LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IŠKILMINGO MINĖJIMO,
SKIRTO LIETUVOS OKUPACIJOS 75-MEČIUI
BEI GEDULO IR VILTIES DIENAI,

STENOGRAMA

 

2015 m. birželio 15 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė L. GRAUŽINIENĖ,
Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas V. GEDVILAS
ir Seimo Pirmininko pavaduotoja I. DEGUTIENĖ

 

 

 

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Ger­bia­mie­ji, prieš tris mė­ne­sius šio­je sa­lė­je mi­nė­jo­me at­kur­tos Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės 25-me­tį. Šian­dien len­kia­me gal­vas pri­si­min­da­mi skau­džiau­sią ir tra­giš­kiau­sią Lie­tu­vos vals­ty­bei ir Lie­tu­vos pi­lie­čiams is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį – Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją, ku­ri nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą, at­neš­da­ma žu­dy­nes, žiau­rias rep­re­si­jas, ma­si­nius trė­mi­mus, pa­si­glemž­da­ma šim­tus tūks­tan­čių Lie­tu­vos pi­lie­čių gy­vy­bių. Pa­gerb­da­mi oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do au­kas, ko­vo­to­jus už Lie­tu­vos lais­vę, su di­de­le rim­ti­mi ir su­si­kau­pi­mu pra­de­da­me Sei­mo iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

Į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą at­vy­ko: Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­kas D. Ža­li­mas, pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas V. Land­sber­gis su žmo­na, už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tu­vo­je va­do­vai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės na­riai, Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo pir­mi­nin­kas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai – Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tai, bu­vę Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo pir­mi­nin­kai, at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pir­mo­sios Vy­riau­sy­bės na­riai, Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo tei­sė­jai, Lie­tu­vos baž­ny­čių hie­rar­chai ir at­sto­vai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kas, pa­si­prie­ši­ni­mo 1940–1990 me­tų oku­pa­ci­joms da­ly­viai, trem­ti­niai, ko­vo­to­jai už lais­vę ir jų ar­ti­mie­ji, Sei­mui at­skai­tin­gų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai, Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų ir aka­de­mi­jų rek­to­riai, Lie­tu­vos mies­tų ir ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bių me­rai, tau­ti­nių ben­dri­jų at­sto­vai, Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės ir Sei­mo Ta­ry­bos na­riai, ben­dri­jos „Lem­tis“, pro­jek­tų „Mi­si­ja Si­bi­ras“ 2015 m. da­ly­viai, pro­jek­to „Is­to­ri­ja gy­vai“ lai­mė­to­jai Ma­žei­kių ra­jo­no Ži­di­kų Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai, ki­ti di­džiai ger­bia­mi sve­čiai.

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF*). Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kę L. Grau­ži­nie­nę.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kės L. Grau­ži­nie­nės kal­ba

 

L. GRAUŽINIENĖ. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­ke, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­ke, eks­ce­len­ci­jos už­sie­nio vals­ty­bių am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mie­ji ko­le­gos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai, bran­gūs trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai, di­si­den­tai, vi­si lais­vės ko­vų da­ly­viai, gar­būs šio mi­nė­ji­mo sve­čiai!

Bir­že­lis ne tik at­ly­di va­sa­rą. Kiek­vie­nais me­tais bir­že­lį mi­ni­me dvi skau­džias Lie­tu­vos is­to­ri­ją me­nan­čias da­tas: bir­že­lio 14-ąją – Vil­ties ir ge­du­lo die­ną ir bir­že­lio 15-ąją – Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­ną. Tai skau­džiau­sia, kas nu­ti­ko mū­sų tau­tai per vi­są XX am­žių.

Pra­bė­go 75-eri me­tai, ta­čiau vis dar ge­di­me ir ge­dė­si­me to, ko ne­te­ko­me, kas bu­vo bar­ba­riš­kai su­nai­kin­ta per 50 oku­pa­ci­jos me­tų.

1941-ųjų bir­že­lį pra­si­dė­jo ma­si­nis lie­tu­vių trė­mi­mas į Ru­si­jos gi­lu­mą. Iš 156 tūkst. žmo­nių, ku­rie so­vie­ti­nio ge­no­ci­do or­ga­ni­za­to­rių bu­vo įra­šy­ti į trem­ti­nių są­ra­šus, į Si­bi­ro ir Šiau­rės sri­tis bu­vo iš­trem­ta dau­giau kaip 130 tūks­tan­čių, iš jų kas penk­tas žu­vo.

Skai­čiai mil­ži­niš­ki. Už šios sta­tis­ti­kos – vi­sas kan­čios ir siau­bo pa­sau­lis. Mo­ti­na, ku­riai iš ran­kų plė­šia­mas jos vai­kas… Vy­ras ir tė­vas, nuo ku­rio šei­ma at­ski­ria­ma vi­sam lai­kui… Vai­kai, pa­lik­ti li­ki­mo va­liai… Ne­pri­tek­lius, ne­pa­ke­lia­mas gy­ve­ni­mas ir mir­tys. Ne­iš­vež­ti į trem­tį, li­ku­sie­ji Lie­tu­vo­je, iš­gy­ve­no skaus­mą dėl ar­ti­mų­jų, bu­vo per­se­kio­ja­mi, pa­ty­rė bai­mę ir pa­si­ty­čio­ji­mą, pra­ra­do tai, kas bu­vo už­gy­ven­ta ir su­kur­ta. Drą­siau­sie­ji gel­bė­jo tau­tiš­ku­mą, kul­tū­rą, kal­bą, vi­sais įma­no­mais bū­dais sten­gė­si pa­dė­ti Lie­tu­vai iš­lik­ti.

Ger­bia­mie­ji, ty­los mi­nu­te kvie­čiu pa­gerb­ti tuos, ku­rie žu­vo, bu­vo nu­kan­kin­ti ir mi­rė trem­ty­je ar­ba KGB ka­lė­ji­muo­se. Tuos, ku­rie, ne­pai­sy­da­mi oku­pa­ci­jos ir trem­ties grės­mės, ko­vo­jo ir pa­dė­jo gal­vas už Lie­tu­vos lais­vę vil­da­mie­si ir ti­kė­da­mi, kad jų au­ka – ne vel­tui.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū.

Bran­gūs mi­nė­ji­mo da­ly­viai, žiau­ri 1940-ųjų oku­pa­ci­ja ir ci­niš­kas, su­pla­nuo­tas lie­tu­vių tau­tos ge­no­ci­das yra skau­di is­to­ri­nė tie­sa. Ji ne­grįž­ta­mai ir iš es­mės pa­kei­tė mū­sų tau­tos gy­ve­ni­mą. Tau­tos, ku­ri anuo­met, jau dau­giau nei du de­šimt­me­čius, gy­ve­no sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą, kū­rė sa­vo vals­ty­bę, die­gė mo­der­nias nau­jo­ves, pa­do­va­no­jo pa­sau­liui ta­len­tin­gų moks­lo, li­te­ra­tū­ros, me­no kū­rė­jų kar­tą.

Pir­mo­ji ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va, in­te­li­gen­ti­jos pa­de­da­ma, su­kū­rė itin stip­rią pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę sa­vo kal­ba, kul­tū­ra, lie­tu­vių tau­tos di­din­gos is­to­ri­jos pa­ži­ni­mu, tau­ti­nio ta­pa­tu­mo sa­vi­vo­ka, pa­gar­ba as­mens lais­vei bei es­mi­nėms žmo­gaus ver­ty­bėms.

To­je vi­suo­me­nė­je gi­mė ir už­au­go kar­ta, ku­ri ver­čiau rin­ko­si gar­bin­gą mir­tį nei ak­lą ver­gys­tę. Po oku­pa­ci­jos iš­ti­są de­šimt­me­tį tę­sė­si par­ti­za­nų pa­si­prie­ši­ni­mo ju­dė­ji­mas, vė­liau – ne­gin­kluo­ta po­­grin­di­nė re­zis­ten­ci­ja su slap­to­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, ryž­tin­gų ku­ni­gų ir pa­sau­lie­čių veik­la. Vi­sus juos iki pat Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo ve­dė ir įkvė­pė ne­pa­lau­žia­ma tau­tos dva­sia bei gy­vo­ji is­to­ri­nė at­min­tis.

Dar dau­giau – pa­sau­lis bu­vo liu­di­nin­kas, kai ma­žos tau­tos stip­ry­bė ir ko­va da­vė lem­tin­gą po­stū­mį 20-ojo am­žiaus pa­bai­gos įvy­kiams, kai griu­vo di­džiu­lė me­lo, ag­re­si­jos ir žmo­gaus nu­dva­si­ni­mo im­pe­ri­ja – So­vie­tų Są­jun­ga.

Ga­li­me di­džiuo­tis sa­vo stip­ry­be, kai ko­vo­jo­me už tei­sę iš­lik­ti sa­vi­mi ir bū­ti lais­vi. Ne­pai­sant nuož­mių rep­re­si­jų ir so­vie­ti­nės ide­o­lo­gi­jos bru­ki­mo, lie­tu­vių tau­tos dva­sia ne­pa­lū­žo.

Mū­sų tau­tos vie­ny­bė ir lais­vės troš­ki­mas tar­si sau­lė V. Ku­dir­kos „Tau­tiš­ko­je gies­mė­je“, mū­sų vals­ty­bės him­ne, pra­ša­li­no tam­su­mas – sle­gian­čią ir il­gą oku­pa­ci­ją. Esa­me čia – lais­va vals­ty­bė pa­žan­gio­je, de­mo­kra­tinėje ir tai­kio­je Eu­ro­pos šei­mo­je. Esa­me gar­bin­gi, ma­to­mi ir gir­di­mi pa­sau­ly­je. Sėk­mės ir stip­ry­bės sem­ki­tės iš pra­ei­ties ir ta stip­ry­be da­lin­ki­mės šian­dien su tais, ku­riems jos la­biau­siai rei­kia.

Ačiū jums. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ, TS-LKDF). Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kei.

Mie­lie­ji, 1940 me­tų bir­že­lio 15 die­nos anks­tų ry­tą Rau­do­no­sios ar­mi­jos spe­cia­lie­ji smo­gi­kų bū­riai įvyk­dė pir­muo­sius ag­re­si­jos ak­tus prieš Lie­tu­vą – žiau­riai nu­žu­dė Ūtos pa­sie­nio ba­ro vir­ši­nin­ką, at­sar­gos vir­ši­lą, Šau­lių są­jun­gos na­rį Ale­k­­­san­drą Ba­raus­ką. Ne­tru­kus oku­pan­tai pra­dė­jo griau­ti ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės pa­grin­dus. Bu­vo su­im­ta ir įka­lin­ta daug ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę gy­nu­sių ir kū­ru­sių pa­rei­gū­nų, už­draus­tos Lie­tu­vo­je vei­ku­sios par­ti­jos, vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, nai­ki­na­ma tau­ti­nė kul­tū­ra, už­da­ro­mi vie­nuo­ly­nai, ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos. Po me­tų pra­si­dė­jo ne­re­gė­to mas­to ma­si­niai trė­mi­mai, tru­kę be­veik de­šimt­me­tį.

Ne­pai­sant oku­pan­tų žiau­ru­mo, prie­var­tos, ba­do ir mir­ties grės­mės, il­gus me­tus vy­ko gin­kluo­tas ir ne­gin­kluo­tas pa­si­prie­ši­ni­mas. Tau­tos dva­sią stip­ri­no ir dva­si­nin­ki­jos at­sto­vai. Mal­da ir ti­kė­ji­mas ne­lei­do pra­ras­ti vil­ties dau­ge­liui trem­ti­nių ir lais­vės ko­vo­to­jų. Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Jo Eks­ce­len­ci­ją Pa­ne­vė­žio vys­ku­pą eme­ri­tą Jo­ną Kau­nec­ką, ku­ris, ne­pai­sant per­se­kio­ji­mo, ko­vo­jo už re­li­gi­jos, są­ži­nės lais­vę, ak­ty­viai da­ly­va­vo pla­ti­nant po­grin­di­nį lei­di­nį „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ka“, bu­vo Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­to na­rys.

 

Pa­ne­vė­žio vys­ku­po eme­ri­to J. Kau­nec­ko kal­ba

 

J. KAUNECKAS. Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te, Ek­s­ce­len­ci­jos vys­ku­pai ir am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mie­ji sig­na­ta­rai, ger­bia­mie­ji Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, vi­si ger­bia­mi Lie­tu­vos žmo­nės čia, Sei­mo sa­lė­je, prie te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo im­tu­vų.

Pir­miau­sia ypač no­riu kreip­tis į vy­res­niuo­sius, ku­rie pri­si­me­na ar se­ne­lių, ar tė­vų pa­sa­ko­ji­mus, kaip so­vie­tų bu­vo grą­žin­tas Lie­tu­vai Vil­nius, bet kar­tu įve­dant jų ka­riuo­me­nę. Nie­kas ta­da ne­si­džiau­gė, vi­si jau­tė ar­tė­jan­čią oku­pa­ci­ją. Pa­sak V. Krė­vės, „vi­sa lie­tu­vių tau­ta ta­da su­pra­to, kad pra­si­dė­jo Lie­tu­vos tra­ge­di­jos pir­ma­sis ak­tas. Sa­vo skaus­mą žmo­nės taik­liai iš­sa­kė: „Vil­nius – mū­sų, o mes – ru­sų.“ Bet dar skau­džiau mū­sų se­ne­liai, tė­vai de­ja­vo ir kal­ti­no val­džią, kai 1940 m. bir­že­lio 15 d. be šū­vio ati­da­vė Lie­tu­vą so­vie­tams, nors tu­rė­jo gin­klų, lėk­tu­vų, tan­kų. De­ja­vo ta­da tau­ta. De­ja­vo. Ir ar­gi tik pa­pras­ti žmo­nės de­ja­vo?

Ir po­etas Ais­tis ai­ma­na­vo:

 

Vie­nas krau­jo la­šas būt ta­ve ap­gy­nęs,

Bet var­ge jo vie­no tu pa­si­ge­dai,

Nors vi­si ža­dė­jom mir­ti už Tė­vy­nę – –

Li­ko ne­te­sė­ti mū­sų pa­ža­dai.

 

Ka­dan­gi ne­nu­ai­dė­jo nė vie­nas šū­vis, so­vie­tai ga­lė­jo vai­din­ti vi­sam pa­sau­liui, kad Lie­tu­va lais­vai įsto­jo į jų są­jun­gą.

Ir pra­si­dė­jo Tau­tos kan­čios: trys oku­pa­ci­jos nu­si­ne­šė, kai kas sa­ko, treč­da­lį Lie­tu­vos. A. Da­mu­šis Lie­tu­vos ka­ta­li­kų moks­lų aka­de­mi­jo­je su­skai­čia­vo, kad Lie­tu­va ne­te­ko 1 mln. 122 tūkst. 600 žmo­nių. Tai ne tik lie­tu­viai, bet ir žy­dai, len­kai, či­go­nai, ka­rai­mai. Kas gi už­mirš žy­dų ge­tus ir bai­sų­jį ho­lo­kaus­tą? Ki­ti iš­dar­dė­jo gy­vu­li­niais va­go­nais, tre­ti pa­bė­go į Va­ka­rus. Daug kar­tų bu­vo tre­mia­mi žmo­nės, kly­kė ma­ži vai­kai, du­so ir mi­rė iš ba­do ar troš­ku­lio gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se. De­gė so­dy­bos su vi­sais žmo­nė­mis. Pri­si­me­na „Lie­tu­vos Ai­do“ re­dak­to­rius A. Pil­ve­lis, pri­si­me­na, tie­sa, ne pa­tį skau­džiau­sią su­de­gi­ni­mą: „Bu­vau pen­ke­rių me­tu­kų, kai ma­ne iš­ne­šė iš de­gan­čios tro­bos. Tė­tis bu­vo su­šau­dy­tas mū­sų aki­vaiz­do­je. Sprogs­ta­mai­siais už­tai­sais iš­plė­šė jam šo­ną ir jis la­bai kan­ki­no­si, rė­kė, kol dar dviem šū­viais jį pri­bai­gė. Kai ma­ma nu­ei­da­vo prie jo ka­po, tai, ap­si­ka­bi­nu­si kry­žių, vis rau­do­da­vo, šauk­da­vo tė­tį to­kiais žo­džiais, ku­rie ga­lė­tų tap­ti tik­ra rau­dų, skaus­mo ir ne­vil­ties po­ezi­ja.“

Bet ko­dėl mū­sų vi­sų ne­pa­lau­žė, ko­dėl ne­sunai­ki­no? Juk tai pla­na­vo ir fa­šis­tai, ir ko­mu­ni­stai. Ogi pa­ki­lo tau­ta į par­ti­za­ni­nį ka­rą po ka­ro, ėjo vy­rai ir mo­te­rys. Gir­džiu jų ryž­tą D. Glem­žai­tės ei­lė­se:

 

Mes mo­kė­si­me nu­mirt,

nes Tė­vy­nė au­kos rei­ka­lau­ja.

Ne­su­riš mūs gre­tų nieks

ver­go­vės pik­ta gran­di­ne.

 

Ne­iš­mok­sim su­linkt

prieš at­ei­vių įsta­ty­mą nau­ją:

sa­vo bro­lį par­duot –

dar vi­si ne­iš­mo­ko­me, ne!

 

Vi­są de­šimt­me­tį ka­ria­vo­me be tan­kų, be ga­lin­gų gin­klų, be pa­sau­lio pa­gal­bos, vie­nui vie­ni, 3 mln. prieš 250 mln.! Ir iš­mo­ko­me to­kio ka­ro, ku­riam gin­klo pa­sau­lis ne­ra­do ir ku­ris vi­sa­da at­ve­da iki per­ga­lės. Taip, taip, per vi­są oku­pa­ci­jos lai­ką, be pa­lio­vos mū­sų tau­ta ka­ria­vo tik­rą ka­rą prieš ko­mu­niz­mą, ka­ria­vo dva­si­nį ka­rą.

Ne­lei­do mums, pa­vyz­džiui, spaus­din­ti mal­dak­ny­gių nė ka­te­kiz­mų. Bet jų nie­ka­da ne­pri­trū­ko­me – mi­li­jo­nus iš­lei­do­me. Taip, mi­li­jo­nus! Ste­bė­jau­si, vi­sa­da ža­vė­jau­si bro­lių ir se­se­rų lie­tu­vių drą­sa ir tvir­tu­mu. Pa­pra­šy­da­vau per­ra­šy­ti, nu­ko­pi­juo­ti ir per­spė­da­vau: jei pa­gaus – ka­lė­ji­mas. Bet nie­ka­da ne­at­si­sa­kė, ne kar­tą net ta­ry­bi­nė­se įstai­go­se nu­ko­pi­ja­vo tūks­tan­čius kny­gu­čių.

Ar­ba kry­žių sta­ty­mas. An­tai Rai­nių kan­ki­nių žu­dy­nių vie­to­je be per­sto­jo bu­vo sta­to­mi ir vis griau­na­mi kry­žiai. Nors Kry­žių kal­ną grio­vė be­ne 7 kar­tus, vis iš­kil­da­vo nau­ji kry­žiai.

Mū­sų pro­tes­tai dėl ti­kė­ji­mo lais­vės var­žy­mo skam­bė­jo per vi­są pa­sau­lį. Pa­vyz­džiui, 17 tūks­tan­čių me­mo­ran­du­mas. O kur dar po­grin­di­niai laik­raš­čiai „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­ka“, „Auš­ra“, „Lais­vės šauk­lys“… Jų bu­vo 40 ar dar dau­giau. Ki­tuo­se ko­mu­nis­ti­nės im­pe­ri­jos kraštuo­se – gal de­šimt kar­tų ma­žiau.

Ga­li­ma klaus­ti – kas pa­da­rė mus to­kius tvir­tus, ne­nu­ga­li­mus? At­sa­ky­siu – ti­kė­ji­mas. Tai pa­tvir­ti­na Bals­to­gės ir Kro­ku­vos uni­ver­si­te­tų pro­fe­so­rė K. Kor­ze­niew­ska. Ji sa­vo moks­li­niuo­se dar­buo­se įro­dė, kad sėk­min­giau­siai so­vie­tų val­džiai prie­ši­no­si bū­tent Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia, ji su­vai­di­no be­ne svar­biau­sią vaid­me­nį griau­nant SSRS. Ti­kė­ji­mas ne­lei­do Lie­tu­vai pa­si­duo­ti, nes ti­kė­ji­mas dau­giau ar ma­žiau apė­mė vi­są Lie­tu­vos vi­suo­me­nę. Kalė­das ar Ve­ly­kas šven­tė net kom­par­ti­jos na­riai. Pri­si­me­nu, kai dir­bau Aly­tu­je, tik vie­na žy­dų šei­ma ne­val­gė Kū­čių va­ka­rie­nės. Tai­gi slap­ta ar vie­šai vi­si lai­kė­si ti­kė­ji­mo. At­ėjo­me į lais­vę be­veik 80 % ka­ta­li­kų ir 10 % ki­tų ti­kė­ji­mų. Tik esant to­kiai ti­kė­ji­mo ir ko­vos at­mo­sfe­rai ga­lė­jo gim­ti Są­jū­dis.

Bran­gie­ji, baig­da­mas krei­piuo­si į Sei­mą, Vy­riau­sy­bę, Pre­zi­den­tę. Pa­gal­vo­ki­me, kaip ga­li­me iš­lai­ky­ti mū­sų Tau­tos ti­kė­ji­mą, tvir­tu­mą kom­piu­te­rių lai­kais? Nuo­lat, kas­dien jau­ni­mui įta­ką da­ro mo­kyk­la. Net to­kia li­be­ra­li Vo­kie­ti­ja tu­ri dvi sa­vai­ti­nes ti­ky­bos ar eti­kos pa­mo­kas, ver­ti­na­mas pa­žy­miais, pri­va­lo­mas vi­siems, nes vi­si pi­lie­čiai tu­ri įgy­ti tvir­tus do­ros pa­grin­dus. O pas mus – vos vie­na lais­vai pa­si­ren­ka­ma, vi­siš­kai pa­žy­miais ne­ver­ti­na­ma pa­mo­ka. Tad klau­siu: ar per­duo­da­me jau­ni­mui pa­grin­di­nį mūsų Tau­tos tvir­tu­mo gin­klą?

Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Nuo­šir­džiai dė­ko­ju Jo Eks­ce­len­ci­jai J. Kau­nec­kui. Is­to­ri­nė at­min­tis yra vie­nas iš stip­riau­sių ry­šių, ku­rie sie­ja mū­sų da­bar­tį su pra­ei­ti­mi. Iš­ti­sos šei­mos bu­vo iš­trem­tos, iš­rau­tos lyg me­džiai iš sa­vo že­mės, pa­smerk­tos kan­čiai ir mir­čiai. Mie­lie­ji, ne vie­nas iš mū­sų ko­le­gų pa­ty­rė šiuos sun­ku­mus, kar­čią trem­ti­nio da­lią. Ma­lo­niai kvie­čiu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rę D. Tei­šers­ky­tę, ku­rios li­ki­mas – vie­nas iš dau­ge­lio trem­ti­nių li­ki­mų at­spin­dys. Jos tė­ve­lis bu­vo su­im­tas 1946 me­tais, žu­vo la­ge­ry­je, ma­my­tė, se­suo ir bro­liu­kas iš­trem­ti 1948 me­tais, o pa­ti Da­lia ir du jos bro­liai iš­trem­ti 1953 me­tais. Pra­šom, Da­lia.

Sei­mo na­rės D. Tei­šers­ky­tės kal­ba

 

D. TEIŠERSKYTĖ (LSF). La­bas ry­tas, Lie­tu­va. La­bas ry­tas vi­siems, esan­tiems čia ir ki­to­je ek­ra­no pu­sė­je.

Žie­ma… Dvi­met­ri­nės pu­šys žė­ri lyg dei­man­tų su­pil­ti­nės… Pu­šų ka­rū­nos links­ta nuo sun­kių tar­si Ma­ro­ma­cho ke­pu­rės snie­go kar­pi­nių, nu­švie­čia tam­są, at­si­spin­di mė­nu­lio sie­ty­ne… Dvi­de­šimt pen­ki ki­lo­met­rai ke­lio, nu­ties­to nuo miš­ko kir­timvie­tės iki upės, ku­ria pa­va­sa­rį bus pluk­do­mi rąs­tai…

Ta­me ke­ly­je, kiek­vie­na­me ki­lo­met­re, iš­bars­ty­tos ne­lyg ko­kios bruk­nės pa­miš­kė­je, ap­si­mu­tu­ria­vu­sios bo­by­tės, bū­tent bo­by­tės, nes sun­ku at­pa­žin­ti po va­ti­niais švar­ke­liais, vil­no­nė­mis ska­ro­mis, su­riš­to­mis už nu­ga­ros, di­de­liais vel­ti­niais su pri­kli­juo­tais pa­pil­do­mais pa­dais (kad ne­su­šal­tų ko­jos), mer­gai­tę ar mo­te­rį…

Kiek­vie­nos už­duo­tis – pri­žiū­rė­ti vie­ną ke­lio ki­lo­met­rą. Pri­žiū­rė­ti taip, kad ne­bū­tų nė ma­žiau­sios duo­be­lės, nė men­kiau­sio įlin­kio, kad bū­tų šva­riai iš­šluo­ta pa­grin­di­nė vė­žė, nes ke­lis kar­tus per die­ną pra­va­žiuos trak­to­rius, tem­pian­tis 10 ar 15 tri­va­žių ro­gių, pa­krau­tų to­bu­lų Si­bi­ro pu­šų kū­nų, ku­riuos pa­va­sa­rį – kar­tu su le­do­ne­šiu – iš­pluk­dys į Zi­mos mies­te­lio lent­pjūvę…

Bu­vau vie­na tų bo­by­čių, ku­ri il­gas Si­bi­ro žie­mas dir­bo ta­me le­di­nio ke­lio ki­lo­met­re… Pra­švi­tus tem­pian­tis ro­ges trak­to­rius iš­mes­da­vo į pa­skir­tą ki­lo­met­rą ,,Lesp­rom­cho­zo“ dar­bi­nin­kę, pen­kio­lik­me­tę, penk­tą Kot­ry­nos Tei­šers­kie­nės vai­ką Da­ly­tę… Pir­miau­sia tą ki­lo­met­ri­nę vė­žę rei­kė­jo iš­šluo­ti, pas­kui duo­bi­kes už­ber­ti snie­gu, iš­ly­gin­ti iš­muš­tas, iš­krei­vo­tas vie­tas… Vi­są die­ną ab­so­liu­ti vie­nat­vė… Bai­mė… Nuo­var­gis… Ir be­pro­tiš­kas va­ka­ro lau­ki­mas, štai iš ki­to ke­lio ga­lo at­va­žiuos tas pats trak­to­rius ir su­rinks sa­vo bruk­ne­les, pa­var­gu­sias, su­ša­lu­sias, al­ka­nas… Duo­nos rie­ke­lė, ku­rią Ma­ma įdė­da­vo į pri­siū­tą vi­di­nę ki­še­nę, su­šal­da­vo, su­le­dė­da­vo, bet vis vien bu­vo be­ga­li­niai sal­di…

Su­kri­tu­sios į trak­to­ris­to pri­ka­bin­tą rąs­ti­nę tro­be­ly­tę, bo­by­tės at­šil­da­vo, at­gy­da­vo, pra­dė­da­vo ki­ken­ti, dai­nuo­ti ,,čias­tuš­kas“ ir gar­siai sva­jo­ti apie be­veik ne­įma­no­mus da­ly­kus – per­ke­li­nę suk­ne­lę ar di­de­lį di­de­lį su­muš­ti­nį su svies­tu ir lie­tu­viš­ku sū­riu…

Va­sa­ra… Tai­gos pa­miš­kės ryš­kes­nės net už lie­tu­viš­ką tri­spal­vę – gel­to­nų le­li­jų jū­ra, oran­ži­niai jur­gi­nė­liai, aly­vų spal­vos ,,sa­ran­kos“, lau­ki­nės or­chi­dė­jos la­bai po­etiš­ku var­du ,,ge­gu­tės ba­te­liai“, to­bu­los pu­šys, ga­lin­gi ked­rai, ku­rie do­va­no­jo nuo­sta­bų mais­tą – sa­vo rie­šu­tė­lius, mau­me­džiai šluo­ti­nė­mis ša­ko­mis (jų jau­nus spyg­liu­kus ir­gi val­gė­me) ir lau­ki­niai čes­na­kai – gar­sio­ji ,,če­rem­ša“, ir gry­bai, uo­gos, ir… de­be­sys uo­dų, ma­ša­lų, siur­bių, nuo ku­rių nie­kas ne­iš­gel­bė­da­vo, net tin­kle­liai ant vei­dų – ne­lyg ko­kių ara­bų ar lie­tu­viš­kų bi­ti­nin­kų…

Va­sa­rą bo­by­čių bri­ga­dos kir­to ša­kas, o vė­liau jas de­gin­da­vo… Pas­kui, ru­de­niop, ties­da­vo nau­ją bū­si­mą le­di­nį ke­lią – nuo nau­jos kir­tim­vie­tės iki vis tos pa­čios veš­lios ir šal­tos upės, pa­tei­si­nan­čios sa­vo var­dą – Zi­ma…

Ar bu­vo sun­ku? Taip.

Ar bu­vau ne­lai­min­ga? Ne.

Bu­vau jau­nu­tė. Pa­si­rin­ki­mų ir pa­ly­gi­ni­mų ne­bu­vo. Lie­tu­va at­ro­dė to­li­ma, sve­ti­ma, tar­si su­sap­nuo­ta…

Tė­vas ka­lė­jo Tai­še­to la­ge­ry­je… Mes gy­ve­no­me ba­ra­ke, vie­na­me kam­ba­rė­ly­je sep­ty­nie­se… Bet už­te­ko ir duo­nos, ir ši­lu­mos. Nes bu­vo­me my­li­mi, vie­nin­gi, šven­tė­me Ve­ly­kas ir Ka­lė­das, šo­ko­me ir dai­na­vo­me. Ne­bu­vo ko ir kam pa­vy­dė­ti… Vi­sų ne­lai­mės bu­vo vie­no­dos, vi­sų troš­ki­mai bu­vo pa­na­šūs, o ne­tek­tys ne­ap­len­kė be­veik nė vie­nos šei­mos…

Ko iš­mo­kau? Sa­va­ran­kiš­ku­mo, oru­mo, drą­sos, pa­si­au­ko­ji­mo, at­sa­ko­my­bės…

Ką skau­da? Skau­da Tė­vy­nę…

Skau­da ne­tek­tys… Se­niai ne­tu­riu ma­mos, be­veik ne­pri­si­me­nu tė­vo, nu­kan­kin­to la­ge­ry­je… Ne­be­tu­riu nė vie­no iš tri­jų bro­lių… Du il­si­si am­ži­no įša­lo že­mė­je. Tre­čias – ša­lia ma­mos ne­to­li gim­to­sios Ši­lu­vos…

Ne­šu ant sa­vo pe­čių ir są­ži­nės jų kan­čias, jų be­pro­tiš­kai sun­kius li­ki­mus, tu­riu gy­ven­ti už juos vi­sus, my­lė­ti už juos vi­sus Lie­tu­vą, ku­rios dan­gus jų min­ty­se ir sva­jo­nė­se vi­sa­da bu­vo vais­kus ir gied­ras…

Esu lai­min­ga, kad tu­rė­jau to­kią šei­mą. Esu lai­min­ga, kad esu to­kios Lie­tu­vos duk­ra. Ir dar – ma­žy­tis re­qui­em, ei­lė­raš­tis, skir­tas ma­no kla­sio­kei, ma­no drau­gei trem­ti­nei iš Čiu­va­ši­jos Ra­jai Gu­se­vai, ku­ri nu­sken­do to­je pa­čio­je Zi­mos upė­je.

Toks šal­tas van­duo, toks ne­gy­vas!

Ir krau­jo į kran­tą pu­ta…

Kaž­kur žy­di džiaugs­mo aly­vos,

Ir sklei­džia­si rai­džių kur­sy­vas,

Ir kau­pia­si mal­dai gam­ta…

At­si­me­nu… Kla­sė… Ir An­na

Mus mo­ko Bo­ja­no kal­bos…

Jos akys – kaip jau­no os­ma­no,

Ak, tą­kart ji vis­ką iš­ma­nė,

Tik mes ne­ži­no­jom tie­sos…

Į nuo­sta­bią su­rink­tos puokš­tę

Kai­me­ly, tai­gos pa­kraš­ty,

Gy­ve­nom ro­ma­nais ir pokš­tais,

Kur ked­rai – it Ei­fe­lio bokš­tai,

Kur klie­di nuo šal­čio nak­tis…

Už­mer­kiu akis – ir at­ei­na

Vi­si, ku­rie vir­to žie­dais…

Ir skam­ba kaip iš­trem­tos dai­nos

Jų sie­lo­se ai­ma­nos ai­nių,

Nu­ei­nan­čių miš­ko ta­kais…

Die­na vi­jo die­ną. O me­tai

Mo­ja­vo šer­mukš­nio ša­ka…

Ir šal­tas min­čių au­to­ma­tas

Pa­rin­ko mums kal­tę ir ma­tą,

Ir vie­tą erd­vėj bei lai­ke.

Da­bar, kai ei­lė­raš­čiai bu­di

Prie žils­tan­čios ma­no gal­vos,

Vieš­nia ma­no mei­lė­je bū­tum,

Kve­pė­tum nas­tur­tom ir rū­tom,

Ga­ruo­tų puo­de­lis ka­vos…

Bet šal­tas van­duo ir ne­gy­vas!

Ir krau­jo į kran­tą pu­ta…

Bet vėl žy­di džiaugs­mo aly­vos,

Vėl sklei­džia­si rai­džių kur­sy­vas

Ir kau­pia­si mal­dai gam­ta.

 

Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF). Nuo­šir­džiai dė­ko­ju D. Tei­šers­ky­tei. Ne vie­nas trem­ti­nys, bū­da­mas to­li nuo Tė­vy­nės, ne­pai­sy­da­mas pa­vo­jų, sten­gė­si iš­trūk­ti iš Si­bi­ro pla­ty­bių, pa­slap­čio­mis, bet ko­kiais bū­dais su­grįž­ti į iš­sva­jo­tą Tė­vy­nę. Ne vie­nas jų bu­vo vėl su­im­tas ir vėl grą­žin­tas į la­ge­rius ar trem­tį.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį ko­le­gą Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rį J. Sa­ba­taus­ką, gi­mu­sį trem­ty­je. Jo tė­ve­liai bu­vo iš­trem­ti net du kar­tus – 1941 ir 1948 me­tais.

 

Sei­mo na­rio J. Sa­ba­taus­ko kal­ba

 

J. SABATAUSKAS (LSDPF). Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke Lo­re­ta Grau­ži­nie­ne, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, po­li­ti­niai ka­li­niai ir trem­ti­niai, sig­na­ta­rai, ger­bia­mie­ji ko­le­gos Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, mie­lie­ji po­sė­džio sve­čiai, mie­lie­ji tau­tie­čiai.

Šian­dien su­kan­ka 75 me­tai, kai So­vie­tų Są­jun­ga oku­pa­vo Lie­tu­vą. Oku­pa­ci­ja lė­mė bai­sias vė­liau vy­ku­sias rep­re­si­jas. Po me­tų – 1941 me­tų bir­že­lio 14-osios nak­tį – pra­si­dė­jo ma­si­niai trė­mi­mai. Trem­ti tiks­lin­gai bu­vo pa­si­rink­ti svar­bių tau­tos są­mo­nę for­muo­jan­čių vi­suo­me­nės gru­pių – pe­da­go­gų, aka­de­mi­nės ben­druo­me­nės, vals­ty­bės tar­nau­to­jų, in­ži­nie­rių, tei­si­nin­kų, stam­bių ūki­nin­kų – at­sto­vai. Taip bu­vo sie­kia­ma su­lau­žy­ti tau­tos stu­bu­rą, kad li­ku­sią tau­tos da­lį bū­tų leng­viau pa­ver­g­ti. Vie­nus oku­pan­tus kei­tė ki­ti, ku­rie taip pat ma­siš­kai rep­re­sa­vo – žu­dė žy­dų tau­ty­bės Lie­tu­vos pi­lie­čius.

Kas­met pri­si­me­nant šią tra­giš­ką su­kak­tį, su­si­ren­ka vis ma­žiau gy­vų jos liu­di­nin­kų. Svar­bu, kad šis skau­dus, mū­sų žmo­nių li­ki­mus su­ža­lo­jęs, o kai ku­riuos ir pra­žu­dęs is­to­ri­jos mo­men­tas lik­tų ne tik jį iš­gy­ve­nu­sių­jų šir­dy­se ir gal­vo­se, ne tik trem­ti­nių vai­kų ir anū­kų at­min­ty­je, bet bū­tų įam­žin­tas ir ži­no­mas kaip vi­sos tau­tos ne­at­sie­ja­ma is­to­ri­jos da­lis, liu­di­jan­ti iš­gy­ve­ni­mus ir di­džiu­lius tau­tos pra­ra­di­mus.

Pras­min­ga pa­ro­da „Trem­čių ge­le­žin­ke­liai“ va­kar ati­da­ry­ta Aly­taus mies­to Jur­gio Kun­či­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Kaip ir ki­to­se Lie­tu­vos vie­to­se. Ne ma­žiau svar­bu liu­dy­ti tau­tai ir sve­čiams mū­sų iš­ki­liau­sių me­ni­nin­kų mo­nu­men­ta­liais dar­bais, ku­riais įtvir­ti­na­mi svar­būs vals­ty­bei ir tau­tai įvy­kiai bei sim­bo­liai, kaip tai da­ro dai­li­nin­kas ir fo­to­me­ni­nin­kas R. Di­cha­vi­čius sa­vo al­bu­mo dvi­to­my­je „Lais­vės pa­žen­klin­ti“.

Da­bar ku­ria­mi kva­pą gniau­žian­tys fil­mai, si­tu­a­ci­jos, kai žmo­gus ban­do iš­gy­ven­ti at­šiau­rio­mis są­ly­go­mis, pats pra­si­ma­no mais­to ar būs­tą. Žiū­ro­vai prie ek­ra­nų ne­at­si­ža­vi to­kiais he­ro­jais.

O la­biau­siai ne­įti­ki­mos žmo­nių iš­gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos nu­ti­ko bū­tent 1941-ai­siais, kai gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se į Ru­si­jos glū­du­mą at­vež­tus trem­ti­nius pa­lei­do ply­na­me lau­ke. Su vai­kais ir žin­do­mais kū­di­kiais, gi­mu­siais ke­ly­je.

Ma­no šei­ma – tė­vams tuo­met bu­vo 10 me­tų – pa­puo­lė į šią mės­ma­lę. Joks dra­ma­tiš­kiau­sias fil­mo siu­že­tas da­bar ne­be­pa­kar­tos to, ką tu­rė­jo pa­tir­ti žmo­nės su vai­kais, pa­leis­ti į ply­nę Syk­tyv­ka­re, Ko­mių že­mė­je. Pir­mą žie­mą jie ne­tu­rė­jo net ba­ra­kų, glau­dė­si že­mi­nė­se, ku­rias pa­tys ir iš­si­ka­sė. Ba­das, li­gos, ne­žmo­niš­kos są­ly­gos nu­si­ne­šė dau­gy­bę gy­vy­bių. Daž­nam žmo­gui tek­da­vo tik duo­nos rie­kė per die­ną. Jei tek­da­vo. Pir­mos žie­mos ne­iš­tvė­rė ir at­gu­lė am­ži­no­jo įša­lo že­mė­je ma­no tė­čio tė­ve­lis, ma­mos se­ne­lė ir te­ta…

Li­ku­sie­ji pa­dė­jo vie­ni ki­tiems kuo ga­lė­jo, da­li­jo­si pas­ku­ti­niu duo­nos kąs­niu, stip­ri­no dva­sią lie­tu­viš­ka dai­na. Tar­pu­sa­vio so­li­da­ru­mas ir ti­kė­ji­mas bu­vo di­džiu­lis. Ti­kė­ji­mas, kad kaip nors, ka­da nors vis tiek su­grįš į Lie­tu­vą.

O da­bar ko­dėl ne­ga­li­me bū­ti to­kie pat so­li­da­rūs, vie­nin­gi, kad ran­ka ran­kon dirb­tu­me sa­vo ir Tė­vy­nės la­bui? Yra sa­kan­čių, kad ne­rei­kia nie­ko re­gu­liuo­ti – rin­ka su­re­gu­liuos. Iš tik­rų­jų su­re­gu­liuos – kaip cen­tri­fu­ga, nu­stum­da­ma į pa­kraš­čius pa­čius sil­pniau­sius.

Pa­si­bai­gus ka­rui, kas kaip ga­lė­jo, ver­žė­si į Lie­tu­vą. 1946-ai­siais grį­žo ir ma­no tė­vai, tuo­met 15–16-me­čiai.

Čia taip pat nie­kas bėg­lių ne­lau­kė. Tė­viš­kė­je pa­si­ro­dy­ti ne­ga­lė­jo, to­dėl glau­dė­si ki­tur. De­ja, skun­dė tuo­met ir kai­my­nai, ir net gi­mi­nės – kas tik su­gal­vo­jo at­si­plėš­ti ga­ba­lė­lį kie­no nors už­gy­ven­to tur­to. Ap­skun­dei – ir ap­si­do­va­no­jai: tau ati­te­ko ap­skųs­to­jo tur­tas.

Ma­no uoš­viui „ge­ra­da­rio“ skun­das at­sei­kė­jo 10 me­tų la­ge­rio. Ma­no tė­vai bu­vo su­lai­ky­ti, iš­trem­ti ant­rą­kart. Ma­ma – tie­siai iš mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos suo­lo vėl į Ko­mių že­mę. Ma­no tė­tį ap­skun­dė, kad ba­ba duo­ną ke­pa, o jis į miš­ką ne­ša. Tai lė­mė dar to­les­nę trem­tį – į Ir­kut­sko sri­tį, o vė­liau – į Ja­ku­ti­ją. Bet jie ne tik iš­gy­ve­no – jie kū­rė šei­mas.

Ten, Ko­mi­jo­je, po de­šim­ties ant­ro­sios trem­ties me­tų gi­miau ir aš. Ten, mū­sų šei­mo­je, trem­ti­nių ben­druo­me­nė­je, pa­ty­riau ir vai­kys­tės džiaugs­mą, ir ar­ti­mų­jų mei­lę, ir įgi­jau svar­biau­sias žmo­giš­ką­sias ver­ty­bes. Be vie­ny­bės, pa­lai­kan­čių žmo­giš­kų san­ty­kių ne­bū­tu­me iš­gy­ve­nę.

Grį­žau į Lie­tu­vą de­šim­ties – to­kio am­žiaus, kai bu­vo iš­vež­ti ma­no tė­vai. Grį­žu­siems trem­ti­niams ir Lie­tu­vo­je ne­bu­vo sal­du. Pa­vyz­džiui, bu­vo to­kių, ku­rie ma­ne pra­var­džia­vo „buož­vai­kiu“. Na­mie, jei kal­bė­da­vo­me apie tai, ko ne­rei­kė­tų gir­dėt pa­ša­li­nėms au­sims, glaus­da­vo­mės ga­li­nia­me kam­ba­ry­je, kal­bė­da­vo­me ty­liai. Dėl įpro­čio kal­bė­ti ty­liai kar­tais mo­kyk­lo­je ar net stu­di­jų me­tais kil­da­vo nesu­si­pra­ti­mų,– aha, kaž­ką bur­bi po no­si­mi, va­di­na­si, ne­mo­ki.

Dau­ge­lį te­bes­te­bi­na par­ti­jų ban­dy­mai sa­vin­tis trem­ti­nius kaip žmo­nių gru­pę. Trem­tis – ne­par­ti­nė. Trem­tis – tai Lie­tu­vos is­to­ri­jos pus­la­pis, skau­di pa­tir­tis ir lem­tis, ku­ri no­ri ar ne­no­ri, bet pri­klau­so vi­sai tau­tai.

De­ja, bet ir da­bar mū­sų at­kur­to­je ne­pri­klau­so­mo­je de­mo­kra­tinėje vals­ty­bė­je ma­tau ne­ri­mą ke­lian­čių si­tu­a­ci­jų. Jas pa­va­din­čiau iš­kreip­tu tei­sin­gu­mu.

Tai ir kom­pro­mi­tuo­jan­čių pa­žy­mų is­to­ri­jos. Juk tai ne vien žmo­gaus kar­je­ros klau­si­mas, kai pa­gal ne­pa­tik­rin­tą spe­cia­lių­jų tar­ny­bų su­ren­ka­mą me­džia­gą, ko­ne gan­dais pa­rem­tas pa­žy­mas vie­šai su­men­ki­na­ma žmo­gaus re­pu­ta­ci­ja. No­ri pa­ša­lin­ti kon­ku­ren­tą iš rin­kos, pa­skųsk, ir kol jis ka­pa­no­sis sru­tų duo­bė­je, už­im­si jo vie­tą. Pra­lo­šei kon­kur­są, pa­teik ieš­ki­nį su pra­šy­mu areš­tuo­ti tur­tą ieš­ki­niui už­tik­ri­nti. Tai ga­ran­tuo­ja kon­ku­ren­to fi­nan­si­nius pra­ra­di­mus, o gal net ir bū­si­mą ban­kro­tą bei pro­jek­to suž­lug­dy­mą.

Ne­pa­dė­jo, ga­li­ma pa­reikš­ti kal­ti­ni­mus, nu­ša­lin­ti nuo pa­rei­gų, pa­ga­liau su­im­ti. Liūd­nas fak­tas ma­no Tė­vy­nei – su­im­tų­jų skai­čiu­mi gar­sė­ja­me Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

De­ja, ne ge­riau­sią vaid­me­nį at­lie­ka vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos, ku­rių pa­rei­ga už­tik­rin­ti tei­sin­gu­mą.

Gan­dais grįs­ti kal­ti­ni­mai kaip ir prieš de­šimt­me­čius, taip ir da­bar ga­li ža­lo­ti žmo­nių li­ki­mus…

Vis dėl­to aš su vil­ti­mi žvel­giu į Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čius, ku­rian­čius sa­vo gy­ve­ni­mą ir gra­ži­nan­čius Lie­tu­vą tau­tie­čius, taip pat į sa­vo­tiš­ką trem­tį pa­si­rin­ku­sius mū­sų emig­ran­tus. Vie­ni jų puo­se­lė­ja op­ti­mis­ti­nius pla­nus, džiau­gia­si su­ra­dę lai­mę, ki­ti skun­džia­si kan­ki­na­mi Tė­vy­nės il­ge­sio. Tre­ti – tie­siog grįž­tan­tys, dir­ban­tys sa­vo šei­mos ir Lie­tu­vos la­bui, au­gi­nan­tys sa­vo vai­kus.

Ne­at­stum­ki­me nė vie­no. Kar­tu ieš­ko­ki­me bū­dų, kaip iš­lai­ky­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiais tuos, ku­rie no­ri jais bū­ti. Bran­gin­kim kiek­vie­ną Lie­tu­vos vai­ką.

Kur­ki­me Lie­tu­vą, ku­rią bran­gin­tų kiek­vie­nas. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Nuo­šir­džiai dė­ko­ju ko­le­gai J. Sa­ba­taus­kui.

Mie­lie­ji, vil­tis su­tei­kia tiek stip­ry­bės, kad pa­de­da iš­gy­ven­ti tra­giš­kas gy­ve­ni­mo aki­mir­kas. Ne vie­no iš­ei­nan­čio žo­džiai „kai grį­ši į Lie­tu­vą, pa­pa­sa­kok…“ bu­vo kar­to­ja­mi la­ge­riuo­se, ka­lė­ji­muo­se, trem­ty­je. Šie žo­džiai bu­vo lyg prie­sai­ka gy­vie­siems liu­dy­ti, kad su­si­jun­gę du kran­tai – pra­ei­tis ir da­bar­tis – vie­nas ki­tą įpras­min­tų Tau­tos at­min­ty­je. Jau­no­ji kar­ta šią at­min­tį įpras­mi­na sa­vo ra­ši­niuo­se, pie­ši­niuo­se, dai­no­se, su­si­tik­da­ma su iš­li­ku­siais liu­di­nin­kais, tvar­ky­da­ma trem­ti­nių ka­pus, iš­si­bar­s­čiu­sius po vi­są bu­vu­sią So­vie­tų Są­jun­gą.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Gied­rių Tra­di­šaus­ką, pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ 2014 m. eks­pe­di­ci­jos į Kras­no­jars­ko sri­tį da­ly­vį.

 

Pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ 2014 m. eks­pedi­ci­jos į Kras­no­jars­ko sri­tį da­ly­vio G. Tra­dišaus­ko kal­ba

 

G. TRADIŠAUSKAS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­ma­sis pro­fe­so­riau Vy­tau­tai Land­sber­gi, ger­bia­mie­ji sve­čiai, štai jau de­šim­tus me­tus ne­blės­ta pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ idė­ja ir ne­ma­žė­ja jo pras­mė. Tū­k­s­tan­čiai Lie­tu­vos jau­nuo­lių sva­jo­ja į Si­bi­ro pla­ty­bes nu­blokš­tiems tau­tie­čiams nu­vež­ti lie­tu­viš­ką „la­bas“.

Pra­ėju­sią va­sa­rą ir aš tu­rė­jau pro­gą „la­bas“ iš­tar­ti se­niai lie­tu­viš­ko žo­džio ne­gir­dė­ju­siems, Kra­s­no­jars­ko kraš­te gy­ve­nan­tiems tau­tie­čiams: vie­ni­šam, lie­tu­viš­kai tik su ka­ti­nu pa­si­šne­kan­čiam Ro­mui, trem­ti­nio vy­ro ka­pą lan­kan­čiai Ve­ro­ni­kai…

Bet nei še­šias­de­šimt, nei sep­ty­nias­de­šimt pra­bė­gu­sių me­tų iš jų at­min­ties ne­iš­try­nė tra­giš­ko­mis trė­mi­mų die­no­mis pa­tir­to siau­bo. Si­bi­re te­be­gy­ve­nan­tis Sau­lius pui­kiai pri­si­me­na, kaip ir jam, aš­tuo­ne­rių me­tų ber­niu­kui, su ki­tais lie­tu­viais at­si­dū­ru­siam pen­ki tūks­tan­čiai ki­lo­met­rų nuo Lie­tu­vos, bu­vo iš­tar­ti žo­džiai: „Nuo šiol čia jū­sų tė­vy­nė, čia jūs esa­te gi­mę, čia jūs ir mir­si­te.“ Li­ki­mas taip su­si­klos­tė, kad Sau­lius li­ko gy­ven­ti sve­ti­ma­me kraš­te, su­kū­rė šei­mą, už­au­gi­no vai­kus. Bet ir šian­dien jis ži­no – Tė­vy­nė ne čia… Ir šian­dien jis anū­kus šau­kia lie­tu­viš­kais var­dais.

„Mi­si­ja Si­bi­ras“ yra pa­ti ge­riau­sia is­to­ri­jos, pi­lie­tiš­ku­mo ir pa­trio­tiš­ku­mo pa­mo­ka. Mes, pro­jek­to da­ly­viai, sa­vo aki­mis ma­tė­me, kad gra­si­ni­mai, ba­das, ver­giš­kas dar­bas ne­pa­lau­žė lie­tu­vių tau­tos dva­sios. Di­džio­ji trem­ti­nų da­lis sie­kė bet ko­kia kai­na su­grįž­ti na­mo ir su­grį­žo. Kai ku­rie ten li­ko, bet iki šiol sap­nuo­se ma­to Tą Vie­nin­te­lę Že­mę. Dau­gy­bė am­žiams at­gu­lė sve­ti­ma­me kraš­te. Ir da­bar ten vie­nas prie ki­to glau­džia­si lie­tu­viš­kai kry­žiai: Ju­li­ja, Ona, Juo­zas… Kar­ve­lis, Gu­dai­tė, Ka­mins­kai­tė, Ra­dzev­čiū­tė…

Per de­vy­ne­rius pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ gy­va­vi­mo me­tus su­tvar­ky­ta dau­giau kaip šim­tas lie­tu­viš­kų ka­pi­nių. Bet tai tik ma­ža da­lis lie­tu­vių am­ži­no po­il­sio vie­tų mil­ži­niš­ko­se Si­bi­ro pla­ty­bė­se.

Ne­slėp­siu, ap­ima pa­si­di­džia­vi­mas, kai tai­gos ap­sup­ty­je su­tik­ti vy­res­ni ru­sai, su­ži­no­ję, iš kur esa­me, čia gy­ve­nu­sius lie­tu­vius mi­ni tik ge­ru žo­džiu. Sa­ko, kad trem­ti­niai iš Lie­tu­vos bu­vo ge­ri, darbš­tūs, ar­ti­mui pa­de­dan­tys ir lais­vės trokš­tan­tys žmo­nės.

O ir pats ti­kiuo­si, kad kiek­vie­na iš­vyks­tan­ti jau­na, en­tu­zias­tin­ga, Tė­vy­nę my­lin­ti ir lais­va pro­jek­to eks­pe­di­ci­ja yra gy­vas liu­di­ji­mas, kad ne­pai­sy­da­ma tra­giš­kų iš­gy­ve­ni­mų mū­sų tau­ta ne­pa­lū­žo, at­si­tie­sė, kad Lie­tu­va yra ir bus.

Man tai liu­di­ja ir su­si­ti­ki­mai su mo­ki­niais, ku­riems grį­žę iš Si­bi­ro pa­sa­ko­ja­me sa­vo įspū­džius. Ma­lo­niai nu­stem­bu, kad net ir pa­tys jau­niau­si moks­lei­viai ži­no, ką lie­tu­viams reiš­kia Si­bi­ras, ži­no sa­vo šei­mos is­to­ri­ją, kur bu­vo iš­trem­ti jų se­ne­liai ar pro­se­ne­liai. Štai vie­nas Vil­niaus penk­to­kas ma­nęs pa­klau­sė: „Kaip jums at­ro­do, ką jau­tė tas ka­rei­vis, ku­ris su au­to­ma­tu va­rė žmo­nės į va­go­nus?”

Esu tik­ras: šis vai­kas – tai bū­si­ma­sis pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ da­ly­vis. O kol kas pa­čios di­džiau­sios sėk­mės lin­kiu ju­bi­lie­ji­nei de­šimt­me­čio eks­pe­di­ci­jai „Mi­si­ja Si­bi­ras” 2015, ku­ri dar kar­tą pa­liu­dys – gy­vos tau­to at­min­tis vi­sa­da gy­vens. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju G. Tra­di­šaus­kui.

Mie­lie­ji, pra­ei­tį ir da­bar­tį jun­gia ir trem­ti­nių dai­nos bei ei­lė­raš­čių pos­mai. Pa­klau­sy­ki­me ir jų. Pra­šom.

G. MIKALAUSKAS. Trem­ti­nio Le­o­nar­do Ma­tu­ze­vi­čiaus ei­lė­raš­tis „Duo­na“.

Iš to­lo, iš pik­to­jo mo­lio

Duo­na su­grį­žo na­mo­lio

Įveik­tas spei­go riau­mo­jan­tis kal­nas,

Am­ži­no įša­lo gė­lis.

Koks švel­nus, mo­ti­nėl, ta­vo del­nas.

Koks liūd­nu­mo gi­lus Ne­mu­nė­lis.

Rin­ki­tės, se­sės ir bro­liai, į krū­vą.

Tru­pi­niai, tru­pi­nė­liai lie­tu­viai.

Tap­kim vėl duo­na, karš­tu pra­kai­tu lie­ta,

Tap­ki­me – Lie­tu­va. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Sau­go­da­mi ir puo­se­lė­da­mi is­to­ri­nę at­min­tį, bran­gin­da­mi Lais­vę, su­jun­ki­me pra­ei­tį ir da­bar­tį Lie­tu­vos vals­ty­bės sim­bo­liu – mū­sų tri­spal­ve vė­lia­va.

Ma­lo­niai kvie­čiu Sei­mo na­rius trem­ti­nius, dar va­di­na­mus Si­bi­ro vai­kais, Vi­dą Ma­ri­ją Čig­rie­jie­nę, Ri­man­tą Jo­ną Da­gį, Ari­man­tą Dum­čių, Vi­li­ją Fi­li­po­vi­čie­nę, Do­na­tą Jan­kaus­ką, Ka­zi­mie­rą Kuz­mins­ką, Vin­cę Vai­de­vu­tę Mar­ge­vi­čie­nę, Juo­zą Ole­ką, Ju­lių Sa­ba­taus­ką ir Da­lią Tei­šers­ky­tę per­duo­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­vą eks­pe­di­ci­jų į trem­ties vie­tas da­ly­viams.

Kvie­čiu pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ 2015 m. da­ly­vius pri­im­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­vą.

Kvie­čiu pro­jek­to „Is­to­ri­ja gy­vai“ 2015 m. da­ly­vius pri­im­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­vą.

Dė­ko­ju vi­siems. La­bai ačiū.

Ger­bia­mie­ji, ti­kiu, kad vi­si kar­tu bran­gin­si­me ir sau­go­si­me iš­ko­vo­tą Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę ir puo­se­lė­si­me is­to­ri­nę at­min­tį. Vi­siems mums lin­kiu va­lios ir ryž­to ku­riant sau­gią Lie­tu­vos at­ei­tį, dau­giau vil­ties ir švie­sos, o nu­ken­tė­ju­siems nuo oku­pa­ci­jų ir jų ar­ti­mie­siems – svei­ka­tos ir stip­ry­bės. Kvie­čiu vi­sus da­ly­vau­ti pi­lie­ti­nė­je ak­ci­jo­je ne­kal­toms oku­pa­ci­jos au­koms at­min­ti ir li­kus mi­nu­tei iki vi­dur­die­nio ty­los mi­nu­te pa­gerb­ti jų at­mi­ni­mą. Dė­ko­ju vi­siems šio mi­nė­ji­mo da­ly­viams.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju dar kar­tą vi­siems šio mi­nė­ji­mo da­ly­viams ir sve­čiams. Skel­biu mi­nė­ji­mą baig­tą ir kvie­čiu da­ly­vau­ti ki­tuo­se šios die­nos ren­gi­niuo­se. Ačiū jums vi­siems.

Skam­ba trem­ti­nių ir par­ti­za­nų dai­nos

 

 


* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partij­os frakcija; LSDPF – Lietuvos social­demokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.