LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO NR. VIII‑1591 11, 17, 18, 19, 23 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2023-02-08 Nr. XIVP-2416
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
1. Projekto 1 straipsniu siūlomo keičiamo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 11 straipsnio 8 dalies pakeitimo siūlytume atsisakyti, kaip perteklinio ir klaidinančio. Galiojančio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnyje yra išdėstytos bendrosios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nuostatos. Šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyti atvejai, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, įskaitant ir atvejus, kai antrinė teisinė pagalba teikiama nepilnamečiui vaikui, nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, o 13 straipsnyje – tokiais atvejais pateikiami asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai. Taigi, jeigu 11 straipsnio 8 dalyje būtų nurodytas tik vienas iš 12 straipsnyje nurodytų atvejų, taptų neaiškus 11 ir 12 straipsnių nuostatų tarpusavio santykis kitais 12 straipsnyje nurodytais atvejais.
2. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje siūlomas keičiamo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies teisinis reguliavimas neaiškus, nes vienu sakiniu siūloma sureguliuoti tris skirtingus santykius – advokato sutikimo pateikimą, advokato ir pareiškėjo susitarimą ir sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos konkrečioje byloje sudarymą. Siūlytume šį sakinį išskaidyti į kelis sakinius. Pagal siūlomą reguliavimą, pareiškėjo ir advokato susitarimas dėl pareiškėjo mokamo advokatui papildomo užmokesčio už teisinės pagalbos teikimą įforminamas advokato sutikime dėl atstovavimo konkrečioje byloje. Manytume, kad advokato sutikimas, kaip vienašalis pareiškimas, kuriame išreiškiama advokato valia (įsipareigojimas) sudaryti sutartį su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – tarnyba), nėra tinkamas dokumentas pareiškėjo ir advokato susitarimui įforminti. Siūlytume nustatyti, kad advokatas kartu su sutikimu dėl atstovavimo konkrečioje byloje gali pateikti tarnybai susitarimą su pareiškėju, kuriuo šis įsipareigoja mokėti papildomą užmokestį advokatui už teisinės pagalbos teikimą byloje, kurioje advokatas teiks antrinę teisinę pagalbą nepilnamečiui vaikui, nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Taip pat manytume, kad ir šiuo atveju tarnyba turėtų sudaryti antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį tik su advokatu, o ne trišalę, kaip siūloma projekte. Pareiškėjas susitarime su advokatu įsipareigoja mokėti advokatui už teisinės pagalbos teikimą konkrečioje byloje, bet ne už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, o tarnyba niekaip nėra susijusi su pareiškėjo pagal susitarimą su advokatu prisiimtų įsipareigojimų vykdymu.
Jeigu šiai pastabai nebūtų pritarta, išbrauktinas žodis „trišalė“, nes pagal Civilinio kodekso 1.63 straipsnio 7 dalį, daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia, t. y. daugiašalio sandorio šalių valia nukreipta į vieną bendrą tikslą, pvz. tokia yra jungtinės veiklos sutartis.[1] Taip pat pastebėtina, kad iš projekto nėra aišku, kokia forma „susitarimas“ tarp advokato ir pareiškėjo dėl „papildomo, pareiškėjo mokėtino užmokesčio už teisines paslaugas“ turėtų būti sudaromas ir įtraukiamas į advokato sutikimą – kaip sudėtinė sutikimo dalis, sudėtinė prašymo dalis ar kaip atskiras rašytinis susitarimas. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad „pareiškėjo prašyme turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas savo lėšomis apmokėti advokato sutikime nurodytą užmokestį už teisines paslaugas“ (pabraukta mūsų). Tuo tarpu projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo 17 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad įsipareigojimas dėl pareiškėjo papildomai mokamo užmokesčio advokatui įforminamas „susitarimu, kuris turi būti išreikštas sutikime, nurodant pareiškėjo advokatui mokamą užmokestį“ (pabraukta mūsų). Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos atitinkamai derintinos tarpusavyje.
3. Pagal projekto 2 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą, advokatams, kurie antrinę teisinę pagalbą teikia prireikus, „už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamas Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestis yra dvigubinamas, kai antrinė teisinė pagalba byloje teikiama nepilnamečiui vaikui, nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui“. Projekto nuostata svarstytina šiais aspektais.
Pirma, atkreipiame dėmesį, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš projekto turinio nėra aišku, kokiais argumentais remiantis siūloma, kad advokatams, kurie prireikus teikia valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tuo atveju kai antrinė teisinė pagalba byloje teikiama nepilnamečiui vaikui, nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, būtų mokamas dvigubas Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestis. Pažymėtina, kad ir kiti advokatai gali specializuotis teikti teisinę pagalbą atitinkamų kategorijų bylose, turėti ilgametę darbo patirtį ginant ar atstovaujant asmenis, įskaitant nepilnamečius, sudėtingose bylose, būti kėlę savo kvalifikaciją įvairiuose mokymuose ir pan. Atsižvelgiant į tai, kyla abejonių, ar advokatams, kurie specializuotųsi teisinės pagalbos teikimu vienos kategorijos bylose, t. y. bylose, kuriose teisinė pagalba teikiama nepilnamečiui vaikui, nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, pagrįstai turėtų būti mokamas ne mažesnis kaip dvigubo dydžio užmokestis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar analizuojama projekto nuostata nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo principo.
Antra, nėra aišku, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti, kad advokatams, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą nepilnamečiams vaikams, nukentėjusiems nuo nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, užmokestis turėtų būti būtent dvigubinamas, o ne didinamas kitokiu dydžiu.
4. Projekto 3 straipsnyje dėstomos keičiamo įstatymo 18 straipsnio 5 dalies siūlytume atsisakyti, kaip perteklinės, nes joje siūlomi reguliuoti visuomeniniai santykiai yra sureguliuoti galiojančio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje.
5. Projekto 4 straipsnyje dėstomos keičiamo įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios advokato pareigą supažindinti pareiškėją su galima preliminaria išlaidų teisinėms paslaugoms suma, nėra 19 straipsnio, kuris reguliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės pagalbos išlaidų dalį, reguliavimo dalyku. Todėl jos arba dėstytinos atskiru straipsniu, arba perkeltinos į 17 straipsnio 5 dalį, kur nustatoma advokato ir pareiškėjo susitarimo sudarymo tvarka. Jeigu nurodytos nuostatos būtų dėstomos atskiru straipsniu, siekiant teisinio aiškumo, siūlytina nekartoti 17 straipsnio 5 dalies nuostatų. Manytume, jog šias nuostatas galima būtų išdėstyti, pvz., taip: „Pareiškėjui su advokatu sudarant šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą susitarimą, advokatas turi supažindinti pareiškėją su galima preliminaria išlaidų teisinėms paslaugoms suma, apskaičiuota teisingumo ministro nustatyta tvarka.“
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apmokėjimą už advokato teikiamas paslaugas reglamentuoja Advokatūros įstatymo 50 straipsnis, todėl gali būti neaiškus analizuojamos projekto nuostatos santykis su Advokatūros įstatymo nuostatomis. Pastebėtina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalį, „Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.“ Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į Advokatūros įstatymo 50 ir 60 straipsnių nuostatas, svarstytina galimybė projekte nustatyti, jog išlaidų teisinėms paslaugoms suma apskaičiuojama teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatūra nustatyta tvarka.
6. Projekto 5 straipsnyje dėstomame keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punkte vietoje nuorodos „šio įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje“ įrašytina nuoroda „šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje“.
7. Atkreipiame dėmesį, kad keičiamo įstatymo 12 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, turi nepilnamečiai vaikai, nukentėję nuo nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dorovei ir kitose baudžiamosiose bylose, kai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro motyvuotu nutarimu ar teismo motyvuota nutartimi pripažinta, kad įgaliotojo atstovo dalyvavimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekto nuostatos neturėtų būti taikomos ne tik tais atvejais, kai nepilnamečiai vaikai nukentėjo nuo nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, bet ir kitais atvejais, kai nuo nusikalstamų veikų yra nukentėję nepilnamečiai vaikai, kaip nurodyta keičiamo įstatymo 12 straipsnio 12 punkte.
8. Atsižvelgiant į tai, kad pagal projekto 4 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo19 straipsnio 4 dalies nuostatas teisingumo ministras turėtų priimti poįstatyminį teisės aktą, atitinkamai reikėtų papildyti projekto 6 straipsnio 2 dalį, tarp subjektų, kurie turėtų priimti įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus, įrašant teisingumo ministrą, o jeigu būtų pritarta šios išvados 5 pastabai – ir Lietuvos advokatūrą.
9. Siūlytume projekto 6 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas derinti tarpusavyje, kadangi jos viena kitai prieštarauja. Be to, vietoje formuluotės „šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje“ įrašytina formuluotė „šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje išdėstytoje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje.“
10. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijos yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo neturėtų būti gauta Vyriausybės išvada.
11. Projektas taisytinas vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijomis, patvirtintomis teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 (2021 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1R-388 redakcija).
11.1. projekto 4 straipsnio pakeitimo esmėje brauktinas žodis ,,nauja“;
11.2. projekto 6 straipsnio 1 dalyje po žodžių „Šis įstatymas“ įrašytina išlyga „išskyrus šio straipsnio 2 dalį“, kadangi 2 dalies nuostatos turėtų įsigalioti anksčiau nei visas įstatymas;
12. Pažymėtina, kad Seime yra registruotas Lietuvos Respublikos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 17 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIVP-2414), kuriuo siūloma kiek kitaip nei teikiamame projekte išdėstyti keičiamo įstatymo nuostatas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad „Jeigu yra gauti keli to paties įstatymo tų pačių arba skirtingų straipsnių pakeitimo ar papildymo įstatymų projektai, jie Seimo posėdyje pateikiami ir nagrinėjami kartu, o Seimo paskirtas pagrindinis komitetas gali juos sujungti ir pateikti Seimui svarstyti vieną bendrą projektą.“
Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas,
laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected]
D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected]
S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]