LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IŠKILMINGO LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO
IR LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS

STENOGRAMA

 

2019 m. sausio 13 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS
ir žuvusiųjų Sausio 13-ąją artimųjų bendrijos „Bičiulystė“ pirmininkas R. VAITKUS

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mi Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos da­ly­viai, kar­tu su ma­ni­mi pir­mi­nin­kau­ja žu­vu­sių­jų Sau­sio 13-ąją ar­ti­mų­jų ben­dri­jos „Bi­čiu­lys­tė“ pir­mi­nin­kas Ro­ber­tas Vait­kus.

Skel­bia­me iš­kil­min­go Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos pra­džią.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. (Plo­ji­mai)

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKAS (R. VAITKUS). Kvie­čia­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką Vik­to­rą Pranc­kie­tį.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio kal­ba

 

V. PRANCKIETIS. Bran­gūs Lais­vės gy­nė­jai, žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, vi­si Lais­vės ko­vo­to­jai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, ger­bia­ma­sis Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Vy­riau­sy­bės, Sei­mo na­riai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mie­ji Lie­tu­vos žmo­nės ir sve­čiai.

„Jei sal­du mir­ti už Tė­vy­nę, ar ga­li­ma trokš­ti ko nors la­biau, nei dėl jos gy­ven­ti?“ – tuo prieš šimt­me­čius, by­rant vals­ty­bei, ti­kė­jo pas­ku­ti­nis Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės kanc­le­ris J. Chrep­ta­vi­čius, tuo, ku­riant vals­ty­bę, ti­kė­jo gy­nė­jai, ku­rie, trokš­da­mi gy­ven­ti, už Tė­vy­nę pa­au­ko­jo gy­vy­bes, už mū­sų lais­vę: Lo­re­ta Asa­na­vi­čiū­tė, Vir­gi­ni­jus Drus­kis, Da­rius Ger­bu­ta­vi­čius, Ro­lan­das Jan­kaus­kas, Ri­man­tas Juk­ne­vi­čius, Al­vy­das Ka­na­pins­kas, Al­gi­man­tas Pet­ras Ka­vo­liu­kas, Vy­tau­tas Kon­ce­vi­čius, Vi­das Ma­ciu­le­vi­čius, Ti­tas Ma­siu­lis, Al­vy­das Ma­tul­ka, Apo­li­na­ras Juo­zas Po­vi­lai­tis, Ig­nas Ši­mu­lio­nis, Vy­tau­tas Vait­kus.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū. Ačiū už nar­są ir drą­są, ačiū už mei­lę, vil­tį ir ti­kė­ji­mą, ku­ris to­mis die­no­mis ir nak­ti­mis bu­vo įdieg­tas į mū­sų pro­tus, kad aug­tų drau­ge su mū­sų vai­kais ir vai­kai­čiais. Lie­tu­vos vai­kai per Sau­sio 13-osios au­ką už­au­go ži­no­da­mi lais­vės kai­ną – tai krau­jas ir kan­čia.

Ti­kė­ji­mas lais­va min­ti­mi ir žmo­gaus tei­sė­mis šian­dien yra sa­vai­me su­pran­ta­mas, ko­va už ne­pri­klau­so­my­bę – lyg ir bū­ta­ja­me lai­ke, ta­čiau pa­šo­nė­je gir­di­me pil­do­mą ar­se­na­lą ir žvan­gan­čius gin­klus. Gin­klais daž­nai yra ir žo­džiai, ir šan­ta­žas, ir ma­ni­pu­lia­ci­ja. Ne­rei­kia ka­rin­gai nu­si­tei­kus ieš­ko­ti prie­šų tarp sa­vų. Da­bar, kai ma­to­me rie­dan­čią pa­vo­jin­go na­cio­na­liz­mo ir var­to­to­jiš­ku­mo ban­gą, tu­ri­me bū­ti at­spa­rūs, su­si­tel­kę ir vie­nin­gi. Te­gul mei­lė de­ga mū­sų šir­dy­se, te­gul vie­ny­bė žy­di.

Sa­vo ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio me­tais Lie­tu­va įsto­jo į sėk­min­gų­jų ša­lių klu­bą – ta­po Eko­no­mi­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo ir plėt­ros or­ga­ni­za­ci­jos na­re. Tai aiš­kus žen­klas, kad per lai­ką, kol esa­me lais­vi, be­veik tris­de­šim­tį gy­va­vi­mo me­tų, ta­po­me pa­žan­gia, ži­no­ma ir svar­bia vals­ty­be. Tai sig­na­las, kad tvir­tais žings­niais, nors kar­tais at­ro­do ir „sun­kiais ba­tais“, ei­na­me tei­sin­gu ke­liu.

Šian­dien esa­me pa­lai­ko­mi, esa­me drą­ses­ni ir esa­me veik­les­ni. Ma­ty­ki­me mo­der­nios Lie­tu­vos ir da­bar­tį, ir at­ei­tį, ku­rią kur­ti ga­li­me tik sa­vo są­mo­nin­gu­mu ir blai­viu pro­tu, ra­miai, bet ne­nu­si­ra­mi­nę.

Prieš 28-erius me­tus pra­ra­do­me Lie­tu­vos duk­rą ir sū­nus.

Nu­tols­tan­čius ar­ti­muo­sius pra­ran­da­me ir ke­ly­je į šian­die­ną ir ryt­die­ną. Sie­ki­me iš­sau­go­ti mū­sų tau­tos vai­kus už­sie­niuo­se, tau­tie­čius, ku­rie už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų gie­da Tau­tiš­ką gies­mę, ku­rie kal­ba lie­tu­viš­kai ir vie­ny­da­mie­si kar­tu šven­čia.

Vie­ny­bės jė­ga yra ta ga­lia, su ku­ria lai­mė­jo­me Sau­sio 13-osios mū­šį, ne­pa­liau­ki­me ja ti­kė­ti. Gy­ven­ki­me dėl Tė­vy­nės, kad nie­kam ne­be­rei­kė­tų dėl jos mir­ti. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Sau­sio 13-oji – vie­ny­bės ir per­ga­lės die­na. Prieš dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rius me­tus be­gin­kliai Lie­tu­vos žmo­nės drą­siai sto­jo prieš žiau­rų so­vie­tų oku­pan­tą ir dva­sios stip­ry­be, ne­nu­ga­li­mu ryž­tu ap­gy­nė at­kur­tą Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę. Žu­vo 14 Lie­tu­vos did­vy­rių, dau­giau kaip 800 bu­vo su­žeis­ta, bet Lie­tu­vos lais­vė ne­žu­vo.

Žo­dį tars Tė­vy­nę gy­nęs ir sun­kiai su­žeis­tas, ta­čiau me­di­kų pri­kel­tas nau­jam gy­ve­ni­mui Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas Kęs­tu­tis Bre­de­lis.

 

Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jo Kęs­tu­čio Bre­de­lio kal­ba

 

K. BREDELIS. Bran­gūs Sau­sio 13-ąją žu­vu­sių Lais­vės gy­nė­jų ar­ti­mie­ji, ben­dra­žy­giai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, bu­vę ir esa­mi Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vai, vi­si į šį iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą at­vy­kę gar­būs sve­čiai! Lais­vės gy­nė­jų die­ną kas­met pri­si­me­na­me kaip ide­a­liz­mą, at­ve­du­sį mus vi­sus į tą di­dį­jį re­zul­ta­tą, ku­rį tu­ri­me da­bar, į sa­vo vals­ty­bę. Anuo­met, prieš jau 28 me­tus, mums te­ko lai­mė pa­tir­ti be­ga­li­nę su­telk­tį, ben­dru­mą, vie­ni­jan­čią lais­vės jė­gą ir gar­bė vi­sa tai gin­ti.

„Kiek­vie­na ko­va rei­ka­lin­ga au­kų – lai­min­gi už lais­vę nu­mi­rę.“ 1991 m. dai­na­vo­me pa­trio­ti­nes dai­nas, dai­nos nuo­lat skam­bė­jo aikš­tė­se, prie lau­žų; dai­na­vo­me jas ne­gal­vo­da­mi, kad čia pat au­kos ir mir­tys taps re­a­ly­be. Ta­po. Kri­tu­sie­ji at­gu­lė Gy­nė­jų kal­ne­ly­je Ant­akal­ny­je. Ant jų ka­pų, anot la­bai gra­žios lie­tu­vių liau­dies dai­nos, žy­di ro­žės ir bliz­ga žem­čiū­gai. Juos lan­ko­me kar­tu su lais­vo­je vals­ty­bė­je gi­mu­siais ir jau spė­ju­siais su­aug­ti sa­vo vai­kais. Sau­sio 13-oji įra­šy­ta ne tik į at­min­ti­nų vals­ty­bės die­nų są­ra­šą, bet ir ap­ra­šy­ta is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se, mo­kyk­li­nė­se pi­lie­tiš­ku­mo ug­dy­mo pro­gra­mo­se. Kas­met jos iš­va­ka­rė­se prie lau­žų ga­li­me aki­vaiz­džiai įsi­ti­kin­ti, kad at­mi­ni­mas gy­vas ir reikš­min­gas.

Ga­lė­jo taip ne­bū­ti. Gy­ven­da­mas pa­sau­ly­je, ku­ris nuo pat anks­ty­vos vai­kys­tės, kai ma­no kar­ta au­go Šal­to­jo ka­ro me­tais, iki šių die­nų tu­ri pa­kan­ka­mai prie­žas­čių bū­ti ly­gi­na­mas su pa­ra­ko sta­ti­ne, nuo­lat gir­dė­da­mas ki­tų, net ne vi­sa­da ma­žų tau­tų pa­stan­gas pa­siek­ti lais­vę, ne­ga­liu ne­mąs­ty­ti, kad mums tik­rai pa­si­se­kė ir vis dar se­ka­si. Kur kas la­biau nei gy­ve­nan­tiems Si­ri­jo­je, Ka­ta­lo­ni­jo­je, Kry­me. Pa­ke­liui į šiuos rū­mus tu­ri­me pro­gą stab­te­lė­ti me­mo­ria­le, skir­ta­me Dan­giš­ka­jai Šim­ti­nei, ir ty­liai pa­gal­vo­ti – „Sla­va Uk­rai­ni“. To­dėl tar­da­mas „aš pri­si­me­nu, ko­dėl esa­me lais­vi“, šią fra­zę su­vo­kiu kaip įsi­pa­rei­go­ji­mą lais­vę sau­go­ti ir gin­ti.

Di­džiuo­juo­si, kad lais­vę kaip įsi­pa­rei­go­ji­mą ir ver­ty­bę su­vo­kia ir ma­no vai­kai. Mū­sų vi­sų vai­kai skau­tų, šau­lių, sa­va­no­rių uni­for­mo­mis, jau­ni­mas, ak­ty­viai ir ener­gin­gai įsi­trau­kian­tis į pi­lie­ti­nes ini­cia­ty­vas, sa­va­no­rys­tę, be­si­i­man­tis at­sa­ko­my­bės keis­ti vi­suo­me­nę tais at­ve­jais, kai ji pa­klys­ta ar yra pa­klai­di­na­ma pro­ble­mo­se. Ir kal­bu ne vien apie po­li­ti­nę ar šven­ti­nę, at­min­ti­no­mis pro­go­mis de­monst­ruo­ja­mą lais­vę.

Pas­ta­rai­siais mė­ne­siais tu­rė­jo­me pro­gą pa­si­tik­rin­ti, kiek lais­va yra mū­sų gy­ve­na­mo­jo lai­ko vi­suo­me­nė ir ko­kia tos lais­vės kas­die­nė, sa­ky­ki­me, bui­ti­nė kai­na. Kal­bu apie ne­ra­mu­mais nu­vil­ni­ju­sius, iš mo­ky­to­jų ben­druo­me­nės ki­lu­sius, ta­čiau dau­ge­lio dar­bi­nių sri­čių spe­cia­lis­tus su­vie­ni­ju­sius tai­kius pro­tes­tus. Pats bū­da­mas mo­ky­to­jas, tu­riu pro­gą gar­siai pa­sa­ky­ti: di­džiuo­juo­si mu­mis vi­sais, ge­bė­ju­siais, užuot at­si­ri­bo­jus nuo sis­te­mos su­kel­tų ir te­be­ke­lia­mų pro­ble­mų, im­tis jas spręs­ti. Strei­kuo­ti ne­ge­ra ir tik­rai ne­pa­to­gu – tai ga­li­me pa­sa­ky­ti bet ku­ris, da­ly­va­vęs šiuo­se veiks­muo­se.

Ta­čiau vi­suo­me­nės ir kiek­vie­no jos na­rio oru­mas, sa­vi­gar­ba, ga­li­my­bė lais­vai ir kū­ry­bin­gai dirb­ti kas­die­nį dar­bą yra pats lais­vės tu­ri­nys ir bū­ti­na są­ly­ga vals­ty­bei bū­ti lais­vai. To­dėl kar­to­da­mas „pri­si­me­nu, ko­dėl esa­me lais­vi“, aš pa­tvir­ti­nu, kad man lais­vė ne tik reiš­kė, bet ir te­be­reiš­kia ga­li­my­bę kur­ti ir puo­se­lė­ti sa­vo vals­ty­bę.

Tai­gi baig­da­mas te­ga­liu pa­tvir­tin­ti: di­džiuo­juo­si, kad man te­ko gar­bė ir ga­li­my­bė gin­ti sa­vo vals­ty­bę anais jau va­do­vė­li­niais 1991 me­tais, ir tik­rai džiau­giuo­si, kad to­kią ga­li­my­bę aš ir mes vi­si tu­ri­me šian­dien. Bū­ti lais­viems yra di­de­lis ir pra­smin­gas dar­bas. Dirb­ki­me. (Plojimai)

 

Ve­ro­ni­ka Po­vi­lio­nie­nė, an­sam­bliai „Ra­ti­lai“ ir „Blez­din­ga“ at­lie­ka dai­ną „Rau­da rudens vė­jas“.

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). 2011 me­tais Sei­mas įstei­gė Lais­vės pre­mi­ją. Šiais me­tais jau bus įteik­ta aš­tun­to­ji Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lė. Kvie­čiu Sei­mo na­rę, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kę Rad­vi­lę Mor­kū­nai­tę-Mi­ku­lė­nie­nę.

 

Sei­mo na­rės, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės Rad­vi­lės Mor­kū­nai­tės-Mikulėnie­nės kal­ba

 

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ. Ger­bia­mie­ji iš­kil­min­go po­sė­džio da­ly­viai, „1951 m. ko­vo 14 d. sni­go, kau­ty­nė­se žu­vo aš­tuo­ni ma­no vy­rai, ma­ne pa­tį sun­kiai su­žei­dė. Ga­vau sep­ty­nias kul­kas, bu­vau pa­lai­ky­tas mi­ru­siu ir nu­mes­tas kar­tu su ki­tais Ra­my­ga­los aikš­tė­je. Po ke­lių va­lan­dų pra­dė­jo sny­gu­riuo­ti, ir kaž­kas pa­ste­bė­jo, kad vi­si kū­nai ap­snig­ti, o nuo ma­no vei­do snie­gas nu­tir­pęs“, – tai ne iš­trau­ka iš fil­mo, tai yra tai, ką ko­vo­da­mas prieš So­vie­tų Są­jun­gos oku­pa­ci­ją pa­ty­rė čia tarp mū­sų šian­dien esan­tis par­ti­za­nas Bro­nis­lo­vas Juos­pai­tis. Vi­sa tai, ką šian­dien mums sun­ku su­pras­ti ir at­ro­do, kad čia tik pa­čiam bai­siau­siam sap­ne su­sap­nuo­ti vaiz­dai, bu­vo tik­ra. Kaip ir šie žmo­nės, Lais­vės ko­vo­to­jai, šian­dien esan­tys tarp mū­sų.

Bro­nis­lo­vas Juos­pai­tis-Di­rek­to­rius – 1944–1951 me­tais Vy­čio apy­gar­dos par­ti­za­nas, „Vėt­ros“ bū­rio va­das, po lem­tin­gų kau­ty­nių įka­lin­tas, tar­dy­tas, nu­teis­tas 25 me­tus ka­lė­ti griež­to­jo re­ži­mo la­ge­ry­je No­rils­ke, kur „žie­ma tę­sia­si 12 mė­ne­sių, o li­kęs lai­kas – va­sa­ra“. So­vie­tai iš­se­kin­tą ir ke­tu­rias­de­šimt ke­lis ki­log­ra­mus te­sve­rian­tį par­ti­za­ną už­re­gist­ra­vo nu­me­riu F412. Į Lie­tu­vą jis grį­žo 1966 me­tais.

Z787 – oku­pan­tų pri­mes­tas ka­li­nio Vy­tau­to Bal­sio-Uo­sio nu­me­ris. Tre­jus me­tus bu­vo Tau­ro apy­gar­dos par­ti­za­nas, bu­vo sun­kiai su­žeis­tas. 1948 m. sau­sio 13 d. iš­duo­tas ir su­im­tas. Nu­teis­tas 10 me­tų ka­lė­ti griež­to­jo re­ži­mo No­rils­ko la­ge­ry­je ir 15 me­tų trem­ties. 18 me­tų pri­vers­ti­nai dir­bo an­glies ir va­rio ka­syk­lo­se. Į Lie­tu­vą grį­žo 1966 me­tais, o, at­kū­rus Ne­pri­klau­so­my­bę ir Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio or­ga­ni­za­ci­ją, il­gą lai­ką bu­vo jos šta­bo vir­ši­nin­kas.

Jo­nas Čepo­nis-Vai­di­la – 1944–1948 met­ais gin­kluo­to­jo pa­si­priešini­mo da­ly­vis. Tau­ro apy­gar­dos Bi­ru­tės rink­ti­nės par­ti­za­nas. Jis bu­vo įga­lio­tas pa­lai­ky­ti ryšį su ki­to­mis par­ti­za­nų apy­gar­do­mis, tar­tis cen­tra­li­za­ci­jos klau­si­mais. Su­im­tas Kau­ne 1948 me­tais, nu­teis­tas 25 me­tams la­ge­rio be tei­sės grįž­ti į Lie­tu­vą.

Jo­nas pui­kiai pri­si­me­na, kaip pa­si­ti­ko sa­vo nuosp­ren­dį: „Per­skai­tė, kad ski­ria dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus. Nu­si­šyp­so­jau. O jie ir sa­ko: svo­lo­čius dar juo­kia­si, ga­vo dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus ir ne­bi­jo. Ru­sai verk­da­vo, o mes juok­da­vo­mės, kad dvi­de­šimt pen­ke­rių me­tų ne­rei­kės sė­dė­ti, nes tiek il­gai ta val­džia ne­iš­si­lai­kys.“

Par­ti­za­nas Vai­di­la – No­rils­ko po­li­ti­nių ka­li­nių su­ki­li­mo da­ly­vis. Į Lie­tu­vą grį­žo 1968 me­tais, at­kū­rus Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio or­ga­ni­za­ci­ją, bu­vo il­ga­me­tis jos va­das.

Vi­siems pui­kiai pa­žįs­ta­mas par­ti­za­nų va­do Va­na­go ry­ši­nin­kas Juo­zas Ja­ka­vo­nis-Tig­ras. 1944–1946 me­tais – Dai­na­vos apy­gar­dos Mer­kio rink­ti­nės ryšinin­kas ir par­ti­za­nas. Jo tė­vų so­dy­bo­je įreng­tas bun­ke­ris – par­ti­za­nų va­dų Va­na­go ir Ka­zi­mie­rai­čio va­da­vie­tė. Su­im­tas 1946 me­tais. 15 me­tų ka­lin­tas Ko­ly­mos ir Ma­ga­da­no la­ge­riuo­se, iš­trem­tas į Kras­no­jars­ko kraš­tą.

Į Lie­tu­vą grį­žo 1959 me­tais. Jau ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, to­je pa­čio­je so­dy­bo­je Kas­čiū­nų kai­me, at­kū­rė bun­ke­rį, kur ir šian­dien yra lau­kia­mas kiek­vie­nas, ku­riam svar­bios ir įdo­mios Lie­tu­vos Lais­vės ko­vos. Par­ti­za­nas Tig­ras ski­ria sa­vo lai­ko kiek­vie­nam.

Di­džiu­lį švie­čia­mą­jį dar­bą dir­ba ir Jo­nas Ka­džio­nis-Bė­da, jis taip pat at­sta­tė sa­vo bū­rio bun­ke­rį, ku­rį lan­ko šim­tai moks­lei­vių. 1948–1953 me­tais Al­gi­man­to apy­gar­dos Šarūno rink­ti­nės par­ti­za­nas, Bu­ti­geidžio kuo­pos va­das. Lais­vės ko­vų me­tais su­kū­rė šei­mą – ve­dė par­ti­za­nę Mal­vi­ną Ge­džiū­nai­tę-Se­su­tę. Apie tą lai­ką Jo­nas jaut­riai sa­ko: „Ne­ži­no­jau, kiek mums dar li­ko gy­ve­ni­mo, to­dėl pa­siū­liau su­si­tuok­ti, kur esa­me, – kluo­ne, do­bi­lų sos­te, – ir dau­giau ne­lauk­ti. Tą nak­tį, kai vie­nas ki­tam pa­si­ža­dė­jo­me my­lė­ti am­ži­nai, pri­si­me­nu lyg va­ka­rykš­tę die­ną.“

1953 me­tais įvi­lio­tas į pa­sa­lą ir agen­tų smo­gi­kų su­im­tas. Nu­teis­tas 25 me­tus ka­lė­ti, iš­ka­lė­jo vi­są 25 me­tų baus­mės lai­ką Si­bi­ro la­ge­riuo­se. 1978 me­tais grį­žo į Lie­tu­vą. 1983 me­tais iš­trem­tas į Ka­li­ning­ra­do sri­tį, ga­lu­ti­nai į Lie­tu­vą grį­žo tik 1989 me­tais.

Jo­nas Abu­kaus­kas-Siau­bas taip pat pa­ty­rė virš 20 me­tų ne­lais­vės.1949–1952 me­tais – Al­gi­man­to apy­gar­dos par­ti­za­nas, „Aud­ros“ bū­rio va­das. Pri­si­me­na, kaip jun­gian­tis prie par­ti­za­nų ben­dra­žy­giai sa­kė jam: „Čia ne bul­ku­čių val­gy­ti at­ei­si.“ 1952 me­tais bu­vo le­ga­li­zuo­tas, bet tais pa­čiais me­tais su­im­tas, 24 me­tus ka­lin­tas Si­bi­ro la­ge­riuo­se. Į Lie­tu­vą grį­žo 1976 me­tais.

Ir Juo­zas Mo­cius-Švied­rys. Nuo 1944 me­tų ben­dra­dar­bia­vo su po­grin­džiu, ta­po Kęstučio apy­gar­dos Lydžio rink­ti­nės par­ti­za­nu, dir­bo rink­ti­nės šta­be, spaus­di­no po­grindžio laik­raštį „Lais­vės var­pas“. Su­im­tas 1947 me­tais, pa­skir­ta mir­ties baus­mė, ta­čiau ji pa­keis­ta į 25 me­tus la­ge­rio. Ka­lė­jo Ko­mi­jos la­ge­riuo­se, pri­vers­ti­nai dir­bo an­glies ka­syk­lo­se. Į Lie­tu­vą grį­žo 1977 me­tais, po 29 me­tų ir 6 mė­ne­sių, po be­veik 30 me­tų.

Ne­ži­nau, ar įma­no­ma su­vok­ti tuos skai­čius, ku­rie šiuo at­ve­ju nė­ra tik skai­čiai, nu­sa­kan­tys lai­ko truk­mę. Tai yra ne­su­vo­kia­mų są­ly­gų, baus­mės, ban­dy­mo pa­že­min­ti ir su­nie­kin­ti skai­čiai.

Jo­nas Ka­džio­nis yra sa­kęs, kad „kar­tais bū­da­vo taip sun­ku, kad jei dvi die­nas kas bū­tų su­dė­jęs į vie­ną, ne­bū­čiau iš­tvė­ręs“. Ta­čiau nei jis, nei Bro­nius Juos­pai­tis, ku­riems bu­vo siū­lo­ma tap­ti iš­da­vi­kais, su­trum­pin­ti sau baus­mę ar iš­vis jos iš­veng­ti, ne­pa­si­rin­ko tam­sos ir ne­gar­bės ke­lio, nors, at­ro­dy­tų, jis bū­tų bu­vęs ir sal­des­nis, ir šil­tes­nis. Vie­nus pa­lai­kė stip­rus ti­kė­ji­mas ir mal­da, ki­tus – sva­jo­nė apie lais­vą Lie­tu­vą, apie su­grį­ži­mą pas sa­vus. Jo­nas Če­po­nis yra da­li­nę­sis pri­si­mi­ni­mais: „So­vie­tai sa­ky­da­vo – dai­nuo­ki­te, dai­nuo­ki­te, grei­tai baig­sis jū­sų die­nos. Bet mes vis tiek dai­nuo­da­vo­me.“

Kiek­vie­nas iš šių vy­rų iš­ėjo į miš­ką ko­vo­ti prieš So­vie­tų Są­jun­gos oku­pa­ci­ją dėl la­bai pa­na­šių ap­lin­ky­bių – į Si­bi­rą iš­trem­ti ar­ti­mie­ji, bro­liai ar se­se­rys, žu­vę par­ti­za­nau­da­mi, ne­no­ras prie­var­ta ei­ti į rau­do­ną­ją oku­pa­ci­nę ar­mi­ją. Vy­tau­tas Bal­sys pri­si­me­na sa­vo tė­čio žo­džius: „Vai­kai, ge­riau žū­kit sa­vo že­mė­je už sa­vo in­te­re­sus ne­gu už oku­pan­tų.“ Ir tai ne tik šios ap­lin­ky­bės – šie žmo­nės ir tūks­tan­čiai ki­tų bu­vo už­au­gin­ti mei­lės sa­vo vals­ty­bei dva­sia. Bro­nius Juos­pai­tis pri­si­me­na ne tik ma­mos vaiz­džius pa­sa­ko­ji­mus apie Lie­tu­vos is­to­ri­ją, pri­si­me­na ir sa­vo vie­no iš au­to­ri­te­tų pa­vyz­dį – krikš­to tė­vo, ku­ris bu­vo 1919 me­tų Ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų da­ly­vis, vie­nas iš šau­lių va­do­vų.

O vi­sus šiuos kiek anks­čiau mi­nė­tus skai­čius no­rė­jau pa­sa­ky­ti, kad pa­ban­dy­tu­me dar sy­kį su­pras­ti, koks tai bu­vo pa­si­rin­ki­mas: sto­vė­ti už tei­sy­bę ir lais­vę, už sa­vo vals­ty­bės in­te­re­sus, ži­nant, kad ri­zi­kuo­ji vis­kuo – gy­ve­ni­mu, my­li­mai­siais ir ar­ti­mai­siais. Ta­čiau sy­kį pri­sie­kus, tūks­tan­čiams žmo­nių ke­lio at­gal ne­bu­vo, ne vien dėl įsi­ti­ki­ni­mų dėl lais­vės, dėl sa­vo kraš­to ge­ro­vės, bet ir dėl prie­sai­kos – dėl įsi­pa­rei­go­ji­mo ben­dra­žy­giui ir vals­ty­bei.

Le­gen­di­nis par­ti­za­nas Juo­zas Luk­ša-Dau­man­tas; Pre­zi­den­tas, Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos ly­de­ris Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas; Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio va­das Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas – be­ne ryš­kiau­si par­ti­za­nai, ku­rių as­me­ni­nės is­to­ri­jos la­bai aiš­kiai pa­ro­do prie­sai­kos es­mę – kai tu esi ne­be vie­nas, ne­be vien tik sau ar sa­vo ar­ti­miau­siems, tu įsi­pa­rei­go­ji už dau­giau.

Šie­met mi­nė­si­me 1949 me­tų Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio pa­si­ra­šy­tą de­kla­ra­ci­ją – aš­tuo­ni sig­na­ta­rai pa­li­ko mums sa­vo tes­ta­mentą, kad ži­no­tu­me, kaip tvar­ky­ti at­ei­ties Lie­tu­vą. Per snie­gus nu­žy­gia­vę de­šim­tis ki­lo­met­rų ri­zi­kuo­da­mi bū­ti su­gau­ti, Mi­nai­čiuo­se dar­syk įro­dė, kad jie vi­suo­met bu­vo de­mo­kra­tijos pu­sė­je. Ne­leng­va įsi­vaiz­duo­ti, kaip to­kio­mis są­ly­go­mis, nuo­lat ko­vo­jant, ant že­mės ir po že­me – bun­ke­ry­je, kaip iš­girs­ti, pa­nau­do­ti, pri­tai­ky­ti Va­ka­rų pa­sau­lio spren­di­mus sa­vo už­si­brėž­tai li­ni­jai. Ir vis dėl­to šie žmo­nės iš­lai­kė ne­su­tri­ku­sį pro­tą ir ne­už­ša­lu­sią šir­dį. Aš la­bai ti­kiuo­si, kad tie prin­ci­pai, už ku­riuos ko­vo­jo mū­sų miš­ko bro­liai ir se­sės, iš­liks mū­sų vals­ty­bė­je, ti­kiuo­si, ne­iš­kly­si­me iš ke­lio.

Šie­met Lais­vės pre­mi­ja sim­bo­liš­kai ski­ria­ma par­ti­za­nų gru­pei, iš­reiš­kiant pa­gar­bą tūks­tan­čiams gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vių ir jų rė­mė­jams. Bū­ti­na pa­mi­nė­ti, kad tarp par­ti­zanų bu­vo ne vie­na drą­si mo­te­ris – ne vien ry­ši­nin­kės, bet ir par­ti­za­nės, pa­vyz­džiui, Onu­tė Lešins­ky­tė-Aka­ci­ja ar Bi­ru­tė Ūke­ly­tė-Pa­pie­vie­nė.

Sep­ty­ni par­ti­za­nai – prieš ket­vir­tį am­žiaus at­kur­tos Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio or­ga­ni­za­ci­jos tuo­me­tės va­do­vy­bės na­riai, at­sto­vau­jan­tys skir­tin­goms apy­gar­doms ir tar­si su­jun­gian­tys vi­sus, ko­vo­ju­sius už Lais­vę, vi­sus tūks­tan­čius, ku­rie yra ir bu­vo la­bai gra­žios pri­gim­ties, ku­riems yra aukš­tas dan­gus, nes jie tar­si ne­pa­gau­tas paukš­tis, sklen­džian­tis skliau­tu, nes jiems duo­ta aukš­tes­nė mi­si­ja – įkvėp­ti ir sau­go­ti.

Taip, tai bu­vo pa­pras­ti žmo­nės, bet jų stip­ri dva­sia lei­džia juos ma­ty­ti ne­pa­pras­to­je švie­so­je. Jie yra drą­si, lais­va ir lai­min­ti Lie­tu­va. Ir jie yra per­ga­lė, ku­rią ga­lu­ti­nai už­tvir­ti­no­te jūs, Sau­sio 13-osios Lais­vės gy­nė­jai.

Lie­tu­va tu­ri sa­vo gy­vą le­gen­dą. Tai ne pa­sa­ka apie mil­ži­nus, tai yra tik­ra le­gen­da, mo­der­nios Lie­tu­vos is­to­ri­ja ir mi­tas su tik­rais žmo­nė­mis, iš ku­rių mes se­mia­mės ti­kė­ji­mo ir pa­si­ti­kė­ji­mo. Ačiū jums. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (R. VAITKUS). Dė­ko­ja­me. Kvie­čia­me Sei­mo Pir­mi­nin­ką įteik­ti Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę.

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ. 2018 me­tų Lais­vės pre­mi­ja ski­ria­ma par­ti­za­nų gru­pei. Pa­si­ti­ki­me: Jo­nas Abu­kaus­kas-Siau­bas (Plo­ji­mai), Vy­tau­tas Bal­sys-Uo­sis (Plo­ji­mai), Jo­nas Če­po­nis-Vai­di­la (Plo­ji­mai), at­si­i­ma sū­nus Al­gis, Juo­zas Ja­ka­vo­nis-Tig­ras (Plo­ji­mai), Bro­nis­lo­vas Juos­pai­tis-Di­rek­to­rius (Plo­ji­mai), Jo­nas Ka­džio­nis-Bė­da (Plo­ji­mai), Juo­zas Mo­cius-Švied­rys (Plo­ji­mai).

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kas par­ti­za­nams įtei­kia Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę.

 

PIRMININKAS. Įtei­kia­ma Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­va ir rel­je­fi­nis pa­veiks­las Juo­zo Zi­ka­ro „Lais­vė“.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kas par­ti­za­nams įtei­kia po do­va­ną, Sei­mo na­rė Rad­vi­lė Mor­kū­nai­tė-Mikulėnie­nė – 2018 me­tų Lais­vės pre­mi­jos di­plo­mą. Ve­ro­ni­ka Po­vi­lio­nie­nė, an­sam­bliai „Rati­lai“ ir „Blez­din­ga“ at­lie­ka „Tu ge­gu­la, tu rai­bo­ji“.

 

PIRMININKAS. Ma­lo­niai kvie­čia­me Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio da­ly­vį par­ti­za­ną Jo­ną Ka­džio­nį-Bė­dą.

 

Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio da­ly­vio par­ti­za­no Jo­no Ka­džio­nio kal­ba

 

J. KADŽIONIS. Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, ger­bia­ma­sis Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, mi­nist­rai, Sei­mo na­riai, Lais­vės gy­nė­jai, Baž­ny­čios at­sto­vai ir vi­si čia esan­tys žmo­nės, kal­bė­siu taip, kaip dik­tuo­ja ti­kin­čio­jo są­ži­nė ir par­ti­za­nų gar­bė. Be­die­viš­ka bol­še­vi­ki­nė oku­pa­ci­ja Lie­tu­vai bu­vo tra­giš­ka, ji žu­dė ne tik tau­tos kū­ną, bet ir sie­lą, grio­vė kry­žius, tau­tos pa­min­klus, šven­to­ves. Šven­to­ves grio­vė mū­sų vai­ke­lių ir jau­ni­mo šir­dy­se. Lie­tu­va prie­ši­no­si, pa­sau­lis ne­ži­no ana­lo­gų, kad to­kia ma­ža tau­te­lė de­šimt me­tų bū­tų ve­du­si gin­kluo­tą ko­vą su to­kia bru­ta­lia ir su nie­kuo ne­si­skai­tan­čia blo­gio im­pe­ri­ja. Ta­čiau ypač did­vy­riš­kai gy­nė­si krikš­čio­niš­kai iš­auk­lė­tas Lie­tu­vos kai­mas, ar­to­jų sū­nūs (šį kar­tą ir duk­ros) ir Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų baž­ny­čia.

Tai bu­vo gra­žiau­sias tau­tos žie­das, ku­rį oku­pan­tai ir ko­la­bo­ran­tai try­pė gat­vių pur­ve, rais­tuo­se, stri­by­nuo­se ir ka­lė­ji­muo­se. Ačiū Die­vui, kad lei­do par­ti­za­nų va­dams su­si­rin­kti į vie­ną bū­rį ir Mi­nai­čių kai­me bun­ke­ry­je pa­ra­šy­ti tes­ta­mentą Lie­tu­vai. Tes­ta­mentą, ku­rį tūks­tan­čiai par­ti­za­nų pa­tvir­ti­no sa­vo krau­ju. To­dėl vi­siems mums tai tu­ri bū­ti šven­ta, tu­ri tap­ti nau­ju kel­ro­džiu. De­ja, kol kas ne­ta­po. Sei­mas yra ta­ry­tum Lie­tu­vos šir­dis. Kaip no­rė­tų­si, kad ši­ta šir­dis bū­tų svei­ka, do­ra ir kil­ni, at­vi­ra tie­sai, gro­žiui ir gė­riui ir už­da­ra bet ko­kioms nu­žmo­nė­ji­mo sru­toms. Tai­gi pa­dėk jums, Die­ve.

Lie­tu­vo­je dar la­bai daug yra oku­pa­ci­nių šiukš­lių ir pu­vė­sių gry­bo. No­rint ap­si­va­ly­ti, rei­kia, kad Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jo­je at­si­ras­tų lai­da, pa­na­ši į „At­gi­mi­mo ban­gą“, ir aiš­kin­tų Lie­tu­vos žmo­nėms, ko­kias bai­sias pik­ta­da­ry­bes oku­pan­tai pa­da­rė Lie­tu­vai. Tai bū­tų bal­za­mas tau­tos žaiz­doms ir pui­ki prie­mo­nė oku­pa­ci­niam gry­bui nai­kin­ti.

Jau 25 me­tai, kai ne­bė­ra oku­pa­ci­nės ka­riuo­me­nės, ta­čiau te­bė­ra la­bai gi­lus oku­pa­ci­nis įša­las ir oku­pa­ci­nė dva­sia – teis­mai, pro­ku­ra­tū­ra tie­siog ty­čio­ja­si iš par­ti­za­nų. Par­ti­za­nų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go by­la bu­vo vil­ki­na­ma 24 me­tus, lau­kia­ma, kol iš­mirs tie, ku­rie jį skun­dė. Taip pat le­gen­di­nio Lie­tu­vos par­ti­za­no An­ta­no Krau­je­lio pa­dė­tis. Da­bar man tie­siog ne­su­pran­ta­ma, ką reiš­kia tai, kad ne­lei­džia­ma Vil­niaus Lu­kiš­kių aikš­tė­je pa­sta­ty­ti Vy­ties žen­klo? (Plo­ji­mai, skan­da­vi­mas: „Gė­da!!!“)

Sa­ky­ki­te, ar Lie­tu­vai rei­ka­lin­gas Grū­to par­kas?

Ką reiš­kia kal­bos, kad sa­vi šau­dė į sa­vus? Ko­dėl iki šiol te­bė­ra ko­la­bo­ran­tų vi­la Vil­niu­je ir ko­la­bo­ran­tų var­dais pa­va­din­tų Lie­tu­vos gat­vių? Ir ga­liau­siai žmo­gus, li­te­ra­tū­ri­nis van­da­las, ku­ris ap­vė­mė par­ti­za­nų va­dus, žu­vu­sius už Lie­tu­vos lais­vę, ap­do­va­no­ja­mas li­te­ra­tū­ri­ne pre­mi­ja, tai yra ne li­te­ra­tū­ri­ne, at­si­pra­šau, ir ne vals­ty­bi­ne, na­cio­na­li­ne pre­mi­ja. Sa­ky­ki­te, ką vi­sa tai reiš­kia Ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je? Kaip pa­si­elg­tų tau­ti­nės sa­vi­gar­bos ne­pra­ra­du­sios Len­ki­ja ar Iz­ra­e­lis su tais žmo­nė­mis, ku­rie ty­čio­tų­si iš Ka­ty­nės ar Ho­lo­kaus­to au­kų? Tik­riau­siai to­kiems vie­ta tik už gro­tų. (Plo­ji­mai)

Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, krei­piuo­si į jus sa­vo ir žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos lais­vę par­ti­za­nų var­du, su­stab­dy­ki­te ty­čio­ji­mą­si iš par­ti­za­nų ir Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­ma­tų grio­vi­mą.

Po­etas An­ta­nas Miš­ki­nis ra­šė:

Ne­ži­nom, kiek li­ki­mas bus nu­lė­męs

Ir kiek te­rios mus įžū­li gau­ja;

Ka­pai iš­nie­kin­ti bus ir em­ble­mos,

Ir die­viš­kas pa­veiks­las žmo­gu­je.

Ta­čiau ne vis­kas su­te­mo­se žu­vo, yra ir ge­rų ži­nių Lie­tu­vai. Pir­mo­ji – tai Po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus ap­si­lan­ky­mas Lie­tu­vo­je, ir tie­siog dan­gaus bal­so pa­ra­gi­ni­mas lai­ky­tis sa­vų­jų šak­nų. Tik­riau­siai ne vi­si žmo­nės ži­no, kad Po­pie­žių ap­lan­ky­ti Lie­tu­vą pa­ra­gi­no Die­vo an­ge­las sap­ne. Jei­gu Die­vas su mu­mis, kas prieš mus?

Ir ant­ro­ji džiu­gi ži­nia – tai ne­pa­pras­tai iš­kil­min­gos kan­ki­nio, par­ti­za­nų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go lai­do­tu­vės sos­ti­nės ka­pi­nė­se. Tai ta­ry­tum pir­mo­sios kregž­dės, pra­na­šau­jan­čios, kad tik­ra­sis lais­vės pa­va­sa­ris ateis.

Nuo mū­sų šauks­mo skal­dos kal­no uo­los,

Nuo verks­mo ver­čias ma­rių sie­tu­va;

Nu­že­min­ta po Ta­vo ko­jų puo­la

Rūs­ti Rū­pin­to­jė­lių Lie­tu­va.

Die­ve, pa­dėk tiek daug ken­tė­ju­siai mū­sų tė­vy­nei Lie­tu­vai, žu­dy­tai, trem­tai, spar­dy­tai, kan­kin­tai, nie­kin­tai ir gai­va­lin­gai ne­pa­si­duo­dan­čiai, kuo grei­čiau pra­dė­ti iš­bris­ti iš oku­pa­ci­nių brūz­gy­nų, su­te­mų ir rais­tų, ir pra­dė­ti ei­ti do­ry­bių, tie­sos ir švie­sos vieš­ke­liais į pil­ną­ją, tik­rą­ją lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę, į ga­lu­ti­nį vi­sų mū­sų gy­ve­ni­mo tiks­lą – am­ži­ny­bės uos­tą.

Tai­gi nu­mesk, Tė­vy­ne, rū­bą se­ną, ku­rį už­vil­ko sve­ti­mi. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me Jo­nui Ka­džio­niu-Bė­dai, lin­ki­me tvir­ty­bės.

Lie­tu­vos sa­va­no­riai, par­ti­za­nai, Lais­vės gy­nė­jai iš­ko­vo­jo mū­sų lais­vę. Bū­da­mi at­sa­kin­gi už sa­vo Vals­ty­bę, mes dir­ba­me ir ku­ria­me Lie­tu­vos at­ei­tį. Jau­ni mū­sų vals­ty­bės pi­lie­čiai, ku­rie yra am­bi­cin­gi ir ku­pi­ni idė­jų, gar­si­na Lie­tu­vą.

Kvie­čiu aukš­tų­jų tech­no­lo­gi­jų įmo­nės „Bro­lis Se­mi­con­duc­tors“ vie­ną iš bro­lių Kris­ti­jo­ną Viz­ba­rą.

 

Aukš­tų­jų tech­no­lo­gi­jų įmo­nės, pus­lai­di­nin­kių la­ze­rių la­bo­ra­to­ri­jos „Bro­lis Semicon­duc­tors“ Kris­ti­jo­no Viz­ba­ro kal­ba

 

K. VIZBARAS. Svei­ki, ger­bia­mi lais­vės gy­nė­jai, vi­si šio mi­nė­ji­mo da­ly­viai, tiek esan­tys šio­je sa­lė­je, tiek bet kur ki­tur Lie­tu­vo­je. Šian­dien aš at­sto­vau­ju vi­sai sa­vo šei­mai – se­se­riai In­gri­dai, bro­liams Au­gus­ti­nui ir Do­mi­ny­kui. Be­je, Au­gus­ti­nas tu­rė­jo sa­ky­ti ši­tą kal­bą, bet jam šią nak­tį gi­mė sū­nus, tad ten­ka pa­va­duo­ti. (Plo­ji­mai) Taip pat at­sto­vau­ju mū­sų tė­vams Ri­tai ir Val­de­ma­rui, se­ne­liui Vy­tau­tui ir mū­sų pa­čių šei­moms bei mū­sų puo­se­lė­ja­moms ver­ty­bėms.

Esu vie­nas iš tų, ku­rie dar šiek tiek at­si­me­na Sau­sio 13-osios įvy­kius. Nors tuo me­tu mū­sų šei­ma gy­ve­no Pa­ne­vė­žy­je, dėl tam tik­rų ap­lin­ky­bių su­si­klos­tė taip, kad aš ir dvy­nys bro­lis Au­gus­ti­nas bū­tent tą mė­ne­sį gy­ve­no­me pas sa­vo se­ne­lius Vy­tau­tą ir Ele­ną čia Vil­niu­je, Ru­dens gat­vė­je.

Mums tuo me­tu bu­vo be­veik sep­ty­ne­ri me­tai. Ir mes la­bai ryš­kiai ir pui­kiai at­si­me­na­me, kai žmo­nės pra­dė­jo rink­tis prie Sei­mo, prie Spau­dos rū­mų, prie Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos. Ir su mo­čiu­te kas­dien ei­da­vo­me tų žmo­nių lan­ky­ti, neš­da­vo­me ka­vos, ar­ba­tos ter­mo­sus, su­muš­ti­nius su­si­rin­ku­siems žmo­nėms. At­si­me­nu kaip šian­dien, kai da­vė­me ka­vos An­ta­nui Ter­lec­kui, tai bu­vo tik­rai di­de­lis įvy­kis – man kaip vai­kui bu­vo bai­sus pa­sie­ki­mas. Žo­džiu, da­ly­va­vo­me vi­sa­me ta­me rei­ka­le pa­gal iš­ga­les. Kar­tu su dvy­niu bro­liu pie­šė­me pie­ši­nius. Mums se­ne­liai aiš­ki­no, kad tie pie­ši­niai yra skir­ti pro­fe­so­riui Vy­tau­tui Lans­ber­giui. Tai mus la­bai įkvė­pė ir mes jau­tė­mės to pa­si­prie­ši­ni­mo da­li­mi. Kas mel­dė­si, kas dai­nas dai­na­vo, o mes pie­šė­me – vi­si sa­vaip, kiek ga­lė­jo ir kaip ga­lė­jo. Ki­tą die­ną mums at­ne­šė sal­dai­nių, sa­kė, kad tai nuo pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Lans­ber­gio. Kaip ten bu­vo iš tie­sų – ne­ži­nau, bet mums tai iš­li­ko kaip sal­dai­niai nuo pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Lans­ber­gio, ir tai yra svar­biau­sia.

Po to bu­vo Sau­sio 13-osios nak­tis ir vi­si kru­vi­ni įvy­kiai. Ry­te mo­čiu­tė pa­sa­kė, kad vis­kas: ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja už­im­ta, už­im­tas bokš­tas ir yra au­kų. At­si­me­nu, kad tą ry­tą iš Pa­ne­vė­žio at­sku­bė­jo tė­vai su bro­liu ir se­se­ri­mi. Vi­si su­šo­kę į ži­gu­liu­ką va­žia­vo­me pa­žiū­rė­ti prie LRT pa­sta­to ir prie bokš­to. Ten jau sto­vė­jo šar­vuo­ta tech­ni­ka ir ka­bė­jo oku­pan­tų vė­lia­va, bu­vo la­bai bai­su. At­si­me­nu, vi­si ver­kė­me.

Tuo­met grį­žo­me pas se­ne­lius, ir tė­vas, kaip ir dau­ge­lis ki­tų pa­pras­tų žmo­nių, iš­ėjo prie par­la­men­to. Vė­liau se­kė Sau­sio 13-osios au­kų lai­do­tu­vės su be­ga­ly­be žmo­nių. Tuo me­tu vis­ką su­vo­kiau tiek, kiek ga­lė­jo su­vok­ti sep­ty­ne­rių me­tų ne­tu­rin­tys žmo­nės, ir, ži­no­ma, čia yra kaž­ko­kie frag­men­tiš­ki kad­rai, emo­ci­jos, bet taip bu­vo.

Šian­dien – 2019 me­tais jau aiš­ku, kad tuo­me­čiai įvy­kiai, tas spon­ta­niš­kas žmo­nių pro­tes­tas, ryž­tas ir ga­liau­siai au­kos žy­mė­jo lū­žio taš­ką ir lė­mė is­to­ri­nę per­ga­lę, lei­du­sią su­kur­ti sa­vo vals­ty­bę pa­tiems sa­va­ran­kiš­kai. Pra­ėjus 28 me­tams, ga­li­me drą­siai sa­ky­ti, jog pa­sie­kė­me la­bai daug. Per san­ty­ki­nai trum­pą lai­ką stip­riau­sio­se eko­no­mi­niuo­se ir sau­gu­mo al­jan­suo­se ta­po­me vi­sa­ver­čiais part­ne­riais.

At­si­vė­rė ga­li­my­bių ho­ri­zon­tai sem­tis ži­nių iš ge­riau­sių pa­sau­lio uni­ver­si­te­tų, mo­ky­tis ge­riau­sios ver­slo prak­ti­kos, įgy­ti pa­tir­ties ir plės­ti aki­ra­tį vi­so­mis pras­mė­mis ir be­ne svar­biau­sia – pri­tai­ky­ti tai sa­vo vals­ty­bė­je.

Šian­dien kar­tais at­ro­do, kad mes la­bai greit pa­mirš­ta­me, ko­kį mil­ži­niš­ką ko­ky­bi­nį šuo­lį per vi­sus tuos me­tus pa­da­rė Lie­tu­va. Iš sa­vo pa­tir­ties, iš mū­sų šei­mos pa­tir­ties at­si­me­na­me, kad dar 1994 me­tais mū­sų šei­mos pir­mos ke­lio­nės į už­sie­nį me­tu tė­vo ran­ko­mis pa­sta­ty­tu lai­ve­liu nu­plau­kė­me į Šve­di­ją. Kai iš­li­po­me į kran­tą, žmo­nės pra­dė­jo neš­ti dra­bu­žius. Tik vė­liau su­pra­to­me, kad kaip lab­da­rą. Mes ne­su­pra­to­me, kad tai yra lab­da­ra, ne­su­pra­to­me, kad iš ša­lies at­ro­do­me var­ga­nai ar kaž­kaip ki­taip nei vi­si, nes ne­bu­vo at­skai­tos taš­ko ir ta­da mes ne­si­jau­tė­me ki­to­kie. Iš tik­rų­jų ir ne­bu­vo­me ki­to­kie, gal­būt tik bu­vo­me la­bai pa­pras­tai ap­si­ren­gę. Bet tai bu­vo ir yra nie­kas.

Šian­dien, pra­ėjus 28 me­tams, mes jau vi­siš­kai ly­gia­ver­čiai kon­ku­ruo­ja­me su vi­so­mis iš­si­vys­čiu­sio­mis pa­sau­lio ša­li­mis. Mū­sų ben­dra­sis vi­daus pro­duk­tas, ten­kan­tis vie­nam žmo­gui, ar­tė­ja prie Eu­ro­pos sen­bu­vių, tur­tin­giau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių. Šian­dien mes jau po tru­pu­tį su­ge­ba­me su­kur­ti aukš­tos pri­dė­ti­nės ver­tės tech­no­lo­gi­jas ir ver­slus jų pa­grin­du. Su­ge­ba­me pa­siū­ly­ti įdo­mių ir kon­ku­ren­cin­gų dar­bo vie­tų la­biau­siai iš­si­vys­čiu­sio­se rin­ko­se ir ki­to­se ša­ly­se ir ten pri­trauk­ti jų ta­len­tus dirb­ti Lie­tu­vos įmo­nė­se.

Mes šian­dien esa­me ly­gūs. Daž­nai at­ro­do, kad mes pa­tys įsi­va­ro­me ne­pil­na­ver­tiš­ku­mo kom­plek­są – vie­toj ga­li­my­bių mes ma­to­me grės­mes. Mes ma­to­me, kad nu­te­ka mū­sų pro­tai, bet da­ro­me ma­žai, kad jie grįž­tų. Kaž­ko­dėl, bū­da­mi bran­di vi­suo­me­nė, dė­me­sį tel­kia­me į pa­vir­šu­ti­niš­kus veiks­mus, emo­ci­jas ir net­gi pa­vo­jin­gai už­lei­džia­me pir­mu­mą emo­ci­joms svars­ty­da­mi svar­biau­sio vals­ty­bės įsta­ty­mo – Kon­sti­tu­ci­jos pa­kei­ti­mus. (Plo­ji­mai) Per pen­ke­rius me­tus, pra­leis­tus stu­di­juo­jant Šve­di­jo­je ir dok­to­ran­tū­ro­je Vo­kie­ti­jo­je, nė aki­mir­ką ne­su­si­mąs­tė­me, jog mū­sų Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė bū­tų ne­pa­kan­ka­mai vi­sa­ver­tė, kaž­kaip ri­bo­tų mū­sų ga­li­my­bes, bū­tų ne to­kia ge­ra kaip ki­tos.

Ste­biuo­si, kad šian­dien vie­šo­jo­je erd­vė­je ver­da emo­ci­jos dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės ir ban­do­ma at­ver­ti ke­lią pi­lie­ty­bių gro­žio kon­kur­sui. Man Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė yra pri­vi­le­gi­ja ir yra ne­rei­tin­guo­ja­ma. (Plo­ji­mai)

Lais­vė ir jos su­teik­ta pi­lie­ty­bės pri­vi­le­gi­ja sa­vai­me ne­reiš­kia ma­te­ria­li­nių gė­ry­bių ir pa­to­gaus gy­ve­ni­mo. Tai yra pri­vi­le­gi­ja, ku­ri gi­na ga­li­my­bę siek­ti, kur­ti, lais­vai mąs­ty­ti ir kal­bė­ti, są­ži­nin­gu dar­bu už­si­dirb­ti ir pri­dė­ti pa­ma­ti­nį „ak­me­nį“ ar „ply­tą“ prie sa­vo ben­druo­me­nės ir kar­tu vals­ty­bės sta­ty­bų.

La­bai no­rė­tu­me, kad iš­va­žiuo­jan­tie­ji apie tai pa­gal­vo­tų. Daž­nai iš­va­žia­vi­mas yra leng­viau­sias ke­lias, ta­čiau ne­bū­ti­nai tai yra ge­riau­sias ir pra­smin­giau­sias ke­lias. Vi­suo­met at­si­ras to­kių žmo­nių, ku­rie pi­lie­ty­bę rei­tin­guos. Taip bu­vo po 1940 me­tų bir­že­lio, kai net da­lis aukš­tų po­li­ti­kų, ka­riuo­me­nės at­sto­vų pa­si­rin­ko leng­ves­nį ke­lią. Da­lis net „per­si­ren­gė“ rau­do­no­sios ar­mi­jos uni­for­mas. Bet bu­vo ir da­lis, ku­ri kar­tu su pa­pras­tais žmo­nė­mis, to­kiais kaip ką tik kal­bė­jęs Jo­nas Ka­džio­nis-Bė­da, iš­ėjo į miš­kus ir pe­tys į pe­tį gy­nė šią pri­vi­le­gi­ją tu­rė­ti, ir gy­nė tiek, kiek ga­lė­jo.

Prieš 28 me­tus to­kie pat pa­pras­ti žmo­nės – dar­bi­nin­kai, in­ži­nie­riai, me­di­kai, mo­ky­to­jai ir ki­ti – ap­gy­nė tą pa­čią pri­vi­le­gi­ją, sto­vė­da­mi fak­tiš­kai be­gin­kliai prieš ga­lin­gą šar­vuo­tą tech­ni­ką. Esu tik­ras, kad jie Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės ir­gi ne­rei­tin­ga­vo – jie iš­si­ko­vo­jo tei­sę į pri­vi­le­gi­ją to­kią pi­lie­ty­bę ap­skri­tai tu­rė­ti.

Dar­bas pats ne­pa­si­da­ro – jį rei­kia nu­dirb­ti. Ne­pa­mirš­ki­me to! Dė­kui. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me.

 

Ve­ro­ni­ka Po­vi­lio­nie­nė, sak­so­fo­ni­nin­kas Pet­ras Vyš­niaus­kas ir an­sam­bliai „Ra­ti­lai“ ir „Blez­din­ga“ at­lie­ka dai­ną „Ne­su­ės, ne­su­grauš ta­vo da­lios“.

 

(Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Ve­ro­ni­kai Po­vi­lio­nie­nei, Pet­rui Vyš­niaus­kui, „Ra­ti­lų“ ir „Blez­din­gos“ dai­ni­nin­kams.

Lais­vės gy­nė­jams te­gul bū­na svei­ka­tos. Džiau­gia­mės jū­sų iš­ko­vo­ta lais­ve.

Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mą ir 2018 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją baigia­me.

Kvie­čia­me šią šven­tę pra­tęs­ti Vals­ty­bės vė­lia­vos pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­jo­je, šv. Mi­šio­se Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ro­je ba­zi­li­ko­je, pa­ger­bi­mo ce­re­mo­ni­jo­je Ant­akal­nio ka­pi­nė­se ir ki­tuo­se ren­gi­niuo­se. Dė­ko­ju, kad esa­me drau­ge.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai)

 

Skam­ba Eu­ri­kos Ma­sy­tės dai­na „Lais­vė“