LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMOGAUS AUDINIŲ, LĄSTELIŲ, ORGANŲ DONORYSTĖS IR TRANSPLANTACIJOS ĮSTATYMO NR. I-1626
4, 5 IR 7 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

2022-07-01 Nr. XIVP-1867

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Projektu siūloma panaikinti galiojančiame Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatyme numatytą galimybę veiksniam asmeniui pareikšti sutikimą tapti audinių, organų donoru po mirties. Projekto aiškinamajame rašte šis siūlymas grindžiamas tuo, kad projektu siekiama „pakeisti Lietuvoje šiuo metu galiojantį donorystės modelį, pereinant nuo informuoto sutikimo modelio prie numanomo sutikimo donorystės modelio“, ir kad įteisinus šį modelį „žmonėms nebereikėtų pildyti ir pasirašyti nustatytos formos sutikimo“, norint po mirties tapti audinių, organų donoru, taip pat kad „tiems žmonėms, kurie norėjo tapti donorais, bet dėl tam tikrų priežasčių nerado laiko įsigyti donoro kortelės, reikėtų tik pasikalbėti su savo artimaisiais ir informuoti juos apie savo pasirinkimą“, nes po asmens mirties, nesant jo nesutikimo būti donoru, dėl jo audinių, organų donorystės visais atvejais būtų klausiama artimųjų sutikimo.

1.1. Pažymėtina, kad, pagal galiojančio Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, mirusio asmens, kuris būdamas gyvas neišreiškė savo valios šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka (t. y. nepareiškė nei sutikimo, nei nesutikimo tapti audinių, organų donoru po mirties), audinius, organus galima paimti ir atiduoti transplantacijai, jeigu jo artimieji sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka sutinka su mirusio asmens audinių, organų donoryste. Taigi galiojančiame įstatyme jau yra įtvirtinta numanomo sutikimo dėl audinių, organų donorystės po mirties samprata (donorais po mirties gali būti ne tik tie asmenys, kurie būdami gyvi išreiškė sutikimą dėl šios donorystės, bet ir visi tie, kurie būdami gyvi neišreiškė savo valios dėl jos), todėl projektu siūlomas teisinis reguliavimas šiuo atžvilgiu visiškai niekaip nepakeistų galiojančio audinių, organų donorystės po mirties modelio.

Tačiau kartu pabrėžtina, kad pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą numanomo sutikimo dėl donorystės po mirties samprata yra derinama su galimybe veiksniam asmeniui pareikšti savo valią tapti audinių, organų donoru po mirties. Mūsų nuomone, ši galimybė yra svarbus iš žmogaus orumo ir prigimtinės laisvės kylančios veiksnaus asmens teisės pačiam priimti sprendimus dėl savo kūno aspektas, todėl visiškai neaišku, kuo grindžiamas projektu teikiamas siūlymas šią veiksnaus asmens teisę panaikinti, perleidžiant ją asmens artimiesiems. Atsižvelgiant į tai, kad veiksnus asmuo sprendimus dėl savo kūno priima pats, o jo artimieji tokių teisių neturi (išskyrus tam tikrus atvejus, kai asmuo negali išreikšti ir iš anksto nėra išreiškęs valios dėl jo gydymo), po asmens mirties jo artimieji taip pat neturėtų įgyti teisės priimti su jo kūnu susijusių sprendimų, kuriais galėtų būti paneigta mirusiojo valia. Pažymėtina ir tai, kad asmens valia po mirties tapti audinių, organų donoru niekaip nevaržo ir neapsunkina jo artimųjų teisių ir pareigų, susijusių su to asmens laidojimu, įgyvendinimo, todėl teisiniu reguliavimu veiksniam asmeniui turėtų būti užtikrinta galimybė pareikšti tokią valią ir ji turėtų būti gerbiama.

Projekto aiškinamajame rašte pateikiami argumentai apie žmones, kurie „norėjo tapti donorais, bet dėl tam tikrų priežasčių nerado laiko įsigyti donoro kortelės“, niekaip nepaaiškina ir nepagrindžia poreikio panaikinti veiksnaus asmens teisę pareikšti sutikimą dėl donorystės po mirties, jeigu jam tai yra svarbu, nes tie žmonės, kurie „dėl tam tikrų priežasčių nerado laiko“ išreikšti savo valios, pagal galiojantį teisinį reguliavimą taip pat gali būti donorais po mirties, jeigu su tuo sutinka jų artimieji. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą asmens nesutikimas tapti audinių, organų donoru po mirties būtų laikomas absoliučia kontraindikacija donorystei, todėl neaišku, kodėl neturėtų būti taip pat gerbiama ir asmens išreikšta priešinga valia.

Atsižvelgdami į tai, manome, kad siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo būtų paneigta veiksnaus asmens teisė išreikšti savo valią, kad jo kūno audiniai ir (ar) organai po mirties esant poreikiui būtų atiduoti transplantuoti, ir teisė spręsti šį klausimą būtų perduota asmens artimiesiems, būtų nepagrįstas jokiu konstituciškai svarbiu tikslu, nors juo būtų ribojama žmogaus orumo ir prigimtinės laisvės suponuojama veiksnaus asmens teisė pačiam priimti su savo fiziniu integralumu susijusius sprendimus. Siūlome galiojančiame Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo šiuo atžvilgiu nekeisti, išskyrus tai, kad šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalis galėtų būti papildyta projekte siūloma teisės norma, įpareigojančia informuoti asmenį, kuris pareiškia nesutikimą, apie galimybę bet kada pakeisti šį savo sprendimą.

1.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad – nors pagal galiojantį Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymą, asmeniui pareiškus sutikimą dėl jo audinių, organų donorystės po mirties, artimųjų sutikimo tam nereikia – šio įstatymo taikymo praktika, kaip teigiama projekto aiškinamajame rašte, yra tokia, kad dėl mirusio asmens, pareiškusio aptariamą sutikimą, audinių, organų paėmimo transplantacijai vis tiek sprendžia jo artimieji.

Tai įvertinus, svarstytina, ar galiojančiame įstatyme neturėtų būti aiškiau nustatyta asmens sutikimo dėl donorystės po mirties teisinė galia, nepaliekant prielaidų įstatymo nuostatų aiškinti ir taikyti taip, kad šiuo sutikimu išreikšta mirusiojo valia jo artimųjų sprendimu gali būti paneigta. Mūsų nuomone, be kita ko, reikėtų, siekiant teisinio aiškumo ir glaustumo, atsisakyti šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį. Ši nuostata yra perteklinė, nes joje kartojama iš esmės tas pat, kas pasakyta prieš tai išdėstytoje nuostatoje (kad mirusio asmens, kuris būdamas gyvas neišreiškė savo valios dėl donorystės po mirties, audinius, organus galima paimti ir atiduoti transplantacijai, jeigu jo artimieji sutinka su mirusio asmens audinių, organų donoryste), o tai, kad artimųjų sutikimo nereikia, jeigu artimųjų nėra, yra akivaizdu. Kartu ši nuostata gali būti klaidinanti, nes joje nepatikslinta, kad kalbama tik apie savo valios neišreiškusį mirusįjį.

1.3. Atsižvelgdami į visa tai, kas išdėstyta, ir nekvestionuodami galiojančiame Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatyme įtvirtinto donorystės po mirties modelio, kuriuo, kad ir kaip jis būtų vadinamas, jau yra įgyvendinta projektu siūloma numanomo sutikimo koncepcija, pažymime, kad projektu teikiami pakeitimai, jeigu būtų priimti, nieko iš esmės nepakeistų (išskyrus tai, kad būtų panaikinta paties asmens teisė pareikšti valią tapti donoru po mirties), o esminius pokyčius šioje srityje suponuotų tik tokios numanomo sutikimo sampratos įgyvendinimas, pagal kurią artimųjų nuomonės nebūtų klausiama.

2. Jeigu į šios išvados 1 punkte išdėstytą pastabą nebūtų atsižvelgta, atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos, kuriose yra minimas asmens sutikimas dėl audinių, ląstelių, organų donorystės, yra bendro pobūdžio ir apima tiek sutikimą, kad asmens audiniai, organai po mirties būtų atiduoti transplantuoti, tiek sutikimą dėl gyvo žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės. Taigi pagal projekte pateiktą siūlymą keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustačius, kad donoru gali būti kiekvienas veiksnus asmuo, kuris nėra pareiškęs nesutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai, kartu būtų panaikinta galimybė asmeniui duoti sutikimą dėl jo audinių, ląstelių, organų paėmimo transplantacijai jam gyvam esant ir būtų sukurtas klaidinantis teisinis reguliavimas, suponuojantis, kad tokio sutikimo taip pat nereikia (atkreiptinas dėmesys į tai, kad galiojančios keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies formuluotė apima asmens sutikimą dėl ląstelių transplantacijos jam esant gyvam). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar, atsisakius galimybės asmeniui pareikšti sutikimą dėl donorystės po mirties, nereikėtų pakeisti keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų eiliškumo arba, siekiant didesnio teisinio aiškumo, apskritai perkelti projektu siūlomos šios dalies nuostatos (ją patikslinus), taip pat kitų šio straipsnio nuostatų į keičiamo įstatymo atitinkamai 5 ir 6 straipsnius.

3. Projekto 3 straipsnyje nurodytoje pakeitimo esmėje prieš žodį „punktą“ vietoj skaičiaus „2“ turėtų būti įrašytas skaičius „1“.

4. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymui įgyvendinti reikėtų priimti įgyvendinamuosius aktus, projekto 4 straipsnį reikėtų papildyti 2 dalimi, kurioje būtų nustatytas pavedimas sveikatos apsaugos ministrui iki įstatymo įsigaliojimo priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, o šio straipsnio 1 dalyje reikėtų numatyti 2 daliai taikytiną įsigaliojimo išimtį. Šio straipsnio pavadinimas turėtų būti išdėstytas taip: „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“.

Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas,

laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas                                           Dainius Zebleckis

E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]t

V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]