LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEFORMALIOJO SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMO IR TĘSTINIO MOKYMOSI ĮSTATYMO NR. VIII-822 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2018-11-15 Nr. XIIIP-2862
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijos, įstatymų ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Teikiamu projektu siūloma nauja redakcija dėstyti Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymą, iš esmės keičiant esamą neformaliojo suaugusiųjų švietimo instituto reguliavimą, kitaip reglamentuojant neformaliojo švietimo procesą, neformaliojo švietimo būdu įgijamų kompetencijų pripažinimą bei įgytų kvalifikacijų vietą visoje Lietuvos kvalifikacijų sistemoje. Vertinant siūlomą reguliavimą, svarstytina, ar toks reguliavimas dera su Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintais teisėkūros efektyvumo ir tikslingumo principais, reiškiančiais, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Tam, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai). Taigi, įstatymai turi būti ne tik tarpusavyje suderinti, bet ir pakankamai stabilūs. Norime pažymėti, kad projektu siekiamo keisti Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo nauja redakcija įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., todėl svarstytina, ar yra pagrįsta vėl iš esmės keisti visą neformaliojo suaugusiųjų švietimo reguliavimą. Manome, kad šiuo metu galiojantis Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymas yra aiškus, suprantamas, suderintas su kitais įstatymais, ir todėl galbūt tikslinga būtų projekto iniciatorių siekiamus tikslus pasiekti ne tokios apimties ir ne tokio turinio įstatymo nuostatų keitimu, kaip siūloma teikiamame projekte. Be to, pažymime, kad teikiamame projekte stinga nuoseklumo, aiškumo, normos nesuderintos ne tik tarpusavyje, tačiau ir su kitų įstatymų nuostatomis. Projekte daug perteklinių, netikslių, neaiškių, deklaratyvaus bei vertinamojo pobūdžio nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytinas tokio turinio ir kokybės įstatymo projekto teikimo pagrįstumas.
2. Įstatymo projekto 1 straipsnio pavadinimas ir pakeitimo esmė derintini tarpusavyje, pakeitimų esmėje po žodžio „švietimo“ įrašant žodžius „ir tęstinio mokymosi“.
3. Atsižvelgiant į projekto 1 straipsniu nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) apimtį bei į tai, kad įstatymo skyrius yra žymiai didesnės apimties struktūrinė dalis nei skirsnis, siūlome arba keičiamą įstatymą skirstyti į skirsnius (o ne į skyrius), arba skirstymo į didesnes nei straipsnis struktūrines dalis iš viso atsisakyti.
4. Keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio, numatančio, kad neformalusis suaugusiųjų švietimas yra mokymosi visą gyvenimą sudėtinė dalis, reikėtų atsisakyti ne tik kaip perteklinės bei deklaratyvaus pobūdžio nuostatos, tačiau ir kaip ne šio straipsnio reguliavimo dalyko.
5. Keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „Šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo, Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo, kitų aktualių įstatymų nuostatoms, susijusioms su neformaliojo suaugusiųjų švietimo organizavimu ir finansavimu.” (past.: čia ir toliau – išskirta mūsų) Tokia teisės normos konstrukcija teisės požiūriu nepriimtina, nes konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams reikalavimus, pagal kuriuos, be kita ko, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Taigi, keičiamame įstatyme neturi būti normų, prieštaraujančių tiek nurodytiems, tiek kitiems įstatymams. Jeigu, vis dėlto, keičiamame įstatyme siekiama nustatyti bendrųjų ir specialiųjų įstatyminių normų taikymo taisykles, esant jų tarpusavio konkurencijai, 1 straipsnio 2 dalyje ir reikėtų aiškiai įtvirtinti tam tikrų įstatymų viršenybę keičiamo įstatymo atžvilgiu. Be to, siekiant įstatyminių normų tarpusavio darnos bei aiškaus įstatymų normų taikymo, keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje negalima nustatyti tokios abstrakčios bei ydingos nuostatos dėl „kitų aktualių įstatymų nuostatų, susijusių su neformaliojo suaugusiųjų švietimo organizavimu ir finansavimu“ viršenybės, o aiškiai įvardinti visus konkrečius įstatymus, kurie turėtų taikymo viršenybę konkurencijos su keičiamu įstatymu atveju. Be to, derinant projekto nuostatas su kitais galiojančiais teisės aktais, kuriais nustatoma panašių teisinių santykių reguliavimo konkurencija, 1 straipsnio 2 dalyje vietoj formuluotės „kiek jos neprieštarauja“ įrašytina formuluotė „kiek jų nereglamentuoja“ (atitinkamai tikslintini toliau šiame sakinyje dėstomų žodžių linksniai).
6. Atsižvelgiant į tai, kad suaugusiųjų mokymas pagal neformaliojo profesinio mokymo programas, jo metu įgyjamos kompetencijos, suteikiamos kvalifikacijos, tokio mokymo finansavimas yra išsamiai reglamentuojami nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliosiančioje naujoje Profesinio mokymo įstatymo redakcijoje, priėmus siūlomą projektą neišvengiamai kiltų įstatymų nesuderinamumas, t.y. suaugusiųjų neformaliojo profesinio mokymo teisiniai santykiai būtų reguliuojami skirtingai. Siekiant išvengti įstatyminių normų kolizijos, siūlome keičiamo įstatymo 1 straipsnį papildyti nuostata, nustatančia, kad šis įstatymas netaikomas suaugusiųjų neformaliajam švietimui, vykdomam pagal neformaliojo profesinio mokymo programas Profesinio mokymo įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat reikėtų revizuoti visą keičiamą įstatymą, atsisakant nuostatų, kurios yra Profesinio mokymo įstatymo reguliavimo dalykas.
7. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąvokos „kvalifikacijos tobulinimas“ apibrėžtį siūlome dėstyti taip: „mokymasis, siekiant plėtoti turimas arba įgyti naujas kompetencijas, reikalingas profesinei veiklai“.
8. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje prieš žodį „formas“ įrašytinas žodis „mokymosi“.
9. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūlome išbraukti perteklinius ir iš dalies klaidinančius žodžius „išskyrus formaliojo švietimo programas“, nes jau pati sąvoka – „neformalusis suaugusiųjų švietimas“ suponuoja, kad jis vykdomas ne pagal formaliojo švietimo programas. Be to, pažymėtina, kad iš siūlomos šios dalies formuluotės galima daryti klaidingą ir nelogišką išvadą, kad neformaliuoju suaugusiųjų švietimu būtų laikomas švietimas pagal formaliojo švietimo programas, teikiamas jaunesniems negu 18 metų asmenims.
10. Svarstytinas keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įvedamos termino „neformaliojo suaugusiųjų švietimo programos“ santrumpos „programa“ pagrįstumas ir tikslingumas. Manytume, kad santrumpa „programa“ ne pilnai atspindi trumpinamąją formuluotę. Be to, pažymėtina, kad toliau keičiamo įstatymo tekste vietomis vartojama santrumpa, o vietomis – visa nesutrumpinta formuluotė. Atsižvelgiant į tai, galbūt tikslinga arba iš viso nevartoti minėtosios nuostatos santrumpos, arba įvesti teisingesnę „švietimo programos“ santrumpą. Jeigu būtų nuspręsta įvesti santrumpą, reikėtų visame keičiamo įstatymo tekste suvienodinti jos vartojimą.
11. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „atitinka sąvokas, apibrėžtas“ įrašytini žodžiai „suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos“ (atitinkamai tikslintini toliau šiame sakinyje dėstomų žodžių linksniai). Taip pat atkreipiame dėmesį, kad tuo atveju, kai teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisės akto glaustumo, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje vardijami įstatymai turėtų būti rašomi be žodžių „Lietuvos Respublikos“.
12. Pažymėtina, kad veiksmažodis „atstovauti“ reikalauja naudininko, o ne galininko linksnio. Todėl keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžio „interesus“ įrašytinas žodis „interesams“.
13. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kad neformalusis švietimas yra viešoji gėrybė, brauktinas kaip deklaratyvaus ir vertinamojo pobūdžio norma, nenustatanti jokių reguliacinio pobūdžio taisyklių.
14. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad neformaliojo suagusiųjų švietimo lygių galimybių principas užtikrina kiekvieno asmens teisę realizuoti savo prigimtines galimybes. Norime pažymėti, kad žmonių prigimtinės teisės paprastai siejamos su paties žmogaus kaip atskiro individo prigimtimi, jos neatsiejamos nuo žmogaus kaip absoliučiai ginamos vertybės, pvz. teisė į gyvybę, orumą, laisvę. Tuo tarpu teisė į švietimą suprantama ir vertinama kaip pozityvioji, t.y. įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės suteikta teisė. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte vietoj žodžio „prigimtines“ įrašytini žodžiai „neformaliojo švietimo“.
15. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas tikslintinas bendrinės kalbos požiūriu. Be to, kadangi šiame punkte apibrėžiamas neformaliojo suaugusiųjų švietimo, o ne apskritai švietimo, principo turinys, prieš žodį „švietimo“ įrašytini žodžiai „neformaliojo suaugusiųjų“.
16. Nėra aiškus keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto turinys ir jo santykis su neformaliojo suaugusiųjų švietimo procesu (pastaba dėl neaiškaus principo turinio santykio su neformaliojo suaugusiųjų švietimo procesu taikytina ir 4 bei 5 šios dalies punktams). Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatyme „kontekstualumo“ principo turinys yra atskleistas žymiai aiškiau.
17. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte vietoj žodžio „atliepiami“ įrašytini žodžiai „atsižvelgiama į“.
18. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punkte turėtų būti atskleistas „suinteresuotųjų institucijų“ formuluotės turinys, nes nėra aišku kokio statuso ar teisinės formos subjektai šiame punkte yra minimi. Pažymėtina, kad žodis „institucija“ teisėkūroje paprastai suprantama kaip viešąją valdžią įgyvendinanti valstybės ar savivaldybės organizacija. Tuo tarpu sąvokos „verslo institucija“ ar „švietimo institucija“ Lietuvos teisės aktuose nėra vartojamos. Be to, turėtų būti vartojama sąvoka „savivaldybės institucija“, o ne „savivaldos institucija“.
19. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo straipsnių dalių punktai žymimi arabišku skaičiumi su skliausteliu. Atsižvelgiant į tai, tikslintina keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 1 bei 2 dalių punktų numeracija.
20. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tikslintina, nustatant, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas gali teikti ne tik juridiniai asmenys, tačiau ir kitos juridinio asmens statuso neturinčios kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės narės organizacijos, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniai Lietuvoje.
21. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikėtų atsisakyti kaip perteklinės ir betikslės. Nėra aišku, kam reikalinga įstatyme išvardinti pavyzdinį bei nebaigtinį juridinių asmenų, galinčių teikti neformaliojo suaugusijų švietimo paslaugas, sąrašą, kuris savo esme būtų laikomas tik metodinio ar rekomendacinio pobūdžio. Mūsų nuomone, apskritai yra teisiškai ydinga, nustatyti nepilną kelių punktų juridinių asmenų sąrašą, o paskutiniajame punkte numatyti, kad be šiame sąraše išvardintų juridinių asmenų minėtąsias paslaugas gali teikti ir visi kiti juridiniai asmenys, atitinkantys teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
Jeigu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nebūtų atsisakyta, jos nuostatos turėtų būti tikslinamos iš esmės, nes pateiktas paslaugų teikėjų sąrašas yra eklektiškas, netikslus ir klaidinantis. Nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis yra išskiriami ir vardijami pasirinktieji juridiniai asmenys, t.y. jų nesieja nei teisinė forma, nei steigėjai, nei jų pagrindinės veiklos pobūdis. Ši dalis turėtų būti taisytina, atsižvelgiant į šias pastabas:
- 1 punkte minimos nevyriausybinės organizacijos statusas nereiškia savarankiškos teisinės formos juridinio asmens, todėl nevyriausybinės organizacijos statusas, apibrėžtas Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme gali apimti ir 3 bei 4 punktuose minimus juridinius asmenis;
- 2 punktas derintinas su Švietimo, Profesinio mokymo bei Mokslo ir studijų įstatymuose vartojama terminija ir dėstytinas taip: „Švietimo įstaigos bei mokslo ir studijų institucijos: mokyklos, profesinio mokymo įstaigos, aukštosios mokyklos“. Taip pat reikėtų atsisakyti perteklinių ir klaidinančių žodžių „turinčios teisę vykdyti neformalųjį švietimą“, nes visi šioje dalyje nurodyti asmenys, teiksiantys neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas, turės įgyti teisę jas teikti;
- 3 ir 4 punktuose nurodytų juridinių asmenų statusas ir forma apskritai neatskleisti, todėl iš esmės jų priskyrimą prie neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas teikiančių asmenų lemtų žodžiai jų pavadinime „mokytojų švietimo centras“ arba „Trečiojo amžiaus universitetas“;
- 5 punkte vartojama formuluotės „valstybės institucijos ir joms pavaldžios įstaigos, kurioms švietimas nėra pagrindinė veikla” konstrukcija apskritai yra neaiški, nes valstybės institucijoms pavaldžios įstaigos plačiąja prasme taip pat turi valstybės institucijų, t.y. valstybės valdžią įgyvendinančių organizacijų, įstaigų statusą. Be to, žodžiai „kurioms švietimas nėra pagrindinė veikla“ yra pertekliniai, nes valstybės įstaigos, kurioms švietimas yra pagrindinė veikla, yra laikomos mokyklomis (jos jau numatytos šios dalies 2 punkte). Taip pat neaišku, kodėl šiame punkte nėra numatytos savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios taip pat gali vykdyti neformalųjį suaugusiųjų švietimą;
- 6 punkte vartojamas teisės požiūriu neaiškus terminas „verslo įmonė”, nes Lietuvos Respublikos teisės aktuose tokios formos privatūs juridiniai asmenys nėra numatyti. Be to, sąvoka „darbdavys“ gali reikšti bet kokį Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantį juridinį asmenį, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotą užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinį, todėl ši sąvoka apima ir visus aukščiau išvardintus juridinius asmenis, kurie taip pat laikomi juose dirbančių darbuotojų darbdaviais;
- nėra aišku, kokie 8 punkte minimi kiti teisės aktai gali nustatyti kitus neformalaus suaugusiųjų švietimo vykdymo reikalavimus. Siekiant teisinio aiškumo, siūlome aiškiai nurodyti šiuos teisės aktus.
22. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „paslaugų teikėjas privalo viešai skelbti išsamią informaciją apie savo kvalifikaciją ir vykdomas neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas.” Šioje dalyje reikėtų atsisakyti žodžio “išsamią”, nes ji yra vertinamojo pobūdžio, ir nurodyti kokią informaciją apie savo kvalifikaciją paslaugų teikėjas privalo skelbti viešai (analogiška pastaba teiktina keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatai). Taip pat nėra aišku, kokia paslaugų teikėjo – juridinio asmens ar juridinio asmens ar kitos organizacijos, kvalifikacija turima omenyje, nes tam tikros išsilavinimo kvalifikacijos yra suteikiamos tam tikras mokymo programas baigusiems fiziniams, o ne juridiniams asmenims.
23. Keičiamo įstatymo 5 straipsnyje siūloma reguliuoti Trečiojo amžiaus universitetų teisinį statusą ir jų teisę į valstybės paramą. Šio straipsnio 1 dalis brauktina kaip perteklinė, nes ji teisiniu požiūriu neinformatyvi, joje vartojama ne reguliacinio, o vertinamojo ir subjektyvaus pobūdžio formuluotė „vyresniojo amžiaus suaugę žmonės“. Pažymėtina, kad pagal pateiktą apibrėžimą, Trečiojo amžiaus universitetu galėtų vadintis iš esmės bet kokios teisinės formos viešasis ar privatus juridinis asmuo, kuris tenkina kokias nors vyresniojo amžiaus, nors toks amžius taip pat niekur neapibrėžtas, žmonių žinių ar saviraiškos reikmes. Atkreipiame dėmesį, kad Trečiojo amžiaus universitetai, kaip ir kiti neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, yra apibrėžti 4 straipsnio 1 dalyje, jų teisinis statusas ir forma apibrėžiami jų steigimo dokumentuose, todėl svarstytinas jų išskyrimo iš kitų paslaugų teikėjų pagrįstumas ir reikalingumas.
24. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad Trečiojo amžiaus universitetai ir kiti vyresniojo amžiaus suaugusiųjų asmenų neformaliojo švietimo teikėjai konkurso būdu gali gauti valstybės paramą. Vertinant šią nuostatą, nėra aišku, kodėl į valstybės paramą konkurso būdu gali pretenduoti tik Trečiojo amžiaus universitetai ir kiti vyresniojo amžiaus suaugusiųjų asmenų neformaliojo švietimo teikėjai, t.y. asmenų lygiateisiškumo požiūriu nėra pagrįstas šios kategorijos paslaugų teikėjų išskyrimas iš visų kitų neformalųjį suaugusiųjų švietimą vykdančių subjektų, pvz. nevyriausybinės organizacijos, vykdančios „jaunesnio amžiaus“ suaugusiųjų neformalųjį švietimą, teisės į valstybės paramą neturėtų. Bet kaip jau minėta, Trečiojo amžiaus universitetas iš esmės nėra apibrėžtas ar apribotas kokiais nors objektyviais kriterijais, todėl bet kuris neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugų teikėjas gali pretenduoti į Trečiojo amžiaus universiteto statusą, tiesiog į steigimo dokumentus kaip vieną iš veiklos sričių įsirašęs „vyresniojo amžiaus“ suaugusiųjų neformalaus švietimo vykdymą.
Siekiant teisinio aiškumo, taip pat siūlytina plačiau atskleisti valstybės paramos teikimo pagrindus, t.y., iš kokiai valstybės institucijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų parama būtų teikiama, konkurso vykdymo principai (ar būtų vykdomas programinis užsakomasis finansavimas, ar kompensuojamos veiklos išlaidos, ar teikiama kitokio pobūdžio valstybės parama).
25. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje reikėtų atskleisti nuostatos, kad švietimo programa gali būti teikiama „mišriu būdu“, turinį. Galbūt tikslinga tiesiog nustatyti, kad neformalaus suaugusiųjų švietimo programa gali būti vykdoma kontaktiniu ir (ar) nuotoliniu būdu.
26. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos nėra norminio pobūdžio. Šiose dalyse nurodytas neformalaus suaugusiųjų švietimo programų klasifikavimas yra netikslingas ir perteklinis, nes įstatyme visiškai neatskleista klasifikavimo ir tokių klasifikuotų programų vykdymo teisinė reikšmė. Šiose dalyse nurodytas švietimo programų klasifikavimas pagal vienus ar kitus kriterijus yra labiau ne teisinio reguliavimo, o teorijos dalykas, todėl neaiški jo reikšmė įstatyminio reguliavimo požiūriu.
27. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte vietoje žodžio „kvalifikacija“ įrašytinas žodis „veikla“. Taip pat pažymėtina, kad šios dalies 1- 4 punktuose neturi būti vartojamos paryškintos raidės.
28. Nėra aišku, pagal kokius kriterijus būtų vertinamas ir konstatuojamas švietimo programų įgyvendinimo teritorinis lygmuo, numatytas keičiamo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar tuo atveju, jei Vilniuje patalpas ir buveinę turinti nevyriausybinė organizacija ir jos padalinys kitoje savivaldybėje vykdytų švietimo programą, būtų laikoma, kad programa būtų laikoma nacionaline, ar, vis dėlto, savivaldybės lygmens programa. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad ne valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų patvirtintas švietimo programas vadinti nacionalinėmis ar savivaldybių programomis, nėra tikslu.
29. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios pažymėjimų išdavimą, nedera su Profesinio mokymo įstatymo, Mokslo ir studijų įstatymo bei Švietimo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis kitokią neformaliojo švietimo programas baigusių asmenų pasiekimų įteisinimo tvarką. Pavyzdžiui, Profesinio mokymo įstatyme bei Mokslo ir studijų įstatyme numatyta, kad tokių pažymėjimų formą ir išdavimo tvarką nustato švietimo ir mokslo ministras, o Švietimo įstatyme apskritai nustatyta, kad asmeniui, baigusiam neformaliojo švietimo programą, išskyrus formalųjį švietimą papildančio ugdymo programą, pažymėjimas tik gali būti išduotas.
30. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl programos kaip autorių teisių apsaugos objekto reikėtų atsisakyti kaip perteklinės ir ne šio įstatymo, o Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo reguliavimo dalyko. Be to, šioje dalyje turėtų būti išbraukti žodžiai „ir gretutinių teisių“, nes švietimo programa kaip kūrinys, yra autorių teisių objektas.
31. Nėra aišku, kodėl keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta ne solidarinė, o alternatyvi paslaugų teikėjo ir jo savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) atsakomybė už neformaliojo suaugusiųjų švietimo kokybę. Be to, manome, kad paslaugų teikėjo dalyvių susirinkimo atsakomybė teisine prasme būtų tik fiktyvi, nes atsakomybė už teisės aktuose nustatytų reikalavimų nesilaikymą kiltų būtent subjektui, vykdančiam šią veiklą, t.y. fiziniam ar juridiniam ameniui ar jų padaliniui – paslaugų teikėjui.
32. Svarstytinas keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto imperatyvo paslaugų teikėjui privalomai skelbti informaciją apie švietimo dalyvių atsiliepimus pagrįstumas, nes galima situacija, kada tokių atsiliepimų paprasčiausiai nebus ir šis imperatyvas tiesiog objektyviai negalės būti įgyvendintas.
33. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugų teikėjų, finansuojamų iš valstybės ir (arba) savivaldybių biudžetų lėšų, veiklos išorinio vertinimo tvarką nustato valstybinės ir savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas)“. Ši nuostata nedera su Profesinio mokymo įstatymo, Mokslo ir studijų įstatymo bei Švietimo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis kitokią formalųjį ir neformalųjį švietimą organizuojančių ir valstybės lėšų gaunančių subjektų išorinį vertinimą. Taip pat nėra aišku, kodėl šioje dalyje nustatoma tik valstybinių ir savivaldybės mokyklų savininkų teises ir pareigas įgyvendinančių institucijų pareiga nusistatyti išorinio vertinimo tvarką, tuo tarpu pareiga kitiems švietimo paslaugų teikėjams, finansuojamiems iš valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų, tokia pareiga nenustatoma.
34. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, išskyrus kvalifikacijos tobulinimo programas, įvertina ir akredituoja paslaugos teikėjo savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) savo nustatyta tvarka. Šios nuostatos tikslingumas nėra aiškus. Pirma, neaišku, ką reiškia sąvoka „akredituoja“. Pažymėtina, kad pagal bendruosius viešojo administravimo principus akreditavimo proceso esmė yra ta, kad valstybinę priežiūrą įgyvendinanti institucija akreditavimu patvirtina tam tikro objekto (dalyko, proceso) atitiktį nustatytiems reikalavimams ir tuo pačiu duoda leidimą vykdyti atitinkamą veiklą ar teikti atitinkamas paslaugas. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą neformaliojo švietimo programos nėra akredituojamos. Taigi, neaišku, kokias teisines pasekmes turės pastarųjų programų akreditavimas (apskritai nelogiškas ir betikslis atrodo reikalavimas pačiam paslaugų teikėjui akredituoti savo teikiamas švietimo programas), ar jas akreditavus vienam neformaliojo suaugusiųjų švietimo teikėjui, jas galės teikti ir kiti teikėjai, o taip pat – kaip kiti teikėjai gaus informaciją apie tai, kad tam tikra programa jau yra akredituota. Antra, siūloma nuostata suponuoja, kad kiekvieno paslaugų teikėjo savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) turės patvirtinti šių programų įvertinimo ir akreditavimo tvarką, taigi gali atsitikti taip, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, būdami tam tikrų įstaigų savininko teises ir pareigas vykdančiomis institucijomis, turėtų vertinti ir akredituoti Lietuvos Respublikos Seimas ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, jeigu šioje dalyje turima omenyje, kad įvertinimas ir akreditavimas skirtas tik atitinkamo teikėjo vidiniam naudojimui, manytina, kad tokia nuostata šiame įstatyme yra perteklinė. Analogiško turinio pastaba dėl akreditacijos tikslingumo ir neakreditavimo teisinių pasekmių taikytina ir keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatytas kvalifikacijos tobulinimo programų įvertinimas ir akreditavimas. Taip pat reikėtų atskleisti kokių teisės aktų nustatyta tvarka būtų akredituojamos kvalifikacijos tobulinimo programos.
35. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1544, įsigaliosiančiu 2019 m. sausio 1 d., nustatyta, kad Švietimo ir mokslo ministerijos pavadinimas keičiamas į pavadinimą – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o Ūkio ministerijos pavadinimas keičiamas į pavadinimą – Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Atsižvelgiant į tai, projekto 8 straipsnio 2 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje tikslintini ministerijos ir ministrų pareigų pavadinimai. Be to, kadangi minėti pavadinimai šiose nuostatose minimi pirmą kartą įstatymo tekste, jie turi būti vartojami su žodžiais „Lietuvos Respublikos“. Šie ministerijų ir ministrų pareigų pavadinimai tikslintini ir kitose keičiamo įstatymo nuostatose.
36. Atsižvelgiant į tai, kad ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus sprendžia bei privalomos galios administracinius aktus (įsakymus) kaip valstybės pareigūnas priima ministras, o ne ministerija, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „ministerijos“ įrašytinas žodis „ministro“.
37. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje po žodžio „asmens“ įrašytini žodžiai „neformaliojo suaugusiųjų švietimo būdu“, o po žodžio „vertinimo“ – žodžiai „ir pripažinimo“.
38. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „neformaliojo švietimo“ įrašytini žodžiai „neformaliojo suaugusiųjų švietimo būdu“, o vietoj žodžio „formaliuoju“ įrašytini žodžiai „formaliojo švietimo“. Be to, siekiant teisinio aiškumo, projekto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte prieš žodžius „profesinio mokymo“ įrašytinas žodis „formaliojo“.
39. Keičiamo įstatymo 9 straipsnyje reikėtų atskleisti šio straipsnio 1 ir 2 dalių tarpusavio santykį, nes nėra aišku, kada kompetencijų įvertinimą ir pripažinimą organizuoja kvalifikacijų tvarkymo institucija švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka, suderinta su dviem kitais ministrais, o kada – patys formaliojo švietimo programas vykdantys subjektai švietimo ir mokslo ministro arba savo nustatyta tvarka. Taip pat manome, kad keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyje reikėtų aiškiai nurodyti subjektus, įgaliotus priimti sprendimus dėl įgytų kompetencijų pripažinimo formaliojo švietimo dalimi (nes minėtose nuostatose nurodyti tik subjektai, organizuojantys pripažinimą arba nustatantys pripažinimo tvarką).
40. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte vietoj formuluotės „formaliojo bendrojo ugdymo“ vartotina arba formuluotė „formaliojo švietimo“, arba formuluotė „bendrojo ugdymo“.
41. Projekto 9 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad darbdavys (verslo įmonė), suderinęs su kvalifikacijų tvarkymo institucija, gali pripažinti profesinėje veikloje įgytą specialiąją kompetenciją, vadovaudamasis atitinkamo profesinio standarto aprašu arba profesinės veiklos aprašu. Ši nuostata svarstytina keliais aspektais. Pirma, neaišku, kodėl šiuo atveju teisė pripažinti kompetenciją suteikiama tik darbdaviui, kuris yra verslo įmonė. Antra, manome, kad darbdavys (privatus juridinis asmuo), kurio samdomi darbuotojai nėra susiję su valstybės reguliuojamomis profesijomis ar funkcijomis, yra laisvas savo valia ir pasirinkimu pripažinti bet kokias jo samdomo darbuotojo neformaliuoju būdu įgytas kompetencijas, t.y. darbdavys savo nuožiūra sprendžia apie darbuotojo kvalifikaciją ir jo turimų kompetencijų pakankamumą darbdavio nustatytoms funkcijoms atlikti.
42. Mūsų nuomone, keičiamo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios tam tikros profesinės kvalifikacijos suteikimą, yra ne šio įstatymo, o Profesinio mokymo įstatymo bei Mokslo ir studijų įstatymo, reglamentuojančių formalųjį švietimą ir formaliojo švietimo programas baigusiems asmenims suteikiamas kvalifikacijas, reguliavimo dalykas. Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 daliai, kurioje reglamentuojamas užsienyje įgytų išsilavinimo kvalifikacijų pripažinimas Lietuvoje. Jeigu būtų nuspręsta šios dalies neatsisakyti, po žodžio „Lietuvoje“ įrašytini žodžiai „įgytai kvalifikacijai ir Lietuvoje įgytos kvalifikacijos patvirtinimą vykstantiems į užsienį asmenims“.
43. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio pavadinimą, derinant jį su straipsnio turiniu, siūlome dėstyti taip: „Neformaliojo suaugusiųjų švietimo politikos formavimas ir įgyvendinimas“.
44. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje brauktinos perteklinės santrumpos, vietoj žodžių „socialinių reikalų“ įrašytini žodžiai „socialinės apsaugos“ bei prieš žodį „švietimo“ brauktini pertekliniai žodžiai „Lietuvos Respublikos“, kadangi šios ministerijos pavadinimas minimas įstatymo tekste nebe pirmą kartą. Be to, kadangi ši dalis nustato institucijas, atsakingas už valstybės neformaliojo suaugusiųjų švietimo politiką, šioje dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „bei savivaldybės“ (savivaldybės institucijos formuoja ne valstybės, o savivaldybės politiką tam tikrose srityse). Taip pat pažymime, kad 10 straipsnio 1 dalyje brauktina teisiškai ydinga nuostata, kad valstybės politiką formuoja „kitos suinteresuotos ministerijos“, nes valstybės politikos formavimo funkcijų atlikimą turi lemti ne pačių ministerijų noras ir suinteresuotumas, tačiau joms suteikti valdingi įgalinimai.
45. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje vartojama teisiškai ydinga ir nelogiška nuostata, numatanti, kad valstybės politiką įgyvendina Vyriausybės ir (ar) ministerijos įgaliota institucija (institucijos). Pažymėtina, kad siekiant tinkamo įstatymo taikymo, įstatyme turi būti aiškiai įvardintas subjektas, įgaliotas paskirti kompetentingą instituciją. Tuo tarpu siūloma formuluotė netgi suponuoja negalimą konkurenciją tarp Vyriausybės ir ministerijos savo nuožiūra įgalioti po vieną jiems priimtiną instituciją. Atsižvelgiant į tai, įstatyme reikėtų aiškiai įvardinti subjektą - arba Vyriausybę, arba ministrą (beje įgaliotasis ministras turi būti nurodytas konkrečiai), kuris būtų įgaliotas įgalioti kitą instituciją įgyvendinti valstybės neformaliojo suaugusiųjų švietimo politiką. Vertinant šią nuostatą, atkreiptinas dėmesys į keičiamo įstatymo 12 straipsnį, kuriame įvardijama būtent Vyriausybės įgaliota institucija. Be to, šioje dalyje po žodžio „savivaldybės“ įrašytini žodžiai „institucijos ir įstaigos“, žodžiai ir skaičius „šio įstatymo 4 str. nustatyti“ brauktini kaip pertekliniai, nes ši nuoroda neatlieka jokios konkretizavimo funkcijos, o prieš žodžius „švietimo paslaugų“ įrašytini žodžiai „neformalaus suaugusiųjų“.
46. Projekto 10 straipsnio 3 dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „Lietuvos Respublikos“, kadangi Vyriausybės pavadinimas minimas įstatymo tekste nebe pirmą kartą, taip pat žodis „nacionalinę“ brauktinas kaip perteklinis arba įtrauktinas į Neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtros programos pavadinimą, dėstant jį didžiąja raide. Be to, šioje dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „Vyriausybės įgaliota ministerija, konsultuodamasi su suinteresuotomis ministerijomis ir kitais socialiniais dalininkais parengia ir teikia tvirtinti Vyriausybei“, kadangi ši nuostata nėra šio įstatymo reguliavimo, o Vyriausybės įstatymo ir Vyriausybės darbo reglamento reguliavimo dalyku (t.y. Vyriausybės kompetencijai priklauso pačiai nusistatyti, kokiu būdu rengiami Vyriausybės teisės aktų projektai). Todėl keičiamame įstatyme užtektų nurodyti tik tai, kad Neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtros programos įgyvendinimo priemonių planą 3 metams tvirtina Vyriausybė. Jeigu norima, kad rengiant šį planą būtų konsultuojamasi su kitomis institucijomis, tai taip ir turėtų būti nurodyta. Taip pat šioje dalyje ir vėlesnėse projekto nuostatose tikslintina sąvoka „socialiniai dalininkai“, nes ši sąvoka nei keičiame įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra apibrėžta. Galbūt turėta omenyje „socialinių partnerių“ sąvoka.
47. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje žodžiai „savivaldybės“ bei „savivaldybė“ sakinio viduryje rašomi iš mažosios raidės. Be to, vietoj žodžio „savivaldybė“ turi būti įrašytas žodis „savivaldybės“.
48. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba yra atstovavimo pagrindu veikianti švietimo savivaldos institucija. Vertinant šios tarybos sudarymo ir sudėties tvirtinimo nuostatas, neaišku, kodėl taip susiaurintas subjektų, kurių atstovai sudarys tarybą, ratas. Pavyzdžiui, neaišku, kodėl nėra numatyta galimybė į šią tarybą skirti savivaldybių institucijų atstovų, kodėl darbdavių interesams atstovautų tik „verslo įmonės“, kodėl tik nevyriausybinės organizacijos išskirtos iš visų kitų visuomenės interesus atstovaujančių organizacijų rato. Taip pat įstatyme reikėtų įtvirtinti ir esminius tarybos sudarymo pagrindus – tarybos narių skaičių, narių kadencijos trukmę bei subjektą, įgaliotą tvirtinti tarybos sudėtį.
49. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybos funkcijas. Manytina, kad toks pernelyg smulkus Tarybos funkcijų išdėstymas įstatyme yra perteklinis. Ši nuostata turi būti suderinta su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 62 straipsnio 3 punktu.
50. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis tikslintina šiais aspektais:
- nėra aišku, kaip patariamoji institucija gali skatinti neformaliojo suaugusiųjų švietimo tyrimus ir inovacijas, kaip tai numatyta šios dalies 1 punkte;
- 3 punkte vartojamas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtros programos pavadinimas derintinas su 10 straipsnio 3 dalyje vartojama terminija. Be to, šiame punkte žodis „formavimo“ keistinas į žodį „rengimo“;
- keičiamo įstatymo nuostatose neatskleistas 4 punkte minimų „nacionalinių programų (projektų)“ statusas ir paskirtis;
- 5 punkte brauktinas žodis „plačiajai“;
- ginčytinas 6 punkte numatytas Vyriausybės funkcijų delegavimo tarybai pagrįstumas. Atkreiptinas dėmesys, kad funkcijų ar įgaliojimų delegavimas paprastai suprantamas kaip subjekto kompetencijai priklausančių įgaliojimų perdavimas (perleidimas) kitam asmeniui, o jokios Vyriausybės funkcijos tarybai, kuri net nėra viešojo administravimo subjektas, yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, šiame punkte žodžiai „arba Vyriausybės deleguotas funkcijas“ yra brauktini. Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktui.
51. Nesuprantamas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytos nuostatos dėl tarybos teisės sudaryti komitetus bei ekspertų grupes, nustatant jų pareigas ir įgaliojimus, įgyvendinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad taryba nėra juridinis asmuo, ji nėra biudžeto asignavimų valdytojas, neturi administracinių įgaliojimų jai nepavaldiems asmenims. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad taryba savo funkcijoms atlikti galėtų sudaryti komitetus ar darbo grupes nebent tik iš savo narių tarpo.
52. Svarstytinas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje numatytas reguliavimas, pagal kurį valstybinės institucijos, atliekančios pavestą ekspertinę funkciją valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo srityje, sekretoriato funkcijas atliktų nevyriausybinė organizacija. Pagal bendruosius viešosios valdžios įgyvendinimo principus, viešąją valdžią įgyvendina būtent valstybės institucijos ir įstaigos, kurios ir yra steigiamos šiam tikslui. Atsižvelgiant į tai, manome, kad tarybą techniškai turėtų aprūpinti ir už tai atsakinga būti būtent įstatymu arba Vyriausybės nutarimu įgaliota valstybės institucija ar įstaiga. Būtent iš šiai valstybės institucijai ar įstaigai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir būtų finansuojama ši papildoma institucijos ar įstaigos funkcija. Jeigu šiai pastabai nebūtų pritarta, keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje turi būti nurodyta, kas ir kokia tvarka gali atrinkti nevyriausybinę organizaciją, atliekančią tarybos sekretoriato funkcijas. Be to, šioje dalyje turi būti atskleista vartojamų sąvokų „adekvatus valstybės biudžeto finansavimas“ bei „nacionaliniu lygiu veikianti“ turinys. Taip siūlome vietoj žodžių „tarybos sekretoriato funkcijas atlieka“ įrašyti žodžius „Tarybą aptarnauja ir techniškai aprūpina“.
53. Atsižvelgiant į teisės aktų sistemiškumo principą, nustatantį, kad bendrosios teisės normos turi būti dėstomos prieš specialiąsias teisės normas, projekto 11 straipsnio 5 dalies nuostatos turi būti dėstomos projekto 11 straipsnio 1 dalyje. Be to, abejotinas šioje dalyje numatytas tarybos atskaitingumas Vyriausybei, nes tarybos nariai, atstovaujantys tam tikras visuomenines organizacijas ar institucijas, nėra nei pavaldūs Vyriausybei, nei jos skiriami. Atsižvelgiant į tai, nėra aiškus, tokio „atskaitingumo“ turinys. Galbūt turima omenyje, kad taryba Vyriausybei teikia savo veiklos ataskaitą.
54. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio pavadinime bei kitose keičiamo įstatymo nuostatose vietoj formuluotės „Vyriausybės įgaliota institucija“ siūlome vartoti formuluotę „Vyriausybės įgaliota įstaiga“, nes tai tiksliau atspindi įgalioto subjekto statusą ir teisinę formą.
55. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje tikslintina neaiški nuostata „švietimo pagalbos įstaiga, veikianti nacionaliniu lygmeniu“.
56. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodoma, kad Vyriausybės įgaliota institucija inicijuoja ir (arba) įgyvendina profesijos mokytojų, kitų neformaliojo suaugusiųjų švietimo teikėjų kvalifikacijos tobulinimo programas. Ši nuostata tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad ji negali būti taikoma neformaliojo suaugusiųjų švietimo teikėjų – juridinių asmenų atžvilgiu. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 4 punktui.
57. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktas prieštarauja projekto 8 straipsnio 2 daliai, pagal kurią kvalifikacijos tobulinimo programas vertina ir akredituoja ne Vyriausybės, o Švietimo ir mokslo ministro įgaliota institucija. Be to, šiame punkte brauktini pertekliniai ir klaidinantys žodžiai „išskyrus profesines studijas“, nes profesinių studijų reguliavimas yra ne šio įstatymo, o Mokslo ir studijų įstatymo dalykas, nes profesinės studijos yra skirtos ne kvalifikacijai tobulinti, o jai įgyti (Mokslo ir studijų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
58. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte nėra aišku, kokių institucijų pasirengimą vertinti asmens kompetencijas ir teikti profesines kvalifikacijas vertina Vyriausybės įgaliota institucija. Be to, profesinių kvalifikacijų teikimas yra ne šio įstatymo, o formalaus švietimo programų vykdymą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reguliavimo dalykas.
59. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų ir organizacijų, valstybės registrų, kitų asmenų informaciją, būtiną nustatytoms funkcijoms atlikti. Atsižvelgiant į tai, kad privatūs asmenys, kurių veikla nėra susijusi su valstybės reguliuojama neformaliojo suaugusiųjų švietimo veikla, neturi pareigos Vyriausybės įgaliotai institucijai teikti jokios informacijos, būtinos jos funkcijoms atlikti, bei siekiant teisinio aiškumo, po žodžių „kitų asmenų“ siūlome įrašyti žodžius „kurių veikla susijusi su šiuo įstatymu reglamentuojama neformaliojo suaugusiųjų švietimo veikla“.
60. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis brauktina kaip netiksli, perteklinė ir ne šio įstatymo reguliavimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punkte jau nustatyta, kad prie savarankiškųjų savivaldybių funkcijų priskiriamas ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas.
61. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis tikslintina, nes neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas teikiančių asmenų veikla finansuojama ne tik iš savivaldybės biudžeto. Be to, derinant terminiją su Vietos savivaldos įstatymu, vietoj formuluotės „savivaldybės veiklos strateginis planas“ įrašytini žodžiai „savivaldybės strateginis veiklos planas“.
62. Projekto 13 straipsnio 3 dalies pirmojoje pastraipoje brauktini pertekliniai žodžiai „jomis neapsiribojant“.
63. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 3 punkte reikėtų atskleisti neformaliojo suaugusiųjų švietimo programų konkursų organizavimo tikslą, t.y. nėra aišku, ar konkursai organizuojami švietimo programų rengimui, vertinimui, įgyvendinimui ar kokiam kitam tikslui. Atitinkamai tikslintinas ir formuluotės „švietimo programų inicijavimas“ turinys.
64. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje reglamentuojant neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriaus teisinį statusą atsisakytina pernelyg smulkmeniško perteklinio darbo krūvio reglamentavimo. Taip pat neaiškus šios nuostatos santykis su keičiamo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagal kurias savivaldybės neformaliojo suaugusiųjų švietimo veiksmų plano įgyvendinimui skiriamas koordinatorius. Be to, šioje dalyje turi būti nustatyta, kas ir kokia tvarka atrenka nevyriausybinę organizaciją, atliekančią neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriaus funkcijas, atsisakant perteklinių nuostatų dėl šiai organizacijai skiriamo finansavimo susiejimo su etato atlyginimo dydžiu.
65. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią savivaldybės administracijos direktorius skiria koordinatorių, kuris gali būti pavaldžios institucijos darbuotojas, tikslintina, nes savivaldybės administracijos direktorius neturi administracinių įgalinimų duoti valdingus nurodymus ne jo vadovaujamos įstaigos, o jai pavaldžios įstaigos darbuotojui. Be to, vietoj žodžių „savivaldybės administratorius“ įrašytini žodžiai „savivaldybės administracijos direktorius“.
66. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžio „savivaldybė“ įrašytini žodžiai „savivaldybės institucijos“, o vietoj žodžių „visuomeniniais pagrindais“ – žodis „neatlygintinai“.
67. Nėra aišku, kokie „valstybės fondai“ numatyti keičiamo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Galbūt turimi omenyje valstybės piniginiai fondai, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagal Valstybės iždo įstatymą šie fondai yra pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įsteigti fondai, kurių sudarymo šaltinis yra valstybės piniginiai ištekliai ir kuriuose sukauptos lėšos naudojamos šių fondų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytiems tikslams. Pažymime, kad šių fondų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra numatyta, kad jų lėšos gali būti skiriamos neformaliajam suaugusiųjų švietimui finansuoti.
68. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktas tikslintinas, atsisakant Profesinio mokymo įstatymo reguliuojamų nuostatų. Norime pažymėti, kad galiojančiame Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatyme yra aiškiai ir tiksliai išdėstytos neformaliojo suaugusiųjų švietimo finansavimo nuostatos.
69. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 3 punkte vietoj žodžių „visuomenės“ įrašytini žodžiai „neformaliojo suaugusiųjų“.
70. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata dėl darbdavio lėšų skyrimo darbuotojų kvalifikacijai tobulinti brauktina kaip neturinti jokio teisinio krūvio. Be to, 3 dalies nuostatos dėstymas neatitinka teisės aktų rengimo rekomendacijų.
71. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis pernumeruotina į 4 dalį, šioje dalyje tikslintinos nuorodos į šio straipsnio 1 dalies 3-5, 7 punktus. Be to, šioje dalyje brauktini žodžiai „asignavimų valdytojo“ bei turi būti atskleistas formuluotės „veiklos vykdymo reikalavimai“ turinys.
72. Vadovaujantis teisės technikos taisyklėmis:
- keičiamo įstatymo 15 ir 16 straipsnių nuostatos turi būti dėstomos ne kaip nauja redakcija dėstomo įstatymo V skyriaus nuostatos, o kaip teikiamo projekto 2 straipsnis (visas šias nuostatas dėstant viename straipsnyje, atitinkamai tikslinant straipsnio pavadinimą - „Įstatymo įsigaliojimas bei įgyvendinimas“);
- keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, perkėlus jas į projekto 2 straipsnio 1 dalį, dėstytinos taip: „1. Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsniu nauja redakcija išdėstyto įstatymo 12 straipsnį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2019 m. liepos 1 d.“;
- keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos, perkėlus jas į projekto 2 straipsnio 2 dalį, dėstytinos taip: „2. Šio įstatymo 1 straipsniu nauja redakcija išdėstyto įstatymo 12 straipsnis įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.“;
- keičiamo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis dėstytina projekto 2 straipsnio 3 dalimi;
- keičiamo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis pildytina nurodant ir kitus viešojo administravimo subjektus (ministrus), kurių tvirtinami teisės aktai tiesiogiai numatyti keičiamame įstatyme;
- keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatos brauktinos kaip perteklinės, nes įstatymu nenurodoma Vyriausybei, kokių ministrų teisės aktų pagrindu Vyriausybė turi priimti savo teisės aktus.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]
J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected]
E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]