reglamentavimu, teikiami pasiūlymai taip pat didžiąja dalimi skirti būtent šiai kategorijai.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teikiamų pasiūlymų esminiai elementai:

- Priėmimą užtikrinančios įstaigos žinioje turėtų būti visi tikslinei grupei priklausantys asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jų judėjimo laisvė yra apribota. Tuo tikslu papildomai siūloma tikslinti „sulaikymo“ sąvoką, suderinant ją su Europos Sąjungos acquis;

- Priėmimą užtikrinanti įstaiga turėtų pati spręsti dėl tikslinei grupei priklausančių asmenų apgyvendinimo, perimant šią funkciją iš Migracijos departamento. Papildomai siūloma peržiūrėti visų atitinkamuose procesuose dalyvaujančių institucijų – Priėmimą užtikrinančios įstaigos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Migracijos departamento funkcijas bei jas išgryninti, numatant aiškų procedūrinį atskyrimą;

- Atsižvelgus į tai, kad Priėmimą užtikrinančios įstaigos žinioje taip pat užsieniečių integracijos klausimai, siūloma sudaryti palankesnes sąlygas kuo spartesniam užsieniečių įsitraukimui į darbo rinką, tuo fasilituojant jų savarankiškumą.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus siūlomas modelis (kuris yra visiškai suderinamas su Projekto aiškinamajame rašte minima Migrantų priėmimo ir apgyvendinimo sistemos pertvarkos koncepcija) yra grindžiamas prielaida, kad kuriamą Priėmimą užtikrinančią įstaigą sudarys kelios laikino apgyvendinimo vietos (kaip jos apibrėžtos Projekto siūlomoje naujoje Įstatymo 2 straipsnio 11³ dalyje) bei vienas „Pirmojo atvykimo“ (angl. „first-arrival“) centras, kurio rėmuose šalia dirbs kelios prieglobsčio procesuose dalyvaujančios institucijos, vykdančios joms priskirtas unikalias funkcijas. Taip pat Priėmimą užtikrinančios įstaigos rėmuose galėtų veikti keli regioniniai „paslaugų centrai“, teikiantys priėmimo paslaugas savo pasirinktoje vietoje gyvenantiems prieglobsčio prašytojams (Suomijoje taikoma tvarka), tačiau, priklausomai nuo logistinių galimybių, analogiškas paslaugas šiai grupei asmenų taip pat galėtų teikti laikino apgyvendinimo vietų tinklas. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus siūlomas modelis numato tokius pagrindinius procedūros etapus bei funkcijų paskirstymą:

Jeigu užsienietis pasiprašo prieglobsčio Migracijos departamente

Procedūros

pradžia /

pirminiai

veiksmai

Migracijos departamentas: identifikuoja asmenį, registruoja prašymą suteikti prieglobstį, sprendžia dėl prašymo priimtinumo ir nagrinėjimo tvarkos, nukreipia prieglobsčio prašytoją į Priėmimą užtikrinančios įstaigos „Pirmojo atvykimo“ centrą;

Priėmimą užtikrinanti įstaiga: atlieka prieglobsčio prašytojo pirminį medicininį patikrinimą, identifikuoja specialiuosius poreikius, jei tokių yra, suteikia reikiamą informaciją, apgyvendina prieglobsčio prašytoją arba leidžia jam gyventi jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje;

Valstybės sienos apsaugos tarnyba („Pirmojo atvykimo“ centre): įvertina, ar yra pagrindas sulaikyti prieglobsčio prašytoją bei, nustačius tokį pagrindą, kreipiasi į teismą su teikimu dėl jo sulaikymo.

Prieglobsčio

procedūra

Migracijos departamentas: vykdo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei procedūrą;

Priėmimą užtikrinanti įstaiga: užtikrina prieglobsčio prašytojo priėmimo sąlygas;

Valstybės sienos apsaugos tarnyba: pagal kompetenciją vykdo tarnybai priskirtas funkcijas, susijusias, inter alia, su migracijos procesų kontrole, nusikalstamų veikų prevencija, kriminaline žvalgyba.

Procedūros

pabaiga

Migracijos departamentas: priima jo kompetencijai priskirtą sprendimą;

Priėmimą užtikrinanti įstaiga: pradeda prieglobstį gavusio užsieniečio integracijos procesą arba toliau užtikrina atitinkamas priėmimo sąlygas, kol užsienietis bus grąžintas į kilmės valstybę, išsiųstas iš Lietuvos arba perduotas kitai Europos Sąjungos valstybei narei;

Valstybės sienos apsaugos tarnyba: vykdo užsieniečio grąžinimą į kilmės valstybę, išsiuntimą iš Lietuvos arba perdavimą kitai Europos Sąjungos valstybei narei.

Jeigu užsienietis pasiprašo prieglobsčio pasienyje

Procedūros

pradžia /

pirminiai

veiksmai

Valstybės sienos apsaugos tarnyba: identifikuoja asmenį, pristato prieglobsčio prašytoją į Priėmimą užtikrinančios įstaigos „Pirmojo atvykimo“ centrą;

Migracijos departamentas: registruoja prašymą suteikti prieglobstį („Pirmojo atvykimo“ centre), sprendžia dėl prašymo priimtinumo ir nagrinėjimo tvarkos;

Prieglobsčio

procedūra

Migracijos departamentas: vykdo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo arba atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo procedūrą;

Priėmimą užtikrinanti įstaiga: užtikrina prieglobsčio prašytojo priėmimo sąlygas;

Procedūros

pabaiga

Migracijos departamentas: pagal kompetenciją priima sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį;

Valstybės sienos apsaugos tarnyba: pagal poreikį vykdo užsieniečio grąžinimą į kilmės valstybę, išsiuntimą iš Lietuvos arba perdavimą kitai Europos Sąjungos valstybei narei.

DĖL KONKREČIŲ ĮSTATYMO NUOSTATŲ

Dėl užsieniečių judėjimo laisvės apribojimu

Projektu siūloma pakeisti Įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje pateiktą „užsieniečio sulaikymo“ apibrėžimą, nustatant, kad tai yra laikinas užsieniečio judėjimo laisvės apribojimas tam tikro subjekto (teisėsaugos pareigūno ar teismo) sprendimu ir užsieniečio laikymas tam tikroje įstaigoje (Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje teisėsaugos įstaigoje). Šiuo klausimu pažymime, kad remiantis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) (toliau – Direktyva 2013/33), 2 straipsnio (h) punktu „sulaikymas“ yra „kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta“. Toks apibrėžimas nenumato nei konkretaus subjekto, kurio sprendimu prieglobsčio prašytojo judėjimo laisvė yra atimta, nei konkrečios vietos, kurioje ši laisvė yra atimta, bei sieja „sulaikymą“ išskirtinai su judėjimo laisvės atėmimo, laikant prašytoją izoliuotai konkrečioje vietoje, faktu. Kita vertus, Projekte siūlomas „užsieniečio sulaikymo“ apibrėžimas iš esmės reiškia, kad prieglobsčio prašytojo laikymas izoliuotai tam tikroje vietoje, kurioje jo judėjimo laisvė yra atimta (kas laikytina „sulaikymu“ pagal Direktyvą 2013/33), nebūtų laikomas „sulaikymu“ pagal Įstatymą, jei sprendimą dėl užsieniečio patalpinimo vietoje, kurioje jo judėjimo laisvė yra atimta, priimtų ne „užsieniečio sulaikymo“ apibrėžime minimas subjektas, o, pvz., Migracijos departamentas, ir (arba) ši vieta būtų ne apibrėžime minima Valstybės sienos apsaugos tarnyba ar kita teisėsaugos įstaiga, o, pvz., Priėmimą užtikrinanti įstaiga. Atsižvelgus į tai, laikomės pozicijos, kad siūloma Įstatymo 2 straipsnio 31 dalies formuluotė nėra suderinama su Direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punktu bei nepagrįstai susiaurina „sulaikymo“ sąvoką.

Direktyvos 2013/33 7 straipsnio 1 dalis reglamentuoja prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvę bei nustato bendrą taisyklę: „Prašytojai gali laisvai judėti priimančiosios valstybės narės teritorijoje arba tam tikroje valstybės narės jiems nustatytoje vietoje“. Pažymėtina, kad lietuviškame vertime vartojamas žodis „vieta“, kuris taip pat vartojamas to paties straipsnio 3 dalyje („valstybių narių nurodytoje konkrečioje vietoje“) arba jau minėtame 2 straipsnio (h) punkte („tam tikroje vietoje“), tačiau angliškoje Direktyvos 2013/33 versijoje 7 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „area“ („Applicants may move freely within the territory of the host Member State or within an area assigned to them by that Member State“), o ne „place“, kaip to paties straipsnio 3 dalyje arba 2 straipsnio (h) punkte. Kadangi lietuviškas vertimas nedaro semantinio skirtumo tarp šių dviejų žodžių, tai gali sąlygoti klaidingą 7 straipsnio 1 dalies nuostatos interpretavimą. Minėta nuostata pirmą kartą atsirado Direktyvoje 2003/9 bei buvo pažodžiui perkelta į ją pakeitusią Direktyvą 2013/33, tačiau oficialus lietuviškas Direktyvos 2003/9 7 straipsnio 1 dalies vertimas skyrėsi: „Prieglobsčio prašytojai gali laisvai judėti priimančiosios valstybės narės teritorijoje arba tam tikroje valstybės narės jiems paskirtoje zonoje“. Remiantis prieinamais duomenimis[42], galimybė apriboti prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvę tam tikra „zona“ (angl. „area“) atsirado atsižvelgus į Vokietijos pageidavimą išlaikyti nacionalinėje teisėje numatytą galimybę apriboti prieglobsčio prašytojų judėjimo laisve tam tikru teritorijos administraciniu vienetu. Tokiu būdu, tiek 7 straipsnio 1 dalies nuostatos derinimo istorija, tiek originalios (angliškos) jos versijos semantinis vertinimas pagrindžia išvadą, kad valstybė narė gali leisti prieglobsčio prašytojui laisvai judėti tik tam tikroje teritorijos dalyje, tačiau ne „vietoje“ (pvz., apgyvendinimo centre), kaip suponuoja lietuviškas vertimas. Be to, Direktyvos 7 straipsnio 1 dalis numato, kad minima „nustatyta vieta“ (angl. „area“) „turi garantuoti pakankamai galimybių naudotis visa pagal šią direktyvą teikiama parama“, kas apima, be kita ko, galimybę lankytis gydymo įstaigose, lankyti mokyklą, dirbti (įgijus tokią teisę). Akivaizdu, kad „vieta“ (pvz., užsieniečių apgyvendinimo centras) tokių galimybių nesuteikia. Galiausiai, net jeigu prieglobsčio prašytojui leista laisvai judėti tik tam tikroje valstybės teritorijos dalyje, tai nereiškia, kad iš jo atimta judėjimo laisvė, kadangi jis gali laikinai išvykti iš šios teritorijos dalies, gavęs leidimą arba, tam tikrais atvejais (pvz., vykstant į susitikimus su valdžios atstovais ir į teismus), net neprašant leidimo (Direktyvos 2013/33 7 straipsnio 4 dalis).

Apibendrinant, kiek tai liečia prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvę, Direktyvos 2013/33 nuostatos numato 3 skirtingus režimus:

· teisę laisvai judėti visoje priimančiosios valstybės narės teritorijoje;

· teisę laisvai judėti tam tikroje teritorijos dalyje (angl. „area“);

· sulaikymą, kai judėjimo laisvė yra atimta „tam tikroje vietoje“ (pvz., sulaikymo centre).

Skirtingai negu Direktyva 2013/33, Įstatymas numato kelis kitus su prieglobsčio prašytojų judėjimo laisve susijusius režimus, leidžiančius apriboti judėjimo laisvę „tam tikra vieta“, kas laikytina „sulaikymu“ Direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punkto prasme, tačiau tokiu nelaikoma pagal Įstatymą, kaip antai:

· apgyvendinimas tam tikroje vietoje nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje pagal Įstatymo 140⁸ straipsnio 3, 6 ir 7 dalis;

· „alternatyvi sulaikymui priemonę“ – apgyvendinimas tam tikroje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje“ pagal Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 140¹⁹ straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. birželio 30 d. sprendime byloje M. A. (bylos Nr. C-72/22 PPU)[43] konstatavo, kad Įstatymo 140¹⁹ straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta „alternatyvi sulaikymui priemonė“ – apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, laikytina de facto sulaikymu. Teismas išaiškino, kad nors toks judėjimo laisvės suvaržymas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus formaliai ir yra laikomas alternatyvia sulaikymui priemone, dėmesys atkreiptinas į tai, kad toks asmuo yra atskirtas nuo kitų gyventojų, netekęs judėjimo laisvės, todėl direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punkto prasme laikytinas asmeniu, kuriam taikomas sulaikymas. Paminėtina ir tai, kad šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėja mažiausiai 3 skundus prieš Lietuvą dėl minėtos laisvės atėmimo praktikos taikymo[44].

Galiausiai, 2023 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime Nr. KT53-A-N6/2023 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Nutarimas) konstatuota, kad prieglobsčio prašytojo laikinas apgyvendinamas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje yra viena griežčiausių ir labiausiai asmens laisvę varžančių priemonių, galinčių būti prilyginamų sulaikymui (žr., pvz., Nutarimo 27.1, 27.3, 27.5 p.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, prilygindamas prieglobsčio prašytojo laikiną apgyvendinamą nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje sulaikymui, nuosekliai akcentuoja ne tik šios priemonės pobūdį, bet ir trukmę (iki 6 mėnesių).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant su prieglobsčio prašytojų sulaikymu susijusius klausimus jau kurį laiką buvo įžvelgiamas tam tikras kryptingumas, o būtent – „sulaikymas“, kaip tai suprantama tarptautinėje ir Europos Sąjungos teisėje, laikytinas „sulaikymu“ nepriklausomai nuo to, kaip atitinkama asmens laisvę suvaržanti priemonė vadinama nacionalinėje teisėje. Atitinkamai, de facto „sulaikymui“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prilygino užsieniečių „apgyvendinimą nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje“, taip pat alternatyvią sulaikymui priemonę – „užsieniečio apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje“.

2023 m. sausio 19 d. nutartyje[45] administracinėje byloje Nr. A-1289-602/2023 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad užsieniečių apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pabradės užsieniečių registracijos centre, suteikiant jiems teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje (remiantis Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalimi), laikytinas de facto sulaikymu. Nepaisant to, nacionalinėje teisėje ši priemonė formaliai laikoma ne „sulaikymu“, o „apgyvendinimu“, ir jos taikymui nereikalaujama motyvuoto teismo sprendimo.

2022 m. liepos 28 d. sprendime[46] administracinėje byloje Nr. A-1091-822/2022 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, laikytina de facto sulaikymu. Šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas atkartoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendime byloje M. A. pateiktą išaiškinimą, tačiau pažymėtina, kad atitinkamą praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formavo ir iki minėto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo. 2022 m. kovo 31 d. nutartyje[47] administracinėje byloje Nr. A-1804-502/2022 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas de facto sulaikymui prilygino apgyvendinimą nustatant judėjimo laisvės ribojimus Kybartų užsieniečių registracijos centre („judėjimo laisvės ribojimas nustatant alternatyvią sulaikymui priemonę iš esmės būtų tapatus judėjimo laisvės ribojimui asmenį sulaikant, o tai neatitinka Įstatyme įtvirtintų šių priemonių sistemos ir jų taikymo logikos“), o 2022 m. gegužės 5 d. nutartyje[48] administracinėje byloje Nr. A-2414-881/2022 analogiškai pasisakė dėl apgyvendinimo Pabradės užsieniečių registracijos centro konteinerinių namelių sektoriuje. 2022 m. gegužės 19 d. nutartyje[49] administracinėje byloje Nr. A-2595-602/2022 de facto sulaikymui Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat prilygino apgyvendinimas Pabėgėlių priėmimo centre, šiuo konkrečiu atveju net neaptarinėdamas faktinių „apgyvendinimo“ sąlygų, bet tiesiog vertindamas pačios alternatyvios sulaikymui priemonės, kuri savo turiniu faktiškai nesiskiria nuo sulaikymo, esmę.

Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Spręsdamas dėl skirtumo tarp judėjimo laisvės apribojimo ir laisvės atėmimo, kaip tai suprantama pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnį, užsieniečių sulaikymo tranzito zonose ir apgyvendinimo centruose kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo[50], kad asmenų laikymas tokio pobūdžio centruose prilygsta „laisvės atėmimui“ nepriklausomai nuo to, kaip tai vadinama nacionalinėje teisėje. Sujungtose bylose C-924/19 PPU ir C-925/19 PPU[51] Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad trečiosios šalies piliečiui nustatyta pareiga nuolat likti griežtai apibrėžtoje uždaroje tranzito zonoje, kurioje šio piliečio judėjimas ribojamas ir kontroliuojamas, ir šis trečiosios šalies pilietis negali teisėtai savo valia iš jos išeiti bet kuria kryptimi, yra laisvės atėmimas, kuris laikytinas „sulaikymu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/33.

Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, atsižvelgus į tai, kad kuriama Priėmimo užtikrinanti įstaiga bus atsakinga, inter alia, už visų prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų užtikrinimą, o tai reiškia – už tinkamą Direktyvos 2013/33 nuostatų įgyvendinimą, siūlome būtent šiame kontekste suderinti Įstatymo nuostatas su Europos Sąjungos acquis bei tokiu būdu nediferencijuoti Priėmimo užtikrinančio įstaigos žinioje esančius prieglobsčio prašytojus pagal papildomas su judėjimo laisvės apribojimu susijusias kategorijas, kurių Direktyvos 2013/33 nuostatos nenumato. Pažymėtina, kad Projektas numato, jog užsieniečiai, kuriems taikomos minėtos de facto sulaikymo priemonės, laikomi laikino apgyvendinimo vietose, kurias valdo, administruoja arba parenka Priėmimą užtikrinanti įstaiga. Atsižvelgus į tai, kad tokio pobūdžio judėjimo laisvės apribojimas „tam tikra vieta“ laikytinas „sulaikymu“, konstatuotina, kad Projektas jau numato, kad dalis de facto sulaikytų užsieniečių bus Priėmimą užtikrinančios įstaigos žinioje. Siekiant procedūrinio aiškumo ir vienodų priėmimo sąlygų užtikrinimo visiems tikslinei grupei priklausantiems užsieniečiams, siūlome numatyti, kad asmenys, kurie yra sulaikomi teismo sprendimu, taip pat yra Priėmimą užtikrinančios įstaigos žinioje, o ne Valstybės sienos apsaugos tarnybos, kaip numatyta Projekte.

Tuo tikslu siūlome (konkretūs pasiūlymai dėl šių ir kitų Įstatymo nuostatų formuluočių pateikiami šio rašto priede):

· patikslinti Įstatymo 2 straipsnio 31 dalies formuluotę, suderinant ją su Direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punktu;

· nustatyti, kad Priėmimo užtikrinančioje įstaigoje apgyvendinami tiek tie prieglobsčio prašytojai, kurių judėjimo laisvė nėra apribota, tiek tie, kuriems taikomas sulaikymas arba atitinkama alternatyvi sulaikymui priemonė[52].

· atsisakyti su Direktyvos 2013/33 nuostatomis nesuderinamų prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvės apribojimo formų, prilygstančių sulaikymui;

· atsisakyti prieglobsčio prašytojų „įleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“ mechanizmo, kadangi jis netenka prasmės pritaikius modelį, kuomet visi prieglobsčio prašytojai nukreipiami į „Pirmojo atvykimo“ centrą bei tokiu būdu atsiduria Priėmimo užtikrinančios įstaigos žinioje, bei neturi pridėtinės vertės atsisakius su Direktyvos 2013/33 nuostatomis nesuderinamų prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvės apribojimo formų, kurioms taikyti yra vienintelė praktinė „įleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“ mechanizmo paskirtis. Tuo pačiu atsisakoma Migracijos departamento funkcijos, nesusijusios su prašymų suteikti prieglobstį registravimu, nagrinėjimu bei sprendimų dėl jų priėmimu, tokiu būdu išgryninant institucijų funkcijas;

· atsisakyti Įstatymo 140⁸ straipsnio, kadangi kitų siūlomų pakeitimų kontekste minėto straipsnio nuostatos būtų iš esmės tapačios Įstatymo 5 straipsniui, kuris galėtų būti taikomas visais atvejais, įskaitant kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio.

Atskirai pažymime, kad siūlomais pakeitimais niekaip nėra apribojama Įstatyme numatyta galimybė taikyti prieglobsčio prašytojams sulaikymą Direktyvoje 2013/33 nustatytais pagrindais, sąlygomis ir tvarka. Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies c) punktas leidžia sulaikyti prieglobsčio prašytoją, siekiant procedūros metu priimti sprendimą dėl jo teisės atvykti į teritoriją, kas iš esmės atitinka situaciją, reglamentuojamą Įstatymo 5 ir 140⁸ straipsniuose. Tokiu būdu, Direktyva 2013/33 neužkerta kelio valstybei tokioje situacijoje apriboti prieglobsčio prašytojo judėjimo laisvę, tačiau reikalauja, kad atitinkamas sulaikymo pagrindas būtų nustatytas nacionalinėje teisėje. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje, kuri reglamentuoja prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindus, minėtas sulaikymo pagrindas nėra minimas. Tuo atveju, jeigu nebus pritarta pasiūlymui atsisakyti prieglobsčio prašytojų „įleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“ mechanizmo, siekiant suderinti nacionalinį reglamentavimą su Direktyvos 2013/33 nuostatomis, siūlome įvertinti galimybę tinkamai reglamentuoti sulaikymą siekiant procedūros metu priimti sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo teisės atvykti į teritoriją, atitinkamai papildant Įstatymo 113 straipsnio 4 dalį.

Dėl palankesnių sąlygų kuo spartesniam užsieniečių įsitraukimui į darbo rinką sudarymo ir priėmimo sąlygų suvienodinimo

Remiantis Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu, prieglobsčio prašytojai turi teisę dirbti, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prašymo suteikti prieglobstį. Projektu siūloma papildyti šią nuostata, numatant, kad, be teisės dirbti, prieglobsčio prašytojai tokiais atvejais įgyja teisę imtis savarankiško užimtumo veiklos, tačiau 6 mėnesių terminą keisti nesiūloma. Siekiant skatinti prieglobsčio prašytojų savarankiškumą ir fasilituoti išankstinę integraciją, taip pat įvertinus Latvijos Respublikos, 2021 m. sutrumpinusios analogišką 6 mėnesių terminą iki 3 mėnesių[53], praktiką, siūlome sutrumpinti šiuo metu numatytą 6 mėnesių terminą nustatant, kad teisę dirbti prieglobsčio prašytojai įgyja jau po 3 mėnesių. Esant pagrįstoms abejonėms dėl tokio pasiūlymo, alternatyviai siūlome įvertinti galimybę įvesti papildomų reikalavimų ir numatyti, pvz., kad po 3 mėnesių teisę dirbti įgyja tik tie prieglobsčio prašytojai, kurių asmens tapatybė buvo patvirtinta dokumentiniais įrodymais (Suomijoje taikoma tvarka), arba suteikti teisę dirbti iš karto tiems prieglobsčio prašytojams, kurių asmens tapatybė yra patvirtinta bei kurių prašymai nagrinėjami iš esmės (Švedijoje taikoma tvarka).

Siekiant suvienodinti užsieniečių, įgijusių teisę dirbti pagal Įstatymą, padėtį bei palengvinti jų įsitraukimą į darbo rinką, taip pat siūlome papildyti Įstatymo 58 straipsnio 14 punktą, numatant, kad nuo pareigos gauti Užimtumo tarnybos išduodamą leidimą dirbti atleidžiami ne tik tie užsieniečiai, kurie įgijo teisę dirbti pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą (galiojanti Įstatymo redakcija) ir 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punktą (Projekte siūlomas papildymas), bet taip pat tie, kurie analogišką teisę įgijo pagal Įstatymo 140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Papildomai siūlome pakeisti Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 1 punktą, atsisakant apribojimo, kuriuo remiantis materialinėmis priėmimo sąlygomis negali naudotis prieglobsčio prašytojai, kurie gyvena savo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Tokio pobūdžio apribojimas, tikėtina, grindžiamas prielaida, jog savarankiškai gyvenantys prieglobsčio prašytojai turi pakankamai finansinių lėšų bei jiems nėra reikalinga valstybės parama. Tačiau bendravimo su prieglobsčio prašytojais praktika rodo, kad tokia prielaida neretai yra klaidinga. Didžiąją dalį savarankiškai gyvenančių prieglobsčio prašytojų šiuo metu sudaro pabėgėliai iš Baltarusijos, kurių dauguma atvyksta neturėdami santaupų bei gyvena palaikomi nevyriausybinių organizacijų ir diasporos. Atsižvelgus į tai, kad tokiems žmonėms taip pat yra būtina valstybės parama, siūlome atsisakyti minėto ribojimo. Pažymėtina ir sveikintina, kad Projekte atsisakoma analogiško apribojimo Įstatymo 71 straipsnio 2¹ir 3 dalyse.

Dėl siūlomų Įstatymo 114 straipsnio 5 dalies pakeitimų

Siūlomas Įstatymo 114 straipsnio 5 dalies pakeitimas iš esmės nėra kokybiškai nauja nuostata, šiuo metu analogiška nuostata yra įtvirtinta to paties straipsnio 7 dalyje. Vis dėlto, įvertinus naujausią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, siūlome papildyti šią nuostatą papildomu saugikliu. 2022 m. lapkričio 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą sujungtose bylose C‑704/20 ir C‑39/21, kuriame prieglobsčio prašytojų sulaikymo teisėtumą susiejo su jų atžvilgiu taikomų procedūrų vykdymo rūpestingumu. Minėto sprendimo 79-80 punktuose Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymėjo:

„Paaiškėjus, kad [...] sulaikymo teisėtumo sąlygos nebuvo arba nebėra įvykdytos, atitinkamas asmuo turi būti nedelsiant paleistas į laisvę [...]. Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai konstatuojama, kad grąžinimo, tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo arba perdavimo procedūra, nelygu konkretus atvejis, nevykdoma taip rūpestingai, kaip reikalaujama.“

Taigi, anot Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, jeigu atitinkama procedūra nėra vykdoma „taip rūpestingai, kaip reikalaujama“, prieglobsčio prašytojo sulaikymas turi „nedelsiant“ baigtis. Pvz., jeigu prieglobsčio prašytojas buvo sulaikytas „siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę“, tačiau nėra atliekama (arba nebeatliekama) jokių procesinių veiksmų, kuriais būtų siekiama tokio tikslo, prieglobsčio prašytojas turi būti paleistas į laisvę. Arba, pvz., jeigu prieglobsčio prašytojas sulaikomas „siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį“, tačiau jo apklausa (kurios pagrindinis tikslas ir yra – išsiaiškinti tokius „motyvus“) ilgą laiką neorganizuojama arba, atlikus apklausą, sprendimas dėl prieglobsčio prašymo ilgą laiką nepriimamas, asmeniui liekant sulaikyme, tuomet, tikėtina, vykdoma procedūra neatitiktų „rūpestingumo“ standarto ir toks prieglobsčio prašytojas turėtų būti paleistas į laisvę.

Atsižvelgus į minėtą naujausią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, siūlome papildyti Įstatymo 114 straipsnio 5 dalį, nustatant, kad Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 4 punkte nustatyti sulaikymo pagrindai nebetaikomi, jeigu atitinkamos procedūros nėra vykdomos taip rūpestingai, kaip reikalaujama.

Dėl siūlomų Įstatymo 114 straipsnio 6 dalies pakeitimų

Projekte siūloma pakeisti Įstatymo 114 straipsnio 6 dalį, atskiriant sulaikymą užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo tikslu pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115) nuo prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagal Direktyvą 2013/33. Remiantis Projekto aiškinamuoju raštu, atsižvelgiant į 2017 m. lapkričio 16 d. Komisijos rekomendacijos (ES) 2017/2338 dėl bendro „Grąžinimo vadovo“ valstybių narių kompetentingoms institucijoms, vykdančioms su grąžinimu susijusias užduotis (toliau – Grąžinimo vadovas), 14.4.2 punktą bei į praktikoje pasitaikančias situacijas, siūloma numatyti, kad į sulaikymo laikotarpį užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo tikslu neįskaičiuojamas laikotarpis, kai užsienietis buvo sulaikytas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu. Tokiu būdu, patvirtinus siūlomus pakeitimus, prieglobsčio prašytojai galėtų būti sulaikomi prieglobsčio procedūros metu, o jai pasibaigus – dar iki 18 mėnesių grąžinimo ar išsiuntimo tikslu.

Neginčydami Grąžinimo vadove pateiktų rekomendacijų, siūlome vis dėlto nesinaudoti galimybe pabloginti prieglobsčio prašytojų padėtį bei išbraukti iš Projekto paskutinį keičiamos Įstatymo 114 straipsnio 6 dalies sakinį. Taip pat teikiame savo pastabas dėl siūlomo pakeitimo formuluočių.

Atitinkama Grąžinimo vadovo 14.4.2 pateikta rekomendacija iš esmės reiškia, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyti sulaikymo terminai taikytini išskirtinai sulaikymui užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo tikslu pagal minėtą direktyvą. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje numatyta ir kitų sulaikymo pagrindų, nebūtinai siejamų su Direktyvos 2008/115 tikslais (pvz., „kai siekiama užkirsti kelią pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms plisti“), tačiau Projekte nesiūloma atskirti sulaikymą užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo tikslu nuo sulaikymo kitais tikslais, išskiriant tik prieglobsčio prašytojų sulaikymą. Atitinkamai, nekonkretizuojant, kad atitinkama nuostata siejama išskirtinai su sulaikymu Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu (kaip, pvz., padaryta Projekte pakeistoje to paties straipsnio 7 dalyje), lieka neaišku, ar keičiama Įstatymo 114 straipsnio 6 dalis yra taikytina išskirtinai sulaikymui Direktyvos 2008/115 tikslais (t. y. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu) arba užsieniečių sulaikymui bet kuriuo Įstatyme numatytu pagrindu.

Tuo atveju, jeigu keičiamoje Įstatymo 114 straipsnio 6 dalyje nustatyti sulaikymo terminai taikomi tik tuo atveju, kai užsienietis sulaikomas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, siūlome tai nurodyti nuostatos tekste, pašalinant dviprasmiškumą ir erdvę galimoms interpretacijoms. Kartu, tuo atveju, jeigu minėti sulaikymo terminai netaikytini kitiems sulaikymo pagrindams, siūlome pagal analogiją nustatyti pagrįstus maksimalius sulaikymo terminus ir visiems kitiems atvejams, kurie nėra siejami su Direktyvos 2008/115 tikslais.

Atkreipiame dėmesį į tai, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalyje pateikta sąlyga 6 mėnesių termino pratęsimui, o būtent – „tikėtina, jog nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau“. Projektu keičiamoje Įstatymo 114 straipsnio 6 dalyje ši būtinoji sąlyga neatsispindi, apsiribojant referavimu į užsieniečio nebendradarbiavimą ir negaunamus dokumentus. Be to, Projekte nėra minimas būtinasis priežastinis ryšys, t. y. kad būtent dėl tokio nebendradarbiavimo ar dokumentų negavimo išsiuntimo procedūra užsitęsia. Kadangi siūlomi pakeitimai grindžiami Grąžinimo vadovu, o tai reiškia – kuo tikslesniu Direktyvos 2008/115 įgyvendinimu, siūlome suderinti nuostatą, leidžiančią pratęsti 6 mėnesių sulaikymo terminą papildomam 12 mėnesių laikotarpiui, su Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalimi, tiksliai perteikiant sąlygą, kuomet tokio pobūdžio pratęsimas leidžiamas. Papildomai pastebėtina, kad referavimas į „negaunamus reikiamus dokumentus“ taip pat netiksliai atkartoja Direktyvos 2008/115 formuluotę „vėluojama gauti reikiamus dokumentus“. Direktyvoje pateikta formuluotė „vėluojama gauti“ suponuoja, kad visi reikiami procedūriniai veiksmai yra atlikti ir pagrįstai tikimasi gauti dokumentus, tuo tarpu „negaunami“ nereikalauja nei pagrįstos tikimybės, kad reikiami dokumentai bus gauti, nei netgi tuo, kad dėl tokių dokumentų jau būtų kreiptasi.

Galiausiai, atsižvelgus į Gražinimo vadovo 14.4 ir 14.4.1 punktus, siūlome Įstatymo 114 straipsnio 6 dalyje nustatyti, kad toks sulaikymas turi trukti ne tik „kuo trumpiau“, bet taip pat ne ilgiau, kol yra „pagrįsta grąžinimo arba išsiuntimo tikimybė“.

Dėl siūlomų Įstatymo 114 straipsnio 7 dalies pakeitimų

Projekte siūloma pakeisti Įstatymo 114 straipsnio 7 dalį, numatant, kad pasibaigus maksimaliam sulaikymo terminui užsienietis pakartotinai gali būti sulaikytas (ne ilgiau kaip 3 mėnesiams) tuo atveju, jeigu atsirado pagrįsta tikimybė jį grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Remiantis Projekto aiškinamuoju raštu, šis pasiūlymas grindžiamas Grąžinimo vadovo 14.5 punktu. Suprasdami siūlomos nuostatos tikslą bei pagrindimą, vis dėlto manome, kad Projekte neteisingai perteikta minėta Europos Komisijos rekomendacija.

Mūsų vertinimu, Grąžinimo vadovo 14.5 punkte pateikta rekomendacija dėl pakartotinio sulaikymo nesudaro pagrindo viršyti Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytų sulaikymo terminų, kas aiškiai nurodyta Grąžinimo vadovo 14.5 punkto pirmoje pastraipoje. Vertinant minėto punkto antroje pastraipoje pateiktą rekomendaciją, laikomės pozicijos, kad joje nekalbama apie pakartotinį sulaikymą būtent „pasibaigus [maksimaliam] sulaikymo terminui“, kaip nurodyta Projekte, verčiau apie bet kokią situaciją, kai užsieniečio sulaikymas baigėsi nesant pagrįstai išsiuntimo tikimybei, tačiau vėlesniame etape tokia pagrįsta tikimybė atsirado, nesiejant tokių situacijų su maksimalaus sulaikymo termino išnaudojimu sulaikant užsienietį pirmą kartą. Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad rekomendacijoje kalbama būtent apie „vėlesnį etapą“, tuo tarpu Projekte siūloma formuluotė iš esmės leidžia pakartotinai sulaikyti užsienietį iškart po to, kai baigėsi nustatytas maksimalus 18 mėnesių sulaikymo terminas, faktiškai pratęsiant šį terminą dar 3 mėnesiams.

Siūlome atsižvelgti į šias pastabas bei tikslinti keičiamos Įstatymo 114 straipsnio 7 dalies formuluotes, suderinant jas su Grąžinimo vadovo 14.5 punkte pateikta rekomendacija, kuria ši Projekto nuostata yra paremta, pvz., formuluojant ją kaip bendro pobūdžio nuostatą dėl pakartotino sulaikymo Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, nesiejant jo nei su 18 mėnesių termino pasibaigimu, nei su papildomo 3 mėnesių termino nustatymu, bei akcentuojant būtinąją sąlygą – pagrįstos tikimybės grąžinti užsienietį atsiradimą.

Įvertinta

Pritarti iš dalies

Pritarti.

Siūlome apsispręsti pagrindiniame Užsienio reikalų komitete.

Siūlome pritarti iš dalies pasiūlymui sutrumpinti 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą 6 mėnesių terminą nustatant, kad teisę dirbti prieglobsčio prašytojai įgyja jau po 3 mėnesių (kaip tai yra pvz., Latvijoje).

Siūlome nustatyti keletą papildomų sąlygų, apribojant prieglobsčio prašytojų, kuriems būtų taikomas palankesnis 3 mėnesių terminas, ratą.

Siūlome nustatyti, kad sutrumpintas 3 mėnesių terminas būtų taikomas tik savo pasirinktoje vietoje gyvenantiems prieglobsčio prašytojams, t. y. asmenims, kurie nėra valstybės aprūpinami gyvenamuoju plotu, tokiu būdu dar labiau skatinant jų savarankiškumą ir mažinant valstybės biudžeto lėšų poreikį asmenų išlaikymui.

VŠĮ „Sienos grupė“

2023-09-15

1. Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto kvietimu VšĮ „Sienos Grupė“ (toliau – Sienos Grupė) teikia išvadas dėl įstatymo projekto Nr. XIVP-2797 (toliau – projektas).

2.Sienos Grupė pritaria įstatymo projektui ir jo aiškinamajame rašte nurodytiems tikslams įgyvendinti užsieniečių priėmimo ir apgyvendinimo sistemos pertvarką konsoliduojant užsieniečių priėmimo sąlygų užtikrinimo funkcijas vienoje institucijoje, tam, kad būtų galima efektyviausiai nukreipti finansinius, žmogiškuosius ir infrastruktūros išteklius į priėmimo poreikių nustatymą bei tenkinimą.

3.Teigiamai vertiname siekius sukurti teisines prielaidas Vyriausybei paskirti vieną įstaigą, atsakingą už visų užsieniečių, kurių priėmimo poreikius privaloma užtikrinti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ), materialinių priėmimo sąlygų užtikrinimą. Esame įsitikinę, kad tokios įstaigos atsiradimas sudarytų sąlygas ir tinkamai įgyvendinti 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo.

4. Palaikome projekto siūlymus, susijusius su prieglobsčio prašytojų, pateikusių prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinu apgyvendinimu. UTPĮ 5 straipsnio 6 dalis numato, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba minėtus užsieniečius laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar Valstybės sienos apsaugos tarnyboje.

5. Sienos Grupė pritaria siūlymams, kuriais nustatyta, kad visi prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, būtų apgyvendinami laikino apgyvendinimo vietoje, o jų apgyvendinimo sąlygas ir tvarką, laikino išvykimo iš apgyvendinimo vietų, taip pat – prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumo nustatymą, nustatytų socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Žemiau pateikiame Sienos Grupės poziciją dėl konkrečių įstatymo projekto nuostatų.

Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytų užsieniečių, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai

6. Sienos Grupė yra vienintelė organizacija Lietuvoje, ypatingą dėmesį skirianti asmenims, kurie į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai ir dėl kurių yra priimtas sprendimas dėl grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Viešai prieinama informacija patvirtina, kad šių asmenų prieglobsčio prašymai nebuvo išnagrinėti tinkamai, pirmiausiai dėl to, kad nebuvo suteikta efektyvi valstybės garantuojama teisinė pagalba, institucijoms nepateikti ir tinkamai neįvertinti persekiojimo įrodymai, nesurinkta ir neįvertinta aktuali valstybės kilmės informacija.[54] Šie užsieniečiai išlieka ypatingai pažeidžiama visuomenės grupė – ribojamos jų galimybės naudotis teise dirbti, prieiga prie sveikatos paslaugų, teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Nesuteikus prieigos prie veiksmingos prieglobsčio procedūros vykdomi sprendimai išsiųsti į kilmės valstybę tinkamai neįvertinus individualios užsieniečio situacijos, neatsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių priimtas sprendimas išsiųsti.

Dėl teisės dirbti realizavimo

7. Projekto 1 straipsnio 6 dalimi siekiama pakeisti 2 straipsnį papildant jį nauja 23¹ dalimi, kuria nustatoma, kad Priėmimą užtikrinanti įstaiga – Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskirta biudžetinė įstaiga, teikianti socialines, apgyvendinimo ir kitas priėmimo sąlygas užtikrinančias paslaugas prieglobsčio prašytojams, užsieniečiams, kuriems suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, jų šeimos nariams šeimos susijungimo atvejais, nelydimiems nepilnamečiams užsieniečiams, užsieniečiams, esantiems ar buvusiems su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų aukomis, užsieniečiams, kol bus priimtas sprendimas dėl jų grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba kol sprendimas dėl jų grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bus įgyvendintas, užsieniečiams, perkeltiems į Lietuvos Respublikos teritoriją Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu.

8. Sienos Grupė ne kartą yra pažymėjusi, kad užsieniečiai nurodyti 140⁸ straipsnio 3 dalyje, kurie nėra prieglobsčio prašytojai ir dėl kurių yra priimtas sprendimas grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, susiduria su benamystės rizika. Teigiamai vertiname Priėmimą užtikrinančiai įstaigai priskirtą funkciją teikti šiems asmenims socialines, apgyvendinimo ir kitas priėmimo sąlygas užtikrinančias paslaugas.

9. Vadovaujantis UTPĮ 140²² straipsnio 1 dalimi, jeigu sprendimas dėl užsieniečio, atvykusio į Lietuvos Respubliką įvestos karo padėties, nepaprastosios padėties, taip pat paskelbtos ekstremaliosios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio laikotarpiu, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos neįvykdomas per 5 metus nuo tokio sprendimo priėmimo dienos, užsieniečiui išduodamas leidimas laikinai gyventi. Nepaisant projektu numatomų Priėmimą užtikrinančios įstaigos teikiamų apgyvendinimo paslaugų, Sienos Grupė skatina per minėtą penkerių metų laikotarpį, sudaryti šiems užsieniečiams kuo geresnes sąlygas dirbti ir gyventi savarankiškai, siekti kad užsieniečiai, kurie nėra prieglobsčio prašytojai ir dėl kurių yra priimtas sprendimas grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, kaip įmanoma ankščiau paliktų laikinojo apgyvendinimo vietas ir galėtų realizuoti įgytą teisę dirbti.

10. Projektu siūloma suvienodinti taikomas sąlygas dėl pareigos įsigyti leidimą dirbti tik prieglobsčio prašytojams. Šiuo metu nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti yra atleisti tik tie prieglobsčio prašytojai, kurie įgijo teisę dirbti UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytais pagrindais. Projekto 9 straipsniu siūloma pakeisti UTPĮ 58 straipsnio 14 punktą, įrašant nuorodą ir į UTPĮ 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punktą. Sienos Grupė palaiko siūlymą suvienodinti sąlygas prieglobsčio prašytojams, tačiau skatina papildyti 58 straipsnio 14 punktą ir nuoroda į 140¹³ 3 dalies 2 punktą.

11. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti, o 7 punkte nurodytas sistemiškumo principas įtvirtina, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje. Reikalavimas asmenims, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, tačiau turi teisę dirbti, įsigyti leidimą dirbti yra perteklinis.

12. UTPĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Užsieniečio registracijos pažymėjimas išduodamas arba pakeičiamas 6 mėnesių laikotarpiui ir galioja iki jame nurodyto termino, bet ne ilgiau, negu prieglobsčio prašytojas arba nelydimas nepilnametis užsienietis turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintame Leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo V skyriaus 25 punkte nustatyta, kad užsieniečiui leidimas dirbti išduodamas darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, ne trumpiau nei 6 mėnesiams, bet ne ilgiau nei 12 mėnesių. III skyriaus 13 punkte nustatyta, kad už leidimo dirbti išdavimą, prireikus jo dublikato išdavimą, leidimo dirbti galiojimo pratęsimą imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta valstybės rinkliava, kurią darbdavys arba įmonė ar fizinis asmuo, į kurią (pas kurį) užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, sumoka iki Prašymo pateikimo Užimtumo tarnybai dienos.

13. Reikalavimas įsigyti leidimą dirbti nurodytiems užsieniečiams, be kita ko, užtraukia ir papildomą administracinę naštą darbdaviams, kurie turi pareigą nuolat pakartotinai kreiptis dėl leidimo dirbti užsieniečiui išdavimo ir mokėti nuolat pakartotinai mokėti valstybės rinkliavą. Pažymėtina, kad palengvinta galimybė užsieniečiams, kurių išsiuntimas nėra vykdomas, dirbti ir patiems pasirūpinti savo gerbuviu ne tik padeda integracijos procesui bet ir atitinka viešojo administravimo efektyvumo principui, valstybė neturėtų išlaikyti dirbti galinčių ir norinčių asmenų vien dėl perteklinio reglamentavimo.

Dėl paskesnio prieglobsčio prašymo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą

14. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „siekiant užtikrinti nešališką teisinį atstovavimą, kai UTPĮ nustatytais atvejais užsienietis turi teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, jos organizavimas neturėtų būti priskirtinas tos įstaigos, kurios sprendimai ar procedūros yra vykdomi ar skundžiami, kompetencijai, o tai turėtų būti viena iš Priėmimą užtikrinančios įstaigos funkcijų. Dėl šios priežasties UTPĮ projektu siekiama nustatyti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo UTPĮ nustatytais atvejais tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras“. Kaip jau minėta – tai, kad užsieniečiams nebuvo teikiama efektyvi valstybės garantuojama teisinė pagalba ir buvo atimta teisė į veiksmingą teisminę gynybą, patvirtina ir viešai prieinama informacija.

15. Sienos Grupė visiškai palaiko projekto 2 straipsnyje numatytą siūlymą keisti 3 straipsnio 5 dalies 2 punktą, pagal kurį neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantys užsieniečiai, kurie nėra prieglobsčio prašytojai, turėtų teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu.

16. Visgi, pažymime, kad 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytų užsieniečių, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, galimybės naudotis valstybės garantuojama teisinė pagalba yra ribotos, o teisinė aplinka galimai pažeidžia 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse esančias nuostatas ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį.

17. Projekto 4 straipsniu siūloma pakeisti 5 straipsnio 4 dalį, papildant ją nuostata, jog šioje dalyje numatyta teisė pasilikti Lietuvos Respublikoje ir (ar) šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose nesuteikiama, jei užsienietis pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nėra naujų esminių motyvų, tik siekdamas atidėti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuriuo remiantis jis būtų artimiausiu metu išsiųstas. Ši įstatymo nuostata tiesiogiai įgyvendina 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES (toliau – direktyva) dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) 41 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą nuostatą, pagal kurią teisės pasilikti išimtis paskesnių prašymų atveju gali būti taikoma, jei asmuo yra pateikęs pirmą paskesnį prašymą, kuris nėra toliau nagrinėtas pagal direktyvos 40 straipsnio 5 dalį, tik siekdamas atidėti arba sužlugdyti anksčiau priimto sprendimo vykdymą, kuriuo remiantis jis būtų artimiausiu metu išsiųstas iš tos valstybės narės.

18. Pažymime, kad vadovaujantis UTPĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas, jeigu prašytojas pateikė paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų. Ši įstatymo nuostata tiesiogiai įgyvendina 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES (toliau – direktyva) dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) esančią 40 straipsnio 5 dalies nuostatą, pagal kurią, prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas, jeigu prašytojas pateikė paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų.

19. Jei prieglobsčio prašymas priimtas nagrinėti ir asmuo yra prieglobsčio prašytojas, yra rimtas pagrindas manyti, kad egzistuoja UTPĮ 130 straipsnyje numatyti draudimo išsiųsti arba grąžinti užsienietį pagrindai – draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (130 straipsnio 1 dalis); Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (130 straipsnio 2 dalis).

20. Teikiame siūlymą papildyti projekto 4 straipsnį pakeisti 5 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

„4. Užsieniečiai, išskyrus prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikusius prieglobsčio prašytojus, dėl kurių nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, turi teisę pasilikti Lietuvos Respublikoje šio Įstatymo 138 straipsnyje nustatyto skundo padavimo termino laikotarpiu, o šiuo laikotarpiu pateikus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, – iki atitinkamo administracinio teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo arba kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas pagal šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalį. Prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikę prieglobsčio prašytojai, dėl kurių nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, turi teisę pasilikti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose šio Įstatymo 138 straipsnyje nustatyto skundo padavimo termino laikotarpiu, o šiuo laikotarpiu pateikus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, – iki atitinkamo administracinio teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo arba kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas pagal šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šioje dalyje numatyta teisė pasilikti Lietuvos Respublikoje ir (ar) šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose nesuteikiama, jei užsienietis pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nėra naujų esminių motyvų, tik siekdamas atidėti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuriuo remiantis jis būtų artimiausiu metu išsiųstas ir dėl kurio yra priimtas sprendimas nenagrinėti pagal šio Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punktą.“

21. 5 straipsnio 4 dalies papildymas esminis ir dėl to, kad pagal galiojantį Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties, asmenims, kurie nėra prieglobsčio prašytojai nėra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba siekiant apskųsti sprendimą grąžinti, uždrausti atvykti ar sprendimą dėl išsiuntimo. Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o kartu ir teisę į teisminę gynybą, užsieniečiai įgyja tik tapę prieglobsčio prašytojais. Būtina dėti visas pastangas, kad nebūtų išsiųsti paskesnį prieglobsčio prašymą pateikę prieglobsčio prašytojai, jų prašymai būtų nagrinėjami kruopščiai ir atidžiai, o Lietuva nepažeistų teisės į gyvybę ir kankinimų draudimo principų, įtvirtintų Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

22. UTPĮ 128 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui. Visgi, atkreipiame dėmesį, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba nėra teikiama užsieniečiams dėl prašymo kreiptis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl užsienietis negali realizuoti šios teisės Veiksminga apsauga nuo grėsmės kilmės valstybėje tuo atveju, kai pirminis prieglobsčio prašymas nėra išnagrinėtas tinkamai arba nuo jo išnagrinėjimo atsirado naujos aplinkybės, patvirtinančios persekiojimo riziką, arba turi būti įvertinta naujausia valstybės kilmės informacija, nėra suteikiama.

23. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 13 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis. Direktyvos 2008/115/EB 12 straipsnio 1 dalyje nurodomi sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo.

24. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Šis principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

25. Teisę į teisingą teismą pagalbą įtvirtina ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis. Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą teisminę gynybą šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per pagrįstą laiką teisingai ir viešai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, iš anksto įsteigtas pagal įstatymą. Nurodytomis aplinkybėmis nesuteikiant teisinės pagalbos asmenis, kurių prieglobsčio prašymas yra atmestas pažeidžiama asmens teisė į teisminę gynybą.

Kitos pastabos

Dėl užsieniečių sulaikymo

26. Teigiamai vertiname 114 straipsnio 5 dalyje projektu siūlomą naują formuluotę, pagal kurią prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi trukti kuo trumpiau. Sienos Grupė laikosi nuoseklios pozicijos, kad asmens sulaikymas turi ne tik trukti kuo trumpiau, bet ir gali būti tik kraštutinė priemonė ir negali būti taikomas vaikams. Asmens sulaikymas turi būti pagrįstas individualiais argumentais ir taikomas tik priėmus administracinį sprendimą, sulaikytam užsieniečiui, turi būti užtikrinama teisė tokio sprendimo teisėtumą patikrinti teisme nuo pat jo priėmimo momento. Šios užsieniečio teisės apimtis negali skirtis nuo Lietuvos piliečio teisės į saugumą ir judėjimo laisvę.

27. 2020 m. gruodžio 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą byloje Nr. C-808/18 Europos Komisija prieš Vengriją, kuriame pažymėjo, kad „Nors siekiant gero bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimo reikalaujama, kad nacionalinės institucijos turėtų patikimą informaciją apie tarptautinės apsaugos prašytojo tapatybę arba pilietybę ir informaciją, kuria grindžiamas jo prašymas, šiuo tikslu negalima pateisinti tokių sulaikymo priemonių, dėl kurių šios nacionalinės institucijos priima sprendimus kiekvienu konkrečiu atveju nepatikrinusios, ar jos proporcingos siekiamiems tikslams; tokio patikrinimo visų pirma reikia siekiant užtikrinti, kad sulaikymas būtų naudojamas tik kaip kraštutinė priemonė (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo K., C‑18/16, EU:C:2017:680, 48 punktą).“

28. Byloje Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal taikytiną ES teisę, remiantis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) 8 straipsnio 3 dalies c punktu kartu su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) 43 straipsnio 2 dalimi, negali būti ilgesnis nei 28 dienos, net ir nepaprastosios padėties atveju.

29. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2023 m. birželio 7 d. priėmė nutarimą Nr. KT53-A-N6/2023, kuriuo pripažino, kad 140⁸straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui ir tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį gali trukti iki 6 mėnesių, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui. Vyriausybė, atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo sprendimą, 2023 m. rugsėjo 4 d. registravo Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 79, 113, 115, 125, 126, 140(8), 140(10), 140(13), 140(14) ir 140(19) straipsnių pakeitimo įstatymo projektą.

30. Sienos Grupė teiks atskiras pastabas minėtam įstatymo projektui dėl užsieniečių sulaikymą reglamentuojančių nuostatų.

31. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad „priėmus UTPĮ projekte siūlomą teisinį reguliavimą, bus sukurtos teisinės prielaidos Vyriausybei paskirti vieną įstaigą, atsakingą už visų užsieniečių, kurių priėmimo poreikius privaloma užtikrinti pagal UTPĮ (įskaitant sulaikytus užsieniečius), materialinių priėmimo sąlygų užtikrinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 30 straipsniu numatomas 115¹ straipsnio pakeitimas įtvirtintų nuostatą, kad užsieniečių, sulaikytų ilgiau kaip 48 valandoms, laikymo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje sąlygas ir tvarką nustato vidaus reikalų ministras.

32. Atsižvelgiant į tai, kad projektu siekiama paskirti vieną įstaigą, atsakingą už visų užsieniečių, kurių priėmimo poreikius, būtų tikslinga aiškiai nurodyti Priėmimą užtikrinančios įstaigos paslaugų teikimo tvarką Valstybės sienos apsaugos tarnyboje sulaikytiems užsieniečiams.

Dėl sąvokų vartojimo

33. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintas aiškumo, principas reiškia, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Raginame sprendimų priėmėjus atidžiau įvertinti parengtą projekto tekstą, kad visuose keičiamuose straipsniuose sąvokos prieglobsčio prašytojas ir užsienietis būtų vartojamos vienodomis reikšmėmis, nekiltų rizikos dviprasmiškai suvokti projektu siekiamą įtvirtinti teisinį reguliavimą.

Įvertinta.

Siūlome pritarti 10 pasiūlymui

papildyti 58 straipsnio 14 punktą ir nuoroda į 140¹³ 3 dalies 2 punktą.

Taip pat pritariame 11, 12 ir 13 pasiūlymams.

Dėl visų kitų pasiūlymų siūlome apsispręsti pagrindiniame Užsienio reikalų komitete.

Lietuvos darbdavių konfederacija

2023 10 18 Nr. A-23-10-028

Kreipiamės į Jus, reaguodami į Socialinių reikalų ministerijos raštą Nr. S-2023-4032, skirtą Užsienio reikalų komitetui dėl Seimo narių pasiūlymo Įstatymui „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 28, 32, 44, 58, 62, 67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 103(1), 104, 105(2), 105(3), 105(4), 106(1), 108, 113, 114, 115, 115(1), 118, 123, 125, 140(8), 140(18), 140(19), 140(21), 140(28) straipsnių ir priedo pakeitimo ir 140(16) straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XIVP-2797 (toliau – Pasiūlymas), kuriuo siūloma panaikinti diskriminacines nuostatas, taikomas tik laikinojo įdarbinimo įmonėms ir suvienodinti veiklos sąlygas Lietuvos laikinojo įdarbinimo įmonių su kitų Lietuvoje veikiančių įmonių sąlygomis įdarbinant trečiųjų šalių piliečius, siekiant, kad visi užsieniečiai, dirbantys Lietuvoje, mokėtų mokesčius Lietuvoje bei jų darbo sąlygos galėtų būti prižiūrimos Lietuvos institucijų.

Mūsų tvirtu įsitikimu minėta Seimo narių iniciatyva yra viešo intereso išraiška ir žingsnis į priekį didinant skaidrumą Lietuvos darbo rinkoje ir pritraukiant į šalies darbo rinką trūkstamus personalo resursus.

Dabartinis reguliavimas yra sukūręs sąlygas, kai trečiųjų šalių piliečiai Lenkijoje gali sudaryti laikinojo darbo sutartį ir būti komandiruoti kaip laikinieji darbuotojai į Lietuvą, o tai sukelia tokį neigiamą efektą – gaunamos mažesnės valstybės, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamos.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, jog trečiųjų šalių piliečiai atvyksta į Lenkiją ir yra komandiruojami į Lietuvą daugiausia pagal paslaugų/rangos sutartis ir būtent tokiu būdu yra dempinguojamas atlyginimas, nes Lietuvos institucijos neturi galimybių kontroliuoti šių darbuotojų atlyginimų. Priėmus Seimo narių siūlomus UPĮ pakeitimus būtų sukurtos sąlygos Lietuvos verslams nuomotis darbuotojus iš Lietuvos laikinojo įdarbinimo įmonių, tokiu būdu mažėtų iš kitų šalių komandiruojamų į Lietuvą darbuotojų skaičius, darbuotojus įdarbinus Lietuvoje mokesčiai nuo darbo užmokesčio būtų mokami į Lietuvos biudžetą.

Mus labai stebina, jog keli atsakingi Socialinių reikalų ministerijos atstovai įnirtingai priešinasi šiai progresyviai Seimo narių iniciatyvai, naudodami netikslią informaciją ar net „argumentus“, kurie neatitinka tikrovės.

Pavyzdžiui, SADM rašte teigiama, jog „Laikinojo įdarbinimo įmonės, įdarbindamos trečiųjų šalių piliečius, pvz., iš Uzbekistano, kur minimali mėnesinė alga yra tik 76 Eur, galėtų rinktis modelį, siūlydamos laikinojo darbo naudotojams šią pigią darbo jėgą, pvz., už 1 500 Eur (kai įprastai tame sektoriuje mokama 2 000 Eur), ir 1 000 Eur galėtų būti mokamas Uzbekistano piliečiui, o 500 Eur liktų laikinojo įdarbinimo įmonei“.

Tuo tarpu:

1. Du Lietuvos Respublikos teisės aktai, Darbo kodeksas ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, numato, jog laikinojo įdarbinimo atveju darbuotojui mokama ne mažesnė alga nei tiesiogiai įdarbintam Lietuvos darbuotojui. Aukščiau minima schema tiesiog negalima.

2. Įmonės, kurios siekia pritraukti pigesnę darbo jėgą, atsiveža ją tiesiogiai arba dalyvaudamos „pilkosiose“ komandiruočių iš Lenkijos schemose. Laikinasis įdarbinimas kainuoja brangiau nei tiesiogiai įsidarbinti darbuotoją, nes reikia apmokėti laikinojo įdarbinimo įmonės paslaugas. Tačiau daugybė Lietuvos įmonių neturi galimybių, žinių bei resursų pačios ieškoti darbuotojų užsienyje, todėl kreipiasi į laikinojo įdarbinimo įmones.

Norime atkreipti dėmesį, jog dabartiniais apribojimais laikinojo įdarbinimo įmonėms atvežti darbuotojus nėra sukuriamos jokios sąlygos padidėti algoms kažkuriame ekonomikos sektoriuje, nes tas darbuotojų trūkumas, tai yra, veiklos plėtros kliūtis, nėra paskata įmonei didinti algas esamiems darbuotojams. O apribojimai skaidriai atsivežti darbo jėgą iš užsienio yra negautos Lietuvos įmonių pajamos ir šalies biudžeto įplaukos.

Taip pat norime priminti, jog spaudimas įmonėms didinti algas darbuotojams ne dėl kvalifikacijos ar efektyvumo didėjimo, o dėl desperatiško darbo jėgos trūkumo, veda į Lietuvos ekonomikos konkurencingumo mažėjimą ir infliacijos didinimą. Tad vis didesnes algas gaunantys Lietuvos gyventojai esminio gyvenimo kokybės didėjimo nebepajaučia dėl paslaugų ir prekių kainų augimo.

Rašte buvo nurodyta, jog Užimtumo tarnyba 2023 m. išdavė užsieniečiams iš viso 2684 sprendimus dėl darbo atitikties, iš kurių 883 (33 proc.) išduoti laikinojo įdarbinimo įmonėms. Lietuvos įmonėms, kurios ketina įdarbinti darbuotoją iš trečiųjų šalių, jei jų profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, sprendimo iš Užimtumo tarnybos nereikia, kai tuo tarpu pagal šiuo metu galiojančią tvarką laikinojo įdarbinimo įmonėms reikia tokio sprendimo bet kuriam darbuotojui, net ir iš trūkstamų profesijų sąrašo, todėl pateikta proporcija laikinojo įdarbinimo įmonėms neatitinka tikrovės.

Ministerija nurodo, jog dauguma leidimų laikinojo įdarbinimo įmonėms skirta transporto darbuotojų įdarbinimui, darbo naudotojams, kurie dažniausiai yra užsienio įmonės. Tačiau įdarbinti Lietuvoje, darbuotojai moka mokesčius Lietuvoje ir sukuria vertę Lietuvos ekonomikai. Taip pat reikėtų atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad didžiausios ir ilgiausiai veikiančios laikinojo įdarbinimo įmonės dar nėra pakvietę dirbti nei vieno darbuotojo pagal naują tvarką, nes

diskriminuojančios nuostatos šią veiklą padarė nekonkurencingą prieš komandiruoti siūlomus darbuotojus iš Lenkijos.

Dėl nesuprantamų priežasčių Ministerija savo rašte imasi eskaluoti darbuotojų iš Bangladešo temą. Šios šalies piliečiams nėra jokių išskirtinių kliūčių atvykti dirbti į Lietuvą, kaip kad Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Akcentuojama, jog šiais metais buvo išduoti sprendimai 223 Bangladešo piliečiams, kurie ketina dirbti laikinojo įdarbinimo įmonėse. Mūsų nuomone, turbūt reikėtų džiaugtis, jei Lietuvos įmonės atrado dar vieną destinaciją iš kurios gali pritraukti darbuotojų, vystyti savo verslą, mokėti mokesčius ir prisidėti prie Lietuvos ekonomikos ir gerbūvio augimo. Čia primename, kad sprendimus išduoda Užimtumo Tarnyba tik tada kai tokių darbuotojų negali rasti Lietuvoje.

Klausimas kodėl Ministerija trukdo pažangioms pataisoms kol kas lieka neatsakytas, kaip ir lieka diskriminacinės nuostatos, kurios brangiai kainuoja Lietuvos verslams ir valstybei.

Diskriminacinės nuostatos įdarbinti užsieniečius per Lietuvos laikinojo įdarbinimo įmones, kasmet sukuria kelių dešimčių milijonų eurų darbo mokesčių, kurie yra sumokami kaimyninėse valstybėse, praradimą.

Dabartinė Lietuvoje veikiančių laikinojo įdarbinimo įmonių diskriminacija kitų šalių laikinojo įdarbinimo įmonių ar Lietuvos darbdavių atžvilgiu yra nepagrįsta ir pažeidžia konkurencijos normas. Lietuvoje veikiančios laikinojo įdarbinimo įmonės yra griežtai reguliuojamos Darbo kodekso nuostatų ir turi atitikti šioms įmonėms nustatytus kriterijus. Be to, laikinojo įdarbinimo įmonės privalo teikti visą susijusią informaciją apie įdarbinamus asmenis Valstybinei Darbo inspekcijai.

Galiausiai laikiniesiems darbuotojams, turintiems darbo santykius su Lietuvos laikinojo įdarbinimo įmonėmis yra taikoma Lietuvos Respublikos darbo teisė ir aukščiausi šios darbo santykių rūšies apsaugos standartai, institucijos aktyviai prižiūri šio sektoriaus veiklą.

Lietuvos įdarbinimo įmonių sektoriaus įmonėse neaptikti jokie didesni nei įprastose įmonėse nusižengimai, ko negalėtume pasakyti apie tam tikrus kitus sektorius (pvz. statybos, transportas). Tad kam iš tiesų laikinojo įdarbinimo įmonės yra nepatogios? Kas turi interesą išlaikyti pigius komandiruojamus neprižiūrimus institucijų darbuotojus? Kaip kitaip paaiškinti tokį pasipriešinimą dėl tik keliolikos tūkstančių darbuotojų apimančio sektoriaus, kuris pagal ES vidurkį galėtų augti bene 10 kartų ir prisidėti prie darbo jėgos pasiūlos įtampos reguliavimo?

Įvertinta

4.Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga

2023-09-20

L Bendrosios pastabos apie Projektą

Kaip nurodoma Projekto aiškinamajame rašte¹, Projektu siekiama sudaryti teisines prielaidas migrantų priėmimo ir apgyvendinimo sistemos pertvarkai, kurios tikslas - konsoliduoti migrantų priėmimo sąlygų užtikrinimo funkcijas vienoje institucijoje tam, kad būtų galima efektyviausiai nukreipti finansinius, žmogiškuosius ir infrastruktūros išteklius į priėmimo poreikių nustatymą bei tenkinimą. Centrinė pertvarkos ašis yra Projektu siūloma įsteigti Priėmimą užtikrinanti įstaiga, kuri būtų atsakinga už socialines, apgyvendinimo ir kitas priėmimo sąlygas užtikrinančių paslaugų prieglobsčio prašytojams, užsieniečiams, kuriems suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, jų šeimos nariams šeimos susijungimo atvejais, nelydimiems nepilnamečiams užsieniečiams, užsieniečiams, esantiems ar buvusiems su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų aukomis, užsieniečiams, kol bus priimtas sprendimas dėl jų grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba kol sprendimas dėl jų grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bus įgyvendintas, užsieniečiams, perkeltiems į Lietuvos Respublikos teritoriją Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, teikimą. Jos savininko teises ir pareigas įgyvendintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (Projektu siūlomas UTPĮ 2 straipsnio papildymas 23¹ dalimi).

Seimo kontrolierė palaiko siekį įsteigti Priėmimą užtikrinančią įstaigą, kuri būtų atsakinga už prieglobsčio prašytojų ir kitų užsieniečių priėmimą ir tinkamų sąlygų jiems užtikrinimą.

Itin palankiai vertintinas Projekto autorių siūlomas UTPĮ 67 straipsnio 6 dalies pakeitimas, kuriuo prieglobsčio prašytojų pažeidžiamumo vertinimo tvarkos nustatymas būtų patikėtas socialinės apsaugos ir darbo ministrui, siūlymas UTPĮ 71 straipsnio 2¹ dalį papildyti nuostata, kad teisę gauti 60 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio pašalpą maistui, jeigu maitinimo paslauga nėra teikiama, turėtų ir prieglobsčio prašytojai, gyvenantys ne tik laikino apgyvendinimo vietoje, bet ir jų pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Prie geresnio prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimo taip pat prisidėtų ir siūlymas papildyti UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą, prieglobsčio prašytojams suteikiant ne tik teisę dirbti, bet ir imtis savarankiško užimtumo veiklos.

Kaip pastebi Projekto autoriai, prieglobsčio prašytojų teisė dirbti nustatyta UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir UTPĮ 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau UTPĮ 58 straipsnio 14 punkte išimtis dėl užsieniečio atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti nustatyta tik UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytiems prieglobsčio prašytojams. Todėl, siekdami suvienodinti visiems teisę dirbti įgijusiems prieglobsčio prašytojams taikomas sąlygas, Projekto autoriai siūlo papildyti UTPĮ 58 straipsnio 14 punktą, įtraukiant nuorodą ir į UTPĮ 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punktą. Toks teisinio reguliavimo pakeitimas prisidėtų prie palankesnių sąlygų prieglobsčio prašytojams įsidarbinti užtikrinimo ir pašalintų skirtingo reguliavimo dėl prieglobsčio prašytojų įdarbinimo sąlygotą teisinį neaiškumą darbdaviams, kai vienus prieglobsčio prašytojus galima įdarbinti be leidimo dirbti, o kitų prieglobsčio prašytojų įdarbinimas be leidimo dirbti būtų neteisėtas.

Seimo kontrolierė taip pat norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodyti užsieniečiai, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai ir kurie teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos įgyja pagal UTPĮ 140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punktą, taip pat nėra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Už leidimo dirbti išdavimą iki 1 metų šiuo metu numatyta 121 Eur rinkliava, o už leidimo dirbti pratęsimą - 52 Eur rinkliava^{^[55]}. Pastebėtina, kad šiems užsieniečiams, kaip numatyta 140²² straipsnio 1 dalyje, jei sprendimas dėl jų išsiuntimo nėra įvykdomas, leidimas laikinai gyventi gali būti suteikiamas tik po 5 metų. Šie asmenys, kurie 5 metus neturi leidimo gyventi, neturi galimybių atsidaryti banko sąskaitos, todėl darbdaviai yra priversti keisti įprastą praktiką ir darbo užmokestį bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas mokėti grynaisiais pinigais. Išlaikant reikalavimą įsigyti leidimą dirbti, darbdaviui yra sukuriama papildoma administracinė ir finansinė našta, kuri neprisideda prie šių asmenų įdarbinimo skatinimo.^{^[56]}^{^[57]} Todėl Seimo kontrolierė siūlo papildyti UTPĮ 58 straipsnį, numatant, kad nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti atleidžiami ir asmenys, kurie teisę dirbti yra įgiję pagal UTPĮ 140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Projektu ir kartu su juo registruotu Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-2798 siūlomas pakeitimas - siekis UTPĮ nustatytais atvejais užsieniečiams įtvirtintos teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizavimą priskirti prie Priėmimą užtikrinančios įstaigos, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, funkcijų. Dėl šios priežasties yra siūloma keisti UTPĮ 3 straipsnio 5 dalies 2 punkto ir 71 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, numatant, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams, kurie nėra prieglobsčio prašytojai, tvarką. Toks siūlymas vertintinas itin palankiai, nes, kaip nurodoma Projekto aiškinamajame rašte, siekiant užtikrinti nešališką teisinį atstovavimą, kai UTPĮ nustatytais atvejais užsienietis turi teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, jos organizavimas neturėtų būti priskirtinas įstaigos, kurios sprendimai ar procedūros yra skundžiami, kompetencijai. Seimo kontrolierės vertinimu, šis siūlomas pakeitimas prisidėtų sprendžiant problemas, susijusias su teisinės pagalbos prieinamumu užsieniečiams, į kurias Seimo kontrolierė yra ne kartą atkreipusi dėmesį, pasisakydama dėl užsieniečių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo.^{^[58]}

2. Dėl užsieniečių sulaikymo

Projektu yra siūloma pakeisti 114 straipsnį, kuriuo yra reglamentuojamas užsieniečių sulaikymas. 114 straipsnio 5 dalyje siūloma numatyti, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir ne ilgiau negu būtina pagal UTPJ 113 straipsnio 4 dalyje numatytus pagrindus - daugeliu atveju iki 6 mėnesių. Tačiau tais atvejais, kai: 1) siekiama išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 2) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 6 mėnesių, laikotarpiui.

Vertinant šią nuostatą svarbu atkreipti dėmesį, kad Seimo kontrolierių įstaiga gauna skundų dėl Migracijos departamento pareigūnų veiksmų (neveikimo), susijusių su prieglobsčio prašymų nagrinėjimu, nesilaikant UTPJ numatytų terminų, todėl Seimo kontrolierė norėtų pabrėžti, kad sulaikymas, siekiant nustatyti motyvus, kuriais grindžiamas prieglobsčio prašytojo prašymas, negali būti pateisinamas, jei administracinės procedūros, kurių atlikimu grindžiamas sulaikymas, užtrunka ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ESTT)^{^[59]}, aiškindamas Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) (toliau - Priėmimo sąlygų direktyva) 8 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias yra galimas prieglobsčio prašytojo sulaikymas, pastebėjo, kad, paaiškėjus, jog tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra nebuvo vykdoma taip rūpestingai, kaip reikalaujama, sulaikytas asmuo turi būti nedelsiant paleistas į laisvę. Todėl Seimo kontrolierė siūlytų UTPĮ 114 straipsnio 4 dalį papildyti nuostata, kad paaiškėjus, jog administracinės procedūros, susijusios su prieglobsčio prašytojo sulaikymo priežastimis, nebuvo atliekamos su deramu kruopštumu, sulaikytas asmuo turi būti nedelsiant paleidžiamas.

Projekto autorių 114 straipsnio 5 ir 6 dalyse siūlomos formuluotės, kad atitinkamai prieglobsčio prašytojo ir užsieniečio sulaikymas turi trukti kuo trumpiau, yra vertintinos teigiamai, tačiau pastebėtina, kad UTPĮ 114 straipsnyje sulaikymo taikymo ribojimai, nurodant, kad sulaikymas skiriamas tik kraštutiniu atveju, jeigu numatytų tikslų negalima pasiekti alternatyviomis priemonėmis, numatyti tik pažeidžiamų asmenų ir šeimų, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, atžvilgiu (UTPĮ 114 straipsnio 4 dalis).

Vertindama Projekto autorių pasiūlymus, susijusius su sulaikymo reglamentavimu, Seimo kontrolierė atkreipia dėmesį į Priėmimo sąlygų direktyvos 8 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad įrodžiusios, kad tai būtina, ir kiekvieną atvejį vertindamos individualiai, valstybės narės gali sulaikyti prašytoją, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau - Grąžinimo direktyva) 15 straipsnio 1 dalies 1 pastraipoje numatyta, kad valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo procedūra, tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės).

Aiškindamas šias nuostatas ESTT pabrėžė, kad atitinkamos trečiosios šalies pilietis negali būti sulaikytas, jei galima veiksmingai taikyti švelnesnę prievartos priemonę.^{^[60]} O UTPĮ 115 straipsnio, kuriame reglamentuojamos alternatyvios sulaikymui priemonės, 1 dalyje numatyta, kad esant tam tikroms sąlygoms, teismas „gali užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę“. Tokiu būdu, užuot akcentavus, kad sulaikymas yra skiriamas tik kraštutiniais atvejais, t. y. jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių, daugiau ribojimų numatyta teismui skiriant alternatyvias sulaikymui priemones. Siekiant ištaisyti šiuos trūkumus ir pabrėžti sulaikymo kaip kraštutinės priemonės pobūdį, Seimo kontrolierė rekomenduoja prie siūlomų keisti 114 straipsnio 5 ir 6 dalių numatyti ne tik tai, kad sulaikymas turi trukti kuo trumpiau, bet ir tai, kad jis skiriamas tik tuomet, kai negali būti veiksmingai taikomos kitos, švelnesnės, judėjimo laisvę ribojančios priemonės.

3. Dėl užsieniečių (ne prieglobsčio prašytojų) teisių

UTPĮ 114 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sulaikytas prieglobsčio prašytojas apie sulaikymo pagrindus, sprendimo sulaikyti apskundimo tvarką ir galimybę gauti nemokamą teisinę pagalbą informuojamas nedelsiant raštu jam suprantama kalba, tačiau tokios teisės nenumatytos kitiems sulaikytiems užsieniečiams (ne prieglobsčio prašytojams).

Užsieniečių teises ir pareigas reglamentuoja UTPĮ 3 straipsnis, kurio 5 dalyje įtvirtintos neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančių užsieniečių, kurie nėra prieglobsčio prašytojai, teisės, tačiau nors tarp jų numatyta teisė nemokamai jiems suprantama kalba gauti informaciją apie savo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 3 straipsnio 5 dalies 1 punktas), nėra numatyta valstybės institucijų pareiga nedelsiant juos informuoti apie sulaikymo pagrindus ir sprendimo sulaikyti apskundimo tvarką, todėl Seimo kontrolierė siūlo tai įtvirtinti 114 straipsnio 3 dalyje ir atitinkamai pakeisti UTPĮ 3 straipsnio 5 dalį.

Projektu siūloma pakeisti UTPĮ 3 straipsnio 5 dalies 2 punktą, numatant, kad užsienietis turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu. Pastebėtina, kad šiuo atveju valstybės garantuojama teisinė pagalba užsieniečiui užtikrinama tik pirmos instancijos teisme, tačiau ji nėra prieinama, kai užsieniečiai nori skųsti sulaikymą ar alternatyvią sulaikymui priemonę aukštesnės instancijos teismui

Teisę j veiksmingą teisminę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą garantuoja Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos (toliau - Chartija) 47 straipsnis, kurio trečioje dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas. Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę j veiksmingą teisingumą.

Grąžinimo direktyvos 13 straipsnyje yra įtvirtintos trečiųjų šalių piliečių teisių gynimo priemonės sprendimų, susijusių su grąžinimu, klausimais. Kaip išaiškinta „Grąžinimo vadovo“ 14 punkte „Sulaikymas“, Grąžinimo direktyvos 13 straipsnyje įtvirtintos teisės turi būti užtikrintos ir priimant sprendimus sulaikyti.^{^[61]} ESTT, aiškindamas 13 straipsnyje įtvirtintas procedūrines garantijas, be kita ko, ir Chartijos 47 straipsnio kontekste, nurodė, kad valstybės narės nėra įpareigojamos nustatyti dviejų instancijų teisminio nagrinėjimo. Tačiau, jei valstybė narė yra įtvirtinusi procesines taisykles, suteikiančias teisę patikrinti sprendimą apeliacine tvarka, jos turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. ESTT išaiškinimu, ieškinių, skirtų iš ES teisės kylančių atitinkamų asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pateikimo procesinės taisyklės neturi būti nepalankesnės, nei taikomos panašiems vidaus teise grindžiamiems skundams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis ES teisės suteikiamomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).^{^[62]}Šiame kontekste pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2022 m. pradžioje, susidūręs su apeliaciniais skundais, kuriuos parengė užsieniečiai, nesutinkantys su pirmos instancijos sprendimais dėl alternatyvios sulaikymui priemonės apgyvendinti užsienietį Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (toliau - VSAT) nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje skyrimo, nustatė, kad jie neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalyje apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, konstatavo, kad, siekiant efektyvaus teisminio teisių gynimo, užsieniečiui reikalinga valstybės garantuojama teisinė pagalba ir įpareigojo VSAT Kybartų užsieniečių registracijos centrą užsieniečiui užtikrinti profesionalią teisinę pagalbą.^{^[63]} Kartu atkreiptinas dėmesys, kad LVAT, išnagrinėjęs šias bylas, kai užsieniečiams buvo užtikrinta teisinė pagalba, nutarė, kad alternatyvi sulaikymui priemonė nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, nebuvo tinkama ir proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti alternatyvios priemonės tikslą ir pakeitė pirmos instancijos teismo sprendimus, skirdamas alternatyvią sulaikymui priemonę - apgyvendinimą VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.^{^[64]}

Siekiant išvengti situacijų, kai užsieniečiui yra taikomi neproporcingi judėjimo laisvės apribojimai, o jis neturi galimybės jų skųsti vien dėl to, kad jam nėra prieinama teisinė pagalba, rekomenduojama pakeisti UTP{ 3 straipsnio 5 dalies 2 punktą, numatant, kad užsienietis turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba ne tik teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu, bet ir teikiant apeliacinį skundą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, taip pat atitinkamai pakeisti UTPĮ 116 straipsnio 1 dalį ir 140²⁰ straipsnio 1 dalj.

Seimo kontrolierė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad užsieniečiams nėra užtikrinama teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą skundžiant sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pastebėtina, kad Grąžinimo direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, o šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad paprašius būtų nemokamai suteikiama reikalinga teisinė pagalba ir (arba) atstovavimas. Todėl siekiant tinkamai užtikrinti užsieniečių teises, Seimo kontrolierė siūlo papildyti UTPĮ 3 straipsnio 5 dalies 2 punktą, numatant, kad užsieniečiai turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, skųsdami sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Pastebėtina, kad sulaikytiems užsieniečiams, kurie nėra prieglobsčio prašytojai, galiojančiame reguliavime nėra įtvirtinta teisė susitikti su tarptautinių ir nacionalinių organizacijų atstovais. Vis dėlto, Seimo kontrolierė pastebi, kad teisė sulaikytiems užsieniečiams susitikti su tarptautinių ir nacionalinių organizacijų atstovais yra įtvirtinta Grąžinimo direktyvos 16 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kad atitinkamoms kompetentingoms nacionalinėms, tarptautinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms bei įstaigoms suteikiama galimybė apsilankyti sulaikymo centruose, kuriuose laikomi sulaikyti trečiųjų šalių piliečiai. Be to, minimos direktyvos 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad apie teisę susitikti su šiomis organizacijomis sulaikyti trečiosios šalies piliečiai yra sistemingai informuojami. Todėl siūloma UTPĮ 3 straipsnio 5 dalį papildyti nuostata, įtvirtinančia užsieniečio, kuriam taikomi judėjimo laisvės apribojimai, teisę susitikti su nacionalinėmis, tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis bei įstaigomis, nurodant, kad užsieniečiai apie šią teisę yra sistemingai informuojami.

4. Dėl paskesnio prieglobsčio prašymo pateikimo

Projekto autoriai siūlo pakeisti UTPĮ 5 straipsnio 4 dalį, ją papildant nuostata, kad teisė pasilikti Lietuvos Respublikoje ir (ar) laikino apgyvendinimo vietose nesuteikiama, jei užsienietis pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nėra naujų esminių motyvų, tik siekdamas atidėti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuriuo remiantis jis būtų artimiausiu metu išsiųstas.

Kaip ir nurodoma Projekto aiškinamajame rašte, tokia nuostata atitinka Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/32/ES Dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau - Prieglobsčio procedūrų direktyva) 41 straipsnio 1 dalyje leidžiamas valstybėms narėms taikyti išimtis teisei pasilikti teritorijoje. Vis dėlto Prieglobsčio procedūrų direktyvos 41 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodoma, kad valstybės narės gali tokią išimtį taikyti tik tuo atveju, kai sprendžiančioji institucija mano, kad dėl sprendimo dėl grąžinimo asmuo nebus tiesiogiai arba netiesiogiai grąžinamas pažeidžiant tos valstybės narės tarptautinius ir Sąjungos įsipareigojimus.

Seimo kontrolierė atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) sprendimą byloje T.K. ir kiti prieš Lietuvą^, kuriuo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 3 straipsnio pažeidimas dėl to, kad Lietuvos institucijos netinkamai įvertino pareiškėjams galinčias kilti rizikas juos grąžinus į kilmės valstybę. Šiame kontekste ši byla aktuali tuo, kad Migracijos departamentui atmetus prieglobsčio ^{^[65]} prašytojų prašymus ir dviejų instancijų administraciniams teismams peržiūrėjus sprendimus ir palikus juos nepakeistus, pareiškėjai pateikė paskesnius prieglobsčio prašymus, dėl kurių Migracijos departamentas vėl priėmė sprendimą nesuteikti jiems prieglobsčio ir išsiųsti juos j kilmės šalį, o šj sprendimą tikrino ir paliko nepakeistą dviejų instancijų administraciniai teismai.

Atsižvelgiant j tai, kas išdėstyta, siūlytina papildyti Projekto autorių nuostatą, kad priimant sprendimą dėl paskesnio prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentui kyla pareiga su deramu kruopštumu įvertinti, ar užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos nepažeis negrąžinimo principo.

Negrąžinimo principas, draudžiantis perkelti, išsiųsti ar išduoti pabėgėlius ir kitus asmenis į valstybę, kurioje jiems grėstų mirties bausmė ar kurioje jie gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiami, įtvirtintas ne viename tarptautiniame dokumente, tarp jų 1951 m. Pabėgėlių konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje (pabėgėlių atžvilgiu), 1984 m. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 3 straipsnio 1 dalyje ir Europos Chartijos 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje bei išplėtotas EŽTT, aiškinant EŽTK 2 (Teisė į gyvybę) ir 3 (Kankinimo uždraudimas) straipsnius.

5. Dėl pasienio procedūrų

Projekte numatyti UTPĮ 5 straipsnio 6 dalies ir 140⁸ straipsnio 3 dalies pakeitimai iš dalies yra vertintini teigiamai, nes yra siūloma nustatyti, kad prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, taip pat, UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalies siūlomais pakeitimais, užsieniečiai, kurie į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos sieną ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai, bei užsieniečiai, dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl grąžinimo ar išsiuntimo ar išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, būtų apgyvendinami laikino apgyvendinimo vietoje, o ne pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonoje ar Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, kaip yra įtvirtinta šiuo metu. Pagal Projekte numatytus pakeitimus, laikino apgyvendinimo vietas valdytų ar administruotų arba atrinktų viešojo pirkimo ar partnerių atrankos būdu Priėmimą užtikrinanti įstaiga (siūlomas UTPĮ 2 straipsnio papildymas H³dalimi), kurios savininko teises ir pareigas įgyvendintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (tai siūloma nustatyti UTPĮ 2 straipsnį papildančioje naujoje 23¹ dalyje).

Vis dėlto Projektu siūlomoje UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalies formuluotėje išlieka nuostata, pagal kurią prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai jie į ją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamento sprendimu, apgyvendinami Priėmimą užtikrinančios įstaigos paskirtose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal UTPĮ 140⁸ straipsnio 5 dalį, toks judėjimo laisvės ribojimas, kuris Seimo kontrolierės ne kartą išreikšta pozicija savo esme prilygsta de facto sulaikymui^{^[66]}, gali trukti iki 6 mėnesių.

Atkreiptinas dėmesys, kad jau po Projekto užregistravimo 2022 m. gegužės 26 d., 2023 m. birželio 27 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą^{^[67]}, kuriuo UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalis (2023 n. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį gali trukti iki 6 mėnesių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui.

Vyriausybė užregistravo kitą UTPĮ keičiantį projektą - Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 79, 113, 115, 125, 126, 140⁸,140¹⁰,140¹³, 140^{^[68]} ir 140¹⁹straipsnių pakeitimo įstatymo projektą XIVP-3047 (toliau - Projektas Nr. XIVP-3047), kuriame, įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimą, yra siūlomi UTPĮ 140⁸ straipsnio pakeitimai. Pagal siūlomus pakeitimus, judėjimo laisvės ribojimo terminas sumažinamas iki 5 mėnesių, kartu numatant pareigą Migracijos departamentui įvertinti prieglobsčio prašytojo individualias aplinkybes, susijusias su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nors Projektu Nr. XIVP-3047 siūlomais pakeitimais, lyginant su šiuo metu UTPĮ 140⁸straipsnyje įtvirtintu reguliavimu, yra gerinama prieglobsčio prašytojų padėtis, vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad toks judėjimo laisvės ribojimas prilygsta de facto sulaikymui, kaip tai suprantama pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnio h punktą. Pastebėtina, kad pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos nuostatas¹⁴ ir ESTT išaiškinimą^{^[69]}^{^[70]}, maksimalus prieglobsčio prašytojų sulaikymo terminas, siekiant užtikrinti pasienio procedūrų veiksmingumą, negali viršyti 28 dienų net ir masinio prieglobsčio prašytojų antplūdžio atveju.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Seimo kontrolierė siūlo suderinti abiem projektais siūlomus pakeitimus, susijusius su UTPĮ 140⁸ straipsniu, taip, kad jie atitiktų Prieglobsčio procedūrų direktyvos nuostatas, reglamentuojančias prieglobsčio prašytojų galimą sulaikymą pasienio procedūrų atvejais.

Įvertinta.

Siūlome pritarti pasiūlymui papildyti 58 straipsnį, numatant, kad nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti atleidžiami ir asmenys, kurie teisę dirbti yra įgiję pagal UTPĮ 140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Dėl kitų pasiūlymų spręsti pagrindiniame Užsienio reikalų komitete.

Mykolo Romerio universiteto Teisės mokykla

2023-09-29

Teikiame Jums Teisės mokyklos Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto dėstytojų doc. dr. Lauryno Biekšos ir dr. Ilonos Šaltės parengtus pastebėjimus ir rekomendacijas dėl siūlomo UTPĮ projekto. Cituojant prašome nurodyti šaltinį. Pažymėtina, jog užsieniečių judėjimo laisvės ribojimo klausimais esminės svarbos sprendimus yra priėmę Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ESTT) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, kurių išaiškinimai sąlygoja, jog turi būti priimti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - UTPĮ) pakeitimai, kad šis įstatymas būtų suderintas su Europos Sąjungos (toliau - ES) teise bei atitiktų Lietuvos Respublikos (toliau - LR) Konstituciją. ESTT 2022 m. birželio 30 d. sprendime byloje M.A. prieš Valstybės sienos apsaugos tarnybą Nr. C-72/22 konstatavo, jog pagal UTPĮ taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje nustatant teisę judėti tik laikino apgyvendinimo teritorijoje yra laikytinas sulaikymu. ESTT pažymėjo „Iš prašymą priimti prejndicinj sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad nors M.A. faktiškai galėjo judėti atitinkamame VSAT centre, iš jo teritorijos jis negalėjo išeiti be leidimo ir palydos. Taigi suinteresuotasis asmuo laikytinas atskirtu nuo kitų gyventojų ir netekusiu judėjimo laisvės (sprendimo 41 punktas). Atsižvelgiant į tai, M.A. turi būti laikomas asmeniu, kuriam taikomas sulaikymas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio h punktą, (sprendimo 42 punktas f / 2022 m. liepos 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į ESTT 2022 m. birželio 30 d. sprendimą byloje Nr. C-72/22, atitinkamai suformavo savo praktiką administracinėje byloje Nr. A -1091-822/2022 ir užsieniečio apgyvendinimas Lietuvos Respublikoje be teisės išeiti už apgyvendinimo įstaigos teritorijos ribų buvo prilygintas sulaikymui. LR Konstitucinis Teismas 2023 m. birželio 7 d. priėmė nutarimą Nr. KT53-A-N6/2023 (byloje Nr. 10-A/2022), kuriame taip pat buvo konstatuota, jog UTPĮ nuostatos, pagal kurias asmenys apgyvendinami laikino apgyvendinimo vietose nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Seimo kanceliarijoje GAUTA 2023-10-05 Nr. G-2023-8618 Lietuvos teritorijoje prilygsta asmens sulaikymui. Atitinkamai tokiems asmenims, kurie yra apgyvendinti laikino apgyvendinimo vietose be teisės išeiti iš apgyvendinimo teritorijos ribų, turi būti taikomos sulaikomiems asmenims taikomos garantijos. Konstitucinis teismas nurodė: „ lai kinas apgyvendinimas nurodytose vietose, jiem s leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už šios teritorijos ribų, atsižvelgiant į pagal šio straipsnio 8 dalį galimą jos taikymo trukmę (iki 6 mėnesių), vertintina kaip viena griežčiausių asmens laisvės suvaržymo priemonių, dėl asmens laisvės ribojimo intensyvumo ir taikymo trukmės, įvertinus šios priemonės taikymo aplinkybes, galinti prilygti asmens sulaikymui (nutarimo 27.1 punktas)". Siūlomame UTPĮ projekte ir toliau paliekamos nuostatos, kurios užsieniečių apgyvendinimą be teisės išeiti iš apgyvendinimo teritorijos ribų priskiria prie alternatyvių sulaikymui priemonių, t.y. UTPĮ 115 str. 2 d. 5 p. bei 14019 1 d. 3 p. (UTPĮ projekto 29 str. ir 37 str.), nors nurodytuose teismų sprendimuose yra konstatuota, kad tokia priemonė yra laikytina sulaikymu. Be to, siūlomame UTPĮ projekte taip pat paliekamos nuostatos, kur apgyvendinimas be teisės išeiti už apgyvendinimo teritorijos ribų apskritai net nepriskiriama alternatyviai sulaikymui priemonei (kurią gali skirti tik teismas) ir paliekama teisė tokią priemonę skirti administracinei institucijai, netaikant UTPĮ VII skyriaus nuostatų, kuriame įtvirtinti užsieniečių judėjimo laisvės suvaržymo standartai, įskaitant tai, kad užsieniečių judėjimo laisvė, tiek skiriant sulaikymą, tiek skiriant alternatyvią sulaikymui priemonę, gali būti skiriama tik teismo sprendimu. Tai yra UTPĮ 1408 3 d., 6 d., 7 d. (UTPĮ projekto 34 straipsnis). Rekomendacija: siūlytina pakeisti UTPĮ pagal nustatytus sulaikymo apibrėžimo standartus, kad faktinis sulaikymas visose UTPĮ normose (t.y. 115 str., 1408 str., 14019 str.) būtų tiesiogiai vadinamas sulaikymu (o ne apgyvendinimu be teisės išeiti už apgyvendinimo įstaigos teritorijos ribų), kartu suteikiant asmenims sulaikymo procese taikytinas garantijas. Pažymėtina, jog UTPĮ 115 str. 2 d. 4 p. (iš esmės analogiškas ir UTPĮ 14019 str. 1 d. 2 p.) yra taikomas susiaurintai, t. y. kad apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje be judėjimo laisvės apribojimo, kaip alternatyvi sulaikymui priemonė, gali būti taikomas tik prieglobsčio prašytojams arba buvusiems prieglobsčio prašytojams. Sunku suprasti, kodėl įstatymų leidėjas nusprendė, kad ši priemonė neturėtų būti taikoma užsieniečiams, kurie neprašė ir nenori prašyti prieglobsčio. Tokia įstatymo norma sukuria galimai įstatymo leidėjo nenumatytą poveikį - ji skatina piktnaudžiauti prieglobsčio procedūra ir kreiptis dėl prieglobsčio tuos užsieniečius, kurie nesiekė to daryti. Tokia situacija susiklosto, nes jei išsiuntimo procedūros laukiantis užsienietis neturi galimybių savarankiškai pragyventi, jam lieka vienintelė galimybė - būti sulaikytam centre. Tačiau, jei toks užsienietis pasiprašo prieglobsčio, tuomet tiek prieglobsčio procedūros metu, tiek ir jai pasibaigus, jis jau gali būti apgyvendintas centre be judėjimo laisvės apribojimo. Atitinkamai užsieniečiai, kurie nesiekė prašytis prieglobsčio, vis tiek kartais prieglobsčio prašo ir piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Pagal Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 2 dalį „valstybės narės gali sulaikyti prašytoją, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyviiĮ priemonių. “ Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį „Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės) “ Reikia pastebėti, kad tiek pagal ES Direktyvą Nr. 2013/33 (taikomą prieglobsčio prašytojams), tiek pagal ES Direktyvą Nr. 2008/115 (taikomą grąžinamiems užsieniečiams) yra siektinas ne sulaikymo, o švelnesnių alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas, kadangi sulaikymas taikomas tik kaip kraštutinė priemonė visais atvejais nepriklausomai nuo užsieniečio statuso. Todėl nėra pagrįsta tai, kad įstatymo leidėjas nusprendė taikyti prieglobsčio prašytojams ir buvusiems prieglobsčio prašytojams, bet netaikyti kitiems užsieniečiams itin reikalingos ir dažnai galinčios pakeisti sulaikymą alternatyvios sulaikymui priemonės - apgyvendinimo centre be judėjimo laisvės apribojimo. Rekomendacija: siūlytina panaikinti UTPĮ 115 str. 5 d. ir 14019 str. 2 d., kurios nurodo, kad apgyvendinimas centre be judėjimo laisvės apribojimo, kaip alternatyvi sulaikymui priemonė, gali būti taikomas tik prieglobsčio prašytojams arba buvusiems prieglobsčio prašytojams.

Įvertinta.

Dėl pasiūlymų siūlome apsispręsti pagrindiniame Užsienio reikalų komitete.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2023-10-04

()

Atsakydami į Jūsų komiteto 2023 m. rugsėjo 19 d. raštą, išnagrinėjome Seimo narių pasiūlymą dėl Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 28, 32, 44, 58, 62, 67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 103(1), 104, 105(2), 105(3), 105(4), 106(1), 108, 113, 114, 115, 115(1), 118, 123, 125, 140(8), 140(18), 140(19), 140(21), 140(28) straipsnių ir priedo pakeitimo ir 140(16) straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XIVP-2797
(toliau – Pasiūlymas), kuriuo siūloma panaikinti diskriminacines nuostatas, taikomas tik laikinojo įdarbinimo įmonėms ir suvienodinti veiklos sąlygas Lietuvos laikinojo įdarbinimo įmonių su kitų Lietuvoje veikiančių įmonių sąlygomis įdarbinant trečiųjų šalių piliečius, siekiant, kad visi užsieniečiai, dirbantys Lietuvoje, mokėtų mokesčius Lietuvoje bei jų darbo sąlygos galėtų būti prižiūrimos Lietuvos institucijų, ir teikiame šią informaciją.

Siūlome nepritarti Pasiūlymui dėl šių priežasčių:

2022 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) pakeitimai^{^[71]}, kurie panaikino nuo 2019 m. kovo 1 d. galiojusį draudimą įdarbinti trečiųjų šalių piliečius pagal laikinojo darbo sutartį, tačiau numatė papildomus saugiklius. Visų pirma, numatytas reikalavimas darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti tokiam trečiosios šalies piliečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros^{^[72]} paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga
(toliau – MMA).

UTPĮ pakeitimais buvo siekiama sudaryti deramas darbo sąlygas laikiniesiems darbuotojams ir prisidėti prie darbo užmokesčio didėjimo tam tikruose sektoriuose, kuriuose Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį, pvz., transporto ir saugojimo, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, statybos, yra mažesnis negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis.

Mūsų nuomone, būtų nepriimtina žengti žingsnį atgal – lengvinti reikalavimus įdarbinant trečiųjų šalių piliečius pagal laikinojo darbo sutartis, ypač kai, pvz., Norvegija aiškiai eina griežtinimo keliu kalbant apie laikinąjį įdarbinimą uždrausdama jį statybos sektoriuje, o Švedija pasisako už neterminuotus darbo santykius kaip tikslą (pristatymai pridedami). Taip pat paminėtina, kad draudimas sudaryti laikinojo darbo sutartį su trečiosios šalies piliečiu galioja kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Bulgarijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Vokietijoje).

Jeigu būtų vienodinamos trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones sąlygos, mažėtų vidutinis darbo užmokestis – didesnė pigios darbo jėgos pasiūla mažintų darbo jėgos kainą, būtų gaunamos mažesnės valstybės, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamos, mažėtų paskatos investuoti į automatizaciją, dėl dempinguojamo darbo užmokesčio didėtų Lietuvos piliečių paskatos emigruoti. Laikinojo įdarbinimo įmonės, įdarbindamos trečiųjų šalių piliečius, pvz., iš Uzbekistano, kur minimali mėnesinė alga yra tik 76 Eur, galėtų rinktis modelį, siūlydamos laikinojo darbo naudotojams šią pigią darbo jėgą, pvz., už 1 500 Eur (kai įprastai tame sektoriuje mokama 2 000 Eur), ir 1 000 Eur galėtų būti mokamas Uzbekistano piliečiui, o 500 Eur liktų laikinojo įdarbinimo įmonei.

Stebimas laikinųjų darbuotojų ir jų vidutinių mėnesinių pajamų augimas, terminuotų darbo sutarčių skaičiaus mažėjimas

	laikinųjų darbuotojų, su kuriais sudarytos:		laikinųjų darbuotojų, su kuriais sudarytos:
	neterminuotos laikinojo darbo sutartys	vidutinės mėnesio pajamos	terminuotos laikinojo darbo sutartys	vidutinės mėnesio pajamos
2022-05	3992	1301,81 Eur	6780	797,63 Eur
2023-05	5450	1342,76 Eur	5711	857,53 Eur

Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) įpareigota stiprinti laikinojo įdarbinimo įmonių kontrolę tiek dėl naujų šioms įmonėms taikomų kriterijų, tiek dėl įsigaliojusių saugiklių dėl darbo laiko ir darbo užmokesčio reikalavimų, kai pagal laikinojo darbo sutartis įdarbinami trečiųjų šalių piliečiai. 2023 m. rugsėjo mėn. VDI vykdė rizikingiausių 50 laikinojo įdarbinimo įmonių patikrinimus. Buvo tikrinama, kaip įmonės laikosi UTPĮ 44 str. 1 d. 2 p. nuostatų: ar trečiųjų šalių piliečiams yra nustatyta visa darbo laiko norma; ar trečiųjų šalių piliečiams mokamas mėnesinis darbo užmokestis, ne mažesnis negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnis negu MMA; ar laikinojo įdarbinimo įmonėje įdarbinti trečiųjų šalių piliečiai turi galiojančius sprendimus dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Šių patikrinimų preliminarūs rezultatai turėtų būti skelbiami 2023 m. spalio mėn. antroje pusėje.

Kartu informuojame, kad Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) duomenimis, 2023 m. antrąjį pusmetį stebimas išduodamų sprendimų dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams
(toliau – sprendimas dėl darbo atitikties) augimas užsieniečiams, kurie ketina dirbti laikinojo įdarbinimo įmonėse. Užimtumo tarnyba 2023 m. išdavė užsieniečiams iš viso 2684 sprendimus dėl darbo atitikties, iš kurių 883 (33 proc.) išduoti įdarbinti laikinojo įdarbinimo įmonėse.

	Sprendimai dėl darbo atitikties užsieniečiams, kurie ketina dirbti laikinojo įdarbinimo įmonėse
2023 m. I pusmetis	265 (daugiausiai tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams),
2023/07/01 – 2023/09/25	618 (didžioji dalis tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams, plataus profilio statybininkams).

Atkreiptinas dėmesys, kad ženkliai auga sprendimų dėl darbo atitikties išdavimas Bangladešo piliečiams. Iš viso per 2023 m. išduota 250 sprendimų dėl darbo atitikties Bangladešo piliečiams, iš kurių - 232 išduoti įdarbinti laikinojo įdarbinimo įmonėse.

	Sprendimai dėl darbo atitikties Bangladešo piliečiams, kurie ketina dirbti laikinojo įdarbinimo įmonėse
2023 m. I pusmetis	3
2023/07/01 – 2023/09/25	229

2023 m. (07/01 – 09/25) sprendimai dėl darbo atitikties užsieniečiams, kurie ketina dirbti laikinojo įdarbinimo įmonėse (pagal pilietybę)

Kirgizijos Respublikos	83
Kazachstano Respublikos	57
Tadžikistano Respublikos	11
Uzbekistano Respublikos	167
Azerbaidžano Respublikos	2
Baltarusijos Respublikos	56
Bangladešo	229
Gruzijos	3
Indijos	2
Indonezijos	1
Makedonijos	2
Moldovos Respublikos	2
Rusijos	3
IŠ VISO	618

2023 m. (07/01 – 09/25) sprendimai dėl darbo atitikties Bangladešo piliečiams pagal profesijas

Profesija	Sprendimų skaičius	Laikinojo įdarbinimo įmonė
Plataus profilio statybininkas	49	MB Bionas
Virėjas	44	MB Raseinių turgus
Virėjas	45	MB Tinata
Plataus profilio statybininkas	46	UAB Primeco
Programinio valdymo staklių operatorius	43	UAB Maksi
Plataus profilio statybininkas	2	UAB Maksi
IŠ VISO	229

Bangladešo, Indijos piliečių domėjimasis galimybe dirbti Lietuvoje pastebimas ir per elektroninius paklausimus tiesiogiai Užimtumo tarnybai, kurių pastaruoju metu buvo pateikta apie 400.

Įvertinta.

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo nariai J. Džiugelis, K. Starkevičius, L. Mogenienė ir kt. 2023-07-19	8	1 N2		Argumentai: 2022 m. priimtos Lietuvos Respublikos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – UTPĮ) pataisos (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymas, 2022 m. birželio 30 d. Nr. XIV-1277), įsigaliojusios 2022 08 01 atvėrė galimybes Lietuvoje įregistruotoms laikinojo įdarbinimo įmonėms įdarbinti ir trečiųjų šalių piliečius, tačiau priėmus minėtus pakeitimus buvo apribotos Lietuvoje įregistruotų tokio pobūdžio įmonių veiklos sąlygos išskiriant jas iš visų kitų, nors remiantis duomenimis šis veiklos sektorius nėra nei daugiau rizikingas, nei jame nustatoma nelegalaus darbo ar panašių sunkių darbo santykių pažeidimų. Apribojimai veiklai bei trečiųjų šalių piliečių įdarbinimui galioja tik Lietuvos Respublikoje registruotoms bei veikiančioms laikinojo įdarbinimo įmonėms, todėl kitų Europos Sąjungos šalių laikinojo įdarbinimo įmonės naudojasi šia spraga ir siunčia darbuotojus (manoma, kad jų kiekis gali siekti iki 10 000 asmenų) dirbti į Lietuvą apeidamos Lietuvos priežiūros institucijas bei jų nustatytus reikalavimus, joms negalioja UTPĮ nustatyti apribojimai. Tokiu atveju nuo komandiruotų darbuotojų darbo užmokesčio mokami pajamų, socialinio bei sveikatos draudimo mokesčiai sumokami kitose šalyse ir Lietuvos biudžetas praranda daug įplaukų – per metus tai sudaro iki 50 mln. EUR negautų biudžeto pajamų. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, jog komandiruoti į Lietuvą užsienio piliečiai mūsų šalyje nepatenka į Valstybinės darbo inspekcijos vykdomos ūkio subjektų priežiūros ratą, kadangi tarp laikinųjų užsienio darbuotojų ir laikinojo darbo naudotojo nėra darbo santykių, nes darbdavys yra užsienio juridinis asmuo. Pasiūlymu siekiama panaikinti diskriminacines nuostatas, taikomas tik laikinojo įdarbinimo įmonėms ir suvienodinti veiklos sąlygas Lietuvos laikinojo įdarbinimo įmonių su kitų Lietuvoje veikiančių įmonių sąlygomis įdarbinant užsienio piliečius iš trečiųjų šalių. Tuo siekiama, kad visi užsieniečiai, dirbantys Lietuvoje, mokėtų mokesčius Lietuvoje bei jų darbo sąlygos galėtų būti prižiūrimos Lietuvos institucijų. Pasiūlymas: Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 44, 62, 62¹ straipsnius panaikinant diskriminacines nuostatas bei užtikrinant, kad laikinuoju įdarbinimu galės užsiimti tik įmonės įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sąrašą (tai yra atitinka kriterijus). Siūlome įstatymo projekto 8 straipsnį patikslinti, papildyti nauja 2 dalimi ir jį išdėstyti taip: „8 straipsnis. 44 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 44 straipsnio 1 dalies 2 punktoą ~~a papunktį~~ ir jį išdėstyti taip: „2) atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį~~. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties~~; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.“ 2. Pakeisti 44 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto b ir c papunkčiuose nurodytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu nepraėjus 10 metų nuo studijų ar mokymosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. ~~Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.~~“ 1.	Pritarti.	Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 1, susilaikė – 1.
2.	Seimo nariai J. Džiugelis, K. Starkevičius, L. Mogenienė ir kt. 2023-07-19	10	N1, N3		Argumentai: tie patys, kaip prie 1 pasiūlymo. Pasiūlymas: papildyti įstatymo projekto 10 straipsnį naujomis 1 ir 3 dalimi, patikslinti 2 dalį ir jį išdėstyti taip: „10 straipsnis. 62 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 62 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytu pagrindu, gali pakeisti darbdavį šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu darbdavys, įsipareigojęs užsienietį įdarbinti, nėra keičiamas, toks užsienietis gali dirbti pas kitą darbdavį. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą bei dirbantiems pagal laikinojo darbo sutartį.“ 2. Pakeisti 62 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis už tokį patį darbą pas tą patį darbdavį (arba pas laikinojo darbo naudotoją laikinojo įdarbinimo atveju) dirbančio Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečio ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio, o jeigu tokio darbuotojo nėra, užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis už Valstybės duomenų agentūros paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį. Jeigu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį yra didesnis negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, taikomas reikalavimas mokėti darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį.“ 3. Pakeisti 62 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Užsienietis negali dirbti pagal laikinojo darbo sutartį tik įmonėje, kuri įrašyta į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. ~~taip, kaip ji apibrėžiama Darbo kodekse,~~ ~~išskyrus atvejus, kai užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu~~.“	Pritarti.	Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 1, susilaikė – 1.
3.	Seimo nariai J. Džiugelis, K. Starkevičius, L. Mogenienė ir kt. 2023-07-19	N11			Argumentai: tie patys, kaip prie 1 pasiūlymo. Pasiūlymas: papildyti įstatymo projektą nauju 11 straipsniu ir jį išdėstyti taip: „11 straipsnis. 62¹ straipsnio pakeitimas Pakeisti 62¹ straipsnio 1 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „3) užsienietis ketina dirbti pagal darbo sutartį, kuri gali būti sudaryta tik tiesiogiai su darbdaviu (Lietuvos Respublikoje įsteigtu juridiniu asmeniu arba fiziniu asmeniu, kuris yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas) ar laikinojo įdarbinimo įmone;“ Atitinkamai patikslinti po to einančių 12- 42 straipsnių numeraciją.	Pritarti.	Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 1, susilaikė – 1.
4.	Seimo nariai J. Džiugelis, K. Starkevičius, L. Mogenienė ir kt. 2023-07-19				Argumentai: tie patys, kaip prie 1 pasiūlymo Pasiūlymas: patikslinti Įstatymo projekto pavadinimą, papildant įrašytu keičiamu Įstatymo 62¹straipsniu ir pavadinimą išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL UŽSIENIEČIŲ TEISINĖS PADĖTIES“ NR. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 28, 32, 44, 58, 62, 62^1,67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 103¹, 104, 105², 105³, 105⁴, 106¹, 108, 113, 114, 115, 115¹, 118, 123, 125, 140⁸, 140¹⁸, 140¹⁹, 140²¹, 140²⁸ STRAIPSNIŲ IR priedo PAKEITIMO IR 140¹⁶ STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS ĮSTATYMAS“	Pritarti.	Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 1, susilaikė – 1.
5.	Seimo nariai T.V. Raskevičius; J. Razma; T. Tomilinas; V. Bakas; J.Sabatauskas; A.Sysas ir kt. 2023-09-22	6 (7)	2N		Argumentai: Šiuo metu prieglobsčio gavėjai, įgyvendindami savo teisę į šeimos susijungimą, susiduria su sisteminėmis problemomis. Galiojantis teisinis reguliavimas formaliai leidžia prieglobsčio gavėjo šeimos nariams pasinaudoti šeimos susijungimo galimybe, tačiau tai įgyvendinama pasitelkus atskirus teisinius instrumentus (Šengeno viza, leidimas laikinai gyventi, nacionalinė viza), kurių nė vienas nėra skirtas konkrečiai šiam tikslui įgyvendinti bei kurie nėra tarpusavyje apjungti į vientisą algoritmą. Nuo karo ar persekiojimo bėgantiems žmonėms atvykus į juos priėmusią šalį susijungimas su kitoje šalyje likusiais šeimos nariais dažniausiai yra pirmo svarbumo dalykas. Šeimos susijungimas tokiais atvejais dažnai laikomas reabilitacijos ir integracijos būtinąja sąlyga. Visgi, prieglobsčio gavėjų istorijos iliustruoja, kad įgyvendinami savo teisę į šeimos susijungimą, prieglobstį Lietuvoje gavę užsieniečiai susiduria su sisteminėmis problemomis. Nors tam tikrais individualiais atvejais ad hoc būdu randama išeičių, kiti žmonės lieka įstrigę nežinioje. „Šeimos susijungimas“ Lietuvoje yra nelengvai pasiekiamas rezultatas, o ne aiškiai apibrėžtas ir nuoseklus procesas, prasidedantis nuo prieglobsčio asmeniui suteikimo (bei, atitinkamai, teisės į šeimos susijungimą įgijimo) ir besitęsiantis iki to momento, kai jo šeimos nariai faktiškai atvyksta į Lietuvą ir joje apsigyvena. Atsižvelgiant į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pateiktas pastabas ir pasiūlymus dėl teisės į šeimos susijungimą praktinio įgyvendinimo prieglobsčio suteikimo sistemos kontekste,[1] siūloma papildyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 (toliau – ir Įstatymas) 28 straipsnį, siekiant jį suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais ir tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos standartais teisės į šeimos susijungimą užtikrinimo srityje. Pasiūlymu siekiama pašalinti kliūtis, su kuriomis susiduria kai kurie prieglobstį Lietuvoje gavę užsieniečiai, siekdami pasinaudoti Įstatymo 43 straipsnyje įtvirtinta teise į šeimos susijungimą. Pažymėtina, kad kai kurie prieglobstį gavusių užsieniečių šeimos nariai negali atvykti į šalis, kuriose veikia išorės paslaugų teikėjo biurai dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, kelionės dokumento neturėjimas arba šalyje vykstantis ginkluotas konfliktas). Siūloma papildyti Įstatymo 28 straipsnį, suteikiant galimybę užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis, pačiam pateikti Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi jo šeimos nariui (-iams) šeimos susijungimo pagrindu. Siūlomas reglamentavimas atitinka 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 5 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad prašymą leisti atvykti bei gyventi atitinkamos valstybės narės kompetentingoms institucijoms gali pateikti ne tik šeimos nariai, bet ir pats valstybėje narėje gyvenantis užsienietis. Pažymėtina, kad tokia tvarka Lietuvoje galiojo ir iki 2019 m. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas š. m. balandžio 18 d. priimtu sprendimu byloje Nr. C‑1/23 PPU išaiškino, kad valstybės narės negali reikalauti, kad asmens, pripažinto pabėgėliu, šeimos nariai, pageidaujantys pateikti prašymą leisti atvykti į šalį ir gyventi joje siekiant šeimos susijungimo, asmeniškai atvyktų į valstybės narės diplomatinę ar konsulinę atstovybę, kai jiems atvykti į tą atstovybę yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga. Suteikus galimybę užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis, pateikti Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą gyventi jo šeimos nariui, būtų iš dalies išspręsta problema, kuomet Lietuvoje gyvenančio prieglobstį gavusio užsieniečio šeimos nariai neturi fizinės galimybės patys kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo tikslu išdavimo ir dėl to šeimos išskyrimas užsitęsia arba jos susijungimas tampa neįmanomas. Pasiūlymas: „6 straipsnis. 28 straipsnio pakeitimas 2. Papildyti 28 straipsnį 2¹ dalimi ir ją išdėstyti taip: „2¹. Nedarant poveikio šio straipsnio 2 daliai, užsienietis, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, gali pateikti Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu savo šeimos nario, kuris atvyksta šeimos susijungimo tikslu, vardu.““	Spręsti pagrindiniame Užsienio reikalų komitete.
6.	Seimo nariai T.V. Raskevičius; J. Razma; T. Tomilinas; V. Bakas; J.Sabatauskas; A.Sysas ir kt. 2023-09-22	6N			Argumentai: Atsižvelgiant į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pateiktas pastabas ir pasiūlymus dėl teisės į šeimos susijungimą praktinio įgyvendinimo prieglobsčio suteikimo sistemos kontekste (žr. argumentaciją aukščiau), siūloma tikslinti Įstatymo 26 straipsnio 3 dalį, siekiant jį suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais ir tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos standartais teisės į šeimos susijungimą užtikrinimo srityje. Remiantis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, teise susijungti su šeima norintys pasinaudoti užsieniečiai privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kad turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje ir turi sveikatos draudimą, galiojantį užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu. Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, šis reikalavimas netaikomas, jeigu užsienietis dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu kreipiasi per 3 mėnesius nuo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo užsieniečiui, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atvykimas į Lietuvą gali tapti sudėtingu ir ilgai trunkančiu procesu, neretais atvejais per 3 mėnesius nuo prieglobsčio asmeniui suteikimo jo šeimos nariams atvykti į Lietuvą ir kreiptis dėl leidimo gyventi lengvatinėmis sąlygomis nepavyksta. Papildomai pažymėtina, kad byloje Nr. C‑380/17 Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad nacionalinėje teisėje turi būti numatyta galimybė netaikyti prašymo leisti atvykti ir gyventi pripažinto pabėgėlio šeimos nariams pateikimo termino, kai tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti objektyviai pateisinamas vėlavimas pateikti šį prašymą. Prieglobsčio gavėjams ir jų šeimos nariams Lietuvoje yra teikiama valstybės parama integracijai, t. y. tam tikrą laiką valstybė faktiškai prisideda prie tokių asmenų išlaikymo. Integracijos metu, įvertinus prieglobsčio gavėjo (ir jo šeimos narių) poreikius, taikomos socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, psichologinės ir kitokios pagalbos bei įgalinimo priemonės, padedančios jiems integruotis. Integracijos proceso metu asmenims padedama spręsti apgyvendinimo klausimus, skiriama išmoka įsikurti, mokamos mėnesinės pašalpos. Integruojami asmenys įsiregistruoja ir dalyvauja Užimtumo tarnybos organizuojamose paramos mokymuisi priemonėse bei tuo pagrindu laikomi apdraustaisiais valstybės lėšomis. Tokiu būdu, bendro reikalavimo prieglobsčio gavėjo šeimos nariams turėti pakankamai asmeninių pragyvenimo lėšų, gyvenamąją patalpą bei sveikatos draudimą, galiojantį užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, nustatymas ne tik ignoruoja išskirtinę situaciją asmenų, privestų palikti kilmės šalį ir tik pradedančių integruotis Lietuvoje, tačiau taip pat yra savaime nesuderinamas su garantijomis, kurias tokiems asmenims numato Lietuvoje veikianti integracijos sistema. Šioje situacijoje, prieglobsčio gavėjo šeimos nariui gavus leidimą gyventi, valstybė teikia jam paramą, įskaitant finansinę, padeda rasti būstą, įsidarbinti. Tačiau tam, kad toks šeimos narys gautų leidimą gyventi, jis faktiškai pirma turi įrodyti, kad tokio pobūdžio paramos jam nereikia. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projektą nauju 6 straipsniu ir jį išdėstyti taip: „6 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas Pakeisti 26 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje arba laikinoji apsauga, taip pat užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, šeimos nariams, kurie kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo ~~šeimos susijungimo atveju pagrindu~~ šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu per 3 12 ~~mėnesius~~ mėnesių nuo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pasibaigus nurodytam terminui, šioje dalyje numatyta išimtis gali būti taikoma, jeigu nustatoma, kad užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, šeimos nariai dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo anksčiau.““	Pritarti iš dalies.	Šiuo metu prieglobsčio gavėjų integracija susideda iš kelių etapų: integracija Pabėgėlių priėmimo centre (laikotarpis – iki 3, kartais 6 mėnesių) bei tolesnė integracija savivaldybėse (laikotarpis – iki 12 mėnesių, o pažeidžiamų asmenų – iki 36 mėnesių). Atsižvelgiant į tai, kad prieglobstį gavęs asmuo turi gebėti savarankiškai gyventi po integracijos laikotarpio, Seimo nariai pagrįstai siūlo nustatyti ilgesnį terminą – 12 mėnesių. Pažymėtina, kad įvairias tyrimais yra įrodyta, jog išsiskyrimas su šeima neigiamai veikia žmogaus galimybę sėkmingai dalyvauti integracijos procese. Atkreipiame dėmesį, kad praktikoje 3 mėnesių laikotarpis taikomas ne tik pateikti prašymą dėl šeimos susijungimo, bet jis turi būti ir priimtas. Leidimų laikinai gyventi išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 18 punkte yra nurodyta, kad užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose nurodytais pagrindais gali užpildyti per MIGRIS (...) ir užsienietis (vyresnis nei 18 metų), pas kurį atvykstama šeimos susijungimo pagrindu. Tačiau, leidime gyventi turi būti fiksuojami užsieniečio biometriniai duomenys (tarp jų ir pirštų atspaudai, kurie registruojami naudojant specialią biometrinių duomenų registravimo ir perdavimo įrangą), o procedūra, kuri atliekama išduodant leidimą gyventi, turi užtikrinti, kad tinkamai ir patikimai nustatyta asmens tapatybė, leidime įrašomi asmens duomenys (įskaitant biometrinius) yra būtent to asmens. Vadinasi, išduoti leidimą gyventi galima tik atlikus visą procedūrą, kurios už užsienietį kitas asmuo atlikti negali. Kadangi Migracijos departamento pasirinktas išorės paslaugų teikėjas yra ne visose šalyse (sakykim, Afrikos žemyne yra tik dvejose šalyse), prieglobsčio gavėjo, užpildžiusio Lietuvoje per MIGRIS sistemą prašymą dėl šeimos susijungimo, šeimos nariams gali iškilti sunkumų dėl objektyvių priežasčių jį pasiekti ir per trumpą laiką atlikti visas leidimui gauti reikalingas procedūras. Dėl šių priežasčių siūlome iš dalies pritarti (atsisakyti siūlomo paskutinio sakinio) Seimo narių pasiūlymui: „6 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas Pakeisti 26 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje arba laikinoji apsauga, taip pat užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, šeimos nariams, kurie kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo ~~šeimos susijungimo atveju pagrindu~~ šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu per 3 12 mėnesius nuo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.“
7.	Seimo nariai T.V. Raskevičius; J. Razma; T. Tomilinas; V. Bakas; J.Sabatauskas; A.Sysas ir kt. 2023-09-22				Argumentai: Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus pasiūlymus, siūloma pakoreguoti įstatymo projekto pavadinimą. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto pavadinimą ir išdėstyti jį taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL UŽSIENIEČIŲ TEISINĖS PADĖTIES“ NR. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 26, 28, 32, 44, 58, 62, 67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 103(1), 104, 105(2), 105(3), 105(4), 106(1), 108, 113, 114, 115, 115(1), 118, 123, 125, 140(8), 140(18), 140(19), 140(21), 140(28) STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO IR 140(16) STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS ĮSTATYMO PROJEKTAS”	Spręsti pagrindiniame Užsienio reikalų komitete.
8,	Seimo narys Justas Džiugelis 2023-10-26	1	6		Argumentai: Įstatymo projektu yra siekiama konsoliduoti migrantų priėmimo sąlygų užtikrinimo funkcijas vienoje institucijoje, tam, kad būtų galima efektyviausiai nukreipti finansinius, žmogiškuosius ir infrastruktūros išteklius į priėmimo poreikių nustatymą bei tenkinimą. Tuo tikslu numatoma suteikti įgaliojimus Vyriausybei paskirti priėmimą užtikrinančią įstaigą ir nustatyti užsieniečių laikino apgyvendinimo vietas, įgalioti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrą sureguliuoti priėmimą užtikrinančios įstaigos ir užsieniečių laikino apgyvendinimo vietų veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad priėmimą užtikrinanti įstaiga, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) nuostatomis turi teisę teikti materialines, socialines, apgyvendinimo ir kitas priėmimo sąlygas užtikrinančias paslaugas ne tik prieglobsčio prašytojams, bet ir kitiems UTPĮ numatytiems užsieniečiams, siūlytina patikslinti šios įstaigos sąvoką, numatant, kad ši įstaiga paslaugas turi teisę teikti ir leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu turintiems užsieniečiams. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojams, kurie būna apgyvendinti laikino apgyvendinimo vietoje, suteikiamas leidimas gyventi ne tarptautinės apsaugos pagrindu, o, pavyzdžiui, dėl humanitarinių priežasčių arba vadovaujantis negrąžinimo principu, užsieniečiai ne visada gali greitai išsikelti iš laikino apgyvendinimo vietos, nes greitai nesusiranda darbo ir būsto. Tais atvejais, kai laikino apgyvendinimo vietose yra laisvų vietų, siūlytina leisti tik ką gavusiems leidimus laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu turintiems užsieniečiams iki tol, kol susiras darbą ir būstą, mokant už gyvenimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka, tokiu būdu kartu taupant valstybės biudžeto lėšas už neapgyvendintų laikino apgyvendinimo vietų išlaikymą. Pasiūlymas: Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma patikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas 6. Papildyti 2 straipsnį nauja 23¹ dalimi: „23¹. Priėmimą užtikrinanti įstaiga – Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskirta biudžetinė įstaiga, teikianti socialines, apgyvendinimo ir kitas priėmimo sąlygas užtikrinančias paslaugas prieglobsčio prašytojams, užsieniečiams, kuriems suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, jų šeimos nariams šeimos susijungimo atvejais, nelydimiems nepilnamečiams užsieniečiams, užsieniečiams, esantiems ar buvusiems su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų aukomis, užsieniečiams, kuriems išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, užsieniečiams, kol bus priimtas sprendimas dėl jų grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba kol sprendimas dėl jų grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bus įgyvendintas, užsieniečiams, perkeltiems į Lietuvos Respublikos teritoriją Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu. Priėmimą užtikrinančios įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.“	Pritarti
9.	Seimo narys Justas Džiugelis 2023-10-26	2	N4		Argumentai: Vadovaujantis UTPĮ 71 straipsnio 5 dalies nuostatomis, prieglobsčio prašytojo teisėms įgyvendinti gali būti naudojamos ne tik Lietuvos Respublikos valstybės lėšos, bet taip pat ir tarptautinių organizacijų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsteigtų humanitarinės pagalbos fondų, nevyriausybinių organizacijų lėšos tiek, kiek prieglobsčio prašytojas jų negali garantuoti deklaruotinomis lėšomis ir turtu. Atsižvelgiant į UTPĮ nustatytą principą, kad visų pirma, prieglobsčio prašytojų teisių įgyvendinimui turėtų būti naudojamos prieglobsčių prašytojų turimos lėšos, o tik jų nesant - valstybės biudžeto lėšos, siūlytina Įstatymo projektą patikslinti, atitinkamai numatant analogišką principą ir dėl kitų užsieniečių, turinčių teisę gyventi priėmimą užtikrinančios įstaigos administruojamose laikinojo apgyvendinimo vietose. Be to, tais atvejais, kai dėl UTPĮ nustatytų priežasčių asmenys negali būti išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos ar grąžinami į užsienio valstybę ir jie nėra sulaikyti, turėtų būti numatyta galimybė juos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais, tvarka ir sąlygomis laikinai apgyvendinti laikino apgyvendinimo vietose, jei jose yra laisvų vietų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad leidimą laikinai gyventi kartais gauna prieglobsčio prašytojai, kuriems nesuteikiamas tarptautinės apsaugos statusas (UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 p.). Pavyzdžiui, gavę leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių, užsieniečiai negauna valstybės paramos integracijai ir piniginės socialinės paramos, o greitai susirasti darbą, generuojantį pragyvenimą užtikrinančias pajamas jiems trukdo kalbos barjeras ir (arba) sveikatos problemos. Būsto paieškas apsunkina visuomenės nenoras nuomoti gyvenamųjų patalpų užsieniečiams. Dėl išvardintų priežasčių užsieniečiams sunku vos tik gavus leidimą gyventi Lietuvoje susirasti savarankiškai nuomojamą būstą ir tuoj pat išvykti iš laikino apgyvendinimo vietos. Tokiais atvejais siūlytina, kad jie galėtų pasilikti laikino apgyvendinimo vietose (jeigu būtų jose vietų) iki tol, kol susiras darbą ir (arba) būstą bei socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka mokėti už gyvenimą jose. Pasiūlymas: papildyti Įstatymo projekto 2 straipsnį 4 dalimi: „4. Papildyti 3 straipsnį 6 dalimi: „6. Užsieniečiams, negalintiems išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negalintiems grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 130¹ straipsnyje nurodytų aplinkybių, užsieniečiams, kurių negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, užsieniečiams, kurių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų aplinkybių, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais, tvarka ir sąlygomis gali būti leista laikinai apsigyvendinti laikino apgyvendinimo vietose, jeigu jose yra laisvų vietų. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos šios teisės įgyvendinimui naudojamos tiek, kiek šioje dalyje nurodytas užsienietis jos negali įgyvendinti savo turimomis lėšomis. Tvarką, reglamentuojančią šioje dalyje nurodytos teisės įgyvendinimą užsieniečio lėšomis, nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.“	Pritarti
10.	Seimo narys J. Džiugelis 2023-10-26	12	8, 9		UTPĮ 71 straipsnio 5 dalies nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo teisėms įgyvendinti gali būti naudojamos ne tik Lietuvos Respublikos valstybės lėšos, bet taip pat ir tarptautinių organizacijų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsteigtų humanitarinės pagalbos fondų, nevyriausybinių organizacijų lėšos tiek, kiek prieglobsčio prašytojas jų negali garantuoti deklaruotinomis lėšomis ir turtu. UTPĮ 71 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad paaiškėjus, kad prieglobsčio prašytojas turėjo lėšų apmokėti už šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytų teisių įgyvendinimą ir naudojosi šiomis teisėmis nemokamai ir (arba) turėjo lėšų ir gavo šio straipsnio 3 dalyje nurodytą piniginę pašalpą, taip pat paaiškėjus, kad prieglobsčio prašytojo finansinė būklė pagerėjo, arba jis, deklaruodamas lėšas, pateikė klaidinančią informaciją arba nedeklaravo gautų lėšų, jis privalo padengti valstybės turėtas išlaidas. Siūlytina patikslinti reglamentavimą ir nustatyti, kad visų pirma, kai prieglobsčio prašytojas turi lėšų, jis turėtų pareigą apmokėti už 71 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose numatytų teisių įgyvendinimą, įskaitant ir gyvenimo laikino pagyvendinimo vietoje išlaidas. Tokia pareiga prieglobsčio prašytojui būtų taikoma tol, kol jo finansinė padėtis tai leistų. Taip pat patikslinamos nuostatos, kai paaiškėja, kad prieglobsčio prašytojas turėjo lėšų apmokėti už nurodytų teisių įgyvendinimą (įskaitant ir gyvenimo laikino apgyvendinimo vietoje išlaidas). Tvarką, reglamentuojančią nurodytų teisių įgyvendinimą prieglobsčio prašytojo lėšomis, valstybės išlaidų apskaičiavimą ir patirtų išlaidų atlyginimą, nustatytų socialinės apsaugos ir darbo ministras. Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 12 straipsnio 8 ir 9 dalis ir jas išdėstyti taip: 8. Pakeisti 71 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Šio straipsnio 1 – 22¹ dalyse nustatytoms prieglobsčio prašytojų teisėms įgyvendinti ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytai piniginei pašalpai mokėti skiriamos Lietuvos Respublikos valstybės lėšos, taip pat gali būti naudojamos tarptautinių organizacijų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsteigtų humanitarinės pagalbos fondų, nevyriausybinių organizacijų lėšos tiek, kiek prieglobsčio prašytojas jų negali garantuoti deklaruotinomis lėšomis ir turtu. Lietuvos Respublikos valstybės lėšos šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytoms teisėms įgyvendinti, įskaitant gyvenimą laikinojo apgyvendinimo vietoje, ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytai piniginei pašalpai mokėti naudojamos tiek, kiek prieglobsčio prašytojas jų negali įgyvendinti savo turimomis lėšomis, ir tiek, kiek jos neįgyvendinamos tarptautinių organizacijų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsteigtų humanitarinės pagalbos fondų, nevyriausybinių organizacijų lėšomis.“ „9. Pakeisti 71 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Paaiškėjus, kad prieglobsčio prašytojas turėjo lėšų apmokėti už šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytų teisių įgyvendinimą, įskaitant gyvenimo laikinojo apgyvendinimo vietoje išlaidas, ir naudojosi šiomis teisėmis nemokamai ir (arba) turėjo lėšų ir gavo šio straipsnio 3 dalyje nurodytą piniginę pašalpą, taip pat paaiškėjus, kad prieglobsčio prašytojo finansinė būklė pagerėjo, arba jis, deklaruodamas lėšas, pateikė klaidinančią informaciją arba nedeklaravo gautų lėšų, jis privalo visiškai arba iš dalies ~~padengti~~ atlyginti valstybės ~~turėtas~~ patirtas išlaidas. Tvarką, reglamentuojančią šioje dalyje nurodytų teisių įgyvendinimą prieglobsčio prašytojo lėšomis, valstybės išlaidų apskaičiavimą ir ~~turėtų~~ patirtų išlaidų ~~padengimą~~ atlyginimą, nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.“	Pritarti
11.	Seimo narys J. Džiugelis 2023-10-26	26	N2		Argumentai: Atsižvelgiant į tai, kad pasibaigus Lietuvos valstybės paramos integracijos laikotarpiui ar paramą nutraukus, visgi, išimtinais atvejais, (pavyzdžiui, perdavus Lietuvoje prieglobstį gavusius asmenis su vaikais pagal Dublino procedūrą iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių, nuomotojui staiga atsisakius nuomoti būstą, o kito iškarto nepavykus susirasti ir pan.) išlieka poreikis užsieniečiams, gavusiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, gyventi priėmimą užtikrinančios įstaigos administruojamose laikino apgyvendinimo vietose dėl objektyvių priežasčių, siūlytina numatyti galimybę tokiems užsieniečiams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais, tvarka ir sąlygomis laikinai gyventi laikino apgyvendinimo vietoje, (jeigu būtų vietų) iki tol, kol susiras darbą ir (arba) būstą bei socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka mokėti už gyvenimą joje. Pasiūlymas: papildyti Įstatymo projekto 26 straipsnį nauja 2 dalimi: „26 straipsnis. 108 straipsnio pakeitimas 2. Papildyti 108 straipsnį 7 dalimi: „7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais, tvarka ir sąlygomis šio straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytiems užsieniečiams, pasibaigus jų Lietuvos valstybės paramos integracijai laikotarpiui ar šios paramos teikimą nutraukus, gali būti leista laikinai apsigyvendinti laikino apgyvendinimo vietoje.“	Pritarti
12.	Seimo narys J. Džiugelis 2023-10-26	43	1,3		Argumentai: Atsižvelgiant į Įstatymo projekte siūlomą teisinį reguliavimą, kuriuo bus sukurtos teisinės prielaidos Vyriausybei paskirti vieną įstaigą, atsakingą už visų užsieniečių, kurių priėmimo poreikius privaloma užtikrinti pagal UTPĮ (įskaitant sulaikytus užsieniečius), materialinių priėmimo sąlygų užtikrinimą, yra būtinas pakankamas terminas šiam pokyčiui įgyvendinti, kadangi būtina pakeisti atitinkamus teisės aktus, perskirstyti institucijų funkcijas. Siūlytina nustatyti ilgesnį terminą Įstatymo įsigaliojimui. Pasiūlymas: Įstatymo projekto 43 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „1. Šis įstatymas, išskyrus šio Įstatymo 1 straipsnio 2, 3, 4, 8 ir 9 dalis, 3, 5, 6, 8 – 10 straipsnius, 12 straipsnio 4, 7 ir 8 dalis, 14 straipsnio 2 dalį, 15 – 25, 28, 31, 33, 36, 38 – 41 straipsnius ir šio straipsnio 2, 3 ir 7 dalis, įsigalioja 2024 5 m. ~~liepos~~ sausio 1 d.“ Įstatymo projekto 43 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip: „3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, socialinės apsaugos ir darbo ministras, vidaus reikalų ministras ir sveikatos apsaugos ministras iki 2024 m. ~~birželio~~ gruodžio 301 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“	Pritarti
13.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-10-27	2 (3)	1 (5)		Argumentai: Sulaikytiems užsieniečiams, kurie nėra prieglobsčio prašytojai, galiojančiame reguliavime nėra įtvirtinta teisė susitikti su tarptautinių ir nacionalinių organizacijų atstovais. Pažymėtina, kad teisė sulaikytiems užsieniečiams susitikti su tarptautinių ir nacionalinių organizacijų atstovais yra įtvirtinta Grąžinimo direktyvos 16 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kad atitinkamoms kompetentingoms nacionalinėms, tarptautinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms bei įstaigoms suteikiama galimybė apsilankyti sulaikymo centruose, kuriuose laikomi sulaikyti trečiųjų šalių piliečiai. Todėl siūloma LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 3 straipsnio 5 dalį papildyti nuostata, įtvirtinančia užsieniečio, kuriam taikomi judėjimo laisvės apribojimai, teisę susitikti su nacionalinėmis, tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis bei įstaigomis. Pasiūlymas: „2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas. 1. Papildyti 3 straipsnio 5 dalį 1¹ punktu ir jį išdėstyti taip: 1¹) susisiekti su Lietuvos Respublikos nevyriausybinių ar tarptautinių organizacijų atstovais;“	Pritarti.	Balsavimo rezultatai: už – 5, prieš – 2, susilaikė – 2.
14.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-10-27	2 (3) N 31 (116) N 38 (140²⁰)	1 (5) (1) (1)	(2)	Argumentai: Projektu siūloma pakeisti UTPĮ 3 straipsnio 5 dalies 2 punktą, numatant, kad užsienietis turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu. Pastebėtina, kad šiuo atveju valstybės garantuojama teisinė pagalba užsieniečiui užtikrinama tik pirmos instancijos teisme, tačiau ji nėra prieinama, kai užsieniečiai nori skųsti sulaikymą ar alternatyvią sulaikymui priemonę aukštesnės instancijos teismui Teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą garantuoja Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnis, kurio trečioje dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas. Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę j veiksmingą teisingumą. Grąžinimo direktyvos 13 straipsnyje yra įtvirtintos trečiųjų šalių piliečių teisių gynimo priemonės sprendimų, susijusių su grąžinimu, klausimais. Kaip išaiškinta „Grąžinimo vadovo“ 14 punkte „Sulaikymas“, Grąžinimo direktyvos 13 straipsnyje įtvirtintos teisės turi būti užtikrintos ir priimant sprendimus sulaikyti.^{^[73]} Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2022 m. pradžioje, susidūręs su apeliaciniais skundais, kuriuos parengė užsieniečiai, nesutinkantys su pirmos instancijos sprendimais dėl alternatyvios sulaikymui priemonės apgyvendinti užsienietį Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (toliau – VSAT) nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje skyrimo, nustatė, kad jie neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalyje apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, konstatavo, kad, siekiant efektyvaus teisminio teisių gynimo, užsieniečiui reikalinga valstybės garantuojama teisinė pagalba ir įpareigojo VSAT Kybartų užsieniečių registracijos centrą užsieniečiui užtikrinti profesionalią teisinę pagalbą.^{^[74]} Kartu atkreiptinas dėmesys, kad LVAT, išnagrinėjęs šias bylas, kai užsieniečiams buvo užtikrinta teisinė pagalba, nutarė, kad alternatyvi sulaikymui priemonė nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, nebuvo tinkama ir proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti alternatyvios priemonės tikslą ir pakeitė pirmos instancijos teismo sprendimus, skirdamas alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.^{^[75]} Siekiant išvengti situacijų, kai užsieniečiui yra taikomi neproporcingi judėjimo laisvės apribojimai, o jis neturi galimybės jų skųsti vien dėl to, kad jam nėra prieinama teisinė pagalba, siūloma pakeisti UTPĮ 3 straipsnio 5 dalies 2 punktą, numatant, kad užsienietis turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba ne tik teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu, bet ir teikiant apeliacinį skundą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, taip pat atitinkamai pakeisti UTPĮ 116 straipsnio 1 dalį ir 140²⁰ straipsnio 1 dalį. Pasiūlymas: „2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas. 1. Pakeisti 3 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu, teikiant apeliacinį skundą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo.“ Pasiūlymas: ,,31 straipsnis. 116 straipsnio 1 dalies pakeitimas. Pakeisti 116 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: 116 straipsnis. Kreipimasis į teismą su teikimu sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę 1. Jeigu yra šio Įstatymo nustatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, su teikimu sulaikyti užsienietį ilgiau negu 48 valandoms arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje vietą kreipiasi Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas per 48 valandas nuo užsieniečio sulaikymo momento. Užsieniečio dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu, taip pat teikiant apeliacinį skundą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo jis turi teisę į Lietuvos valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.“ Pasiūlymas: ,,38 straipsnis. 140²⁰ straipsnio 1 dalies pakeitimas. Pakeisti 140²⁰ straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: 140²⁰ straipsnis. Kreipimasis į teismą su teikimu sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę 1. Jeigu yra šio Įstatymo nustatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, su teikimu sulaikyti užsienietį ilgiau negu 48 valandoms arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo vietą arba į kitą artimiausią užsieniečio buvimo vietai apylinkės teismą kreipiasi Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas per 48 valandas nuo užsieniečio sulaikymo momento. Užsieniečio dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu, taip pat teikiant apeliacinį skundą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo jis turi teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.“	Spręsti pagrindiniame Užsienio reikalų komitete.
15.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-10-27	12 (71)	1 (1)	(1)	Argumentai: Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatytas apribojimas, kuriuo remiantis materialinėmis priėmimo sąlygomis negali naudotis prieglobsčio prašytojai, kurie gyvena savo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Tokio pobūdžio apribojimas, tikėtina, grindžiamas prielaida, jog savarankiškai gyvenantys prieglobsčio prašytojai turi pakankamai finansinių lėšų bei jiems nėra reikalinga valstybės parama. Tačiau NVO bendravimo su prieglobsčio prašytojais praktika rodo, kad tokia prielaida neretai yra klaidinga. Didžiąją dalį savarankiškai gyvenančių prieglobsčio prašytojų šiuo metu sudaro pabėgėliai iš Baltarusijos, kurių dauguma atvyksta neturėdami santaupų bei gyvena palaikomi nevyriausybinių organizacijų ir diasporos. Atsižvelgus į tai, kad tokiems žmonėms taip pat yra būtina valstybės parama, siūlome atsisakyti minėto ribojimo. Pažymėtina, kad Projekte atsisakoma analogiško apribojimo Įstatymo 71 straipsnio 2¹ ir 3 dalyse. Pakeisti 71 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: Pasiūlymas: ,,12 straipsnis. 71 straipsnio pakeitimas. ,,1. Pakeisti 71 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: 1) gyvendamas laikino apgyvendinimo vietoje (sulaikytas prieglobsčio prašytojas – Valstybės sienos apsaugos tarnyboje) arba jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis;“	Pritarti.
16.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-10-27	12 (71)	4 (1)	(10)	Argumentai: Remiantis Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu, prieglobsčio prašytojai turi teisę dirbti, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prašymo suteikti prieglobstį. Projektu siūloma papildyti šią nuostata, numatant, kad, be teisės dirbti, prieglobsčio prašytojai tokiais atvejais įgyja teisę imtis savarankiško užimtumo veiklos, tačiau 6 mėnesių terminą keisti nesiūloma. Siekiant skatinti prieglobsčio prašytojų savarankiškumą ir fasilituoti išankstinę integraciją, siūlome sutrumpinti šiuo metu numatytą 6 mėnesių terminą nustatant, kad teisę dirbti prieglobsčio prašytojai įgyja jau po 3 mėnesių (pažymėtina, kad 2021 m. ir Latvijos Respublika sutrumpino analogišką 6 mėnesių terminą iki 3 mėnesių). Siekiant išvengti galimų piktnaudžiavimų prieglobsčio procedūra, siūlome įvesti keletą papildomų sąlygų, apribojant prieglobsčio prašytojų, kuriems būtų taikomas palankesnis 3 mėnesių terminas, ratą. Visų pirma, siūlome nustatyti, kad sutrumpintas 3 mėnesių terminas būtų taikomas tik savo pasirinktoje vietoje gyvenantiems prieglobsčio prašytojams, t. y. asmenims, kurie nėra valstybės aprūpinami gyvenamuoju plotu (bei maistu, kaip, pavyzdžiui, Užsieniečių registracijos centro gyventojai), tokiu būdu dar labiau skatinant jų savarankiškumą ir išankstinę integraciją. Tikėtina, kad dar prieglobsčio procedūros metu pradėjęs dirbti asmuo daug efektyviau integruosis, ir tai padėtų sutaupyti valstybės lėšų tiek prieglobsčio prašytojų išlaikymui, tiek paramai prieglobstį gavusių asmenų integracijai. Kartu pažymėtina, kad šiuo metu didžiąją dalį savo pasirinktoje vietoje gyvenančių asmenų sudaro prieglobsčio prašytojai iš Baltarusijos, kurie, remiantis Migracijos departamento teikiama statistika, taip pat yra didžiausia prieglobstį gaunančių asmenų grupė Lietuvoje. Vertinant šių metų sausio-rugsėjo statistinius duomenis, pastebėtina, kad didžioji dalis prieglobsčio prašytojų iš Baltarusijos prieglobstį Lietuvoje gauna (pabėgėlio statusas suteiktas 288 asmenims, atsisakyta suteikti prieglobstį – vos 35 asmenims). Tokiu būdu, turimi duomenys nepagrindžia prielaidos, kad būtent šiai grupei priskirtini asmenys piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, t. y. kreipiasi prieglobsčio, nesant apsaugos poreikiui. Nemaža dalis tokių asmenų teisę dirbti bet kuriuo atveju įgyja net ir po 6 mėnesių, nes, remiantis paties Migracijos departamento skelbiama informacija, skirta išskirtinai Baltarusijos piliečiams^{^[76]}, „faktiškai“ prieglobsčio prašymo nagrinėjimas gali užtrukti ilgiau nei 6 mėnesius. Pastebėtina, kad nevyriausybinių organizacijų duomenimis, jau dabar dalis prieglobsčio prašytojų iš Baltarusijos prieglobsčio procedūros metu dirba nelegaliai. Papildomai siūlome numatyti apribojimą – nustatyti, kad sutrumpintas 3 mėnesių terminas būtų taikomas tik tiems prieglobsčio prašytojams, kurių prašymai suteikti prieglobstį nagrinėjami iš esmės, tokiu būdu neįtraukiant asmenų, kurie, pvz., Dublino reglamento pagrindu turi būti perduodami kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jų prašymų nagrinėjimą. Kadangi itin mažai tikėtina, kad tokiems asmenims bus suteiktas prieglobstis Lietuvoje, skatinti jų išankstinę integraciją nėra tikslinga. Galiausiai, atsižvelgus į kitų Europos Sąjungos valstybių (pavyzdžiui, Suomijos, Švedijos) praktiką, siūlome nustatyti, kad sutrumpintas 3 mėnesių terminas būtų taikomas tik tiems prieglobsčio prašytojams, kurių asmens tapatybė buvo patvirtinta jų kilmės valstybės išduotais dokumentais (požymis, kuris jau šiuo metu nurodomas prieglobsčio prašytojams išduodamuose užsieniečio registracijos pažymėjimuose). Tokiu būdu būtų ne tik kontroliuojama piktnaudžiavimo rizika, bet kartu prieglobsčio prašytojai būtų skatinami neslėpti turimų dokumentų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, siūloma pakeisti LR Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Pasiūlymas: ,,4. Pakeisti 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir jį išdėstyti taip: 10) dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės;. Šis terminas trumpinamas iki 3 mėnesių, jeigu prieglobsčio prašytojo asmens tapatybė yra patvirtinta, jo prašymas suteikti prieglobstį yra nagrinėjamas iš esmės ir jis gyvena savo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje;“	Pritarti.
17.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-10-27	9 (58)		(14)	Argumentai: Siekiant suvienodinti užsieniečių, įgijusių teisę dirbti pagal Įstatymą, padėtį bei palengvinti jų įsitraukimą į darbo rinką, siūloma papildyti Įstatymo 58 straipsnio 14 punktą, numatant, kad nuo pareigos gauti Užimtumo tarnybos išduodamą leidimą dirbti atleidžiami ne tik tie užsieniečiai, kurie įgijo teisę dirbti pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punktą, bet taip pat tie, kurie analogišką teisę įgijo pagal Įstatymo 140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punktą (t. y. užsieniečiai, turintys teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos). Reikalavimas asmenims, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, tačiau turi teisę dirbti, įsigyti leidimą dirbti yra perteklinis. Pasiūlymas: Pakeisti 58 straipsnio 14 punktą ir jį išdėstyti taip: „14) jis yra įgijęs šio Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte, ~~arba~~ šio Įstatymo 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punkte arba 140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą teisę;“.	Pritarti.
18.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-12-04	31			Argumentai: UTPĮ 118 straipsnio 1¹ dalyje nustatyta, kad, jeigu dėl teisinių ar kitų objektyvių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, institucija, kurios žinioje yra sulaikytas užsienietis, privalo kreiptis į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo vietą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs užsieniečio ar institucijos, kurios žinioje yra sulaikytas užsienietis, prašymą pakartotinai svarstyti sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo priėmimo dienos pakartotinai svarsto sprendimą sulaikyti užsienietį ir priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti galioti sprendimą sulaikyti užsienietį; 2) pakeisti sprendimą sulaikyti užsienietį; 3) panaikinti sprendimą sulaikyti užsienietį. Taigi, nors ir Įstatymo 119 straipsnyje nustatyta, kad remiantis įsigaliojusiu teismo sprendimu panaikinti sprendimą sulaikyti užsienietį, užsienietis paleidžiamas iš sulaikymo vietos nedelsiant, tačiau atitinkamai institucijai nustačius, jog užsieniečio išsiuntimo perspektyvos nėra, teismas sprendimą dėl sulaikymo panaikinimo gali priimti per 10 dienų, o tai Šengeno vertintojų nuomone (pateikta Lietuvos vertinimo dėl Šengeno acquis taikymo 2023 metų ataskaitos projekte) neatitinka 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Grąžinimo direktyva) 15 straipsnio 4 dalies, kuri numato, kad paaiškėjus, jog dėl teisinių ar kitokių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės užsienietį išsiųsti, sulaikymas tampa nebepateisinamas ir atitinkamas asmuo nedelsiant paleidžiamas. Pažymėtina, kad UTPĮ numatytas teisinis reguliavimas kreiptis į teismą su teikimu sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę savo esme labai panašus į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 123 straipsnyje nustatytą suėmimo skyrimo tvarką. BPK 139 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu ikiteisminio tyrimo metu išnyksta suėmimo, intensyvios priežiūros, namų arešto ar įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu pagrindai ar šioms kardomosioms priemonėms taikyti reikalingos sąlygos, prokuroras privalo nedelsdamas priimti nutarimą paleisti į laisvę suimtą įtariamąjį arba panaikinti jam taikomą kardomąją priemonę. Tokio nutarimo nuorašas yra siunčiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, paskyrusiam suėmimą ar kitą kardomąją priemonę ar pratęsusiam jos terminą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus Nacionalinės teismų administracijos nuomonę, siūloma atsisakyti UTPĮ 118 straipsnio 1¹dalyje įtvirtinto mechanizmo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) privalomo kreipimosi į teismą, numatant galimybę VSAT priimti sprendimą paleisti užsienietį iš sulaikymo. Pasiūlymas: patikslinti Įstatymo projekto 31 straipsnį: ,,31 straipsnis. 118 straipsnio pakeitimas Pakeisti 118 straipsnį ir jį išdėstyti taip: 118 straipsnis. Sprendimo sulaikyti užsienietį pakartotinis svarstymas 1. Išnykus užsieniečio sulaikymo pagrindams, užsienietis turi teisę, o Valstybės sienos apsaugos tarnyba nedelsdama privalo kreiptis į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo vietą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį., išskyrus, kai užsienietis iš sulaikymo vietos paleidžiamas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu. Jeigu užsienietis, kuris yra sulaikytas šio Įstatymo 113 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais pagrindais, pateikia prašymą suteikti prieglobstį, Valstybės sienos apsaugos tarnyba nedelsdama privalo kreiptis į apylinkės teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti prieglobsčio prašytoją. 2. Jeigu dėl teisinių ar kitų objektyvių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ~~privalo~~ ~~kreiptis į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo vietą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį~~ nedelsiant priima sprendimą paleisti užsienietį iš sulaikymo vietos ir apie tai informuoja sprendimą sulaikyti užsienietį priėmusį teismą. 3. Teismas, gavęs užsieniečio ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos prašymą pakartotinai svarstyti sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo priėmimo dienos pakartotinai svarsto sprendimą sulaikyti užsienietį ir priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti galioti sprendimą sulaikyti užsienietį; 2) pakeisti sprendimą sulaikyti užsienietį; 3) panaikinti sprendimą sulaikyti užsienietį. 4. Šio straipsnio 3 dalyje išvardyti apylinkės teismo sprendimai įsigalioja nuo jų priėmimo dienos. 5. Teismo sprendimas gali būti skundžiamas šio Įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.“	Spręsti pagrindiniame Užsienio reikalų komitete.
19.	Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius 2023-12-04	30			Argumentai: Pagal siūlomus Įstatymo projekto 115¹ straipsnio pakeitimus užsieniečių sulaikymo VSAT sąlygas ir tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Todėl už sulaikymą ir toliau bus atsakinga VSAT, veikianti prie Vidaus reikalų ministerijos. Tačiau Įstatymo projekte nenurodoma, kuri institucija bus atsakinga už sulaikytų prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų, įskaitant maistą, drabužius, psichosocialines paslaugas ir sveikatos priežiūrą, užtikrinimą. Atsižvelgiant į bendrą reformos tikslą ir numatytas Priėmimo agentūros pareigas, būtų svarbu įtvirtinti, kad Priėmimo agentūra dalyvaus užtikrinant VSAT sulaikytų prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygas, todėl atitinkamai siūloma patikslinti įstatymo projekto 115¹ straipsnį. Pasiūlymas: ,,30 straipsnis. 115¹ straipsnio pakeitimas Pakeisti 115¹ straipsnį ir jį išdėstyti taip: „115¹ straipsnis. Sulaikytų užsieniečių laikymas arba užsieniečių, kuriems skirta alternatyvi sulaikymui priemonė, apgyvendinimas 1. Užsieniečių, sulaikytų ilgiau kaip 48 valandoms~~, laikymo~~ ir laikomų Valstybės sienos apsaugos tarnyboje laikymo sąlygas ir tvarką nustato vidaus reikalų ministras, o priėmimo sąlygų, kurias sulaikytiems užsieniečiams užtikrina priėmimą užtikrinanti įstaiga, apimtį ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras ir vidaus reikalų ministras. 2. Užsieniečių, kuriems skirta alternatyvi sulaikymui priemonė, apgyvendinimo laikino apgyvendinimo vietoje sąlygas ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.“	Pritarti.

6. Komiteto sprendimas: pritarti pateiktam įstatymo projektui ir siūlyti pagrindiniam Užsienio reikalų komitetui jį tobulinti pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, Lietuvos Raudonojo kryžiaus, Všį „Sienos grupė“, Seimo kontrolierių įstaigos ir Seimo narių pasiūlymus, kuriems Komitetas pritarė.

7. Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 0, susilaikė – 3.

8. Komiteto paskirtas pranešėjas: Justas Džiugelis.

9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta.

Komiteto pirmininkas Justas Džiugelis

Komiteto biuro patarėja Ieva Kuodienė

^{^[1]} 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 32008L0115 - EN - EUR-Lex

^{^[9]} 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A32013L0033

[12] Pakeitimų projekto originalą (lietuvių kalba) galima rasti: https://bit.ly/3YGNtog.

[13] JT Generalinė Asamblėja, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro statutas, 1950 m. gruodžio 14 d., A/RES/428(V), galima rasti: https://www.refworld.org/docid/3ae6b3628.html (toliau – Statutas).

[14] Ten pat, 8 dalies a punktas. Pagal Statuto 8 dalies a punktą UNHCR biuras yra kompetentingas prižiūrėti tarptautines konvencijas dėl pabėgėlių apsaugos. Formuluotė yra atvira ir lanksti ir neapriboja UNHCR priežiūros funkcijos taikymo srities viena ar kita konkrečia tarptautine pabėgėlių konvencija. Todėl UNHCR biuras yra kompetentingas pagal savo Statutą prižiūrėti visas konvencijas, susijusias su pabėgėlių apsauga, UNHCR priežiūros atsakomybę, numatytą 2002 m. spalio mėn., galima rasti: http://www.refworld.org/docid/4fe405ef2.html, 7–8 psl.

[15] JT Generalinė Asamblėja, Konvencija dėl pabėgėlių statuso, 1951 m. liepos 28 d., Jungtinių Tautų sutarčių serija, Nr. 2545, 189 t., galima rasti: http://www.unhcr.org/refworld/docid/3be01b964.html. Pagal 1951 m. Ženevos konvencijos 35 straipsnio 1 dalį „UNHCR privalo prižiūrėti, kaip taikomos Konvencijos nuostatos“.

[16] UNHCR priežiūros atsakomybė taip pat atsispindi ES teisėje, įskaitant bendrąją nuorodą į 1951 m. konvenciją Sutarties dėl ES veikimo 78 straipsnio 1 dalyje.

[17] UNHCR, Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovas ir Tarptautinės apsaugos gairės pagal 1951 m. konvenciją ir 1967 m. protokolą dėl pabėgėlių statuso, 2019 m. balandis, HCR/1P/4/ENG/REV. 4, galima rasti: https://www.refworld.org/docid/5cb474b27.html.

[19] Žr., pavyzdžiui, UNHCR, Pastabos su komentarais dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija); 2015 m. balandis, 41 psl., galima rasti: https://www.refworld.org/docid/5541d4f24.html.

[20] JT Generalinė Asamblėja, ICESCR, 1966 m. gruodžio 16 d., Jungtinės Tautos, Sutarčių serija, 993 t., 11 straipsnio 1 dalis, http://www.refworld.org/docid/3ae6b36c0.html. Taip pat žr. UNGA, 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 25 straipsnį, 217 A (III), www.refworld.org/docid/3ae6b3712c.html; ICCPR, 1966 m. gruodžio 16 d., A/RES/2200, www.refworld.org/docid/3b00f47924.html.

[21] UNHCR, Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro programos Vykdomasis komitetas, Išvada dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo individualių prieglobsčio sistemų kontekste Nr. 93 (LIII) – 2002 m., 2002 m. spalio 8 d., galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/3dafdd344.html; UNHCR, 10 dalių veiksmų planas, 2016 m. atnaujinimas, 4 skyrius: Priėmimo susitarimai, 2016 m. gruodis, galima rasti adresu: https://www.refworld.org/docid/580634ec4.html; UNHCR, UNHCR Pastabos su komentarais dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija); 2015 m. balandis, 41 psl., galima rasti: https://www.refworld.org/docid/5541d4f24.html.

[22] Žr. 2022 m. gegužės 25 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės pareiškimą, galima rasti (lietuvių kalba): https://vrm.lrv.lt/lt/naujienos/migrantu-priemimu-ir-apgyvendinimu-rupinsis-viena-istaiga.

[23] Aiškinamasis raštas Nr. XIVP-2797, 10 psl., 7 past..

[24] UNHCR, UNHCR pastabos dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimų projekto (Nr. XIVP-2385) ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pakeitimų projekto (Nr. XIVP-2383), 2023 m. kovo 20 d., 21 ir 22 punktai, galima rasti: https://www.refworld.org/docid/6419b0ee4.html.

[25] Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai, 2023 m. balandžio 20 d. (Nr. XIV-1889), galima rasti (lietuvių kalba): https://bit.ly/3OTJ7H1.

[26] Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas Nr. KT53-A-N6/2023, 2023 m. birželio 7 d., galima rasti (lietuvių kalba): https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2861/content.

[29] UNHCR, UNHCR teisinės pastabos dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimų ir papildymo (Nr. XIV-506) , 2021 m. liepos 28 d., 10 ir 11 punktai, galima rasti: https://www.refworld.org/docid/610d26971a1.html, taip pat žr. UNHCR, Praktiniai svarstymai dėl sąžiningų ir greitų pasienio procedūrų ir solidarumo Europos Sąjungoje, 2020 m. spalio 15 d., 2-3 psl., galima rasti: https://www.refworld.org/docid/5f8838974.html.

[31] UNHCR, Gairės dėl taikytinų kriterijų ir standartų, susijusių su prieglobsčio prašytojų sulaikymu ir sulaikymo alternatyvomis, 2012 m., Gairė Nr. 7, 47 punkto iii papunktis, galima rasti: https://www.refworld.org/docid/503489533b8.html.

[32] 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija), 2013 m. birželio 29 d., OL L. 180/60 -180/95; 2013 06 29, 2013/32/ES, galima rasti: https://www.refworld.org/docid/51d29b224.html.

[33] Komisija prieš Vengriją (Accueil des demandeurs de protection internationale) C-808/18, ECLI:EU:C:2020:1029, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT), 2020 m. gruodžio 17 d., galima rasti: https://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?num=C-808/18https://www.refworld.org/cases,ECJ,5fdb914e4.html.

[34] UNHCR, Pastabos su komentarais dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija); 2015 m. balandis, 17 psl., galima rasti: https://www.refworld.org/docid/5541d4f24.html.

[35] ESTT, Sujungtos bylos C‑704/20 ir C‑39/21, 2022 m. lapkričio 8 d. teismo sprendimas, 79 ir 80 p., galima rasti: https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A62020CJ0704.

[36] Ten pat, Gairė Nr. 7, 47 punkto iii ir iv papunkčiai.

[37] 2003 m. rugsėjo 22 d. ES Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą, 2003 m. spalio 3 d., OL L. 251/12-251/18; 2003 10 03, 2003/86/EB, galima rasti: https://www.refworld.org/docid/3f8bb4a10.html.

[38] ESTT, Byla C-1/23 PPU, Afrin, 2023 m. balandžio 18 d. teismo sprendimas, galima rasti: https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/ALL/?uri=CELEX:62023CA0001.

[39] UNHCR, UNHCR rekomendacijos dėl lankstaus požiūrio į šeimos susijungimo procedūras Europoje, 2023 m. vasaris, 2 psl., galima rasti: https://www.refworld.org/docid/63f75b3f4.html.

[40] UNHCR, Šeimos kartu: pabėgėlių šeimų susijungimas Europos Sąjungoje, 2019 m. vasaris, 15-16 psl., galima rasti: https://www.unhcr.org/familiestogether/; ir Diskusijų dokumentas, parengtas ekspertų apskritojo stalo diskusijai dėl teisės į šeimos gyvenimą ir šeimos vienovę šeimos susijungimo kontekste, 2017 m. gruodžio 4 d., 61 punktas, galima rasti: https://www.refworld.org/docid/5a902b084.html.

[42] Žr. Markus Peek and Lilian Tsourdi, Asylum Reception Conditions Directive 2013/33/EU, in: Kay Hailbronner and Daniel Thym (eds.), EU Immigration and Asylum Law. Commentary, 2nd edition (C.H. Beck/Hart/Nomos, 2016), p. 1407

[44] Byla M.H. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 31050/22): https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-221952; byla K.A. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 39943/22): https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-221975; byla C.O.C.G. ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 17764/22): https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-221976.

[45] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1289-602/2023 (teisminio proceso Nr. 4-45-3-00280-2022-2, procesinio sprendimo kategorija 8.5): https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=9efa23b3-4c62-4170-89be-b5f107981a34

[46] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1091-822/2022 (teisminio proceso Nr. 4-13-3-00219-2021-8, procesinio sprendimo kategorija 8.5): https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=fc9eef60-ff2b-4377-8c7d-89fae0a00a89

[47] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1804-502/2022 (teisminio proceso Nr. 4-28-3-00042-2022-9, procesinio sprendimo kategorija 8.5): https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=ca86be87-2dc1-4738-a94d-32510546a7f7

[48] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2414-881/2022 (teisminio proceso Nr. 4-39-3-00139-2022-8, procesinio sprendimo kategorija 8.5): https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=40323ea5-cd4a-4e75-85f5-da3deddffb6a

[49] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2595-602/2022 (teisminio proceso Nr. 4-69-3-00280-2022-8, procesinio sprendimo kategorija 8.5): https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=588f5fa1-abb7-4423-add9-d99b4c8aaff4

[50] Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimas byloje Abdolkhani ir Karimnia prieš Turkiją (peticijos Nr. 30471/08), § 127: https://www.refworld.org/cases,ECHR,4ab8a1a42.html

[51] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas byloje FMS ir kt., C/924/19 PPU ir C/925/19 PPU, EU:C:2020:367, rezoliucinės dalies 4 punktas:

https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=226495&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir= &occ=first&part=1&cid=1124

[52] Tam atvejui, jeigu būtų nuspręsta vis dėlto palikti sulaikytuosius užsieniečius Valstybės sienos apsaugos tarnybos žinioje, prie pastabų papildomai teikiame alternatyvias siūlomų pakeitimų formuluotes, atspindinčias šį atskyrimą.

[53] Ministry of the Interior | Lekšlietu Ministrija. (2021, February 18). Turpmāk patvēruma meklētāji varēs ātrāk sākt strādāt algotu darbu [In the future, asylum seekers will be able to take up paid employment more quickly]. https://www.iem.gov.lv/lv/jaunums/turpmak-patveruma-mekletaji-vares-atrak-sakt-stradat-algotu-darbu

[54] 2022 m. organizacijos „Amensty International“ ataskaita, 47 psl. prieiga: https://www.amnesty.org/en/documents/eur53/5735/2022/en/

2021 m. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių Nacionalinės žmogaus teisių institucijos 2021 metų veiklos ataskaita, 101-103 psl., prieiga: https://www.lrski.lt/wp-content/uploads/2022/03/SK_Ataskaita-uz-2021-LT_.pdf

2021 m. organizacijos Lietuvos Raudonasis Kryžius metinė stebėsenos ataskaita, 34-36 psl., prieiga: https://redcross.lt/wp-content/uploads/2022/09/2021_lrc_monitoring_annual_report_.pdf

Organizacijos „Gydytojai be sienų“ pranešimas, prieiga: https://www.msf.org/serious-concerns-migrant-welfare-lithuania-and-latvia-remain-projects-close

^{^[55]} Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1458 „Dėl Konkrečių valstybės rinkliavos dydžių sąrašo ir Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“.

^{^[56]} Plačiau apie tai žr. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, „2022 m. žmogaus teisių stebėsenos ataskaita“, 85-

^{^[58]} Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, „Ataskaita dėl užsieniečių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kybartų užsieniečių registracijos centras“, 2022 m. sausio 24 d., Nr. NKP-2021/1-2, prieinama per: https://www.lrski.lt/wp- content/uploads/2022/01/Final AtaskaitaKybartai 2021.pdf ; Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos organizuota 2022 m. Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusija „Lietuvos atvirumas pabėgėliams: (ne)išmoktos pamokos“, 2022 m. gruodžio 9 d.

^{^[59]} Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimas 2022 m. lapkričio 8 d. sujungtose bylose C- 704/20 ir C-19/21 dėl Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) ir rechtbank Den Haagr zittingsplaats ’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) atitinkamai 2020 m. gruodžio 23 d. ir 2021 m. sausio 26 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2020 m. gruodžio 23 d. ir 2021 m. sausio 26 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose, 79-80 p.

^{^[61]} Komisijos rekomendacija (ES) 2017/2338 dėl bendro „Grąžinimo vadovo“ valstybių narių kompetentingoms institucijoms, vykdančioms su grąžinimu susijusias užduotis.

^{^[62]} Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ketvirtosios kolegijos sprendimas 2018 m. rugsėjo 26 d. byloje Nr. C-175/17 A" prieš Belastingdienst/Toeslagen, p. 37-39.

^{^[63]} LVAT 2022 m. kovo 18 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1807-442/2022, Nr. A-1804-502/2022, Nr. A-1803- 968/2022, Nr. A-1805-756/2022.

^{^[64]} LVAT 2022 m. kovo 31 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1807-442/2022, Nr. A-1804-502/2022, Nr. A-1803- 968/2022, Nr. A-1805-756/2022.

^{^[65]} EŽTT 2022 m. kovo 22 d. sprendimas byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 55978/20).

^{^[66]} Pavyzdžiui, Seimo kontrolieriaus 2022 m. sausio 24 d. ataskaita Nr. NKP-2021/1-4, prieinama per: https://www.lrski.lt/wp-content/uploads/2022/01/Final AtaskaitaKybartai 2021.pdf, Seimo kontrolieriaus 2022 m. liepos 7 d. ataskaita Nr. NK.P-2022/ 1-1, prieinama per https://www.lrski.lt/wp-

content/uploads/2022/07/Ataskaita MURC 2022 FINAL.pdf

^{^[67]} Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai Nr. KT53-A-N6/2023.

^{^[68]} Prieglobsčio procedūrų direktyvos 43 straipsnis.

^{^[69]} Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas sujungtose bylose Nr.

^{^[73]} Komisijos rekomendacija (ES) 2017/2338 dėl bendro „Grąžinimo vadovo“ valstybių narių kompetentingoms institucijoms, vykdančioms su grąžinimu susijusias užduotis.

^{^[74]} LVAT 2022 m. kovo 18 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1807-442/2022, Nr. A-1804-502/2022, Nr. A-1803- 968/2022, Nr. A-1805-756/2022.

^{^[75]} LVAT 2022 m. kovo 31 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1807-442/2022, Nr. A-1804-502/2022, Nr. A-1803- 968/2022, Nr. A-1805-756/2022.