LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TURTO CIVILINIO KONFISKAVIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO
2019-12-17 Nr. XIIIP-3214(3)
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 2 straipsnio 1 dalies nuostatos tobulintinos, perkeliant formuluotę „ar iš jo yra gauta turtinė nauda“ į vertinamos dalies pradžią po žodžio „Turtas“. Kitu atveju nuostata būtų netiksli ir keltų abejonių, ar gali būti konfiskuojama turtinė nauda, gauta iš nusikalstamu būdu įgyto turto. Pritarus pastabai, straipsnio 2 dalyje formuluotė „ar iš jo yra gauta turtinė nauda“ išbrauktina
2. Projekto 2 straipsnio 2 dalies kai kurios nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikimo teisinės valstybės principui ir teisei į nuosavybę. Pagal projektą, preziumuojama, jog turtas yra gautas nusikalstamu būdu ir todėl jis gali būti konfiskuojamas civilinio proceso tvarka tais atvejais, kai:
1) asmeniui nebuvo pareikšti kaltinimai dėl 2 straipsnio 1 punkte nurodytų nusikaltimų, o asmuo tik buvo įtariamas jų padarymu. Pagal projektą, nesvarbu, ar įtarimas buvo pagrįstas, ar nepagrįstas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tarptautinių teismų praktiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Labita prieš Italiją (Cour eur. D. H., arrêt Labita c. Italie du 6 avril 2000, no 26772/95) pažymėjo, jog asmenims, įtariamiems priklausymu mafijai, yra teisėta taikyti prevencines priemones, įskaitant specialią priežiūrą, net prieš nuosprendžio priėmimą, nes šių priemonių paskirtis – nusikaltimų prevencija. Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymėjo, kad įtarimas laikomas pagrįstu, jeigu yra faktų ar duomenų, galinčių objektyvų stebėtoją įtikinti, jog asmuo – bylos dalyvis galėjo padaryti teisės pažeidimą (pabraukta mūsų).
2) kai asmuo buvo įtariamas, kaltinamas ar nuteistas ne tik už labai sunkių ir sunkių, bet ir už apysunkių nusikaltimų padarymą, kai jis nėra nusikalstamos grupės ar organizuoto susivienijimo narys ar kai apysunkis nusikaltimas nesusijęs su korupcija, taip pat tais atvejais, kai asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (projekto 2 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pastebėtina, jog įstatymų leidėjas nelaiko apysunkių nusikaltimų ypač pavojingais visuomenei. Pvz., pagal Baudžiamojo kodekso 55 straipsnį, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Abejotina, ar ta aplinkybė, jog išplėstinis turto konfiskavimas BK 723 straipsnyje nustatytais pagrindais taikomas ir kaltininkui, pripažintam padarius apysunkį tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos, visais atvejais yra pakankamas pagrindas preziumuoti asmens, kuris buvo įtariamas, kaltinamas ar nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą, turto gavimą nusikalstamu būdu turto civilinio konfiskavimo procese. Atkreiptinas dėmesys, jog civilinis turto konfiskavimas yra nustatomas prevencijos tikslu, t.y. jo tikslai skiriasi nuo baudžiamojo įstatymo paskirties - baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų, be to, turto civilinio konfiskavimo procese turto savininkas turi mažiau teisių nei baudžiamajame procese.
3) kai baudžiamąjį procesą dėl šios dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų buvo atsisakyta pradėti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6 punktuose nustatytais pagrindais, o jeigu baudžiamasis procesas pradėtas, – jis nutrauktas Baudžiamojo proceso kodekso 3, 212, 327 straipsniuose nustatytais pagrindais. Pastebėtina, jog Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog baudžiamasis procesas negalimas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau pagal projektą, tai būtų pagrindu preziumuoti, jog jo turtas gautas iš nusikalstamos veikos. Be to, projektu siūloma preziumuoti, jog asmens turtas gautas iš nusikalstamos veikos ir tuo atveju, kai baudžiamasis procesas nutrauktas, pvz., jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu pripažįstama, kad nusikalstama veika yra mažareikšmė. Taip pat kelia abejonių siūlymas turto civilinio konfiskavimo procesą taikyti asmeniui, kuris buvo įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas (Baudžiamojo kodekso, toliau – BK, 391 straipsnis) ar pranešėjas, padaręs apysunkį nusikaltimą, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 392 straipsnyje nustatytais pagrindais. Svarstytina, ar pritarus projektu siūlomam reguliavimui, būtų pasiekti baudžiamojo įstatymo tikslai, kurių buvo siekiama, priimant BK 391 ir 392 straipsnius, BPK 327 straipsnį.
4) kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už šios dalies 1 punkte nurodytus nusikaltimus Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka. Pastebėtina, jog asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje (36-40 straipsniai) nustatytais pagrindais, kai pvz., teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi ar kai veika pripažįstama mažareikšme.
5) kai asmenys yra įtraukti į organizuotų nusikalstamų grupių, kurias identifikuoja Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) vadovaudamasis sukauptų duomenų apie asmenų ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ar jų nariais analitiniu įvertinimu ir policijos generalinio komisaro patvirtinta metodika, narių sąrašus. Pastebėtina, kad projekte nenurodyta, kokio įstatymo pagrindu toks sąrašas yra sudaromas, nors Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais (1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai.). Teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucijoje reikalaujama, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepaisant to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad teisė į nuosavybę yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnio Žmogus ir valstybė 23 straipsnyje, t.y. ji yra prigimtinė žmogaus teisė. Prigimtinės žmogaus teisės gali būti ribojamos tik išimtiniais įstatymų nustatytais atvejais, kai jų ribojamas yra būtinas demokratinėje valstybėje, pagrįstas aiškiai išreikštu visuomenės interesu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos žmogaus teisių teismo poziciją byloje Gogitidze ir kt. v. Gruzija. Teismas, atsižvelgdamas į tokius teisinius instrumentus, kaip Jungtinių Tautų 2005 m. konvenciją prieš korupciją, Europos Tarybos 1990 ir 2005 konvencijas dėl nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimo, pastebėjo, jog egzistuoja Europos ir universalūs teisiniai standartai, įgalinantys konfiskuoti nuosavybę, susijusią su sunkiais (angl. - serious) baudžiamaisiais nusikaltimais, tokiais kaip korupcija, pinigų plovimas, narkotikų platinimas ir pan., nesant apkaltinamojo teismo nuosprendžio (p.105). Teismo nuomone, konfiskavimas proporcingas net ir nesant apkaltinamojo teismo nuosprendžio, jeigu turtas visas ar iš dalies buvo gautas kaip prekybos narkotikais ar kitos neteisėtos mafijos pobūdžio ar kitokios organizuotos nusikalstamos veikos rezultatas (p.107). Taip pat šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Jungtinių Tautų 2005 m. Konvencijos prieš korupciją, kuri Lietuvai įsigaliojo 2007 m. sausio 20 d., 54 straipsnio 1 dalies c punktą, pagal kurį kiekviena valstybė narė svarsto galimybę taikyti tokias priemones, kokių gali prireikti, kad būtų leista konfiskuoti turtą, įgytą padarius šios Konvencijos nustatytą nusikaltimą, ar turtą, susijusį su tokio nusikaltimo padarymu, nepriėmus nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kai nusikaltėlis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl jo mirties, slapstymosi arba nedalyvavimo teismo posėdyje ar kitais atitinkamais atvejais.
Pažymėtina ir tai, kad pradėjus turto tyrimo procesą projekto 2 straipsnyje nustatytais pagrindais, būtų pradedamas informacijos rinkimas apie asmens turtą, jo įgijimo ir perleidimo aplinkybes, kaip tai siūloma nustatyti projekto 4 ir 6 straipsniuose. Taigi būtų ribojama dar viena prigimtinė žmogaus teisė - asmens teisės į privatų gyvenimą. Prigimtinių žmogaus teisių apsaugai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pažymėjo: „Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės.“
Projektu siūlomas naujas institutas Lietuvos teisėje – turto civilinis konfiskavimas. Taigi Konstitucinio Teismo pozicija šiuo klausimu nėra žinoma. Tačiau, manytume, jog vertinant projekto nuostatų konstitucingumą, galėtų būti aktuali Konstitucinio Teismo oficialioji doktrina dėl prevencinių priemonių taikymo baudžiamajame procese. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl galimų taikyti prevencinių priemonių, siekiant užkirsti kelią labai sunkiems ir sunkiems nusikaltimams. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pažymėjo, jog „ypatingą pavojų asmeniui, jo teisėms ir laisvėms, visuomenei, valstybei kelia organizuotos nusikalstamos grupės (susivienijimai), jų daromi nusikaltimai arba tai, kad tokius nusikaltimus ketinama daryti“. „<...> Nepersekiojant organizuotų nusikalstamų grupių (susivienijimų) veiklos, kai ji plinta iš vienos šalies į kitą, kiltų grėsmė ir demokratinių valstybių bendruomenių, ir tarptautinės bendruomenės svarbiausioms vertybėms. Todėl šiuolaikinės valstybės nustato ir taiko įvairias organizuoto nusikalstamumo ribojimo ir mažinimo priemones – tiek represines, tiek prevencines. Lietuva, kaip demokratinė teisinė valstybė ir tarptautinės bendruomenės narė, taip pat turi priedermę nustatyti ir taikyti tiek represines, tiek prevencines priemones, adekvačias organizuoto nusikalstamumo keliamai grėsmei.<...>“ Taigi Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog valstybė turi teisinę priedermę taikyti prevencines priemones, pažymėjo, jog jos turi būti adekvačios nusikalstamumo keliamai grėsmei. Pažymėtina, jog buvo tiriamas prevencinių priemonių, galimų taikyti asmenims, susijusiems su organizuotu nusikalstamumu, konstitucingumas. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad „prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti nusikalstamumą, paprastai siejasi su tam tikru žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimu, kuriuo, pabrėžtina, negali būti paneigta pati šių teisių ir laisvių esmė.“ Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas pažymėjo „<...> kad tais atvejais, kai iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie asmenų ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti pavojingiausius nusikaltimus, t. y. kai tam tikra asmenų veikla, ryšiai liudija apie iškilusią grėsmę konstitucinėms vertybėms, inter alia žmogaus teisėms ir laisvėms, konstitucinei santvarkai, visuomenės, valstybės saugumui, viešajai tvarkai, įstatymu gali būti nustatomos prevencinės priemonės, numatančios tam tikrą šių asmenų elgesio kontrolę. Prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, tačiau tik tuo atveju, jeigu jos nustatytos įstatymu, jeigu jos yra būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, jeigu jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei esmė, taip pat jeigu jos yra proporcingos siekiamam tikslui, kurio negalima pasiekti kitu būdu.“
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar aukščiau nurodytos projekto 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios nustato nusikalstamu būdu gauto turto prezumpciją, ir su jomis susijusios projekto nuostatos dėl informacijos rinkimo apie asmens turtą, esant projekto 2 straipsnio 2 dalyje nustatytiems pagrindams, atitinka teisinės valstybės principą ir ar jos yra būtinos ir proporcingos demokratinėje visuomenėje.
3. Projekto 2 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa tobulintina. Pastebėtina, kad prezumpcija yra fakto pripažinimas teisėtai patikimu, kol neįrodyta kitaip. Šiuo atveju teisėtai patikimas faktas, įrodantis, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, yra, kai jį nuosavybės teise turi bent vieną iš žemiau nurodytų sąlygų atitinkantys asmenys. Tačiau formuluotė „ir jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti“ yra ne faktas, o prezumpcijos paneigimas (nuginčijimo būdas). Taigi gali būti preziumuojama, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, kai yra įstatyme nurodyti faktai ar aplinkybės, kol turto savininkas neįrodė priešingai (nepagrindė jo teisėtomis pajamomis, neįrodė, jog turtą įgijo iš teisėtai gautų pajamų).
4. Projekto 2 straipsnio 3 dalyje siūlomas reguliavimas, jog nesąžiningu yra asmuo, kuris „žinojo ar turėjo žinoti, kad šio turto vertė neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens teisėtų pajamų“, nenuoseklus, nes pagal 2 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinas turtas pirmiausia siejamas su jo įgijimu nusikalstamu būdu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pagal siūlomą reguliavimą proceso metu reikės įrodyti, jog turto įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie turtą perleidusio asmens turimo turto ir teisėtų pajamų disproporciją, bet nebus svarbu, ar turto įgijėjas žinojo apie galimai neteisėtą turto kilmę.
5. Projekto 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostata neaiški. Pagal projektą siūloma preziumuoti, kad įgijėjas nesąžiningas, jeigu 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas „įgytas juridinio asmens, kurio vadovas, valdymo organo narys <...> yra šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys“. Svarstytina ar norma nebūtų aiškesnė, jeigu būtų nurodyta, kad turto įgijėjas yra nesąžiningas, kai turtas įgytas iš tokio juridinio asmens.
6. Projekto 3 straipsnyje yra siūloma nustatyti turto civilinio konfiskavimo procedūros santykį su baudžiamuoju procesu. Atkreiptinas dėmesys, kad lieka neaiškus turto civilinio konfiskavimo procedūros santykis su administracinio nusižengimo tyrimo procesu. Pvz., Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 592 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Jeigu ikiteisminio tyrimo institucija ar prokuroras, gavę pareiškimą ar pranešimą apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais atvejais ir tvarka atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą, , arba patys nustato padaryto administracinio nusižengimo požymių, jie motyvuotu nutarimu perduoda turimą medžiagą įgaliotai institucijai administracinio nusižengimo teisenai pradėti ir administracinio nusižengimo protokolui surašyti.“ (pabraukta mūsų) Pastebėtina, kad projekto 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra siūloma nustatyti prezumpciją, jog turtas yra gautas nusikalstamu būdu, kai baudžiamąjį procesą buvo atsisakyta pradėti BPK 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6 punktuose nustatytais pagrindais, o projekto 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog kai baudžiamajame procese prokurorui priėmus galutinį procesinį sprendimą išlieka turto civilinio konfiskavimo pagrindai, pradedama turto civilinio konfiskavimo procedūra. Taigi tuo atveju, kai baudžiamajame procese būtų priimtas prokuroro galutinis procesinis sprendimas – atsisakyti pradėti baudžiamąjį procesą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, tačiau būtų nustatyta, kad padaryta veika turi administracinio nusižengimo požymių, pagal ANK 592 straipsnio 3 dalį turima medžiaga turėtų būti perduota įgaliotai institucijai administracinio nusižengimo teisenai pradėti ir administracinio nusižengimo protokolui surašyti, o pagal projekto 3 straipsnį – turėtų būti pradėta turto civilinio konfiskavimo procedūra. Panaši situacija galėtų susiklostyti ir tuo atveju, jeigu pradėtas baudžiamasis procesas būtų nutrauktas - pagal ANK 592 straipsnio 4 dalį turima medžiaga turėtų būti perduota įgaliotai institucijai administracinio nusižengimo teisenai pradėti ir administracinio nusižengimo protokolui surašyti, o pagal projekto 3 straipsnį – turėtų būti pradėta turto civilinio konfiskavimo procedūra. Pastebėtina, jog už kai kurias veikas, atsižvelgiant į veikos mastą ir pavojingumą visuomenei, asmenys gali būti patraukti baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn: pvz., atsakomybė už vagystę ir sukčiavimą nustatyta BK 178 ir 182 straipsniuose, už smulkią vagystę, sukčiavimą – ANK 108 straipsnyje, atsakomybė už kontrabandą nustatyta BK 199 straipsnyje ir ANK 208 straipsnyje ir pan. Taigi gali būti, jog taikant įstatymą prokuroras atsisakys pradėti baudžiamąjį procesą dėl vagystės ar kontrabandos, bet esant administracinių nusižengimų – vagystės ar kontrabandos požymiams, pagal ANK medžiaga turės būti perduodama įgaliotai institucijai administracinio nusižengimo teisenai pradėti, o pagal Turto civilinio konfiskavimo įstatymą turės būti pradėta turto civilinio konfiskavimo procedūra. Šiame kontekste pastebėtina, kad už kai kuriuos administracinius nusižengimus, pvz., už kontrabandą, skiriamas turto konfiskavimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, jog reikia projekte išspręsti ir turto civilinio konfiskavimo procedūros santykį su administracinio nusižengimo tyrimo procesu
7. Projekto 4 straipsnio 3 dalyje dalis teisinio reguliavimo dėstoma skliautuose. Pažymime, jog pagal teisės technikos taisykles, savarankiškos teisės normos ir jų dalys teisės aktuose negali ir neturi būti dėstomos skliaustuose, todėl atsisakytina teisinio reguliavimo dėstymo skliaustuose.
Analogiška pastaba išsakytina ir dėl projekto 8 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios dėstomos skliaustuose.
8. Projekto 4 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Prokuroras per 15 dienų nuo šio straipsnio 3 dalyje nurodyto kreipimosi gavimo priima sprendimą pradėti turto tyrimą arba motyvuotą nutarimą atsisakyti pradėti turto tyrimą. Prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti turto tyrimą gali panaikinti aukštesnysis prokuroras savo iniciatyva ar turto tyrimą inicijavusios institucijos prašymu.“ Pažymime, kad iš nuostatos turinio nėra aišku kokios teisinės pasekmės turėtų ir galėtų kilti aukštesniajam prokurorui panaikinus prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti turto tyrimą, nes tokiu atveju aukštesnysis prokuroras nėra įgalinamas priimti sprendimą pradėti turto tyrimą, be to, pagal Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 3 dalį „Aukštesnysis prokuroras negali nurodyti prokurorui, kokį proceso nutarimą priimti.“ Taigi nėra aišku kaip tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas turto tyrimo pradėjimo klausimas.
Be to, svarstytina, ar įstatymo projekte nederėtų nustatyti, kad prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti turto tyrimą turi būti pateiktas aukštesniajam prokurorui, kad tokių nutarimų peržiūra, o kartu ir įstatymo projekto nuostatos įgyvendinimas, nepriklausytų nuo atsitiktinumo.
9. Projekto 5 straipsnyje nustatyti turto tyrimo terminai: sprendimas pradėti turto tyrimą gali būti priimtas ne vėliau kaip per 5 metus nuo galutinio prokuroro procesinio sprendimo priėmimo arba galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo baudžiamajame procese, turto tyrimas atliekamas dėl turto, kuris įgytas ne anksčiau kaip prieš 10 metų iki sprendimo asmenį pripažinti įtariamuoju baudžiamajame procese priėmimo, sprendimo atsisakyti pradėti baudžiamąjį procesą priėmimo ar sprendimo įtraukti asmenį į 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą sąrašą priėmimo. Taigi, jeigu būtų priimtas galutinis prokuroro procesinis sprendimas ar įsiteisėtų galutinis teismo sprendimas 2025 metais, o asmuo būtų buvęs pripažintas įtariamuoju 2020 metais, sprendimas pradėti turto tyrimą galėtų būti priimtas 2030 metais ir būtų tiriamas asmens turtas, įgytas 2010 metais, t.y. būtų atliekamas tyrimas dėl turto, įgyto prieš 20 metų iki sprendimo pradėti turto tyrimą priėmimo, ir būtų tiriamas 30 metų laikotarpis (pagal 5 straipsnio 6 dalį, 10 metų laikotarpis iki šio turto įsigijimo). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 723 straipsnio 2 dalies 2 punktą, išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, jog projektu siūlomi ilgi turto tyrimo terminai gali turėti neigiamos įtakos civilinių teisinių santykių stabilumui, todėl abejotina, ar jie yra proporcingi, ar atitinka teisinės valstybės principą
10. Projekto 6 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti turto tyrimą atliekančių institucijų ir prokuroro teisę rinkti duomenis apie asmens turtą, jo ekonominę veiklą, finansinę būklę ir kt. Tačiau iš projekto nuostatų neaišku, kokias pareigas turi nurodytos institucijos ir prokuroras, tvarkydami gautus asmens duomenis, kokios taikomos jų tvarkymo taisyklės, kokie yra duomenų saugojimo terminai, kokias teises turi duomenų subjektas. Projektas tobulintinas, papildant jį atitinkamomis nuostatomis, ypač kiek tai susiję su asmens, apie kurį renkama informacija, teisėmis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog nėra pakankamai aišku, koks teisės aktas turėtų būti taikomas asmens duomenų apsaugai turto tyrimo procese. Viena vertus, atsižvelgiant į tai, kad turto civilinis konfiskavimas nėra baudžiamasis procesas, galima manyti, jog asmens duomenų tvarkymui turėtų būti taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679, kita vertus, atsižvelgiant į įstatymo tikslą – organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija, galima manyti, jog turto tyrimo procese asmens duomenų tvarkymui turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo, kuriuo įgyvendinta 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/680, nuostatos. Pastebėtina, kad nurodyto įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, jog duomenų subjekto teisė susipažinti su asmens duomenimis gali būti visiškai arba iš dalies apribota Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytais atvejais tiek, kiek ir tol, kol šis apribojimas, atsižvelgiant į šio fizinio asmens pagrindines teises ir teisėtus interesus, demokratinėje visuomenėje yra būtinas ir proporcingas siekiant netrukdyti atlikti oficialius arba teisinius nagrinėjimus, tyrimus ar procedūras; nepakenkti nusikalstamų veikų prevencijai.
11. Projekto 6 straipsnio 3 dalies 2 punkte siūloma nustatyti turto tyrimą atliekančios institucijos ir prokuroro teisę gauti punkte nurodytą informaciją iš Lietuvos Respublikos finansų įstaigų. Projekte nurodyta informacija gali sudaryti banko paslaptį, todėl turėtų būti kartu taikomos Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 55 straipsnio nuostatos. Pastebėtina, kad Bankų įstatymo 55 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, jog bankas teikia banko paslaptį sudarančią informaciją „institucijoms, atliekančioms ikiteisminio tyrimo, kriminalinės žvalgybos, žvalgybos, mokesčių administravimo, Indėlių draudimo fondo ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondo administravimo, asmens duomenų tvarkymo priežiūros, finansų rinkos priežiūros, vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymą, pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos funkcijas, jeigu jos reikia šiame punkte nurodytoms funkcijoms atlikti.“ Taigi nurodytos Bankų įstatymo nuostatos nenustato, jog bankų paslaptį sudaranti informacija gali būti teikiama atliekant turto tyrimą pagal Turto civilinio konfiskavimo įstatymą. Atsižvelgiant į tai ir siekiant išvengti teisės taikymo problemų, turėtų būti teikiamas Bankų įstatymo 55 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas.
12. Projekto 6 straipsnio 3 dalies 2 punkte siūloma nustatyti, kad turto tyrimą atliekančios institucijos ir prokuroras turi teisę iš „<...> kitų juridinių ir fizinių asmenų neatlygintinai gauti informaciją apie fizinio ir juridinio asmens ūkines, finansines operacijas, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimą, gautas paskolas, sudarytus sandorius ir kitus duomenis“. Norime pastebėti, kad turto tyrimą atliekančios institucijos ir prokuroras turto civilinio konfiskavimo proceso metu neatlieka jokių baudžiamojo persekiojimo veiksmų ir netiria nusikaltimų, todėl atsižvelgiant į tai, kad nuostatoje siekiama reguliuoti teisinius santykius, susijusius su privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomomis informacinėmis sistemomis, ar jų tvarkomais duomenimis, dokumentais, kurie specialiaisiais įstatymais dėl jų veiklos pobūdžio nėra įpareigoti kaupti informaciją ir pateikti ją valstybės institucijoms, ir nustatyti valstybės institucijų teisę neatlygintinai gauti iš tokių privačių asmenų duomenis, turėtų būti svarstomas nuostatos derėjimas su konstituciniu nuosavybės teisės apsaugos principu, kadangi tokiu atveju siūlomas reguliavimas tiesiogiai apribotų privačių asmenų teisę į jų nuosavybę (duomenis, dokumentus, informaciją) ir sudarytų prielaidas valstybinei institucijai tokia nuosavybe neatlygintinai naudotis. Taigi svarstytinas privačių juridinių ir fizinių asmenų duomenų teikimo atlygintinumo nustatymas.
13. Projekto 7 straipsnyje nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiga pagal turimus duomenis pateikti turto tyrimą atliekančiai institucijai išvadą dėl asmens galimybių įgyti turtą iš teisėtų pajamų šaltinių. Pastebėtina, kad tai būtų nauja įstatyme įtvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiga. Tačiau iš projekto nuostatų neaišku, kaip ji turėtų būti įgyvendinama, kas nustatytų tokios išvados parengimo ir pateikimo turto tyrimą atliekančiai institucijai tvarką. Be to, neaišku, kokias teises turėtų mokesčių mokėtojas, dėl kurio turto teiktų išvadą Valstybinė mokesčių inspekcija. Neaišku, ar asmuo turėtų būti informuojamas apie nurodytos išvados rengimą, ar turėtų teisę reikalauti supažindinti jį su išvada, ar galėtų teikti dėl jos paaiškinimus, jeigu taip, tai kokia tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad projekte nurodytos išvados rengimas nėra priskirtinas mokesčių administravimui, svarstytina, ar asmuo, dėl kurio turto rengiama išvada, turėtų Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnyje nurodytas mokesčių mokėtojo teises
14. Projekto 8 straipsnio 3 dalies 2 punkte brauktini pertekliniai žodžiai „pranešimas siunčiamas atitinkamame registre nurodytu adresu“, nes tokia informacija yra aiški iš toliau dėstomos nuostatos turinio.
15. Projekto 8 straipsnio 3 dalies 3 punkte vartojama neaiški formuluotė, kad pranešimas apie galimą turto konfiskavimą, siunčiamas galiniais telekomunikacijų įrenginiais „patvirtinamas teisės aktų nustatyta tvarka“. Atkreiptinas dėmesys, jog teikiamas įstatymo projektas yra ir bus vienintelis teisės aktas reguliuojantis su turto civiliniu konfiskavimu susijusius klausimus, todėl nėra aišku apie kokius teisės aktus šioje nuostatoje kalbama. Be to, tuo atveju, jei norėta nustatyti, kad toks pranešimas turi būti pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, tai turėtų būti aiškiai nustatyta įstatyme.
16. Projekto 8 straipsnio 3 dalies 4 punkte siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai pranešimas apie galimą turto civilinį konfiskavimą įteikiamas viešai paskelbiant, jis gali būti paskelbtas turto tyrimą atliekančios institucijos ar Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros interneto svetainėje. Atkreiptinas dėmesys, jog tokiu būdu itin apribojama asmens teisė sužinoti apie galimą turto civilinį konfiskavimą, nes tikėtina, kad asmenys neseka visų valstybės institucijų internetinių svetainių turinio. Teigtina, kad turėtų būti pasirinkta viena institucija, kuri savo svetainėje skelbtų tokius pranešimus, kad įstatymo nuostatos būtų aiškios, o asmenys be nereikalingos ir nepagrįstos administracinės naštos galėtų naudotis savo teisėmis.
17. Projekto 8 straipsnio 4 dalyje nustatomas 30 dienų terminas asmeniui pateikti paaiškinimus ir dokumentus apie turto ir pajamų gavimo šaltinius. Neaišku, kokios pasekmės būtų tuo atveju, jeigu asmuo nepateiktų paaiškinimo per 30 dienų ar atsisakytų jį pateikti. Be to, svarstytina, ar tuo atveju, jeigu asmuo nespėjo pateikti paaiškinimų dėl objektyvių ar ne nuo jo priklausančių priežasčių (gulėjo ligoninėje, buvo ilgalaikėje komandiruotėje, kreipėsi dėl atitinkamų dokumentų pateikimo į konkrečią instituciją, bet laiku negavo atsakymo ir pan.), šis terminas negalėtų būti pratęstas.
18. Projekto 9 straipsnio 2 punkte siūloma įtvirtinti asmenų teisę pateikti informaciją už ilgesnį, negu turto tiriamąjį laikotarpį, pagrindžiančią turto teisėtumą. Atkreiptinas dėmesys, jog projekto 5 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad „Atliekant turto tyrimą, tiriamas ne ilgesnis kaip 10 metų laikotarpis iki šio turto įsigijimo.“ Todėl nėra aišku, koks šių nuostatų tarpusavio santykis ir ar informacija už ilgesnį laikotarpį turėtų ir galėtų būti tiriama.
19. Projekto 10 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti: „Asmeniui, dėl kurio pradėtas turto tyrimas buvo nutrauktas ir kuriam dėl to atsirado neigiamų teisinių pasekmių, jo reikalavimu prokuroro leidimu turi būti pateikti turto tyrimo metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus atvejus, kai pateikus šią informaciją gali būti padaryta žalos nebaigtiems turto tyrimams. Informacija, kurią pateikus gali būti padaryta žalos nebaigtiems turto tyrimams, šioje dalyje nurodytam asmeniui turi būti pateikta tuoj pat baigus šiuos turto tyrimus. Šis asmuo gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.” Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, nuostatoje po žodžio „kurio“ įrašytinas žodis „turto“, kad nuostata būtų logiška.
Antra, pažymėtina, kad turo tyrimo nutraukimas asmenims nesukels neigiamų teisinių pasekmių. Neigiamas teisines pasekmes gali sukelti pats tyrimo procesas, todėl nuostatos dalis „tyrimas buvo nutrauktas ir kuriam dėl to atsirado neigiamų teisinių pasekmių“ performuluotina, kad asmenims būtų suteikiama informacija tais atvejais, jei turto tyrimo procesas jiems sukėlė neigiamų teisinių pasekmių, o ne turto tyrimo nutraukimas.
Kartu atkreiptinas dėmesys, jog nuostatoje vartojamas žodžių junginys „neigiamos teisinės pasekmės“ kelia abejonių dėl jo taikymo apimties. Pastebėtina, kad asmenys dėl turto tyrimo dažniau gali patirti ne teisines, o finansines, ekonomines pasekmes, pavyzdžiui, dėl ilgalaikio turto arešto. Todėl nėra aišku kodėl projektu siekiama apsiriboti vien teisinėmis pasekmėmis.
Trečia, nuostatoje derėtų apsispręsti ar asmeniui turto tyrimo metu surinkti duomenys „turi būti pateikti“, ar vis dėlto tokie duomenys pateikiami „prokuroro leidimu“. Pirmuoju atveju asmens teisė turi būti aiški ir besąlygiška. Antruoju – jei duomenų pateikimas priklauso nuo prokuroro valios, įstatyme turi būti suformuluoti aiškūs kriterijai / atvejai, kai prokuroras privalo leisti / atsisakyti suteikti duomenis, nes reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisėmis ir negali būti išdėstytas poįstatyminiame teisės akte. Kartu pastebėtina, kad nuostatos pabaigoje nustatoma išimtis, vartojant konstrukciją „išskyrus atvejus“, nepatenka į pirmiau aptartus duomenų teikimo atvejus, nes tai būtų išimtis iš abiejų atvejų.
Ketvirta, nuostatoje derėtų įtvirtinti procesinio dokumento formą, kuriuo būtų nustatomas prokuroro leidimas teikti / neteikti duomenis, kad toks leidimas nebūtų žodinės ar kitokios neformalios formos. Be to, atsižvelgiant į tai, kad reguliavimas susijęs su asmenų teisėmis, projekte derėtų aiškiai nustatyti, jog toks prokuroro sprendimas yra skundžiamas ir nurodyti skundimo tvarką.
Penkta, sistemiškai vertinant analizuojamos nuostatos turinį, susijusį su asmens teise gauti tam tikrą informaciją, nėra aišku kokiu tikslu nuostatos pabaigoje įtvirtinama asmens teisė „kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo“. Pastebėtina, kad nuostatoje nekalbama apie patirtą žalą, o tik apie neigiamas teisines pasekmes, todėl nėra suprantama, kokie yra pacituotos nuostatos dalies ir nuostatos pradžios sisteminiai ir loginiai ryšiai. Tuo atveju, jei siekiama nustatyti, kad asmuo gali kreiptis į teismą dėl informacijos neteikimo, tai ir reikėtų nurodyti. Kitu atveju, derėtų nurodyti apie kokį žalos atlyginimą nuostatoje kalbama.
20. Projekto 11 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgiant į tai, kad kalbama apie asmenų teises, vietoje abstraktaus ir neaiškaus pobūdžio nuorodos į „teisės aktus“, nurodytinas konkretus teisės aktas.
21. Projekto 11 straipsnio 4 dalyje kalbant apie turo areštą vartojamos skirtingos sąvokos „taikyti“ ir „paskirti“, siūlytina terminologiją suderinti ir vartoti vieną terminą.
22. Projekto 11 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad „Asmuo, kurio nuosavybės teisė į turtą laikinai apribota, turi teisę prokuroro nutarimą dėl turto arešto per 10 dienų nuo nutarimo gavimo dienos apskųsti gyvenamosios vietos ar buveinės apylinkės teismui. Šį skundą apylinkės teismas rašytinio proceso tvarka privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo skundo gavimo dienos. Apylinkės teismo nutartis dėl šioje dalyje numatyto skundo yra galutinė ir neskundžiama.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pažymime, jog prokuroro nutarimu bus taikomas areštas didelės vertės turtui. Kaip jau minėta, teisė į nuosavybę yra prigimtinė žmogaus teisė. Prigimtinės žmogaus teisės gali būti ribojamos tik išimtiniais įstatymų nustatytais atvejais, kai jų ribojamas yra būtinas demokratinėje valstybėje, pagrįstas aiškiai išreikštu visuomenės interesu. Šiame kontekste kyla pagrįsta abejonė, ar nuosavybės teisės apribojimas prokuroro nutarimu taikant itin ilgalaikį areštą, ir asmenims sudarant galimybę prokuroro sprendimą apskųsti tik apylinkės teismui, kurio sprendimas šiuo atveju būtų neskundžiamas, yra pagrįstas, ar toks nuosavybės teisės suvaržymo būdas dera su prigimtinės žmogaus teisės apsaugos būdais, įtvirtintais Konstitucijoje ir ne kartą nagrinėtasi Konstitucinio Teismo doktrinoje.
Kartu atkreipiame dėmesį, jog net BPK 151 straipsnio dalyje yra numatyta, kad „Asmuo, kurio nuosavybės teisė laikinai apribota, turi teisę prokuroro nutarimą apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šį skundą ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per septynias dienas nuo skundo gavimo dienos. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis skundžiama aukštesniajam teismui; šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.“ Taigi sistemiškai vertinant pacituotą BPK nuostatą ir siūlomą turto civilinio konfiskavimo proceso nuostatą, kai atliekant turto tyrimą nevykdomas baudžiamasis persekiojimas, netiriamas joks nusikaltimas, pažymėtina, kad asmens teisės turto civilinio konfiskavimo proceso metu būtų varžomos labiau nei baudžiamajame procese. Toks situacijos vertinimas leidžia daryti išvadą, jog analizuojama įstatymo projekto nuostata yra neproporcinga siekiamiems tikslams ir sistemiškai nedera su galiojančia teisės sistema, kai civiliniame procese asmuo turi mažiau teisių nei baudžiamajame procese.
Teigtina, jog, atsižvelgiant į ribojamos teisės pobūdį ir galiojantį teisinį reguliavimą, būtų pagrįsta sudaryti asmenims galimybę apylinkės teismo sprendimą apskųsti aukštesnės instancijos teismui, kad būtų sudaryta galimybė patikrinti teismo sprendimą instancine tvarka ir tokiu būdu būtų užtikrintos asmenų teisės ir galimybė tinkamai vykdyti teisingumą. Be to, toks reguliavimas taip pat prisidėtų prie teismų praktikos vienodinimo. Kartu pažymėtina, jog nustačius trumpus bylos nagrinėjimo terminus, nebūtų pakenkta ir turto tyrimo proceso operatyvumui.
23. Projekto 11 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad prokuroro nutarimas dėl turto arešto ar teismo nutartis dėl turto arešto pratęsimo nedelsiant, paskelbiami asmeniui ir visiems bendraturčiams, kurių nuosavybės teisė laikinai apribota, ir jiems įteikiami nutarimo ar teismo nutarties nuorašai. Teigtina, kad reikalavimas paskelbti asmenims tam tikrus dokumentus yra perteklinis, be to sunkiai įgyvendinamas, nes neaišku nei kokiomis aplinkybėmis, nei koks asmuo, nei kokioje vietoje, turėtų tokią pareigą įvykdyti. Neaišku, kas turėtų nutikti tais atvejais, kai asmuo atsisakytų dalyvauti paskelbime ir t.t. Todėl siūlytina atsisakyti paskelbimo reikalavimo, apsiribojant dokumentų įteikimu.
24. Projekto 11 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti, kad „Taikant turto areštą, areštuojamas turtas detaliai aprašomas dalyvaujant turto savininkams, juridinių asmenų atstovams, prireikus kviečiami kviestiniai.“ Pastebėtina, jog tokia nuostatos konstrukcija yra abstraktaus pobūdžio ir stokoja aiškumo dėl jos taikymo būdo. Atkreipiame dėmesį, jog nėra aišku koks asmuo ir kokio proceso būdu, pagal kokių teisės aktų reikalavimus, turėtų atlikti nurodytą pareigą, pavyzdžiui, ar prokuroras asmeniškai turėtų aprašinėti turtą, ar toks veiksmas turėtų būti atliekamas antstolio. Taip pat neaišku, kokių juridinių asmenų (turto savininkų ar kitų) atstovai turimi omenyje. Neaišku ir tai, kaip reikėtų šią normą taikyti praktikoje, jeigu turto savininkas vengtų dalyvauti aprašant areštuojamą turtą. Siūlytina nuostatą detalizuoti, kad ji būtų aiški, kad ją būtų įmanoma praktiškai taikyti.
Taip pat neaišku, kokia tvarka šiuo atveju būtų kviečiami kviestiniai. Pastebėtina, jog turto areštas būtų vykdomas pagal specialų procesą, kuris nėra baudžiamasis procesas, todėl jam negalėtų būti taikomos BPK nuostatos, taip pat negalėtų būti taikomos ir Civilinio proceso kodekso 600 straipsnio nuostatos dėl kviestinių dalyvavimo, nesant į jį nuorodos.
25. Projekto 11 straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti, kad prokuroras, areštavęs turtą, savo nuožiūra gali perduoti saugoti šį turtą „savivaldybės institucijai“. Teigtina, kad nuostatos turinys yra nesuderintas su Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, todėl neaišku, remiantis kokiu teisiniu pagrindu siūloma įtvirtinti tokią nuostatą. Neaišku, kokiais pagrindais savivaldos institucijos turėtų ir galėtų dalyvauti turto civilinio konfiskavimo procese turto saugotojo teisiniu statusu, kokia institucija turėtų atlyginti savivaldos institucijos išlaidas turto saugojimui ir kiti klausimai. Siūlytina tokios nuostatos atsisakyti.
Be to, neaišku, iš kokių lėšų būtų atlyginama turto saugotojui ir tais atvejais, kai turtas perduodamas saugoti kitam asmeniui nei turto savininkas. Taip pat neaišku, kas turėtų atlyginti žalą už saugotojo prarastą ar sužalotą turtą.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriais atvejais turtas turėtų būti ne tik saugomas, bet ir valdomas (administruojamas), kitaip jis galėtų prarasti savo vertę. Tačiau projekte nėra numatyta galimybė perduoti areštuotą turtą administruoti.
26. Projekto 12 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas 14 dienų terminas suinteresuotiems asmenims kreiptis su pareiškimais į teismą dėl jų įtraukimo dalyvauti procese. Neaišku, ar šis terminas galėtų būti pratęstas. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotieji asmenys galės sužinoti apie priimtą ieškinį tik iš teismo specialios internetinės svetainės, svarstytina, ar nurodytas terminas nėra pernelyg trumpas, o jeigu būtų nuspręsta nenustatyti ilgesnio termino, svarstytina galimybė nurodyti sąlygas, kurioms esant teismas galėtų šį terminą pratęsti.
27. Projekto 13 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „Konfiskuotas turtas perduodamas, įtraukiamas į apskaitą, saugomas, realizuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka.“ Pastebėtina, jog siūlomas reguliavimas galimai yra neišsamus ir neišbaigtas. Atkreipiame dėmesį, kad toks neišsamus reguliavimas ir draudimas poįstatyminiais teisės aktais nustatyti reguliavimą, susijusį su asmenų teisių ir pareigų apimtimi, galimai sudarytų prielaidas asmenims, kurių turtas konfiskuotas, vėl įsigyti tą patį turtą ir galimai už žemesnę nei rinkos kainą, neteisėtais metodais blokuojant aukcionų vykdymą ir paveikiant galimus pirkėjus. Tokia prielaida darytina atsižvelgiant į tai, jog poįstatyminiu teisės aktu, negali būti apribotos asmenų teisės, o įstatymas nedraustų asmenims, kurių turtas konfiskuotas įsigyti konfiskuotą turtą. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad „Jeigu turtas nėra efektyviai realizuojamas, tai gali kompromituoti pačią konfiskavimo idėją, mažinti tiek teisėsaugos institucijų iniciatyvą ją taikyti, tiek visuomenės pasitikėjimą nusikaltimų kontrolės priemonių efektyvumu. Neapgalvotai ar neatsakingai vykdant turto realizavimo procedūrą, turtas gali, pavyzdžiui, po kelių neįvykusių aukcionų labai pigiai sugrįžti į asmenų, iš kurių jis konfiskuotas, rankas. Antai italų ekspertai nurodo, kad, nesiėmus atsargumo priemonių, realizuojamą konfiskuotą mafijos (ar nebūtinai mafijos) turtą per savo statytinius gali nesunkiai susigrąžinti tie patys asmenys, iš kurių turtas konfiskuotas, arba tai gali padaryti kitų mafijos tipo organizacijų nariai, turint omenyje, kad paklausos tokiam turtui dėl nepatrauklios to turto kilmės nebūtų. Bulgarų ekspertai tame pačiame raporte pateikia pavyzdį apie mėginimus realizuoti didelės vertės nekilnojamąjį turtą, konfiskuotą civilinio turto konfiskavimo tvarka iš pagarsėjusio mafijozo, tačiau tai nepavyko net ir surengus penkis pakartotinius aukcionus. Jeigu ir nesugrįžta į buvusių neteisėtų valdytojų rankas, nerealizuotas ir rūpestingai neprižiūrimas turtas greitai nuvertėja, o jo tinkamas administravimas ir priežiūra valstybei kainuoja didelius pinigus (šie kaštai gali gan greitai viršyti likutinę turto vertę).[1]” Taigi, svarstytina galimybė analizuojamą teisinį reguliavimą tobulinti jį praplečiant ir detalizuojant, galimai atsižvelgiant į užsienio valstybių patirtį, taikant civilinį turto konfiskavimą, siekiant, kad civilinio turto konfiskavimo teisinis institutas nebūtų diskredituotas dėl netinkamos turto realizavimo tvarkos nustatymo.
28. Projekto 14 straipsnyje siūloma nustatyti, kad žala, padaryta dėl šiame įstatyme nustatytų turto civilinio konfiskavimo procedūrų taikymo, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tokios nuostatos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 6.271 ir 6.272 straipsniuose reguliuojama atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų bei atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek vienas, tiek kitas Civilinio kodekso straipsniai bet kokį žalos atlyginimą sieja su neteisėtais institucijų ir pareigūnų veiksmais, tačiau pažymėtina, kad turto civilinio konfiskavimo proceso metu žala gali būti padaryta ir teisėtais veiksmais, pavyzdžiui, dėl ilgalaikio turto arešto, asmenims patyrus finansinių nuostolių, tačiau byloje nekonstatavus, kad yra pagrindas pritaikyti civilinį turto konfiskavimą.
Kartu pažymėtina, jog Civilinio kodekso 6.272 straipsnis žalos atlyginimą sieja su konkrečiomis aplinkybėmis, t. y. baudžiamuoju, administraciniu ar civiliniu procesu, tuo tarpu turto civilinis konfiskavimas tarp šių procesų nepatenka, todėl svarstytina ar būtų pagrindas atlyginti žalą net ir tais atvejais, kai žala būtų padaryta neteisėtais veiksmais ar neveikimu turto civilinio konfiskavimo proceso metu, nes tai savarankiškas procesas, nepatenkantis į paminėtų procesų reguliavimo apimtį.
Be to, manytina, kad įstatyme turėtų būti numatytas efektyvus kompensacijų už nepagrįstais institucijų sprendimais padarytą žalą atlyginimas. Pastebėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2018 m. balandžio 26 d. rezoliucijoje Nr. 2218 (2018)[2] valstybėms rekomenduojama garantuoti kompensacijos išmokėjimą asmenims, kurių turtas buvo areštuotas ar konfiskuotas per klaidą (9.1.2 punktas). Tačiau nei projekte, nei galiojančiuose įstatymuose nėra numatyta valstybės atsakomybė už turto civilinio konfiskavimo metu valstybės institucijų ir teismo padarytą žalą, paaiškėjus, kad turtas buvo areštuotas ar konfiskuotas be pagrindo. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad nesant įstatyme nustatyto efektyvaus žalos atlyginimo mechanizmo asmenims, kurių turtas buvo nepagrįstai areštuotas ar konfiskuotas turto civilinio konfiskavimo proceso metu, gali atsirasti legislatyvinė omisija[3] ir tokiu būdu gali būti sudarytos prielaidos pažeisti nuosavybės teises ir teisinės valstybės principą.
29. Projekto 15 straipsnio 3 dalyje siūloma įstatymą taikyti turtui, kuris įsigytas po 2011 m. gruodžio 11 d. Taigi siūloma nustatyti, jog įstatymas galioja atgal. Toks siūlymas siejamas su išplėstinio turto konfiskavimo instituto atsiradimu Lietuvos teisėje (2010 m. gruodžio 11 d. įsigaliojo BK 723 straipsnis dėl išplėstinio turto konfiskavimo). Siūlymas kelia abejonių. Priėmus BK 723 straipsnį, nebuvo nustatyta jokių pareigų asmenims saugoti turto įgijimą ar pajamų gavimą patvirtinančius dokumentus. Todėl abejotina, ar išplėstinio turto konfiskavimo nustatymo data yra pakankamas pagrindas nustatyti, jog nuo šios datos visi asmenys turėjo pareigą saugoti turto ir pajamų gavimo dokumentus neribotą laiką. Pastebėtina, kad Mokesčių administravimo įstatyme pareiga gyventojams pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka 421 straipsnio sąlygas, įskaitant informaciją apie gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėtą sumą pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių, kai ši suma viršija 50 000 litų (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 15 000 eurų ), nustatyta nuo 2013 m. sausio 1 d., o pareiga mokesčių administratoriui pareikalavus pagrįsti turto ir pajamų gavimo šaltinius mokestiniais tikslais, įtvirtinta nuo 2016 m. sausio 1d. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tarptautinių teismų praktiką. Europos žmogaus teisių teismas byloje Gogitidze ir kt. v. Gruzija, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl teisės galiojimo atgal (turtas buvo įsigytas iki atitinkamo įstatymo, kurio pagrindu jis buvo konfiskuotas, įsigaliojimo), nepripažino konvencijos pažeidimo, nes buvo nustatyta, kad ginčijama 2004 m. įstatymo norma nebuvo pirmoji, kuri reikalavo valstybės pareigūnų atsakomybės, jeigu jie negali įrodyti savo turto kilmės. 1997 m. įstatymas jau nustatė, kas tai yra korupciniai nusižengimai ir valstybės pareigūnų pareigą deklaruoti turtą ir pateisinti jo kilmę (99 p.). Taigi pagrindiniu argumentu, jog teisės galiojimas atgal nepažeidė konvencijos, buvo faktas, jog įstatymo dėl turto konfiskavimo įsigaliojimo metu jau ne vienerius metus egzistavo valstybės pareigūnų pareiga deklaruoti turtą ir pateisinti jo kilmę. Tuo tarpu pagal vertinamą projektą gali būti konfiskuojamas turtas ne tik tų asmenų, kurie turi pareigą deklaruoti turtą ir pajamas, bet ir tų asmenų, kurie tokios pareigos neturi ar neturėjo 2010 m. gruodžio 12 d. ir vėliau.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar vertinama projekto nuostata atitinka teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principus.
30. Pastebėtina, kad iš projekto nuostatų neaišku, kas darytina su asmens, kurio atžvilgiu pradėtas turto civilinio konfiskavimo procesas, turtu, jeigu toks asmuo, pradėjus prieš jį turto civilinio konfiskavimo procesą ir areštavus jo turtą, paskelbiamas bankrutavusiu ar likviduotu: kas šį turtą valdo, naudoja, kaip iš jo tenkinami kreditorių reikalavimai, kaip jis paskirstomas likviduoto juridinio asmens dalyviams, kokiam teismui perduodami turto arešto dokumentai.
31. Atkreipiame dėmesį, jog šioje Teisės departamento išvadoje analizuojamas įstatymo projektas, reg. Nr.XIIIP-3214(3), kuris nuo pirmojo įstatymo projekto varianto, reg. Nr. XIIIP-3412, pagal reguliavimo turinį ir esmę skiriasi iš esmės, Teisės departamente gautas 2019 m. gruodžio 16 d. 12:36 val., taigi išvadai parengti buvo skirta mažiau nei dvi darbo dienos. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad dėl laiko stokos, analizuojant pateiktą įstatymo projektą, ši išvada gali būti neišsami.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected]
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. dainius.zebleckis@lrs.lt