|
Argumentai:
Lietuvos Respublikos
nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 2, 6, 7, 11, 12 ir
14 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas)
parengtas atsižvelgiant į 2018 m. balandžio 16 d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės pristatytas mokesčių ir šešėlinės ekonomikos
mažinimo struktūrines reformas, taip pat įvertinant ir Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“, nuostatas dėl mokesčių
sistemos struktūros tobulinimo ekonomikos augimui palankia kryptimi ir
mokesčių bazės optimizavimo.
Verta pažymėti, kad įstatymo projekto tikslai ir
uždaviniai – papildomai užtikrinti Lietuvos mokesčių sistemos progresyvumą
ir, plečiant ekonomikos augimui mažiau žalingų mokesčių bazę, didinti fizinių
asmenų nekomercinės paskirties nekilnojamojo turto apmokestinimą. Tačiau
siūlomas teisinis reguliavimas nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinti
antrą ir paskesnį gyvenamosios paskirties turtą, taip kartu prisidedant prie
būsto rinkos reguliavimo, yra ydingas.
Įstatymo
projekto autoriai, Įstatymo projektu nustatė skirtingas ir aiškiai apibrėžtas
nekilnojamojo turto vertės sumas, nuo kurių yra nustatyti skirtingi ir
aiškiai apibrėžti mokesčių tarifai (mokami nuo sumos, viršijančios
neapmokestinamąjį nekilnojamojo turto dydį). Tačiau nei aiškinamajame rašte,
nei Įstatymo projekte nėra nurodyta ir paaiškinta, kokiu pagrindu, kokia
apskaičiavimo metodika ar logika vadovaujantis ir kokiais būdais yra
nustatytos skirtingos nekilnojamojo turto vertės, nuo kurių yra nustatyti
skirtingi mokesčių tarifai. Tai yra, šis apskaičiavimas yra nelogiškas ir
nepagrįstas objektyviais paskaičiavimais. Toks turto vertės konkretizavimas
ir diferencijavimas atliktas neatsižvelgiant ir nevertinant itin svarbaus
fakto, kad nekilnojamojo turto rinka sistemingai keičiasi tiek nuo valstybės
viduje susiklostančių aplinkybių, tiek nuo pasaulinių faktorių. Kinta
nekilnojamojo turto vertė, pasiūla-paklausa ir kokybė. Turto vertės
mokesčiai, kurie yra skaičiuojami nuo sumos, viršijančios neapmokestinamąjį dydį, turėtų būti perskaičiuojami
atsižvelgiant tiek į visuotinai pasikeitusią nekilnojamojo turto rinkos
situaciją, tiek ir į toje savivaldybėje pasikeitusią ar prognozuojamai
besikeisiančią socialinę, ekonominę, užimtumo situaciją, gyventojų skaičių,
nekilnojamojo turto rinką ir kitas svarbias aplinkybes. Kadangi tik pačios
savivaldybės prognozuoja savo pajamas, investicinius projektus,
infrastruktūros sukūrimą, užimtumą ir tik jos geriau žino savo gyventojų bei
ūkio subjektų poreikius, lūkesčius bei galimybes, todėl Įstatymo projekte
reikia nustatyti, kad mokesčio tarifą nusistato
konkrečios savivaldybių tarybos.
Taip pat
siūlome neskirstyti mokamų mokesčių už nekilnojamąjį turtą į skirtingus
biudžetus, o mokamą mokestį nuo nekilnojamojo turto vertės, viršijančios
neapmokestinamąjį turto dydį, įskaityti ne į
valstybės biudžetą, o į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis
turtas, biudžetą.
Šio
pasiūlymo iniciatoriai siūlo atsisakyti komercinio pobūdžio lengvatų, taikomų
privatiems, su valstybe nekonkuruojantiems verslo subjektams. Todėl siūlome
išbraukti iš neapmokestinamojo turto asmenų sąrašo asmenis, kurie vykdo žemės ūkio veiklą. Toks vienos ūkio šakos
išskirtinumas mokestinėmis lengvatomis sukuria diskriminacines sąlygas,
iškreipia rinką ir asmenims, vykdantiems žemės ūkio veiklą, suteikia
nepagrįsto komercinio pranašumo prieš kitus privačius subjektus.
Atsižvelgiant į tai, siūloma atsisakyti diskriminuojančio reglamentavimo ir
iš įstatymo išbraukti žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis, kuriems yra
nustatyta nekilnojamojo turto mokesčio lengvata.
Manome,
kad tikslinga papildyti Įstatymo projektą nurodant, kad mokestį už
nekilnojamąjį turtą moka biudžetinės įstaigos ir valstybės bei savivaldybės
įmonės.
Pasiūlymas
parengtas konsultuojantis su Lietuvos laisvosios rinkos institutu ir Lietuvos
nekilnojamojo turto plėtros asociacija.
Pasiūlymai:
1. Papildyti įstatymo projektą ir papildyti
galiojančio įstatymo 3
straipsnį jį išdėstant taip:
„1. Mokestį moka nekilnojamojo
turto savininkai–fiziniai ir juridiniai asmenys, biudžetinės įstaigos ir
valstybės bei savivaldybė įmonės, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse
nurodytus atvejus.
2. Mokestį už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą moka šį turtą
įsigyjantis fizinis ar juridinis asmuo, biudžetinė įstaiga, valstybės ar
savivaldybės įmonė, jeigu duomenys apie atitinkamą sandorį yra įrašyti
viešajame valstybės registre.
3. Nekilnojamojo turto mokestį už
juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio
laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės
teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo
laikotarpiu moka šis juridinis asmuo, biudžetinė įstaiga, valstybės ar
savivaldybės įmonė.“
2.
Pakeisti
įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio
6 dalį ir ją
išdėstyti taip:
„6.
Fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios paskirties statinių (patalpų), kurių vertė neįskaitoma į šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies
6 arba 7 punkte nurodytą neapmokestinamąjį
dydį, mokestinės vertės daliai:
1)
neviršijančiai 220 000 eurų, taikomas nuo 0,3 0,1 procento iki
2 4 procentų mokesčio tarifas;. Konkretų mokesčio tarifa
nustato tos savivaldybės taryba mutatis mutandis pagal šio straipsnio 2 dalį.
2) viršijančiai 220 000 eurų, tačiau neviršijančiai
300 000 eurų, taikomas 0,5 procento mokesčio tarifas;
3) viršijančiai 300 000 eurų, tačiau neviršijančiai 500
000 eurų, taikomas 1 procento mokesčio tarifas;
4) viršijančiai 500 000 eurų, taikomas 2 procentų
mokesčio tarifas.“
3.
Papildyti
įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnį
7 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„Jeigu savivaldybės taryba iki šio
straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų nenustato konkrečių šio straipsnio 6
dalyje nurodyto mokesčio tarifų arba po šio straipsnio 2 dalyje nurodytų
terminų keičia nustatytus mokesčio tarifus, atitinkamą mokestinį laikotarpį
tos savivaldybės teritorijoje taikomas 0,1 procento mokesčio tarifas.”
4.
Panaikinti
įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo 7 straipsnio 1
dalies
2 punktą:
„ 2) nekilnojamasis turtas (arba jo dalis),
fizinio asmens naudojamas žemės ūkio veiklai, taip pat žemės ūkio paskirties
žemėje auginant ar perdirbant taip užaugintą produkciją, jeigu pajamos iš
šios veiklos neapmokestinamos pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų
mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto nuostatas;
5.
Papildyti
įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnį
3 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„3. Pripažinti netekusiu galios 7
straipsnio 2 dalies 2 punktą:
2) valstybės ar savivaldybių
nekilnojamasis turtas;”
6.
Pakeisti
įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 14
straipsnio
3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Mokestis už nekilnojamąjį turtą, kuris apmokestinamas taikant
šio įstatymo 6 straipsnio 4–6 dalyse nustatytus tarifus,
įskaitomas į tos savivaldybės valstybės biudžetą.“
|