[Adresatas]

LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA

Biudžetinė įstaiga, A. Jakšto g. 6, LT-01105 Vilnius,

tel. 8 706 63 335, el. p. [email protected]

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188659948

Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai

El. p. [email protected]

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai

El. p. info@am.lt

Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai

El. p. info@vert.lt

ANTIKORUPCINIO VERTINIMO IŠVADA

DĖL karšto vandens tiekimo ir atsiskaitymo už jį būdų teisinio reglamentavimo

2020 m. liepos 7 d. Nr. 4-01-5263

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, atliko šių teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių karšto vandens tiekimo būdo parinkimo ir su tuo susijusių karšto vandens kainų nustatymą:

1) Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 (toliau – Šilumos ūkio įstatymas),

2) Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 (toliau – Geriamojo vandens įstatymas),

3) Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – Taisyklės),

4) Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 (toliau – Karšto vandens kainų nustatymo metodika),

5) Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. O3-92 (toliau – Geriamojo vandens kainų nustatymo metodika),

antikorupcinį vertinimą.

Vertinimas atliktas atsižvelgiant į nuolat gaunamą informaciją apie nepakankamai aiškų ir vartotojus diskriminuojantį teisinį reglamentavimą, taikomą daugiabučių namų, kuriuose įrengti šilumos punktai, butų savininkams pasirinkus karšto vandens tiekimo būdą, kai geriamas vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo, o šiluma – iš šilumos tiekėjo.

Atlikdami antikorupcinį vertinimą taip pat susipažinome su teismų priimtais sprendimais[1] nagrinėjant ginčus dėl minėtos situacijos teisinio reglamentavimo, kita turima informacija ir nustatėme, jog daugiabučių namų, kuriuose įrengti šilumos punktai ir karštas vanduo butams tiekiamas iš šių šilumos punktų, butų savininkams nusprendus pasirinkti 2-ąjį karštu vandeniu apsirūpinimo būdą, t. y. kai šiluma karštam vandeniui ruošti perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo (toliau – 2-asis būdas), jiems keliami papildomi reikalavimai, kad galėtų pasinaudoti Šilumos ūkio įstatyme numatyta teise pasirinkti norimą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tokiu būdu sudarant kliūtis pasinaudoti įstatyme nustatyta teise.

Siekdami visiems asmenims sudaryti vienodas sąlygas pasinaudoti bet kuriuo iš įstatyme nustatytų karšto vandens tiekimo būdų bei skaidraus karšto vandens tiekimo veiklos teisinio reglamentavimo, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:

1. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra apibrėžti apsirūpinimo karštu vandeniu būdai, o 15 straipsnyje nustatytos šių būdų pasirinkimo bei karšto vandens tiekimo organizavimo bendrosios nuostatos, tačiau nedetalizuojama kiekvieno galimo pasirinkti karšto vandens tiekimo būdo organizavimo tvarka. 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.“ Pagal šią nuostatą, nepriklausomai nuo to, kad daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengti šilumos punktai, priklausantys butų savininkams bendros dalinės nuosavybės teise, šilumos tiekėjas netiekia karšto vandens, o tiekia tik šilumą karštam vandeniui pašildyti iki reikiamos temperatūros, jam suteikiama teisė tiekti karštą vandenį butų savininkams naudojantis jam nepriklausančiais karšto vandens ruošimo įrenginiais bei gauti atlygį už teikiamas paslaugas, kurių faktiškai jis neteikia. Manome, kad teisiniu reglamentavimu nustatytas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, kai paslaugos teikimas neatitinka faktiškai daugumos daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriuose įrengti šilumos punktai, esamos šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, ir paslaugos teikimas teisiškai perleidžiamas ūkio subjektams, kurie techniškai tokios paslaugos neteikia ir neturi galimybių teikti, yra ydingas. Neaišku, kodėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo parinkimas daugiabučiuose namuose nėra reglamentuotas analogiškai, kaip Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas šilumos paskirstymo metodų taikymas, t. y. „Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.“

Kadangi daugiabučiuose namuose, kuriuose yra įrengti šilumos punktai, karštas vanduo ruošiamas juose bei geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti tiekia geriamojo vandens tiekėjas, o šilumą, skirtą pašildyti karštą vandenį iki reikiamos temperatūros, tiekia šilumos tiekėjas ir tai labiausiai atitinka 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, todėl atsižvelgdami į tai ir į išdėstytus argumentus bei siekdami skaidraus ir aiškaus teisinio reglamentavimo, atitinkančio esamas pastato šildymo ir karšto vandens sistemas, siūlome svartyti galimybę tobulinti teisinį reglamentavimą ir nustatyti tokius apsirūpinimu karšto vandens būdus, kurie labiausiai atitinka pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas.

2. Analizuodami karšto vandens tiekimo teisinį reglamentavimą, nustatėme, kad atsiskaitymas už patiektą ir suvartotą karštą vandenį bei jo paskirstymą vartotojams detaliai reglamentuotas tik 1-ajam tiekimo būdui, kai karštą vandenį tiekia karšto vandens tiekėjas arba esamas šilumos tiekėjas. Kaip turi būti paskirstytas suvartotas karštas vanduo daugiabučiuose namuose, kuriuose butų savininkai pasirenka 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, detalaus ir aiškaus teisinio reglamentavimo nėra. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Tarybos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis.“

Geriamojo vandens įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Karštam vandeniui ruošti patiekto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius įrengto geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenis. Kai geriamasis vanduo tiekiamas karštam vandeniui ruošti daugiabučio namo karšto vandens ruošimo įrenginiuose, geriamojo vandens pirkimo ir pardavimo vieta yra geriamojo vandens apskaitos prietaisas, įrengtas pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius“, tačiau kaip paskirstomas geriamas vanduo būtų savininkams, pasirinkusiems 2-ąjį būdą, nei Geriamojo vandens įstatyme, nei jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nedetalizuota.

Taisyklėse detalizuojant karšto vandens paskirstymo tvarką butuose nustatyta, kad visais atvejais karštam vandeniui tiekti daugiabučiuose faktiškai privalo būti karšto vandens tiekėjas, kuriuo pagal esamą teisinį reglamentavimą gali būti pastato valdytojas, t. y. daugiabučių namų butų savininkų bendrijos atstovas, asmuo, atstovaujantis pagal jungtinės veiklos sutartį, ar priskirtas pastato administratorius, kuris turi prisiimti atsakomybę už karšto vandens paskirstymą butams, nors jis ir neužsiima karšto vandens tiekimo veikla, kaip nustatyta Taisyklių 174 punkte – „Kada vartotojai teisės aktuose nustatyta tvarka (Taisyklių 1 priedo 1, 3 punktai) pasirenka 2-ą karšto vandens tiekimo būdą, karšto vandens skaitiklių įrengimą, priežiūrą, metrologinę patikrą organizuoja subjektas, užsiimantis karšto vandens tiekimo šio namo patalpų savininkams veikla“, todėl butų savininkai privalėtų tokiam karšto vandens tiekėjui mokėti papildomai už visas administravimo, atsiskaitomųjų prietaisų įrengimo ir priežiūros išlaidas, dėl to karšto vandens kaina būtų didesnė, negu įsigyjant šilumą karštam vandeniui ruošti tiesiogiai iš šilumos tiekėjo, o geriamąjį vandenį tiesiogiai iš geriamojo vandens tiekėjo. Nors pagal teisinį reglamentavimą, pasirinkus bet kurį tiekimo būdą, privalomas karšto vandens tiekėjas, tačiau techniškai pagal esamas daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas toks tiekėjas karšto vandens, kaip galutinio produkto, tiekti negali, nes karštas vanduo ruošiamas butų savininkams bendros dalinės nuosavybės teise priklausančiuose šilumos punktuose, už kurių priežiūrą ir eksploatavimą butų savininkai moka atskirą mokestį šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojams, kurie ir yra atsakingi už tinkamą šildymo ir karšto vandens sistemų veikimą, kad butų savininkams būtų tiekiamas tinkamos temperatūros karštas vanduo. Esamas teisinis reglamentavimas neužtikrina vartotojams galimybės pirkti šilumos energiją karštam vandeniui ruošti tiesiogiai iš šilumos tiekėjo, o geriamąjį vandenį tiesiogiai iš geriamojo vandens tiekėjo be tarpininkų – karšto vandens tiekėjų ir tokiu būdu jiems perkeliama pareiga patiems organizuoti sunaudotos šilumos energijos ir geriamojo vandens paskirstymą butams, nors šilumos energiją, skirtą būstui šildyti, ir geriamąjį vandenį vartotojai daugiabučių namų butuose įsigyja tiesiogiai iš minimų ūkio subjektų be jokių tarpininkų. Esamas teisinis reglamentavimas, neleidžiantis asmenims pasinaudoti įstatyme nustatyta galimybe įsigyti produktą tiesiogiai iš viešąją paslaugą teikiančių subjektų, ir kai jiems perkeliama atsakomybė įsigytą produktą paskirstyti tarp pastato bendrasavininkų, yra ydingas ir galimai pažeidžia asmenų teisę gauti teikiamą paslaugą mažiausiomis galimomis kainomis.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, ir siekdami užtikrinti asmenims galimybę pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis bei apsirūpinimo karštu vandeniu būdų skaidraus ir aiškaus reglamentavimo, siūlome svarstyti galimybę nustatyti detalų sunaudoto karšto vandens paskirstymo reglamentavimą pasirinkusiems 2-ąjį būdą vartotojams, kuris užtikrintų galimybę įsigyti karštą vandenį tiek iš karšto vandens tiekėjų, tiek tiesiogiai šilumą geriamajam vandeniui pašildyti iš šilumos tiekėjo, o geriamąjį vandenį, skirtą karštam vandeniui ruošti, iš geriamojo vandens tiekėjo.

3. Analizuojant Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos paaiškinimus, pateiktus interneto tinklalapyje „Energetikos ABC“[2], kuriame skelbiama pagal galiojantį teisinį reglamentavimą parengta informacija, kad pasirinkus 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą daugiabučių namų butų savininkams reikia atlikti šiuos papildomus veiksmus norint pasinaudoti savo teise gauti karštą vandenį pastato šildymo ir karšto vandens sistemą labiausiai atitinkančiu būdu. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba daugiabučių namų butų savininkus įspėja, kad:

„Jei pasirinksite antrą karšto vandens tiekimo būdą, kai šiluma karštam vandeniui ruošti perkama iš karšto vandens tiekėjo, o geriamasis vanduo – iš geriamojo vandens tiekėjo, t. y. be karšto vandens tiekėjo, atskirai yra perkamas geriamasis vanduo ir atskirai šilumos energija. Be to, turite įvertinti ir tai, kad turėsite patys:

-įsirengti apskaitos prietaisus ir užtikrinti jų metrologinę atitiktį;

-samdyti santechniką apskaitos prietaisams įrengti ir jų priežiūrai bei techniniam aptarnavimui vykdyti;

-gyvenamojo namo viduje pasidalyti suvartotą energiją karštam vandeniui ruošti;

-gyvenamojo namo viduje pasidalyti skirtumą tarp pastate suvartoto šalto vandens, nustatyto pagal šalto vandens apskaitos prietaiso, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginį, rodmenis, kiekio ir pastato karšto vandens vartotojų deklaruoto su karšto vandeniu suvartoto šalto vandens kiekio.“

Iš šios informacijos, pagrįstos galiojančiu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad galiojantis teisinis reglamentavimas ir būtini atlikti teisės aktuose nustatyti veiksmai pasunkina galimybes asmenims pasinaudoti teise be karšto vandens tiekėjo gauti karštą vandenį ir toks teisinis reglamentavimas, kai atsakomybė dėl sunaudoto karšto vandens paskirstymo ir apskaitos perkeliama silpnesnei sandorio pusei – vartotojui, yra ydingas antikorupciniu požiūriu, kadangi tų pačių paslaugų teikimas (šilumos ir geriamojo vandens) bei jų paskirstymas daugiabučių namų butų savininkams jau yra reglamentuotas, todėl neaišku, kodėl toks pat reglamentavimas negali būti taikomas 2-uoju būdu aprūpinant vartotojus karštu vandeniu ir karšto vandens ruošimui reikalingas sudedamąsias dalis šilumą ir geriamąjį vandenį įsigyti tiesiogiai iš ūkio subjektų jiems ir pavedant paskirstyti vartotojams suvartotus jų tiekiamus produktus.

Siūlome tobulinti esamą teisinį reglamentavimą atsižvelgiant į pastaboje pateiktus argumentus ir pasiūlymus.

4. Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 7 punkte apibrėžta karšto vandens kainos sąvoka – „už karšto vandens kubinį metrą mokama kaina, kurią karšto vandens tiekėjas apskaičiuoja pagal nustatytas karšto vandens kainos dedamąsias ir geriamojo vandens tiekimo, nuotekų tvarkymo ir pardavimo bei šilumos kainas.“ Kaina susideda iš karšto vandens pastoviosios ir kintamosios dedamųjų. Kintamąją dedamąją sudaro geriamojo vandens ir šilumos energijos, naudojamų karštam vandeniui ruošti, kainos, kurios kinta kas mėnesį. Pastovioji kainos dalis nustatoma metams ir ji susideda iš Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 33 punkte reglamentuotų sąnaudų. Analizuojant karšto vandens pastoviosios dedamosios sąnaudas darytina išvada, kad pasirinkus 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą kai kurios pastoviąją karšto vandens kainos dedamąją sudarančios sąnaudos nebūtų skaičiuojamos ir turėtų būti įtraukiamos į šilumos energijos ir geriamojo vandens kainų pastoviųjų dedamųjų dalį bei galimai būtų mažesnės.

Taip pat diskutuotina, ar karšto vandens kainų pastoviąją dedamąją sudarančios sąnaudos tikrai patiriamos, kai šilumos tiekėjas karštą vandenį tiekia daugiabučiams namams, kuriuose įrengti šilumos punktai. Diskutuotinos šios patiriamos sąnaudos, kurios galimai būtų neskaičiuojamos ar skaičiuojamos mažesnės, jeigu karšto vandens aprūpinimas būtų vykdomas 2-uoju būdu:

Pastoviosios sąnaudos, kurios priskiriamos karšto vandens ruošimo ir mažmeninio klientų aptarnavimo veiklai:

- nusidėvėjimo sąnaudos, priskiriamos paslaugai,

- einamojo remonto ir aptarnavimo sąnaudos,

- personalo sąnaudos,

- mokesčių sąnaudos,

- finansinės sąnaudos,

- administracinės sąnaudos,

- rinkodaros ir pardavimų sąnaudos,

- kitos paskirstomos sąnaudos.

Pagal teisinį reglamentavimą į karšto vandens kainą gali būti įtraukiamos tik būtinosios sąnaudos, susijusios su paslaugos teikimu, tačiau abejotina, ar nustatant karšto vandens kainas, kai karštas vanduo ruošiamas daugiabučių namų šilumos punktuose, šilumos tiekėjas patiria visas nurodytas sąnaudas, kadangi šilumos energija geriamajam vandeniui pašildyti gaminama tuose pačiuose įrenginiuose kaip iš šilumos energija butams šildyti. Iš teisinio reglamentavimo neaišku, kuo vadovaujantis karšto vandens tiekėjų patiriamos sąnaudos pripažįstamos būtinosiomis, teikiant karšto vandens ruošimo paslaugą, jeigu karšto vandens tiekėjas karštą vandenį, kaip galutinį produktą, ruošia vartotojui priklausančiuose įrenginiuose. Manome, kad galiojantis teisinis reglamentavimas turi būti tobulinamas aiškiai nustatant, kokios realiai patiriamos sąnaudos vykdant karšto vandens tiekimo vartotojams veiklą gali būti įtraukiamos į kainą, kaip pastovioji dedamoji, ir kaip jos turi būti paskirstytos, kai gyventojai pasirenka 2-ąjį būdą. Jeigu paskirtas karšto vandens tiekėjas realiai karšto vandens savo įrenginiuose neruošia ir netiekia, siūlome nustatyti tokį karšto vandens kainų nustatymo reglamentavimą, kuris atitiktų realią karšto vandens tiekėjo teikiamą paslaugą (šilumos energijos gamybą ir tiekimą) ir su ta veikla susijusias sąnaudas.

Siūlome tobulinti teisinį reglamentavimą atsižvelgiant į pateiktus argumentus ir pasiūlymus.

5. Analizuodami Karšto vandens kainų nustatymo metodikos nuostatas bei Geriamojo vandens kainų nustatymo metodikos nuostatas nustatėme, kad nustatant karšto ir geriamojo vandens kainas leidžiami įtraukti skirtingi leistini patiekto vandens praradimų kiekiai, išreikšti procentais vartotojų tinkluose tarp pastato įvadinio skaitiklio ir vartotojų atsiskaitomųjų skaitiklių. Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 32 punkte nustatyta, kad „Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 3 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.“ Geriamojo vandens kainų nustatymo metodikos 19.1.1 papunktyje nustatyta, kad „kai vartotojai su Ūkio subjektu už geriamojo vandens tiekimo paslaugas atsiskaito pagal butuose įrengtų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, į kainą įskaičiuojami faktiniai, tačiau ne didesni kaip 2 proc., leistini geriamojo vandens nuostoliai daugiabučių namų tinkluose, susidarantys dėl geriamojo vandens apskaitos prietaisų paklaidų, atsirandančių tarp įrengtų įvadinių daugiabučių namų geriamojo vandens apskaitos prietaisų ir geriamojo vandens apskaitos prietaisų butuose“. Pagal šias nuostatas neaišku, kodėl analogiškam produktui, teikiamam tam pačiam vartotojui, nustatant kainas leidžiama įtraukti skirtingo dydžio leidžiamus nuostolius. Taip pat ši nuostata diskutuotina, kadangi teisiniu reglamentavimu preziumuojama, jog leistini vandens praradimai visada atsiranda dėl apskaitos prietaisų butuose paklaidų, o ne dėl montavimo ypatumų ar vartotojų nesavalaikio sunaudoto vandens deklaravimo ir apmokėjimo arba dėl kitų priežasčių. Kadangi prietaisų paklaidos gali būti į abi puses nuo idealaus atitikimo ribos, t. y. apskaitos prietaisai gali rodyti ir mažesnį už realų sunaudojimą, ir didesnį, neaišku, kodėl teisiniu reglamentavimu nustatoma, kad nuotoliai vartotojų tinkluose atsiranda būtent dėl apskaitos prietaisų paklaidų ir vartotojų nenaudai. Kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apskaitos prietaisus turi įrengti, jų metrologine patikra rūpintis paslaugos teikėjas, todėl galimų praradimų perkėlimas įskaičiuojant juos į kainą, t. y. vartotojams, yra ydingas antikorupciniu požiūriu, kadangi paslaugų teikėjai savo patiriamus vandens praradimus, net neanalizuodami jų priežasčių, gali perkelti vartotojams. Taip pat gali susidaryti situacijos, kai vandens praradimai atsiranda vartotojams nedeklaravus jų sunaudojimo ir už juos nesumokėjus. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui tokie vandens praradimai būtų įtraukiami į kitų metų kainą, taip nuostolius dėl vandens praradimų paskirstant visiems vartotojams. Tuo tarpu vartotojui per kitą ataskaitinį laikotarpį deklaravus ir sumokėjus įsiskolinimus už sunaudotą vandenį, jo kaina nebūtų sumažinama, kadangi teisinis reglamentavimas nenustato, kaip turi būti apskaičiuojama kaina, jeigu būna ne vandens praradimai, o dėl tokių situacijų susidaręs perteklius. Nepakankamai aiškus teisinis reglamentavimas sudaro sąlygas vandens tiekėjams gauti nepagrįstą pelną, pasinaudojant teisinio reglamentavimo spragomis, todėl yra tobulintinas.

Atsižvelgdami į pateiktus argumentus ir pastabas bei siekdami skaidraus karšto ir geriamojo vandens kainų nustatymo proceso, siūlome tobulinti teisinį reglamentavimą.

6. Taisyklių 179.3 papunktyje nustatyta, kad „Vartotojui nepranešus apie karšto vandens skaitiklio gedimus iki karšto vandens tiekėjo atstovo atvykimo ar karšto vandens apskaitos schemos elementą, sugadintą taip, kad karšto vandens skaitiklio ar karšto vandens apskaitos schemos elemento gedimas matomas (pažeistas skaitiklio stiklas arba korpusas; pažeistos ar nutrauktos plombos nuo su apskaita susijusių plombuojamųjų vietų; taip pat siekiant sumažinti buitinio karšto vandens skaitiklio rodmenis naudojamos mechaninės ir kitos stabdymo priemonės), arba pakeitus karšto vandens skaitiklio, arba vartotojui atsisakius įsileisti karšto vandens tiekėjo atstovą patikrinti karšto vandens skaitiklio būklę ir (ar) rodmenis, karšto vandens tiekėjas turi teisę perskaičiuoti laikotarpiu nuo karšto vandens tiekėjo paskutinės karšto vandens skaitiklio patikrinimo dienos, bet ne ilgesniu kaip teisės akte (Taisyklių 1 priedo 1 punktas) nustatyti senaties terminai vartotojo suvartoto karšto vandens kiekį. Galutinį perskaičiuojamo laikotarpio terminą nustato karšto vandens tiekėjo sudaryta komisija.“ Pagal šią nuostatą neaišku, kokiais principais vadovaujantis ir iš kiek narių turi būti sudaryta minėta komisija, kaip reikia apskaičiuoti galutinį perskaičiuojamo laikotarpio terminą, kaip turi būti užtikrinamos vartotojo teisės, kad perskaičiuodamas galutinį laikotarpio terminą karšto vandens tiekėjas nepiktnaudžiautų ir nepriskaičiuotų jo per ilgo, taip norėdamas padengti savo nuotolius, kilusius ne dėl vartotojo kaltės. Siekdami pašalinti teisinio reglamentavimo spragas, sudarančias sąlygas karšto vandens tiekėjams piktnaudžiauti perkeliant patirtus nuostolius vartotojams, siūlome tobulinti teisinį reglamentavimą atsižvelgiant į pateiktas pastabas ir pasiūlymus.

Prašome per du mėnesius nuo antikorupcinio vertinimo išvados gavimo dienos pagal kompetenciją pranešti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, kaip buvo atsižvelgta ar numatoma atsižvelgti į antikorupcinio vertinimo išvados pasiūlymus, ir pateikti motyvuotą informaciją dėl kiekvieno pasiūlymo įgyvendinimo[3].

Direktoriaus pavaduotojas Egidijus Radzevičius

Aivaras Raišys, tel. 8 706 63 331, el. p. [email protected]