LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

EKONOMIKOS KOMITETAS

 

PAGRINDINIO KOMITETO PAPILDOMA IŠVADA

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO NR. VIII-1099 3, 8, 20, 21, 36, 54, 55, 56, 57 STRAIPSNIŲ, VII SKYRIAUS PAVADINIMO, PRIEDO PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 551 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO

XIVP-2664(2)

  2023-06-07 Nr.108-P-23

 

Vilnius

 

1.      Komiteto posėdyje dalyvavo (nuotoliniu būdu): komiteto pirmininkas K.Starkevičius, komiteto pirmininko pavaduotojas G. Paluckas; komiteto nariai: A. Bagdonas,  V. Fiodorovas,  A. Kupčinskas, D. Labanavičius, L. Mogenienė, Pakarklytė, P. Saudargas, M. Skritulskas. Komiteto biuro: vedėja R. Petkūnienė; patarėjai: D. Šaltmeris, R. Duburaitė, R. Danė, L. Jasiukėnienė, I. Jurkšuvienė, Ž. Klimka; padėjėja Z. Jodkonienė.

Kviestieji asmenys: Ekonomikos ir inovacijų viceministrė I. Valeškaitė, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos: Geresnio reglamentavimo ir verslo priežiūros politikos grupės vadovė I. Valytė, Geresnio reglamentavimo ir verslo priežiūros politikos grupės patarėja D. Griciūtė, Finansų ministerijos atstovė R. Fabijonavičiūtė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja I. Urmonaitė, Konkurencijos politikos grupės vyresnioji patarėja I. Michailovaitė ir Konkurencijos politikos grupės vadovas P. Jacunskij, Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė N. Pankauskienė.

 

 

 

 

 

 

 

2. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados ir kitų ekspertų pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto sprendimas

Argumentai,

pagrindžiantys sprendimą

str.

str. d.

p.

1.

LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-05

11

1

 

 

1. Projekto 11 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 551 straipsnio 1 dalies nuostatos tobulintinos.

1.1. Dėl išieškotojo. Analizuojamos straipsnio dalies pirmajame sakinyje nurodoma, kad pagalbos teikėjas „priima sprendimą, kuriuo pripažįsta tokią pagalbą suteikta neteisėtai ir grąžintina“ ir siūlo pagalbos gavėjui „neteisėtos pagalbos grąžintiną sumą“ savanoriškai sumokėti.   Taigi galima manyti, kad pagalbos teikėjas yra neteisėtos pagalbos grąžintinos sumos išieškotojas, o pagalbos gavėjas neteisėtai gautą valstybės pagalbos sumą turėtų grąžinti, t.y. sumokėti į pagalbos teikėjo sąskaitą. Tačiau analizuojamos dalies antrajame sakinyje siūloma nustatyti, jog Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) turi pradėti neteisėtos pagalbos sumos grąžinimo (išieškojimo) į valstybės biudžetą procesą. Atsižvelgiant į tai, taip pat į Civilinio proceso kodekso 638 straipsnį, pagal kurį „Kai pagal vykdomąjį dokumentą turi būti išieškoma į valstybės biudžetą, valstybei atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija, išskyrus atvejus, kai įstatymuose nustatyti kiti subjektai“ galima manyti, kad pagalbos grąžintinos sumos išieškotojas yra ir pagalbos teikėjas, ir VMI. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Civilinio proceso kodekso 650 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „Pateikdami išieškojimui vykdyti vykdomąjį dokumentą, Valstybinė mokesčių inspekcija <...>, kitos institucijos ir pareigūnai, kurių sprendimų vykdymas civilinio proceso tvarka nustatytas įstatymuose, kartu pateikia antstoliui duomenis, patvirtinančius, kad pateikiamas vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka, taip pat atsako už šių duomenų teisingumą.“ Atsižvelgdami į tai manome, kad toks teisinis reguliavimas, kai tame pačiame išieškojimo procese yra du išieškotojai ir neaiškios jų atsakomybės ribos yra ydingas ir dėl to gali kilti teisės taikymo problemų išieškojimo procese. Siūlytina analizuojamą straipsnį papildyti nauja 1 dalimi ir joje nustatyti bendrą taisyklę, jog neteisėta ir nesuderinama pagalba išieškoma į valstybės biudžetą. Kitos straipsnio dalys atitinkamai pernumeruojamos.

Pritarti.

Pagalbos teikėjas priima sprendimą dėl neteisėtos pagalbos grąžinimo, apie kurį informuoja pagalbos gavėją. Pastarajam suteikiama teisė savanoriškai sugrąžinti neteisėtos pagalbos sumą į valstybės biudžetą (atitinkamai patikslintos Konkurencijos įstatymo 551 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatos, tačiau atsisakyta pasiūlymo dėstyti atskira straipsnio dalimi).

Jei toks savanoriškas sugrąžinimas neteisėtos pagalbos sumų neįvyksta per nustatytus terminus, informacija perduodama VMI, kuri pradeda neteisėtos pagalbos grąžinimo (išieškojimo) į valstybės biudžetą procesą. Kai išieškojimas perduodamas antstoliui Civilinio proceso kodekso 638 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka valstybei atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija ir ji turi visas išieškotojo turimas teises ir pareigas pagal CPK 639 straipsnį. CPK 638 straipsnio 2 dalis šiuo atveju taikoma dėl to, kad valstybės pagalbos išieškojimas vykdomas į valstybės biudžetą.

Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu.

2

LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-05

11

2

 

 

1.2. Dėl pagalbos gavėjo teisių. Pagal projektą, pagalbos gavėjui siūloma sumokėti neteisėtos pagalbos grąžintiną sumą per 5 darbo dienas. Tačiau projekte nėra siūloma nustatyti jokių pagalbos gavėjo teisių. Pastebėtina, kad analizuojamu atveju pagalba būtų neteisėta ne dėl pagalbos gavėjo, bet dėl pagalbos teikėjo, kuris pažeidė teisės aktų reikalavimus, kaltės. Pagalbos gavėjas turėtų atsakyti už tai, kad jis buvo nepakankamai rūpestingas ir atidus, nes nepatikrino, ar pagalbos teikėjas teikia teisėtą pagalbą. Pastebėtina ir tai, kad ne kiekvienas pagalbos gavėjas pats, be specialisto pagalbos, pajėgtų nustatyti, jog pagalbos teikėjo siūloma pagalba yra neteisėta. Be to, atsižvelgiant į tai, kad neteisėtos pagalbos išieškojimo atveju taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų, pagalbos gavėjas iki pagalbos teikėjui priimant sprendimą dėl neteisėtos pagalbos grąžinimo jau gali būti panaudojęs gautą pagalbą įrangai įsigyti, pastatams pastatyti ir pan. ir gali neturėti savo sąskaitoje reikiamos grąžintinos sumos, o pasiskolinti atitinkamą sumą banke per 5 darbo dienas vargu ar būtų įmanoma. Įstatymo projektas nenustato pagalbos gavėjo teisės prašyti pagalbos gavėją ar VMI suteikti papildomą terminą neteisėtos pagalbos grąžintinai sumai sumokėti arba išdėstyti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog neteisėtos pagalbos grąžinimui negali būti taikomos Mokesčių administravimo įstatyme nustatytos taisyklės dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, nes valstybės pagalbos suteikimo ir neteisėtos pagalbos grąžinimo teisiniai santykiai nėra mokestiniai teisiniai santykiai. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, taip pat į kituose įstatymuose nustatytas pagalbos gavėjo teises, inter alia teisę skųsti neteisėtus valstybės ir savivaldybių institucijų sprendimus teismui ir reikalauti atlyginti žalą,  atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, kaip tai nustatyta Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, ir į tai, kad valstybė ir savivaldybė turi atlyginti žalą dėl jos institucijų priimtų neteisėtų sprendimų, nepaisant jos darbuotojų kaltės, manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis dėl pagalbos gavėjo ir VMI teisių susitarti atidėti neteisėtos pagalbos grąžintinos sumos sumokėjimo terminą atidėti arba išdėstyti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas, jeigu pagalbos gavėjas apskųstų pagalbos teikėjo sprendimą, ir antstolis, kuriam būtų perduotas vykdyti pagalbos teikėjo sprendimas, esant įstatymuose nustatytoms sąlygoms, gali sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą (pagalbos teikėjo sprendimą grąžinti neteisėtą pagalbą). Taigi, tinkamai nesureguliavus taikios neteisėtos pagalbos grąžinimo procedūros ir pagalbos gavėjui nesuteikus protingo neteisėtos pagalbos grąžinimo termino, projekto aiškinamajame rašte nurodytas tikslas – išieškoti neteisėtą pagalbą ne ilgiau nei per 4 mėnesius, vargu ar bus pasiektas.

Pritarti iš dalies

Neteisėtos pagalbos išieškojimas, kaip nurodoma Komisijos pranešimo dėl neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimo (OL 2019 C 247, p. 1) 16 ir 26 punktuose, yra ne sankcija jos gavėjui, bet priemonė pašalinti konkurencijos iškraipymą[1].

Pagal Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisykles paramos gavėjas neįgyja teisėtų lūkesčių į jam išmokėtos paramos sumą, nors tik vėliau nustatoma, kad valstybės parama buvo suteikta neteisėtai ar yra nesuderinama su ES vidaus rinka. Jis (pagalbos gavėjas) privalo tokią sumą grąžinti, o valstybė privalo neteisėtą ir nesuderinamą su ES vidaus rinka pagalbą išsiieškoti.

2021 m. liepos 30 d. Europos Komisijos komunikate (2021/C 305/01) „Komisijos pranešimas apie nacionalinių teismų atliekamą valstybės pagalbos taisyklių užtikrinimą“ nurodyta, kad kartais neteisėtos pagalbos gavėjai bando reikalauti iš valstybės atlyginti žalą, kai jiems buvo liepta grąžinti pagalbą. Paprastai šie pagalbos gavėjai pateikia argumentus dėl įtariamo jų teisėtų lūkesčių pažeidimo. Nepaisant to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad neteisėtai suteikta priemonė negalėjo sukelti teisėtų lūkesčių pagalbos gavėjui, o šis turėtų gebėti nustatyti, ar buvo laikomasi teisingos pagalbos suteikimo procedūros[2]. Todėl jo teiginys turėtų būti atmestas.

Įstatymo nuostatos papildytos nuoroda, kad neteisėtos ar nesuderinamos pagalbos gavėjas būtų iš anksto informuotas apie tai, kad tokią pagalbą gali būti reikalaujama sugrąžinti ir ji būtų išieškoma ne ginčo tvarka, jei vėliau išaiškėtų, kad buvo neteisėta ar nesuderinama su ES vidaus rinka. Atitinkamai ir ruošiamuose valstybės pagalbos priemonių projektuose turi būti nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis (įskaitant ir numatytus reikalavimus) paruoštas pagalbos priemonės projektas, numatantis paramos teikimą.

Paminėtini ir Europos Komisijos pranešimo dėl neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimo (2019/C 247/01)[3] bei Komisijos pranešimo apie nacionalinių teismų atliekamą valstybės pagalbos taisyklių vykdymo užtikrinimą (2021/C 305/01)[4] išaiškinimai, kuriais turi vadovautis nacionaliniai teismai, kai vyksta neteisėtos pagalbos išieškojimo procesas.

Kartu paminėtina, kad Įstatymo projekte numatyta, kad Vyriausybė patvirtins pagalbos grąžinimo procedūros aprašą, užtikrinantį Įstatymo projekto tikslą – išieškoti neteisėtą pagalbą ne ilgiau nei per 4 mėnesius. Taip pat projekte pailgintas terminas pagalbos gavėjo savanoriškam neteisėtos ar nesuderinamos su ES rinka pagalbos grąžinimui nuo 5 d.d. iki 10 d.d. Tai iš esmės nepakeis bendro 4 mėnesių termino, bet bus realiau pagalbos gavėjui gauti paskolą ar pan.

Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu.

 

3

LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-05

11

 

 

 

1.3. Dėl Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytų terminų. Neaišku, kokie Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyti terminai pradėti neteisėtos pagalbos sumos grąžinimo (išieškojimo) į valstybės biudžetą procesą turimi omenyje. Pastebėtina, kad pagal 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (kodifikuota redakcija), 16 straipsnio 3 dalį, pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Taigi procesiniai terminai turi būti nustatyti nacionalinėje teisėje. Jeigu turimas omenyje šiame reglamente nurodytas 10 metų senaties terminas, kuriam pasibaigus nebūtų galima reikalauti pagalbos išieškojimo, tai šis terminas turėtų būti taikomas priimant pagalbos teikėjo sprendimą dėl neteisėtos pagalbos. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus.

Nepritarti.

Senaties terminas, nustatytas Reglamente (ES) 2015/1589 17 straipsnyje yra tiesioginio taikymo norma, kurios nereikia perkelti į nacionalinę teisę ar atskirai įgyvendinti kažkokiu nacionaliniu teisės aktu. Šiuo Įstatymo projektu yra įgyvendinama valstybės pareiga užtikrinti Reglamente (ES) 2015/1589 16 straipsnio 3 dalies nuostatos įgyvendinimą, kad pagalba būtų išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Pagalbos išieškojimo „nedelsiant“ terminas ES lygmeniu suprantamas kaip paprastai ne ilgesnis terminas kaip 4 mėnesiai, kuris yra įtvirtintas Komisijos pranešime dėl neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimo (OL 2019 C 247, p. 1). Jame nurodyta: “72. Komisija savo sprendime dėl pagalbos susigrąžinimo atitinkamai valstybei narei nustato du terminus, per kuriuos valstybė narė turi: i) pateikti tikslią informaciją apie planuojamas priemones ir jau įgyvendinamas priemones sprendimui dėl pagalbos susigrąžinimo įvykdyti (paprastai per 2 mėnesius nuo jo įteikimo dienos) ir ii) įvykdyti pareigą susigrąžinti pagalbą (paprastai per 4 mėnesius nuo jo įteikimo dienos (93)). Visų pirma, paprastai reikalaujama, kad per pirmąjį terminą valstybė narė pateiktų išsamią informaciją apie pagalbos gavėjų tapatybę, jeigu pagalbos gavėjai nenurodyti sprendime dėl pagalbos susigrąžinimo, ir nurodytų susigrąžintiną sumą bei nacionalinę procedūrą, taikytiną vykdant sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo.”

Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu.

4

LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-06-05

11

4

 

 

2. Projekto 11 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 551 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos, atsižvelgiant į šios išvados 1 punkte išdėstytas pastabas, atitinkamai tobulintinos.

Pritarti.

Įstatymo projektas  patikslintas  (žr. paaiškinimą prie išvados 1 punkte išdėstytų argumentų).

Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu.

 

 

 

Komiteto pirmininkas                                                                                                                                                 Kazys Starkevičius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komiteto biuro patarėjas Darius Šaltmeris 


[1] Iš Komisijos pranešimo dėl neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimo (OL 2019 C 247, p. 1):

“26. Valstybės pagalbos susigrąžinimas yra ne bauda, bet veikiau loginis jos pripažinimo neteisėta padarinys, ir negali priklausyti nuo formos, kuria pagalba suteikta. Todėl negali būti laikoma nei kad susigrąžinimas yra neproporcingas SESV tikslams, susijusiems su valstybės pagalba, nei kad dėl jo atitinkama valstybė narė nepagrįstai praturtėja, nes taip tik užtikrinamas sumos, kuri pagalbos gavėjui neturėjo būti išmokėta, grąžinimas.”

„16. Pagalbos susigrąžinimo tikslas yra atkurti padėtį, kuri vidaus rinkoje buvo iki išmokant pagalbą. Iš tikrųjų, sugrąžindamas neteisėtą pagalbą jos gavėjas netenka jam suteikto pranašumo prieš konkurentus. Siekiant pašalinti bet kokį pranašumą, susijusį su neteisėta pagalba, taip pat turi būti reikalaujama sumokėti palūkanas nuo neteisėtai suteiktos pagalbos sumos (toliau – pagalbos susigrąžinimo palūkanos). Sumokėdamas pagalbos susigrąžinimo palūkanas pagalbos gavėjas netenka finansinio pranašumo, kurį jis dėl nemokamai gautos konkrečios pagalbos turėjo nuo pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos sugrąžinimo dienos.”

 

[2] 2019 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Eesti Pagar, C-349/17, ECLI:EU:C:2019:172, 98 punktas; 2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vodafone Magyarország, C-148/04, ECLI:EU:C:2005:774, 104 punktas; 2015 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Deutsche Lufthansa, C-672/13, ECLI:EU:C:2015:185, 77 punktas.

[3] 37. Be to, Europos Sąjungos teisės viršenybės ir veiksmingumo principai reiškia, kad valstybės narės ir pagalbos gavėjai negali remtis teisinio tikrumo principu, siekdami apriboti pagalbos susigrąžinimą tais atvejais, kai galima nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės kolizija. Europos Sąjungos teisė yra viršesnė, o nacionalinės taisyklės turi būti netaikomos arba turi būti aiškinamos taip, kad būtų išsaugotas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas.

38. Kelių valstybių narių teisėje nustatyta, kad, Komisijai priėmus sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo, pagalbos priemonės nacionalinis teisinis pagrindas tampa niekinis nuo jo priėmimo dienos. Vadovaujantis veiksmingumo principu, nė viena tokia nacionalinės teisės nuostata negali daryti poveikio Komisijos sprendimo teisėtumui ir pareigai susigrąžinti pagalbą. Pagalbos susigrąžinimas negali priklausyti nuo nacionalinėje teisėje nustatytų neveikimo pareigos neįvykdymo padarinių.

46. Kalbant konkrečiai apie neteisėtą pagalbą, res judicata principo įgyvendinimo taisykles kiekviena valstybė narė savo teisės sistemoje nustato vadovaudamasi procesinės autonomijos principu, tačiau jos negali būti tokios, kad galutinis nacionalinio teismo sprendimas taptų kliūtimi kilti būtiniems neveikimo pareigos pažeidimo padariniams arba kad dėl tų taisyklių nacionaliniai teismai arba institucijos negalėtų sudaryti sąlygų kilti tokiems padariniams.

[4] (36) Išimtiniai Komisijos įgaliojimai vertinti valstybės pagalbos suderinamumą gali riboti nacionalinių teismų kompetenciją taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnio 3 dalį (žr. 4.1 skirsnį). Tai pasakytina apie sprendimus pradėti procedūrą, kurie, kol bus įvertintas priemonės suderinamumas, turi tam tikrų teisinių pasekmių nacionalinių teismų nagrinėjamoms byloms (žr. 4.1.3 skirsnį).

(37) Ankstesni galutiniai Komisijos sprendimai yra privalomi nacionaliniams teismams ir nacionaliniai teismai turi vadovautis Komisijos vertinimu dėl pagalbos buvimo. Priešingai, jei nacionalinis teismas priima sprendimą Komisijai dar nepriėmus sprendimo, šis teismo sprendimas, net jei yra įgijęs res judicata galią, negali užkirsti kelio Komisijai tam tikru metu pasinaudoti išimtine kompetencija, kuri jai suteikta pagal SESV (žr. 2.2.3 skirsnį).

(45) Nacionaliniai teismai susilaikyti nuo sprendimų, kurie prieštarauja Komisijos sprendimui, ir todėl turi laikytis Komisijos įvertinimo dėl valstybės pagalbos buvimo. Nacionaliniai teismai taip pat nėra kompetentingi pripažinti Komisijos sprendimus negaliojančiais. Ši kompetencija suteikiama tik Sąjungos teismams pagal SESV 263 straipsnį.

(46) Jei nacionaliniam teismui kyla abejonių dėl Komisijos sprendimo aiškinimo ar pagrįstumo, tas teismas gali paprašyti Komisijos paaiškinimo (žr. 5.1 skirsnį) arba, atsižvelgiant į aplinkybes, gali arba turi pateikti klausimą Teisingumo Teismui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pagal SESV 267 straipsnį.