LIETUVOS RESPUBLIKOS

reklamos įstatymo  Nr. VIII-1871 2, 12 ir 26 straipsnių  PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO DERINIMO PAŽYMA

Institucijos pavadinimas, rašto data ir numeris	Pastabos ir pasiūlymai	Žyma apie pastabas ir pasiūlymus, į kuriuos neatsižvelgta
Lietuvos savivaldybių asociacijos 2014-04-28 raštas Nr. (17)-SD-284	1. Nepritaria Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 2, 12 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Projektas) 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatai, numatančiai išimtį po stoginę įrengiamai reklamai (Joniškio rajono savivaldybės 1 pastaba, Vilniaus miesto savivaldybės 4 pastaba, Klaipėdos miesto savivaldybės 1 pastaba), kadangi: – Projekte numatoma išimtis po stogine įrengiamai reklamai iš dalies neatitinka aiškinamajame rašte išdėstytos nuostatos, kad „po stogine įrengiama reklama, kaip ir patalpose įrengiama reklama, paprastai yra skirta ir matoma tik šioje teritorijoje esantiems asmenims...“, be to, galiojančiuose teisės aktuose nėra „stoginės“ sąvokos ir gali sudaryti sąlygas piktnaudžiavimui šia išimtimi, pvz., įrengiant didelio formato reklamą (Vilniaus miesto savivaldybės 4 pastaba); – neaišku, kodėl būtent tokiai išorinei reklamai nereikia turėti leidimo, kadangi leidimo išdavimo metu yra atliekamas kompleksas veiksmų, kurių metu įvertinamas norimos įrengti išorinės reklamos atitikimas įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje  nustatytiems reikalavimams. Įstatymo pakeitimas ir aiškinamojo rašto teiginiai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią reklama pripažintina išorine, net jei pati reklamos priemonė patalpinta patalpų viduje, bet skirta stebėti ir yra matoma iš lauko pusės (Klaipėdos miesto savivaldybės 1 pastaba). Be to, Joniškio rajono savivaldybė (1 pastaba) siūlo išimtį taikyti tik po stogine įrengiamai informacinei reklamai (nuorodoms), kurios privalomos pagal kitus teisės aktus.	1. Neatsižvelgta. Po stogine įrengiama reklama  atitinka įstatyme nustatytą išorinės reklamos sąvokos apibrėžtį ir yra laikytina išorine reklama, tačiau, siekiant mažinti administracinę naštą verslui bei šalinti verslo sąlygų skirtumus, Projekte siūloma numatyti išimtį ir  nustatyti, kad po stogine įrengiamai išorinei reklamai leidimas nereikalingas. Dėl verslo specifikos kai kurios prekės parduodamos ar paslaugos teikiamos (prekyba degalais, transporto paslaugos ir kt.) po stogine ir po ja, taip pat kaip ir pvz., parduotuvės viduje, įrengiama parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų reklama. Įrengiant reklamą parduotuvės viduje leidimas nereikalingas, tuo tarpu ūkio subjektai įrengdami reklamą po stogine (t.y. statinyje, kuris neturi sienų ir negalėtų būti laikomas patalpa), kuri paprastai yra skirta šioje teritorijoje esantiems asmenims (pvz., degalų reklama degalinėje), patiria papildomas finansines išlaidas ir laiko sąnaudas, susijusias su leidimo gavimu. Pažymėtina, kad Projekte numatyta išimtis būtų taikoma įrengiant reklamą degalinėse, taip pat autobusų, geležinkelio, uostų peronuose ir pan. Atsižvelgiant į šių statinių išplanavimą bei paprastai po šių statinių stogine skleidžiamos reklamos įrenginio dydį, norimos įrengti reklamos įvertinimas pagal įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y., ar norima įrengti reklama atitinka teritorijų planavimą, kultūros paveldo objektų ir  kraštovaizdžio apsaugą ir kt. teisės aktų reikalavimus, būtų perteklinis ir nepagrįstai didintų verslui administracinę naštą, be to, atsižvelgiant į šių statinių išplanavimą, piktnaudžiauti šia išimtimi ir  įrengti po stogine didelio formato reklamą nebūtų galimybės. Dėl stoginės sąvokos, pažymėtina, kad projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte stoginė  apibrėžta kaip inžinerinis statinys. Be to, stoginės sąvoka yra apibrėžta  Statybos techniniame reglamente STR1.01/07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 „Dėl Statybos techninio reglamento STR1.01/07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ patvirtinimo“. Taip pat pažymėtina, kad reklama nėra privaloma, ji yra rinkodaros priemonė, kurią savarankiškai pasirenka pats ūkio subjektas.
	2. Siūlo Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje numatytą leidimo išdavimo terminą keisti taip: „Leidimas išduodamas ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, išskyrus iškabas.“ (Joniškio rajono savivaldybės 2 pastaba).	2. Neatsižvelgta. Projekte siūloma nustatyti  ribotą leidimo įrengti išorinę reklamą trukmę atsižvelgiant į išorinės reklamos įtaką urbanistinei ir architektūrinei miesto aplinkai bei  siekiant užtikrinti visuomenės interesų apsaugą (gyventojų saugą, kraštovaizdžio apsaugą, istorinio paveldo išsaugojimą, miesto aplinkos apsaugą ir kt.). Šis tikslas nebūtų pasiektas, jeigu leidimas  įrengti iškabą būtų išduodamas  neribotam laikotarpiui ir tik ūkio subjektas spręstų, kada būtų tikslinga atnaujinti iškabą.
	3. Siūlo reglamentuoti, ar valstybės ir savivaldybių įstaigoms, organizacijoms ir kitiems viešojo administravimo veiklos subjektams privalomas leidimas jų iškaboms (Joniškio rajono savivaldybės 3 pastaba).	3. Neatsižvelgta. Tai ne šio įstatymo reguliavimo dalykas. Įstatymas reglamentuoja komercinės reklamos, t.y. reklamos, susijusios su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla ir skatinančios įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, naudojimą.
	4. Siūlo atkreipti dėmesį į įstatymo ir  Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo suderinamumo klausimą. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose reklama įrengiama pagal kultūros ministro patvirtintas taisykles. Dėl tokio teisinio reglamentavimo sudaro situacija, kai taikomos dvejos skirtingų ministerijų patvirtintos taisyklės. Todėl šių įstatymų nuostatos turi būti derinamos tarpusavyje, atsisakant besidubliuojančių taisyklių taikymo. (Vilniaus miesto savivaldybės 3 pastaba).	4. Neatsižvelgta. Pagal įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas, norint įrengti išorinę reklamą kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas. Minėta institucija,  duodama sutikimą įrengti išorinę reklamą (derindama jai pateiktą išorinės reklamos projektą), vadovaujasi Reklamos kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose įrengimo taisyklėmis, patvirtintomis  Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. ĮV-138 „Dėl Reklamos kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose įrengimo taisyklių patvirtinimo“, kuriose yra nustatyti  reklamos įrengimo  minėtuose objektuose ir teritorijose specialieji reikalavimai. Šiose taisyklėse, be kita ko, yra nustatyta, kad  reklamai įrengti kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose reklamos davėjas, šių taisyklių nustatyta tvarka suderinęs reklamos įrengimo projektą, privalo gauti savivaldybės leidimą. Todėl tarp minėtų įstatymų ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų, jeigu jie aiškinami sistemiškai, prieštaravimų nėra.
	5. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 6 punkte siūlo keisti siauresnės apimties terminą „iškaba“ į platesnį – „išorinė reklama“ (Vilniaus miesto savivaldybės 5 pastaba).	5. Neatsižvelgta. Projekte nustatoma iškabos įrengimo vieta – ant (prie) reklaminės veiklos buveinės pastato ar prekybos ar paslaugų teikimo vietos. Todėl leidimo galiojimo panaikinimui teisinis pagrindas atsiranda tik tuo atveju,  kai reklaminės veiklos subjektas nutraukia veiklą subjekto buveinės pastate arba reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, ant (prie) kurios įrengta iškaba.
	6. Siūlo įstatyme nustatytas baudas taikyti visiems reklaminės veiklos subjektams (t. y. ir fiziniams ir juridiniams asmenims). Mano, kad didžiausią dalį įstatymo pažeidimų įvykdo juridiniai asmenys, be leidimų skleidžiantys išorinę reklamą, todėl išimties panaikinimas panaikintų galimybę susidaryti sąlygoms piktnaudžiauti šia išimtimi, pvz., skiriant baudą fiziniam asmeniui vietoje juridinio (didesnė galimybė kartoti pažeidimą kito asmens vardu ir baudos dydis mažesnis, pvz., Lietuvos Respublikos administracinių teisės kodekso (toliau – ATPK) 214(1) straipsnyje nustatyta bauda nuo 500 iki 1000 Lt) (Vilniaus miesto savivaldybės 7 pastaba).	6. Neatsižvelgta. Įstatyme nustatyto dydžio baudų taikymas ir fiziniam asmeniui (reklamos davėjui, reklamos paslaugų teikėjui), kuris vykdo individualią veiklą, būtų nepagrįstas ir galimai žlugdytų jų veiklą. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad  bauda privalo turėti atgrasantį ir prevencinį pobūdį, o jos sukeliamų pasekmių asmeniui poveikis tiesiogiai priklauso nuo baudos dydžio, įstatyme nustatytos baudos reklaminės veiklos subjektams – juridiniams asmenims yra žymiai didesnės už ATPK fiziniams asmenims numatytas baudas (pvz., įstatyme už klaidinančios ar neleidžiamos reklamos naudojimą nustatyta bauda nuo 1 tūkst. iki 30 tūkst. Lt, o esant pakartotiniam pažeidimui – iki 120 tūkst. Lt,  tuo tarpu pagal ATPK už šiuos pažeidimus būtų taikoma bauda nuo 1 tūkst. iki 2 tūkst. Lt, o už pakartotinį pažeidimą nuo 2 tūkst. iki 3 tūkst. Lt). Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu, taip pat ATPK 222 straipsniu, išorinės reklamos įrengimo reikalavimų laikymosi priežiūrą atlieka savivaldybės vykdomosios institucijos. Tai reiškia, kad būtent savivaldybių vykdomosios institucijos priima sprendimus dėl įstatyme ar ATPK nustatytų reikalavimų pažeidimų, taip pat nustato asmenį, atsakingą už šį pažeidimą. Šių nuostatų kontekste pačios savivaldybės teiginys, kad gali būti piktnaudžiaujama skiriant baudas fiziniam ar juridiniam asmeniui, yra nekorektiškas.
	7. Siūlo projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „1. Priežiūros institucijos paskirta bauda ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarimo dėl baudos paskyrimo priėmimo dienos turi būti sumokėta į valstybės biudžetą, o tuo atveju, kai administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė ar baudą paskyrė savivaldybės vykdomoji vykdomosios institucijos įgaliotas pareigūnas, – į baudą paskyrusios tos savivaldybės biudžetą.“ (Klaipėdos miesto savivaldybės 2 pastaba).	7. Neatsižvelgta. Pagal įstatyme nustatytą įstatymo  pažeidimų nagrinėjimo tvarką, pažeidimo tyrimo dokumentą surašo savivaldybės vykdomosios institucijos įgaliotas pareigūnas, o  baudą paskiria  savivaldybės vykdomoji institucija, t.y. ir tyrimą atlieka, ir baudą skiria savivaldybės vykdomoji institucija, todėl siūlomas įstatymo 26 straipsnio 1 dalies papildymas yra perteklinis.
	8. Praktikoje pastebimi atvejai, kad prie statinio (ant pakylos ir pan.) pastatomas naujas automobilis, ant kurio kėbulo ar ant kitų detalių yra užrašai(automobilio markė, modelis ir pan.). Pagal įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą išorinės reklamos sąvoką, toks automobilis nėra išorinė reklama, kadangi jis nėra pritaikyta reklamos pateikimo priemonė ir išorinė reklama nėra pateikiama ant reklaminio įrenginio, įrengto ant automobilio. Mano, kad būtų tikslinga įstatyme nustatyti, ar tokie atvejai yra laikomi išorine reklama, ar įstatymas tokios reklamos nereglamentuoja (Klaipėdos miesto savivaldybės 4 pastaba).	8. Neatsižvelgta. Pagal įstatyme pateiktą išorinės reklamos sąvokos apibrėžtį  transporto priemonė,  kaip ir pastatų sienos, stogai, oro balionai ir pan., yra pritaikyta reklamos pateikimo priemonė, t.y., jei ant šių priemonių  pateikiama reklama, ji yra laikytina išorine.
	9. Įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „šis įstatymas nereglamentuoja politinės ir socialinės reklamos ir skelbimų, nesusijusių su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla“. Nei įstatyme, nei kitame teisės akte, kuris reglamentuoja išorinės reklamos įrengimą nėra pateikta socialinės reklamos sąvoka. Mano, kad įstatyme būtina pateikti šios sąvokos išaiškinimą (Klaipėdos miesto savivaldybės 5 pastaba).	9. Neatsižvelgta. Įstatymo nuostatos taikomos įstatyme pateiktos reklamos sąvokos apibrėžtį atitinkančios reklamos naudojimui. Todėl kitos reklamos, įskaitant ir socialinės reklamos, sąvokos apibrėžties pateikimas nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos 2014-05-05 raštas  Nr. 3-10	1. Mano, kad būtų tikslinga Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą iškabos sąvoką papildyti šiuo sakiniu: „Iškaba nelaikomas vienkartinis trumpalaikis (iki 1 mėnesio) skelbimas apie įvykį, renginį, akciją ir pan. reklama (pranešimas, kvietimas, skelbimas).“ Trumpalaikiai skelbimai apie einamąsias reklamines akcijas, darbo laiko trukmę šventinu laikotarpiu, informaciją apie objekto atidarymą/uždarymą, kurie savo pobūdžiu yra skirti informuoti vartotoją aktualiais ūkio subjekto veiklos klausimais atitinkamu periodu ir tokiais atvejais skelbimo galiojimo laikas yra ant tiek trumpas, kad dažnai ūkio subjektas net fiziškai nespėtų tokio skelbimo turinio suderinti iš anksto. Todėl būtų tikslinga Įstatyme aiškiai numatyti galimybę ūkio subjektams savo veikloje naudojamus trumpalaikius skelbimus iškabinti, jų iš anksto nederinant ir nereikalaujant jiems atskiro leidimo.	1. Neatsižvelgta. Pagal Projekte pateiktą iškabos sąvokos apibrėžtį, iškaboje pateikiamas reklaminės veiklos subjekto pavadinimas arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos ar parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (t.y. iškabos sąvoka neapima informacijos apie akcijas, objekto uždarymą ir pan.), todėl siūlomas iškabos sąvokos papildymas yra perteklinis. Pažymėtina, kad pagal įstatymo įgyvendinamojo teisės akto – Išorinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų  Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 „Dėl Išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ (toliau – Išorinės reklamos įrengimo taisyklės), nuostatas trumpalaikės išorinės reklamos, kurios skleidimo trukmė yra ne daugiau kaip 1 mėnuo, turinio nereikia derinti su leidimą išduodančia institucija.
	2. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje siūloma įtvirtinti nuostatą, kad maksimalus leidimo reklamai įrengti galiojimo terminas negali būti ilgesnis nei 5 metai, tačiau dažnai ta pati reklaminė iškaba yra naudojama ir nesikeičia eilę metų, todėl ūkio subjektų įpareigojimas kas 5 penkerius metus iš naujo derinti tos pačios iškabos naudojimą būtų nelogiškas, neprotingas ir pareikalautų iš ūkio subjektų papildomų laiko ir piniginių kaštų, nes leidimui gauti ūkio subjektas turi rengti projektą, vizualizacija, eskizus, aprašymus, tai reikalauja nemažų laiko sąnaudų, dažnai turi būti samdomi tretieji asmenys (dizaineriai, projektuotojai), kurie tokius dokumentus parengtų. Be to, ūkio subjektai įpareigojami nuolat sekti iškabų, esančių ant skirtingų objektų, galiojimo laiką. Todėl tikslinga būtų numatyti ilgesnį leidimo atitinkamai reklaminei iškabai įrengti galiojimo laikotarpį arba jo neriboti.	2. Neatsižvelgta. Pagal Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nuostatas iš ūkio subjekto, siekiančio gauti naują leidimą, nereikalaujama pateikti dokumentų ar informacijos, kuriuos ūkio subjektas jau yra pateikęs savivaldybei, išskyrus atvejus, kai ūkio subjekto pateikti duomenys ar informacija pasikeičia. Todėl  ūkio subjektui iš naujo rengti ir derinti tos pačios iškabos projekto nereikia ir papildomų išlaidų dėl dokumentų parengimo nepatiriama. Taip pat žr. argumentus, pateiktus Lietuvos savivaldybių asociacijos 2 pastabai.
	4. Projekto 4 straipsnyje siūloma nustatyti, kad „reklaminės veiklos subjektai, turintys iki šio įstatymo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka išduotus leidimus, kuriuose galiojimo terminas nėra nustatytas, turi ne vėliau kaip iki 2015 m. liepos 1 d. Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nustatyta tvarka pateikti prašymus išduoti leidimus.“ Tokiu būdu vienareikšmiškai būtų pažeistas ūkio subjektų teisėtų lūkesčių principas, nes tie subjektai, kurie pagal atitinkamu laikotarpiu galiojančią tvarką  kreipėsi dėl leidimo išdavimo ir jį gavo, įsigaliojus Įstatymui bus įpareigoti iš naujo gauti leidimą išorinei reklamai. Nėra aišku, kiek tikslinga yra įtvirtinti tokią nuostatą, nepateikti duomenys apie tai, kiek ūkio subjektų turi neterminuotus leidimus išorinei reklamai įrengti. Toks reikalavimas yra ne tik neprotingas, bet ir pareikalautų iš ūkio subjektų papildomų laiko ir piniginių kaštų, nes tam, kad gauti leidimą atitinkamai reklamos iškabai įrengti, ūkio subjektas turės iš naujo rengti projektą, vizualizacija, eskizus, aprašymus, kad reikalauja nemažų laiko sąnaudų, samdyti trečiuosius asmenis (dizainerius, projektuotojus), kurie tokius dokumentus parengtų.	4. Atsižvelgta iš dalies. Projekto 4 straipsnio 3 dalyje siūloma numatyti pereinamąjį laikotarpį (iki 2016 m. gegužės 1 d.), per kurį reklaminės veiklos subjektai, turintys leidimus, kuriuose galiojimo terminas nėra nustatytas, galėtų pateikti prašymus ir gauti naujus leidimus, kuriuose būtų  nustatytas jų galiojimo terminas. Projekto 4 straipsnio 3 dalyje siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama panaikinti verslo sąlygų skirtumus reklamos rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, nes neterminuotus  leidimus  turintys ūkio subjektai nemoka savivaldybių tarybų nustatytos vietinės rinkliavos ir todėl turi palankesnes konkurencijos sąlygas, lyginant su kitais šios rinkos dalyviais. Pažymėtina, kad pagal pastaraisiais metais galiojusius teisės aktus, t.y. Išorinės reklamos įrengimo taisykles, taip pat  iki 2013 m. liepos 30 d. galiojusias Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu patvirtintas Išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles (2005 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 4-293 redakcija) (toliau – tipinės taisyklės 2005 m. redakcija), reklaminės veiklos subjektams buvo išduodami leidimai su nurodytu leidimų galiojimo terminu. Taigi, tik iki tipinių taisyklių 2005 m. redakcijos įsigaliojimo, atskirais atvejais (pvz. iškaboms įrengti), galėjo būti išduodami neterminuoti leidimai. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas  savo nutarimuose (2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d.)  ne kartą yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų ir, kad dėl ūkinės veiklos specifikos įvairumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t.y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti. Taip pat Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs (2003 m. liepos 4 d. nutarimas), kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas negali būti keičiamas, tačiau atliekant teisinio reguliavimo pakeitimus, privalo būti numatytas pakankamas pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys, kuriems bus taikomas teisinis reguliavimas, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad  projekte numatomas pereinamasis laikotarpis, ūkio subjektų teisėti lūkesčiai neturėtų būti pažeisti. Taip pat žr. argumentus, pateiktus 2 pastabai.
Baltijos išorinės reklamos firmų asociacijos  2014-05-05 raštas Nr. 2-5733	1. Nepritaria terminuotam leidimui įrengti išorinę reklamą. Mano, kad leidimo terminas gali būti susijęs tik su savivaldybės nuosavybės naudojimo terminu, bet ne su administraciniu tam tikrų teisių suteikimu. Be to, per 5 metus neatsiperka investicijos į didelių gabaritų ar iš brangesnių medžiagų pagamintus išorinės reklamos įrenginius. Todėl  siūlo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje numatyti ilgesnį išorinės reklamos leidimų galiojimo terminą: „leidimas ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų yra išduodamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui“.	1. Neatsižvelgta. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato atvejus, kada leidimai gali būti terminuoti. Vadovaujantis minėtu įstatymu, Projekte siūloma nustatyti  ribotą leidimo įrengti išorinę reklamą trukmę siekiant užtikrinti  svarbius visuomenės interesus (gyventojų saugą, kraštovaizdžio apsaugą, istorinio paveldo išsaugojimą ir kt.). Šių tikslų įgyvendinimas negali būti siejamas tik su išorinės reklamos įrengimu ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Pažymėtina, kad ūkio subjektui nėra ribojamos galimybės, pasibaigus leidimo galiojimo terminui, gauti naują leidimą. Tokiu atveju, pagal Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nuostatas, iš ūkio subjekto, siekiančio gauti  nauja leidimą, nereikalaujama pateikti dokumentų ar informacijos, kuriuos ūkio subjektas jau yra pateikęs savivaldybei, išskyrus atvejus, kai ūkio subjekto pateikti duomenys ar informacija pasikeičia.  Todėl  numatyti išimtį didelių gabaritų išorinės reklamos įrenginiams ir nustatyti leidimo įrengti reklamą ant šių įrenginių ilgesnį galiojimo terminą būtų netikslinga.
	2. Siūlo projekto 4 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas naikinti arba keisti, kad atitiktų įstatymo projekto tikslą gerinti verslo aplinką, negaliotų atgaline tvarka ir nesukurtų erdvės korupcijai.	2. Atsižvelgta iš dalies. Žr. argumentus, pateiktus Lietuvos prekybos įmonių asociacijos 4 pastabai. Taip pat pažymėtina, kad  Projekte numatyti leidimų neišdavimo ar leidimo galiojimo panaikinimo pagrindai yra baigtiniai, t.y. leidimą išduodančiai institucijai nesuteikiama teisė kitais pagrindais, nei nustatyta įstatyme neišduoti leidimo ar panaikinti jo galiojimą, be to, pagal Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nuostatas, norint gauti naują leidimą nereikalaujama pateikti dokumentų ar informacijos, kuriuos ūkio subjektas jau yra pateikęs savivaldybei, todėl Projekte nustatyta leidimų išdavimo  anksčiau jį turėjusiems subjektams tvarka  nesudaro sąlygų korupcijai.
Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos 2014-05-02 raštas Nr. 14-02-R	1. Siūlo iš bendro iškabos apibrėžimo išskirti:  a) informacinę iškabą, kuri suteikia tik bendrinio pobūdžio nuorodą/informaciją (pvz. „parduotuvė“, „plovykla“ „oras-vanduo“), jų nepriskiriant prie reklamos įrenginių  ir  b) reklaminę iškabą, kuri šalia bendrinės informacijos pateikia ir konkrečios įmonės pavadinimą, prekės ženklą ar pan. (pvz. „Statoil plovykla“) arba apmokestinti vieną iškabą – „įmonės teikiančios kompleksą paslaugų“ iškabą. 2. Siūlo: a) kainų stovo nepriskirti prie reklamos įrenginio; b)  informacijos, pateikiamos kainų stovuose, nepriskirti prie išorinės reklamos, nes tai yra tik vartotojui reikalingos informacijos pateikimas. Įmonės logotipas, esantis kainų stove yra priskirtinas prie išorinės reklamos.	1-2. Atsižvelgta iš dalies. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte  numatyta, kad po stogine įrengiamai reklamai (t. y. ir po degalinės stogine įrengiamai išorinei reklamai) leidimas nereikalingas.  Dėl siūlymo  paslaugų teikimo vietos pavadinimo ar degalų kainų stove pateiktos informacijos nepriskirti išorinei reklamai, pažymėtina, kad Reklamos įstatymas, kuriuo įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai,  reklamą apibrėžia kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją, susijusią su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinančią įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Atsižvelgiant į tai, kad ant iškabos pateikiamas ūkio subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas, taip pat ant degalų kainų stovų pateikiama informacija (ūkio subjekto pavadinimas, parduodamų naftos produktų rūšys, markės ir kainos) yra tiesiogiai susiję su ūkio subjekto vykdoma veikla ir gali paskatinti vartotojus įsigyti siūlomas prekes ar paslaugas, tokia informacija laikytina reklama, kaip tai apibrėžiama įstatyme. Šios reklamos pateikimo priemonės yra ne patalpose, todėl ji pagal įstatymo nuostatas laikytina išorine reklama ir turėtų būti įrengiama tik turint savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomosios institucijos išduotą leidimą. Ši nuostata įstatyme įtvirtinta siekiant užtikrinti, kad išorinė reklama, tame tarpe ir iškaba, būtų įrengiama laikantis projektavimą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą bei valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, taip pat būtų saugi ir nekeltų pavojaus eismo dalyviams. Todėl keisti įstatymą ir numatyti, kad įrengiant iškabas, ant kurių pateikiamas prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas, taip pat įrengiant degalų kainų stovus, ant kurių pateikiama aukščiau minėta informacija, nebūtų reikalingas leidimas, neatitiktų minėtų įstatymo tikslų bei nepagrįstai sudarytų išskirtines sąlygas atskirai verslo subjektų grupei. Dėl siūlymo apmokestinti vieną iškaba – „įmonės teikiančios kompleksą paslaugų“ iškabą, pažymėtina, kad vietinės rinkliavos nustatymas yra ne šio įstatymo, o Lietuvos Respublikos vietos savivaldos ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymų  reguliavimo dalykas.
	3. Atkreipia dėmesį, kad atskirų savivaldybių patvirtintos vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą yra skirtingos ir skiriasi net iki 5 kartų, o tuo atveju, kai degalinių išorinė reklamos įrengimo vieta yra savivaldybės teisėtai valdomoje žemėje, nors tai gali būti ir kelių metrų skirtumas nuo privačios žemės ribos, kaina gali išaugti iki 12 kartų. Asociacijos narių valdomos degalinės vykdo veiklą visoje Lietuvos teritorijoje, todėl svarbu apibrėžti  vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą sumas, kurios būtų aiškios ir skaidrios.	3. Neatsižvelgta. Vietinės rinkliavos nustatymas yra ne Reklamos įstatymo reguliavimo dalykas. Pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymas vietinių rinkliavų nustatymą priskiria savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms. Pagal Rinkliavų įstatymo nuostatas vietinę rinkliavą savo sprendimu nustato savivaldybės taryba.
Dalytė Žukaitienė [email protected] 2014-04-22	Siūlo projekte pateiktą  iškabos sąvoką papildyti šiuo sakiniu: „Prekių ženklai galimi tik kaip iškabos sudėtinė dalis“.	Neatsižvelgta. Prekių ženklo pateikimas tik iškaboje, t. y. tik ant (prie) reklaminės veiklos subjekto buveinės pastato arba reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos nepagrįstai ribotų ūkio subjektų galimybes reklamuoti savo prekes ir paslaugas. Taip pat žr. argumentus, pateiktus M. Tamošiūno pastabai.
Mindaugas Tamošiūnas [email protected] 2014-04-23	Siūlo pakeisti projekte pateiktą iškabos sąvoką ir ją  išdėstyti taip: „Iškaba – ant reklaminės veiklos subjekto buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų, durų ar atskiro įrenginio valstybine lietuvių kalba teikiamas pagrindinis reklaminės veiklos subjekto išorinis informacinis užrašas, nurodantis reklaminės veiklos subjekto pavadinimą ir (arba) reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimą (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų pavadinimą (avalynė, automobilių remontas ir kt.). Iškabos sudėtine dalimi gali būti prekės ženklas, tačiau jis neturi stelbti pagrindinės informacijos lietuvių kalba.“	Neatsižvelgta. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytiniam ir garsiniam reklamos tekstui taikomi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo nustatyti reikalavimai. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio nuostatas, valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose. Todėl siūlymas iškabos apibrėžtyje nurodyti, kad užrašas iškaboje teikiamas valstybine lietuvių kalba būtų perteklinis.  Taip pat pažymėtina, kad prekių ženklas yra skirtas individualizuoti jo savininką, padėti vartotojams atskirti vienas prekes ar paslaugas nuo kitų. Ūkio subjektai, kurdami prekės ženklą, atsižvelgia į tai ir pasirenka jų nuomonę optimalų variantą (dydžio, simbolių ir pan. prasme). Todėl siūlomas rinkodaros priemonių reguliavimas būtų galimai neproporcingas ir ribojantis ūkinę  komercinę laisvę.
Įrena Raščiuvienė, 2014-04-22	Siūlo projekte nurodyti, kad prekės ženklo vieta – ant prekės, o iškabos kaip viešieji užrašai turi būti lietuviški. Tuose užrašuose gali būti įkomponuoti ir prekių ženklai, bet jie neturi užgožti iškabos.	Neatsižvelgta.  Žr. argumentus, pateiktus  D. Žukaitienės ir M. Tamošiūno pastaboms.
Eglė Sarafinaitė egle.s@ avitela.lt 2014-05-05	Nepritaria projekte siūlomam nustatyti leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo terminui – 5 metai, nes, jei įmonė planuoja savo veiklą ilgiau kaip 5 metai, kaskart išsiimti naują leidimą būtų netikslinga.	Neatsižvelgta. Žr. argumentus, pateiktus Lietuvos savivaldybių asociacijos  2 pastabai ir Lietuvos prekybos įmonių asociacijos 2 pastabai.

________________________