LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIENKARTINĖS IŠMOKOS NUO COVID-19 (KORONAVIRUSO INFEKCIJOS) pasiskiepijusiems ASMENIMS, SKIRTOS VAKCINACIJAI SKATINTI IR COVID-19 PANDEMIJOS PADARINIAMS MAŽINTI,
ĮSTATYMO PROJEKTO
2021-08-17 Nr. XIVP-767
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas.
Šioje Teisės departamento išvadoje pateiktos prielaidos dėl galimo kai kurių įstatymo projekte teikiamų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai.
1. Įstatymo projekto 1 straipsnyje, apibrėžiančiame įstatymo paskirtį ir taikymą, nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – siekiant spartinti vakcinaciją nuo COVID-19 (koronaviruso infekcijos) ir mažinti dėl COVID-19 plitimo keliamas grėsmes 65 metų ir vyresnių asmenų sveikatai bei skatinti ekonomiką, nustatyti vienkartinės išmokos asmenims, pasiskiepijusiems nuo COVID-19 (toliau – vienkartinė išmoka) dydį, teisę ją gauti turinčius asmenis, vienkartinės išmokos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, tvarką ir finansavimą. Siūloma nustatyti, kad šis įstatymas taikomas 65 metų ir vyresniems asmenims, jei jie atitinka šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytas sąlygas.
Pagal siūlomą teisinį reguliavimą, teisę į vienkartinę išmoką turėtų 65 metų ir vyresni asmenys, paskiepyti 2021 m. rugpjūčio 17 – rugsėjo 30 dienomis pagal visą vakcinacijos schemą viena iš Europos Sąjungoje registruotų vakcinų nuo COVID-19. Atsižvelgiant į tai, kad tiek įstatyme nurodyto amžiaus grupių asmenys, tiek kitų amžiaus grupių asmenys, paskiepyti kitu nei įstatymo projekte nurodytu laikotarpiu, teisės į išmoką neturėtų, svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintų teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principų ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Pastebėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, 2 dalyje inter alia nustatyta, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime), kad asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.“
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad neatsisakius siūlomo teisinio reguliavimo galėtų būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principas ir asmenų lygiateisiškumo bei socialinės darnos imperatyvai.
Šiame kontekste taip pat svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas nesudarys prielaidų asmeniui ignoruoti skiepo kontraindikacijas dėl teisės gauti išmoką.
2. Įstatymo projekto 3 straipsnio pavadinime siūlytina atsisakyti formuluotės „bei momentas“, nes tam tikras terminas yra viena iš sąlygų teisei į vienkartinę išmoką įgyti. Be to, įstatymo projekto 3 ir kituose straipsniuose terminai apibrėžiami dienomis.
3. Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisę į vienkartinę išmoką šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys įgyja po to, jei jie po 2021 metų rugpjūčio 16 dienos pasiskiepija pagal visą vakcinacijos schemą viena iš Europos Sąjungoje registruotų vakcinų nuo COVID-19 (čia ir toliau – išskirta mūsų). Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatyta, kad šis įstatymas galioja iki 2021 m. spalio 1 d. Darytina išvada, kad įstatymo projekte numatyta vienkartinė išmoka būtų mokama asmenims, kurie buvo paskiepyti 2021 metų rugpjūčio 17 – rugsėjo 30 dienomis. Siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalį siūlytina patikslinti ir aiškiai apibrėžti laikotarpį, per kurį paskiepyti asmenys įgytų teisę į vienkartinę išmoką.
4. Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalį reikėtų tikslinti bendrinės kalbos rašybos požiūriu. Taip pat po žodžių „šio straipsnio“ nurodyti straipsnio dalies numerį.
5. Įstatymo projekto 5 straipsnio nuostatos tikslintinos atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymo projekte siūlomą teisinį reguliavimą, teisę į vienkartinę išmoką turėtų asmenys, nepaisant to, kokią pensiją ar kitą išmoką jie gauna. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti skiriamos ir mokamos valstybinės, šalpos pensijos.
6. Siekiant išvengti skirtingo terminų skaičiavimo interpretavimo, įstatymo projekte reikėtų tikslinti kai kurias terminus apibrėžiančias formuluotes, atsisakyti žodelių „po“, „iki“. Pavyzdžiui, įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje formuluotė „Teisę į vienkartinę išmoką šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys įgyja po to, jei jie po 2021 metų rugpjūčio 16 dienos pasiskiepija <...>“ ir įstatymo projekto 9 straipsnio formuluotė „Šis įstatymas galioja iki 2021 m. spalio 1 d.“ reikštų, kad teisę į vienkartinę išmoką šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys įgyja, jei jie pasiskiepijo 2021 metų rugpjūčio 17 – rugsėjo 30 dienomis.
7. Įstatymo projekto 9 straipsnyje siūloma nustatyti kad šis įstatymas galioja iki 2021 m. spalio 1 d. Ši nuostata tikslintina dėl kelių priežasčių. Jeigu būtų atsižvelgta į šios išvados 3 pastabą, įstatymo galiojimo reguliavimo reikėtų atsisakyti arba tikslinti, atsižvelgiant į tai, kad išmoka negalės būti išmokėta, jeigu įstatymas negalios, nes pagal įstatymo projekto 4 ir 5 straipsnius Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos turėtų paskirti ir per vieną mėnesį nuo teisės į vienkartinę išmoką įgijimo dienos išmokėti vienkartinę išmoką.
8. Įstatymo projektą reikėtų papildyti normomis, apibrėžiančiomis ginčų dėl šio įstatymo nustatytos vienkartinės išmokos mokėjimo sprendimą.
9. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo įgyvendinimui bus reikalingi papildomi valstybės biudžeto asignavimai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 145 straipsniu, kartu su šiuo įstatymo projektu turėtų būti teikiamas Lietuvos Respublikos 2021 metų valstybės biudžeto iš savivaldybių biudžetų rodiklių finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, be to, dėl siūlomo teisinio reguliavimo reikėtų gauti Vyriausybės, kaip biudžeto planuotojos, išvadą.
Privatinės teisės skyriaus vedėja,
pavaduojanti departamento direktorių Daina Petrauskaitė
J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]