LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS atsinaujinančių išteklių energetikos ĮSTATYMO NR. XI-1375 1, 2, 3, 5, 6, 7, 11, 12, 131, 14, 141, 151, 16, 19, 20, 201, 202, 22, 221, 23, 28, 29, 30, 31, 37, 38, 391, 393, 395, 396, 45, 46, 48, 49, 51, 55, 57, 59, 60, 63, 64, 65 Straipsnių, septintojo SKIRSNIO PAVADINIMO, PRIEDO pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11, 397, 481, 482, 581 STRAIPSNIAIS
ĮSTATYMO PROJEKTO
2024-11-04 Nr. XIVP-4238
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
1. Projekto 2 straipsnyje išdėstytame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 11 straipsnyje, be kita ko, siūloma nustatyti: „Siekiant užtikrinti šio įstatymo 1 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyto tikslo įgyvendinimą, iki tol, kol Lietuvos elektros energetikos sektorius taps visiškai klimatui neutralus, kompetentingoms institucijoms ar elektros tinklų operatoriams vykdant leidimų išdavimo procedūras, nurodytas šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1–7 punktuose, dėl saulės šviesos energijos elektrinių, vėjo elektrinių ir energijos kaupimo įrenginių plėtros bei šių įrenginių prijungimo prie elektros tinklų reikalingos infrastruktūros laikoma, kad energijos gamyba šiose elektrinėse ir energijos generavimas iš energijos kaupimo įrenginių, jų planavimas, statyba ir eksploatavimas, prijungimas prie elektros tinklų atitinka viršesnį viešąjį interesą ir visuomenės sveikatos ir saugos tikslą. <...>“
Pažymėtina, kad pagal 2023 m. spalio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2023/2413, kuria iš dalies keičiami Direktyva (ES) 2018/2001, Reglamentas (ES) 2018/1999 ir Direktyva 98/70/EB, kiek tai susiję su skatinimu naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, ir panaikinama Tarybos direktyva (ES) 2015/652 (toliau – Direktyva (ES) 2023/2413) 16f straipsnį, kuris yra įgyvendinamas aptariama projekto nuostata, preziumuojama, kad leidimų išdavimo procedūroje viršesnį viešąjį interesą ir visuomenės sveikatos ir saugos tikslą atitinka energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių įrenginių planavimas, statyba ir eksploatavimas, tokių įrenginių prijungimas prie tinklo, pats su jais susijęs tinklas ir energijos kaupimo infrastruktūra. Taigi, pagal Direktyvą (ES) 2023/2413 pati energijos gamyba atsinaujinančių išteklių elektrinėse ir energijos generavimas iš energijos kaupimo įrenginių nėra pripažįstami atitinkančiais viršesnį viešąjį interesą ir visuomenės sveikatos ir saugos tikslą. Atsižvelgiant į tai, manome, kad aptariama keičiamo įstatymo 11 straipsnio nuostata būtų nepagrįstai išplėsta Direktyvos (ES) 2023/2413 16f straipsnio taikymo apimtis.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projektu nustačius tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį viršesnį viešąjį interesą ir visuomenės sveikatos ir saugos tikslą atitiktų energijos gamyba tik atsinaujinančių išteklių elektrinėse ir energijos generavimas iš energijos kaupimo įrenginių, išskirtinės verslo sąlygos galimai būtų sudarytos vienai verslo subjektų kategorijai – subjektams, gaminantiems energiją saulės šviesos energijos ir vėjo elektrinėse ir generuojantiems energiją iš energijos kaupimo įrenginių. Svarstytina, ar toks teisinis reguliavimas būtų suderinamas su Konstitucinio Teismo oficialiąja doktrina, kuria atskleidžiamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios sąžiningos konkurencijos apsaugos principą, bei 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, turinys.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio turinį, be kita ko, yra konstatavęs, kad sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kuriais yra ar gali būti iškreipiama sąžininga konkurencija, ir įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminacijos bei privilegijų draudimą (2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2017 m. sausio 25 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai). Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
2. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnyje be kita ko siūloma nustatyti, kad „planuojant šiame straipsnyje nurodytas veiklas, atitinkančias viršesnį viešąjį interesą ir visuomenės sveikatos bei saugos tikslą, vadovaujamasi specialiomis išlygomis, reglamentuotomis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 24 straipsnio 11 dalyje, Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje“. Atkreiptinas dėmesys, jog nurodytuose įstatymuose vartojama ne formuluotė „viršesnis viešasis interesas“, o formuluotės „svarbus visuomenės interesas“, „svarbesnis visuomenės interesas“. Pastebėtina, jog iš projekto nuostatų nėra aiškus šių skirtingų formuluočių tarpusavio santykis. Svarstytina, ar siekiant teisinio aiškumo projektas neturėtų būti patobulintas pašalinant šį neaiškumą.
3. Projekto 3 straipsnio 8 dalyje išdėstytoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 323 dalyje pateiktos sąvokos „iš atsinaujinančių energijos išteklių pagaminto nebiologinės kilmės kuro naudojimas ne energetikos tikslais“ apibrėžtyje atsisakytina trumpinio „(EVRK 2 red.)“, nes pagal Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, (toliau – Rekomendacijos) 35 punkte nustatytą taisyklę sąvokų apibrėžtyse trumpiniai nevartojami.
4. Projekto 4 straipsnio 2 dalyje išdėstytoje keičiamo įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje formuluotė „iš šio įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nurodytų“ keistina formuluote „iš šio straipsnio 8 dalyje nurodytų“.
5. Pagal projekto 12 straipsnyje išdėstyto keičiamo įstatymo 141 straipsnio 3 dalį asmenims, kuriems suteikiama teisė vykdyti kitą veiklą elektros energijos sektoriuje be elektros energijos gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų pajėgumų arba eksploatavimo apribojimų ir turintiems grąžinti jiems suteiktas elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų nuolaidas, jeigu planuojamai vykdyti kitai veiklai tokios nuolaidos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir Elektros energetikos įstatymo nustatyta tvarka netaikomos, nebereikėtų grąžinti jiems suteiktų nuolaidų, kai elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų nuolaida buvo suteikta ne mažiau kaip prieš 12 kalendorinių metų. Manytume, kad tokiu teisiniu reguliavimu galėtų būti pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenys, vykdantys tą pačią veiklą elektros energetikos sektoriuje (gavę ir negavę prijungimo prie elektros tinklų nuolaidų) ir toliau būtų nelygiavertėje padėtyje. Pažymėtina ir tai, kad neaišku, kokiais argumentais remiantis projekte siūloma nustatyti, kad suteikta nuolaida neturi būti grąžinama, jei ji buvo suteikta ne mažiau kaip prieš 12 kalendorinių metų. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projekto 51 straipsnyje nėra sureguliuotas šios nuostatos taikymas, pavyzdžiui, ar projektu siūloma taisyklė negrąžinti suteiktos nuolaidos galiotų iki įstatymo įsigaliojimo prašymus pateikusiems subjektams, ar tik įsigaliojus įstatymui prašymus pateikusiems subjektams, ar visiems, kurie dar būtų atitinkamos nuolaidos negrąžinę ir pan.
6. Projekto 14 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnyje siūloma reglamentuoti leidimų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje išdavimo procedūras. Pažymėtina, kad pagal projekto 14 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalį energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos įrenginių ir energijos kaupimo įrenginių plėtros bei šių įrenginių prijungimo prie perdavimo tinklų ar skirstomųjų tinklų leidimų išdavimo procedūra apimtų ne tik leidimų, kai jie išduodami vadovaujantis Elektros energetikos bei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymais, išdavimą, bet ir kitų dokumentų, pavyzdžiui, prijungimo sąlygų išdavimą arba ketinimų protokolo sudarymą, atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo išvados ar sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo priėmimą ir pan. Nors iš projekto aiškinamojo rašto ir pateiktos atitikties lentelės matyti, kad minėtuoju projekto straipsniu yra siekiama įgyvendinti Direktyvos (ES) 2023/2413 nuostatas, susijusias su leidimų išdavimo procedūra, vis dėlto atkreipiame dėmesį į tai, kad formuluotė „leidimų išdavimo procedūra“ yra klaidinanti ir netiksli, nes pagal galiojančius teisės aktus – Elektros energetikos ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymus – leidimai, kurie gali būti išduodami atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje, yra aiškiai įvardinti Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnyje bei Atsinaujinančių išteklių energetikos 22 ir 221 straipsniuose. Atsižvelgiant į tai, tikslintina projekto 14 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis ir kitos projekto nuostatos, kuriose teikiama nuoroda į „šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodytus leidimus“.
7. Projekto 19 straipsnio pakeitimų esmėje vietoj teksto „20 straipsnio“ įrašytinas tekstas „22 straipsnio“.
8. Projekto 20 straipsnio pakeitimų esmėje vietoj teksto „7 dalies“ įrašytinas tekstas „9 dalies“.
9. Projekto 27 straipsniu keičiamo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotė „apskaičiuojant <...> uždavinius“ koreguotina kalbiniu ir loginiu požiūriu, kadangi uždaviniai negali būti apskaičiuojami.
10. Projekto 28 straipsniu keičiamo įstatymo 38 straipsnio 12 dalies 1 punktas, atsižvelgiant į nusistovėjusią nuorodų į tarptautines sutartis pateikimo tvarką bei toliau įstatymo tekste vartojamą trumpinį „Paryžiaus susitarimas“, dėstytinas taip: „1) yra 2015 m. Paryžiaus susitarimo (toliau – Paryžiaus susitarimas) šalis;“.
11. Atsižvelgus į tai, kad projekto 28 straipsniu pernumeruojamos keičiamo įstatymo 38 straipsnio dalys, projekto 30 straipsniu taip pat turėtų būti keičiamos ir keičiamo įstatymo 393 straipsnio 5 dalies nuorodos. Atitinkamai ši pastaba taikytina keičiamo įstatymo 394 straipsnio 2 daliai – joje turėtų būti patikslintos nuorodos į keičiamo įstatymo 38 straipsnio atitinkamas dalis.
12. Projekto 29 straipsniu keičiamo įstatymo 391 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje vietoj teksto „šios dalies 3 punkto a papunktyje“ įrašytinas tekstas „šio punkto a papunktyje“.
13. Pažymėtina, kad iš projekto 33 straipsniu keičiamo įstatymo 397 straipsnio „Pakopinis biomasės naudojimo principas“ nuostatų taip ir lieka neaišku, kas yra „pakopinis biomasės naudojimo principas“, nes keičiamo įstatymo 397 straipsnio 1 dalyje tik nurodoma, kad „energija iš biomasės kuro turi būti gaminama taikant pakopinį biomasės naudojimo principą“, o iš kitų aptariamo projekto straipsnio nuostatų negalima būtų suprasti, kad jos yra susijusios būtent su šio principo įgyvendinimu. Pažymėtina, kad projekto aiškinamasis raštas nėra sudėtinė įstatymo dalis, todėl siekiant teisinio aiškumo projekto 33 straipsniu keičiamo įstatymo 397 straipsnio nuostatos tikslintinos aiškiai nustatant aptariamo principo turinį.
14. Projekto 33 straipsniu keičiamo įstatymo 397 straipsnio 2 dalies formuluotė „vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, paramos schemos <...> turi užtikrinti“ tikslintina kalbiniu ir loginiu požiūriu, kadangi pačios paramos schemos neužtikrina, tačiau jos turėtų būti taikomos taip, kad būtų užtikrintas tam tikrų prioritetų laikymasis. Be to, nėra iki galo aišku, kas „vadovaujasi šio straipsnio 1 dalimi“ – jeigu turėta omenyje institucijos ir įstaigos, kurios rengia paramos schemas, tai atitinkamai reikėtų suformuluoti įstatymo projekto tekste.
15. Projekto 33 straipsniu keičiamo įstatymo 397 straipsnio 6 dalyje vietoj formuluotės „Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi“ įrašytina formuluotė „Pagal šio straipsnio 2 dalį“.
16. Nesuprantama, kodėl projekto 37 straipsniu keičiamo įstatymo 481 straipsnį pavadinus „Atsinaujinančių išteklių energijos panaudojimo energijai gaminti galimybių žemėlapis“, šis pavadinimas nėra naudojamas nei pačiame 481 straipsnyje, nei kitose projekto nuostatose. Siūlytume trumpinį „(toliau – Atsinaujinančių išteklių energijos panaudojimo energijai gaminti galimybių žemėlapis)“ įvesti aptariamo straipsnio 1 dalyje ir kitose projekto nuostatose vartoti būtent šį trumpinį.
17. Projekto 37 straipsniu keičiamo įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 2 punkto formuluotė „numatomą sutaupyti kiekį“ tikslintina nurodant, kieno kiekis būtų sutaupomas.
18. Projekto 37 straipsniu keičiamo įstatymo 481 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse minimi „planavimo dokumentai“. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina konkretizuoti, kokie planavimo dokumentai turimi mintyje. Atitinkamai ši pastaba taikytina projekto 38 straipsniu keičiamo įstatymo 482 straipsnio 2, 7, 10 dalims ir projekto 45 straipsniu keičiamo įstatymo 59 straipsnio 3 daliai.
19. Projekto 39 straipsniu keičiamo įstatymo 49 straipsnio pakeitimais siūloma atlikti esminį pokytį dėl apribojimų Nekilnojamojo turto registre įregistravimo žemės sklypų atžvilgiu, kai jie būtų tam tikru atstumu nuo planuojamos statyti elektrinės. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, asmenys, suinteresuoti elektrinės statybomis, turi pareigą informuoti žemės sklypų, patenkančių į atstumą aplink planuojamą elektrinę, savininkus, tačiau informavimas nėra pakankamas statybą leidžiančių dokumentų išdavimui – kaip nustatyta keičiamo įstatymo 49 straipsnio 171 dalyje dar turi būti sudarytas privalomas susitarimas dėl atitikties visuomenės sveikatos saugos reikalavimams užtikrinimo. Projekto aiškinamajame rašte viena iš siūlomo pokyčio priežasčių nurodoma tai, kad „susitarimus dėl veiklos žemės sklypuose sąlygų privaloma sudaryti su žemės sklypų savininkais vieno vėjo elektrinės stiebo atstume, nepaisant to, ar prieštaravimas statyboms raštu yra pateiktas ar ne“. Šiame kontekste pažymėtina, jog galimybės realiai šiuos prieštaravimus statyboms pateikti ne visais atvejais gali būti užtikrintos, kadangi nepavykus įteikti registruotos pašto siuntos, informacija apie galimybę pareikšti prieštaravimus viešai skelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš vietos laikraščių bei atitinkamos savivaldybės interneto svetainėje. Atsižvelgus į tai, kad realus informacijos apie prieštaravimų statyboms pateikimą nėra užtikrinamas (t. y. nėra vertinamas pats sužinojimo faktas, pakanka tik formalių veiksmų atlikimo), abejotinas projektu siūlomų pokyčių proporcingumas užtikrinant žemės sklypų, kurių atžvilgiu būtų taikomi apribojimai pagal keičiamą įstatymą, savininkų teisėtus interesus įgyvendinant jų nuosavybės teisę. Pažymėtina, jog šiuo atveju būtų taikomi apribojimai sodo namų, gyvenamosios, viešbučių, kultūros paskirties ir kitų keičiamo įstatymo 49 straipsnio 9 dalyje nurodytų paskirčių apribojimai statiniams juos statant, rekonstruojant, remontuojant, keičiant paskirtį ir kt.
Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar toks teisinis reguliavimas būtų suderinamas su Konstitucinio Teismo oficialiąja doktrina, kuria atskleidžiamas Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės neliečiamumo principą, turinys. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. (Konstitucinio Teismo inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Taigi įvertinus nurodytus argumentus ir projektu siekiamus tikslus, pirmiausia, teisiniu reguliavimu siūlytina užtikrinti realias žemės sklypų, kurių atžvilgiu būtų taikomi apribojimai, savininkų galimybes pareikšti prieštaravimus statyboms juos tinkamai informuojant.
20. Pažymėtina, kad kiekviena valstybė narė savo teisės aktuose turi nustatyti savo, kaip valstybės narės, teises ir pareigas ir su tuo susijusį teisinį reguliavimą, t. y. reglamentuoti visuomeninius santykius, kurie patenka į jos jurisdikciją. Atsižvelgus į tai, projekto 44 straipsniu keičiamo įstatymo 581 straipsnio 5 dalyje vietoj formuluotės „visos perdavime dalyvavusios valstybės narės“ įrašytina formuluotė „perdavime dalyvavusi Lietuvos Respublika ir kitos valstybės narės“, o projekto 45 straipsniu keičiamo įstatymo 59 straipsnio 4 dalyje vietoj žodžių „valstybės narės“ įrašytini žodžiai „Lietuvos Respublika ir kitos valstybės narės“.
21. Projekto 48 straipsniu keičiamo įstatymo 64 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „skundas Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai paduodamas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo elektros tinklų operatoriaus sprendimo, kurį ketinama skųsti, priėmimo dienos“. Atkreiptinas dėmesys, jog suinteresuoti asmenys gali teikti skundus ne tik dėl juos netenkinančių elektros tinklų operatoriaus priimtų sprendimų, bet ir dėl to, jog elektros tinklų operatorius jokio sprendimo nepriima, t. y. dėl neveikimo. Svarstytina, ar projektu teikiama nuostata neturėtų būti papildyta ir šiuo aspektu.
22. Projekto 51 straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“.
23. Projekto 51 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas priimti įgyvendinamuosius teisės aktus tikslintinas atsižvelgus į tai, kad būtina pasirengti ne tik įstatymo, bet ir įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų taikymui, todėl turi būti nustatytas pakankamas terminas pasirengti jų taikymui. Abejotina, jog vienos dienos terminas yra pakankamas.
24. Projekto 51 straipsnio 4 dalis dėstytina taip: „Viešoji įstaiga Lietuvos energetikos agentūra šio įstatymo 37 straipsnyje išdėstytame Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 481 straipsnyje nurodytą žemėlapį sudaro iki 2025 m. gegužės 21 d.“
25. Projekto 51 straipsnio 5 dalis dėstytina taip: „Viešoji įstaiga Lietuvos energetikos agentūra pirmą kartą pagal šio įstatymo 38 straipsnyje išdėstytą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 482 straipsnį parengtą Paspartintos plėtros zonos planą ne vėliau kaip iki 2026 m. vasario 21 d. teikia tvirtinti energetikos ministrui.“
26. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 51 straipsnyje turėtų būti nustatomos ne tam tikrų nuostatų netaikymo, bet jų taikymo taisyklės, projekto 51 straipsnio 6 dalį siūlytume išdėstyti, pavyzdžiui, taip: „Atsinaujinančių išteklių energijos gamybos įrenginius projektuojantiems specialistams šio įstatymo 34 straipsnyje išdėstytame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 45 straipsnyje nustatyti reikalavimai taikomi nuo 2026 m. sausio 1 d.“ Be to, svarstytina, ar šios nuostatos taikymas neturėtų būti atidėtas ir naujoms montuotojų kategorijoms, nes projekto 34 straipsniu keičiamo įstatymo 45 straipsniu yra išplečiamas montuotojų, kuriems turi būti taikomi atestavimo reikalavimai, ratas.
Departamento direktorius Dainius Zebleckis
A. Dulevičiūtė-Akimovienė, tel. (0 5) 209 6164, el. p. [email protected]
L. Schulte-Ebbert, tel. (0 5) 209 6055, el. p. [email protected]