Projektas Nr. XIVP-2684(2)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS 2023–2030 METŲ GAIRIŲ
2023 m. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas nutaria:
1 straipsnis.
Patvirtinti Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gaires (pridedama).
2 straipsnis.
1. Pavesti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai informuoti ministerijas ir kitas valstybės įstaigas apie aktualias jų sričiai Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairių nuostatas.
2. Pavesti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, ministerijoms ir kitoms valstybės įstaigoms atliekant savo funkcijas ir sudarant strateginius veiklos planus pagal kompetenciją atsižvelgti į Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairių nuostatas.
Seimo Pirmininkas
Teikia
Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Seimo
2023 m. d. nutarimu Nr.
VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS 2023–2030 METŲ GAIRĖS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
PIRMASIS SKIRSNIS
GAIRIŲ PASKIRTIS
1. Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairėse (toliau – Gairės) nustatomi pagrindiniai aštuonerių metų valstybinės kalbos politikos principai, tikslai, uždaviniai, galimi jų sprendimo būdai ir kalbos būklės pažangos kriterijai. Gairės – strateginis dokumentas: į jį atsižvelgiama rengiant įstatymų projektus ir plėtros planus, susijusius su lietuvių kalba ir kultūra, taip pat numatant biudžeto lėšas jiems įgyvendinti. Gairės parengtos siekiant išsaugoti kalbinę ir kultūrinę Lietuvos piliečių tapatybę kaip pagrindinę demokratinės visuomenės raidos sąlygą, laiduojančią visavertį jų dalyvavimą Lietuvos ir Europos Sąjungos politiniame, socialiniame bei kultūriniame gyvenime.
2. Atsižvelgiant į dabartinį geopolitinį kontekstą (karą Ukrainoje, migracijos tendencijas ir kt.), akcentuojama vienijamoji valstybinės kalbos funkcija. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, Lietuvos valstybę kuria pilietinė tauta: ją sudaro visi Lietuvos piliečiai nepriklausomai nuo tautybės. Svarbiausiu Lietuvos piliečius vienijančiu veiksniu laikant lietuvių kalbą ir kultūrą, formuojami tikslai ir uždaviniai, kuriais siekiama, kad ši kalba atitiktų visus viešosios kalbinės komunikacijos poreikius ir užtikrintų sklandų valstybės ir visuomenės bendravimą.
3. Šiose gairėse pabrėžiama būtinybė skirti ypač daug dėmesio visaverčiam lietuvių kalbos vartojimui skaitmeninėje terpėje: viešosioms paslaugoms teikti, kalbos duomenims kaupti ir apdoroti, dirbtiniu intelektu grįstoms technologijoms kurti. Žinių visuomenės plėtra neatsiejama nuo valstybinės kalbos informacinėse technologijose – tai užtikrina lygias visų Lietuvos piliečių galimybes dalyvauti politiniame, socialiniame bei kultūriniame gyvenime.
ANTRASIS SKIRSNIS
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
4. Gairėse vartojamos sąvokos:
4.1. Bendrinė lietuvių kalba – istoriškai, politiškai ir kultūriškai susaistytos Lietuvos visuomenės ir lietuviakalbės išeivijos vartojama, kuriama, valstybės mastu kryptingai tvarkoma ir kodifikuojama kalbos atmaina, skirta viešojo gyvenimo reikmėms.
4.2. Valstybinė kalba – kalba, privaloma valstybės oficialiajame ir viešajame gyvenime nepriklausomai nuo Lietuvos Respublikos piliečių tautybės, o toks jos statusas įteisintas įstatymais.
4.3. Kalbos korpusas (kalbos sistema) – kalbos sandaros elementų ir jų tarpusavio santykių visuma, kintanti priklausomai nuo kalbos raidos, visuomenės pokyčių ar numatant kalbai naujų funkcijų.
4.4. Kalbos politika – idėjų, įstatymų, reglamentų, kitų taisyklių ir praktinės veiklos visuma, skirta valstybės numatytiems kalbos ir jos vartojimo pokyčiams pasiekti ar išlaikyti status quo.
4.5. Kalbos politikos strategija – kalbos politikos įgyvendinimo planas, kuriame suformuluoti kalbos politikos tikslai, apibrėžti uždaviniai ir numatytos priemonės pasirinktai kalbos politikai įgyvendinti.
4.6. Kalbos planavimas – išankstinio plano sudarymas numatant, kokias kalbos funkcijas plėtoti, kokias diegti naujas ir kokių atsisakyti, kokius nustatyti tarpusavio santykius tarp jau vartojamų ar dar siekiamų vartoti kalbų, kokie pakitimai darytini kalbos raiškoje, kaip organizuoti kalbos ar kalbų mokymą ir mokymąsi. Kalbos planavimas yra valdžios institucijų prerogatyva, nes jo įgyvendinimas susijęs su įstatymų bazės reguliavimu ir valstybės finansavimu, tačiau inicijuoti pokyčius gali ir įstaigos, organizacijos bei pavieniai asmenys.
4.7. Kalbos planavimą sudaro:
4.7.1. kalbos statuso planavimas – poveikio kalbos vartojimo būdui siekis, orientuotas į kalbos funkcijų reglamentavimą visuomenėje, įstatymais apibrėžiant kalbos oficialumą ir nustatant jo įgyvendinimo eigą;
4.7.2. kalbos korpuso planavimas – poveikio viešajam kalbos vartojimui reguliavimas, numatant sprendimus dėl gramatikos, žodyno, tarties, rašybos ir skyrybos standartizavimo, t. y. jų normų parinkimo (norminimo) ir kodifikavimo (įteisinimo);
4.7.3. kalbos mokymo planavimas – būdų, kaip palengvinti ar padaryti patrauklesnį kalbos mokymą, paieška, reglamentavimas ir įgyvendinimas;
4.7.4. kalbos prestižo, arba kalbos įvaizdžio, planavimas – palankių nuostatų, būtinų siekiant ilgalaikės kalbos planavimo sėkmės, kūrimas.
4.8. Kalbos kanonas – autoritetingų mokslo ir kultūros lauko dalyvių, visų pirma kalbininkų, atrenkamas ir nuolat atnaujinamas kalbos vartojimo taisyklių, kalbos vertinimo principų ir galiojančių normų rinkinys, kodifikuojamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir pripažįstamas kaip pagrindas įgyjant bendrąjį išsilavinimą.
4.9. Skaitmeniniai kalbos ištekliai – susisteminti skaitmeniniai rašytinės ir sakytinės kalbos duomenys (žodynai, bazės, kartotekos, archyvai, tekstynai, terminynai, garsynai ir panašūs duomenynai), naudojami mokslo ir švietimo tikslais, taip pat kalbos technologijoms kurti ir jomis grindžiamoms paslaugoms diegti.
TREČIASIS SKIRSNIS
GAIRIŲ RYŠYS SU VALSTYBĖS DOKUMENTAIS IR STRATEGINIAIS PLĖTROS PLANAIS
5. Gairės parengtos remiantis Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, aiškinančiais valstybinės kalbos statuso sampratą ir taikymą, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymu, Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymu, Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymu, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymu ir kitais valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais.
6. Svarbiausios Gairių nuostatos ir principai atitinka pagrindinius strateginius valstybės dokumentus ir juose keliamus tikslus bei uždavinius:
6.1. Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano patvirtinimo“, kuriame numatoma skatinti visuomenės kalbinį sąmoningumą ir juo grindžiamą nacionalinę savivertę – stiprinti lietuvių kalbos ir jos tarmių vertės suvokimą (2.2 Vyriausybės programos projektą, 2.3.1 iniciatyvą);
6.2. 2021–2030 metų nacionalinį pažangos planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 998 „Dėl 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano patvirtinimo“ (šio plano 3 strateginį tikslą – didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant asmens ir visuomenės poreikių atitikties, 4 strateginį tikslą – stiprinti tautinį ir pilietinį tapatumą, didinti kultūros skvarbą ir visuomenės kūrybingumą ir pažangos uždavinius);
6.3. Lietuvos kultūros politikos strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 665 „Dėl Lietuvos kultūros politikos strategijos patvirtinimo“ (šios strategijos 4 strateginį tikslą – kurti tvarią socialinę ir ekonominę kultūros vertę nacionalinei pažangai, 4.1 uždavinį, šios strategijos 35 punktą ir 36.4 papunktį);
6.4. 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 781 „Dėl 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos patvirtinimo“, kurioje įvertinami globalizacijos iššūkiai kalbiniam tapatumui ir kalbos gyvybingumui skaitmeninėje terpėje, numatomos šių problemų sprendimo priemonės (šioje programoje nurodytą 6 problemą, 4.7 uždavinį; 7 problemą, 7.1 ir 7.2 papunkčiuose nurodytas spręstinas problemos priežastis);
6.5. „Tūkstantmečio mokyklų“ programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2022 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-137 „Dėl Tūkstantmečio mokyklų“ programos patvirtinimo“ (šios programos 11 punkte nurodytą rodiklį nuolat didinti mokinių, pasiekiančių bent pagrindinį lietuvių kalbos mokymosi pasiekimų lygį, dalį (proc.), 20.4.1 papunktį);
6.6. Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 metų gaires, patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. XIII-3324 „Dėl Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 metų gairių patvirtinimo“, kuriose numatoma užtikrinti nuolatinę kalbos technologijų ir duomenų infrastruktūrų plėtrą aktualiausiomis kryptimis (šių gairių 31.4–39 punktus). Šių gairių įgyvendinimo stebėseną pavesta atlikti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
GAIRIŲ VIZIJA
7. Gairės kartu su jų įgyvendinimo priemonių planu, paremtu teisinėmis, organizacinėmis ir finansinėmis priemonėmis, sudarys sąlygas valstybinei kalbai sėkmingai funkcionuoti visose Lietuvos viešojo gyvenimo srityse.
8. Valstybinės kalbos politika turės vienijamąjį poveikį visiems Lietuvos piliečiams ir įvairioms visuomenės grupėms, tarp jų tautinėms bendrijoms, imigrantams ar reemigrantams.
9. Gairių ir jų įgyvendinimo priemonių plano rezultatai:
9.1. valstybinė kalba, atitinkanti visus valstybės ir visuomenės kalbinės komunikacijos poreikius, išliks visiems priimtina viešojo bendravimo kalba;
9.2. bendrinė lietuvių kalba, atvira informacinių technologijų plėtrai ir pajėgi tobulėti, skaitmeninėje terpėje bus lygiavertė kitoms Europos Sąjungos kalboms;
9.3. bendrinė lietuvių kalba, skaitmeninėje terpėje įgavusi neribotų galimybių funkcionuoti visose viešojo gyvenimo srityse, konkuruodama su globaliąja anglų kalba išlaikys stilistinę ir funkcinę įvairovę.
PENKTASIS SKIRSNIS
ILGALAIKIAI VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS TIKSLAI
10. Ilgalaikiai valstybinės kalbos politikos tikslai yra šie:
10.1. užtikrinti, kad valstybinė kalba išliktų valstybės gyvybingumo, vertybinio pagrindo, pilietinės tapatybės ir tvarios kultūrinės erdvės garantu;
10.2. siekti, kad visi Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys asmenys mokėtų valstybinę kalbą ir galėtų ja visavertiškai bendrauti;
10.3. pasiekti, kad valstybinė kalba būtų oficiali keitimosi informacija visose viešojo gyvenimo srityse priemonė;
10.4. užtikrinti bendrinės lietuvių kalbos kokybės išsaugojimą ir jos raiškos galimybių plėtotę;
10.5. pasiekti, kad bendrinė lietuvių kalba būtų atvira kalbos technologijų plėtrai ir taptų lygiaverte kitoms Europos Sąjungos kalboms skaitmeninėje terpėje;
10.6. apsaugoti lietuvių kalbos duomenis kaip nematerialųjį kultūros paveldą nuo išnykimo, visų pirma skaitmeninio, garantuojant jų palaikymą skaitmeninėje terpėje.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
PAGRINDINIAI VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS UŽDAVINIAI
11. Ankstesnėse valstybinės kalbos politikos 2003–2008, 2009–2013, 2018–2022 metų gairėse keitėsi kai kurios nuostatos ir principai, tačiau išliko pagrindiniai uždaviniai, kurie aktualūs ir 2023–2030 metų gairėms:
11.1. užtikrinti valstybinės kalbos vartojimą Lietuvos Respublikoje veikiančiose institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose;
11.2. užtikrinti galimybę mokytis lietuvių kalbos ir lietuvių kalba visais švietimo sistemos lygmenimis;
11.3. skatinti lietuvių kalbos mokymą(si) užsienyje;
11.4. palaikyti nenutrūkstamą bendrinės lietuvių kalbos standartinimo procesą;
11.5. užtikrinti bendrinės lietuvių kalbos modernumą, atsinaujinimą ir išteklių gausinimą;
11.6. rinkti, kaupti, skaitmeninti, patikimai saugoti ir skleisti visuomenėje lietuvių kalbos paveldą;
11.7. skatinti tarmių kaip gyvojo lietuvių kalbos paveldo vartojimą;
11.8. stiprinti valstybinės kalbos prestižą.
12. Be Gairių 11 punkte išvardytų pagrindinių uždavinių, aktualinami ir šie uždaviniai:
12.1. įtvirtinti lietuvių kalbą žinių visuomenėje užtikrinant visavertį jos vartojimą skaitmeninėje terpėje;
12.2. plėsti galimybę naudotis lietuviška arba sulietuvinta programine ir technine įranga visose valstybės institucijose ir įstaigose bei viešosios prieigos vietose;
12.3. lietuvių kalbos mokymo turiniu ir būdais gerinti tarptautinius mokinių raštingumo pasiekimus, užtikrinti lietuvių kalbos ugdymo kokybę visose Lietuvos mokyklose;
12.4. sudaryti valstybinės kalbos kompleksinio nuotolinio mokymo(si), žinių patikros ir sertifikavimo galimybę, priemonių kūrimą ir sklaidą Lietuvoje bei užsienyje;
12.5. kelti lietuvių kalbos prestižą švietimo sistemoje, ypač daug dėmesio skiriant patriotiškumo ugdymui, pilietinių vertybių formavimui ir palaikymui.
13. Vertinant Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gairėse iškeltų uždavinių įgyvendinimą, konstatuotina, kad:
13.1. kalbos statuso srityje buvo numatytas teisinės bazės, reglamentuojančios valstybinės kalbos funkcionavimą ir priežiūrą, atnaujinimas, visaverčio valstybinės kalbos funkcionavimo visose viešojo vartojimo srityse užtikrinimas, lietuvių mokslo kalbos plėtros skatinimas teisinėmis bei finansinėmis priemonėmis, bet šie uždaviniai nebuvo išspręsti, todėl buvo perkelti į kito etapo gaires;
13.2. kalbos prestižo srities uždavinius sekėsi spręsti geriau: visi uždaviniai buvo vykdomi, nors ir nevienodai sėkmingai. Iš pavykusių darbų minėtini glaudesni valstybinės kalbos politiką vykdančių institucijų ryšiai su visuomene, pagerinę tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą;
13.3. iš įgyvendintų kalbos korpuso srities uždavinių minėtinas didesnis kalbos duomenų skaitmeninimo lygis, nusistovėjusi terminijos tvarkyba, reikšmingi poslinkiai norminant rašybą, skyrybą ir tartį, tačiau dėl nepalankių mokslo darbų vertinimo ir finansavimo principų per lėtai rengiamas „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, aklavietėje liko mokslinės lietuvių kalbos gramatikos rengimas;
13.4. kalbos mokymo srityje nepakankamai sprendžiama prastų lietuvių kalbos mokymo(si) rezultatų, ypač mokyklose ne lietuvių ugdomąja kalba, problema. Klostosi nepalañkios lietuvių kaip dėstomosios kalbos padėties aukštojo mokslo sistemoje ir mokslo kalbos raidos sąlygos.
II SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS STATUSO PLANAVIMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
TEISINĖ VALSTYBINĖS KALBOS BAZĖ
14. Teisiniai valstybinės kalbos politikos pagrindai, įgalinantys vartoti lietuvių kalbą visose viešojo gyvenimo srityse, suformuoti nuo 1992 m., priėmus Konstituciją ir jos 14 straipsniu suteikus lietuvių kalbai konstitucinį statusą: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“
15. Valstybinės kalbos statuso turinys atskleistas ir sukonkretintas Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendimuose (1999 m., 2004 m., 2006 m., 2007 m., 2009 m., 2014 m., 2020 m.) įtvirtinant, kad valstybinė kalba:
15.1. užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir nedalomumą;
15.2. saugo pilietinės tautos tapatybę;
15.3. integruoja pilietinę tautą;
15.4. įgalina efektyvų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą;
15.5. yra svarbi piliečių lygiateisiškumo sąlyga.
16. Valstybinės kalbos įstatymas numato, kaip vartojant valstybinę kalbą užtikrinti sklandų bendravimą tarp fizinių ir juridinių asmenų todėl:
16.1. apibrėžia viešojo gyvenimo sritis, kuriose privaloma vartoti valstybinę kalbą, bet nevaržo tautinėms bendrijoms priklausančių asmenų teisės puoselėti savo kalbą ir kultūrą;
16.2. nustato valstybinės kalbos mokymosi ir mokėjimo reikalavimus;
16.3. kelia valstybinės kalbos taisyklingumo reikalavimus;
16.4. nustato valstybinės kalbos vartojimo ir jos kokybės priežiūros institucijas.
17. Valstybinės kalbos vartojimo ir jos kokybės priežiūros institucijų uždaviniai ir funkcijos apibrėžiami kituose įstatymuose:
17.1. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas nustato VLKK, kaip institucijos, atsakingos už Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimą, uždavinius;
17.2. Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas nustato Inspekcijos funkciją kontroliuoti Valstybinės kalbos įstatymo vykdymą;
17.3. Vietos savivaldos įstatymas nustato savivaldybių funkciją kontroliuoti valstybinės kalbos vartojimą ir taisyklingumą savivaldybėse.
18. Privalomą valstybinės kalbos vartojimą ir jos taisyklingumą įvairiose viešojo gyvenimo srityse reglamentuoja ir kiti įstatymai, iš jų svarbiausi šie:
18.1. Švietimo įstatymas;
18.2. Mokslo ir studijų įstatymas;
18.3. Vartotojų teisių apsaugos įstatymas;
18.4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas;
18.5. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas.
19. 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), lietuvių kalba tapo viena iš oficialiųjų jos kalbų. Pagal ES sutartį, kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę kreiptis į ES institucijas (Europos Parlamentą, Europos Komisiją ir kt.) lietuvių kalba ir ja gauti atsakymą; Europos Sąjungos dokumentai verčiami į lietuvių kalbą.
ANTRASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
20. Keičiantis Lietuvos visuomenės poreikiams ir vykstant integracijos procesams Europos Sąjungoje, kinta nemažai teisės normų, reglamentuojančių piliečių pareigas ir teises, todėl aktualėja poreikis nuolat atnaujinti teisinius valstybinės kalbos politikos pagrindus.
21. Teikiant svarstyti ir priimant naujus valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančius įstatymus ir jų pataisas, ne visada teisės normomis ir teisės technika užtikrinamas:
21.1. konstitucinis valstybinės kalbos statusas ir jos apsauga;
21.2. dėl valstybinės kalbos mokėjimo sėkminga tautinių bendrijų integracija į valstybės gyvenimą, garantuojant teisę vartoti savo kalbą bei išlaikyti kultūrinį savitumą;
21.3. galimybė mokytis lietuvių kalbos ir lietuvių kalba visais švietimo sistemos lygmenimis;
21.4. pagrindiniai bendrinės lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimai ir modernios jos raidos galimybės;
21.5. priimamų įstatymų sistemiškumas ir dermė su jau galiojančiais įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais ir strateginiais valstybės dokumentais;
21.6. teisinio nihilizmo dėl privalomo valstybinės kalbos vartojimo įstatymų apibrėžtose viešosiose srityse netoleravimas.
TREČIASIS SKIRSNIS
VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS UŽDAVINIAI
22. Pagrindiniai valstybinės kalbos politikos 2023–2030 m. uždaviniai yra šie:
22.1. parengti ir priimti pagrindinį valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojantį Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą ir juo siekti:
22.1.1. apibrėžti esminius valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime principus;
22.1.2. nustatyti svarbiausias valstybinės kalbos apsaugos priemones;
22.2. priėmus visas valstybinės kalbos sritis reglamentuojantį Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą, parengti kitus reikiamus įstatymus ir sistemiškai atnaujinti visą teisinę bazę išlaikant pagrindinį principą – nesiaurinti valstybinės kalbos vartojimo sričių;
22.3. prieš priimant valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančius įstatymus ar jų pataisas, įvertinti teikiamų naujovių poveikį lietuvių kalbos sistemai, vartojimo tradicijai ir savitumui.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
UŽ VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS ĮGYVENDINIMĄ ATSAKINGOS INSTITUCIJOS
23. Atsižvelgiant į Konstitucijos 14 straipsnį, skelbiantį, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, atsakomybė už šios konstitucinės normos įgyvendinimą išsamiai apibrėžiama Valstybinės kalbos įstatyme:
23.1. už šio įstatymo nuostatų tiesioginį vykdymą atsakingi institucijų, įstaigų, įmonių, tarnybų bei organizacijų vadovai (Valstybinės kalbos įstatymo 24 straipsnis);
23.2. valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija (Valstybinės kalbos įstatymo 20 straipsnis);
23.3. šio įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija (Valstybinės kalbos įstatymo 27 straipsnis).
24. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 12 punktu, valstybinės kalbos vartojimo ir jos taisyklingumo kontrolė savivaldybėse perduota savivaldybių kalbos tvarkytojams.
25. Valstybinė lietuvių kalbos komisija nuolat vykdo 4 uždavinius, susijusius ir su valstybinės kalbos statuso bei prestižo palaikymu, ir su jos kokybės saugojimu:
25.1. nustato kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus:
25.1.1. teikia rekomendacijas dėl svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis, rūpinasi tarmių išsaugojimu, aprobuoja normines vietovardžių formas, tvirtina tradicinius lietuviškus etninių žemių vietovardžius ir nustato jų vartojimo tvarką;
25.1.2. tvarko Terminų banką ir derina probleminius ES teisės aktų terminus, vertina terminų standartų terminų straipsnius, terminų žodynus;
25.1.3. inicijuoja, aprobuoja ir administruoja norminamuosius ir pagalbinius lietuvių kalbos žodynus, gramatikas, žinynus;
25.1.4. inicijuoja, koordinuoja ir administruoja lietuvių kalbos tyrimų ir stebėsenos projektus;
25.1.5. vertina ir tvirtina norminamuosius kalbos veikalus (žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius);
25.2. tobulina teisinę ir administracinę valstybinės kalbos apsaugą:
22.2.1. teikia Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus, ekspertines išvadas dėl valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo politikos ir teisės aktų kalbos politikos klausimais projektus;
22.2.2. rengia ir tvirtina visuomenei privalomus valstybinės kalbos taisyklingumą garantuojančius teisės aktus (nutarimus);
22.3. rūpinasi valstybinės kalbos mokymu ir viešosios kalbos kultūros ugdymu:
22.3.1. konsultuoja visuomenę kalbos klausimais;
22.3.2. teikia ekspertines išvadas raštu kalbos klausimais;
22.3.3. stiprina lietuvių kalbos prestižą organizuodama:
22.3.3.1. kalbinį visuomenės švietimą per paskaitas, diskusijas, internetines laidas ir kitais būdais;
22.3.3.2. kalbos paveldo, tarmių, etninių vietovardžių ir raštijos paminklų rinkimą, kaupimą, skaitmeninimą, sklaidą ir populiarinimą;
22.3.3.3. lietuvybės palaikymą svetur;
22.4. remia klasikinės ir taikomosios kalbotyros darbus:
22.4.1. inicijuoja, koordinuoja ir administruoja programas, skirtas valstybinės kalbos tyrimams, plėtrai ir palaikymui:
22.4.1.1. Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programą (2022–2028 m.), patvirtintą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2018 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. N-2 (164) „Dėl Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programos patvirtinimo“;
22.4.1.2. Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų programą, patvirtintą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu Nr. N1-(118) „Dėl Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų programos patvirtinimo“;
22.4.1.3. Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą (2020–2024 m.), patvirtintą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2019 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. N-5 (175) „Dėl Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos patvirtinimo“;
22.4.2. remia naujomis technologijomis grįstus kalbos diegimo elektroninėje erdvėje darbus;
22.5. sėkmingai vykdo Terminų banko kūrimą ir nuolatinę priežiūrą, jai priskirtą Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymu.
23. Valstybinė kalbos inspekcija vykdo Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymo numatytas funkcijas, susijusias su valstybinės kalbos statuso palaikymu ir kalbos kokybės saugojimu:
23.1. nagrinėja jos įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas;
23.2. pagal savo įgaliojimus nagrinėja skundus ir prašymus;
23.3. konsultuoja valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų įstaigų kalbos tvarkytojus;
23.4. imasi priemonių, kad būtų išvengta Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimų.
24. Kultūros ministerija ir kitos ministerijos pagal kompetenciją prisideda prie kalbos politikos įgyvendinimo.
PENKTASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
25. Dėl žmogiškųjų išteklių ir finansų trūkumo vėluoja kai kurių kalbos lygmenų (leksikos, gramatikos) norminamasis darbas. Ne mažiau svarbi tų normų sklaida ir visuomenės priėmimas, taigi skirtinas didesnis dėmesys normų diegimui jau mokykloje, pasitelktinos modernesnės sklaidos priemonės.
26. Siekiant numatyti ilgalaikės valstybinės kalbos politikos poveikį valstybei, visiems piliečiams ir atitinkamoms visuomenės grupėms, tarp jų tautinėms bendrijoms, imigrantams, reemigrantams, nepakankamai atsižvelgiama į kalbos vartojimo tendencijas, veiksiančias visuomenės gyvenimą.
27. Vis dar operatyviai ir kvalifikuotai neįvertinamas politinių sprendimų poveikis lietuvių kalbai ir jos vartotojams, kai kurie nutarimai, įstatymai ir jų pataisos priimami nenustačius teikiamų naujovių įtakos lietuvių kalbos sistemai, vartojimo tradicijai ir savitumui.
28. Bendrinės lietuvių kalbos norminimas ir funkcionavimas vis labiau ima priklausyti nuo informacinių technologijų pažangos. Stiprėjant šių technologijų įtakai, kalbos, kurių vartotojai nespės įvaldyti šių technologijų, bus pasmerktos skaitmeniniam sunykimui ar net išnykimui, todėl dėmesys informacinėms technologijoms turi būti vienas iš pagrindinių kalbos politikos uždavinių: strategija turi būti orientuojama į galimybes jomis pasinaudoti ir pritaikyti įvairiems visuomenės poreikiams bei viešosioms paslaugoms.
29. Valstybinė lietuvių kalbos komisija negali sėkmingiau veikti kaip kalbos politikos įgyvendinimo organizatorė dėl nepakankamo jos vykdomų programų finansavimo.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
UŽDAVINIAI
30. Atsižvelgdama į kintančius visuomenės poreikius, Valstybinė lietuvių kalbos komisija turi nuolat atnaujinti kalbos tvarkybos principus ir kodifikacijos kriterijus.
31. Kad būtų sėkmingiau įgyvendinama kalbos normų sklaida, Valstybinė lietuvių kalbos komisija turi aktyviau dalyvauti švietimo procese, ypač šiomis kryptimis:
31.1. atnaujinant laikmetį atliepiantį lietuvių kalbos kanoną;
31.2. tobulinant lietuvių kalbos mokymo turinį;
31.3. didinant elektroninių mokymo(si) priemonių ir įrankių arsenalą;
31.4. atnaujinant kalbos kultūros ir specialybės kalbos dėstymo aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose programas.
32. Kad būtų įvertintas poveikis valstybei, piliečiams ir atitinkamoms visuomenės grupėms, tarp jų tautinėms bendrijoms, imigrantams ar reemigrantams, ir numatytos kalbos vartojimo tendencijos, reikia organizuoti nuolatinę visuomenės nuomonės stebėseną aktualiais klausimais. Valstybinė lietuvių kalbos komisija, siekdama dialogo su visuomene, turi skatinti tokius visuomenės nuomonės tyrimus:
32.1. dėl valstybinės kalbos vartojimo ir reguliavimo;
32.2. dėl kalbinio kraštovaizdžio formavimo – kalbos pasirinkimo viešiesiems užrašams, geografinių pavadinimų iškaboms;
32.3. dėl žemosios leksikos toleravimo žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose;
32.4. dėl tautybės, rasės, lyties, negalios atžvilgiu jautrios kalbos reglamentavimo.
33. Siekiant nustatyti politinių sprendimų įtaką kalbai ir jos vartotojams, reikia:
33.1. prieš priimant nutarimus, įstatymus, jų pataisas, operatyviai ir kvalifikuotai įvertinti jų poveikį lietuvių kalbos sistemai, vartojimo tradicijai ir savitumui;
33.2. informuoti priimančias institucijas ir visuomenę apie galimą siūlomų naujovių poveikį;
33.3. taikyti įvairesnes bendravimo su visuomene formas, kad ji veikliau įsitrauktų į kalbos vertinamąjį ir kuriamąjį darbą.
34. Informacinių technologijų pažanga daro vis didesnę įtaką ir kalbai, ir visuomenei, todėl Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kitos institucijos, siekdamos pritaikyti jas visuomenės poreikiams, turi nuolat skatinti ilgalaikius su informacinėmis technologijomis susijusius procesus: didžiųjų kalbos duomenų kaupimą, apdorojimą ir dirbtiniu intelektu grįstų kalbos technologijų kūrimą.
35. Kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija galėtų užtikrinti jos vykdomų programų tęstinumą, šiai veiklai vykdyti strateginiuose valstybės planuose reikia numatyti poreikius užtikrinantį finansavimą.
36. Už valstybinės kalbos vartojimo ir jos taisyklingumo priežiūrą atsakinga Valstybinės kalbos inspekcija bei savivaldybės turi:
36.1. aktyviau kontroliuoti ir konsultuoti, siekdamos užtikrinti, kad viešieji užrašai būtų rašomi valstybine kalba (išskyrus įstatymų numatytas išimtis), nekuriamos naujos išimtys ir nesiaurinamos valstybinės kalbos vartojimo sritys;
36.2. taikyti lankstesnes kontrolines ir prevencines priemones žiniasklaidos kalbos taisyklingumui palaikyti;
36.3. nuolat teikti konsultacijas ir skatinti visuomenę viešojoje komunikacijoje laikytis bendrinės lietuvių kalbos normų.
III SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS KORPUSO PLANAVIMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
KALBOS KORPUSO PLANAVIMĄ VYKDANČIOS INSTITUCIJOS
37. Kalbos korpuso planavimas yra visų kalbos lygmenų – fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos, ypač terminijos, norminimas ir kodifikavimas, t. y. kryptingas bendrinės lietuvių kalbos normų nustatymas ir įteisinimas. Viešosios informacijos, administravimo, mokymo ir mokslo kalbos pagrindas yra bendrinė lietuvių kalba, todėl ji turi būti pajėgi užtikrinti sklandžią kalbinę valstybės, savivaldos institucijų ir visuomenės komunikaciją.
38. Kad būtų užtikrinta šiuolaikinės visuomenės poreikius atitinkanti kalba ir jos naudingumas kultūros, mokslo, verslo srityse, kalbos korpusas nuolat plėtojamas – tiek palaikomos esamos bendrinės lietuvių kalbos normos, tiek įtraukiama naujovių. Kalbos formoms įvertinti ir vartosenai reguliuoti rengiamos norminamosios priemonės: žinynai, žodynai, gramatikos, terminų bankai ir kt. Atnaujinant kalbos korpusą, remiamasi kalbos duomenų sankaupomis: tekstynais, garsynais, duomenynais ir kt. Kodifikavimą užtikrina tam įgaliojimus turinti Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
39. Kalbos korpuso kuriamąjį ir palaikomąjį darbą Lietuvoje nuolat vykdo institucijos, turinčios ilgalaikę patirtį norminant bendrinę lietuvių kalbą, kuriant norminamuosius veikalus ir kaupiant kalbos išteklius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus universitetas ir kt.
40. Programas darbams vykdyti dažniausiai rengia Valstybinė lietuvių kalbos komisija (apie jos programas žr. 22.4.1.1–22.4.1.3) ir Lietuvos mokslo taryba, dabar vykdanti Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą. Mokslo ir kitos institucijos aktyviai dalyvauja programose, remiamose Europos Sąjungos lėšomis, palaiko tarptautines organizacijas ir iniciatyvas, darančias poveikį lietuvių kalbai (EFNIL, LT-Innovate, ELRC, CLARIN ERIC, ELG, CEF, HLP, EOSC, FAIR ir kt.).
41. Lietuvos mokslo institucijos nuo 2017 m. vykdė keletą projektų, susijusių su naujomis kalbos technologijomis: Vilniaus universitetas – „Lietuvių šneka valdomų paslaugų plėtra“ (LIEPA-2), Vytauto Didžiojo universitetas ir Kauno technikos universitetas – „Lietuvių kalbos teksto sintaksinės-semantinės analizės informacinės sistemos viešųjų paslaugų vystymas“ („Semantika-2“), Vilniaus universitetas – „Mašininio vertimo sistemų ir lokalizavimo paslaugų tobulinimas ir plėtra“, Vilniaus universitetas – „Integruotų lietuvių kalbos ir raštijos išteklių informacinės sistemos plėtra“ („Raštija 2“) ir Lietuvių kalbos institutas – „Lietuvių kalbos išteklių informacinės sistemos plėtra“ („E. kalba“). Tai tęstiniai projektai, vykdyti mokslo institucijų kartu su verslo įmonėmis, remti iš ES fondų investicijų veiksmų programos lėšų. 2020–2022 m. Vytauto Didžiojo universiteto vykdytas projektas „Dvikalbis automatinis terminų atpažinimas“ (DVITAS), kurio rezultatas – dvikalbiai (anglų–lietuvių kalbų) kibernetinio saugumo srities tekstynai: lygiagretusis ir palyginamasis. Vilniaus universitetui, kartu su partneriais Vytauto Didžiojo universitetu ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, įgyvendinant projektą „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“, kuriamos mokomosios priemonės. Lietuvių kalbai išlikti skaitmeninėje terpėje svarbus ES finansuotas 2021–2022 m. projektas „Europos kalbų lygybė“ (ELE), kurio tikslas – parengti programą, kuri būtų strateginė mokslinių tyrimų, inovacijų ir jų įgyvendinimo darbotvarkė bei aiškus veiksmų planas, kaip iki 2030 m. pasiekti skaitmeninę Europos kalbų lygybę.
42. Kelios institucijos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, Lietuvių kalbos institutas – ir savivaldybių kalbos tvarkytojai teikia konsultacijas norminės kalbos vartojimo klausimais (ir raštu, ir žodžiu). Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas turi konsultacijų bankus. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas nuolat pildomas, atnaujinamas, reaguojama į lankytojų atsiliepimus.
ANTRASIS SKIRSNIS
KALBOS NORMINAMIEJI VEIKALAI
43. Kalbos normoms nustatyti ir vartosenai reguliuoti priimta nutarimų ir parengta įvairių norminamųjų priemonių: žinynų, žodynų, gramatikų, terminų bankų:
43.1. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2021 m. gruodžio 16 d. priėmė protokolinį nutarimą Nr. PN-18 (k-26) „Dėl pagrindinių bendrinės lietuvių kalbos tarties normų“, pasukdama tarties ir kirčiavimo normų liberalizavimo kryptimi.
43.2. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. N-8 (178) „Dėl Lietuvių kalbos skyrybos taisyklių“ patvirtino naujas lietuvių kalbos skyrybos taisykles, o 2020 m. jų pagrindu parengtas ir išleistas žinynas „Lietuvių kalbos skyryba. Taisyklės, komentarai, patarimai“.
43.3. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2022 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. N-1 (190) „Dėl lietuvių kalbos rašybos taisyklių patvirtinimo“ patvirtino rašybos žinyną „Lietuvių kalbos rašyba. Taisyklės, komentarai, patarimai“, 2022 m. žinynas išleistas.
43.4. Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos išteklių informacinėje sistemoje „E. kalba“ skelbiami bendrinės lietuvių kalbos rekomendacijų rinkiniai. Duomenų bazėje „Kalbos patarimai“ pateikiami susisteminti kelių laikotarpių rekomendacijų šaltiniai: 1985 m. „Kalbos praktikos patarimai“; 1997 m. „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“; 2002–2013 m. „Kalbos patarimų“ serija. Tai svarbiausia bendrinės lietuvių kalbos rekomendacijų sankaupa, turinti didelę reikšmę nustatant ir diegiant kalbos normas. Tai gali būti etalonas, su kuriuo lygintini kiti vartosenos faktai.
43.5. Kirčiavimui ir tarčiai stabilizuoti internete skelbiamas Vytauto Didžiojo universiteto parengtas „Lietuvių kalbos tarties žodynas“ ir lietuviško teksto kirčiavimo programos „Kirčiuoklis“, „Kirčiuoklė“, taip pat „Mokomoji tarties ir kirčiavimo programa“. Šios programos naudingos viešosios sakytinės kalbos vartotojams ir besimokantiems lietuvių kalbos.
43.6. Dabartinės lietuvių kalbos gramatinei sandarai aprašyti ir svarbiausioms žodžių, jų formų ir sakinių sudarymo bei vartojimo normoms apibrėžti 2019 m. Vilniaus universitetas išleido mokomąją „Praktinę lietuvių kalbos gramatiką“. Vytauto Didžiojo universiteto sukurta „Lietuvių kalbos morfemikos duomenų bazė“, „Morfologinis anotatorius“, morfologiškai anotuotas tekstynas „Matas“, sintaksiškai anotuotas tekstynas „Alksnis“.
43.7. Leksikos normos teikiamos „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, leidžiamame tradiciniais ir elektroniniais leidimais: 2021 m. paskelbtas 8-asis pataisytas ir papildytas leidimas bei elektroninė versija USB atmintuke; nuo 2011 m. žodynas skelbiamas internete, versija atnaujinta 2021 m. ir pateikta lietuvių kalbos išteklių informacinėje sistemoje „E. kalba“.
43.8. Keletą dešimtmečių Lietuvių kalbos institutas rengia „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“, jis nuo 2013 m. dalimis skelbiamas internete. Šis žodynas atspindi šiuolaikinę leksiką ir taisyklingą bendrinės lietuvių kalbos žodžių vartoseną. Rengiant žodyną, atsižvelgiama į kintančią kalbos padėtį, žinių visuomenės poreikius, prestižinės kalbos vartojimo sritis, naujausius tyrimų bei norminimo rezultatus. Žodynas prieinamas lietuvių kalbos išteklių informacinėje sistemoje „E. kalba“.
43.9. Informacinėje sistemoje „E. kalba“ sukurta elektroninė paslauga „Žodžių prasmių tinklas“ ir tokios naujos elektroninės paslaugos: „Paieška Žodžių prasmių tinkle“, „E. sąvokos“, „E. rinkodara“, „Žodžių darybos vedlys“ ir kt.
TREČIASIS SKIRSNIS
KALBOS IŠTEKLIAI
44. Planuojant kalbos korpusą, remiamasi kalbos duomenų sankaupomis – žodynais, įvairaus pobūdžio tekstynais ir duomenynais:
44.1. Nuo 2005 m. internete prieinamas „Lietuvių kalbos žodynas“ (20 tomų), jo versija atnaujinta 2021 m., sukurta naujų paieškos galimybių. Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos išteklių informacinėje sistemoje „E. kalba“ skelbiama ir šio žodyno kartoteka bei papildymai.
44.2. Lietuvių kalbos instituto kuriamas ir nuolat pildomas „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas“, iš kurio matyti naujausi lietuvių kalbos leksikos vartojimo pokyčiai ir polinkiai. Tai ne tik patogus išteklius kalbos normintojams ir vartotojams, bet ir daug galimybių teikianti kalbos korpuso atnaujinimo įvairiais lygmenimis priemonė. „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas“ yra vienas iš „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ leksikos šaltinių.
44.3. Visuotinai pripažinti kalbos duomenų šaltiniai yra tekstynai: iš jų minėtinas Vytauto Didžiojo universiteto „Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas“, „Sakytinės lietuvių kalbos tekstynas“, „Sakytinės kalbos įrašų bazė“ ir „Mokomasis lietuvių kalbos tekstynas“, Vilniaus universiteto „Lietuvių mokslo kalbos tekstynas“. Tai visuma skaitmeninių tekstų, aprūpintų specialia programine įranga, tinkamų kalbinei, filologinei, sociologinei ir kitokiai kalbos vienetų vartosenos analizei, taip pat mokomiesiems tikslams. Vytauto Didžiojo universiteto kuriamos lietuvių kalbos mokomosios priemonės: mokomasis tekstynas, mokinių tekstynas, morfologiškai anotuotas tekstynas, leksikonas, tarties žodynas (su transkribuokliu ir garsynu), kirčiuoklis.
44.4. Vilniaus universiteto kuriamas lietuvių šnekos garsynas „Liepa“ – fonetiškai reprezentatyvi lietuvių šnekos duomenų bazė, pritaikyta šnekos technologijų moksliniams tyrimams ir konstravimo darbams bei elektroninėms paslaugoms. Sukurtos 7 elektroninės paslaugos vartotojams: tartuvas, naršytuvas, pažintuvas, valdytuvas, ieškotuvas, pagalbininkas, lietuvių šnekos sintezatorius, taip pat 5 infrastruktūros paslaugos, iš jų 3 programinės įrangos: elektroninio teksto skaitytuvas, interneto puslapių atidarymas balsu ir lietuvių šnekos atpažinimo variklis; sukurtas garsynas ir balso įrašų laboratorija.
44.5. Lietuvių kalbos instituto informacinėje sistemoje „E. kalba“ pateikiami suskaitmeninti anksčiau išleisti ir naujai rengiami vienakalbiai ir dvikalbiai lietuvių kalbos žodynai. Ši sistema dabar apima 19 žodynų. Be šių žodynų, joje dar yra „Sinonimų žodynas“, „Antonimų žodynas“, „Frazeologijos žodynas“, „Palyginimų žodynas“, „Sisteminis lietuvių kalbos žodynas“. „E. kalboje“ pateikta ir 10 dvikalbių žodynų.
44.6. Lietuvos vietovardžiams kaip nematerialiajam kultūros paveldui skleisti ir saugoti Lietuvių kalbos instituto leidžiamas „Lietuvos vietovardžių žodynas“ (2021 m. išleistas 4-as tomas), „E. kalboje“ kuriama „Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė“. Numatyta, kad ši bazė apims Lietuvos savivaldybių lingvistinius-geografinius duomenis, juos susies su tiksliomis koordinatėmis žemėlapyje, parodys šių objektų fiksavimą istoriniuose šaltiniuose, kilmę ir kitas ypatybes, pateiks garsinės ir vaizdinės informacijos.
44.7. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainė „Pasaulio vietovardžiai“ – tai užsienio vietovardžių duomenų bazė, kurios pagrindas – suskaitmenintas penkiatomis žodynas „Pasaulio vietovardžiai“, apimantis visus žemynus ir vandenynus, iš viso apie 180 tūkstančių vietovardžių straipsnių: autentiškos ir sulietuvintos jų formos. Galima objektų pavadinimų peržiūra pagal šalis, objekto rūšį, paieška pagal vietovardį ar jo dalį.
44.8. Lietuvių kalbos instituto sukurta „Pavardžių duomenų bazė“ skirta mokslo tiriamosioms ir taikomosioms reikmėms.
44.9. Bendradarbiaujant su Vilniaus universitetu, sukurta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainė „Piliečių vardai“, jos pagrindas – Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas, pateikiama mokslinė, teisinė, publicistinė informacija apie asmenvardžius. Sąvadas toliau pildomas Gyventojų registro duomenimis, vardai aprašomi, vertinami normos aspektu.
44.10 Lietuvių kalbos instituto kuriama Lietuvos vietinių kalbos variantų duomenų bazė „Tarmynas“. Suskaitmeninta archyvinė ir naujai surinkta vietinių kalbos variantų medžiaga kaupiama, apdorojama ir nagrinėjama taikant geoerdvinės analizės bei vietovės intelekto technologijas. Kalbinė medžiaga pildoma sociokultūriniais ir socioekonominiais duomenimis. „Tarmynas“ skirtas ne tik vietinių kalbos variantų medžiagai kaupti ir saugoti, bet ir jų kaitos tęstinei ir reguliariai stebėsenai, gyvybingumo prognostikai vykdyti bei lietuvių kalbos variantiškumui tirti. Nuolat rengiami ir skelbiami tarmių tekstų rinkiniai bei žodynai, skaitmeniniai duomenynai, remiami daugiausia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.
44.11. Lietuvių kalbos instituto kuriama lietuviškų „Senųjų raštų duomenų bazė“, kurioje skelbiami suskaitmeninti XVI–XIX a. lituanistikos šaltiniai (tekstai ir išvestiniai kūriniai). Internetinius leidinius sudaro dokumentinis perrašas, žodžių formų konkordancijos (tiesioginė ir atvirkštinė), indeksai; nuolat tobulinama paieškų sistema.
44.12. Sėkmingai veikia Terminų bankas, jį tvarko ir pildo Valstybinė lietuvių kalbos komisija, remdamasi Terminų banko įstatymu.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
45. Globalizacijos sąlygomis stiprėja kitų kalbų ir kultūrų poveikis, todėl greitai kinta ir niveliuojasi tiek lietuvių kalba, tiek kultūra. Tam didelę įtaką daro ir didėjantis visuomenės mobilumas bei technologinė pažanga. Bendrinė lietuvių kalba turi prisitaikyti prie globalios civilizacijos ir atitikti šiuolaikinės visuomenės poreikius, todėl turi būti nuolat užtikrinamas kalbos sistemos atsinaujinimas spartinant naujovių palaikomąją bei kalbos norminamąją veiklą.
46. Bendrinės lietuvių kalbos normos turi būti veiksmingai įtvirtinamos viešojoje vartosenoje – tiek rašytinėje, tiek sakytinėje kalboje. Tam reikia efektyvios strategijos ir patikimų priemonių: norminamųjų veikalų bei nuolatinių konsultacijų.
47. Parengti kokybiškų norminamųjų veikalų negalima be fundamentinių teorinių darbų. Tokių darbų, ypač skirtų dabartinės kalbos gramatinės sandaros analizei, paremtai naujausiais kalbos vartosenos duomenimis, vis dar rengiama per mažai.
48. Strateginiuose valstybės dokumentuose, keliančiuose nacionalinės pažangos tikslus ir uždavinius, nepakankamai atsižvelgiama į Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas dėl lituanistikos prioriteto, Lituanistikos mokslinių tyrimų plėtros 2012–2020 metų kryptys, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 1372 „Dėl Lituanistikos mokslinių tyrimų plėtros 2012–2020 metų krypčių patvirtinimo“, neatnaujinamos, todėl neužtikrinamas Lietuvos valstybei strateginę reikšmę turinčių lituanistikos darbų palaikymas:
48.1. teoriniai ir taikomieji kalbos tyrimai;
48.2. bendrinės lietuvių kalbos norminamųjų veikalų rengimas ir skelbimas (tiek tradicinėmis, tiek elektroninėmis formomis);
48.3. fundamentinių kalbos ir kalbotyros šaltinių leidyba;
48.4. skaitmeninių kalbos išteklių kaupimas, priežiūra ir plėtra;
48.5. lituanistikos tyrimų ir studijų aktyvinimo priemonės.
49. Norminamiesiems veikalams – žodynams, žinynams, gramatikoms – rengti nepalanki dabartinė mokslo produkcijos vertinimo strategija, lemianti ir mokslininkų kvalifikacinius reikalavimus, ir mokslo institucijų finansavimą. Šių veikalų įvertis, palyginti su kitais mokslo darbais, ypač priskiriamais tarptautinių kategorijai, yra per mažas, todėl juos rengti nenaudinga nei institucijoms (dėl finansavimo), nei patiems mokslininkams (dėl galimybių pretenduoti į aukštesnes pareigybes). Dėl šių priežasčių daug metų stringa tokie darbai:
49.1. kalbos korpusui itin svarbus „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, pateikiantis realiai funkcionuojančią leksiką ir taisyklingą bendrinės lietuvių kalbos žodžių vartoseną, atitinkančią žinių visuomenės ir prestižinės kalbos vartotojų poreikius, rašomas su pertrūkiais, prie jo dirba per mažai mokslo darbuotojų;
49.2. atnaujintina 1994 m. autorių kolektyvo išleista „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (kol kas kartojami šiek tiek pataisyti ir papildyti jos leidimai).
50. Kalbos ištekliams kaupti ir tęstinumui užtikrinti nepakanka projektinio finansavimo: projektams pasibaigus, neretai sustoja ir tolesnė išteklių priežiūra bei plėtra.
51. Esant per lėtam lietuvių kalbos įsitvirtinimui skaitmeninėje terpėje, kyla skaitmeninio kalbos išnykimo pavojus. Skaitmeninės terpės galimybės palengvinti informacijos ir viešųjų paslaugų pasiekiamumą yra didžiulės, o negebėjimas jomis naudotis gresia socialine kai kurių visuomenės sluoksnių atskirtimi. Jeigu valstybinės kalbos funkcionalumas šioje terpėje nedidės, mažės ir socialinis valstybinės kalbos prestižas, lemiantis naudingumą bei motyvaciją visavertiškai ją vartoti. Lietuvių kalbai palaikyti skaitmeninėje terpėje vis dar trūksta:
51.1. veiksmingo šios srities veiklos koordinavimo;
51.2. nuolatinio mokslinių ir techninių infrastruktūrų palaikymo;
51.3. ne tik informacines technologijas, bet ir lietuvių kalbos specifiką išmanančių specialistų rengimo.
52. Veržli informacinių technologijų plėtra žymi kokybiškai naują žinių visuomenės etapą, kuriame itin svarbu nuolat kaupti ir atnaujinti:
52.1. bendruosius kalbos duomenis (tekstynus, dažninius sąrašus, žodynus, garsynus, ontologijas ir kt.), taip pat kalbos technologijoms kurti reikalingus mišriuosius duomenis, apimančius bendrojo pobūdžio ir specialiąsias sritis;
52.2. mokomuosius kalbos duomenis ir išteklius (specialiai mašininiam mokymuisi parengtus tekstynus, garsynus, įterptinius vektorių modelius, skaitmeninius sakytinės ir rašytinės kalbos modelius, vadinamuosius auksinius standartus ir kt.), taip pat mišriuosius duomenis, apimančius bendrojo pobūdžio ir specialiąsias sritis, todėl svarbius dirbtinio intelekto technologijų taikymui bei informacinių technologijų sprendiniams.
53. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių, keliančių grėsmę lietuvių kalbai visavertiškai funkcionuoti viešojoje erdvėje, ypač viešuosiuose užrašuose, yra dažnėjantis kitų kalbų (dažniausiai anglų, rusų) vartojimas.
54. Dėl mokslo darbų rašymo kitomis kalbomis neplėtojama lietuviška įvairių mokslo sričių terminija.
PENKTASIS SKIRSNIS
UŽDAVINIAI
55. Kad neatsirastų atotrūkio tarp kalbos normų ir jos raidos, visų kalbos lygmenų norminimas ir kodifikavimas turi vykti nenutrūkstamai, todėl svarbu vykdyti tokius uždavinius:
55.1. atlikti nuolatinę kalbos stebėseną ir vartosenos tyrimus, būtinus norminant ir įdiegiant priimtiniausias kalbos normas;
55.2. tobulinti kodifikavimo strategiją;
55.3. taisyklingos kalbos normas įtvirtinti vykdant bendrąją kalbos, ypač rašytinės, priežiūrą ir teikiant konsultacijas vartosenos klausimais;
55.4. remiantis nuolat atnaujinamais kalbos ištekliais, tirti kalbos raidos dėsningumus ir numatyti kalbos turtinimo bei moderninimo būdus.
56. Kad bendrinės lietuvių kalbos normos būtų sėkmingai įtvirtinamos viešojoje vartosenoje, būtina:
56.1. užtikrinti norminamųjų lietuvių kalbos žinynų, žodynų ir duomenų bazių rengimą, prieinamumą ir palaikymą elektroninėje terpėje;
56.2. aiškinti visuomenei bendrinės lietuvių kalbos, kaip pagrindinės kalbos atmainos, privalumus ir skatinti vartoti ją visose viešojo gyvenimo srityse;
56.3. švietimo sistemoje aktyviau naudotis skaitmeninėmis kalbos analizavimo, balso atpažinimo, vertimo, koregavimo, lokalizavimo priemonėmis.
57. Kad būtų parengta kokybiškų norminamųjų veikalų, reikia rengti daugiau teorinių, ypač skirtų dabartinės kalbos gramatinės sandaros analizei, ir parašyti šiuolaikinę gramatiką.
58. Siekiant įgyvendinti įstatymų ir nutarimų numatytą lituanistikos prioritetą, reikia užtikrinti strateginę reikšmę Lietuvos valstybei turinčių lituanistikos tiriamųjų bei taikomųjų darbų palaikymą:
58.1. teorinius ir taikomuosius kalbos tyrimus;
58.2. bendrinės lietuvių kalbos norminamųjų veikalų rengimą ir skelbimą (tiek tradicinėmis, tiek elektroninėmis formomis);
58.3. fundamentinių kalbos ir kalbotyros šaltinių leidybą;
58.4. skaitmeninių kalbos išteklių kaupimą, priežiūrą ir plėtrą;
58.5. efektyvias lituanistikos tyrimų ir studijų aktyvinimo priemones.
59. Norminamiesiems veikalams – žodynams, žinynams, gramatikoms – rengti sąlygos nėra palankios, todėl reikia keisti mokslo darbų ir mokslininkų kvalifikacijos vertinimo sistemą bei mokslo institucijų finansavimą: taškų ir balų skyrimą sieti su lituanistikos prioritetu ir taip garantuoti norminamųjų darbų rengimo sąlygas.
60. Užtikrinti ne tik projektinę, bet ir nuolatinę finansinę paramą kalbos išteklių kaupimui bei sklaidai, numatyti koordinuojančias ir administruojančias institucijas, kad būtų galima nepertraukiamai vykdyti tokią veiklą:
60.1. kaupti ir teikti visuomenei patikimus ir pakartotinai pritaikomus kalbos išteklius (žodynus, tekstynus, duomenų bazes) – tiek pirminius, tiek apdorotus kalbos technologijomis;
60.2. kurti ir tobulinti kalbos analizės priemones (morfologinių požymių nustatymo ir generavimo, rašybos tikrinimo ir kt.);
60.3. diegti internetines kalbos paslaugas (mašininio vertimo, korektūros, kirčiuoklės, teksto anotavimo, šnekos atpažinimo bei sintezavimo, paieškų tekstynuose ir kt.) lokalizuojant kompiuterines programas ir įrankius;
60.4. kurti modernias ir patrauklias internetines prieigas užtikrinant nuolatinę jų priežiūrą ir informacijos sklaidą;
60.5. kurti ir plėtoti kalbos technologijų saugojimo ir dalijimosi infrastruktūrą;
60.6. užtikrinti tinkamą kalbos technologijų įrankių ir sprendinių patentavimą bei licencijavimą;
60.7. skatinti glaudesnį mokslo ir viešojo sektoriaus bei mokslo ir verslo bendradarbiavimą, kad viešųjų ir komercinių paslaugų teikėjai būtų suinteresuoti veiksmų planu ir priemonėmis, sudarančiomis palankias sąlygas kalbos technologijoms kurti ir diegti.
61. Kad stiprėtų valstybinės kalbos funkcionalumas skaitmeninėje terpėje ir visuomenei būtų lengviau pasiekiama informacija bei viešosios paslaugos, reikia:
61.1. veiksmingiau koordinuoti lietuvių kalbos įdiegimą;
61.2. nenutrūkstamai palaikyti mokslines ir technines infrastruktūras;
61.3. rengti ne tik informacines technologijas, bet ir lietuvių kalbos specifiką išmanančius specialistus.
62. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių, keliančių grėsmę lietuvių kalbai visavertiškai funkcionuoti viešojoje erdvėje (viešuosiuose užrašuose), yra vis dažnėjantis kitų kalbų (dažniausiai anglų, rusų) vartojimas, dėl mokslo darbų rašymo kitomis kalbomis neplėtojama lietuviška įvairių mokslo sričių terminija, todėl reikia:
62.1. ypač daug dėmesio skirti terminų sisteminimui, asmenvardžių sudarymui ir jų oficialiai vartosenai;
62.2. vykdyti nuolatinę kalbinio kraštovaizdžio stebėseną ir priežiūrą;
62.3. parengti programą, kaip į mokslo sritį grąžinti lietuvių kalbą ir skatinti jos raidą:
62.3.1. numatyti teisines, organizacines ir finansines priemones, kurios padėtų išlaikyti balansą tarp mokslo rezultatų skelbimo lietuvių ir kitomis kalbomis, ypač anglų;
62.3.2. išlaikyti aukštą lietuvių kalba leidžiamų mokslinių publikacijų standartą ir siekti jų referavimo tarptautinėse duomenų bazėse;
62.3.3. užtikrinti, kad mokslinių publikacijų lietuvių kalba vertinimas būtų nediskriminacinis kalbos atžvilgiu: jas vertinti ne pagal formalius kalbos ir skelbimo vietos kriterijus, o pagal tyrimų originalumą, naujumą ir svarbą tiriamajai krypčiai;
62.3.4. skatinti mokslo populiarinamąją veiklą lietuvių kalba.
IV SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS MOKYMO PLANAVIMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
Teisė mokytis valstybine kalba Lietuvoje
63. Švietimo įstatyme įtvirtinta:
63.1. vienas iš švietimo tikslų – užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimą (Švietimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas);
63.2. garantuojamas mokymas valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymasis kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Švietimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis);
63.3. sąlygų asmens brandžiai tautinei savimonei ir pasaulėžiūrai formuotis laidavimas perteikiant tautinės kultūros pagrindus ir taip garantuojant tautos ir krašto kultūros tęstinumą bei tapatybės išsaugojimą (Švietimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas);
63.4. visų bendrąjį ugdymą teikiančių mokyklų pareiga užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimą pagal švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintas bendrąsias programas (Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 dalis).
64. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme dėstomoji kalba profesinio mokymo įstaigose nėra reglamentuota.
65. Mokslo ir studijų įstatyme nurodyta, kad:
65.1. studijos grindžiamos lituanistikos prioriteto principu (Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktas);
65.2. valstybė teikia prioritetą lituanistikos tyrimams ir studijoms, sprendžiantiems esminius tautos tapatybės išsaugojimo, stiprinimo Lietuvoje ir užsienyje bei jos raidos uždavinius. Mokslo ir studijų institucijos, dalyvaujančios įgyvendinant šį prioritetą, laikomos vykdančiomis ypatingos nacionalinės svarbos veiklą (Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis);
65.3. švietimo, mokslo ir sporto ministras nustato pagrindines aukštojo mokslo tarptautiškumo, lituanistikos (baltistikos) plėtros užsienyje skatinimo kryptis, prioritetus ir priemones (Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis).
66. Daugelyje aukštųjų mokyklų dėstomi kalbos kultūros ir specialybės kalbos kursai, kurių bendrąją programą atnaujino ir patvirtino Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2014 m. birželio 12 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-1 „Dėl Specialybės kalbos programos pakeitimo“. Kursai finansuojami iš valstybinės programos, kurią koordinuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Teisė ir pareiga mokytis valstybinės kalbos Lietuvoje
67. Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės bendrijos kalbos arba mokymas tautinės bendrijos kalba:
67.1. lietuvių kalbos dalykas yra sudedamoji ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui;
67.2. ikimokyklinio ugdymo ir priešmokyklinio ugdymo programose ne mažiau kaip po 5 valandas per savaitę skiriama ugdymui lietuvių kalba;
67.3. pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės bendrijos kalba ir lietuvių kalba;
67.4. lietuvių kalba pradinio ugdymo programose mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos yra iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, pilietiškumo pagrindų.
68. Švietimo įstatymo 30 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad tradiciškai gausiai tautinių bendrijų gyvenamuose rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių bendrijų kalbomis mokymą vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės bendrijos kalba mokymą vykdanti mokykla, kuriose yra po vieną skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektą, jų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, dalyvių susirinkimas (savininkas) turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama valstybine kalba (išskyrus gimtąją kalbą).
Lituanistinis švietimas užsienyje
69. Švietimo įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta, kad:
69.1. valstybė finansuoja ir kitaip skatina užsieniečius, kurie mokosi lietuvių kalbos ar studijuoja lietuvių kalbą ir kultūrą;
69.2. lituanistinio švietimo užsienyje paskirtis – padėti išmokti lietuvių kalbą ir ją išlaikyti, išsaugoti tautinį tapatumą, supažindinti su Lietuvos valstybės istorija, kultūra, paveldu ir sudaryti sąlygas saviraiškai lietuvių kalba;
69.3. švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka:
69.3.1. sudaromos galimybės užsienio lietuviams mokytis lietuvių kalba Lietuvos mokyklose;
69.3.2. jo įgaliota institucija organizuoja užsienio lietuvių ir užsieniečių lietuvių kalbos pasiekimų vertinimą nustatant lietuvių kalbos mokėjimo lygį.
Prievolė tinkamu lygiu mokėti valstybinę kalbą
70. Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų nustatymo ir jų taikymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1688 „Dėl Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų nustatymo ir jų taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2021 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 889 redakcija), reglamentuojama valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų ir lietuvių kalbos mokėjimo lygių taikymo tvarka:
70.1. lietuvių kalbos mokėjimo lygiai taikomi užsienio lietuviams ir užsieniečiams, siekiantiems, kad jų lietuvių kalbos žinios būtų įvertintos ir įteisintos;
70.2. valstybinės kalbos mokėjimo kategorijos skirtos asmens valstybinės kalbos mokėjimui įvertinti.
71. Valstybinės kalbos egzaminą laiko užsieniečiai, norintys gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 6 dalis) ir asmenys, siekiantys įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 3 dalies 3 punktas).
Galimybė mokytis lietuvių (valstybine) gestų kalba
72. Kurtiesiems ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklose, skirtose mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, sudaromos sąlygos mokytis gimtosios (gestų) kalbos (Švietimo įstatymo 30 straipsnio 6 dalis).
ANTRASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
Mokyklos lietuvių ugdomąja kalba
73. Penkiolikmečiams reikalingas žinias ir įgūdžius sėkmingai dalyvauti visuomenės gyvenime vertinantys tarptautiniai PISA (angl. Programme for International Student Assessment) tyrimai (paskutinis PISA tyrimas atliktas 2018 m.) rodo vis prastėjančius Lietuvos mokinių pasiekimus, stinga reguliarių tyrimų, analizuojančių mokinių lietuvių kalbos raštingumo lygį. Nėra parengta lietuvių kalbos mokymo priemonių mokyti atvykusius į Lietuvą imigrantų vaikus.
74. Bendrojo ugdymo mokykloms skirta lietuvių kalbos mokymo metodika ir priemonės per mažai pritaikytos skirtingų kalbinių poreikių mokinių mokymui skaitmeninėje erdvėje.
75. Nuotolinio lietuvių kalbos mokymo patirtis rodo, kad skaitmeninėmis lietuvių kalbos mokymo priemonėmis noriai naudojamasi, tačiau:
75.1. turimos priemonės laikytinos epizodinėmis visų lietuvių kalbos mokymo programų aprėpties aspektu;
75.2. kai kurių priemonių trūksta tiek programos reikalavimų, tiek skaitmeninio raštingumo aspektu;
75.3. neužtikrinamas tokių priemonių palaikymas.
76. Daugėjant mokyklinio amžiaus imigrantų ir reemigrantų vaikų, vis aktualesnis tampa jų teisės mokytis valstybine kalba ar valstybinės kalbos mokymo kokybės užtikrinimas.
77. Pasikeitus tarmių, naujųjų tarminių (tarmiškųjų) darinių, regioninių ir miesto kalbos atmainų vartojimo privačiajame ir viešajame gyvenime tendencijoms ir sąsajų su bendrine lietuvių kalba vertinimui visuomenėje, išryškėjo šio reiškinio pripažinimo stoka, traktavimo vienpusiškumas bendrojo ugdymo mokymo programoje.
Mokyklos ne lietuvių ugdomąja kalba
78. Tarptautiniai PISA tyrimai (paskutinis PISA tyrimas Lietuvoje atliktas 2018 m.) rodo vis prastėjančius Lietuvos mokinių pasiekimus. Penkiolikmečių, lankančių mokyklas ne lietuvių ugdomąja kalba, rezultatai vidutiniškai prastesni nei penkiolikmečių, lankančių mokyklas lietuvių ugdomąja kalba, stinga reguliarių tyrimų, analizuojančių mokinių lietuvių kalbos raštingumo lygį.
79. Valstybinės kalbos (lietuvių kalbos ir literatūros) mokoma visose ne lietuvių ugdomąja kalba bendrojo ugdymo mokyklose, tačiau Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostata valstybinės kalbos mokyti ne mažiau nei gimtosios yra keistina, nes lietuvių kalbos išmokstama nepakankamai.
80. Mokyklose tautinių bendrijų (lenkų, rusų, vokiečių ir baltarusių) ugdomosiomis kalbomis pagrindinis ugdymas vyksta ne valstybine kalba ir iš nelietuviškų vadovėlių, todėl neišmokstama arba nepakankamai išmokstama lietuviškos terminijos.
Profesinio mokymo įstaigos
81. Vienintelėje švietimo sistemos pakopoje – profesinio mokymo – niekaip nereglamentuojama mokymo kalba ir valstybinės kalbos mokymas, neužtikrinamas profesijos lietuviškos terminijos vartojimas.
Aukštosios mokyklos
82. Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. XIV-72 „Dėl Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos patvirtinimo“, 53 punkte numatyta, kad studijų kokybė yra prioritetas visais aukštojo mokslo lygmenimis. Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito 2021 m. liepos 8 d. ataskaitoje Nr. VAE-6 „Ar užtikrinama studijų kokybė aukštosiose mokyklose?“ nustatyta, kad siekti kokybės trukdo studijų tarptautiškumo plėtros stygius. Vienas iš tarptautiškumo rodiklių yra programų, dėstomų aukštosiose mokyklose užsienio kalba, pasirinkimas, reiškiantis dėstymo lietuvių kalba atsisakymą tarptautiškumo naudai.
83. Valstybinė lietuvių kalbos komisija koordinuoja ir administruoja kalbos kultūros ir specialybės kalbos dėstymo aukštosiose mokyklose finansavimą, kuriuo kiekviena aukštoji mokykla naudojasi savaip, kartais nutoldama nuo programos tikslų.
Lituanistinis švietimas
84. Gausėjant emigrantų iš Lietuvos, didėja lietuvių kalbos mokymo(si) užsienyje poreikis, lietuvių bendruomenės užsienyje tęsia lietuviškų mokyklų, kursų, klasių ir darželių veiklą, steigia naujus, bet jiems stinga tinkamų mokymo priemonių etnokultūros ir istorijos pamokų turiniui užtikrinti.
85. Užsienyje atsidūrę mokyklinio amžiaus vaikai patenka į tų šalių mokyklas, dėl to neretai apribojamos šeimos galimybės grįžti į Lietuvą net ir susidarius tam tinkamoms sąlygoms, nes mokymo programos įvairiose šalyse gerokai skiriasi, vaikai neišmoksta lietuviškos terminijos, neretai tai lemia apsisprendimą, ypač jaunimo, nebegrįžti į Lietuvą:
85.1. stokojama informacijos, kaip palaikyti lietuvybę ir išlaikyti tapatybę, neretai su vaikais kalbama gyvenamosios šalies kalba;
85.2. trūksta populiarių leidinių apie dvikalbystės ar daugiakalbystės naudą, todėl lietuvių kalbos vartojimas mąžta.
86. Lietuviškų mokyklų, kursų, klasių ir darželių lankymas neretai kelia problemų ne tik dėl tėvų laiko stokos, bet ir dėl didelių atstumų.
87. Lituanistinių mokyklų, darželių bei klubų vadovams stinga profesinių mokymų, kaip profesionaliai dirbti su kolektyvu, motyvuoti ir įtraukti į veiklą tėvus ir bendruomenę.
Darbas ir pilietybė
88. Suaktyvėjus imigracijai, padidėjo lietuvių kalbos mokymo kursų poreikis, neretai jų ieško atvykėliai, kurie menkai orientuojasi Lietuvos administracinėje sandaroje ir neranda reikiamos informacijos. Valstybės remiami kursai nepatenkina esamo poreikio, trūksta bendros poreikio analizės ir tarpinstitucinio šių klausimų koordinavimo.
Gestų kalba. Garsinės priemonės akliesiems ir silpnaregiams
89. 1996 m. kurčiųjų gestų kalba Lietuvoje pripažinta gimtąja lietuvių gestų kalba, kurtieji mokosi tiek specialiosiose, tiek ir įprastose bendrojo ugdymo ir aukštosiose mokyklose, tačiau įstatymiškai dar nėra reglamentuotas kurčiųjų mokymasis bendrojo ugdymo mokyklose, nepakankamai parengta metodika, pasigendama mokytojų parengimo.
90. Akliesiems ir silpnaregiams siekiant dirbti skaitmeninėje terpėje, reikalingos garsinės bendravimo lietuvių kalba priemonės.
TREČIASIS SKIRSNIS
UŽDAVINIAI
Mokyklos lietuvių ugdomąja kalba
91. Siekiant įgyvendinti Gairėse suformuluotus valstybinės kalbos politikos tikslus, mokyklų lietuvių ugdomąja kalba uždaviniai yra šie:
91.1. bendromis atsakingų įstaigų pastangomis tobulinti lietuvių kalbos mokymo turinį ir formą, kad jie atitiktų ateities žmogaus poreikius, taip pat organizuoti reguliarius lietuvių kalbos raštingumo tyrimus; vykdyti lietuvių kalbos teksto kūrimo raštu nacionalinius pasiekimų patikrinimus; vykdyti mokinių lietuvių kalbos funkcinio raštingumo pasiekimų stebėseną;
91.2. kurti lietuvių kalbos ir kitų dalykų mokymo programas bei įrankius labiau integruojant skaitmeninį mokymą, ugdyti skaitmeninio raštingumo kompetenciją lietuviškų tekstų vaizdinio ir garsinio kūrimo, koregavimo, redagavimo, lokalizavimo, vertimo srityse;
91.3. sudaryti galimybes mokyklinio amžiaus imigrantų tėvams ir globėjams pageidaujant mokyti jų vaikus mokyklose lietuvių ugdomąja kalba; siekiant šio tikslo tobulinti reemigrantų vaikams skirtą „Lietuvių kalbos pagal kalbos mokėjimo lygius (A1–B2) programą“ ir parengti analogišką imigrantų vaikams. Plėsti ir stiprinti lietuvių kalbos mokymo priemonių, skirtų mokyti atvykusius į Lietuvą imigrantų vaikus, rengimą.
91.4. bendrojo ugdymo lietuvių kalbos mokymo programoje keisti supažindinimo su lietuvių tarmėmis principus ir metodiką, siekiant perteikti tautinės ir etninės kultūros pagrindus ir taip laiduojant sąlygas brandžiai tautinei savimonei bei pasaulėžiūrai formuotis;
91.5. formuoti teigiamas nuostatas lietuvių kalbos mokymosi atžvilgiu, pasitikėjimą lietuvių kalbos galiomis, tautinę ir pilietinę savivertę. Ugdyti lingvistinį mąstymą ir kalbinį sąmoningumą, per visų dalykų pamokas taikyti raštingumo reikalavimus.
Mokyklos ne lietuvių ugdomąja kalba
92. Siekiant įgyvendinti Gairėse suformuluotus valstybinės kalbos politikos tikslus, mokyklų ne lietuvių ugdomąja kalba uždaviniai yra šie:
92.1. bendromis atsakingų įstaigų pastangomis tobulinti lietuvių kalbos mokymo turinį ir formą, kad jie atitiktų ateities žmogaus poreikius, ir taikyti lietuvių kalbos kanoną kaip pagrindą šios kalbos mokymo programoms rengti, taip pat organizuoti reguliarius lietuvių kalbos raštingumo tyrimus;
92.2. keisti įstatymu numatytą valstybinės kalbos mokymosi laiko ribojimą, kuris vertintinas kaip sąlygų mokytis valstybinės kalbos bloginimas;
92.3. per visas pamokas mokyti lietuviškos terminijos, kadangi lietuviškos terminijos nežinojimas daro žalą tokių mokyklų abiturientams stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir siekiant įsitvirtinti šalies darbo rinkoje.
Profesinio mokymo įstaigos
93. Pakeisti Profesinio mokymo įstatymą, kad būtų užtikrinama asmenų teisė įgyti profesinį išsilavinimą valstybine ir galimybė įvaldyti bei skleisti lietuvišką profesijos terminiją.
Aukštosios mokyklos
94. Siekiant tarptautinio mokymo programos aspekto, užtikrinti lietuvių kalbos kaip pagrindinės dėstomosios ir mokslo kalbos išsaugojimą aukštosiose mokyklose šiais būdais:
94.1. papildomo valstybinio finansavimo balansavimu;
94.2. kuriant, tobulinant ir diegiant lietuviškus skaitmeninius vertimo ir redagavimo įrankius;
94.3. rengiant dvikalbius ir daugiakalbius mokslo kalbos tekstynus;
94.4. skatinant kitomis kalbomis vartojamų terminų vertimą į lietuvių kalbą ir jų įtraukimą į Terminų banką;
94.5. didelį dėmesį skiriant lietuviškos terminijos kūrimui ir sklaidai, siekiant atnaujinti specialybės kalbos dėstymo aukštosiose mokyklose koncepciją.
Lituanistinis švietimas
95. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi palaikyti lituanistinę veiklą užsienyje, todėl ypač aktualu rengti ir siųsti užsienio lietuviams mokymo priemones, organizuoti lituanistinius kursus mokiniams ir mokytojams Lietuvoje.
96. Lituanistines mokyklas dažniausiai lanko vaikai iki 12 metų. Reikėtų pasirūpinti jaunuoliams patrauklia lietuvių kalbos mokymosi forma, rengti motyvacinius kursus ar diskusijas, bendradarbiaujant su Lietuvos mokslo institucijomis (pvz., Vilniaus ar Kauno universitetų studentais).
97. Rengiant mokymo priemones yra būtina bendradarbiauti su bendruomenių švietimo tarybų pirmininkais ir (ar) lituanistinių mokyklų vadovais.
98. Rekomenduojama parengti lietuvių kalbos mokėjimo lygio nustatymo testus vaikams, turintiems specialiųjų poreikių. Rengiant tokius testus taip pat bendradarbiauti su bendruomenių švietimo tarybų pirmininkais ir (ar) lituanistinių mokyklų vadovais.
99. Būtina sudaryti sąlygas ir įstatymiškai reglamentuoti:
99.1. nuotolinį visavertišką mokymąsi Lietuvos mokyklose ir galimybę įgyti išsilavinimą liudijantį dokumentą;
99.2. galimybę mokytis lietuviškai tik atskirų dalykų, pagrindinį išsilavinimą įgyjant kitur.
100. Per COVID-19 pandemiją įgyta patirtis atskleidė nuotolinio mokymo perspektyvumą. Nors jis negali atstoti kontaktinio bendravimo, bet yra labai pravartus lituanistinio švietimo būdas, ypač retai lietuvių gyvenamose ar smarkiai nutolusiose nuo tose šalyse veikiančių lituanistinių mokyklų vietovėse, todėl būtina rengti tinkamas nuotolinio mokymo priemones, rūpintis jų palaikymu ir sklaida.
Darbas ir Lietuvos Respublikos pilietybė
101. Užsieniečių integracijos srityje būtina tobulinti informacijos pateikimą viešumoje:
101.1. informuoti apie lietuvių kalbos mokymo kursus, kategorijų suteikimo ir kalbos mokėjimo lygių nustatymo egzaminus (vietą ir laiką);
101.2. pristatyti nuotolinio lietuvių kalbos mokymo(si) galimybes.
102. Būtina koordinuotai analizuoti lietuvių kalbos kursų užsieniečiams poreikį ir pagal jį plėsti kursų pasiūlą.
Gestų kalba. Garsinė informacija akliesiems
103. Siekiant padėti kurtiesiems integruotis į visuomenę, būtina:
103.1. įstatymais užtikrinti kurčiųjų mokymo(si) sąlygas;
103.2. išplėtoti sisteminį lietuvių gestų kalbos mokymą(si) ir studijas;
103.3. kurti, tobulinti ir diegti kurčiųjų mokymo(si) priemones;
103.4. rekomenduoti visose mokyklose naudoti bazinius lietuvių gestų kalbos ženklus, taip mažinant atskirtį tarp specialiųjų poreikių turinčių ir jų neturinčių mokinių grupių bei siekiant geresnės integracijos ir įtraukiojo ugdymo sklaidos;
103.5. rengti kvalifikuotus lietuvių gestų kalbos vertėjus;
103.6. plėsti žiniasklaidos paslaugas lietuvių gestų kalba;
103.7. užtikrinti elektroninių technologijų prieinamumą valstybine kalba kurtiesiems ir neprigirdintiems.
104. Būtina padėti akliesiems ir silpnaregiams integruotis į visuomenę, kurti ir tobulinti garsinę prieigą valstybine kalba prie skaitmeninių priemonių, plėsti Brailio raštu rengiamų leidinių asortimentą ir tobulinti jo atranką.
105. Siekti užtikrinti garsinio turinio (garsinių knygų ir pan.) kalbos kokybę: tarties raiškumą ir taisyklingumą, norminį kirčiavimą, tinkamas intonacijas; tobulinti aklųjų ir silpnaregių prieigos prie tokių leidinių galimybes; plėsti garsinio vaizdavimo paslaugas kino ir televizijos pramonėje.
V SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS PRESTIŽO PLANAVIMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
PRESTIŽO REIKŠMĖ VISUOMENEI
106. Valstybinės kalbos prestižas yra nuo jos funkcijų aprėpties priklausanti galios visuomenėje atstojamoji: kuo daugiau funkcijų kalba atlieka, tuo labiau auga jos prestižas visuomenės akyse. Nuo prestižo priklauso valstybinės kalbos ir kitų kalbų vartojimo santykis.
107. Valstybinės kalbos prestižo būklę rodo:
107.1. jos pasirinkimo dažnumas;
107.2. kalbos funkcijoms atlikti reikalingų priemonių, paprastai specialiosios leksikos (terminų), pakankamumas.
ANTRASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
108. Kai kuriose mokslo ir technologijų srityse siekiant tarptautiškumo ir dėl to vis mažiau vartojant lietuvių kalbą (ar jos visai nevartojant) mažėja jos prestižas, nekuriami ir nediegiami lietuviški terminai, todėl:
108.1. ilgainiui dėl naujausios terminijos stygiaus negalės būti tęsiamas visavertis mokslo tiriamasis ir taikomasis darbas lietuvių kalba;
108.2. taps neįmanomas aukštasis mokslas (ar tam tikros jo sritys) lietuvių kalba;
108.3. neišverstai ar neadaptuotai leksikai patenkant į viešumą, plis makaronizmai ir vertalai.
109. Daugėja situacijų, kai tiek oficialiu, tiek neoficialiu lygmenimis pasirenkama anglų, o ne lietuvių kalba, ir tai atspindi didėjantį anglų kalbos naudingumą bei mažėjantį valstybinės kalbos prestižą visuomenėje:
109.1. sociolingvistiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje nėra tiesioginės sąsajos tarp išsilavinimo ir bendrinės lietuvių kalbos vartojimo, daliai visuomenės atrodo, kad bendrinė lietuvių kalba viešajame gyvenime nėra būtina, todėl patogesnė vis dažniau tampa anglų kalba, dėl to įgyjanti ir vis daugiau prestižo;
109.2. kalbinis kraštovaizdis, kurį sudaro viešieji užrašai – reklamos, iškabos, meniu ir kt., yra visuomenės kalbos pasirinkimo išraiška, atspindinti vyraujančią kalbų hierarchiją: tai, kad nemažai šios srities užrašų yra ne lietuvių, o anglų kalba (arba šalia užrašo lietuvių kalba būtinai yra ir užrašas anglų kalba), rodo, kad daugiau pagarbos rodoma ne lietuvių, o anglų kalbai.
110. Kalbos prestižas labai priklauso nuo valdžios atstovų vartojamos kalbos, nes visuomenė sąmoningai ar nesąmoningai į ją orientuojasi. Lietuvos valdžios institucijų viešoji kalba ne visada atitinka bendrinę lietuvių kalbą, pasitaiko dvikalbystės arba perėjimo į nevalstybinę kalbą atvejų, taip parodant valstybinės kalbos antraeiliškumą ar subordinaciją.
111. Valdžios atstovai ne visada užtikrina valstybinės kalbos vartojimą viešuosiuose renginiuose, susirašinėdami, bendraudami su nevalstybinėmis organizacijomis ir kt.
112. Kalbos standarto raidos kryptį atspindi jaunimo kalba, o jaunimas kartais būna nelinkęs vartoti bendrinę lietuvių kalbą.
113. Šiuo metu Lietuvoje greta tradicinių lietuvių tarmių formuojasi naujieji tarminiai (tarmiškieji) regioniniai ir kitokie kalbos dariniai. Kartu kinta dar neseniai vyravęs požiūris į juos kaip į bendrinės lietuvių kalbos priešpriešą. Nors nevienodai, bet visoje Lietuvoje vietinės kalbos atmainos įgyja vadinamąjį slaptąjį prestižą, t. y. vertinamos tik tam tikroje teritorijoje ir tik tam tikros visuomenės grupės.
114. Daug išnykusių senųjų vietovardžių sukaupta ir kaupiama Lietuvių kalbos instituto Lietuvos geoinformacinėje duomenų bazėje, jie integruojami į VĮ Registrų centro interaktyvų geoinformacinės aplinkos žemėlapį REGIA, bet šių vietovardžių įprasminimo ir grąžinimo darbai vykdomi per lėtai.
115. Nuo 2003 m. sudaryta galimybė asmens dokumentuose pasirinkti tradicines ar modernias lietuviškas moterų pavardžių formas, bet visuomenei dar stinga informacijos apie pavardžių formavimosi istoriją ir rinkimosi galimybes.
116. Žiniasklaidos įtaka kalbai visada buvo ir yra didžiulė, bet pastaruoju metu visuomenės santykiai su žiniasklaida keičiasi, įsivyrauja bendravimas atskiruose socialiniuose burbuluose, išsitrina takoskyra tarp viešojo ir privataus bendravimo, randasi naujų kalbos perdavimo formų ir sutartinių ženklų, todėl žiniasklaidos poveikis bendrinei lietuvių kalbai kinta, bet nemažėja. Nors yra galimybių naudotis moderniomis skaitmeninėmis koregavimo, redagavimo, vertimo programomis bei programėlėmis, žiniasklaidoje daugėja elementarių klaidų.
117. Lituanistinės veiklos užsienyje palaikymas įgyja naujų formų ir naujų tikslų, nes atsirado naujas segmentas – veikla su ketinančiais reemigruoti, todėl ypač aktualios tokių šeimų vaikų galimybės mokytis Lietuvoje.
118. Pastaruoju metu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje viešumoje kyla diskusijų dėl tautybės, rasės, lyties, negalios atžvilgiu jautrios kalbos reglamentavimo, žemosios leksikos toleravimo žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose.
TREČIASIS SKIRSNIS
UŽDAVINIAI
119. Mokslo ir technologijų srityse daugėja atvejų, kai valstybinė kalba nevartojama ir nekuriami nauji terminai, todėl, siekiant išlaikyti jos prestižą, būtina:
119.1. koreguoti mokslo ir aukštojo mokslo valstybinio finansavimo principus, kad būtų palaikoma valstybinė kalba;
119.2. organizuoti naujų terminų kūrimą ir traukimą į Terminų banką.
120. Visuomenė neretai tiek oficialiu, tiek neoficialiu lygmenimis pasirenka anglų, o ne lietuvių kalbą, todėl:
120.1. siekiant kelti bendrinės lietuvių kalbos prestižą, būtina gerinti jos kokybę skaitmeninėje erdvėje, nes kuo aukštesnį išsilavinimą įgyja žmonės, tuo labiau jie naudojasi elektroninėmis priemonėmis – įvairiomis programėlėmis, balso atpažinimo, teksto koregavimo, redagavimo ir vertimo įrankiais, nuo kurių kokybiškumo ir galimybių priklauso lietuvių kalbos kaip bendravimo priemonės skaitmeninėje erdvėje vertinimas;
120.2. viešiesiems užrašams įtakos turi gerosios patirties sklaida, ypač sėkmingų lietuviškų pavadinimų viešinimas, todėl į įvairių lygių lietuvių kalbos mokymo programas reikia įtraukti užduočių kurti tokius pavadinimus, tęsti ir plėsti tam skirtų konkursų organizavimą;
120.3. kalbiniame kraštovaizdyje yra labai daug nelietuviškų arba hibridinių elementų, todėl savivaldybių kalbos tvarkytojai turi daugiau bendrauti su visuomene aiškindamiesi, kam skiriami tokie viešieji užrašai, ir teikdami pasiūlymus dėl užrašų lietuvių kalba.
121. Valdžios atstovų viešoji kalba ne visada atitinka bendrinės lietuvių kalbos standartą, todėl paskaitomis, pokalbiais žiniasklaidoje ir kitais būdais reikia daryti poveikį jų kalbai.
122. Bendrojo ugdymo mokyklų lietuvių kalbos mokymo programose turėtų būti daugiau užduočių, susijusių su šiuolaikinio gyvenimo realijomis.
123. Svarbu rengti tarmių dienas mokyklų, miestelių, regionų ir visos Lietuvos mastu; skelbti konkrečios tarmės metus; organizuoti viktorinas, konkursus, protmūšius, viešas diskusijas ir kitaip skatinti domėjimąsi lietuvių tarmėmis; rengti ir leisti leidinius, knygas, rinkinius apie tarmes, tarp jų ir parašytus tarmiškai; tęsti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos finansuojamus su tarmėmis susijusius darbus.
124. Išnykusių vietovardžių įamžinimas turi būti skatinamas ir tęsiamas dar platesniu mastu, siekiant juos įtraukti į interaktyvius žemėlapius, tokius kaip REGIA, turistinius žemėlapius ir rodykles; reikia skatinti vietos gyventojų, ypač mokinių, kraštotyros veiklą įprasminant išnykusius vietovardžius, plėtoti viešąjį gyventojų ir savivaldybių dialogą įprasminant ir paženklinant vietovardžių iškabas ir rodykles.
125. Būtina palaikyti viešą visuomenės diskusiją su kalbos specialistais moterų pavardžių klausimu; rengti populiarinimo leidinius, laidas televizijoje ir socialinėje žiniasklaidoje apie pavardžių formavimosi istoriją ir pasirinkimo galimybes.
126. Pakitusi žiniasklaidos forma daro poveikį ir kalbai, todėl siūloma įgyvendinti praktiką atskirti sritis, kuriose turi būti vartojama bendrinė lietuvių kalba, skatinti žiniasklaidą naudotis moderniomis skaitmeninėmis koregavimo, redagavimo, vertimo programomis ir programėlėmis, kad būtų išvengiama elementarių klaidų.
127. Viena iš paveikiausių kitos šalies kalbos mokymo(si) formų yra kalbos kursai, todėl būtina plėsti jų tinklą, sudaryti daugiau galimybių mokytis lietuvių kalbos Lietuvoje, taikyti nuotolinį mokymą, gausinti mokymo(si) medžiagą, rengti naujų priemonių. Rekomenduojama sukurti skaitmeninių lietuvių kalbos programų, tinkamų dvikalbėms šeimoms, gyvenančioms užsienyje. Tai suteiktų geresnes galimybes mokytis lietuvių kalbos savarankiškai ar su mokytoju, formuotų teigiamą požiūrį į lietuvių kalbą bei skatintų platesnį jos vartojimą ir didintų prestižą.
128. Būtina palaikyti viešą diskusiją radijo ir televizijos laidose, socialinėje žiniasklaidoje visais visuomenę dominančiais su kalba susijusiais klausimais, tarp jų ir aštresniais, tokiais kaip tautybės, rasės, lyties, negalios atžvilgiu jautrios kalbos reglamentavimas, žemosios leksikos toleravimas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose.
129. Svarbu skatinti kalbos specialistų darbą su visuomeninėmis organizacijomis ir tikslinėmis visuomenės grupėmis: žurnalistais, vertėjais, redaktoriais, mokytojais ir kt.
VI SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS BŪKLĖS PAŽANGOS KRITERIJAI, RODANTYS VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS VYKDYMO VEIKSMINGUMĄ
PIRMASIS SKIRSNIS
KALBOS STATUSAS
130. Valstybinės kalbos būklės pažangos kriterijai, rodantys valstybinės kalbos politikos vykdymo veiksmingumą kalbos statuto aspektu, yra šie:
130.1. teisinės bazės, reglamentuojančios valstybinės kalbos funkcionavimą ir nustatančios santykius su kitomis kalbomis, atnaujinimas;
130.2. valstybinės kalbos vartojimo priežiūros mechanizmo tobulinimas;
130.3. valstybinės kalbos sklaidos skaitmeninėje terpėje pažanga;
130.4. valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo sėkmingumas tarptautiškumo politikos sąlygomis;
130.5. valstybinės kalbos vartotojų (įskaitant kitakalbius Lietuvos Respublikos piliečius, reemigrantus ir imigrantus) skaičiaus padidėjimas.
ANTRASIS SKIRSNIS
KALBOS KORPUSAS
131. Valstybinės kalbos būklės pažangos kriterijai, rodantys valstybinės kalbos politikos vykdymo veiksmingumą kalbos korpuso aspektu, yra šie:
131.1. fundamentinių ir taikomųjų tyrimų plėtra lituanistikos prioriteto įgyvendinimo aspektu;
131.2. bendrinės lietuvių kalbos stebėsenos ir kodifikacijos sąsajų daugėjimas;
131.3. lietuvių kalbos išteklių gausėjimas ir prieinamumo didėjimas;
131.4. bendrinės lietuvių kalbos kokybės gerėjimas viešojoje vartosenoje;
131.5. lietuvių kalbos vartojimo įrankių skaitmeninėje terpėje gausėjimas;
131.6. lietuvių kalbos specialistų kvalifikacijos augimas.
TREČIASIS SKIRSNIS
KALBOS MOKYMAS(IS)
132. Valstybinės kalbos būklės pažangos kriterijai, rodantys valstybinės kalbos politikos vykdymo veiksmingumą kalbos mokymo(si) aspektu, yra šie:
132.1. lietuvių kalbos mokymo(si) prieinamumo dinamika;
132.2. lietuvių kalbos mokymo(si) rezultatų gerėjimas švietimo sistemoje;
132.2. visuomenės lituanistinio švietimo plėtra;
132.3. lietuvių kalbos mokymo(si) nuotoliniu būdu tobulėjimas;
132.6. lietuvių kalbos mokymo(si) pasiekimų vertinimo ir sertifikavimo tobulėjimas.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
KALBOS PRESTIŽAS
133. Valstybinės kalbos būklės pažangos kriterijai, rodantys valstybinės kalbos politikos vykdymo veiksmingumą valstybinės kalbos prestižo aspektu, yra šie:
133.1. lietuvių kalbos prestižo Lietuvoje ir išeivijoje didėjimas;
133.2. kalbos priežiūros institucijų prestižo stiprėjimas;
133.3. kalbinio kraštovaizdžio lietuviškėjimas;
133.4. lietuvių kalbos pasirinkimo dažnėjimas viešajame gyvenime.
–––––––––––––––––––––––––––
· Seimo narės V. Čmilytė-Nielsen, E. Rudelienė 2023-06-08:
Pakeisti Gairių projekto 97 punktą ir jį išdėstyti taip:
„Valstybinės kalbos (ir lietuvių literatūros) mokoma visose ne lietuvių ugdomąja kalba bendrojo lavinimo mokyklose, tačiau Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo sąlyga (30 str., 2) valstybinės kalbos mokyti ne daugiau mažiau nei gimtosios yra keistina, nes nepakankamai leidžia stiprinti valstybinės kalbos mokymą šiose mokyklose, kad būtų išmokstama lietuvių kalbos.“
Komiteto nuomonė - Atsižvelgti.
· Seimo narės V. Čmilytė-Nielsen, E. Rudelienė 2023-06-08:
Pakeisti Gairių projekto 97 punktą ir jį išdėstyti taip:
„98. Mokyklose tautinių mažumų (lenkų, rusų, vokiečių ir baltarusių) ugdomosiomis kalbomis pagrindinis ugdymas vyksta ne valstybine kalba ir iš nelietuviškų vadovėlių, todėl neišmokstama arba nepakankamai, todėl turi būti skirtas papildomas dėmesys bei ištekliai, kad būtų išmokstama lietuviškos terminijos.“
Komiteto nuomonė - Atsižvelgti.
· Seimo narė B. Pietkiewicz 2023-06-09:
Pakeisti projekto NR. XIV-2684 97 punktą ir išdėstyti taip:
„Mokyklos ne lietuvių ugdomąja kalba.
97. Valstybinės kalbos (ir lietuvių literatūros) mokoma visose ne lietuvių ugdomąja kalba bendrojo lavinimo mokyklose., tačiau Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo sąlyga (30 str., 2) valstybinės kalbos mokyti ne daugiau nei gimtosios yra keistina, nes nepakankamai išmokstama lietuvių kalbos. Dėl aplinkos, taip pat dėl socialinio–ekonominio konteksto mokyklose ne lietuvių ugdomąja kalba iššūkiu išlieka lietuvių kalbos mokymas ir mokymasis. Šiems procesams užtikrinti reikia ypatingo atsakingų įstaigų dėmesio, nuodugnios problemos analizės ir problemų sprendimo planų parengimo.
Komiteto nuomonė - Atsižvelgti.
· Seimo narė B. Pietkiewicz 2023-06-09:
Išbraukti projekto NR. XIV-2684 98 punktą.
„Mokyklos ne lietuvių ugdomąja kalba.
98. Mokyklose tautinių mažumų (lenkų, rusų, vokiečių ir baltarusių) ugdomosiomis kalbomis pagrindinis ugdymas vyksta ne valstybine kalba ir iš nelietuviškų vadovėlių, todėl neišmokstama arba nepakankamai išmokstama lietuviškos terminijos.
Komiteto nuomonė - Atsižvelgti.
· Seimo narė B. Pietkiewicz 2023-06-09:
Išbraukti projekto NR. XIV-2684 114 punktą, įrašant kitą uždavinio formuluotę:
„Mokyklos ne lietuvių ugdomąja kalba.
114. Keisti įstatymu numatytą valstybinės kalbos mokymosi laiko ribojimą, kuris vertintinas kaip sąlygų mokytis valstybinės kalbos bloginimas. Siekiant stiprinti valstybinės kalbos mokymą, užtikrinti lietuvių kalbos dalyko metodines priemones ir jų poreikį mokyklose ne lietuvių ugdomąja kalba.
Komiteto nuomonė - Atsižvelgti.
· Seimo narė B. Pietkiewicz 2023-06-09:
Išbraukti projekto NR. XIV-2684 115 punktą.
„Mokyklos ne lietuvių ugdomąja kalba.
115. Kadangi lietuviškos terminijos nežinojimas daro žalą tokių mokyklų abiturientams stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir siekiant įsitvirtinti šalies darbo rinkoje, per visas pamokas mokyti lietuviškos terminijos.
Komiteto nuomonė - Atsižvelgti.
· Seimo narys A. Žukauskas 2023-06-13:
Išbraukti 80.3.3 punktą
„80.3.3. užtikrinti, kad publikacijų lietuvių kalba vertinimas nebūtų diskriminacinis kalbos atžvilgiu: jas vertinti ne pagal formalius kalbos ir skelbimo vietos kriterijus, o pagal tyrimų originalumą, naujumą ir svarbą tiriamajai krypčiai“
Komiteto nuomonė - Atsižvelgti.