Seimo minėjimo stenogramą galima rasti

Seimo posėdžių stenogramų rinkinyje Nr. 22, 2024

Stenogramų leidiniai › Seimo minėjimų stenogramos

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

MINĖJIMO, SKIRTO GEDULO IR VILTIES BEI
OKUPACIJOS IR GENOCIDO DIENOMS ATMINTI,

STENOGRAMA

 

2023 m. birželio 14 d.

 

 

 

G. ARBAČIAUSKAS. Ger­bia­mie­ji! Jo Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da. Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas.

 

„Tau­tiš­ką gies­mę“ gie­da cho­ras „Lie­pai­tės“.

 

Bran­gūs trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai, Eks­ce­len­ci­jos vals­ty­bės va­do­vai, už­sie­nio vals­ty­bių am­ba­sa­do­riai, gar­būs sve­čiai, bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės! „Tau­tiš­ka gies­me“ Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lė­je pra­dė­jo­me Ge­du­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­nų mi­nė­ji­mą.

Kal­bės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen kal­ba

 

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. Ger­bia­mi po­li­ti­niai ka­li­niai, trem­ti­niai ir jų šei­mų na­riai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Pir­ma­sis at­kur­to­sios vals­ty­bės va­do­ve Vy­tau­tai Land­sber­gi, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, Sei­mo na­riai, mie­li Lie­tu­vos žmo­nės!

Kas­met mi­nė­da­mi Ge­du­lo ir vil­ties die­ną, kai 1941 m. bir­že­lio 14 d. pra­si­dė­jo pir­ma­sis ma­si­nis trė­mi­mas, bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­ną, kai 1940 m. bir­že­lio 15 d. So­vie­tų Są­jun­ga oku­pa­vo Lie­tu­vą, pa­ger­bia­me so­vie­ti­nės ag­re­si­jos au­kas, pri­si­me­na­me vi­sus tuos, ku­rie di­d­vy­riš­kai ko­vo­jo su to­ta­li­ta­ri­ne ag­re­si­ja.

Is­to­ri­ja nė­ra tik dū­mas, ne­blaš­ko­mas vė­jo. Ji ne­iš­nyks­ta be jo­kio pėd­sa­ko, o vei­kia mu­my­se ir per mus. Pra­ei­tį įsi­są­mo­nin­da­mi su­tei­kia­me jai kryp­tį, ko­ky­bę, są­sa­ją su da­bar­ti­mi ir at­ei­ti­mi.

1941 m. bir­že­lio 14 d., o prieš tai 1940 m. bir­že­lio 15 d. yra ne vien skau­dūs Lie­tu­vos is­to­ri­jos pus­la­piai. Tai ir Eu­ro­pos is­to­ri­ja. Tai kru­vi­ni pa­vyz­džiai ne­iš­pro­vo­kuo­tos so­vie­ti­nės ag­re­si­jos, ku­ri bu­vo vyk­do­ma pa­gal su­si­ta­ri­mą su na­cis­ti­niu re­ži­mu. Pas­ta­ra­sis yra su­lau­kęs griež­to, ryž­tin­go pa­smer­ki­mo Eu­ro­po­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. De­ja, so­vie­ti­niai, ypač sta­li­ni­nio lai­ko­tar­pio, nu­si­kal­ti­mai dar nė­ra taip pat ryž­tin­gai įver­tin­ti. Jų pa­smer­ki­mas ben­dro­je Eu­ro­pos są­mo­nė­je dar nė­ra sa­vai­me su­pran­ta­mas.

Ne­iš­pro­vo­kuo­ta ka­ri­nė ag­re­si­ja prieš Uk­rai­ną žy­mia da­li­mi yra re­ci­dy­vas so­vie­ti­nės to­ta­li­ta­ri­nės sis­te­mos, ku­ri da­bar Ru­si­jo­je spar­čiai re­a­bi­li­tuo­ja­ma ir pri­tai­ko­ma prie šian­die­nos re­a­li­jų. Mū­sų is­to­ri­nė pa­tir­tis sa­ko: su ši­ta nu­žmo­gin­ta sis­te­ma ne­įma­no­ma su­si­tar­ti. Ne­įma­no­ma jos at­žvil­giu lik­ti neut­ra­liam. Jos vei­ki­mo bū­das – prie­var­ta. Ji pri­pa­žįs­ta tik jė­gą. La­vi­ruo­jan­tys, ieš­kan­tys kom­pro­mi­sų, kal­ban­tys apie kaž­ko­kius tai­kos su­si­ta­ri­mus tu­ri su­pras­ti, kad tai lei­džia tai sis­te­mai per­si­tvar­ky­ti, at­gau­ti jė­gas, pa­si­ruoš­ti ki­tam ag­re­si­jos eta­pui.

Kiek­vie­nas ka­ras anks­čiau ar vė­liau bai­gia­si tai­ka, ta­čiau tai­ka pri­va­lo bū­ti tei­sin­ga. Šian­dien tei­sin­gos tai­kos pa­grin­das yra Uk­rai­nos per­ga­lė, ku­ri, ti­kiu, duos pra­džią tos ne­žmo­niš­kos sis­te­mos pa­bai­gai.

Ti­kiu, at­eis lai­kas, kai pri­skir­ti sa­ve so­vie­ti­niam to­ta­li­ta­ri­niam pa­vel­dui bus to­ly­gu va­din­tis na­ciz­mo ša­li­nin­kais. Taip per Ry­tų ir Va­ka­rų is­to­ri­nės at­min­ties są­sa­ją Eu­ro­pos są­mo­nė­je bū­tų at­sta­ty­tas tei­sin­gu­mas – ir eu­ro­pi­niu, ir tarp­tau­ti­niu ly­giu. Nu­si­kal­tė­liai tu­ri gau­ti tei­sin­gą at­pil­dą, jų nu­si­kal­ti­mai – bū­ti pa­smerk­ti. Did­vy­riš­ku­mas pri­va­lo bū­ti įver­tin­tas. Au­kos tu­ri bū­ti pri­si­min­tos. Tai nor­ma­laus, ci­vi­li­zuo­to gy­ve­ni­mo pa­grin­dai, ku­rie bu­vo ne­gai­les­tin­gai nai­ki­na­mi, bet ne­su­nai­kin­ti.

Pra­šy­čiau ty­los mi­nu­te pa­gerb­ti vi­sų so­vie­ti­nės ag­re­si­jos au­kų, vi­sų, did­vy­riš­kai pa­si­prie­ši­nu­sių ag­re­si­jai, ir Uk­rai­nos ka­rių ir ci­vi­lių at­mi­ni­mą.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Dė­ko­ju. Dė­ko­ju už dė­me­sį.

G. ARBAČIAUSKAS. Tie­sos sa­ky­mas, kai Lie­tu­vos že­mė krūp­čio­jo ir rau­do­jo nuo vie­nas ki­tą kei­tu­sių rau­do­no­jo ir ru­do­jo te­ro­rų, is­to­ri­nės at­min­ties iš­sau­go­ji­mas yra mū­sų ran­ko­se, mū­sų at­sa­ko­my­bė, mū­sų są­ži­nė. Kvie­čia­me Tarp­tau­ti­nės Eu­ro­pos at­min­ties ir są­ži­nės plat­for­mos at­sto­vę, is­to­ri­kę, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rę Mo­ni­ką Ro­gers.

 

Tarp­tau­ti­nės Eu­ro­pos at­min­ties ir są­ži­nės plat­for­mos at­sto­vės, is­to­ri­kės, humanitari­nių moks­lų dak­ta­rės Mo­ni­kos Ro­gers kal­ba

 

M. ROGERS. Ger­bia­mie­ji! Šios die­nos mi­nė­ji­mo da­ta sie­ja­ma su kon­kre­čiais tra­giš­kais is­to­ri­niais įvy­kiais, nu­ti­ku­siais 1941-ųjų va­sa­rą. Bet mus ji ver­čia su­si­mąs­ty­ti ir apie daug pla­tes­nį kon­teks­tą – vi­sų dik­ta­tū­rų au­kų at­mi­ni­mo ir tei­sin­gu­mo joms po­rei­kį. Itin skau­du, kad nei trė­mi­mai, nei ki­ti nu­si­kal­ti­mai žmo­niš­ku­mui vis dar nė­ra tik is­to­ri­jos ob­jek­tas. Mū­sų vi­sų užuo­jau­ta šian­dien – ken­čian­čios ir nar­siai ko­vo­jan­čios Uk­rai­nos žmo­nėms. Ir mū­sų tė­vų, se­ne­lių bei pro­se­ne­lių pa­ty­ri­mai, ir švie­žiai krau­juo­jan­čios Uk­rai­nos žaiz­dos mus mo­ko žvelg­ti ne iš bu­de­lio ar abe­jin­go­jo, bet iš au­kos per­spek­ty­vos.

Šios pa­tir­tys ko­re­liuo­ja su moks­li­nė­se tei­sės ir kri­mi­no­lo­gi­jos dis­cip­li­no­se jau ke­le­tą de­šimt­me­čių vyks­tan­čiais pro­ce­sais. Čia nu­si­kal­ti­mo au­ka įgau­na vis dau­giau svo­rio ir pri­pa­ži­ni­mo. Ima­me ge­riau su­pras­ti, kad drau­ge su įta­ria­mo­jo ne­kal­tu­mo pre­zump­ci­ja bū­ti­na už­tik­rin­ti ir au­kos tei­ses. O kas, jei au­kų tei­sės bu­vo ig­no­ruo­ja­mos de­šimt­me­čiais? Ne vien tik ig­no­ruo­ja­mos. Ko­mu­nis­ti­nės san­tvar­kos kū­rė­jų ir įgy­ven­din­to­jų au­kos, taip pat ir mū­sų lie­tu­vių trem­ti­niai ir po­li­ti­niai ka­li­niai, net ir grį­žę iš si­bi­rų ir gu­la­gų, bu­vo to­liau trau­muo­ja­mi so­vie­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je. Nau­jau­si is­to­ri­niai ty­ri­mai ro­do, kaip ne­pa­gar­biai so­vie­ti­nis re­ži­mas Lie­tu­vo­je el­gė­si ir su Ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mu, žy­dų tau­tos pa­vel­du. Nors kai ku­rie di­džio­sios tra­ge­di­jos ele­men­tai so­viet­me­čiu bu­vo pa­si­telk­ti pro­pa­gan­di­niams tiks­lams – Vil­niaus Di­džio­sios si­na­go­gos li­ki­mas iliust­ruo­ja tik­ruo­sius so­vie­ti­nių oku­pan­tų nu­si­sta­ty­mus.

Ir čia, de­ja, nie­ko nuo­sta­baus. Lie­tu­vai at­si­dū­rus „kru­vi­no­sio­se že­mė­se“ tarp Hit­le­rio ir Sta­li­no, ma­si­nis nai­ki­ni­mas tų, ku­rie pa­te­ko į dirb­ti­nai su­konst­ruo­tas „prie­šų“ ka­te­go­ri­jas, ta­po skau­džia, ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma re­a­ly­be. Net ir at­min­tį apie juos ir jas siek­ta nu­trin­ti nuo že­mės pa­vir­šiaus. Taip pat siek­ta nu­trin­ti vi­są rep­re­si­jų at­mi­ni­mą. Daug is­to­ri­nių fak­tų šian­dien net nė­ra at­si­me­na­ma: nei ką ken­tė­jo lie­tu­viai, uk­rai­nie­čiai, ki­tos tau­tos, nei, tar­ki­me, ir fak­to, kad 1941 me­tais bu­vo ir žy­dų trem­ti­nių, ku­rie ken­tė­jo nuo so­vie­ti­nių rep­re­si­jų taip pat, kaip ir nuo na­cis­ti­nių.

La­bai liūd­na, kad bu­vo Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, oku­pa­ci­jų me­tais nu­spren­du­sių iš tie­sų at­si­ža­dė­ti sa­vo žmo­giš­ku­mo ir ko­la­bo­ruo­ti su tam­sa. Ne vel­tui drau­ge su Są­jū­džiu ir Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės vil­ti­mi in­ten­sy­vė­jo ir to­ta­li­ta­riz­mo, na­cis­ti­nio ir ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mų nu­si­kal­ti­mų au­kų sie­kiai at­kur­ti pra­ras­tą, pa­žeis­tą, su­tryp­tą tei­sin­gu­mą.

Nors pa­stan­gų tik­rai bū­ta – mums ne vi­suo­met sklan­džiai se­kė­si teis­ti rep­re­si­jų vyk­dy­to­jus ir pla­nuo­to­jus, na­cis­ti­nių ir ko­mu­nis­ti­nių nu­si­kal­ti­mų įgy­ven­din­to­jus: jei vie­to­je pa­vyk­da­vo – bū­da­vo pra­lai­mė­ji­mų tarp­tau­ti­niuo­se teis­muo­se. Ta­čiau rei­kė­tų pa­mi­nė­ti ir sėk­mės is­to­ri­jas, pa­vyz­džiui, by­lą Drė­lin­gas prieš Lie­tu­vą, kai Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas pri­pa­ži­no, kad rep­re­si­jos prieš Lie­tu­vos gin­kluo­to­sios re­zis­ten­ci­jos at­sto­vus, an­ti­so­vie­ti­nės re­zis­ten­ci­jos at­sto­vus iš tie­sų yra kva­li­fi­kuo­ti­nos kaip ge­no­ci­das.

Eu­ro­pos kon­teks­te, pla­tes­nia­me kon­teks­te sėk­mės is­to­ri­jo­mis ga­li­ma lai­ky­ti, pa­vyz­džiui, 2009 me­tų Eu­ro­pos Par­la­men­to re­zo­liu­ci­ją „Dėl Eu­ro­pos są­ži­nės ir to­ta­li­ta­riz­mo“. Taip pat Eu­ro­pos Par­la­men­to va­do­vy­bė nu­spren­dė kas­met bir­že­lio vi­du­ry­je mi­nė­ti Eu­ro­pos at­min­ties die­ną. Jos me­tu pa­ger­bia­mos so­vie­tų re­ži­mo au­kos, skai­to­mos iš­trem­tų­jų pa­var­dės. Vis tik rei­kia pri­pa­žin­ti, kad de­mo­kra­tinė Eu­ro­pa la­bai vė­luo­ja įgy­ven­din­ti tei­sin­gu­mą au­koms. Ne vi­si bu­de­liai dėl gar­baus am­žiaus su­lau­kė tei­sin­gu­mo.

Kai ku­rio­se Eu­ro­pos ša­ly­se ko­mu­niz­mo, na­ciz­mo au­kų at­minimas įsim­bo­li­na­mas me­mo­ria­lais, įvai­riais pa­ger­bi­mo ren­gi­niais, ki­to­mis for­mo­mis. Ta­čiau kar­tais Lie­tu­vo­je, ir dar daž­niau – Eu­ro­po­je, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai au­kų at­min­tis, tei­sė į tei­sin­gu­mą yra nei­gia­mos. Va­ka­rų Eu­ro­po­je ini­cia­ty­vos įver­tin­ti so­vie­tų nu­si­kal­ti­mus ne­re­tai vis dar lai­ko­mos kon­tro­ver­siš­ko­mis. Net pla­čiai ži­no­ma, kad ne vi­sur trė­mi­mai yra lai­ko­mi fak­tu, ne vi­si mu­zie­jai juos vaiz­duo­ja. O štai, pa­vyz­džiui, Ber­ly­ne, Trep­to­vo par­ke, te­bes­to­vi so­vie­tų ka­riams de­di­kuo­tas di­džiu­lis me­mo­ria­las su Sta­li­no ci­ta­to­mis.

Svar­bu ak­cen­tuo­ti, kad au­kas skau­di­na jas kan­ki­nu­sių re­ži­mų sim­bo­lių bu­vi­mas vie­šo­jo­je erd­vė­je ir bū­tent dėl to Lie­tu­vo­je pri­im­tas ko­mu­niz­mo ir na­ciz­mo sim­bo­lių drau­di­mas. Kai kas, aš pa­me­nu, tik­rai dis­ku­ta­vo, lai­kė jį gal­būt per­tek­li­niu, ne­rei­ka­lin­gu, pa­žei­džian­čiu in­for­ma­ci­nę lais­vę, ta­čiau iš au­kų per­spek­ty­vos jis reiš­kė bent jau da­li­nį tei­sin­gu­mo įgy­ven­di­ni­mą. Juk, pa­vyz­džiui, net ir nu­as­me­nin­ta so­vie­tų ka­rei­vio sta­tu­la prie­var­tau­tai mo­te­riai, jos duk­rai ar anū­kei grei­čiau­siai sim­bo­li­zuos mo­te­rų kan­kin­to­ją ar jų pa­čių kan­kin­to­ją.

To­ta­li­ta­riz­mo au­koms vis dar ne­aiš­ku, ko­dėl daž­nai ky­la pa­si­prie­ši­ni­mas sie­kiant įam­žin­ti jų ken­tė­ji­mus, pa­vyz­džiui, ko­dėl taip sun­kiai ski­na­si ke­lią ini­cia­ty­va Briu­se­ly­je pa­sta­ty­ti pa­min­klą vi­sų to­ta­li­ta­riz­mų au­koms?.. Tai­gi, ne vi­suo­met tei­sin­gu­mo at­kū­ri­mo dar­bas vyks­ta sklan­džiai. 2013–2014 me­tais bu­vo at­lik­tas la­bai pla­tus eu­ro­pi­nis ty­ri­mas Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir jo me­tu nu­sta­ty­ta, kad dau­ge­ly­je ša­lių ko­mu­niz­mo au­kos vis dar jau­čia, kad jų tei­sės ne­bu­vo už­tik­rin­tos, įgy­ven­din­tos.

Ką tei­sin­gu­mo ne­bu­vi­mas reiš­kia au­koms? Ty­ri­mai ro­do, kad, vi­sų pir­ma, tai yra ža­lin­ga jų ge­ro­vei. Vi­sų pir­ma, psi­cho­lo­gi­nei ge­ro­vei, – kad ne­gy­do­ma trau­ma dėl šio tei­sin­gu­mo ne­bu­vi­mo. Ko­lek­ty­vi­nė trau­mi­nė pa­tir­tis per­duo­da­ma ir at­ei­ties kar­toms, o trau­ma iš tik­rų­jų le­mia to­kį ne­pa­si­ti­kė­ji­mą ir da­bar­ties re­a­ly­be, da­bar­ties sta­tus quo – tei­sė­je, po­li­ti­ko­je, ge­o­po­li­ti­ko­je ir ki­to­se sri­ty­se.

Ži­no­ma, drau­ge su trau­ma įgy­ja­mas ir at­spa­ru­mas. O jū­sų, šią die­ną mi­nin­tie­ji trem­ti­niai ir po­li­ti­niai ka­li­niai, ne­pa­lū­ži­mas tuo­met si­bi­ruo­se ir gu­la­guo­se mus įkve­pia mū­sų tė­vy­nei, mū­sų vals­ty­bei ky­lan­čių nau­jų grės­mių aki­vaiz­do­je… iš tik­rų­jų esa­te įkvė­pi­mas ir pa­vyz­dys mums taip pat ne­pa­si­duo­ti ir sem­tis tos vil­ties, tos gy­vy­bės.

Kar­tais sa­vo dar­be man ten­ka gir­dė­ti ar­gu­men­tą, kad štai pra­ėjo jau daug me­tų ir ar yra pras­mė rei­ka­lau­ti to tei­sin­gu­mo, juk dau­ge­lio au­kų bu­de­lių jau ne­bė­ra – jie irgi ana­pus. Ta­čiau vis tik, ma­no nuo­mo­ne, tei­sin­gu­mo klau­si­mas ne­tu­ri, jo­kiu bū­du ne­tu­rė­tų tu­rė­ti se­na­ties. Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. As­me­ni­nis pri­si­lie­ti­mas prie pul­suo­jan­čios gy­vo­sios is­to­ri­jos su­skam­ba ir Za­ra­sų „Ąžuo­lo“ gim­na­zi­jos jau­nų­jų dai­ni­nin­kių, 2023 me­tų kon­kur­so „Lie­tu­vos ko­vų už lais­vę ir ne­tek­čių is­to­ri­ja“ lau­re­a­čių Emi­li­jos Vait­ku­tės ir Emi­li­jos Ve­ne­dik­to­vai­tės dai­no­je „Aš ta­vęs lauk­siu“. Žo­džiai – ne­ži­no­mo par­ti­za­no. Mu­zi­ka – Emi­li­jos Vait­ku­tės.

 

2023 me­tų kon­kur­so „Lie­tu­vos ko­vų už lais­vę ir ne­tek­čių is­to­ri­ja“ lau­re­a­tės Emi­li­ja Vaitku­tė ir Emi­li­ja Ve­ne­dik­to­vai­tė at­lie­ka dai­ną „Aš ta­vęs lauk­siu“.

Mie­lie­ji trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai! Ne vie­nas pa­ty­rė­te sun­kią trem­ties, la­ge­rio da­lią. Jū­sų kas­met vis ma­žiau, o juk jū­sų iš­gy­ven­tos aki­mir­kos – mū­sų Tė­vy­nės is­to­ri­ja, tad kaip svar­bu lai­ku pra­kal­bin­ti, kaip svar­bu lai­ku pa­pa­sa­ko­ti! Kvie­čia­me žur­na­lis­tę, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ją, po­li­ti­nės ka­li­nės, trem­ti­nės Onos But­ri­mai­tės-Lau­ri­nie­nės anū­kę Ži­vi­lę Kro­pai­tę.

 

Po­li­ti­nės ka­li­nės ir trem­ti­nės Onos But­ri­mai­tės-Lau­ri­nie­nės anū­kės, Lie­tu­vos naciona­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jos Ži­vi­lės Kro­pai­tės kal­ba

 

Ž. KROPAITĖ. Ger­bia­mie­ji, kai maž­daug prieš 15 me­tų pra­dė­jau dirb­ti ži­niask­lai­do­je ir at­ei­da­vo sa­vait­ga­lis, kai tu­rė­da­vo­me vie­ną va­di­na­mąjį bu­din­tį ko­res­pon­den­tą, kar­tais vyk­da­vo to­kios dis­ku­si­jos, kur jį siųs­ti: ar į vie­nos iš par­ti­jų ta­ry­bos po­sė­dį, ar į ko­kį nors pir­ti­nin­kų su­va­žia­vi­mą, ar pa­ra­le­liai vy­ku­sį Ario­ga­los trem­ti­nių su­si­ti­ki­mą, bū­da­vo bal­sų, vie­nas ki­tas sa­kė: ką ten nau­jo jie pa­sa­kys – vis­ką gi jau pa­pa­sa­ko­jo.

Man, tu­rin­čiai par­ti­za­nų ry­ši­nin­kę, po­li­ti­nę ka­li­nę, trem­ti­nę, la­bai švie­sią, do­rą, be­veik šven­tą mo­čiu­tę, tai bu­vo la­bai skau­du, at­ro­dė – pa­lau­ki­te, tai­gi tuoj tie trem­ti­niai iš­mirs, pa­lau­ki­te, ką jūs ta­da da­ry­si­te, kur jūs ta­da sių­si­te sa­vo ko­res­pon­den­tą?!

Kai prieš dau­giau nei me­tus pa­ra­šiau kny­gą, ku­rio­je mo­čiu­tės klau­siau apie ka­rus ir są­ži­nę, ją per­skai­tę daž­nai man sa­ky­da­vo: ma­tai, aš tai ne­spė­jau pa­kal­bin­ti sa­vo se­ne­lių. Aš ne­su nie­kuo ge­res­nė, man pa­si­se­kė, aš su­si­ta­riau su mo­čiu­te, kad ji ne­nu­mir­tų, kol kny­ga iš­eis, man pa­si­se­kė – ji il­ga­am­žė. Da­bar jai 94 me­tai, ji vie­na gy­ve­na Ig­na­li­nos ra­jo­ne, Ka­niu­kų kai­me. Jos sil­pnes­nės ko­jos, bet ji la­bai la­bai švie­saus pro­to ir švie­sios šir­dies. Aš ne­su nie­kuo ge­res­nė, bet gal jums ga­liu bū­ti kuo nors nau­din­ga, nes ga­liu pri­min­ti, kaip yra svar­bu fik­suo­ti, kaip yra svar­bu kal­bė­ti, nes jau la­bai daug gir­dė­jau is­to­ri­jų, kai apie ka­rą is­to­ri­jas šei­mo­je vi­si pri­si­me­na, bet stai­ga žmo­gaus ne­bė­ra ir pa­aiš­kė­ja, kad nie­kas nie­ko ne­pri­si­me­na.

Kai ra­šiau kny­gą, ne iš kar­to su­pra­tau, kad tu­riu vis­ką da­ry­ti mo­čiu­tės tem­pu. Bū­da­vo su ja pa­si­kal­bu, ji sa­ko: žinai, Živile, tu tai ažrašei ir nu­ve­jai gy­vynt sava gy­ve­ni­mų, ė man gi vys­kas iš nau­ja raikia iš­gy­vynt. Kai mo­čiu­tė ka­lė­jo Za­ra­sų tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je, at­ėjęs tar­dy­to­jas jai pa­ro­dė nuo­trau­ką su ke­tu­rių iš­nie­kin­tų vy­rų kū­nais mies­te­lio aikš­tė­je. Jis pirš­tais po vie­ną ati­den­gi­nė­jo tų žu­vu­sių par­ti­za­nų vei­dus ir mo­čiu­tės klau­sė: ši­tą pa­žįs­ti? Ne, ne­pa­žįs­tu. Ši­tą pa­žįs­ti? Ne, ne­pa­žįs­tu. O ši­tas ket­vir­tas bu­vo ma­no mo­čiu­tės jau­niau­sias bro­liu­kas – par­ti­za­nas, žu­vęs še­šio­li­kos. Jau­niau­sias žu­vęs par­ti­za­nas, pas­ku­ti­nis jos bro­lis par­ti­za­nas. Ji la­bai ver­kė ir sa­kė, kad tai bu­vo vie­na bai­siau­sių aki­mir­kų jos gy­ve­ni­me, bet šian­dien su ma­ni­mi apie tai kal­bė­da­ma ji de­da ki­tus ak­cen­tus. Ji pa­sa­ko­jo: ži­nai, tas tar­dy­to­jas vaikš­čio­jo po ka­me­rą ir ma­nęs klau­sė, kam rai­kė­ja ši­tam jau­nam ber­nio­kui ei­t į par­ti­za­nus? Ži­nai, Ži­vi­le, maž anas tar­dy­tajas bent kiek tu­rė­ja są­ži­nęs? Aš la­bai grei­tai su­pra­tau, kad tai ben­dras po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių bruo­žas: daug la­biau ne­gu pa­gie­žą sa­vo bai­siau­siems kan­kin­to­jams jie jau­čia mei­lę Lie­tu­vai.

Ta­da ir ga­vo mo­čiu­tė sa­vo baus­mę – pen­ke­rius me­tus la­ge­rio Ir­kut­ske, Tei­še­te ir de­šimt me­tų trem­ties Kras­no­jars­ke. Ir kai šian­dien mo­čiu­tė iš­girs­ta ko­kią pa­kly­du­sią dū­še­lę sa­kant: ką tu mums, Lie­tu­va, da­vei, ji la­bai su­si­ner­vi­na ir iš kar­to ži­no, ką at­kirs­ti: ė kū jūs da­vet Lie­tu­vai?! Man at­ro­do, kad ji jau da­vė la­bai daug – vi­sų pir­ma sa­vo jau­nys­tės ir pra­ras­tos pa­auglys­tės są­skai­ta pa­tir­tą žiau­rios XX am­žiaus Vi­du­rio Lie­tu­vos is­to­ri­jos liu­di­ji­mą, šian­dien mums lei­džian­tį la­bai ge­rai su­pras­ti uk­rai­nie­čius.

Mo­čiu­tė, be­je, iki šiol pri­si­me­na uk­rai­nie­tiš­kas dai­nas, ku­rias iš­mo­ko iš drau­ge su ja la­ge­ry­je prieš dau­giau nei 70 me­tų ka­lė­ju­sių uk­rai­nie­čių. Ma­ne vi­sa­da tas ste­bi­na, ji taip pat suteikia op­ti­miz­mo, ne­pa­ke­lia­mo, di­džiu­lio op­ti­miz­mo, ir duoda to­kį ne­by­lų pri­mi­ni­mą mums vi­siems, kaip tu­ri­me bran­gin­ti ir ver­tin­ti vi­sus trem­ti­nius, vi­sus jus, po­li­ti­nius ka­li­nius, žmo­nes, ku­rie vie­naip ar ki­taip da­ly­va­vo gin­kluo­ta­me ar ne­gin­kluo­ta­me pa­si­prie­ši­ni­me, vien jau to­dėl, kad, man at­ro­do, jų vi­sų mei­lė Lie­tu­vai gal net di­des­nė ne­gu mū­sų vi­sų li­ku­sių kar­tu su­dė­jus. Nes nie­kas nie­kas taip ne­my­li ši­tos ša­lies ir ne­no­ri jai ge­ro.

Kai Ru­si­ja pra­dė­jo sa­vo bru­ta­lų ka­rą prieš Uk­rai­ną, ma­no mo­čiu­tė, 94-erių bo­bu­ly­tė iš kai­mo, su­skam­bi­no vi­sai gi­mi­nei ir da­vė ly­giai tuos pa­ta­ri­mus, ku­riuos po ke­lių die­nų pra­dė­jo­me gir­dė­ti iš ka­riuo­me­nės ir iš psi­cho­lo­gų: ne­pa­ni­kuo­kit, dirb­kit sa­va dar­bų, my­lė­kit Lie­tu­vų ir rem­kit Uk­rai­nų. To­kie bu­vo jos pa­ta­ri­mai. Kai mo­čiu­tė iš­gir­do, kad yra kvie­čia­ma į Sei­mą, aš jai pra­dė­jau pa­sa­ko­ti, ką daug­maž rei­kė­tų pa­sa­ky­ti. Ne­pa­sa­kak man, vai­ke­la, ži­nau aš, kas rai­kia sa­kyt. Aš jai ir ne­aiš­kin­siu, aš jau la­bai ge­rai ži­nau, kad mo­čiu­tėms rei­kia ne aiš­kin­ti – jų rei­kia klau­sy­ti. Mo­čiu­tės yra is­to­ri­ja, mo­čiu­tės yra są­ži­nė, mo­čiu­tės yra mei­lė. Klau­sy­ki­me, fik­suo­ki­me, ką jos tu­ri pa­sa­ky­ti apie bai­sius so­vie­tų žiau­ru­mus, apie trem­tį. Siųs­ki­me ko­res­pon­den­tus ten, kur dar li­kę gy­vų is­to­ri­jos liu­dy­to­jų. My­lė­ki­me Lie­tu­vą. Rem­ki­me Uk­rai­ną. O tiems, kas ne­spė­jo už­fik­suo­ti sa­vo mo­čiu­čių ir se­ne­lių pa­sa­ko­ji­mų, te­gul šian­dien ke­lias mi­nu­tes ma­no mo­čiu­tė pa­bū­na mū­sų vi­sų mo­čiu­te. Ačiū. (Plo­ji­mai)

 

Po­li­ti­nės ka­li­nės, trem­ti­nės Onos But­ri­mai­tės-Lau­ri­nie­nės kal­ba (vaiz­do įra­šas)

 

O. BUTRIMAITĖ-LAURINIENĖ. Bran­gūs tau­tie­čiai, Eks­ce­len­ci­jos, gar­būs sve­čiai! Šian­dien mi­ni­me la­bai skau­džia da­tą – Ge­du­lo ir vil­ties. Tai pir­mo­ji trem­tis, pra­si­de­da ge­no­ci­do vyk­dy­mas Lie­tu­vo­je, bai­siau­sia trem­tis iš vi­sų trem­čių, nes trė­mė į tas at­šiau­rias vie­tas, kur jo­kių gy­ve­ni­mo są­ly­gų ne­bu­vo, prie van­de­ny­nų. Prie­šai sa­kė: mes ne gy­ven­ti jus at­ve­žė­me, bet kad jūs čia nu­dvės­tu­te. Bet žmo­nės tu­rė­jo vil­tį, ti­kė­jo, kad iš­ken­tės ir grįš į Lie­tu­vą, Lie­tu­va bus lais­va. La­bai bran­gus ir sal­dus tas žo­dis „lais­vė“. Už ją taip bran­giai, di­de­lę kai­ną su­mo­kė­jo ma­no kar­ta.

Kai ant­ro­ji oku­pa­ci­ja slin­ko, nė vie­nas jau­nuo­lis nė ne­gal­vo­jo ei­ti į fron­tą (ta mo­bi­li­za­ci­ja), bet bū­rė­si į miš­kus ir nu­ta­rė, kad rei­kia prie­šin­tis, gin­tis, ka­riau­ti. Taip ir bu­vo. Kiek bu­vo daug pra­lie­ta krau­jo, pa­si­au­ko­ta. Jie sa­kė, kad be au­kų Tė­vy­nė lais­va ne­bus, mes pa­si­au­ko­si­me, lai gy­vens ki­ti po mū­sų. Kiek bu­vo mo­ti­nų juo­do skaus­mo, kai jos ma­tė sa­vo be­si­kan­ki­nan­čius, žūs­tan­čius sū­nus. Kai Kris­tus ken­tė­jo, jo mo­ti­na bu­vo ša­lia, ėjo ir iš skaus­mo lau­žė ran­kas, rau­do­jo, ver­kė. Prie­šai, bu­de­liai nė ne­drau­dė. At­virkš­čiai gi bu­vo su Lie­tu­vos mo­ti­no­mis, par­ti­za­nų mo­ti­no­mis, jų sū­nūs bu­vo iš­nie­kin­ti bai­siau­sio­mis po­zo­mis, ap­spjau­dy­ti, ap­šnerkš­ti. Į vei­dą mo­ti­nų pa­klau­sė, ar čia ta­vo sū­nus, ar pri­pa­žįs­ti? Ką mo­ti­na tu­rė­jo sa­ky­ti ma­ty­da­ma sa­vo sū­nų? Nors sa­ky­da­vo, kad ne­pa­žįs­ta, bet kiek pa­ė­ju­si iš­pro­tė­da­vo, nu­alp­da­vo.

Aš ma­čiau sa­vo mo­ti­nos skaus­mus, nes ji ne­te­ko tri­jų sū­nų. Vy­riau­sias sū­nus, žu­vęs mū­šio lau­ke, bu­vo pa­lik­tas, ne­iš­vež­tas gat­vėn, nes jis la­bai gy­nė­si, la­bai nar­siai ka­ria­vo ir pas­ku­ti­niu mo­men­tu svie­dė gra­na­tą pul­kan ka­rei­vių. Daug su­žei­dė, daug nu­ko­vė. Jie su­si­rin­ko sa­vus, o ši­tuos pa­li­ko. Bu­vo nu­kau­tas ir ma­no bro­lis. Už­kas­ti la­bai ma­žai, kad žvė­rys ne­su­dras­ky­tų, už­dė­ta ske­pe­tai­tė ant vei­do. Kai par­ti­za­nai da­vė mo­ti­nai ži­nią, ar pa­ti pa­lai­do­si, ar mums rei­kia pa­lai­do­ti, ji­nai sa­kė: sa­vo sū­ne­lį aš pa­si­lai­do­siu. Ir nu­va­žia­vo ton mū­šio vie­ton. Su­tik­tas ry­ši­nin­kas pa­ro­dė, sa­ko, ne­ži­nau, ku­ris kau­bu­rė­lis, kur Vai­di­la, kur Sko­liū­nas. Ma­no bro­lis bu­vo Vai­di­la. Ji­nai sa­ko: aš jau­čiu, kad čia, šia­me kau­bu­rė­ly­je, ma­no sū­nus. At­ka­sė, ran­ko­mis at­ka­sė ir pa­ma­tė su­spar­dy­tą, su­dau­žy­tą, kul­kų su­var­py­tą. Ji­nai pri­šo­ku­si ap­si­ka­bi­no ir su­ri­ko: ma­no sū­ne­li! Sa­ko, ne­ži­nau, kaip jis prie ma­nęs pri­li­po, aš jį įsi­kė­liau ve­ži­man, tik ko­jas pa­tvar­kė. Tuo­met per pa­vo­jin­giau­sias vie­tas ve­žė. Nors, sa­kau, duo­bė bu­vo ne­gi­li ir ve­ži­mas ne­aukš­tas, bet vis tiek jau­nas vy­ras, stip­rus, rei­kė­jo įkel­ti. Ji­nai kar­to­jo prieš mir­tį: kaip aš taip ga­lė­jau įkel­ti sū­nų? Per to­kias pa­vo­jin­gas vie­tas, kad ne­su­tik­tų stri­bų, kad ne­su­tik­tų ka­riuo­me­nės, at­ve­žė ir pa­lai­do­jo. Čia il­ga is­to­ri­ja. Čia ste­buk­las įvy­ko.

Ant­ras bro­lis žu­vo jau čia, Tro­vi­niš­kiuo­se, ir už­kas­tas be ne­ži­nios. O da­bar tre­čias jos sū­nus, kai žu­va, bu­vo 16-me­tis. Ir da­bar Si­bi­re. Si­bi­re ji bu­va, kai ant­ras jos žu­va. Ir da­bar, ka­da sū­nus žu­va ir pra­ne­šė, tai ji sa­ka: aš iš­si­verkt ne­tu­rė­jau kur, no­rė­jo­si iš­si­rau­do­ti, bet ne­tu­rė­jau kur. Kai ei­da­vo iš dar­bo, pa­leis­da­vo mo­te­ris pir­myn, nes ten vi­so­kių tau­tų, vi­so­kių žmo­nių bu­va, nie­kas ta­vęs ne­už­jaus, tai sa­ka: šauk­da­vau tai­go­je bal­sais, at­si­liep­da­vo tai­ga, man at­ro­dė, kad tai­go­je su jais pa­si­kal­bė­jau. Sa­ka: ėjau ne­ma­ty­da­ma ke­lio už aša­rų. Sa­ka: ne­ma­žas upe­lis bū­tų ma­no skaus­ma aša­rų, kiek aš jų iš­ver­kiau.

Ka­da jau pa­ki­la Są­jū­dis, su­si­bū­rė vi­sa tau­ta, vi­si rei­ka­la­va lais­vės ir rai­kė­ja iš­si­rink­ti va­das, ta­da va­du bu­vo iš­rink­tas ger­bia­mas po­nas Land­sber­gis, ku­ris la­bai su­ma­niai, la­bai ryž­tin­gai, drą­siai pa­skel­bė Ne­pri­klau­so­my­bę, ap­vai­ni­kuo­da­mas vi­sas ko­vas, vi­sos ko­vos au­kas su­dė­tas, bet dar nė­ra lais­vės Ak­to. Ir jis pa­sa­kė: šian­dien skel­biu tau­tos var­du lais­vą, ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą, čia ir da­bar. Bu­vo siū­la­ma, kad gal dar ne­sku­bėt, žings­nis po žings­nio. Ži­no­ma, jei­gu žings­nis pir­myn, trys at­gal, kas būt bu­vį? Ir teip at­ga­vom lais­vį. La­bai nuo­šir­džiai dė­koju ir len­kiu gal­vą prieš po­ną Land­sber­gį, dė­ko­da­ma sa­vo var­du, sa­vo bro­lių, ir tu­riu mo­ra­linę tei­sę vi­sų par­ti­za­nų var­du pa­dė­ko­ti, nes jų bu­vo vie­nas tiks­las – lais­vė ir ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va.

Ačiū jums vi­siems. Sig­na­ta­rams, ku­rie pa­si­ra­šė Ak­tą. Ačiū vi­siems sei­mū­nams, ku­rie nuo­šir­džiai dir­bo už Lie­tu­vą. Jau­ni­me, jūs ne­sku­bė­ki­te su­si­krau­ti la­ga­mi­nė­lių ir iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos. Iš­vyk­ti mo­ky­tis, už­dirb­ti pi­ni­gų – taip, bet pa­si­lik­ti ir sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je blo­ga, gal ge­riau ki­tur gy­ven­ti, tai ne­ga­li­ma ši­teip. Dėl to ne­pa­li­ki­te mo­ti­nas, ar ji bied­na, ar ji su­žeis­ta, Lie­tu­va yra mums ne­pa­kar­to­ja­ma. Ir aš ti­kiu, kad jau­ni­mas ir­gi su­si­burs, jei­gu, ne­duok Die­ve, pri­reiks ka­riaut ir gin­tis. Jau­ni­mas ne­ži­no­ja, ko­kia kan­čia, ko­kia kai­na bu­va, ko­kias ko­vas par­ti­za­nų. Tai da­bar žiū­rė­kit į Uk­rai­ną, kaip jie gi­na­si, kaip jie ken­čia. Rai­kia pa­dė­ti Uk­rai­nai ir ti­kė­ki­me, kad Uk­rai­na bus lais­va. Kiek ne­ži­nios, kiek čia au­kų rai­kės su­dė­ti.

Tė­vy­ne Lie­tu­va, tu mū­sų mo­ti­na, tu šven­ta, būk per am­žius lais­va. My­lė­ki­me ją, sau­go­ki­me ir ap­gin­ki­me šį ma­žy­tį že­mės lo­pi­nė­lį, ku­ris va­di­na­si Lie­tu­va. Ačiū. (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Svei­ka­tos ir stip­ry­bės Onai But­ri­mai­tei-Lau­ri­nie­nei.

Dau­giau kaip de­šimt­me­tį dun­dė­jo va­go­nai į trem­tį, į ne­ži­no­my­bę. Oku­pan­tų ci­niz­mui ir žiau­ru­mui ne­bu­vo ri­bų – net ren­gia­mas ma­si­nių trė­mi­mų ope­ra­ci­jas va­di­no po­etiš­kais pa­va­di­ni­mais: 1948 me­tų – „Pa­va­sa­ris“, jo liūd­ną 75-erių me­tų su­kak­tį pa­mi­nė­jo­me ge­gu­žę, 1949-ųjų – „Ban­gų mū­ša“, 1951-ųjų – „Ru­duo“.

Ką iš tik­rų­jų reiš­kia oku­pa­ci­jos, trem­tys ir ko­va už lais­vę? At­sa­ko­my­bė ten­ka vi­siems – gy­vą­ją is­to­ri­ją per­duo­dan­tiems jau­na­jai kar­tai. Tai jung­tys tarp pra­ei­ties ir da­bar­ties. Kal­bės mo­ky­to­jas, „Mi­si­ja Si­bi­ras“ ir „Ren­kuo­si mo­ky­ti“ alum­nas Vai­do­tas Ste­po­na­vi­čius.

 

Mo­ky­to­jo, „Mi­si­ja Si­bi­ras“ ir „Ren­kuo­si mo­ky­ti“ alum­no Vai­do­to Ste­po­na­vi­čiaus kal­ba

 

V. STEPONAVIČIUS. Mū­sų bran­gūs trem­tį pa­ty­rę tė­vy­nai­niai, ka­lė­ju­sie­ji dėl ko­vos už lais­vę, vals­ty­bės va­do­vai, ger­bia­mi sve­čiai ir vi­si, ku­rie mi­ni­te šią die­ną kar­tu.

Ge­du­lo ir vil­ties die­na mus vie­ni­ja, mo­ko ir bran­di­na, to­dėl tu­ri iš­lik­ti mū­sų au­gan­čios pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ta­pa­tu­mo stu­bu­ru. Pa­žvel­ki­me į tai mo­ky­to­jo ir mo­ki­nio aki­mis, kel­da­mi klau­si­mą, ką dar ga­li­me pa­da­ry­ti kaip Lie­tu­va.

Mo­ky­to­jas. Grį­žęs gy­ven­ti į tė­vy­nę, de­giau no­ru pa­da­ry­ti ką nors ge­ra „var­dan tos“. Pir­ma­sis žings­nis bu­vo „Mi­si­ja Si­bi­ras“. Iš­vy­kau į Igar­ką, am­ži­no­jo įša­lo že­mę, be­ne di­džiau­sią lie­tu­vių trem­ties ir kan­čios vie­tą bu­vu­sio­je So­vie­tų Są­jun­go­je. Už 5 tūkst. ki­lo­met­rų ra­dau lie­tu­vy­bės pėd­sa­kų – lie­tu­viš­kų me­di­nių kry­žių, puoš­tų sau­lu­tė­mis, dar su iš­li­ku­siais įra­šais ar be jų, nai­ki­na­mų pel­kių van­dens, kai kur – vi­sai ne­be­at­pa­žįs­ta­mų. Vie­ti­niai lie­tu­viš­ko­mis pa­var­dė­mis da­li­jo­si sa­vo vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais, kaip tuo­met no­rė­ta į Lie­tu­vą grįž­ti, kaip lie­tu­vy­bė bran­gin­ta ir švęs­ta. Į Igar­ką mus ruo­šė ir iš­ly­dė­jo trem­tį ir įka­li­ni­mą pa­ty­rę žmo­nės. Jie ir pa­si­ti­ko su aša­ra, at­ver­da­mi nuo­šir­džiau­sią sa­vo esy­bę, dė­ko­da­mi už mei­lę mus vie­ni­jan­čioms šak­nims.

Bu­vau įsi­pa­rei­go­jęs fik­suo­ti tai, ką pa­ma­ty­siu, iš­gir­siu – žo­džiu įbal­sin­ti tai, ko­kia bu­vo kiek­vie­na eks­pe­di­ci­jos die­na. Ke­le­tas iš­trau­kų iš eks­pe­di­ci­jos die­no­raš­čio: „Pa­mir­šau apie bet ko­kią orien­ta­ci­ją lai­ke. Ne­klaus­ki­te ma­nęs, nei ke­lin­ta šian­dien die­na, nei ku­rie me­tai. Po­rei­kiai su­si­trau­kė iki dar gy­ve­ni­me ne­pa­tir­tų ri­bų. […] Pus­ry­čiai pa­ruoš­ti, ka­pi­nės ša­lia, van­dens yra, vi­si dir­ba­me su dai­na. Kas­kart ap­lin­kos vaiz­das vis la­biau pa­na­šė­ja iš ša­bakš­ty­nų į ka­pi­nes, at­si­ve­ria pel­ky­nai ir juo­se tū­nan­tys kry­žiai. Kir­vius pa­lie­ka­me ir pa­mirš­ta­me kur. Nuo­var­gis, at­ro­dė, pra­de­da im­ti vir­šų, ir kas prieš tai at­ro­dė šie­nas, da­bar ta­po ąžuo­lu. […] Duo­bės iš­kas­tos, kry­žiai ant pe­čių, kar­tu juos ne­ša­me. Bet vie­no kry­žiaus ne­iš­lai­kė­me ir Lu­kas įkri­to į duo­bę, aš ant jo, o kry­žius – ant ma­nęs. Kai to­kie da­ly­kai ne­si­bai­gia tra­ge­di­ja, jie tam­pa ko­me­di­ja. […] Pa­sta­tę pas­ku­ti­nius kry­žius su­gie­do­jo­me „Tau­tiš­ką gies­mę“. Ma­žiau­siai tris kar­tus, bet, ne­abe­jo­ju, vi­si bū­tų mie­lai tai pa­da­rę ir dar ke­le­tą. Vin­cas Ku­dir­ka var­gu ar bū­tų pa­gal­vo­jęs, kaip gi­liai jo žo­džiai po šimt­me­čio įstrigs vi­sų šir­dy­se Šiau­rės Si­bi­re. Li­pant iš trau­ki­nio ir ma­tant trem­ti­nius iš Igar­kos bu­vo sun­ku tvar­dy­ti emo­ci­jas. Nu­tir­pau. Jų skan­duo­ja­mas „ačiū“ bu­vo ma­lo­nes­nis už vis­ką. Pa­da­rė­me ge­rą dar­bą. Tęs­ki­me to­liau.“

Pas­ta­rų­jų pa­tir­čių ve­da­mi ne­ma­žai mū­sų taip pat ra­do at­sa­ky­mus, ką da­ry­ti grį­žus na­mo. Ke­li ta­po­me mo­ky­to­jais. Ne iš pa­šau­ki­mo, bet iš idė­jos ir įkvėp­ti jū­sų – tų, ku­rie šir­di­mi ir dar­bais puo­se­lė­jo Lie­tu­vą. Taip pat iš šiek tiek al­truiz­mo, ta­čiau la­biau iš lai­ki­nu­mo jaus­mo, no­ro to­liau mo­ky­tis ir no­ro įpras­min­ti sa­ve – da­lin­tis tuo, kuo de­gė­me ir kol de­ga­me. Bū­tent ta­da Ge­du­lo ir vil­ties die­na įga­vo iš tik­rų­jų vi­sai ki­tą pras­mę – ta­po dau­giau nei tik rau­do­nu įra­šu ka­len­do­riu­je.

Mo­ki­nys. Per­pa­sa­ko­jant sa­vo pa­tir­tis Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se, mo­ki­niai ne­lie­ka abe­jin­gi. Jau­čiu, kad jie iš­gy­ve­na tai kar­tu ir no­riai vi­sa tai pri­ima. Tai įro­do jų su­telk­tas dė­me­sys ir tai, kad mo­ky­to­jams ne­rei­kia pri­žiū­rė­ti, ar vi­si klau­so­si.

Su mo­ki­niais ban­dė­me įsi­vaiz­duo­ti: esi jau­nas, am­bi­cin­gas, lais­vai mąs­tan­tis žmo­gus. Dėl šių prie­žas­čių vie­ną die­ną ta­ve ir ta­vo šei­mą įstu­mia į gy­vu­li­nį va­go­ną ir iš­ve­ža. Jau­nys­tės me­tus, užuot sie­kęs sa­vo tiks­lų, pra­lei­di siau­bin­go­mis są­ly­go­mis dirb­da­mas lent­pjūvėje, šach­to­je, ties­da­mas ge­le­žin­ke­lį, ar­ba dar blo­giau – esi įka­lin­tas la­ge­ry­je. Taip bė­ga lai­kas. Ma­tai ar­ba su­ži­nai apie ar­ti­mų­jų mir­tis, ta­vo vai­kai ne­at­lai­ko ne­pa­ke­lia­mų gy­ve­ni­mo są­ly­gų. Ga­liau­siai lie­ki vie­nas sau – su sa­vo pri­si­mi­ni­mais ir nuos­kau­da, kad gal­būt vis­kas ga­lė­jo bū­ti ki­taip. Ir štai po daug daug me­tų iš­vys­ti gru­pę žmo­nių su ta­vo jau ne­pri­klau­so­mos tė­vy­nės atri­bu­tika, ku­ri sa­ko, kad Lie­tu­va ta­vęs ne­pa­mir­šo ir at­vy­ko ta­vęs ap­lan­ky­ti, pa­kal­bin­ti, pa­gerb­ti ta­vęs ir ta­vo ar­ti­mų­jų bei li­ki­mo bro­lių ir se­sių. Įtei­kia tau Pre­zi­den­tės laiš­ką. Kaž­kas ne­su­vo­kia­mo.

Mo­ki­nių smal­su­mas pa­si­reiš­kia už­duo­dant klau­si­mus ir sto­vint ei­lė­je, kad tar­tų pa­dė­kos žo­dį ar­ba pa­si­da­ly­tų sa­vo šei­mos is­to­ri­ja – tuo, ką trem­ty­je ir įka­li­ni­mo vie­to­se iš­gy­ve­no jų se­ne­liai ir pro­se­ne­liai. Vai­kų klau­si­mai ir pa­sa­ko­ji­mai reiš­kia, kad tu­ri­me, kuo pa­si­džiaug­ti. Dė­ka jū­sų, dė­ka tė­vų, dė­ka mo­ky­to­jų, dėl to­kių kny­gų kaip „Si­bi­ro hai­ku“, dėl pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ (jo Mas­ko­vi­ja nu­spren­dė ne­be­įsi­leis­ti – iš­si­gan­do reikš­mės žmo­gaus sa­vi­mo­nei) ir dėl gau­sy­bės ki­tų mo­ki­niai iš­ties ži­no, su­pran­ta, ana­li­zuo­ja, ver­ti­na ir sa­vaip ku­ria šios die­nos es­mės tą­są šian­dien ir da­rys tai ry­toj.

Man pa­si­se­kė, kad tu­rė­jau tiek daug są­ly­čio su tie­sio­gi­nę trem­ties ir ka­li­ni­mo pa­tir­tį tu­rė­ju­siais tau­tie­čiais. Vis dėl­to la­bai no­rė­tų­si, kad kuo dau­giau da­li­ji­mo­si apie trem­tį pa­tir­čių iš­gy­ven­tų ir jau­no­ji kar­ta. To­kia ga­li­my­bė ne­si­tęs am­ži­nai. Jau­niems žmo­nėms ne­ga­na va­do­vė­lio – jau­niems žmo­nėms bū­ti­na pa­tir­ti. Per pa­sa­ko­ji­mus, dai­nas, kny­gas, nuo­trau­kas, iš­gy­ve­ni­mus su vil­ti­mi ir op­ti­miz­mu, taip tvir­ti­nant mū­sų pa­ma­ti­nes ver­ty­bes ir pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę. Lin­kiu ben­dro­jo ug­dy­mo įstai­goms dar ar­ti­miau pa­lai­ky­ti ry­šį su ju­mis. Jūs esa­te gy­va is­to­ri­ja ir įkvė­pi­mas jau­na­jai kar­tai.

Mo­ky­to­jas ir mo­ki­nys gy­ve­na vals­ty­bė­je: jo­je mo­ko ir mo­ko­si, pa­ti­ria pra­ei­tį, kas­die­ny­bę ir ju­da at­ei­ties link. Nors ir kaip ide­a­lis­tiš­kai žiū­rė­tu­me į sa­vo pra­ei­tį ir at­ei­tį, jau­nų žmo­nių dė­me­sį vi­sų pir­ma pri­kaus­to eg­za­mi­no tu­ri­nys. No­rint iš­mok­ti mąs­ty­ti ypač su­dė­tin­gais ta­pa­tu­mo klau­si­mais, rei­kia mo­ky­tis ra­šy­ti, o ne tik įra­ši­nė­ti pra­leis­tus žo­džius ar vie­nu sa­ki­niu at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ug­dy­ti ge­bė­ji­mą ver­tin­ti ir ap­gin­ti sa­vo ir Lie­tu­vos ta­pa­tu­mo klau­si­mus.

Kad tai ne­bū­tų tik skam­bios fra­zės, iliust­ruo­siu pa­vyz­džiu. Mo­ki­nys per is­to­ri­jos eg­za­mi­ną gau­na sam­pro­ta­vi­mo ra­ši­niui skir­tą už­duo­tį, ku­ri skam­ba taip: įver­tin­ki­te trė­mi­mų ir po­li­ti­nio ka­li­ni­mo reikš­mę to­les­nei Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ir vals­ty­bės rai­dai. Mo­ki­nys į ją at­sa­ko ne įra­šy­da­mas pra­leis­tus žo­džius, ta­čiau iš es­mės yra ruo­šia­mas at­sa­ky­ti per as­me­ni­nio ir ko­lek­ty­vi­nio ta­pa­tu­mo priz­mę, per žmo­giš­ką­sias ne­tek­tis, net per so­cia­li­nį-eko­no­mi­nį as­pek­tą. Eg­za­mi­ne mo­ki­nys tu­ri mo­kė­ti ap­gin­ti sa­vo po­zi­ci­ją kon­struo­da­mas ar­gu­men­tus, įver­tin­da­mas net ir ne­pa­to­gius mū­sų is­to­ri­jos epi­zo­dus, o ne ieš­ko­da­mas vie­no vie­nin­te­lio tei­sin­go at­sa­ky­mo. Šis ug­dy­mo ke­lias ves­tų į dar stip­res­nį stu­bu­rą tu­rin­čią pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę ir pa­ruoš­tų ją bū­si­miems iš­ban­dy­mams. Ačiū. (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Skrie­jan­ti, sun­kiai pa­sie­kia­ma ži­nu­tė ar laiš­kas iš trem­ties ar la­ge­rio į Lie­tu­vą, į Tė­vy­nę. Tai vil­ties spin­du­liai, mei­lė Tė­vy­nei ir ar­ti­ma­jam.

 

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­ro flei­ti­nin­kė Eg­lė Ju­ciū­tė at­lie­ka jaut­rią me­lo­di­ją flei­ta.

 

„Mū­sų ger­bia­mie­ji! <…> Se­niai ga­vo­me nuo Jū­sų laiš­kų. Jau ant­ras mė­nuo, kai mes jo­kios ži­nios ne­tu­ri­me. Kaip se­kė­si ru­giap­jū­tė? Ar jau ben­drai ku­lia­te? O kaip su duo­nu­te? Ar dar ba­go­ti? Mes ru­giap­jū­tės ne­ma­tė­me jau du me­tai ir ru­gi­nės duo­nos ra­ga­vo­me tik iš siun­ti­nio. Mū­sų duo­nu­tė avi­ži­nė ir mai­šy­mo kar­ti, bet kai 300 gra­mų duo­da die­nos nor­mą, tai iš kar­čios pa­virs­ta sal­di. <…> Da­bar pas mus ru­duo, šal­ta ir ly­ja kas­dien. Ga­li­me su­pū­ti, dra­bu­žiai tai jau tik­rai pri­pu­vo nuo šla­pu­mo. Koks oras pas Jus? <…> Bi­tu­tės ar gy­vos iš­li­ko? Kaip svei­ka­tos? Gal pa­ge­rė­jo. Mes vi­si pra­šo­me Aukš­čiau­sią, kad grą­žin­tų svei­ka­tą ser­gan­tiems ir su­teik­tų ma­lo­nę pa­si­ma­ty­ti gy­viems. <…>“ (Laiš­kas ra­šy­tas 1948 me­tų trem­ti­nės Onos Do­mei­kie­nės gi­mi­nai­čiui Pra­nui Sut­kai­čiui į Lie­tu­vą. Mur­tu­kas, Ma­nos ra­jo­nas, Kras­no­jars­ko kraš­tas, 1949 m. rug­pjū­čio 23 d. Iš­siųs­tas sa­va­dar­bia­me vo­ke.)

„Mie­las Juo­zuk! <…> Daug lin­kė­ji­mo iš Si­bi­ro miš­kų gi­lu­mos, mes dar vi­si gy­vi <…>. Mūs gy­ve­ni­mą jums, Juo­zuk, leng­vai ei­tu įsi­vaiz­duot, jei pa­im­tu­mėt tru­pu­tį mais­to ir ap­rė­do ir iš­ei­tu­mėt į vi­du­rį miš­kų ir pel­kių, ir ap­si­gy­ven­tu­mėt, pa­si­so­din­tu­mėt miš­ke apie kel­mus bul­vių ir pra­dė­tu­mėt gy­ve­ni­mą, tai mes taip pra­de­dam ap­gy­ven­din­ti Si­bi­ro miš­kus <…>.“ (Laiš­kas ra­šy­tas 1948 me­tų trem­ti­nio Pra­no Bak­še­vi­čiaus gi­mi­nai­čiui Juo­zui Sut­kai­čiui į Lie­tu­vą. No­vo­a­lek­se­jev­ka, Ma­nos ra­jo­nas, Kras­no­jars­ko kraš­tas, 1948 m. rug­pjū­čio 29 d.)

 „Mie­lo­ji Bi­ru­tė­le! Mie­lie­ji ma­no Ma­ma ir Pa­pa! Bran­gie­ji ma­no na­miš­kiai! Ne­py­kit ant ma­nęs, kad aš ši­to­kią iš­kil­min­gą die­ną, mir­ties nu­ga­lė­ji­mo šven­tės die­ną, die­ną, ka­da vi­sas ti­kin­ty­sis pa­sau­lis džiū­gau­ja, spaus­da­mi vie­ni ki­tiems ran­kas su links­mo­mis šyp­se­no­mis vei­duo­se, svei­ki­na ir lin­ki džiaugs­mo ir lai­mės – aš į Jus, ma­no mie­lie­ji, pra­by­lu to­kios gū­džios dai­ne­lės žo­džiais. <…> Ir sa­vo mal­do­se pri­si­me­nu vi­sus sa­vo na­miš­kius, gi­mi­nes, ar­ti­muo­sius ir drau­gus, pa­lik­tus lais­vė­je gy­vus <…> ir mi­ru­sius ne­su­lau­kus šių Ve­ly­kų ry­to, – ir drau­gus, su­tik­tus ir pa­mil­tus čia, šiuo­se var­gin­guo­se kla­jū­nų ke­liuo­se, ku­rie yra čia kar­tu su ma­nim ar­ba jau iš­ėję lais­vėn, o dar dau­giau, ku­rių gy­vy­bę iš­plė­šė ba­das, siel­var­tas ir džio­va, o kū­nus pri­ėmė sve­ti­ma Ka­zach­sta­no že­mė. <…> Mū­sų sek­ci­jo­je ei­na pa­si­ruo­ši­mas, ne­ša­me sta­lus, suo­lus. Kas tu­ri bal­tą pa­klo­dę, tie­sia ją ant sta­lo, ki­ti ne­ša val­gius. Ga­lų ga­le vis­kas pa­ruoš­ta. Su­si­ren­ka­me 35 žmo­nės: lie­tu­viai, lat­viai ka­ta­li­kai ir len­kai. Už­ima­me vie­tas glau­džiai bro­liš­kai su­si­spau­dę pe­tys prie pe­ties, vi­si vie­no ti­kė­ji­mo, vi­si pri­spaus­ti vie­nos da­lios, vi­si trokš­tan­tys vie­nos lai­mės – lais­vės. <…> pra­de­dam val­gy­ti šven­tiš­ką­jį tra­di­ci­nį „mar­gu­tį“ ir ki­tas gė­ry­bes, pa­švęs­tas prieš val­gant Tė­vo Pet­ro. Mar­gu­čio, at­siųs­to iš Lat­vi­jos ar Lie­tu­vos, iš­ėjo vi­siems po ket­vir­ta­da­lį, ir tą ma­žy­tį kąs­ne­lį kiek­vie­nas taip kruopš­čiai, su su­si­kau­pi­mu ėmė ir val­gė, lyg ko­kią di­džiau­sią re­te­ny­bę, pri­si­min­da­mi, ka­da kam te­ko pas­ku­ti­nį sy­kį jo val­gy­ti. Kam prieš še­šis me­tus, kam prieš 3–4. <…> “ (Laiš­kas ra­šy­tas po­li­ti­nio ka­li­nio Va­lio Gir­džiuno se­se­riai Bi­ru­tei ir tė­vams. Du­bov­ka, Ka­ra­gan­dos sri­tis, Ka­za­chi­jos SSR, 1955 m. ba­lan­džio 10 d.)

„Bran­gi Ma­ma, dar šiais me­tais ne­ga­liu Mo­ti­nos Die­no­je at­neš­ti Tau gy­vų gė­lių puokš­tę, ne­ga­liu Ta­ve ap­ka­bin­ti ir iš­reikš­ti tą di­džią mei­lę ir dė­kin­gu­mą, ku­rio ku­pi­na ma­no šir­dis. Juk Tu, Bran­gio­ji Ma­ma, man gy­vy­bę da­vei, Tu ma­ne kū­di­kė­lį su­pai ir lin­ga­vai, Tu, Mie­la Ma­ma, ma­no vai­kys­tę kaip An­ge­las Sar­gas nuo vi­so­kio pik­to ap­sau­go­jai. Tu, Bran­gi Ma­ma, ma­ne kry­žiaus žen­klu lai­min­da­ma į gy­ve­ni­mą iš­lei­dai. <…> Mo­ti­nos Die­nos šven­to­je Au­ko­je aš mal­dau­siu, kad Vieš­pats lai­min­tų ir guos­tų Ta­ve; aš mel­siuo­si, kad dan­gaus Mo­ti­nė­lei už­ta­riant, pa­sau­lio Vieš­pats sa­vo Tė­viš­ka Ran­ka grą­žin­tų ma­ne pas Ta­ve, ir kad aš ga­lė­čiau bent tru­pu­tė­lį at­ly­gin­ti už ne­iš­se­mia­mai pa­si­au­ko­jan­čią Ta­vo mei­lę mums Ta­vo vai­kams. <…> Ta­ve my­lin­tis ir nuo­lat už Ta­ve mel­džian­ty­sis Ta­vo Sū­nus.“ (Laiš­kas ra­šy­tas po­li­ti­nio ka­li­nio ku­ni­go Vin­cen­to Vė­la­vi­čiaus iš la­ge­rio į Lie­tu­vą mo­ti­nai Pra­kse­dai Vė­la­vi­čie­nei. Ja­vas, Mor­do­vi­jos ASSR, 1956 m. ba­lan­džio 27 d.) (Plo­ji­mai)

Jaut­rią flei­tos gar­sais su­skam­bu­sią me­lo­di­ją at­li­ko Eg­lė Ju­ciū­tė, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­ro flei­ti­nin­kė.

Ne­už­mirš­ki­me… Pri­si­min­ki­me ir te­gul me­ne – spek­tak­liuo­se, fil­muo­se, dai­no­se, nuo­t­rau­ko­se – bū­na gy­va at­min­tis. Kvie­čia­me fo­to­gra­fą do­ku­men­ti­nin­ką Ta­dą Ka­za­ke­vi­čių.

 

Ek­ra­ne ro­do­mos fo­to­gra­fo Ta­do Ka­za­ke­vi­čiaus nuo­trau­kos.

 

Fo­to­gra­fo do­ku­men­ti­nin­ko Ta­do Ka­za­ke­vi­čiaus kal­ba

 

T. KAZAKEVIČIUS. Ger­bia­mi mi­nė­ji­mo da­ly­viai ir sve­čiai, šian­dien pa­sau­li­nių įvy­kių sū­ku­ry­je, kai is­to­ri­ja per­ra­šo pa­ti sa­ve, kaip nie­ka­da esu tik­ras – bū­ti­na kal­bė­ti apie pra­ei­tį. Bū­ti­na kal­bė­ti apie pra­ei­tį ne tik to­dėl, kad ji bū­tų ne­už­mirš­ta mū­sų tau­tos są­mo­nė­je, ta­čiau ir to­dėl, kad ne­įti­kė­ti­nu bū­du is­to­ri­ja pra­de­da kar­to­tis – tai, kas vy­ko ta­da, dau­giau nei prieš 80 me­tų, vyks­ta ir šian­dien, vi­sai ša­lia – mū­sų kai­my­nys­tė­je. Kaip tai įma­no­ma?

Vyks­tan­tis ka­ras ir jo me­tu vyk­do­mas Uk­rai­nos vai­kų nu­tau­ti­ni­mas ma­ne šiur­pi­na kas­dien. Ar­gi XXI am­žiaus auš­ro­je gy­ve­na­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me vis dar taip da­ro­ma? No­ri­si ti­kė­ti, kad žmo­ni­ja pa­žen­gė pir­myn, ta­čiau, di­džiu­liam nu­si­vy­li­mui, ma­to­me tai, ką ma­to­me.

Per lai­ko­tar­pį, ka­da au­gau kaip fo­to­gra­fas do­ku­men­ti­nin­kas, žmo­nių is­to­ri­jos, jų gy­ve­ni­mo pa­sa­ko­ji­mai man ta­po svar­bes­ne ma­no fo­to­gra­fi­jos da­li­mi, su­pra­tau, kad ne­re­tai kad­ras ne­pa­sa­ko vis­ko, bū­ti­nas kon­teks­tas, jun­gia­mo­ji aši­nė li­ni­ja. Ma­no kur­ti dau­gia­me­čiai fo­to­gra­fi­niai cik­lai „Tai, ko ne­be­bus“, „Tarp dvie­jų kran­tų“, „Odė pas­ku­ti­niam dir­ban­čiam žmo­gui“ ma­ne ne tik iš­mo­kė, bet ir vis dar mo­ko iš­klau­sy­ti, iš­girs­ti kiek­vie­no žmo­gaus uni­ka­lią is­to­ri­ją ir sa­vo įran­kiais įpras­min­ti šios is­to­ri­jos įra­šą. Ta­čiau ma­ny­je vi­sa­da kir­bė­jo no­ras pri­si­lies­ti prie mū­sų ir mū­sų kai­my­ni­nių tau­tų is­to­ri­jos skau­du­lio – Si­bi­ro trem­ties. Kaip tai pa­da­ry­ti? Te­ma pla­ti kaip van­de­ny­nas, o ir pa­sa­ko­ta juk ne kar­tą. Pra­dė­ti gal­vo­ti šia te­ma gąs­di­no ir klau­si­mas, ar įma­no­ma apie Si­bi­ro trem­tį kal­bė­ti ne tik su gi­liu liū­de­siu? Kaip su­val­dy­ti šią emo­ci­ją? Kaip ją nors kiek pa­vers­ti švie­ses­ne? O at­sa­ky­mas glū­dė­jo kas­die­ny­bė­je ir, ro­dos, to­kio­je na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je, kad sun­ku bu­vo su­si­lai­ky­ti ir į tai ne­pa­si­ner­ti. Ti­kiu, kad už­da­vi­niai ir spren­di­mai mums at­ei­na na­tū­ra­liai, bū­ti­na tik pa­gau­ti ir įžvelg­ti ją sa­vo kas­die­ny­bė­je.

Fo­to­gra­fi­nio cik­lo „Per­nykš­tis snie­gas“ idė­ja man ki­lo, ma­tyt, ke­lias­de­šimt ke­lin­tą kar­tą skai­tant duk­rai Ade­lei mū­sų kar­tu my­li­mą kny­gą „Si­bi­ro hai­ku“. Bu­vo sun­ku pa­ti­kė­ti, kaip įtai­giai kny­gos au­to­rė Jur­ga Vi­lė pa­sa­ko­jo apie trem­tį, kaip šią te­mą pri­ar­ti­no prie žmo­gaus, o ypač prie vai­ko ap­lin­kos, kaip įsi­min­ti­nai ji su­konst­ra­vo šį kū­ri­nį.

Ta­čiau ma­no at­min­ty­je vis skam­ba ei­lu­tė „naš­lai­čių trau­ki­nys“, ji ne­da­vė man ra­my­bės ir vis at­si­kar­to­jo ma­no pa­są­mo­nė­je. Su­pra­tau, kad ji ma­ne šau­kia ir kvie­čia pa­si­do­mė­ti pla­čiau. Ne­tru­kus su­ti­kau kny­gos au­to­rę ir su­ži­no­jęs, kad kny­gos pa­grin­di­nis he­ro­jus, Jur­gos tė­tis Al­giu­kas, dar tarp mū­sų, su­pra­tau – pri­va­lau su­ras­ti bent da­lį šių naš­lai­čių, grį­žu­sių iš šio pra­ga­ro. Gal jie pa­pa­sa­kos tai, kas man pa­dės prie šios te­mos pri­si­lies­ti kiek ki­taip.

Trum­pai apie pa­tį „naš­lai­čių trau­ki­nio“ pre­ce­den­tą. 1946 me­tais ini­ci­juo­tos še­šios ofi­cia­lios naš­lai­čių par­ga­be­ni­mo ar­ti­mie­siems į Lie­tu­vą eks­pe­di­ci­jos. Jų me­tu į tė­vy­nę bu­vo grą­žin­ta dau­giau nei 250 naš­lai­čių, ku­rių tė­vai mi­rė trem­ty­je ar­ba dėl nu­sil­pi­mo fi­ziš­kai ne­be­su­ge­bė­jo pa­si­rū­pin­ti at­ža­lo­mis. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo žy­mios vi­suo­me­ni­nin­kės Ma­ri­jos Ne­meik­šai­tės as­me­ni­nės ini­cia­ty­vos, kiek vė­liau įsi­trau­kė ir ki­ti vi­suo­me­ni­nin­kai ir naš­lai­čių ar­ti­mie­ji, stai­ga ne­be­bu­vo ga­li­ma ig­no­ruo­ti bū­ti­ny­bės iš trem­ties grą­žin­ti vie­ni­šus vai­kus.

Eks­pe­di­to­riai Mar­ce­li­nas Ig­na­ta­vi­čius, Pet­ras Mons­ta­vi­čius, Jo­nas Bu­lo­ta, Ka­ro­lis Ge­ru­lai­tis, Juo­zas Za­ka­raus­kas, An­ta­ni­na Kuz­ne­co­va, Vla­das Kai­ka­ris, Ona Ja­ku­bė­nai­tė – tik ke­le­tas var­dų šio­je is­to­ri­jo­je. Eks­pe­di­ci­jo­se bu­vo ap­lan­ky­ti Ko­mi­jos, Ja­ku­ti­jos, Al­ta­jaus, Toms­ko ir Ura­lo re­gio­nai. Bu­vo ir ki­tų, as­me­niš­kai ini­ci­juo­tų ne­le­ga­lių eks­pe­di­ci­jų. Nors jų me­tu bu­vo iš­gel­bė­ta kiek ma­žiau vai­kų, jos ne ma­žiau svar­bios is­to­ri­jo­je.

Džiau­giuo­si, kad ma­no jau mie­lu bi­čiu­liu ta­pęs Jur­gos Vi­lės tė­tis Al­gi­man­tas Sta­kė­nas pa­dė­jo pra­dė­ti vy­nio­ti šį siū­lo ga­lą. Vė­liau su­si­ti­ki­mas su jau am­ži­ną­jį atil­sį Rim­vy­du Ra­cė­nu – man tar­si rak­tą į šios is­to­ri­jos he­ro­jus su­tei­ku­sios kny­gos „Į mie­lą ša­lį Lie­tu­vą“ au­to­riu­mi. Jis ne tik pa­dė­jo man ras­ti da­lį he­ro­jų, ta­čiau ir pa­suf­le­ra­vo man cik­lo „Per­nykš­tis snie­gas“ pa­va­di­ni­mą. Iš­vy­dęs ma­ne, 35 me­tų vy­riš­kį, be­si­do­min­tį šiais naš­lai­čiais, kaip­mat man pa­sa­kė: „Jau­nuo­li, ar tik ne per­nykš­čio snie­go ieš­kai?“ Kaip vė­liau su­pra­tau – jo ir ieš­ko­jau. Ieš­ko­jau is­to­ri­jų vai­kų, ku­rių vai­kys­tė – at­si­mi­ni­mas ir skaus­mas, ku­rį no­ri­ma pa­mirš­ti, ku­ris ver­čiau kaip ir per­nykš­tis snie­gas ne­eg­zis­tuo­tų.

Pra­dė­jęs kur­ti cik­lą pa­ju­tau – ke­lių va­lan­dų po­kal­biai su šiais žmo­nė­mis ne­tu­rė­tų ver­tės, to­kiu bū­du už­ka­bin­čiau vos pa­vir­šių to, ką no­rė­čiau iš­girs­ti, su­vok­ti. Per šį lai­ką vos pa­siek­tu­me jaut­ru­mą, pri­de­ra­mą šiai te­mai. Bū­ti­na ieš­ko­ti for­mos, ku­ri mums pa­dė­tų kal­bė­ti ne tik apie at­si­mi­ni­mus ir is­to­ri­ją, ta­čiau su­kur­tų si­tu­a­ci­ją kar­tu pa­si­ner­ti į juos. To pa­siek­ti su he­ro­jais kar­tu vy­ko­me į jiems bran­gias, ta­čiau taip pat ir la­bai skaus­min­gas vie­tas – ne­re­tai tai bu­vo gim­ti­nės ar vie­tos, ku­rio­se jie ir bu­vo už­klup­ti 1941 me­tų bir­že­lio įvy­kių. Ten kū­rė­me por­tre­tus, ben­dra­vo­me, kar­tu liū­dė­jo­me dėl jų pra­ei­ties ir džiau­gė­mės dėl jų da­bar­ties. Šios vie­tos – vis dar skau­dų liū­de­sį ke­lian­tys na­mai, tie­sa, už­gy­ven­ti jau ki­to­mis gy­ve­ni­mo is­to­ri­jo­mis, o kar­tais – tai tik lau­kas su šla­man­čiu se­nu ąžuo­lu, me­nan­čiu jų kū­di­kys­tę.

Ne­pa­li­kau nuo­ša­ly­je ir ar­chy­vi­nės me­džia­gos. Gre­ta savo he­ro­jų švie­sios da­bar­ties por­tre­tų įter­piau ir skau­džių tų die­nų re­a­li­jų. No­rė­jo­si pa­ro­dy­ti ir ne­grį­žu­sių­jų kas­die­ny­bę, o ne­re­tai ir skau­džiau­sią įvy­kį – vai­kų lai­do­tu­ves Si­bi­ro pla­tu­mo­se. Tai bu­vo tar­si at­sva­ra ir ne­už­mir­ši­mas tų, ku­rių is­to­ri­jų ne­be­iš­klau­sy­si­me.

Su di­džiau­sia ši­lu­ma at­si­me­nu vi­sus ma­no per šiuos ke­lerius me­tus su­tik­tus he­ro­jus: am­ži­nąjį atil­sį Te­re­sę Lai­mu­tę Bliū­džiū­tę, Al­gi­man­tą Sta­kė­ną, Dai­no­rą Ta­mo­šiū­nai­tę, Gied­ru­tį Lau­cių, Gra­ži­ną Lin­ke­vi­čiū­tę, Jo­ną Bi­jei­ką, Al­man­tą Lau­ža­dį, Li­gi­ją Va­na­gai­tę, Al­gi­man­tą Ja­ku­čio­nį, Mar­ga­ri­tą Smi­lin­gy­tę. Jie man jau ne­be var­dai ir nu­me­riai ma­ty­tuo­se eks­pe­di­ci­jų są­ra­šuo­se, o gy­vos, stip­riai šir­dį pa­lie­tu­sios is­to­ri­jos, iš­girs­tì šių naš­lai­čių ke­lio­nės į Tė­vy­nę ir gy­ve­ni­mo trem­ty­je at­si­mi­ni­mai. Pri­si­lie­čiau ir prie jiems bran­gių daik­tų, ku­riuos kaip di­džiau­sią ver­ty­bę jie glau­dė il­go­je ke­lio­nė­je Tė­vy­nėn, prie bran­giau­sių li­ku­čių to, kas pri­min­da­vo ir pri­me­na jų jau iš­ėju­sius ar­ti­muo­sius.

Su vi­so­mis šio­mis is­to­ri­jo­mis ga­li­te su­si­pa­žin­ti ir jūs, ap­si­lan­kę in­ter­ne­to sve­tai­nė­je www.per­nykš­tis-snie­gas.lt. Ten ne tik kiek­vie­no iš he­ro­jų fo­to­gra­fi­jos, jų at­si­mi­ni­mai, ta­čiau ir at­mo­sfe­riniai au­dioįra­šai iš jiems bran­gių vie­tų, ar­chy­vi­nė me­džia­ga, ki­ti ma­no no­rė­ti ak­cen­tuo­ti fo­to­gra­fi­niai ar­te­fak­tai. Čia esan­tiems mo­ky­to­jams nuo­šir­džiai siū­lau šią prie­mo­nę nau­do­ti vai­kams, pa­vei­kiai pa­sa­ko­jant Si­bi­ro trem­ties te­mą – ma­čiau ypa­tin­gą jau­no­sios kar­tos su­si­do­mė­ji­mą šiai eks­po­zi­ci­jai skir­to­je au­to­ri­nė­je pa­ro­do­je Pros­pekto ga­le­ri­jo­je.

Nors, re­gis, pa­sa­ko­jau apie pra­ei­tį, no­ri­si vi­siems pa­lin­kė­ti su­pras­ti, kad gy­ve­na­me lai­kais, kai šios is­to­ri­jos yra ra­šo­mos nau­jų naš­lai­čių kas­die­ny­bė­je su ta pa­čia men­ka ga­li­my­be su­lauk­ti švie­saus jų gy­ve­ni­mų sau­lė­te­kio.

At­si­svei­kin­da­mas no­riu pa­lin­kė­ti, ypač jau­na­jai kar­tai, ne­už­mirš­ti is­to­ri­jos, nes už­mirš­ta is­to­ri­ja yra lin­ku­si kar­to­tis. Ne­leis­ki­me tam nu­tik­ti. O pa­sau­liui pa­lin­kė­siu ra­my­bės.

Ačiū jums už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Sau­go­ti Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę – kaip pra­šy­mas, kaip mo­ra­li­nė prie­sai­ka ly­di ne vie­ną par­ti­za­no, trem­ti­nio, la­ge­rio šei­mos jau­no­sios kar­tos na­rį. Kvie­čia­me kal­bė­ti Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio da­ly­vio Sta­nis­lo­vo Vit­kaus duk­rą, Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­jos ka­rio Al­fre­do Dau­gi­nio anū­kę, mi­nist­rę, Sei­mo na­rę Mo­ni­ką Na­vic­kie­nę.

 

Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio da­ly­vio Sta­nis­lo­vo Vit­kaus duk­ters, Lie­tu­vos laisvės ar­mi­jos ka­rio Al­fre­do Dau­gi­nio anū­kės, socialinės apsaugos ir darbo mi­nist­rės, Sei­mo na­rės Mo­ni­kos Na­vic­kie­nės kal­ba

 

M. NAVICKIENĖ. Ger­bia­mi po­li­ti­niai ka­li­niai ir trem­ti­niai, jų šei­mų na­riai, Eks­ce­len­ci­jos vals­ty­bės va­do­vai, ger­bia­mi sig­na­ta­rai, am­ba­sa­do­riai, Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo ko­le­gos, vi­si gar­bin­gie­ji sve­čiai, mie­li Lie­tu­vos žmo­nės, šian­dien, mi­nė­da­mi Ge­du­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­nas, pri­si­me­na­me ypač tam­sų mū­sų is­to­ri­jos eta­pą, am­žiams su­lau­žiu­sį ne­su­skai­čiuo­ja­mos dau­gy­bės žmo­nių li­ki­mus.

Ly­giai prieš 82-ejus me­tus, 1941 m. bir­že­lio 14 d., so­vie­ti­niai oku­pan­tai pra­dė­jo ne­re­gė­to mas­to tai­kių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mus. Tūks­tan­čiai vy­rų, mo­te­rų ir vai­kų bu­vo jė­ga iš­plėš­ti iš sa­vo šei­mų, sa­vo na­mų ir sa­vo ša­lies. Vie­nin­te­lis jų nu­si­kal­ti­mas bu­vo troš­ki­mas gy­ven­ti ir mąs­ty­ti lais­vai.

Per­pil­dy­tais mir­ties va­go­nais oku­pan­tai sie­kė iš­vež­ti pa­čią ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos sa­vas­tį. Kar­tu su iš­trem­tų­jų gy­vy­bė­mis at­šiau­rio­se Ry­tų pla­ty­bė­se tu­rė­jo už­ges­ti ir mū­sų vals­ty­bin­gu­mo lieps­na…

Taip jau nu­ti­ko, kad tarp iš­trem­tų­jų bu­vo ir du žmo­nės, ku­rių as­me­ni­nės is­to­ri­jos ne­at­sie­ja­mai su­si­py­nu­sios su ma­ną­ja. Vie­nas jų – at­kak­lus že­mai­tis, Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­jos ka­rys, Šat­ri­jos rink­ti­nė­je par­ti­za­na­vęs Al­fre­das Dau­gi­nis, ma­no bo­čius. Ant­ra­sis – jau­nas li­te­ra­tas ir Kęs­tu­čio apy­gar­dos bū­rio ry­ši­nin­kas Sta­nis­lo­vas Vit­kus, ma­no tė­tis.

Su­si­pa­ži­nę spau­džiant ne­gai­les­tin­gam Si­bi­ro šiau­rės spei­gui, kar­tu ken­tė­ję al­kį ir ali­nan­tį ka­tor­gos dar­bą, abu vy­rai rė­mė­si vie­nas į ki­tą. Rė­mė­si ir ne­pra­ra­do vil­ties su­grįž­ti na­mo. O kai ga­liau­siai grį­žo, Sta­nis­lo­vas ve­dė Al­fre­do duk­rą Al­mą. Šio­je trem­ties pa­žen­klin­to­je šei­mo­je gi­mė ir už­au­go dvi duk­ros: ma­no se­suo Do­vi­lė ir aš.

Mums jie pa­li­ko ne tik Lais­vės ko­vų ir trem­ties kan­čių is­to­ri­jas, bet ir ne­pa­lau­žia­mos vil­ties bei va­lios pa­mo­kas. Tė­tis iš šio pa­sau­lio iš­ėjo 2013-ai­siais, o ma­no bo­čius – 2015-ai­siais, to­dėl dar spė­jo ne tik pa­ma­ty­ti, kaip ant lie­tu­viš­kų pi­ni­gų at­si­ra­do Že­mai­tė, Jo­nas Jab­lons­kis ar Mai­ro­nis, bet ir, ne­nu­mal­do­mai jo nuo­sta­bai, vis­ko pil­no­se kraut­uvė­se jau bu­vo ga­li­ma at­si­skai­ty­ti eu­rais.

Šian­dien ke­ti­nau jums pa­skai­ty­ti sa­vo ma­mos tė­čiui, jau grį­žu­siam į Lie­tu­vą, iš mo­kyk­los Anykš­čiuo­se, kur bu­vo iš­siųs­ta mo­ky­tis, ra­šy­tą laiš­ką. Laiš­ke ji pa­sa­ko­jo apie tai, kaip ne­ken­tė šiau­da­dū­šės ko­mu­nis­tės mo­ky­to­jos, ir apie tai, kaip ją, pa­aug­lę, eg­ze­ku­ci­ją pri­me­nan­čios aki­sta­tos me­tu mo­kyk­los di­rek­to­rius pri­ver­tė sto­ti į kom­jau­ni­mą. Iš duk­ros gau­tus laiš­kus bo­čius kaup­da­vo kaip bran­giau­sią tur­tą. O kad jų ne­ras­tų re­ži­mo pa­ka­li­kai, kai ku­riuos laiš­kus slėp­da­vo už­ly­dy­to­se me­džiok­li­nio šau­tu­vo šo­vi­nių gil­zė­se.

Gai­la, bet laiš­kas, apie ku­rį gal­vo­jau nuo ta­da, kai su­ži­no­jau, kad tu­rė­siu gar­bę pa­si­sa­ky­ti šia ypa­tin­ga pro­ga, yra pa­mes­tas. Ta­čiau ne­pa­mes­tas jį ra­šiu­sių ir sau­go­ju­sių žmo­nių at­mi­ni­mas. At­mi­ni­mas, man nuo­lat pri­me­nan­tis ne tik ma­no bo­čiaus, tė­čio ir ma­mos, bet ir vi­sų už Lie­tu­vos lais­vę ko­vo­ju­sių ir ken­tė­ju­sių žmo­nių stip­ry­bę, jų vil­ties ir ti­kė­ji­mo ga­lią. At­mi­ni­mas, ma­ne kas­dien įpa­rei­go­jan­tis dar­bais įpras­min­ti anks­tes­nių kar­tų au­ką sa­vo Tė­vy­nei.

Skau­du, ta­čiau tam­siau­sią mū­sų is­to­ri­jos pus­la­pį mums šian­dien pri­me­na ne tik ši at­min­ti­na die­na, bet ir Uk­rai­nos da­bar­tis. Ru­si­jos ag­re­si­ja ir vėl nio­ko­ja tai­kių žmo­nių gy­ve­ni­mus ir li­ki­mus. Pa­sau­ly­je nuo 1941-ųjų, ro­dos, pa­si­kei­tė vis­kas, tik ne ag­re­so­rių no­ras lais­vus žmo­nes jė­ga su­pan­čio­ti ti­ro­ni­jos gran­di­nė­mis. To­dėl šian­dien, pe­tys į pe­tį sto­vė­da­mi su ko­vo­jan­čia Uk­rai­na, da­li­ja­mės ir jų liū­de­siu, pyk­čiu, ir ryž­tu. Kar­tu su bro­liais uk­rai­nie­čiais da­li­na­mės ne tik is­to­ri­nio ne­tei­sin­gu­mo kar­tė­liu, bet ir ben­dru ti­kė­ji­mu, kad ko­va už lais­vę pa­si­baigs tei­sių­jų per­ga­le.

Ti­kė­ti­na, kad per at­ei­nan­čius 82-ejus me­tus bus pa­mes­ti šim­tai, o gal net tūks­tan­čiai gil­zė­se lai­ko­mų pri­si­mi­ni­mų. Iš­mirs ir šiau­da­dū­šės ko­mu­nis­tės mo­ky­to­jos, ir mo­kyk­lų di­rek­to­riai. Ne­be­bus ir di­džio­sios da­lies mū­sų. Bet aš ži­nau, kad pa­da­ry­siu vis­ką, jog sa­vo duk­roms per­duo­čiau mū­sų šei­mo­je bran­gin­tus lais­vės ir tie­sos ide­a­lus, o jos juos per­duotų sa­vo vai­kams.

Šian­dien kiek­vie­nas pa­si­ža­dė­ki­me, kad ne­už­mir­ši­me tų, ku­riems tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi, kad esa­me lais­vi at­vers­ti ir pa­ra­šy­ti nau­ją ne­nu­ga­lė­tos Lie­tu­vos is­to­ri­jos pus­la­pį. Tik taip tei­sin­gu­mo, lais­vės ir tie­sos idė­jos iš­liks am­ži­nos. Ačiū. (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Vil­tis ir mei­lė Tė­vy­nei ne­už­gęs­ta. Ti­kė­ji­mas su­stip­ri­na ir pa­de­da kur­ti Lie­tu­vos at­ei­tį. Šian­dien tri­bū­no­se jau­ni­mas, nuo­sta­bio­sios „Lie­pai­tės“, lyg ošian­tis jau­nas miš­kas, lyg so­das, su­žy­dęs bal­tais obe­lų žie­dais, ta­ria ačiū vi­siems – trem­ti­niams ir ko­vo­ju­siems už Tė­vy­nės lais­vę, vi­siems gy­viems ir mi­ru­siems ar žu­vu­siems nuo oku­pan­tų do­va­no­ja sa­vo mei­lę gim­ti­nei, sa­vo ši­lu­mą, nuo­šir­du­mą ir dai­ną „Gra­žiau­sias so­das“. (Plo­ji­mai)

 

Cho­ras „Lie­pai­tės“ at­lie­ka dai­ną „Gra­žiau­sias so­das“.

 

Dė­ko­ja­me Vil­niaus cho­ri­nio dai­na­vi­mo mo­kyk­los „Lie­pai­tės“ mer­gi­nų cho­rui, va­do­vei Jo­li­tai Vait­ke­vi­čie­nei, kon­cert­meis­te­rei Eg­lei Kas­tec­kai­tei, vi­siems, ku­rie liu­di­jo ir ku­rie su­tei­kė vil­tį, vi­siems mi­nė­ji­mo da­ly­viams. Svei­ka­tos, stip­ry­bės, ger­bia­mie­ji, nuo oku­pa­ci­jų ne­ken­tė­ju­sie­ji ko­vo­to­jai už Tė­vy­nės lais­vę! Pa­dė­ka jums iš mū­sų vi­sų šir­džių. (Plo­ji­mai)

Kvie­čia­me da­ly­vau­ti ki­tuo­se ren­gi­niuo­se, skir­tuo­se Ge­du­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­noms at­min­ti. Ačiū.