Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1360 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 3, 4, 8, 10, 12, 18, 22, 23, 26, 28, 38 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo Nr. I-678 42 ir 47 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 27 ir 32 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 391 STRAIPSNIU ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymo Nr. XI-473 pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo Nr. VIII-1212 2 IR 3 straipsniŲ pakeitimo įstatymo projektŲ AIŠKINAMASIS RAŠTAS
1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai
Lietuvos Respublikos pensijų
kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 pakeitimo įstatymo
Nr. XIII-1360 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo
projektas) parengtas, siekiant reglamentuoti nuo 2020 m. pensijų anuitetų
mokėtojo vykdysiančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – pensijų anuitetų mokėtojas)
funkcijas, atsakomybę, kolegialaus pensijų anuitetų mokėtojo valdymo organo – pensijų
anuitetų mokėtojo valdančiojo komiteto (toliau – Komitetas) – sudarymo procedūras
ir šio Komiteto atsakomybę, pensijų anuitetų mokėtojo veiklos ypatumus, specifinius
reikalavimus, susijusius su pensijų anuitetų mokėtojo valstybine priežiūra.
Kartu siūloma aiškiau reglamentuoti pensijų anuitetų įsigijimo procedūrą.
Kartu teikiami Įstatymo projekto lydimieji teisės aktų projektai: Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 3, 4, 8, 10, 12, 18, 22, 23, 26, 28, 38 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo Nr. I-678 42 ir 47 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 27 ir 32 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 391 straipsniu įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymo Nr. XI-473 pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo Nr. VIII-1212 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas.
2. Įstatymo projekto iniciatorius (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjas
Įstatymo projekto iniciatorė – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Įstatymo projektą parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pensijų skyriaus vedėja Inga Buškutė, tel. 8 706 642 17, el. p. [email protected].
3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai
2018 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 pakeitimo įstatymą Nr. XIII-1360, nustatantį, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. asmenims, kurie dalyvauja pensijų kaupimo sistemoje ir sukanka senatvės pensijos amžių, pensijų anuitetus moka nebe gyvybės draudimo įmonės, kaip tai vyksta iki 2020 m. birželio 30 d., o pensijų anuitetų mokėtojas. Tačiau teisinis reglamentavimas šiuo klausimu yra itin lakoniškas: Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatyme (toliau – įstatymas) tik nurodoma, kad pensijų anuitetų mokėtojas pensijų anuitetus moka, vadovaudamasis draudimo principais. Priimtame įstatyme liko neaptarta, kaip praktiškai ši centralizuoto pensijų anuitetų mokėtojo funkcija bus įgyvendinama. Todėl galiojantį teisinį reguliavimą būtina tikslinti ir konkretinti, numatant specifinius pensijų anuitetų mokėtojo veiklos ir jo priežiūros aspektus. Tam, kad pensijų anuitetų mokėjimo veikla vyktų sklandžiai nuo pat 2020 m. liepos 1 d. ir kad besikreipiantiems asmenims, kurie įgyja teisę gauti pensijų anuitetą po nurodytosios datos, pensijų anuitetai būtų apskaičiuojami teisingai, būtina nustatyti teisinį pagrindą pensijų anuitetų mokėtojui turėti struktūrą, kurioje dirbtų pensijų anuitetų mokėjimo procesams užtikrinti reikalingi specialistai (pvz., investicijų valdymo specialistai, aktuarai), bei pagrindą būtiniems strateginiams anuitetų mokėjimo veiklos sprendimams priimti ir patvirtinti prielaidoms, lemsiančioms, viena vertus, teisingą pensijų anuitetų apskaičiavimą pensijų anuitetų gavėjams, antra vertus, tvarų, nuo Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – Fondas) biudžeto atskirto, savarankiško Pensijų anuitetų fondo valdymą nuo pat jo atsiradimo momento.
Pažymėtina, kad pati pensijų anuitetų veikla savo prigimtimi yra gyvybės draudimo veikla. Paprastai pensijų anuitetus moka gyvybės draudimo bendrovės, pensijų anuitetų mokėtojo veiklai taikomi visi gyvybės draudimui taikomi reikalavimai, nes pensijų anuitetų mokėtojas prisiima įsipareigojimą mokėti pensijų anuitetus jų gavėjams tol, kol šie gyvena. Įstatymų leidėjas apsisprendė, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. pensijų anuitetų mokėtojo funkcijas vykdys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba arba pensijų anuitetų mokėtojas). Kadangi priimtu įstatymu viešojo administravimo subjektui yra pavesta vykdyti jam nebūdingas gyvybės draudimo požymių turinčias funkcijas (priimti sprendimus dėl ilgalaikio turto investavimo strategijos ir investavimo politikos, pensijų anuitetų mokėjimo veiklos rizikos valdymo strategijos ir politikos, techninių atidėjinių skaičiavimo metodikos, prielaidų, naudojamų techniniams atidėjiniams apskaičiuoti, pasirinkimo, pelno paskirstymo dalyviams tvarkos ir kt.), būtina atitinkamai keisti įstatymą ir aiškiai reglamentuoti šią specifinę viešojo administravimo subjektui priskirtą veiklą, nes šiuo metu galiojančio įstatymo nuostatos yra nepakankamos. Tam, kad vartotojai gautų kokybiškas finansines ir draudimo paslaugas, o finansų rinkos dalyviai teiktų paslaugas sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, Lietuvos bankas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu, vykdo finansų ir draudimo rinkos dalyvių priežiūrą. Šios priežiūros tikslas – užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą, vartotojų interesų ir teisių apsaugą – įgyvendinamas atliekant nuoseklią ir išsamią kiekvienos draudimo įmonės rizikos bei jos produktų analizę ir priežiūros veiksmus, atitinkančius analizės metu nustatytas draudimo įmonės rizikos ir produktų rizikos kategorijas. Pradėdamas vykdyti pensijų anuitetų veiklą, pensijų anuitetų mokėtojas pradės teikti gyventojams gyvybės draudimo paslaugą ir įsipareigos pensinį amžių sukakusiems asmenims mokėti jų pasirinktos rūšies pensijų anuitetą, iki jie gyvens. Tačiau dabar galiojantis įstatymas nenustato specifinių priežiūros procedūrų, kurios turėtų būti taikomos pensijų anuitetų veiklą vykdančiam viešojo administravimo subjektui, o Lietuvos banko įstatymas nenustato prievolės Lietuvos bankui prižiūrėti gyvybės draudimo veiklą vykdančio viešojo administravimo subjekto. Pažymėtina, kad poveikio priemonių, kurias prižiūrimiems finansų rinkų dalyviams taiko Lietuvos bankas, sąrašą nustato Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnis. Įstatymo projektu šis priemonių sąrašas siaurinamas ir pritaikomas viešojo administravimo subjektui.
Šiuo metu pensijų išmoką iš pensijų kaupimo bendrovės pageidaujantis gauti asmuo turi kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę, kuri, įvertinusi asmens sukaupto turto dydį, nustato mokėtinos pensijų išmokos rūšį (t. y. įvertina, ar sukaupta suma gali būti išmokama vienkartine ar periodinėmis pensijų išmokomis, ar asmuo turi įsigyti pensijų anuitetą). Vienkartinę pensijų išmoką asmuo gali gauti tik tuo atveju, jei jo sukauptas pensijų turtas yra mažesnis arba lygus 3 000 eurų. Didesnė suma gali būti išmokama tik periodinėmis pensijų išmokomis. Jei asmuo yra sukaupęs 10 000 eurų ir daugiau, norėdamas gauti išmoką, jis turi įsigyti pensijų anuitetą. Pensijų išmokos mokamos pensijų išmokos sutarties pagrindu. Asmuo, įsigijęs anuitetą, privalo sudaryti dar vieną – pensijų anuiteto sutartį su pensijų anuitetų mokėtoju. Pensijų fonde sukauptas lėšas pensijų kaupimo bendrovė pensijų anuiteto sutarties pagrindu perveda pensijų anuitetų mokėtojui.
Įstatymas nustato, kad asmuo, kuriam pagal šio įstatymo nuostatas pensijų įmoka palaipsniui padidėja per 5 metus (nuo 1,8 proc. asmens draudžiamųjų pajamų iki 3 proc. asmens draudžiamųjų pajamų), apsispręsti iškart mokėti viso dydžio pensijų įmoką galėjo iki 2019 m. liepos 31 d. Be to, galiojantis įstatymas nenustato išimčių dėl turto diversifikavimo reikalavimų, kai iki planuojamo tikslinės grupės pensijų fondo likvidavimo yra likę mažiau kaip vieni metai ir fondo turtas yra mažesnis negu 4 000 000 eurų.
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnis nustato, kad Valdyba, organizuodama valstybinį socialinį draudimą ir Fondo biudžetą, vykdo pensijų anuitetų mokėjimo veiklą.
Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas nenustato Lietuvos bankui pareigos vykdyti pensijų anuitetų mokėtojo priežiūros, o įstatymas numato, kad pensijų anuitetų mokėtojo veikla yra prižiūrima Lietuvos banko. Todėl būtina teisės aktų nuostatas suderinti techniškai.
Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymas Nr. XI-473 (toliau – Perkėlimo įstatymas), kuriuo sudaromos teisinės prielaidos įgyvendinti 1967 m. liepos 25 d. Tarybos reglamentą Nr. 422/67/EEB, nustatantį Komisijos pirmininko ir narių, Teisingumo Teismo pirmininko, teisėjų, generalinių advokatų ir kanclerio, Bendrojo Teismo pirmininko, narių ir kanclerio bei Europos Sąjungos tarnautojų teismo pirmininko, narių ir kanclerio tarnybines pajamas (toliau – Reglamentas), nustato, kad asmenys, dirbę Europos Sąjungos institucijose (toliau – ES institucijos) ir pagal Reglamentą įgiję teisę perkelti šių institucijų pensijų sistemoje įgytas pensines teises į nacionalinę pensijų sistemą, tai gali padaryti dviem būdais: visas lėšas už ES institucijų pensijų sistemoje įgytas pensines teises pervesdami į Fondo biudžetą arba dalį lėšų už ES institucijų pensijų sistemoje įgytas pensines teises pervesdami į Fondo biudžetą ir dalį – į pensijų fondą, veikiantį pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą. Į pensijų fondą pervestinų lėšų suma apskaičiuojama atsižvelgiant į prašymo perkelti ES institucijų pensijų sistemoje įgytas pensines teises pateikimo dieną galiojantį Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintą pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, tarifą ir pensijų socialinio draudimo įmokos tarifą. Galimybė perkeliant pensines teises į nacionalinę pensijų sistemą rinktis vieną iš dviejų būdų (lėšas pervesti tik į Fondo biudžetą arba dalį lėšų pervesti į Fondo biudžetą ir dalį – į pensijų fondą) buvo nustatyta, atsižvelgiant į iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusį nacionalinį teisinį reguliavimą, kai Lietuvoje dirbantys asmenys galėjo rinktis, ar teises į būsimą pensiją įgis mokėdami pensijų socialinio draudimo įmokas tik į Fondo biudžetą, ar dalį pensijų socialinio draudimo įmokos pervesdami į pensijų fondą. Kadangi nuo 2019 m. sausio 1 d. pensijų socialinio draudimo įmokos dalies pervedimų į pensijų fondus atsisakyta, būtina tai įvertinti ir nustatant pensinių teisių perkėlimo procedūras ES institucijose dirbusiems asmenims, pageidaujantiems į nacionalinę pensijų sistemą perkelti ES institucijose įgytas pensines teises. Pažymėtina, kad Reglamentas nustato galimybę ES institucijų pensijų sistemoje įgytas pensines teises perkelti ne tik į nacionalinę pensijų sistemą, bet ir į Reglamento nustatytus reikalavimus atitinkantį pensijų fondą ar gyvybės draudimo bendrovę. Siūlomi Perkėlimo įstatymo pakeitimai šios Reglamento nustatytos galimybės niekaip neapriboja – buvę ES institucijų darbuotojai ir toliau galės visas ES institucijų pensijų sistemoje įgytas pensines teises perkelti į Reglamento reikalavimus atitinkantį pensijų fondą ar gyvybės draudimo bendrovę. Šiuo metu iš visų Lietuvoje veikiančių pensijų fondų valdytojų ir gyvybės draudimo bendrovių savo atitiktį Reglamento reikalavimams Europos Komisijai yra patvirtinusi gyvybės draudimo bendrovė „Compensa Life Vienna Insurance Group SE“. Europos Komisija šią bendrovę yra įtraukusi į Reglamento reikalavimus atitinkančių bendrovių sąrašus. Be to, šiuo metu Perkėlimo įstatymas nustato pensinių teisių išsaugojimo galimybę (įgytų stažų sumavimą) tik Europos Parlamento nariams ir aukščiausiems ES pareigūnams (Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Europos Komisijos pirmininkui ir nariams, įskaitant ES vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai, ES Teisingumo Teismo, Bendrojo Teismo ir ES specializuotų teismų pirmininkams, nariams ir kancleriams, Tarybos generaliniam sekretoriui bei Audito Rūmų pirmininkui ir nariams). ES institucijų darbuotojams pensinių teisių išsaugojimo galimybė nenumatyta. Jei susiklostytų situacija, kad ES institucijų darbuotojas Lietuvoje būtų įgijęs, pvz., 10 metų pensijų socialinio draudimo stažą, o visą likusį laiką būtų dirbęs ES institucijose (bet nepasirinkęs Lietuvoje įgytų pensinių teisių perkėlimo į ES institucijas), sukakęs senatvės pensijos amžių teisės gauti senatvės pensiją Lietuvoje jis neįgytų.
Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatyme pateikiama nuoroda į nebegaliojantį Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymą.
4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
Tam, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. pensijų anuitetų mokėtojas tinkamai įgyvendintų teisės aktus ir būtų pajėgus teikti kokybiškas paslaugas būsimiems pensijų anuitetų gavėjams, Lietuva 2018 m. rudenį kreipėsi į Europos Komisiją, prašydama ekspertinės pagalbos pasirengti pensijų anuitetų mokėtojui vykdyti naujas pensijų anuitetų mokėjimo funkcijas. Nuo 2019 m. pavasario kartu su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) privačių pensijų ir draudimo ekspertais (vadovas – Pablo Antolin) vykdomas techninės paramos projektas – analizuojama EBPO valstybių narių geroji praktika ir siekiama sukurti Lietuvai tinkamiausią ir veiksmingiausią pensijų anuitetų mokėjimo modelį, pagal kurį gyvybės draudimo produktą (t. y. pensijų anuitetus) centralizuotai gyventojams teiks viešojo administravimo subjektas. Projektas finansuojamas Europos Komisijos paramos struktūrinėms reformoms lėšomis.
Išanalizavus EBPO valstybių narių pensijų sistemas, aiškėja, kad vos kelios valstybės turi centralizuotą pensijų anuitetų mokėtoją (arba vieną iš veikiančių pensijų anuitetų mokėtojų yra įsteigusi / įgaliojusi veikti valstybė). Paminėtina Danijoje veikianti ATP pensijų schema, Singapūro CPF schema, Saskatchewan valstybinis anuitetų fondas (Saskatchewan Public Annuity Fund - SPAF) Kanadoje, Švedijos pensijų agentūra, mokanti socialinio draudimo pensijas ir kartu – anuitetus iš papildomos Premium pensijų sistemos, Jungtinėje Karalystėje veikianti NEST profesinių pensijų schema, Jungtinėse Amerikos Valstijose viešojo sektoriaus ir ginkluotųjų pajėgų tarnautojams įsteigta pensijų schema (Thrift Savings Plans), Honkongo HKMC anuitetų planas (HKMC Annuity Plan). Geroji EBPO valstybių narių patirtis rodo, kad esant centralizuotai pensijų anuitetų mokėjimo sistemai pensijų anuitetų mokėtojas yra valdomas kolegialaus organo, kuris veikia, siekdamas kuo geresnių rezultatų pensijų anuitetų gavėjams, ir priima visus svarbiausius strateginius sprendimus, susijusius su pensijų anuitetų veikla. Teisės aktai nustato šio kolegialaus valdymo organo funkcijas ir atsakomybę, nariams taikomus tinkamumo (angl. „fit and proper“) kriterijus ir jų atrankos procedūras, kolegialaus valdymo organo sudėtį, darbo apmokėjimo tvarką. Kolegialaus organo nariai paprastai yra skirtingų sričių ekspertai, atsakingi už tam tikras pensijų anuitetų mokėtojo veiklos sritis. Pažymėtina, kad visose nagrinėjamose valstybėse teisės aktais siekiama užtikrinti maksimalų kolegialių valdymo organų narių nepriklausomumą nuo galimos politinės įtakos, kad jų priimami sprendimai būtų grindžiami tik anuitetų gavėjų interesais, aktuariniais ir finansiniais, o ne politiniais argumentais. Nepriklausomumas šiuo atveju reiškia, kad pensijų anuitetų mokėtojas yra atskaitingas valdžios institucijoms už jam pavestos misijos vykdymą ir jos rezultatus, tačiau turi teisės aktų nustatytą veikimo ir sprendimų priėmimo laisvę. Todėl kolegialaus anuitetų fondo valdytojo veikla turi būti skaidri, turi būti laikomasi viešumo principų ir aiškių atskaitomybės visuomenei taisyklių. Taip pat pažymėtina, kad kolegialus valdymo organas priima strateginius sprendimus, tačiau jam turi būti sudaryta galimybė turėti darbuotojų ir deleguoti užduotis, pasitelkti išorinius ekspertus, sudaryti darbo grupes.
Nors nagrinėjamais atvejais centralizuoti anuitetų mokėtojai yra įsteigti ar deleguoti vykdyti valstybės funkcijas, vis dėlto nė vienu iš jų tai nėra valstybės institucija su jai būdinga struktūra ir vienu visų sprendimų priėmėju (institucijos direktoriumi). Neretai tai yra valstybės įsteigta gyvybės draudimo bendrovė, vykdanti jai valstybės pavestą pensijų anuitetų mokėjimo veiklą.
Kadangi Lietuvoje pensijų anuitetų mokėtojo funkciją įstatymas paveda vykdyti Valdybai, o pati pensijų anuitetų mokėjimo veikla nėra viešojo administravimo subjektui būdinga funkcija, pasitelkus ir išanalizavus minėtuosius EBPO valstybių narių gerosios praktikos pavyzdžius, Įstatymo projektu siūloma sudaryti kolegialų pensijų anuitetų mokėtojo valdantįjį organą, kuris būtų viešojo administravimo subjektas ir užtikrintų patikimą bei pensijų anuitetų gavėjų interesus atitinkantį atskiro Pensijų anuitetų fondo valdymą. Komitetą sudarytų penki nariai (keturi nepriklausomi nariai ir Valdybos direktorius). Nepriklausomi Komiteto nariai Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu būtų skiriami penkerių metų kadencijai (iš viso ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės). Nepriklausomiems Komiteto nariams už darbą būtų atlyginama. Atlyginimo už darbą tvarką Komiteto nariams siūloma nustatyti tokią pačią, kokią Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas nustato minėtųjų įmonių valdybų nariams. Nepriklausomiems Komiteto nariams atlygį iš pensijų anuitetų mokėjimo veiklai skirtų lėšų mokėtų pensijų anuitetų mokėtojas. Nepriklausomų Komiteto narių atlygis negalėtų viršyti vidutinio šalies darbo užmokesčio, taikomo apdraustųjų asmenų atitinkamų metų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti (2020 m. maksimalus mėnesinis nepriklausomiems Komiteto nariams mokamas atlygis būtų 1241,4 euro iki mokesčių. Šis dydis kasmet tvirtinamas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu). Nepriklausomi Komiteto nariai veiktų pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir nepriklausomo Komiteto nario sudarytą Komiteto nario veiklos (paslaugų) sutartį. Sutartyje nustatyta tvarka nepriklausomam Komiteto nariui pensijų anuitetų mokėtojas galėtų kompensuoti pagrįstas kelionės (transporto) išlaidas, patirtas vykdant nepriklausomo Komiteto nario veiklą.
Projektu siūloma, kad nepriklausomų Komiteto narių atranką pagal Vyriausybės patvirtintą tvarką vykdytų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Siūloma nustatyti, kad, skiriant nepriklausomus Komiteto narius, būtų vertinama ne tik dalykinė kompetencija, kvalifikacija ir patirtis, bet ir reputacija. Vertinant reputaciją, siūloma vadovautis tokiais pačiais kriterijais, kokie nustatyti Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų bei Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme asmenims, kurie pagal šiuos įstatymus privalo būti nepriekaištingos reputacijos. Nepriklausomų Komiteto narių (išskyrus VSDF valdybos direktorių) kandidatūros Vyriausybei būtų teikiamos ir asmuo skiriamas į Komitetą tik priežiūros institucijai įvertinus kandidato reputaciją ir gavus šios institucijos pritarimą. Kartu siūloma nustatyti, kad tokie pat projektu siūlomi nepriekaištingos reputacijos vertinimo kriterijai būtų taikomi ir pensijų anuitetų mokėtojo vyriausiajam aktuarui.
Kaip ir kitose valstybėse, turinčiose centralizuotą pensijų anuitetų mokėtoją, Komitetas, kaip kolegialus valdantysis Pensijų anuitetų fondo organas, veiktų savarankiškai ir nepriklausomai, jis priimtų strateginius sprendimus jam pavestose srityse ir užtikrintų teisingą pensijų anuitetų mokėjimą gavėjams bei tvarų Pensijų anuitetų fondo funkcionavimą. Komiteto priimtus sprendimus įgyvendintų ir pensijų anuitetus gavėjams mokėtų jau įsteigtas Valdybos administracijos padalinys, atsakingas už pensijų anuitetų mokėjimą. Komiteto sprendimai pensijų anuitetų mokėtojui būtų privalomi vykdyti.
Komitetas valdytų atskirai nuo Fondo biudžeto į apskaitą įtraukiamus ir tvarkomus Pensijų anuitetų fondo finansinius ir materialinius išteklius, nustatytų su šio anuitetų fondo valdymu ir pensijų anuitetų apskaičiavimu susijusias tvarkas ir metodikas (pvz., dėl pensijų anuitetų veiklos strateginių tikslų, priemonių, kontrolės procedūrų; septynerių metų veiklos plano; pensijų anuitetų apskaičiavimo metodikų pagal kiekvieną pensijų anuitetų rūšį; Pensijų anuitetų fondo turto investavimo strategijos ir politikos, pensijų anuitetų veiklos rizikos valdymo strategijos ir politikos, techninių atidėjinių skaičiavimo metodikos ir kt.), rengtų veiklos ir finansines ataskaitas; priimtų sprendimus perduoti trečiajam asmeniui tam tikras su anuitetų veikla susijusias funkcijas (pvz., perkant Pensijų anuitetų fondo lėšų investavimo paslaugas). Komiteto priimti norminiai aktai būtų skelbiami Teisės aktų registre.
Pirmąją Komiteto veiklos kadenciją siūloma nustatyti trumpesnes nepriklausomų Komiteto narių kadencijas: vienas iš jų būtų skiriamas dvejiems metams, vienas – trejiems, vienas – ketveriems ir vienas – penkeriems metams. Tai užtikrintų sklandžią tolesnę Komiteto narių rotaciją ir padėtų išvengti viso Komiteto sudėties pasikeitimo vienu metu. Kadangi pensijų anuitetų mokėtojas turėtų pradėti veikti 2020 m. liepos 1 d., jau nuo pirmųjų jo veiklos dienų dėl pensijų anuitetų mokėjimo gali kreiptis senatvės pensijos amžių sukakę dalyviai. Tačiau gali nutikti taip, kad pačioje pensijų anuitetų mokėtojo veiklos pradžioje dar nebus sudarytas ir pradėjęs veikti Komitetas, taigi nebus patvirtinta pensijų anuitetų apskaičiavimo metodika ir Komitetas nebus apsisprendęs dėl kitų svarbių aspektų, turinčių įtakos gavėjui mokėtino pensijų anuiteto dydžiui. Todėl būtina numatyti pereinamojo laikotarpio nuostatas ir aptarti pensijų anuitetų mokėjimą gavėjams šiuo laikotarpiu. Siekiant užtikrinti pensijų gavėjų teisę gauti pensijų anuitetą nuo kreipimosi dėl jo dienos, Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad iki būtų suformuotas ir pradėtų veikti Komitetas, laikinuosius su pensijų anuitetų kainodara ir jų mokėjimu susijusius sprendimus, kurie užtikrintų patikimą, apdairų ir pensijų anuitetų gavėjų interesus atitinkantį pensijų anuiteto fondo valdymą ir pensijų anuitetų mokėjimą gavėjams, priimtų pensijų anuitetų mokėtojo direktorius. Šie laikinieji sprendimai turėtų būti suderinti su Socialinės apsaugos ir darbo ir Finansų ministerijomis bei Lietuvos banku. Pensijų anuitetų mokėtojo direktoriui suteikta teisė priimti laikinuosius sprendimus leistų išvengti situacijų, kai, pvz., 2020 m. liepos 2 d. į pensijų anuitetų mokėtoją kreiptųsi asmuo dėl pensijų anuitetų mokėjimo, tačiau pensijų anuitetų mokėtojas negalėtų patenkinti pareiškėjo prašymo dėl to, kad, nesant Komiteto, nebūtų patvirtintos visos prielaidos, tvarkos ir metodikos, būtinos pensijų anuitetui apskaičiuoti. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad laikinaisiais pensijų anuitetų mokėtojo direktoriaus sprendimais galėtų būti vadovaujamasi ne ilgiau kaip 2 mėnesius nuo tos dienos, kai bus patvirtinta Komiteto sudėtis (nebent Komitetas juos atšauktų anksčiau arba patvirtintų laikinuosius anuitetų mokėtojo sprendimus – tokiu atveju laikinieji sprendimai taptų Komiteto sprendimais).
Paskirtajam Komitetui pradėjus veikti ir priėmus Įstatymo projekto 7 straipsnyje teikiamame naujame 352 straipsnyje nurodytus sprendimus, pensijų anuitetų mokėtojas būtų įpareigotas peržiūrėti iki Komiteto veiklos pradžios pagal laikinuosius direktoriaus įsakymus priimtus sprendimus dėl pensijų anuitetų mokėjimo. Jei peržiūrėjus šiuos sprendimus paaiškėtų, kad pagal Komiteto patvirtintus dokumentus pensijų anuitetų dydžiai nustatomi pensijų anuitetų gavėjams palankesnėmis sąlygomis negu pagal laikinuosius direktoriaus sprendimus, per laikinųjų pensijų anuitetų mokėtojo direktoriaus sprendimų galiojimo laikotarpį pensijų anuitetų gavėjų atžvilgiu priimti sprendimai dėl pensijų anuitetų mokėjimo būtų peržiūrėti ir pensijų anuitetų gavėjams išmokamas nuo pensijų anuitetų mokėtojo sprendime dėl pensijų anuitetų mokėjimo nurodytos dienos susidaręs pensijų anuitetų dydžių skirtumas. Jei pensijų anuitetų gavėjams būtų palankiau gauti pagal laikinuosius direktoriaus sprendimus nustatytų dydžių pensijų anuitetus, priimti sprendimai nebūtų peržiūrimi, t. y. žmogus ir toliau gautų didesnį pensijų anuitetą. Toks pereinamojo laikotarpio reguliavimas yra būtinas siekiant užtikrinti asmenų lygiateisiškumą ir išvengti praktikoje galinčių susiklostyti situacijų, kai, pavyzdžiui, 65 metus sukakusiam pareiškėjui, kuris sukaupė 10 000 eurų ir dėl pensijų anuiteto kreipėsi 2020 m. rugpjūčio 28 d., būtų nustatytas kitokio dydžio tos pačios rūšies pensijų anuitetas negu tokio pat amžiaus pareiškėjui, sukaupusiam tokią pat sumą, kuris dėl pensijų anuiteto mokėjimo kreipėsi vos dviem mėnesiais vėliau, bet jau pradėjus veikti Komitetui.
Pensijų anuitetų mokėtojo veiklos ir finansinį auditą atliktų Valstybės kontrolė. Pensijų anuitetų mokėtojo veiklos ir finansinės ataskaitos kartu su Valstybės kontrolės atskaita būtų skelbiamos viešai.
Pensijų anuitetų fondo turtas negalėtų būti skolinamas, įkeičiamas, išskyrus likvidumo valdymo tikslais iki trijų mėnesių, juo negalima būtų garantuoti, laiduoti ar kitaip užtikrinti kitų Fondo įsipareigojimų vykdymo. Visas turtas būtų investuojamas pagal Komiteto patvirtintą investavimo strategiją ir politiką taip, kad būtų užtikrintas viso investicijų portfelio saugumas, kokybė, likvidumas ir pelningumas. Pensijų anuitetų fondo turtas turėtų būti diversifikuotas. Išimtį dėl galimybės įkeisti Pensijų anuitetų fondo turtą iki 3 mėnesių likvidumo valdymo tikslais siūloma numatyti tam, kad būtų sudaryta galimybė Pensijų anuitetų fondui efektyviai valdyti likvidumą. Pensijų anuitetų fondas, kurio ne visos išmokos bus prognozuojamos, turėtų turėti galimybę trumpam pasiskolinti pinigų, mainais iš savo portfelio įkeisdamas bankui tinkamus vertybinius popierius. Tokio sandorio pavyzdys galėtų būti situacija, kai pensijų anuitetų mokėtojas gauna anuiteto gavėjo, kuris buvo pasirinkęs standartinį pensijų anuitetą su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu iki 80 metų, paveldėtojų reikalavimą išmokėti likusias lėšas, o sąskaitoje tiek grynųjų pinigų tuo metu nėra. Tačiau Pensijų anuitetų fondo portfelyje yra obligacijų, kurios išperkamos po poros mėnesių, todėl efektyviau būtų ne ką nors parduoti (ir vėliau vėl iš naujo pirkti) rinkoje, mokant tarpininkavimo mokesčius, o sudaryti atpirkimo sandorį, gauti pinigų ir sumokėti reikalaujamą išmoką. Išpirkus minėtas obligacijas, už gautus pinigus atpirkimo sandoris užbaigiamas, vertybiniai popieriai grįžta į Pensijų anuitetų fondo portfelį. Tai visame pasaulyje paplitusi likvidumo valdymo praktika.
Pensijų anuitetų mokėtojas privalėtų sudaryti pakankamus techninius atidėjinius, kad būtų užtikrintas įsipareigojimų pagal priimtus sprendimus vykdymas, ir užtikrinti, kad techniniams atidėjiniams padengti reikalingas turtas nebūtų mažesnis negu techninių atidėjinių suma. Pensijų anuitetų mokėtojas privalėtų turėti vyriausiąjį aktuarą, kurio kandidatūrai turėtų pritarti Komitetas. Vyriausiasis aktuaras būtų atsakingas už techninių atidėjinių kainodarą, jos apskaičiavimo teisingumą ir pagrįstumą.
Jei susiklostytų situacija, kai techniniams atidėjiniams dengti reikalingas turtas taptų mažesnis negu 100 procentų suformuotos techninių atidėjinių sumos, pensijų anuitetų mokėtojas privalėtų nedelsdamas, ne vėliau kaip per vieną mėnesį, parengti finansinės padėties ištaisymo planą. Jei pagal šį planą (jis turės būti suderintas su priežiūros institucija) numatoma padėtį ištaisyti, pensijų anuitetų mokėtojas privalo įgyvendinti plane numatytas priemones ir apie pažangą kas ketvirtį informuoti priežiūros instituciją. Informacija apie planą ir apie tai, kaip jis vykdomas, turės būti teikiama ir Socialinės apsaugos ir darbo ir Finansų ministerijoms. Jei plane padėties ištaisyti nenumatoma, pensijų anuitetų mokėtojas privalo nedelsdamas Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijoms pateikti padėties ištaisymo planą, kuriame nurodytas lėšų techniniams atidėjiniams padengti poreikis, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kreipiasi į Vyriausybę dėl lėšų skyrimo. Lėšos susidariusiam trūkumui dengti turėtų būti numatytos artimiausių biudžetinių metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme.
Įstatymo projektu pensijų anuitetų mokėtojo valdymo modelis siūlomas, siekiant užtikrinti profesionalų, nepriklausomą, skaidrų ir pensijų anuitetų gavėjų interesus atspindintį Pensijų anuitetų fondo valdymą ir pensijų anuitetų mokėjimą gavėjams. Be to, toks siūlymas, kai svarbiausius su pensijų anuitetų mokėjimu ir Pensijų anuitetų fondo valdymu susijusius sprendimus priima kolegialus valdymo organas, sudarytas iš nepriklausomų kelių skirtingų sričių specialistų, grindžiamas gerąja EBPO valstybių praktika.
Įstatymo projekte siūloma aiškiai apibrėžti pensijų anuitetų mokėtojo veiklos tikslą (jo misiją) – užtikrinti pensijų anuitetų mokėjimą jų gavėjams iki gyvos galvos, siekiant didžiausios naudos pensijų anuitetų gavėjams ir Pensijų anuitetų fondo lėšas valdant skaidriai bei finansiškai tvariai. Esant aiškiai apibrėžtam veiklos tikslui, visi Komiteto sprendimai turės būti priimami taip, kad šis tikslas būtų įgyvendintas. Tai padės išvengti situacijų, kai Komitetui priimant sprendimus galėtų kilti skirtingų interpretacijų dėl tam tikrų nuostatų ar prioritetų (pvz., ar turėtų būti nustatytas didesnis pensijų anuitetas pačiam jo gavėjui, ar daugiau lėšų turėtų likti paveldėtojams).
Įstatymas nustato, kad pensijų anuiteto gavėjas gali pasirinkti gauti vienos iš dviejų nustatytų rūšių pensijų anuitetą – standartinį pensijų anuitetą (be paveldėjimo) arba atidėtąjį pensijų anuitetą, kai didžioji dalis pensijų fonde sukauptų lėšų lieka pensijų fonde, iki asmuo sukaks 85 metus, ir yra paveldimos, o kita, mažesnioji, dalis pervedama pensijų anuitetų mokėtojui ir šis pensijų anuitetą pradeda mokėti tik tada, kai asmuo sukanka 85 metų amžių. Tačiau atidėtojo anuiteto atveju didžiąją dalį lėšų išmokant periodinėmis išmokomis iš pensijų fondo išmokama suma kas mėnesį svyruos, nes pačios periodinės išmokos dydis nustatomas ne absoliučia suma eurais, o tam tikru pensijų fondo vienetų skaičiumi, mokėtinu asmeniui kiekvieną mėnesį. Todėl vieną mėnesį, pensijų fondo vieneto vertei kylant, gavėjui bus išmokama didesnė pinigų suma, o kitą mėnesį, pensijų fondo vieneto vertei krentant, – mažesnė suma. Įvertinant faktą, kad pagyvenusiems asmenims paveldėjimo aspektas neretai bus svarbus, bet kas mėnesį kintamas periodinės išmokos dydis ne visada bus priimtinas, o šiuo metu gyvybės draudimo bendrovės siūlo galimybę įsigyti pensijų anuitetą su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu, projektu siūloma sudaryti galimybę pensijų anuitetų mokėtojui gavėjams siūlyti standartinį pensijų anuitetą su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu. Tokiu atveju asmeniui, kol jis gyvens, bus mokamas standartinis pensijų anuitetas (kiekvieną mėnesį jis bus vienodo dydžio). Jei pensijų anuiteto gavėjas mirtų nepasibaigus garantuojamam mokėjimo laikotarpiui (pvz., 20 metų), tarkime, po 5 metų, neišmokėta pensijų anuitetų suma už likusį laikotarpį iki garantuojamo mokėjimo laikotarpio pabaigos (t. y. po 15 metų) būtų išmokėta paveldėtojams. Tokia standartinio pensijų anuitetų atmaina leistų suderinti du pensijų anuiteto gavėjams svarbius aspektus – kas mėnesį nekintantį pensijų anuiteto dydį ir galimybę rinktis pensijų anuitetą su paveldėjimo elementais.
Pensijų anuitetą įsigyti pageidaujantis asmuo turėtų sudaryti pensijų išmokos sutartį su pensijų kaupimo bendrove ir pateikti pensijų anuitetų mokėtojui prašymą dėl pensijų anuiteto mokėjimo. Šį prašymą jis galėtų pateikti arba pensijų anuitetų mokėtojui tiesiogiai, arba per pensijų kaupimo bendrovę. Pensijų anuitetų mokėtojas pensijų anuitetą jam skirtų priimdamas sprendimą dėl pensijų anuiteto mokėjimo. Pensijų anuiteto gavėjas turėtų 10 darbo dienų nuo sprendimo išsiuntimo dienos laikotarpį, per kurį galėtų apsigalvoti ir pensijų anuiteto sutarties atsisakyti. Šiuo atveju neįsigaliotų ir su pensijų kaupimo bendrove sudaryta pensijų išmokos sutartis ir asmuo liktų pensijų kaupimo dalyvis tol, kol pateiktų prašymą mokėti pensijų anuitetą ir būtų priimtas sprendimas dėl pensijų anuiteto mokėjimo. Siūlymas apsigalvojimo laikotarpį skaičiuoti nuo sprendimo išsiuntimo dienos (o ne nuo dienos, kurią dalyvis sužinojo ar turėjo sužinti apie priimtą sprendimą) grindžiamas tuo, kad dėl pensijų anuiteto besikreipiantys asmenys tikisi kuo greičiau pradėti gauti jiems priklausantį pensijų anuitetą, ypač tada, kai dėl jo mokėjimo besikreipiantis asmuo yra nedirbantis ir socialinio draudimo pensija bei pensijų anuitetas bus vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Todėl ilgesnis apsigalvojimo terminas daugeliu atvejų reikštų ilgesnį laikotarpį, kuriuo asmenys negautų jiems priklausančio pensijų anuiteto.
Atkreiptinas dėmesys, kad, paprastinant pensijų anuiteto įsigijimo procedūras, siūloma nustatyti, jog pensijų išmokos sutartis laikoma pasirašyta, kai yra dalyvio parašas dalyvio prašyme sudaryti pensijų išmokos sutartį ir pensijų kaupimo bendrovės atstovo parašas (parašo faksimilė) išmokos sutartyje. Tai padėtų dalyviui išvengti būtinybės kelis kartus kreiptis į institucijas tuo pačiu klausimu, juolab kad pensijų kaupimo bendrovės neretai regionuose neturi klientų aptarnavimo padalinių. Pavyzdžiui, kad galėtų sudaryti pensijų išmokos sutartį, pensijų kaupimo bendrovė turi žinoti prašymo dienos dalyvio vardu sukaupto pensijų turto vertę. Ji paskelbiama tik kitą dieną po prašymo pateikimo dienos. Todėl tam, kad abiejų šalių parašai būtų viename dokumente, asmeniui reikėtų kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę pakartotinai kitą dieną. Be to, analogiška situacija susiklostytų ir tais atvejais, kai asmuo kreiptųsi į pensijų anuitetų mokėtoją dėl pensijų anuiteto. Pateikęs jam prašymą, jis turėtų papildomai kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę ir pateikti prašymą sudaryti pensijų išmokos sutartį, o kitą dieną, paaiškėjus prašymo pateikimo dienos pensijų fondo vieneto vertei, turėtų papildomai atvykti pasirašyti sutarties, juo labiau kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog rašytinės formos sandoriai gali būti sudaromi tiek vienu, tiek keliais dokumentais. Aptariant rašytinės formos sandorių sudarymo praktiką, galima pasitelkti pavyzdžių iš draudimo srities. Nors galiojančiame teisiniame reguliavime identiškų teisės normų nėra, vis dėlto šiame kontekste paminėtinas CK 6.990 straipsnis, kuriama kalbama, kad „draudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį“. Taip pat aktuali ir CK 6.991 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, kad polise privalo būti tik draudiko parašas (draudėjo parašo buvimo nereikalaujama). Panašus reguliavimas nustatytas ir Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, kur draudimo liudijimas apibrėžiamas kaip draudiko išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinamas sutarties sudarymas. Praktika rodo, kad vertinant draudimo sandorių sudarymą yra pateikiamas prašymas (dabar modernesnis būdas – tiesiog sumokėti įmoką ar kitaip elektroniniu būdu patvirtinti savo valią sudaryti draudimo sutartį), o po to draudikas išsiunčia draudėjui polisą, kuriame būna tik draudiko parašas (faksimilė) ir įrašas, jog „ <...> sumokėdamas įmoką ir (ar) pasirašydamas patvirtinu, kad <...>“.
Įstatymo projektu taip pat siūloma atsisakyti nuostatos, kad pensijų anuitetas visais atvejais pervedamas tik į gavėjo sąskaitą kredito ar mokėjimo įstaigoje. Kadangi ir socialinio draudimo pensijas, ir pensijų anuitetus mokės tas pats subjektas, siūloma nustatyti, kad pensijų anuitetas gavėjui galėtų būtų mokamas tokiu pat būdu kaip ir socialinio draudimo pensija, t. y. pensijų anuiteto gavėjas pats galėtų apsispręsti dėl jam priimtiniausio pensijų anuiteto gavimo būdo. Tai padės išvengti situacijų, kai, pvz., socialinio draudimo pensija garbaus amžiaus gavėjams būtų pristatoma į namus, o norėdamas gauti pensijų anuitetą gavėjas turėtų vykti iki bankomato. Pensijų anuitetai gavėjams į jų sąskaitą kredito ar mokėjimo įstaigoje būtų pervedami nemokamai. Kadangi socialinio draudimo ir šalpos pensijų mokėjimas kitokiais būdais negu pavedimu į gavėjo asmeninę sąskaitą susijęs su papildomomis Valdybos išlaidomis, tokias pat papildomas išlaidas, mokėdamas pensijų anuitetus kitokiais būdais negu pavedimu į gavėjo asmeninę sąskaitą, patirtų ir pensijų anuitetų mokėtojas. Atsižvelgiant į tai, siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai pensijų anuiteto gavėjas pageidautų jam priklausančią išmoką gauti, pvz., į namus, su pensijų anuitetų mokėjimu susijusias išlaidas padengtų pats pensijų anuiteto gavėjas. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d., 2009 m. balandžio 8 d., 2009 m. rugpjūčio 26 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šių nuostatų 68 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos)“ yra konstatavęs, jog <...> Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punktas (2009 m. balandžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 42-1620) tiek, kiek jame nustačius, kad „ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Įvertinus šią konstitucinę doktriną, siūloma ir pensijų anuitetų gavėjams nustatyti galimybę gauti pensijų anuitetą ne vien į gavėjo asmeninę sąskaitą banke, bet ir kitokiais gavėjui priimtinais būdais.
Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad pensijų anuitetų mokėtojo veikla būtų finansuojama iš pensijų anuitetams administruoti skirtų lėšų (administravimo sąnaudoms dengti skiriant ne daugiau kaip 3 procentus pensijų anuitetų mokėtojui pervedamos dalyvio vardu sukauptos sumos), o prireikus pensijų anuitetų mokėtojas trūkstamas lėšas galėtų skolintis iš Finansų ministerijos. Preliminariais Valdybos vertinimais, pensijų anuitetų mokėtojo veiklai vykdyti (įskaitant ir Komiteto veiklos kaštus) kelerius pirmuosius jo veiklos metus reikėtų apie 500 tūkst. eurų per metus. Dengiant šias sąnaudas skolintomis lėšomis, būtų išvengta ydingos situacijos, kai pensijų anuitetų mokėtojo steigiamuosius ir veiklos pradžios kaštus turėtų padengti arba pirmieji pensijų anuitetų gavėjai, arba visi mokesčių mokėtojai. Paskirstant paskolos grąžinimą per ilgesnį laiką, įsteigimo išlaidas solidariai pasidalytų kelios pensijų anuitetų gavėjų kartos.
Įstatymo projektu taip siūloma tikslinti įmokų pervedimo į pensijų fondus atnaujinimo terminą. Šiuo metu įstatymas nustato, kad tais atvejais, kai įmokų į pensijų fondą pervedimą sustabdęs asmuo norėtų jį atnaujinti, įmokų pervedimas būtų atnaujinamas nuo trečio mėnesio, skaičiuojant nuo prašymo atnaujinti pensijų įmokų mokėjimą įregistravimo, pirmosios dienos. Tačiau pažymėtina, kad pensijų įmokų mokėjimas, 2013 m. įmokų pervedimą susistabdžiusiems dalyviams pateikus prašymą jį atnaujinti, būdavo atnaujinamas nuo kito mėnesio, skaičiuojant nuo prašymo įregistravimo, pirmosios dienos. Įvertinant faktą, kad nėra jokios priežasties įmokas pageidaujančio mokėti dalyvio prašymo vykdymą atidėti ilgesniam laikui, siūloma grįžti prie terminų, galiojusių iki 2019 m. sausio 1 d., t. y. prašymą atnaujinti įmokų į pensijų fondą pateikusiam asmeniui jas pradėti skaičiuoti nuo kito mėnesio, skaičiuojant nuo prašymo įregistravimo, pirmosios dienos.
Įstatymo projektu siūloma atsisakyti imperatyvios nuostatos, kad pensijų anuitetas gavėjams mokamas vienodo dydžio, nes toks pernelyg griežtas reguliavimas užkirstų kelią ateityje pensijų anuitetų mokėtojui tobulinti siūlomų pensijų anuitetus, pavyzdžiui, pasiūlyti palaipsniui didėjantį pensijų anuitetą. Kartu įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad pensijų anuitetas negali būti mažėjantis.
Įstatymo projektu taip siūloma tikslinti įstatymo nuostatą dėl sukaupto pensijų turto dydžio, lemiančio pensijų išmokos rūšį, indeksavimo, atsisakant pavedimo Vyriausybės įgaliotai institucijai tvirtinti šio dydžio indeksavimo tvarką. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad dydžiai kas 5 metus indeksuojami atsižvelgiant į vidutinės metinės infliacijos, apskaičiuotos pagal suderintą vartotojų kainų indeksą, suminį 5 metų rodiklį. Naujus dydžius, pradedant 2025 metais taikomais dydžiais, ne vėliau kaip iki metų, einančių prieš taikymo metus, lapkričio 30 d. savo interneto svetainėse skelbtų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir priežiūros institucija. Tokia tvarka siūloma įvertinant faktą, kad vidutinės metinės infliacijos, apskaičiuotos pagal suderintą vartotojų kainų indeksą, dydžiai yra viešai skelbiami duomenys, kurių papildomai tvirtinti teisės aktu nereikia. Be to, siūloma didinti sukaupto turto, kuris asmeniui būtų išmokamas kaip vienkartinė išmoka, ribą – siūloma nustatyti, kad vienkartinę išmoką asmuo gali gauti, jei yra sukaupęs 5 000 eurų arba mažiau. Tai leis išvengti, viena vertus, asmenų nepasitenkinimo, kad kas mėnesį jam yra mokamos itin mažos periodinės išmokos (Lietuvos banko duomenimis, 3 000 eurų sukaupusio asmens pirmoji periodinė išmoka būtų 12,5 euro), antra vertus, tokias mažas periodines išmokas būtų brangu administruoti pensijų kaupimo bendrovėms.
Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 3, 4, 8, 10, 12, 18, 22, 23, 26, 28, 38 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu siūloma sudaryti galimybę pensijų kaupimo dalyviams, kurie iki 2018 m. gruodžio 31 d. kaupė tik socialinio draudimo įmokos dalį arba tapo dalyviais 2019 metais ir patys nepasiriko iškart mokėti 3 proc. dydžio įmokos, kuriems pagal įstatymo nuostatas pensijų įmoka padidėja palaipsniui per 5 metus (nuo 1,8 proc. dalyvio draudžiamųjų pajamų iki 3 proc. dalyvio draudžiamųjų pajamų), prašymą mokėti didesnę pensijų įmoką pateikti bet kuriuo metu, atsisakant apribojimo jį pateikti iki 2019 m. liepos 31 d.
Projektu taip pat siūloma patikslinti Pensijų kaupimo įstatymo 12 straipsnio 7 dalį – tobulinti Valdybos sąnaudų, surenkant pensijų įmokas ir jas pervedant, kompensacijos dydžio nustatymo tvarką. Kadangi valstybės biudžeto įmokų surinkimas susijęs su mažesnėmis sąnaudomis negu asmens lėšomis mokamų įmokų surinkimas, siūloma nustatyti, kad už dalyvio lėšomis ir valstybės biudžeto lėšomis mokamų pensijų įmokų surinkimą ir pervedimą gali būti nustatyti skirtingi veiklos sąnaudų kompensacijų dydžiai.
Pensijų kaupimo įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje yra numatyta galimybė netaikyti diversifikavimo reikalavimų naujai įsteigto tikslinės grupės pensijų fondo finansinių priemonių portfeliui, tačiau įstatymas nenumato tokios galimybės planuojamam likviduoti tikslinės grupės pensijų fondui, kurio likvidavimo procese bus susiduriama su investicijų diversifikavimo reikalavimų, investavimo strategijos ir kitų investavimo apribojimų laikymosi iššūkiais. Atsižvelgiant į tai, siūlytina papildyti keičiamo įstatymo 18 straipsnį, numatant, kad tada, kai iki planuojamo tikslinės grupės pensijų fondo likvidavimo yra likę mažiau nei 1 metai arba fondo turtas yra mažesnis negu 4 000 000 eurų, šio tikslinės grupės pensijų fondo finansiniam portfeliui turto diversifikavimo reikalavimai netaikomi.
Kartu projektu siūloma patikslinti reikalavimus pensijų kaupimo veiklos reklamai, nustatant, kad naudojama informacija privalo būti teisinga, neklaidinanti, aiški ir susijusi tik su pensijų kaupimo veikla.
Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo Nr. I-678 42 ir 47 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu siūloma suderinti šio įstatymo nuostatas su Įstatymo projekto nuostatomis, nustatant Lietuvos bankui pareigą vykdyti pensijų anuitetų mokėtojo priežiūros institucijos funkcijas.
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 27 ir 32 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 391 straipsniu įstatymo projektu siūloma papildyti šio įstatymo nuostatas dėl socialinio draudimo sistemos dalyvių ir jų vykdomų funkcijų, įtraukiant į šių dalyvių sąrašą ir Komitetą bei apibrėžiant jo funkcijas.
Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymo Nr. XI-473 pakeitimo įstatymo projektu siūloma atsisakyti galimybės ES institucijų darbuotojams dalį lėšų už ES institucijų pensijų sistemoje įgytas pensines teises pervesti į Fondo biudžetą, o kitą dalį – į pensijų fondą, veikiantį pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą. Toks siūlymas grindžiamas tuo, kad nuo 2019 m. sausio 1 d., pasikeitus pensijų kaupimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, kitaip negu iki šios datos, į pensijų fondą nebepervedama socialinio draudimo įmokos dalis.
Atsisakius socialinio draudimo įmokos dalies pervedimo į pensijų fondus, Lietuvoje pasirinkimo nebeliko (visos socialinio draudimo įmokos lieka Fondo biudžete), todėl tokio pensinių teisių perkėlimo būdo (kai dalis sukauptų teisių perkeliama į Fondo biudžetą, dalis – į pensijų fondą) siūloma atsisakyti ir tiems asmenims, kurie persikelia pensines teises. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pageidavimą perkelti į ES institucijų pensijų sistemą Lietuvoje įgytas pensines teises gali išreikšti asmenys, kurie 2004–2017 m. buvo pasirinkę dalį socialinio draudimo įmokų pervesti į pasirinktą pensijų fondą, veikiantį pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą, arba dalį lėšų už 2004–2017 m. (kai galiojęs teisinis reguliavimas numatė galimybę dalį lėšų iš socialinio draudimo sistemos pervesti į sąskaitą pensijų fonde) ES institucijų pensijų sistemoje įgytas pensines teises perkelti į pensijų fondą, veikiantį pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą, siūloma šiems asmenims situacijos nepabloginti ir nustatyti, kad už praėjusiuosius laikotarpius pensinės teisės iš vienos sistemos į kitą būtų perkeliamos anksčiau galiojusia tvarka. Pažymėtina, kad siūlomi Perkėlimo įstatymo pakeitimai niekaip neapriboja Reglamento nustatytos galimybės visas lėšas už ES institucijų pensijų sistemoje įgytas pensines teises perkelti į Reglamento reikalavimus atitinkantį pensijų fondą ar gyvybės draudimo bendrovę arba į Fondo biudžetą. Atkreiptinas dėmesys, kad net nenustačius galimybės perkelti pensijų fonde, veikiančiame pagal Pensijų kaupimo įstatymą, sukauptų lėšų į ES institucijų pensijų sistemą, visos asmens šiame fonde jau įgytos teisės išsaugomos – šie asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių, įgis teisę gauti pensijų išmokas pagal Pensijų kaupimo įstatymą (o jiems mirus pensijų fondo sąskaitoje esančios lėšos bus paveldimos).
Be to, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje Wojciechowski, C-408/14, ECLI:EU:C:2015:591 35–41 punktus) ir lojalaus bendradarbiavimo principą, Perkėlimo įstatyme siūloma nustatyti, kad visais atvejais ES institucijose dirbantiems (dirbusiems) asmenims Lietuvos Respublikoje įgytos pensinės teisės būtų išsaugotos, t. y. šiems asmenims, vertinant jų teisę gauti senatvės ar neįgalumo pensiją, stažai būtų sumuojami.
Kadangi Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymo Nr. XI-473 pakeitimo įstatymo projekte keičiama daugiau negu pusė straipsnių, įstatymas dėstomas nauja redakcija.
Aptartuose įstatymų projektuose siūloma įsigaliojimo datą – 2020 m. liepos 1 d., nes reikės parengti ir patvirtinti priimtus įstatymus įgyvendinančius teisės aktus, nurodytus aiškinamojo rašto 11 punkte.
Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo Nr. VIII-1212 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu atliekamas techninio pobūdžio pakeitimas – atsisakoma nuorodos į nebegaliojantį Pensijų sistemos reformos įstatymą ir vietoj jo nurodomas Įstatymas, kuriame dėstomos su pensijų kaupimu susijusios nuostatos. Šio įstatymo įsigaliojimo data nenurodoma, nes siūlomas pakeitimas, kaip minėta, techninio pobūdžio.
5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta
Neigiamų pasekmių, priėmus Įstatymo projektą, nenumatoma.
6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai
Priimtas Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai.
7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai
Verslui ir jo plėtrai įstatymo įgyvendinimas įtakos neturės. Teisinio reguliavimo poveikio konkurencijai vertinimas neatliekamas, nes Įstatymo projektu nesiūlomas joks naujas (ir nekeičiamas esamas) teisinis reguliavimas, kuris būtų susijęs su verslo subjektais ir galėtų daryti poveikį konkurencijai. Centralizuotas pensijų anuitetų mokėtojas įteisintas 2018 m. birželio 28 d. priimtame Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. XIII-1360. Teikiamu Įstatymo projektu siūloma tik tikslinti vieno centralizuoto anuitetų mokėtojo veiklos teisinį reguliavimą, bet siūlomas reguliavimas nedarys poveikio kitų ūkio subjektų veiklai.
8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios
Įstatymo projekto lydimieji teisės aktai teikiami kartu su Įstatymo projektu: Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 3, 4, 8, 10, 12, 18, 22, 23, 26, 28, 38 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo Nr. I-678 42 ir 47 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 27 ir 32 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 391 straipsniu įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymo Nr. XI-473 pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo Nr. VIII-1212 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kuriais siūlomi pakeitimai ir juos inicijuoti paskatinusios priežastys aptarti aiškinamojo rašto 3 ir 4 punktuose.
9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka
Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Naujų sąvokų Įstatymo ir jo lydimuosiuose teisės aktų projektuose nepateikiama. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 3, 4, 8, 10, 12, 18, 22, 23, 26, 28, 38 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto 1 straipsnyje atliekamas techninis pensijų anuiteto sąvokos pakeitimas – žodis „anuitetas“ pakeičiamas žodžiu „anuitetai“.
10. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus
Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus.
11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti
Priėmus Įstatymo projektą ir jo lydimuosius teisės aktus, turės būti:
1) pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d nutarimas Nr. 1762 „Dėl Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1037 „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo dalyvių, pensijų kaupimo ir pensijų išmokų sutarčių registro nuostatų patvirtinimo“;
2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė turės patvirtinti Komiteto narių atrankos tvarką;
3) Komitetas turės patvirtinti Įstatymo projekto 7 straipsnyje išdėstyto Pensijų kaupimo įstatymo 352 straipsnyje nurodytus teisės aktus;
4) Lietuvos bankas turės patvirtinti atidėjinių apskaičiavimo tvarką ir pensijų išmokos sutarties sudarymo ir informacijos apie pensijų išmokas pateikimo dalyviui tvarką bei Įstatymo projekto 7 straipsnyje išdėstyto Pensijų kaupimo įstatymo 3510 straipsnyje nurodytą tvarką.
12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)
Preliminariais Valdybos skaičiavimais, pensijų anuitetų mokėtojo funkcijoms vykdyti per metus reikės apie 0,5 mln. eurų, iš jų 362 tūkst. eurų – Komiteto narių ir Pensijų anuitetų skyriaus bei kitų Valdybos padalinių specialistų (pensijų anuitetų veiklą užtikrinančių apskaitos srities specialisto, teisės srities specialisto, informacinių technologijų srities specialisto, dokumentų valdymo srities specialisto, registro srities specialisto, klientų aptarnavimo srities specialisto) darbo užmokesčiui, apie 100 tūkst. eurų – kitoms pensijų anuitetų veiklos sąnaudoms dengti (įskaitant informacinių sistemų sąnaudas). Jei šios išlaidos bus dengiamos skolintomis lėšomis (kaip siūloma Įstatymo projekte), valstybės ir (ar) Fondo biudžetai papildomų išlaidų nepatirs.
13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados
Įstatymo ir jo lydimieji teisės aktų projektai parengti bendradarbiaujant su EBPO privačių pensijų ir draudimo ekspertais ir Lietuvos banko, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistais, Lietuvos aktuarų draugija, akademinės visuomenės atstovais.
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis
Nėra.
15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Nėra.