LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

 

 

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 IR 3.269 STRAIPSNIŲ

PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO (Nr. XIIIP-356)

 

2017 m. birželio 28 d.  Nr. 102-P-24

Vilnius

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai:  Rimas Andrikis, Irena Degutienė, Vitalijus Gailius, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas.

Komiteto biuro patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė ir Modesta Banytė.

Kviestieji asmenys: Seimo narė Dovilė Šakalienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento direktorė Daina Urbonaitienė, Vaikų skyriaus vedėja Dainora Bernackienė, Socialinės aprėpties departamento Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Daiva Buivydaitė – Garbštienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos patarėja Eivilė Žemaitytė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus patarėja, vykdanti direktoriaus pavaduotojo funkcijas Dalia Skučaitė, Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas Jan Maciejevski.

2-4. Ekspertų, konsultantų, specialistų, Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų, Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.       

Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos,

2017-02-24

 

 

*

Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182,  3.183,  3.209,  3.210,  3.211,  3.212, 3.217,  3.218,  3.219,  3.220,  3.223,  3.224,  3.226,  3.253, 3.254, 3.257,  3.259,  3.260,  3.262,  3.264,  3.266,  3.267  ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-356,  pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl projekto pagal kompetenciją neturime.

Nesvarstyta

 

2.       

Asociacija prieš tėvų atstūmimą,

2017-03-14

2017-g-1684

 

 

*

Lygiavertė tėvystė - vaikų psichologinio stabilumo pagrindas

Asociacija Prieš Tėvų Atstūmimą (APTA), kurios nariai yra mamos, tėvai, seneliai ir kiti artimi vaiko giminaičiai, po vaiko tėvų skyrybų patiriantys didžiulius sunkumus, siekiant jų vaikų teisės, yra pažeidžiamos dėl jų psichologinio žalojimo iš kito tėvo pusės, reiškia didžiulį susirūpinimą dėl vaiko teisių apsaugos padėties Lietuvoje ir tikisi, jog tėvų atstūmimas (TA) taip pat bus įtrauktas į psichologinio (emocinio) smurto prieš vaikus sąvoką.

Tėvų atstūmimas bei šio proceso pasekmė - Tėvų Atstūmimas Sindromas -nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Apie tokį pasireiškiantį psichologinį smurtą prieš vaikus Lietuvoje nekalbama arba jis menkinamas ir nepripažįstamas, arba net prilyginamas „pseudoteorijai“. Apmaudu, jog dabartinės LRS narės D.Šakalienės (buv. žmogaus teisių ekspertės) viešai žiniasklaidoje išsakytos ne tik įžeidžiančios, bet ir, mūsų nuomone, klaidingos nuostatos ir tvirtinimai savo vaikus praradusių ir tėvų atstūmimą patiriančių visų (kitų) tėvų atžvilgiu, nepaneigti iki šiol, nors ji APTA-i žadėjo tai padaryti dar iki 2016 metų Seimo rinkimų. Pateikdama galimai tendencingai atrinktą informaciją arba interpretavimą, įtakojo neigiamos nuomonės formavimą apie tėvų atstūmimą patiriančius tėvus, mamas bei kitus vaiko artimus giminaičius, išvedant paralelę tarp tėvų atstūmimo ir pedofilų, disproporcijas tarp vyrų (tėvų) ir moterų (motinų) smurto. Tokiomis įžvalgomis ir „ekspertinėmis“ išvadomis dabar paranku vadovautis motinoms/tėvams, kurie po skyrybų ir toliau manipuliuoja vaikais. Taip pat galimai ir VTAT, kurios žinomo asmens pasisakymus laiko savo darbo gairėmis. Tuo tarpu į tėvų atstūmimo „smagratį“ patekę tėvai toliau nepagrįstai yra eliminuojami iš vaikų gyvenimo. P.D. Šakalienė turėjo ir vis dar turi didelę įtaką LR vaikų teisių įstatymų formavime, tačiau mums kelia abejonių jos tendencingas požiūris į tėvų atstūmimą, kaip reiškinį, ir mes turime pagrindo abejoti jos kompetencija šioje srityje ( žiūrėti priedus). Jungtinių tautų vaiko teisių Konvencija numato, jog vaikas turi teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Lietuvos CK numato, jog vaikas turi teisę su jais netrukdomai bendrauti. Ši prigimtinė vaiko teisė yra pirmiausia pažeidžiama, jeigu vaikas sąmoningai nuteikinėjamas prieš kitą tėvą ir jam vystomas ar išsivysto Tėvų Atstūmimo Sindromas – elgesys, kai vaikas be jokio realaus pagrindo visiškai atmeta savo skyrium gyvenantį tėvą, jo bijo, vengia, niekina ir net nekenčia. Be realios priežasties, o vien todėl, kad, būdamas jį auginančio tėvo (dažniausiai Lietuvoje tai yra vaiko mama) įtakoje, perima jo/jos elgesio su skyrium gyvenančiu tėvu modelį ir jausmus (psichologijoje tai žinoma kaip folie à deux).

Tarptautiniai ir Lietuvos įstatymai, turintys užtikrinti nenutrūkstamą vaiko ir jo tėvų bendravimą, yra priimti ne šiaip sau, o remiantis moksliniais tyrimais įrodytais vaiko raidos ypatumais. Normaliam vaiko vystymuisi jam būtinas meilės, supratimo bei saugumo jausmas, kurį gali suteikti žinojimas, kad vaikas yra mylimas ir juo rūpinamasi abiejų jo tėvų, nežiūrint jų gyvenamos vietos. Vakarų valstybių psichologų supratimu, daugiau, nei trims mėnesiams nutraukus vaiko nuolatinį pastovų bendravimą su vienu iš tėvų, sutrinka sveiko prieraišumo vystymasis, o po dar ilgesnio laikotarpio jis gali tapti praktiškai neatstatomu.

Žinant, jog daugiau, kaip pusė Lietuvos vaikų yra išsiskyrusių šeimų vaikai ir gyvena su vienu iš tėvų, suprantama, jog skyrium gyvenantį vaiko tėvą/motiną pakeičia patėvis ar pamotė. Gerai, jei viskas klostosi sėkmingai, tačiau Vakarų valstybių atliktų tyrimų statistika

(Lietuvoje tokios rasti nepavyko) rodo, jog: be tėvo augantys vaikai 5 kartus dažniau tampa fizinio ir psichologinio smurto aukomis, tokie vaikai nuo patėvių smurto kenčia iki 70 kartų dažniau, nei nuo biologinių tėvų (Rebecca O`Neill„ Šeimų be tėvo poveikis suaugusiems, vaikams ir visuomenei“, CIVITAS (Institute for the study of civil society), 2002 m.). Visas tyrimas http://atstumimosindromas.info/seima-tevo-ir-pasekmes-vaikui/. Pastaruoju metu skaudūs vaikų žalojimo ir net nužudymo Lietuvoje atvejai, deja, tai patvirtina.

Po skyrybų be jokios oficialiai įrodomos priežasties nutraukus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, vaikas nebetenka atramos. Jam nelieka galimybės pasisakyti skyrium gyvenančiam tėvui apie jo baimes, skausmą, nerimą ir pan. Taip pat ir apie tai, jei jis yra skriaudžiamas ir/ar kitaip žalojamas. Nuolatinis ir pastovus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimas yra kliuvinys vaiko skriaudimui, nes sudaro realią galimybę smurto išaiškėjimui. Vaikas visada žinotų, jog yra dar ir kitas iš tėvų, kuris gali jį apginti ir juo pasirūpinti.

Lietuvos teismų praktika, kai skyrium gyvenantis tėvas gauna galimybę bendrauti su savo skyrium gyvenančiais vaikais vos du savaitgalius (t.y. 2-4 dienas) per mėnesį, yra netoleruotina, nes ji diskriminuoja vyrus-tėvus ir pažeidžia LR CK, kuris garantuoja maksimalų bendravimą su skyrium gyvenančiais vaikais. Taip pat pažeidžia vaiko teises. Beje, vaiko teisės į bendravimą su skyrium gyvenančiu savo tėvu labai dažnai pažeidžiamos, teisininkams priimant sprendimą, remiantis tuo, kas „geriausia vaiko interesams“. Dažniausiai pamirštant rekomendacijas, jog toks sprendimas privalo būti motyvuotas įrodymais, kas konkretaus vaiko interesams yra geriausia. Ko dažniausiai nepadaroma (plačiau apie tai: https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/edukologijos/Vaiko_teisiu_konvencijos_igyvendinimo_vadovas.pdf).

Į konfliktiškų skyrybų verpetą pakliuvęs vaikas išgyvena didžiulį stresą, yra įtraukiamas į suaugusiųjų „varžytines“ būtent dėl jo ir dėl įtakos jam (kitais žodžiais tariant, patiria tėvų atstūmimą). Svarstant LR Civilinio Kodekso pataisas, LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atkreipė dėmesį, jog vaiko bendravimo su skyrium gyvenčiau tėvu/motina ir teisės į šeimos ryšius pažeidimas (kai trukdoma antrajam iš tėvų dalyvauti vaiko auklėjime ir bendrauti su juo) neretai nelaikomas vaiko teisių pažeidimu, už kurį turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/79445ad214e411e5a3b4e978a14c356f?positionInSearchResults=8&searchModelUUID=8c543628-485e-40b8-8190-15fc11e1977a

Kad apsaugoti vaiką nuo tokios situacijos, APTA narių nuomone, privalu pasiekti, jog toks vieno iš tėvų elgesys, pažeidžiant vaiko teises ir antrojo iš tėvų teises į šeimos ryšius po santuokos nutraukimo ( kitaip sakant, tėvų atstūmimas), būtų teisingai įvardijamas kaip psichologinis – emocinis vaiko žalojimas ne vien LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, bet ir valstybės mastu ir kad už tai piktnaudžiaujantys tėvo pareigomis susilauktų konkrečios atsakomybės. Kaip tai jau daroma daugelyje Vakarų valstybių.

Nors LT įstatymai numato administracinę atsakomybę už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams (ATKP 181 str. 1 dalys) ir baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis, arba kai prieš vaiką naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, tačiau iki šiol nei viena motina ar tėvas realiai nėra nubaustas už vaikų psichologinį žalojimą.

Tą patį galima pasakyti ir apie neteisėtą vaikų išvežimą į užsienį. Iki šiol galiojanti tvarka leido piktnaudžiauti savo teisėmis motinoms/tėvams (su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaikų gyvenamoji vieta), be kito tėvo sutikimo ne tik keisti vaikų gyvenamąją vietą, bet išvežti juos visam laikui į užsienį. Lietuvoje likę tėvai praktiškai praranda ne tik fizinį, bet ir emocinį ryšį su išvežtais vaikais. Antstoliams nesunku užtikrinti, kad užsienyje gyvenanti motina gautų alimentus iš Lietuvoje likusio tėvo, bet jie nepajėgūs užtikrinti tėvo bendravimo teisės su vaikais. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais, kurie gyvena užsienyje, tampa praktiškai neįgyvendinamas, nes antstoliai tokius teismo sprendimus atsisako vykdyti, motyvuodami tuo, kad tai ne jų sprendimų vykdymo teritorija.

2013.10.04 dieną APTA kartu su tuometine LR Seimo nare p. R. Šalaševičiūtė surengė tarptautinę konferenciją: „Lygiavertė tėvystė po skyrybų -vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai.“ Deja, mūsų iniciatyvos ir rezoliucija taip ir liko tik popieriuje. Tikimės, kad dabar, svarstant naująjį LR Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bus atsižvelgta į mūsų anksčiau pateiktus pasiūlymus dėl įstatymo pataisų, susijusių su vaikų ir tėvų teisėmis.

LR Civilinio Kodekso pataisos dėl bendravimo su vaikais po skyrybų, bei lygiavertės tėvystės, priimti 2016 m. birželio mėnesį, yra mažas žingsnelis apsaugoti vaikus nuo konfliktiškų skyrybų pasekmių, jiems sukeliant emocinį sąmyšį ir „amputuojant“ iš jų gyvenimo skyrium gyvenantį tėvą – dažniausiai vaiko tėtį. Tačiau tos pataisos – dar nepakankamas įrankis tėvų atstūmimui pažaboti. Tam reikalinga skirti reikiamų resursų VTAT darbuotojų, teisininkų supažindinimui su tėvų atstūmimo problematika ir jos geriausiais pasaulinio lygio sprendimo būdais. Būtina vaikų prieraišumo vystymosi svarbą, bei tėvų atstūmimo, kaip reiškinio, pagrindus dėstyti visose psichologijos, pedagogikos, teisės, socialinių mokslų specialistų rengimo įstaigose. Žinant skyrybų mastą Lietuvoje bei vaikų, kurių tėvai išsiskyrę skaičių, ilgiau delsti negalima. Raginame LR Seimą bei Vyriausybę, o taip pat VTAT, juristus bei psichologus nedelsiant imtis priemonių šios problemos pripažinimui ir sprendimui. „Rūpestis kiekvienu vaiku – tai valstybės prioritetas“ (prezidentė p. D. Grybauskaitė). Belieka tikėtis, jog taip pat bus valstybės pasirūpinta ir vaikais iš išsiskyrusių šeimų, kurie dėl tėvų atstūmimo padarinių negali bendrauti su jų skyrium gyvenančiu savo tėvu/motina.

APTA pasiūlymai dėl įstatymo pataisų:

1) keisti LR Civilinio Kodekso nuostatas ir, vadovaujantis pažangių Europos ir pasaulio šalių praktika, įtvirtinti bendros (kooperatinės, jungtinės) tėvystės po skyrybų institutą, t.y. prezumpciją, jog po skyrybų vaikas turi dvi gyvenamąsias vietas ir praleidžia lygiai tiek pat laiko tiek su tėvu, tiek su motina, ar šis laikas skiriasi nežymiai. Ši prezumpcija užtikrina vaiko teises į abu tėvus, o tėvams – lygiavertę tėvystę. Vakarų valstybių tyrimais nustatyta, jog tokia bendravimo forma po skyrybų yra pati geriausia vaikui, po gyvenimo šeimoje.

2) pripažinti vieno iš tėvų vaiko nuteikinėjimą priešiškai skyrium gyvenančiam tėvui/motinai bei jų giminei be jokios konkrečios ir faktais įrodomos priežasties (tėvų atstūmimas) kaip vieną iš psichologinio-emocinio vaiko žalojimo rūšių ir už tai taikyti realias nuobaudas pagal LT galiojančius įstatymus.

3) Reformuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybas, nustatant jų darbo laiko grafikus 24 val. per parą. Įsteigti prie VTAT profesionalių psichologų etatus. Atsisakyti stereotipų vyrų (tėvų) atžvilgiu, išlaikant įstatymais garantuojamą abiejų vaiko tėvų lygybę ir lygiateisiškumą.

4) reglamentuoti mediaciją šeimos bylose, siekiant pirmiausia taikiai spręsti ginčus.

5) Tėvų atstūmimo atvejais įstatymiškai ir privalomai garantuoti vaiko tėvų psichologinį ištyrimą tikslu nustatyti jų psichologinę sveikatą, nustatant vaiko gyvenamą vietą bei bendravimo sąlygas su skyrium gyvenančiu tėvu/motina.

6) įsteigti specializuotus šeimos bylų teismus ar šeimos bylų skyrius ir/ar teismuose skirti specializuotus šeimos bylų teisėjus, turinčius bent jau teorinį supratimą apie konfliktiškų skyrybų pasekmes vaikams.

7) Organizuoti vaikų besilaukiančioms poroms ir/ar vienišoms moterims privalomus tėvystės kursus.

Nesvarstyta

 

 

3.       

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga (VTAKĮ)

2017-03-14

g-2017-3176

 

 

*

1. Svarstant Įstatymo projektą siūlytina įvertinti aplinkybę, jog projekto 4, 5, 6, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio, 14 straipsnio 3 dalis, 16, 20 straipsniai, 21 straipsnio 2 dalis, 25, 26, 27, 29 straipsniai atkartoja Lietuvos Respublikos Prezidentės pateiktas teisėkūros iniciatyvas dėl minėtų straipsnių normų tobulinimo (įstatymo projektas XIIIP-288). Įstatymo projektas Nr. XIIIP-288(2) apsvarstytas ir jam pritarta papildomuose Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose, pagrindinio komiteto – Teisės ir teisėtvarkos komiteto – surengtų klausymų metu suderinta suinteresuotų institucijų pozicija dėl keičiamų nuostatų. Dėl nurodytų priežasčių siūlytina svarstyti tik tuos Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 straipsnius (ar jų dalis), kurie neatkartoja įstatymo projekto Nr. XIIIP-288(2) nuostatų.

Nesvarstyta

 

 

4.       

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

 

 

*

3. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-356 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-356), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas:

Nesvarstyta

 

 

5.       

VTAKĮ

1

 

 

2. Patikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio formuluotę, nurodant išimtinius atvejus ir aplinkybes, kurioms esant valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija įgyja teisę teikti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo ir tėvystės (motinystės) nustatymo.

Nesvarstyta

 

 

6.       

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (toliau – TD),

2017-02-13

1

 

 

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1.     Projekto 1 straipsniu siūloma papildyti Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.151 straipsnio 1 dalį ir nustatyti, jog „Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo (toliau – tėvystės nuginčijimas) taip pat gali valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu pareiškiant ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.

Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog CK ir šiuo metu yra įtvirtintas pakankamai platus ratas asmenų, kurie gali reikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo. Visi šie asmenys laikytini turinčiais tiesioginį suinteresuotumą dėl tėvystės nuginčijimo, nes visi šie asmenys galimai yra tiesiogiai susiję su tėvystės teisiniais santykiais. Manytina, jog toks reguliavimas atitinka Europos Tarybos šeimos teisės ekspertų komiteto parengtoje Baltojoje knygoje „Dėl tėvystės nustatymo ir jos teisinių padarinių“ 11 principo 3 dalies nuostatą, jog teisė ginčyti tėvystę turi būti suteikta tėvui ir vaikui arba jo atstovui. Šią teisę valstybės savo nuožiūra taip pat gali suteikti vaiko motinai ir kitiems asmenims, kurių reikalavimai pagrįsti specifiniais interesais, ypač asmenims, siekiantiems nustatyti savąjį tėvystės ryšį su vaiku.

Tuo tarpu papildžius subjektų, galinčių reikti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, ratą, ir tarp subjektų nurodžius valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, susidarytų paradoksali situacija, kai juridinis asmuo, neturintis jokių tiesioginių sąsajų su tėvystės teisiniu institutu galėtų įsiterpti į šeimos – tėvystės, motinystės teisinius santykius ir, remdamasis vien tik savo subjektyvia nuomone, kad ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo tikėtinai atitinka vaiko interesus, ginčyti tėvystę.

Pastebėtina, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad: „Kiekvienas  turi teisę  į  tai,  kad  būtų  gerbiamas  jo asmeninis  ir jo šeimos gyvenimas,  buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.“ O šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad: „Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Tokiu būdu, galima išskirti tris kriterijus, kurių privaloma laikytis siekiant nepažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, kai siekiama suteikti teisę tam tikrai valstybės institucijai įsiterpti į šeimos gyvenimą:

-       pirmasis: įsiterpimas į šeimos gyvenimą galimas tuo atveju, jei jis yra nustatytas įstatymu;

-       antrasis: įsiterpimas į šeimos gyvenimą galimas tik tuo atveju, jei tai yra būtina demokratinėje visuomenėje;

-       trečiasis: įsiterpimas į šeimos gyvenimą galimas tik siekiant teisėtų tikslų.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog teikiamas reguliavimas atitinka tik pirmąjį iš kriterijų, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, t.y. galimybė įsiterpti į šeimos gyvenimą siūloma nustatyti įstatymu. Tuo tarpu, kitų dviejų būtinų kriterijų teisinis reguliavimas neatitinka, nes nei iš reguliavimo turinio, nei iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teisė reikšti ieškinius dėl tėvystės nuginčijimo yra būtina demokratinėje visuomenėje ir kokių teisėtų tikslų siekiama teikiamu teisiniu reguliavimu.

Apibendrinant išdėstytas pastabas manytina, jog teikiamas reguliavimas galimai neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatų.

Nesvarstyta

 

7.       

TD

1

 

 

Antra, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurios įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Be to, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis nedviprasmiškai nustato, jog „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Toks tiesioginis tėvystės ir motinystės teisių įtvirtinimas neabejotinai suponuoja ypatingą šių teisių apsaugą. Suprantama, jog kaip ir dauguma žmogaus teisių, taip ir tėvystė bei motinystė nėra absoliučios teisės. Šios teisės gali būti ribojamos, tačiau, kaip ne kartą nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinoje: „<...> pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, jog deramai nepapildžius teikiamo reguliavimo, kad jis atitiktų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytus kriterijus, turėtų būti svarstoma aptariamos projekto nuostatos atitiktis Konstitucijos nuostatoms.

Nesvarstyta

 

8.       

TD

1

 

 

Trečia, jeigu nebūtų atsisakyta projekto nuostatos dėl vaiko teisių apsaugos institucijos teisės nuginčyti tėvystę (motinystę), keičiant CK 3.151 straipsnio 1 dalį, būtina pakeitime nurodyti pagrindą vaiko teisių apsaugos institucijai pareikšti ieškinį. Taip pat siūlytina nustatyti pasekmes vaiko teisių apsaugos institucijai tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad tėvystės (motinystės) ginčijimas neatitiko vaiko interesų, o vaiko interesus atitinka esama tėvystė (motinystė), t.y. ar vaiko teisių apsaugos institucija būtų įpareigota atlyginti padarytą neturtinę žalą vaikui ir jo tėvui (motinai) ar vienam iš jų.

Nesvarstyta

 

9.       

TD

1

 

 

Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad vaiko kilmė iš motinos nustatoma pagal vaiko gimimo faktą, kurį patvirtina medicinos įstaigos pažymėjimas apie vaiko gimimą. Šis faktas nėra ginčo objektu. Motinystė nuginčijama retai, pavyzdžiui vaikų sukeitimo ar surogatinės motinystės atveju. Taigi motinystė ir nustatoma retai, tik išimtinais atvejais, išvardintais CK 3.139 straipsnio 4 dalyje.

Nesvarstyta

 

10.   

TD

1

 

 

Penkta, CK 3.151 straipsnio 1 dalį siūloma papildyti nauja pastraipa. Vadovaujantis teisės technikos taisyklėmis teisės normos pastraipomis nedėstomos. Aptariama teisės norma arba turėtų būti atskira straipsnio dalimi, arba dėstoma keičiamoje straipsnio dalyje, neišskiriant jos į atskirą pastraipą.

Nesvarstyta

 

11.   

Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija (VTAS vadovų asociacija),

2017-03-14

Nr. g-2017-3211

1

 

 

1.      Dėl LR Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182 , 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262,  3.264, 3.266, 3.267, 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356:

Dėl LRCK 3.151 straipsnio pakeitimo – Atkreiptinas dėmesys į tai, kad juridinio asmens  t. y. Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos įtraukimas į asmenų galinčių pateikti ieškinį dėl vaiko tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąrašą neatitinka šeimos teisinių santykių sampratos, nes joks juridinis asmuo neturi teisinio pagrindo intervuoti į asmeninius vaiko tėvo ir motinos santykius, bei teikti teismui aukščiau minėtą ieškinį be objektyvių įrodymų, vadovaujantis tik savo subjektyvia nuomone. Intervencija į šeimą įmanoma tik esant ypatingoms sąlygoms t. y. būtinybei užtikrinti vaiko gyvybę, sveikatą. Pažymėtina ir tai, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka LR Konstitucijai bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai. Nenumatyta ir tai, kas būtų jei teismas pripažintų, jog vaiko tėvystės (motinystės) nuginčijimas prieštarauja vaiko teisėtam interesui, pvz, jei tarp vaiko ir tariamo tėvo susiklostė tėvystės santykiai ir juos sėja stiprus emocinis ryšis? Todėl manytina, kad nereikėtų praplėsti subjektų, galinčių pateikti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo rato.

Nesvarstyta

 

 

12.   

Lietuvos Aukščiausias Teismas (LAT)

2017-03-10

Nr. g-2017-3123

 

1

 

 

7. Projekto Nr. 2 1 straipsniu siūlomas CK 3.151 straipsnio papildymas kelia abejonių dėl savo tikslingumo ir proporcingumo. Aiškinamajame rašte šis papildymas grindžiamas siekiu užtikrinti vaiko teisę žinoti savo tėvus. Sutinkame, kad ši vaiko teisė yra svarbi ir gintina, tačiau šeimos santykių aplinkybės turėtų būti vertinamos kompleksiškai, ypač atsižvelgiant į tai, kad galiojančioje CK 3.151 straipsnio redakcijoje numatyta galimybė visiems suinteresuotiems asmenims pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Be to, CK numatyti ieškinio senaties terminai tokiam ieškiniui pareikšti, taigi teisė ginčyti tėvystę (motinystę) nėra ginama neapibrėžtą laiką; taip siekiama išsaugoti šeimos santykių stabilumą. Abejojame, ar teisės ginčyti tėvystę (motinystę) suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai būtų tikslingas ir nesukeltų rizikingos situacijos, susijusios su pernelyg dideliu įsikišimu į šeimos gyvenimą, priešingai suinteresuotų asmenų valiai. Atkreipiame dėmesį, kad tokiu atveju galimai prarastų prasmę ieškinio senaties termino nustatymas, nes vaiko teisių apsaugos institucijai ieškinio senaties terminas tokiam ieškiniui reikšti būtų skaičiuojamas nuo šios institucijos sužinojimo apie tam tikras reikšmingas aplinkybes momento, taigi galimybė ginčyti tėvystę (motinystę) teisme laiko atžvilgiu taptų neapibrėžta.

Nesvarstyta

 

 

13.   

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija (TM),

2017-03-17

G-2017-3431

1

 

 

1.              Įvertinę Projekto 1 straipsniu teikiamą siūlymą, pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. vasario 13 d. išvados Nr. XIIIP-356 (toliau – Išvada) 1 punkte pirmuoju ir antruoju aspektais aptartiems argumentams dėl šio siūlymo. Papildomai pastebime, kad Projekto aiškinamajame rašte nėra visapusiškai atskleistos tokio siūlymo priežastys, aplinkybės, tikslingumas. Kartu manome, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodyta problema – „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“ – gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvas, tiek asmeniui, vaiko gimimo įraše neįrašytam kaip tėvas, bet laikančiam save vaiko tėvu.

Nesvarstyta

 

 

14.   

TD

3

 

 

2.     Projekto 3 straipsnyje dėstomoje CK 3.163 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog „galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.

Pirma, kelia abejonių, jog siūloma įtvirtinti nuostatą, kad ad hoc globėjų sąrašas turėtų būti tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, nes tai reikštų, kad kiekvieną kartą, kai į šį sąrašą būtų įtraukiamas naujas ad hoc globėjas, ar kuris nors iš globėjų būtų iš jo išbraukiamas, šis sąrašas kiekvieną kartą iš naujo turėtų būti patvirtintas, o senasis sąrašas - pripažintas negaliojančiu. Tokio reikalavimo proporcingumas kelia abejonių, be to, galimai tai sukeltų nereikalingos sumaišties ir gaišimo teismo proceso metu, nes teismas privalėtų kiekvienu atveju reikalauti įrodymų, jog sąrašas yra patvirtintas ir galiojantis.

Nesvarstyta

 

15.   

TD

3

 

 

Antra, pastebėtina, jog nėra aišku, ką norėta pasakyti nuostatoje nustatant, jog globėjų sąrašas yra taikomas visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko. Nėra aišku kaip toks sąrašas turėtų ir galėtų būti taikomas bei kokia jo taikymo esmė. Galbūt, norėta nustatyti, jog nagrinėjantis bylą teismas gali skirti ad hoc globėju bet kurį įrašytą į šį sąrašą globėją. Tačiau ši prielaida yra tik viena iš galimų prielaidų apie nuostatos prasmę. Be to, neaišku, ar turima omenyje, kad sąrašas bus vienas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau pagal atskirus administracinius vienetus, ar kad bus galimybė skirti vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji viena pvz., Vilniuje, globėją iš pvz., Klaipėdos. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu atskleistina normos prasmė, kad ją būtų įmanoma pritaikyti praktiškai.

Nesvarstyta

 

16.   

TD

3

 

 

Trečia, projekto 3 straipsnio vienintelė dalis nenumeruotina.

Nesvarstyta

 

17.   

VTAS vadovų asociacija

3

 

 

Dėl LR CK 3.163 straipsnio pakeitimo - „3. Jeigu priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officio arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato ir Galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko, patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XVII ir XVIII skyrių normos.“. Manytume, kad ad hoc globėjui negali būti nustatytos pareigos atsakyti už vaiko saugumą, ar pavesta vykdyti kitas su vaiku, netekusiu tėvų globos, būdingų pareigų globėjui. Ad hoc globėjas skirtinas esant konkrečiam ginčui tarp vaiko ir jo tėvų. Ad hoc globėjas turėtų turėti teisinį išsilavinimą, gebantis tinkamai vertinti ir suprasti, kaip užtikrinti nepilnamečio procesines teises esant ginčui, nepaimant jo iš šeimos, suprasti savo procesines teises ir pareigas konkrečiu laikotarpiu, konkrečioje situacijoje.

Nesvarstyta

 

 

18.   

LAT

3

 

 

8. Abejonių kelia Projekto Nr. 2 3 straipsnyje teikiamo CK 3.163 straipsnio 3 dalyje esanti nuostata, kad ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos trečiosios knygos XVII ir XVIII skyrių normos. Ad hoc globėjas nėra nepilnamečio globėjas, vaikas ir toliau gyvena su savo atstovais pagal įstatymą, o ad hoc globėjas tik atstovauja vaikui teismo procese sprendžiant konkretų ginčą.

Nesvarstyta

 

 

19.   

VTAKĮ

3

 

 

3. Siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto 3 straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.162 straipsnio pakeitimo, įtvirtinant įstatyminiame lygmenyje galimų ad hoc globėjų sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Pažymėtina, kad diskusijos dėl tokio sąrašo tikslingumo vyko vykdomosios valdžios lygmenyje ir, atsižvelgiant į ad hoc globėjo teisinio instituto paskirtį ir specifiką, buvo nuspręsta atsisakyti siūlomo reguliavimo, nes jis sukeltų daug praktinio įgyvendinimo problemų, ir, kas ne mažiau svarbu, kelia abejonių dėl atitikimo vaiko interesams, kadangi esant iš anksto patvirtintam ad hoc globėjų sąrašui eliminuojama galimybė paskirti vaiko ad hoc globėju vaikui artimą ir (ar) geriausiai vaiko interesus galintį atstovauti asmenį.

Nesvarstyta

 

 

20.   

TM

3

 

 

2. Projekto 3 straipsniu teikiamo siūlymo visapusiškai įvertinti neturime galimybės, nes Projekto aiškinamajame rašte nėra atskleistos priežastys, aplinkybės, lėmusios tokio siūlymo formulavimą. Remdamiesi loginiu ir kalbiniu siūlomos normos aiškinimo metodu, manytume, kad teikiamas siūlymas neatitinka CK 3.163 straipsnio 3 dalies (kurią siūloma pildyti Projekto 3 straipsniu) paskirties ir teisinio turinio. Pastebime, kad CK 3.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklė suteikia galimybę operatyviai reaguoti į susiklosčiusią situaciją ir spręsti problemas, susijusias su tam tikrų vaiko teisių užtikrinimu ir įgyvendinimu. Taip pat manytume, kad apribojimas ad hoc globėją rinktis tik iš jų sąrašo kaip tik apsunkintų teismo procesą, trukdytų jo operatyvumui ir užkirstų kelią skirti ad hoc globėją, jei jis nebūtų įrašytas į jų sąrašą, nors ir galėtų tinkamai atstovauti vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Kartu atkreipiame dėmesį, kad jei Projekto 3 straipsniu siekiama spręsti globėjų (rūpintojų) apskaitos centralizavimo klausimą, informuojame, kad Lietuvos Respublikos Seime registruoto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264 , 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.2761 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-288(2) (toliau – Projektas Nr. XIIIP-288(2)) 23 straipsnio 1 dalimi šiai problemai spręsti yra pateiktas siūlymas, kuriam Teisingumo ministerija pritaria.

Nesvarstyta

 

 

21.   

Nacionalinė teismų administracija (NTA)

2017-04-18 g-2017-4881

3

 

 

1. CK pakeitimų projekto 3 straipsniu (3.163 straipsnio 3 dalyje) siūloma nustatyti, jog ad hoc globėjų veiklai mutatis mutandis taikomos CK trečiosios knygos XVII ir XVIII skyrių normos, tačiau pažymėtina, kad ad hoc globėjas netampa nepilnamečio vaiko globėju (rūpintoju) visose gyvenimo srityse – kitose gyvenimo srityse, nesusijusiose su teisme nagrinėjamu ginču, vaiką ir toliau atstovauja jo įstatyminiai atstovai, vaikas ir toliau gyvena su savo įstatyminiais atstovais, jiems ir toliau išlieka pareiga vaiką išlaikyti, todėl teisės norma turi būti tobulinama.

Nesvarstyta

 

 

22.   

TD

4

5

 

 

3.     Svarstytina ar projekto 4 ir 5 straipsniais pakeitus CK 3.172 ir 3.176 straipsnius ir šiuo pakeitimu išplėtus giminaičių, turinčių teisę bendrauti su vaiku, ratą bei atsižvelgiant į tėvų asmeninių teisių apibrėžtį, nederėtų panaikinti vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, o galutinio sprendimo teisę suteikti išimtinai tik teismams.

        Pastebėtina ir tai, kad siūloma nustatyti, jog vaikams turi būti sudarytos sąlygos bendrauti su tiesiosios linijos giminaičiais „ir (ar)“ šoninės linijos giminaičiais. Atsižvelgiant į nuostatos esmę nėra aišku, kokiu tikslu šioje nuostatoje vartojamas jungtukas „ar“. Manytina, jog šis jungtukas yra perteklinis.

Nesvarstyta

 

23.   

VTAS vadovų asociacija

4

5

6

7

8

10

12

13

14

16

18

19

20

21

22

23

27

28

29

 

 

Dėl LR CK 3.172,3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.211, 3.217, 3.218, 3.219, 3.223, 3.226, 3.253, 3.257, 3.259, 3.260, 3.266, 3.267, 3.269  straipsnių pakeitimų – Asociacija iš esmės pritaria pateiktiems pakeitimams.

Nesvarstyta

 

 

24.   

TM

4

5

 

 

3. Projekto 4 ir 5 straipsnio siūlymus – išplėsti ratą giminaičių, turinčių teisę bendrauti su vaiku – siūlytume įvertinti šiais aspektais. Viena vertus, Projekte siūloma formuluotė „tiesiosios linijos vaiko giminaičiai ir (ar) šoninės linijos giminaičiai iki ketvirtojo laipsnio“ apriboja kitų giminaičių galimybę įgyvendinti savo teisę bendrauti su vaiku. Kita vertus, svarstytina, ar turinčių teisę bendrauti su vaiku giminaičių sąrašo išplėtimas, lyginant su galiojančiu, atitinka CK 3.236 ir 3.237 straipsniuose nustatytas pareigas artimųjų giminaičių vaikų atžvilgiu ir atvirkščiai. Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 4 straipsnyje (taip pat ir Projekto 5 straipsnyje) palikti „artimųjų giminaičių“ nuostatą, netikslinant jos giminystės linijos ir giminystės laipsnio nuostatomis. Kartu, įvertinę Projekto aiškinamojo rašto informaciją, susijusią su šiuo siūlymu, manytume, kad egzistuojančias problemas galėtų padėti išspręsti Projekto Nr. XIIIP-288(2) 1 straipsniu (žr. kartu su 2 straipsniu) teikiamas siūlymas, kuriuo teisė bendrauti su vaiku būtų suteikta, be kita ko, „kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus“.

Nesvarstyta

 

 

25.   

TD

6

 

 

4.     Svarstytina, ar aiškinamajame rašte pateiktas projekto 6 straipsniu keičiamo CK 3.182 straipsnio 3 dalies keitimo pagrindimas yra pakankamas. Vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras ir be CK pakeitimo gali priminti tėvams apie jų pareigas.

Nesvarstyta

 

26.   

TM

6

 

 

4. Siūlytume atsisakyti Projekto 6 straipsnio dėl šių priežasčių. Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka“. Pastebime, kad nurodytu atveju net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės egzistuoti tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Projektu numačius aplinkybę – rašytinis tėvų (tėvo ar motinos) prašymas – manytume, prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jei tėvai (tėvas ar motina) siekia savo vaiko susigrąžinimo, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybinės institucijos. Manytume, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodytos problemos – „tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą“ praktikoje galėtų būti sprendžiamos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus.

Nesvarstyta

 

 

27.   

TD

7

 

 

5.     Projekto 7 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.183 straipsnio 4 dalį ir imperatyviai nustatyti, jog priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią teismas tuo pačiu sprendimu priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Pasiūlymas diskutuotinas.

Pastebėtina, jog išlaikymo nustatymui reikalingi tam tikri finansiniai duomenys - įrodymai, kuriais remiantis teismas galėtų nustatyti išlaikymo dydį. Tokių duomenų surinkimas ir pateikimas teismui gali užtrukti ir nepagrįstai užtęsti proceso trukmę. Pažymėtina, jog esminis teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią tikslas yra užtikrinti vaiko teises ir kaip įmanoma greičiau nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, kad vaikui nebūtų daroma žala. Taigi, pritarus siūlomam reguliavimui, galimai bus atidedamas esminio sprendimo priėmimas dėl šiuo atveju antraeilių klausimų. Svarstytina galimybė nustatyti įpareigojimą teismui priteisti išlaikymą vaikui tuo pačiu sprendimu, kuriuo sprendžiama dėl tėvų valdžios apribojimo, tik tuo atveju, jei dėl to nereikia atidėti teismo sprendimo priėmimo ir jei tai netrukdo proceso operatyvumui.

Nesvarstyta

 

28.   

LAT

7

 

 

9. Taip pat abejojame ir dėl Projekto Nr. 2 7 straipsniu siūlomo CK 3.183 straipsnio 4 dalies reglamentavimo. Projekte siūloma, kad teismas, priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu ne tik nustatytų vaiko gyvenamąją vietą ir skirtų globą (rūpybą), bet ir priteistų išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Neaišku, kodėl siūloma išlaikymą priteisti tik iki vaiko globos (rūpybos) nustatymo. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus išlieka nepaisant teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią ir globos (rūpybos) nustatymo ir pasibaigia tik vaiką įvaikinus (CK 3.195 straipsnis), todėl globos nustatymas nėra pagrindas nemokėti išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, siūlytina atitinkamai koreguoti 3.183 straipsnio 4 dalies normą.

Nesvarstyta

 

 

29.   

TM

7

 

 

5. Manytume, kad Projekto 7 straipsniu teikiamas siūlymas „priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo“ turėtų būti įvertintas galimų teisinių pasekmių kontekste. Svarstytina, kodėl siūloma riboti išlaikymo priteisimą tik „iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo“ ir kokie veiksmai būtų atliekami po šio momento. Pavyzdžiui, jei po šio momento būtų vėl kreipiamasi į teismą dėl išlaikymo priteisimo, svarstytina, ar tai būtų protinga ir racionalu. Kartu pastebime, kad pagal CK 3.195 straipsnį tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas. Taip pat vertinamai nuostatai teiktinas siūlymas, išdėstytas šių pasiūlymų skyriaus Dėl CPK projekto 3 punkte.

Nesvarstyta

 

 

30.   

TD

8

 

 

6.     Projekto 8 straipsniu siūloma nauja redakcija išdėstyti CK 3.209 straipsnį. Kai kurios straipsnio nuostatos diskutuotinos.

Pirma, neaišku, kodėl reikia papildyti straipsnio 2 ir 5 dalis, akcentuojant vaiko gyvenimą su tėvu ar motina (įtėviu ar įmote), kurio sutuoktinis nori vaiką įvaikinti, taip įtvirtinant būtiną įvaikinimo sąlygą. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad galiojančios nuostatos ne visiškai užtikrina vaiko interesus, kad jį galėtų įvaikinti tik biologinės motinos (tėvo) sutuoktinis. Kodėl siūloma pakeisti 5 dalį, nėra paaiškinama. Pastebėtina, kad galiojanti teisės norma netrukdo biologinės motinos sutuoktiniui įvaikinti vaiką, be to, sprendimą priima teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus. Pritarus projekte pateiktai nurodytų dalių redakcijai, įstatymas tampa neaiškus, todėl gali būti skirtingai interpretuojamas ir sukelti daug teisės normos taikymo sunkumų.

Nesvarstyta

 

31.   

TD

8

 

 

Antra, taisytinos formuluotės „įrašyti į įvaikinamų galimų įvaikinti vaikų apskaitą“, „Įvaikintą įvaikinti vaiką“.

Nesvarstyta

 

32.   

TD

8

 

 

Trečia, neaišku, kokie ginčai turimi omenyje straipsnio 6 dalyje: ginčai iki pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo teismui, padavus pareiškimą dėl įvaikinimo teismui ar teismui priėmus sprendimą dėl įvaikinimo. Pastebėtina, kad įvaikinimo bylos nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, o asmenys, pareiškę norą įvaikinti tą patį vaiką, gali įstoti į bylą su savarankiškais reikalavimais dėl įvaikinimo ir dalyvauti byloje kaip pareiškėjai (Civilinio proceso kodekso 484 straipsnio 3 dalis). Jeigu šia nuostata norima įtvirtinti kriterijus, į kuriuos teismas, nuspręsdamas, kurio iš pareiškėjų prašymas įvaikinti tenkinamas, ar įvaikinimo institucija, teikdama teismui išvadą, turi atsižvelgti, tai nuostata atitinkamai redaguotina.

Nesvarstyta

 

33.   

VTAKĮ

8

 

 

4. Svarstytinas Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.209 straipsnio 2 dalies pakeitimo tikslingumas, kadangi ir šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas netrukdo motinos (tėvo) sutuoktiniui (esant įstatyme nustatytoms sąlygoms) įsivaikinti kito sutuoktinio vaiką. Priėmus sprendimą dėl tikslingumo papildyti minėtą nuostatą, turėtų būti tobulinama šios normos formuluotė, ją sukonkretinant ir išvengiant praktinio jos taikymo problemų ateityje. Ta pati pastaba taikytina ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Nesvarstyta

 

 

34.   

TM

8

 

 

6. Manytume, Projekto 8 straipsniu siūlomus pakeitimus būtų tikslinga įvertinti Išvados 6 punkte teikiamų pastebėjimų kontekste. Papildomai pastebime, kad galiojančiu teisiniu reguliavimu, nustatytu CK 3.209 straipsnio 2 dalyje, yra užtikrinama, kad kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, tai nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), o šios taisyklės, remiantis Projekto 8 straipsnio formuluotėmis, taip pat nekeičiamos (nuostata „išskyrus“ taikytina ir nuostatai „arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje“).

Nesvarstyta

 

 

35.   

TD

9

 

 

7.     Projekto 9 straipsnyje dėstomos CK 3.210 straipsnio 4 dalies nuostatos tobulintinos.

Pirma, atsižvelgiant į CK 3.246 straipsnio 3 dalies ir 3.269 straipsnio 5 punkto nuostatas, siūlytina vietoj formuluotės „jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais“ įrašyti formuluotę „jeigu jų, kaip vaiko globėjų (rūpintojų) įgaliojimai nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais“.

Nesvarstyta

 

36.   

TD

9

 

 

Antra, vietoje formuluotės „asmenys nuo kurių buvo atskirtas vaikas“ siūlytume įrašyti formuluotę „asmenys nuo kurių yra atskirtas vaikas“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Tuo atveju, jeigu tėvai kalti, turi būti taikomas ne atskyrimas, bet tėvų valdžios apribojimas.

Nesvarstyta

 

37.   

TD

9

 

 

Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 3.217 straipsnio 1 dalį, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Taigi asmuo, sergantis kuria nors liga, kuri įrašyta į nurodytą sąrašą, taip pat negali būti įvaikintojas.

Nesvarstyta

 

38.   

TD

9

 

 

8.     Projekto 9 straipsniu keičiamoje kodekso 3.210 straipsnio 4 dalyje įtvirtinamos sąlygos, kurioms esant, asmenys negali būti įvaikintojais. Pabrėžtina, kad šioje dalyje numatytos ribojančios sąlygos, susijusios su asmens teistumu už sąrašo principu nurodytas nusikalstamas veikas, turi būti patikslintos:

Pirma, projekto 9 straipsniu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad įvaikintojais negali būti „<...> taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo gali būti teisiamas dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet, pavyzdžiui, neįrodžius jo kaltės, asmuo gali būti išteisintas. Atsižvelgiant į tai, cituojama formuluotė tikslintina, siejant ją ne su procesu (past. – faktu, kad buvo teisiamas), o su nuteisimo rezultatu – žodį „teisti“ keičiant žodžiu „nuteisti“. Atitinkamai pakoregavus terminą, būtų atsižvelgta ir į Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) bei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) terminiją. Neatsižvelgus į šią pastabą, kiltų pagrįstų abejonių dėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.

Nesvarstyta

 

39.   

TD

9

 

 

Antra, nusikalstamų veikų sąrašui, pateiktam keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje („<...> nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais <...>“) trūksta pagrįstumo ir nuoseklumo. Sąrašo pradžioje nurodomi du BK specialiosios dalies skyriai, po jų vardinant atskirų nusikalstamų veikų požymius (past. – nėra nurodomi BK straipsniai, jų dalys, straipsnių pavadinimai ir pan.). Pažymėtina, kad dalis iš šiame sąraše vardinamų nusikalstamų veikų požymių patenka į minimus BK XXI ir XXIII skyrius (pavyzdžiui, „veikos, susijusios su vaiko seksualiniu išnaudojimu“), tačiau kita dalis nepatenka (pavyzdžiui, nusikaltimų žmogaus gyvybei sudėtys yra įtvirtintos BK XVII skyriuje; nusikaltimų žmogaus sveikatai sudėtys – BK XVIII skyriuje; kai kurios nusikalstamų veikų, „susijusių su vaikų pornografija, ar prostitucija“ sudėtys įtvirtintos BK XLIV skyriuje („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei“ ir kt.).

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad sąrašo principu vardinamos nusikalstamos veikos nėra apibrėžiamos, nurodant tikslius jų pavadinimus, ir atitinka tik dalį atskirų nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Toks reguliavimas gali sukelti normos taikymo sunkumų, kai praktikoje nebus aišku, kuris BK straipsnis ar jo dalis patenka į CK 3.210 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įvaikinimą ribojantį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pateiktą nusikalstamų veikų sąrašą tikslinti, nurodant konkrečius BK skyrių pavadinimus. Siekiant, kad įvaikintojais negalėtų būti asmenys, nuteisti ne už visas konkrečiame BK skyriuje įtvirtintas nusikalstamas veikas, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodyti tikslius BK specialiosios dalies straipsnius, jų pavadinimus, ir, jeigu reikia, konkrečias šių straipsnių dalis.

Nesvarstyta

 

40.   

TD

9

 

 

Trečia, keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė – „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“. „Teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybių“ terminas yra naujadaras, nevartojamas nei BK, nei BPK, dėl to gali būti nevienareikšmiai suprantamas. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar šia nuostata akcentuojamas teistumo išnykimo ar panaikinimo faktas, ar aplinkybės „kaip“ teistumas išnyko ar buvo panaikintas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina formuluotę supaprastinti, atsisakant joje žodžio „aplinkybės“ – „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko ar buvo panaikintas“.

Nesvarstyta

 

41.   

TD

9

 

 

Ketvirta, nėra aišku, ar formuluotė „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“ yra siejama tik su nusikalstamomis veikomis žmogaus gyvybei , ar ir su kitomis keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje išvardintomis nusikalstamomis veikomis.

Nesvarstyta

 

42.   

TD

9

 

 

Penkta, teisinio reguliavimo sistemiškumo prasme nėra pagrįsta, jog viena iš įvaikinimą ribojančių sąlygų yra absoliuti ir susieta su nuteisimo už nusikaltimą žmogaus gyvybei faktu (nesvarbu, ar teistumas išnykęs ar panaikintas), o nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai  padarymo sąlyga nėra absoliuti ir siejama ne su nusikaltimo padarymo faktu, o su neišnykusiu už šį nusikaltimą teistumu. Atsižvelgiant į tai, nuteistas už tyčinį nusikaltimą gyvybei asmuo įvaikintoju būti negalės, o nuteistas už nusikaltimą sveikatai, jeigu teistumas už šį nusikaltimą yra išnykęs, šios teisės nepraras.

Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosiose bylose, kuriose inkriminuotas smurto naudojimas, kaltinamasis paprastai veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia, dėl to atsako pagal realiai kilusius padarinius. Šiuos padarinius – nukentėjusiojo mirtį ar sveikatos sutrikdymą – paprastai lemia ne tik smurtautojo naudoto smurto intensyvumas, bet ir nukentėjusiojo bendra fizinė būklė, suduotų smūgių lokalizacija ar kitos aplinkybės. Dėl tos priežasties, kad kilusių padarinių pobūdį gali lemti ne asmens pavojingumas, o atsitiktinės aplinkybės, diferencijuoti nuteistuosius dėl nužudymo ir nuteistuosius dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal teisės tapti įvaikintoju kriterijų nėra pagrįsta.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei atveju yra akcentuojamas „teistumo išnykimas ar panaikinimas“, o nusikalstamos veikos žmogaus sveikatai atveju – tik „teistumo išnykimas“. Atsižvelgiant į tai, šios formuluotės turėtų būti suvienodintos, akcentuojant ne tik teistumo išnykimą, bet ir panaikinimą.

Nesvarstyta

 

43.   

TD

9

 

 

Šešta, svarstytina, ar pagrįstai keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodomi visi tyčiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei ir sveikatai, kaip įvaikinimą ribojančios sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad BK XVII ir XVIII skyriuose taip pat yra įtvirtintos kelios tyčinės privilegijuotos nusikaltimų sudėtys – nužudymas labai susijaudinus (BK 130 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus (BK 136 straipsnis), padėjimas nusižudyti (BK 134 straipsnis). Visų šių tyčinių nusikaltimų tikslai ir motyvai yra atsakomybę privilegijuojantys – siekis apsaugoti artimą asmenį nuo neteisėto ar itin įžeidžiančio kito asmens poelgio arba artimojo kančių. Šių nusikalstamų veikų padarymas nėra susijęs su padidintu asmens polinkiu smurtauti prieš artimąjį ar kitus asmenis, be to, nerodo padidinto tokio asmens pavojingumo visuomenei. Priešingai, šių nusikaltimų padarymas didžiąja dalimi yra susijęs su artimų žmonių gynimu, pasirenkant neteisėtą būdą ir priemones. Dėl tos priežasties abejotina, ar keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pagrįstai pasirinkti visi tyčiniai nusikaltimai gyvybei ir sveikatai.

Nesvarstyta

 

44.   

TD

9

 

 

Septinta, svarstytina, ar projektu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pasirinktas nusikalstamų veikų sąrašas yra išsamus. Pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl į jį nepatenka teistumas už pačius pavojingiausius BK nusikaltimus – nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (BK XV skyrius) ir pan.

Nesvarstyta

 

45.   

TD

9

 

 

9.     Projekto 9 straipsnyje dėstomoje CK 3.210 straipsnio 5 dalyje skliaustuose siūloma išbraukti žodžius „ir giminaičius“. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.209 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta išimtis, kai vaiką įvaikinti leidžiama neįrašius jo į įvaikinamų vaikų sąrašą – kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje. CK nėra nuostatų, paaiškinančių šią išimtį. Tuo tarpu CK 3.209 straipsnio 2 dalies komentare rašoma, kad tai gali būti atvejai, kai tėvams mirus vaikus augina giminaičiai. Nurodytų straipsnių nuostatos turėtų derėti tarpusavyje.

Be to, manytina, jog tokia situacija, kai vaikas būtų įvaikinamas giminaičių, atitiktų vaiko interesus, nes vaiką ir giminaičius sieja bendra kilmė, vaikas tikėtinai nepatirtų psichologinės žalos dėl to, jog jam tektų keisti galimai kokybišką ir vaiko interesus atitinkančią aplinką ir juo galimai besirūpinančius bei jam pažįstamus asmenis vien dėl formalaus reikalavimo, jog giminaičiai, siekiantys įvaikinti vaiką, neįrašyti į tam tikrą sąrašą.

Nesvarstyta

 

46.   

VTAS vadovų asociacija

9

 

 

Dėl LR CK 3.210 straipsnio pakeitimo – manytina, kad siūlomi pakeitimai nesuderinti su galiojančių LR BK ir LR BPK nuostatomis, todėl turėtų būti tikslinami nurodant konkrečias nusikalstamas veikas nurodančius straipsnius. 

Nesvarstyta

 

 

47.   

LAT

9

 

 

10. Projekto Nr. 2 9 straipsniu siūloma CK 3.210 straipsnio 4 dalies redakcija, mūsų nuomone, galėtų būti išdėstyta nuosekliau ir aiškiau, kad nekeltų praktinio taikymo problemų. Siūlytina įtvirtinti aiškų konkrečiai apibrėžtų nusikalstamų veikų sąrašą. Be to, tikslintinas žodžių junginys „neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes“, nes šios sakinio dalies turinys neaiškus.

Nesvarstyta

 

 

48.   

LAT

9

 

 

11. Nėra aiškus tikslas, kodėl CK 3.210 straipsnio 5 dalyje iš asmenų, kuriems netaikomas reikalavimas būti įtrauktais į asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, apskaitą, sąrašo išbraukti giminaičiai. Mūsų nuomone, galiojančioje normos redakcijoje giminaičiams pagrįstai nekeliamas reikalavimas būti įrašytiems į apskaitą, nes giminaičiai, skirtingai nuo kitų asmenų, tikslingai siekiančių įsivaikinti vaiką ir atliekančių reikiamus pasirengimo veiksmus, iš anksto nesiekia įsivaikinti vaiko, bet priima sprendimą įsivaikinti būtent savo giminaitį, netekusį tėvų globos, t. y. jų sprendimą nulemia susidariusi situacija, kuri paprastai nebūna numatoma iš anksto ir jai nesirengiama. Siūlytume esamo reglamentavimo nekeisti.

Atitinkamai siūlytume papildyti Projekto Nr. 3 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą CPK 482 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įtraukiant giminaičius prie asmenų, kuriems netaikomas reikalavimas būti įrašytais į norinčiųjų įvaikinti sąrašą.

Nesvarstyta

 

 

49.   

TM

9

 

 

7. Pritariame Išvados 7, 8, 9 punktuose pateiktiems pastebėjimams ir išsakytoms pastaboms dėl Projekto 9 straipsnio. Taip pat siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 9 straipsnio nuostatas suderinti (tikslinti) su Projekto Nr. XIIIP-288(2) 5 straipsniu teikiamų siūlymų formuluotėmis.

Nesvarstyta

 

 

50.   

TD

10

 

 

10.   Projekto 10 straipsnyje dėstomoje CK 3.211 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų ir ne didesnis kaip keturiasdešimt aštuoneri metai. Pastebėtina, kad pagal galiojantį CK 3.210 straipsnį, įvaikintojais gali būti asmenys iki penkiasdešimties metų. Taigi pagal galiojančius įstatymus įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumas gali būti ir didesnis nei 48 metai. Atsižvelgiant į tai, kad žmonių vidutinė gyvenimo trukmė didėja, siūlytina apsvarstyti galimybę nustatyti didesnį įstatymu leidžiamą įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumą.

Nesvarstyta

 

51.   

TM

10

 

 

8. Atsižvelgdami į esminę CK 3.209 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę – įvaikinimas galimas tik vaiko interesais – bei įvertinę aplinkybę, kad įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus (CK 3.209 straipsnio 3 dalis), prašytume pakartotinai įvertinti Projekto 10 straipsniu teikiamą siūlymą, kuriuo siūloma riboti asmenų teisę įvaikinti, nustatant maksimalų amžiaus skirtumą tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko.

Nesvarstyta

 

 

52.   

TD

11

 

 

11.   Projekto 11 straipsnyje dėstomo CK 3.212 straipsnio nuostatos tobulintinos.

Pirma, 2 dalyje, atsižvelgiant į to paties straipsnio 6 dalį, vietoj žodžių „bei tikslus“ įrašytini žodžiai „tikslus bei pasekmes“. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nėra aiškios neveiksnių tėvų nuomonės dėl jų vaiko įvaikinimo pareiškimo pasekmės: ar, ir jei taip, tai kokiais atvejais, teismas turi atsižvelgti į neveiksnių tėvų, nesutinkančių, kad jų vaikas būtų įvaikintas, nuomonę.

Nesvarstyta

 

53.   

TD

11

 

 

Antra, 3 dalies nuostatos yra perteklinės, nes dalis jų atkartoja to paties straipsnio 2 dalies, kita dalis – 5 dalies nuostatas. Todėl siūlytume 3 dalies atsisakyti.

Nesvarstyta

 

54.   

TD

11

 

 

Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad 4 dalyje minimas globėjų centras, tačiau nei iš projekto, nei iš galiojančio CK nuostatų neaišku, koks šio centro teisinis statusas.

Nesvarstyta

 

55.   

TD

11

 

 

Ketvirta, siūlytume atsisakyti 7 dalies, kaip perteklinės, analogiškos nuostatos įtvirtinamos projekto 14 straipsnyje dėstomoje CK 3.219 straipsnio 2 dalyje

Nesvarstyta

 

56.   

VTAS vadovų asociacija

11

 

 

Dėl LR CK 3.212 straipsnio pakeitimo -   Naikintina 3 dalis, nes ji iš esmės atkartoja 2 ir 5 dalį. 7 dalis taip pat yra perteklinė, nes ji atkartoja 3.219 straipsnio antrąją dalį.

Nesvarstyta

 

 

57.   

LAT

11

17

 

 

12. Svarstytinas Projekto Nr. 2 11 ir 17 straipsniais teikiamų atitinkamai CK 3.212 straipsnio 4 dalies ir 3.224 straipsnio 2 dalies nuostatų tarpusavio suderinamumas. CK 3.212 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), įvaikinant būtinas jo rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo, tačiau šio reikalavimo siūloma netaikyti vaiko globos institucijoms, šeimynoms, globėjų centrams, t. y. įvaikinti galima be pastarųjų sutikimo. CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti; išimčių iš šios taisyklės nenurodyta, taigi spręstina, kad reikalingas ir vaikų globos institucijos, šeimynos, globėjų centro, globojančių vaiką, sutikimas. Taip pat pažymėtina, kad Projekto Nr. 3 6 straipsniu teikiamoje CPK 482 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcijoje numatyta, kad įvaikinant vaiką nereikalaujama tik vaikų globos institucijos ar šeimynos sutikimo, bet nenurodytas globėjų centras. Taigi siūlytume šį reglamentavimą suvienodinti.

Nesvarstyta

 

 

58.   

TM

11

 

 

9. Su asmens gebėjimu suvokti tam tikras (įvaikinimo) aplinkybes susiję klausimai turi būti sprendžiami byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje. Jei asmuo tam tikra apimtimi gali suvokti įvaikinimo procesą, manytume, šis asmuo turėtų būti pripažintas ribotai veiksniu šioje srityje. Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti nuostatos, dėstomos Projekto 11 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.212 straipsnio 2 dalis, kaip nederančios su esminėmis minėtų institutų sąlygomis (turiniu). Šiuo atveju, esant poreikiui, siūlytume atitinkamą nuostatą perkelti iš Projekto Nr. XIIIP-288(2) 6 straipsnio. Taip pat pritartina Išvados 11 punkte pateiktoms teisės technikos pastaboms Projekto 11 straipsniui.

Nesvarstyta

 

 

59.   

NTA

11

 

 

2. CK pakeitimų projekto 11 straipsnio (3.212 straipsnio 2 dalies) nuostatą siūloma papildyti, įtvirtinant reikalavimą teismui išklausyti įvaikinamo vaiko neveiksnių tėvų nuomonę, jei šie tam tikra apimtimi gali išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, taip, manytina, siekiant užkirsti kelią neveiksnių tėvų globėjų (rūpintojų) galimiems piktnaudžiavimo atvejams.

Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš siūlomais pakeitimais siekiamų tikslų yra paspartinti įvaikinimo procedūras, kad vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje, abejonių kelia teismo įpareigojimas išklausyti įvaikinamo vaiko neveiksnų šioje srityje tėvą nepriklausomai nuo kitų, nei jo gebėjimas išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, aplinkybių. Manytina, kad siūlomas įtvirtinti reikalavimas tam tikrais atvejais gali būti akivaizdžiai perteklinis ir nepagrįstai stabdyti procesą (pavyzdžiui, kai asmuo, kuris nors ir gali išreikšti savo nuomonę, ją išdėsto rašytine forma ir dėl objektyvių aplinkybių nesutinka atvykti į teismą), todėl teismui turėtų būti palikta diskrecijos teisė spręsti dėl būtinumo išklausyti tokį asmenį tiesiogiai įvertinus bylos aplinkybių visumą.

Taip pat svarstytina, ar tikslingumas tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, teismui turint abejonių dėl tikrosios tėvų valios) išklausyti tėvus, kai dėl teisės sutikti ar nesutikti, kad jų vaikas būtų įvaikintas, įgyvendinimo sprendžia globėjas (rūpintojas), pagrįstai siejamas tik su neveiksniais asmenimis, preziumuojant, kad nepilnametis asmuo gali tinkamai pasirūpinti savo teisių gynimu visose situacijose.

Nesvarstyta

 

 

60.   

NTA

11

 

 

3. CK pakeitimų projekto 11 straipsniu (3.212 straipsnio siūlomos redakcijos 4 dalyje) yra įtvirtintas būtinumas gauti ketinamo įvaikinti vaiko globėjo (rūpintojo) rašytinį sutikimą, išskiriant atvejus, kai globėjas (rūpintojas) yra vaikų globos institucija, šeimyna ar globėjų centras. Piktnaudžiavimo teise neduoti sutikimo įvaikinti vaiką atvejus, tikėtina, sumažintų aptariamo straipsnio apimtyje įtvirtintas įpareigojimas subjektui, kurio sutikimą būtina gauti, pareiga motyvuoti atsisakymą duoti sutikimą dėl vaiko įvaikinimo. Pastebėtina, kad vaiko interesai turėtų būti vertinami sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, tačiau įvaikinant derėtų vertinti ir atsižvelgti ne į tiesiog vaiko interesus, kaip kad siūloma projekte, bet į geriausius vaiko interesus. Taip pat svarstytina, ar teismo teisė atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus priimti sprendimą dėl įvaikinimo galėtų būti įgyvendinama nesant ne tik globėjo (rūpintojo), bet ir šeimos, šeimynos tėvų sutikimo, kaip tai numatyta įvaikinimo užsienio valstybės piliečiui atveju (CK 3.224 straipsnio 3 dalies aktuali redakcija, projekto CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Pastebėtina, kad siūlomoje CK 3.212 straipsnio redakcijoje nuostata dėl tėvų sutikimo įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui kartojama 3 ir 5 dalyse. Įvertinus straipsnio struktūrą, manytina, kad ši nuostata turi būti pašalinta iš 3 dalies.

Nesvarstyta

 

 

61.   

TD

12

 

 

23.   Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio CK 3.269 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo, turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o pagal galiojančio CK 3.217 straipsnio 1 dalį (keičiama projekto 12 straipsniu), Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Manytume, kad, siekiant teisinio aiškumo, ligos, kuriomis sergantys asmenys negali būti įvaikintojais ar globėjais (rūpintojais), galėtų būti įrašytos į tą patį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, siūlytume suderinti nurodytas CK nuostatas.

Nesvarstyta

 

62.   

TM

12

1

 

10. Manytume, Projekto 12 straipsnio 1 dalimi teikiami siūlymai dėl savo neapibrėžtumo ir galimo plečiamo aiškinimo kaip tik sukeltų papildomų neaiškumų, lyginant su galiojančiomis CK 3.217 straipsnio 1 dalies normomis. Pastarosiomis yra aiškiai nustatomi pagrindiniai aspektai, konkrečių teisių realizavimo būdai. Tuo atveju, jei kyla poreikis papildomai reguliuoti tam tikrus klausimus, kurių nenustato CK 3.217 straipsnio 1 dalis, manytume, pačiu Projektu atitinkamos nuostatos ir turėtų būti siūlomos reguliuoti, o ne pavedama tai daryti kitais teisės aktais. Taip pat pastebime, kad priėmus Projekto 12 straipsnio 1 dalimi teikiamą siūlymą, liktų neaišku, apie kokią „išvadą dėl pasirengimo įvaikinti“ kalbama šio straipsnio 2 dalyje (galiojantis teisinis reguliavimas sistemiškai reiškia, kad CK 3.217 straipsnio 2 dalyje omenyje turima išvada, nurodyta to paties straipsnio 1 dalyje).

Nesvarstyta

 

 

63.   

TM

12

1

 

11. Atkreipiame dėmesį, kad Projekto 12 straipsnio 1 dalyje vartojama nuostata „medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“, o galiojančiame CK 3.269 straipsnio 8 punkte – „turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija“. Manytume, šios nuostatos turėtų būti suvienodintos ir vartojamos ta pačia reikšme. Siūlytume apsvarstyti galimybę vietoj jų vartoti vieną apibendrintą nuostatą „turintys psichikos sutrikimų ar sergantys kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“ (žr. Projekto Nr. XIIIP-288(2) 5 straipsnio 2 dalį).

Nesvarstyta

 

 

64.   

NTA

12

1

 

4. CK pakeitimų projekto 12 straipsnio siūlomas (CK 3.217 straipsnio 1 dalies) išdėstymas, pašalinant esminius kriterijus, į kuriuos atsižvelgtina vertinant būsimų įtėvių pasirengimą įvaikinti, ir paliekant abstraktaus pobūdžio sąvokas „pasirengimas įvaikinti“, „teisės aktų nustatyta tvarka“, gali sudaryti prielaidas plačiam ir nevienareikšmiam nuostatos interpretavimui ir įgyvendinimui praktikoje. Svarstytina ir dėl reikalingumo apriboti asmens teisę įvaikinti pagal nustatytą medicininių kontraindikacijų sąrašą, atsižvelgiant į tai, kad praktikoje pasitaiko formalių medicininių kontraindikacijų nustatymo atvejų (kai asmenys, kuriems nustatytos tam tikros diagnozės, geba tinkamai pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais), taip pat įvertinus tai, kad naujų ligų, sutrikimų ratas nuolat plečiasi. Įvertinus tai, siūlytina civilinius teisinius santykius kodifikuojančiame įstatyme palikti (įtvirtinti) principines nuostatas, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi tiek rengiant įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, tiek vertinant būsimų įtėvių pasirengimą įvaikinti kituose teisės aktuose nenumatytais atvejais.

Nesvarstyta

 

 

65.   

TM

13

 

 

12. Manytume, kad įvaikinimo procedūrų tikslas turėtų būti siekis rasti vaikui įtėvius, o ne atvirkščiai. Atsižvelgdami į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti Projekto 13 straipsniu teikiamo siūlymo. Priešingu atveju, mūsų nuomone, siekiant apsaugoti geriausius vaiko interesus, pačiame CK turėtų būti aiškiai nustatytas duomenų teikimo eiliškumas asmenims (pagrindinės taisyklės).

Nesvarstyta

 

 

66.   

TD

14

 

 

12.   Projekto 14 straipsnio 1 dalyje dėstomoje CK 3.219 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog valstybinės įvaikinimo institucijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Pažymėtina, jog tokia nuostata nei sistemiškai, nei logiškai nedera su keičiamo straipsnio turiniu, be to, CK nėra tas teisės aktas, kuriame turėtų ir galėtų būti reguliuojama tam tikrų institucijų nuostatų, kaip institucijos steigimo dokumento, tvirtinimo tvarka. Siūlytina teikiamo pakeitimo atsisakyti ir jį įtvirtinti kitame teisės akte, nustatančiame valstybinės įvaikinimo institucijos teisinį statusą.

Be to, vienintelė projekto 14 straipsnio dalis nenumeruotina.

Nesvarstyta

 

67.   

TM

14

 

 

13. Įvertinę Projekto 14 straipsniu teikiamus siūlymus, pastebime, kad CK nelieka nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti CK 3.219 straipsnio 1 dalis numato, kad toks subjektas yra valstybinė įvaikinimo institucija). Taip pat pažymime, kad net ir pakeitus CK 3.219 straipsnio 2 dalį taip, kaip siūloma Projekto 14 straipsniu, esama situacija, susijusi su valstybinės įvaikinimo institucijos nuostatus tvirtinančio subjekto įvardijimu CK, nesikeis (tiek galiojančioje normoje, tiek Projektu toks subjektas – Vyriausybė). Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti Projekto 14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su CK 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu.

Nesvarstyta

 

 

68.   

TD

15

17

 

 

13.   Abejotinos projekto 15 ir 17 straipsniais siūlomų CK 3.220 ir 3.224 straipsnių pakeitimų, susijusių su Lietuvos Respublikos piliečių skirstymu į tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, praktinio įgyvendinimo galimybės, kadangi bus sudėtinga nustatyti kur yra kai kurių asmenų gyvenamoji vieta.

        CK 2.12 straipsnis numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais

        Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas nevartoja nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos, bet įpareigoja deklaruoti gyvenamąją vietą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalis įpareigoja taip pat deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus asmenis, išvykstančius iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams. Tačiau pastebėtina, kad išvykimas ilgiau kaip 6 mėn. savaime nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo.

        Pagal CK 2.16 straipsnio 2 dalį, pagrindinė gyvenamoji vieta yra vienas nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Todėl siūlytume atsisakyti žodžio skliaustuose „(pagrindinė)“.

Nesvarstyta

 

69.   

VTAS vadovų asociacija

15

17

 

 

Dėl LR CK 3.220 ir 3.224 straipsnių pakeitimo – straipsnyje vartojama nuolatinės asmens gyvenamosios vietos sąvoka turėtų būti derinama su kitais teisės aktais: pvz. su LR gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu, nes taip būtų paprasčiau išsiaiškinti, kuri konkreti asmens gyvenamoji vieta laikytina jo nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nesvarstyta

 

 

70.   

TM

15

 

 

14. Projekto 15 straipsniui (ir atitinkamoms nuostatoms, numatytoms ir Projekto 17 straipsnyje) teiktini tie patys pastebėjimai, kurie išdėstyti šių pasiūlymų skyriaus Dėl CPK projekto 1 ir 7 punktuose.

Nesvarstyta

 

 

71.   

TD

17

 

 

14.   Projekto 17 straipsnyje dėstomo CK 3.224 straipsnio pavadinime ir turinyje vartojama asmens, kurio nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje sąvoka. Pastebėtina, jog ši sąvoka neatitinka projekto 15 straipsniu siūlomame CK 3.220 straipsnio pakeitime vartojamų sąvokų. Atsižvelgiant į tai, jog abu straipsniai reguliuoja tos pačios teisinės srities teisinius santykius ir į tai, jog siūlomas CK 3.224 straipsnio pakeitimas nustato, kokia tvarka turi būti įgyvendinamos CK3.220 straipsnio nuostatos, teigtina, jog aptariamos sąvokos turėtų būti atsisakyta kaip klaidinančios. CK 3.224 straipsnio pavadinime ir turinyje vartotinos su CK3.220 straipsniu suderintos sąvokos.

Nesvarstyta

 

72.   

LAT

17

 

 

13. Projekto Nr. 2 17 straipsniu siūlomoje CK 3.224 straipsnio 2 dalyje, mūsų nuomone, egzistuoja tam tikras prieštaringumas nustatant vaiko globėjo ir įvaikintojo teisių santykį. CK 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įvaikinimas galimas, jeigu per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku). Tokia nuostata turėtų reikšti, kad Lietuvos Respublikos pilietis, ketinantis globoti vaiką, turi pirmenybę prieš kitus asmenis, siekiančius tą patį vaiką įvaikinti. Tačiau to paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be vaiko globėjo (rūpintojo) sutikimo. Taigi pirmenybė suteikiama būsimiems įtėviams, o ne globėjams. Siūlytume šį neaiškumą pašalinti.

Nesvarstyta

 

 

73.   

TM

17

 

 

15. Įvertinę Projekto 17 straipsniu teikiamus siūlymus, pastebime, kad nėra aiškūs konkrečių CK straipsnių pasirinkimo motyvai keičiamose CK 3.224 straipsnio 1 ir 2 dalyse: svarstytina, kodėl papildomai nurodytas CK 3.223 straipsnis, o, pavyzdžiui, CK 3.222 straipsnis – ne. Siūlytume tai įvertinti ir prireikus pildyti minėtas normas nuorodomis į CK 3.222 straipsnį. Kartu pastebime, kad vertinamame straipsnyje numatytas reikalavimas „vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti“ nedera su Projekto 11 straipsnyje siūloma taisykle, pagal kurią „jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas, globėjų centrą, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo“. Pastaruoju atveju svarbu ir tai, kad Projekto 17 straipsnyje duodama nuoroda į CK 3.212 straipsnį, kuris ir keičiamas Projekto 11 straipsniu.

Nesvarstyta

 

 

74.   

NTA

17

 

 

5. CK pakeitimų projekto 17 straipsniu (3.224 straipsnio 2 dalies 2 punkto) siūlomoje redakcijoje atsisakoma nuostatos, kuria vadovaujantis teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos sutikimo, ir paliekama galimybė spręsti dėl vaiko įvaikinimo nesant tik globėjo (rūpintojo) sutikimo.

Iš projekto aiškinamojo rašto matyti, kad siūlomais pakeitimais siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų geriausius vaiko interesus, įskaitant teisę įvaikinamam vaikui augti visavertėje įtėvių šeimoje, ir eliminuotų galimybę vaikui atstovaujantiems subjektams piktnaudžiauti savo teisėmis ir trukdyti, kai vaiko interesus geriausiai atitinka jo įvaikinimas. Pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reglamentavimu sudaromos prielaidos šeimos, šeimynos dalyviams, taip pat ir kitiems globėjams (rūpintojams) dėl materialinių ar savanaudiškų paskatų piktnaudžiauti savo teise atsisakyti duoti sutikimą įvaikinti. Taip pat lieka neaišku, kaip tokiais atvejais turėtų būti užtikrinama vaikų gerovė ir jų teisė būti įvaikintiems, nes teismo teisės šiuo teisiniu reglamentavimu yra susiaurinamos.

Kartu pastebėtina, jog CK 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punkte siūloma numatyti, kad įvaikinimas yra galimas, jeigu per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti (rūpintis) vaiką (-u). Iš šios nuostatos galima daryti išvadą, kad jei prašymą vaiką globoti (rūpintis) vaiką būtų pateikę Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, tokiems globėjams (rūpintojams) būtų teikiama pirmenybė užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, norinčių vaiką įvaikinti, atžvilgiu. Taip pat pastebėtina, kad CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punkte siūloma numatyti, kad teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be vaiko globėjo (rūpintojo) sutikimo, taigi, darytina išvada, kad vis dėlto pirmenybė teikiama įvaikintojams, o ne globėjams (rūpintojams), todėl siūlytina teisės normas koreguoti, suvienodinant teisinį reglamentavimą.

Nesvarstyta

 

 

75.   

Teisingumo

ministerija

18

 

 

16. Sistemiškai aiškindami CK 3.226 straipsnio pavadinimą, šio straipsnio 1 dalyje dėstomas normas, manytume, kad galiojančioje CK 3.226 straipsnio 2 dalyje kalbama apie šio straipsnio 1 dalyje minimus subjektus. Atsižvelgdami į tai, nepritariame Projekto 18 straipsniui. Nusprendus priešingai, pastebime, kad būtų sukurta teisės spraga – nebūtų nustatyta, koks teismas nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje – įvaikinimo bylas.

Nesvarstyta

 

 

76.   

VTAKĮ

19

 

 

5. Neaiškūs projekto rengėjų argumentai, kuriais siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalies nuostatų (Įstatymo projekto 19 straipsnis). Siekiant efektyvaus vaiko teisių apsaugos užtikrinimo (kontroliuojant teikiamų socialinių paslaugų kokybę, savalaikes laikinosios globos peržiūras ir kt.), siūlytina Įstatymo projekto 19 straipsniu ne pripažinti netekusiu galios Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalį, o ją suderinti su kitomis šio Įstatymo projekto bei Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatomis.

Nesvarstyta

 

 

77.   

TM

19

 

 

17. Sistemiškai įvertinę Projekto 25, 26 straipsnius kartu su galiojančia CK 3.253 straipsnio 2 dalimi, manytume, kad Projekto 19 straipsniu teikiamas siūlymas – atsisakyti CK 3.253 straipsnio 2 dalies – nėra būtinas. Siūlytume atsisakyti Projekto 19 straipsniu teikiamo siūlymo.

Nesvarstyta

 

 

78.   

TD

20

 

 

15.   Projekto 20 straipsnyje dėstomame CK 3.254 straipsnio 3 punkte minimas leidimas vaiką paimti iš tėvų. Pastebėtina, kad tai yra naujas teisinis institutas. Manytume, kad tai yra dar vienas tėvų valdžios apribojimo būdas, todėl turėtų būti papildytas CK trečiosios knygos IV dalies  penktasis skirsnis, kuriame būtų nustatyti šio instituto taikymo pagrindai ir taisyklės.

Be to, vienintelė projekto 20 straipsnio dalis nenumeruotina.

Nesvarstyta

 

79.   

TD

20

 

 

17.   Projekto 20 straipsniu siūloma CK 3.254 straipsnio 3 punkte po žodžio “smurtą” įrašyti žodžius “prieš vaiką”. Toks papildymas abejotinas, kadangi žymiai susiaurintų normos taikymo galimybes. Priėmus šį pakeitimą, vaiko laikinoji globa (rūpyba) galėtų būti nustatoma tik jei tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų smurtautų prieš vaiką, tuo tarpu jeigu jie (vienas iš jų) smurtautų prieš kitus asmenis ir dėl to kiltų straipsnyje nurodytos neigiamos pasekmės vaikui, tokios galimybės nebūtų.

Nesvarstyta

 

80.   

VTAS vadovų asociacija

20

 

 

Dėl LR CK 3.254 straipsnio pakeitimo – atsižvelgiant į vaiko teises bei teisėtus interesus būti apsaugotam nuo įvairaus formų smurto būtų tikslinga atsisakyti papildomų žodžių „prieš vaiką“, nes tai susiaurina galimybes taikyti tėvams atsakomybę, kai vienas iš tėvų naudoja smurtą kito iš tėvų ar kartu gyvenančių asmenų atžvilgiu. Taip pat tikslintina ir straipsnio baigiamoji dalis, nes nėra numatytas teisinis reglamentavimas kreipiantis į teismą dėl teismo leidimo paimant vaiką iš šeimos:  „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. ir dėl to teismas yra davęs leidimą vaiką paimti iš tėvų arba turimo vienintelio iš tėvų ar kitos vaikui nesaugios aplinkos.“ 

Nesvarstyta

 

 

81.   

TM

20

 

 

18. Pritariame Išvados 15 punkte dėstomiems pastebėjimams dėl Projekto 20 straipsniu teikiamo siūlymo.

Nesvarstyta

 

 

82.   

NTA

20

 

 

6. CK pakeitimų projekto 20 straipsniu (3.254 straipsnio 3 punkto) siūlomas nuostatos tikslinimas, įtvirtinant pagrindą nustatyti laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų „naudoja smurtą prieš vaiką“, manytina, susiaurina šio pagrindo taikymo ribas ir suponuoja, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje ir vaikui esant šalia ir (ar) tai matant nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų įstatyminių vaiko atstovų pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo.

Nesvarstyta

 

 

83.   

NTA

21

 

 

7. CK pakeitimų projekto 21 straipsniu (3.257 straipsnio 3 punktas) siūloma tikslinanti formuluotė svarstytina dėl poreikio aiškiau apibrėžti jos turinį. Pagal siūlomą išdėstymą „nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“, lieka neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis. Taip pat, siekiant išvengti skirtingo aiškinimo ir taikymo, svarstytina, ar nereikėtų konkretizuoti, apie kokią (kieno) padėtį kalbama. Be to, siūlomas įtvirtinti kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, todėl siūlytina teisės normą tobulinti.

Nesvarstyta

 

 

84.   

TD

22

 

 

16.   Projekto 22 straipsnyje dėstomos CK 3.259 straipsnio 5 dalies nuostatos dalis „įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“ nenustato jokio naujo teisinio reguliavimo, kurio nebūtų kituose teisės aktuose, todėl laikytina pertekline ir neturinčia teisinio krūvio.

Be to, vienintelė projekto 22 straipsnio dalis nenumeruotina.

Nesvarstyta

 

85.   

TM

22

 

 

19. Atsižvelgiant į šeimos formų raidą, siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 22 straipsnyje dėstomoje CK 3.259 straipsnio 4 dalyje neapsiriboti tik sutuoktiniais (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą „bendrai gyvenančių asmenų“ sąvoką ir jos turinį). Taip pat pastebime, kad tais atvejais, kai globėjais (rūpintojais) būtų paskirti abu sutuoktiniai, jiems, vadovaujantis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, už vaiką, kuriam globa (rūpyba) nustatyta šeimoje, kiekvienam būtų mokamas 4 bazinių socialinių išmokų dydžio globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas.

Nesvarstyta

 

 

86.   

TM

22

 

 

20. Projekto 22 straipsnyje dėstomą CK 3.259 straipsnio 5 dalį siūlytume įvertinti Išvados 16 punkte pateikto pastebėjimo kontekste.

Nesvarstyta

 

 

87.   

TD

24

 

 

18.   Projekto 24 straipsnyje dėstomoje CK 3.261 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog vaiko iki trejų metų globa globos institucijose gali būti nustatyta Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Galiojančioje CK straipsnio redakcijoje numatyta, jog tokia globa gali būti nustatyta tik įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju reguliuojami teisinai santykiai yra tiesiogiai susiję su asmenų teisėmis, manytina, jog derėtų vadovautis Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su asmenų teisių reguliavimu, kurioje teigiama, jog visas reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis, gali būti įtvirtintas tik įstatymuose. Svarstytina galimybė teikiamo pakeitimo atsisakyti. Be to, nuostata, pagal kurią Vyriausybė neturėtų teisės pati nustatyti globos tvarkos, o tik galėtų įgalioti kitą instituciją ją nustatyti, ydinga teisės technikos požiūriu.

Nesvarstyta

 

88.   

VTAKĮ

24

 

 

6. Tikslinti Įstatymo projekto 24 straipsnio nuostatas, keičiančias Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsisakant siūlomo pakeitimo, pagal kurį vaiko globa nustatoma vadovaujantis Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, nes globos teisiniai santykiai šiuo metu reglamentuoti Civilinio kodekso 3 knygoje, Įstatymo projekto rengėjai siūlymų atsisakyti tokio teisinio reguliavimo nepateikė.

Nesvarstyta

 

 

89.   

TM

24

 

 

21. Nepritariame Projekto 24 straipsnyje keičiamai CK 3.261 straipsnio 2 daliai iš esmės dėl Išvados 18 punkte nurodytų priežasčių. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų (žr. CK 3.251 straipsnio 2 dalį), todėl Projekto 24 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.261 straipsnio 2 dalis, nevartotina sąvoka „rūpyba“ – šioje dalyje reguliuojami santykiai, susiję tik su globa (žr. nuostatą „vaiko iki trejų metų“).

Nesvarstyta

 

 

90.   

TD

25

 

 

19.   Projekto 25 straipsnyje dėstomame CK 3.262 straipsnyje siūloma sureguliuoti tvarką pagal kurią nustatoma laikinoji vaiko globa. Pažymėtina, jog šio straipsnio nuostatos turi būti suderintos su CK 3.254 straipsnio, nustatančio vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus, nuostatomis, nes laikinoji vaiko globa gali būti nustatoma tik esant CK 3.254 nustatytiems pagrindams. Tuo tarpu siūloma laikinosios vaiko globos tvarka neatitinka šių pagrindų ir net įtvirtina naujus tokios globos nustatymo atvejus, pavyzdžiui, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi. Pasiūlymas vertintinas kritiškai teisės sistemiškumo ir teisės aiškumo požiūriu. Siūlytina koreguoti reguliavimą, kad CK nuostatos derėtų tarpusavyje.

        Be to, pastebėtina, kad CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2 punkte siūlomi terminai yra neaiškūs ir nedera tarpusavyje, todėl lieka neaišku nuo kada nustatoma laikinoji globa (rūpyba).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog siūlomas CK 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra perteklinis ir neturintis teisinio krūvio, kadangi tiek galiojančioje CK 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir projekto 7 straipsniu siūlomoje CK 3.183 straipsnio 4 dalies redakcijose yra įtvirtintas imperatyvas teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu skirti vaikui globą (rūpybą) ir nustatyti jo gyvenamąją vietą.

Kartu pažymėtina, jog aptariamame CK straipsnyje ir kituose keičiamuose kodekso straipsniuose siūloma vartoti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo sąvoką. Pastebėtina, jog šios sąvokos vartojimas galimai yra nepagrįstas ir apsunkinantis sprendžiant globos (rūpybos) klausimus, tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl kokių nors priežasčių negali eiti savo pareigų. Vietoje aptariamos sąvokos siūlytina vartoti savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimo sąvoką, kad tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali eiti savo pareigų, būtų operatyviai sprendžiami visi su globa (rūpyba) susiję klausimai.

Nesvarstyta

 

91.   

VTAS vadovų asociacija

25

 

 

Dėl LR CK 3.262 straipsnio pakeitimo  - kritiškai vertintini straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, nes civiliniame procese nėra numatytos procedūros dėl teismo leidimo paimti vaiką iš šeimos.  Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad norint skubiai pasirūpinti vaiku minėta nuostata bus neįgyvendinama, nes teismo leidimui gauti reikia pateikti motyvuotą prašymą jo nagrinėjimas gali užtrukti, todėl nėra aišku kokiu teisiniu pagrindu vaikas bus pamintas iš šeimos. Straipsnis koreguotinas sekančiai:  „  1. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma: 1) nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus; 2) per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo rajono (miesto) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą; 3) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai teismas priima sprendimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, o vaiko laikinoji globa (rūpyba) nėra nustatyta.  2. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota.“

Nesvarstyta

 

 

92.   

VTAKĮ

25

 

 

7. Tobulinti iš esmės Įstatymo projekto 25 straipsnio nuostatas, keičiamas Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 punkto nuostatas suderinant su Civilinio kodekso 3.254 įtvirtintais vaiko globos nustatymo pagrindais, sukonkretinant 2 punkto nuostatas taip, kad būtų aiškus globos nustatymo momentas, 3 punkto nuostatas suderinti su Civilinio kodekso 3.183 straipsnio nuostatomis.

Nesvarstyta

 

 

93.   

TM

25

 

 

22. Projekto 25 straipsnyje keičiama CK 3.262 straipsnio 1 dalis (ypač jos 1-3 punktai) iš esmės peržiūrėtina Išvados 19 punkto pirmojoje-trečiojoje pastraipose teiktų pastabų kontekste.  Kartu kritiškai vertintina ir šiame straipsnyje keičiama CK 3.262 straipsnio 2 dalis, kuria siekiama numatyti, kad tam tikrais atvejais „vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota“. Atkreipiame dėmesį, kad vaiko globėjas (rūpintojas), vadovaujantis CK 3.272 straipsnio 1 dalimi, yra vaiko atstovas pagal įstatymą ir gina jo teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 3.254 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatytais vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindais, vaikų ir tėvų buvimas kartu laikinosios globos (rūpybos) atveju apskritai yra beveik neįmanomas, o, jei laikinoji globa (rūpyba) yra nustatyta vadovaujantis CK 3.254 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu, turėtų būti kuo skubiau išsprendžiamas klausimas dėl tėvų valdžios apribojimo, o tokio apribojimo apimtis turėtų būti grindžiama vaiko interesų apsaugos prioriteto principu. Kartu svarstytina, kaip praktikoje turėtų būti taikoma ši taisyklė ir ar jos nustatymas kaip tik neįneštų dar daugiau painiavos ir neaiškumo. Pavyzdžiui, kokia procedūra būtų vadovaujamasi, nustatant, kiek teisių ir pareigų turi vaiko tėvai, o kiek jų gali įgyvendinti vaiko globėjas (rūpintojas). Pagaliau pastebime ir tai, kad tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų, tik apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai (CK 3.180 straipsnio 3 dalis).

Nesvarstyta

 

 

94.   

NTA

25

 

 

8. Pažymėtina, kad vaiko laikinosios globos (rūpybos) pagrindai nustatyti CK 3.254 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, CK pakeitimų projekto 25 straipsniu siūlomos CK 3.262 straipsnio „Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymas“ redakcijos 1 dalies 1 punkto formuluotės dalis „kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, kurioje išvardijamos laikinosios globos (rūpybos) nustatymo sąlygos“ vertintina kaip perteklinė, be to, plečiamoji nuostata. Tuo pačiu aspektu svarstytini ir siūlomi nauji CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2–3 punktai, t. y. ar jų nuostatos turinio prasme neturėtų būti vertinamos kaip vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindai, numatomi CK 3.254 straipsnyje.     

To paties straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti laikinojo globėjo (rūpintojo) teisių subsidiarumo principą, nustatant, kad vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota. Pirma, siūlomu reguliavimu teisėtų vaiko atstovų teisių ir pareigų apimtis siejama su tėvų galimybių, o ne vaiko geriausių interesų vertinimu, ir svarstytina, ar nelieka neapibrėžta globėjų (rūpintojų) teisinė padėtis, kas gali neatitikti teisėtų lūkesčių principo. Antra, turėtų būti įvertintas duomenų apie vaiko laikinąjį globėją (rūpintoją) konfidencialumo užtikrinimo tikslingumas, sprendžiant klausimą, kokioms sąlygoms esant ir kokia apimtimi duomenys apie globėją (rūpintoją), taigi ir vaiko buvimo vietą ar pan., galėtų būti neatskleidžiami ir kaip tokiais atvejais turėtų būti užtikrintas vaiko bendravimas su tėvais. Kita vertus, įtvirtinant siūlomą nuostatą spręstini klausimai pagal savo pobūdį ir apimtis, manytina, priskirtini nustatytos laikinosios globos (rūpybos) įgyvendinimo sričiai ir galėtų būti organizuojami vadovaujantis įgyvendinamaisiais teisės aktais (pavyzdžiui, pagal Vaiko globos organizavimo nuostatus, numatytus CK 3.266 straipsnio 3 dalyje), todėl svarstytina dėl galimybių palikti galiojančią CK 3.262 straipsnio 2 dalies redakciją.

Nesvarstyta

 

 

95.   

TM

26

2

 

23. Siekiant maksimalios vaiko teisių ir interesų apsaugos, siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 26 straipsnio 2 dalį papildyti nuostata, išdėstyta Projekto Nr. XIIIP-288(2) 21 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.264 straipsnio 2 dalis.

Nepritarti

 

 

96.   

TM

26

1

 

24. Pastebime, kad Projekto 26 straipsnio 1 dalyje išbraukus nuostatą „to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje.

Nepritarti

 

 

97.   

NTA

26

 

 

9. CK pakeitimų projekto 26 straipsniu (siūlomose 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalyse) apibūdinant individualų teisės aktą, kuriuo nustatoma laikinoji globa (rūpyba), įvertinus keičiamo įstatymo pobūdį (kodeksas), manytina, tikslingiau vartoti bendrąją sąvoką „sprendimas“, konkrečią individualaus teisės akto formą (įsakymas, potvarkis ar kt.) nustatant šį aktą priimančio subjekto veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Nepritarti

 

 

98.   

NTA

27

 

 

10. Pastebėtina, kad CK pakeitimų projekto 27 straipsniu siūlomu CK 3.266 straipsnio 3 dalies pakeitimu Vyriausybės tvirtinamų Vaiko globos organizavimo nuostatų taikymo apimtis yra patikslinta, t. y. nustatant, kad vadovaujantis šiais nuostatais organizuojama laikinoji ir nuolatinė globa (rūpyba). Tuo tarpu CK 3.267 straipsnį, reglamentuojantį vaiko globos (rūpybos) priežiūrą, CK pakeitimų projekto 28 straipsniu siūloma papildyti nuostata, kuri apima tik laikinosios globos (rūpybos), be to, nustatytos tik tam tikrais atvejais, priežiūrą. Taigi kyla klausimas, kokia tvarka vadovaujantis turi būti atliekama laikinosios globos (rūpybos) priežiūra likusiais atvejais bei nuolatinė vaiko globa (rūpyba) ir kas yra tokią tvarką nustatantis subjektas.

Nepritarti

 

 

99.   

TD

28

 

 

20.   Projekto 28 straipsnyje dėstomos CK 3.267 straipsnio 3 dalies nuostatos diskutuotinos. Neaišku, kokius veiksmus turėtų apimti vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūrėjimas, ir kokios būtų vaiko teisių apsaugos institucijos pareigos, atlikus peržiūrėjimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad vertinamos dalies nuostatos siūlomos įrašyti į straipsnį, kurio pavadinimas „Vaiko globos (rūpybos) priežiūra“. Manytume, kad vertinamos nuostatos nėra CK 3.267 straipsnio objektas, todėl perkeltinos į kitą, laikinąją globą (rūpybą) reguliuojantį straipsnį.

Nepritarti

 

100.           

TM

28

 

 

25. Pritariame Išvados 20 punkte dėstomiems pastebėjimams dėl Projekto 28 straipsnio ir papildomai pastebime, kad nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais.

Nepritarti

 

 

101.           

TM

29

 

 

29. Siekiant išvengti Projektu siūlomų nuostatų taikymo problemų (neaiškumų), siūlytume apsvarstyti papildomų pereinamųjų nuostatų įtvirtinimą Projekte, kiek tai susiję su Projekto 29 straipsniu teikiamais siūlymais (pastebime, kad nustatomi nauji, lyginant su galiojančiais, reikalavimai, apribojimai asmenims, siekiantiems tapti globėju (rūpintoju)).

Nepritarti

 

 

102.           

TD

29

1

 

21.   Projekto 29 straipsnio 1 dalyje dėstomame CK 3.269 straipsnio 3 punkte išbrauktini žodžiai „ar buvo“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Manytume, kad asmuo, nuo kurio buvo atskirtas vaikas dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, šioms aplinkybėms išnykus, galėtų būti globėju (rūpintoju).

Nepritarti

 

103.           

TM

29

1

 

26. Projekto 29 straipsnio 1 dalyje brauktini žodžiai „ar buvo“ dėl Išvados 21 punkte nurodytų priežasčių.

Nepritarti

 

 

104.           

TD

29

4

 

22.   Dėl projekto 29 straipsniu keičiamo CK 3.269 straipsnio 6 punkto teiktinos pastabos, jau išdėstytos šioje išvadoje dėl projekto 9 straipsniu keičiamos CK 3.210 straipsnio 4 dalies. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne visi baudžiamieji nusižengimai turėtų ir galėtų būti vertinami kaip kliūtis asmeniui tapti globėju (rūpintoju). Pastebėtina, jog tarp baudžiamųjų nusižengimų patenka ir tokie nusižengimai kaip: trukdymas atlikti religines apeigas (BK 171 straipsnis) arba trukdymas profesinių sąjungų veiklai (BK 177 straipsnis) ir pan. Svarstytina, ar tokie baudžiamieji nusižengimai galėtų būti vertinami kaip kliūtis tapti globėju (rūpintoju).

Nepritarti

 

105.           

TM

29

4

 

27. Projekto 29 straipsnio 4 dalies siūlymas „ar baudžiamuosius nusižengimus“ turėtų būti įvertintas proporcingumo kontekste kartu su Išvados 22 punkte pateiktais pastebėjimais bei suvienodintas su Projekto 9 straipsnio, kuriuo keičiama CK 3.210 straipsnio 4 dalis, atitinkama formuluote.

Nepritarti

 

 

106.           

NTA

29

 

 

11. Siūlymas dėl CK 3.269 straipsnio 6 punkto patikslinimo (CK pakeitimų projekto 28 straipsnis), apribojant galimybę paskirti globėjais (rūpintojais) asmenis, teistus ne tik už tyčinius nusikaltimus, bet ir baudžiamuosius nusižengimus (pažymėtina, kad nėra aiškus, ar turima mintyje asmuo, teistas tik už tyčinius baudžiamuosius nusižengimus, ar už bet kokius baudžiamuosius nusižengimus, t. y. ir neatsargius[1]), tam tikrais atvejais galėtų būti pateisinamas, pvz., kai asmenys nubausti už veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, seksualine prievarta, kitais prieš patį vaiką ar šeimos narius nukreiptais veiksmais ir pan. Tačiau įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), ratą patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu, pvz., asmens socialinių teisių (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai), elektroninių duomenų ir informacinių sistemų apsaugos, mokestinių prievolių, transporto eismo saugumo (pvz., transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių netinkama priežiūra ar remontas), krašto apsaugos tarnybos (pvz., šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimas). Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, svarstytina, ar negalėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Šių argumentų pagrindu siūlytina svarstyti dėl tikslingumo diversifikuoti tyčines nusikalstamas veikas (nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus), įvertinant tai, kokios saugomos vertybės jomis pažeidžiamos, taip pat atsižvelgiant į teistumo instituto taikymo ypatumus, ir apriboti asmeniui galimybę įgyti globėjo (rūpintojo) statusą tik tais atvejais, kai tai tikrai būtina, siekiant užtikrinti vaiko interesą augti socialiai saugioje aplinkoje.

Nepritarti

 

 

107.           

TD

30

31

 

 

24.   Projekto 30 ir 31 straipsniai turi tokį patį pavadinimą ir reguliuoja tos pačios srities klausimus, todėl šiuos straipsnius derėtų sujungti į vieną straipsnį.

Be to, projekto 30 straipsnio 3 dalis derintina su projekto 31 straipsnio 2 dalimi, nes šios dalys skirtingai reguliuoja tą patį klausimą. Derėtų apsispręsti per kokį terminą turėtų būti priimti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai bei vienos iš paminėtų nuostatų atsisakyti.

Nepritarti

 

108.           

TM

30

31

 

 

28. Įvertinę Projekto 30 ir 31 straipsnius, siūlome: juos sujungti į vieną straipsnį (pavadinimai vienodi); tarpusavyje suderinti Projekto 30 straipsnio 3 dalies ir Projekto 31 straipsnio 2 dalies nuostatas; tikslinti Projekto 30 straipsnio 1 dalies nuostatą „įvaikinimo procedūros, pradėtos“, nes CK tokia nuostata nevartojama ir nėra apibrėžta, koks momentas laikytinas jų pradžia; apsvarstyti galimybę pildyti Projekto 30 straipsnio 2 dalį nuostata „santuokos“, nes tiek laikinoji, tiek nuolatinė vaiko globa (rūpyba) pasibaigia, kai vaikas susituokia (CK 3.255 straipsnio 5 punktas, CK 3.258 straipsnio 4 punktas).

Nepritarti

 

 

 

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

1

 

 

 

3. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-356 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-356), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas:

3.1. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  1 straipsniu teikiamo siūlymo, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema, susijusi su asmens galimybe pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“, gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvui, tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše neįrašytam kaip tėvui, bet laikančiam save vaiko tėvu.

Nesvarstyta

 

2.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

 

 

 

 

3.2. Seimas 2017 m. kovo 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264, 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.2761 straipsniu įstatymą Nr. XIII-241 (toliau – Įstatymas). 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymui, bus pasiekti tie Įstatymo projekto rengėjų tikslai, kuriuos siekiama įgyvendinti ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  3, 4, 5, 7, 9, 10 ir 16 straipsniais, todėl siūloma atsisakyti nurodytų Įstatymo projekto
Nr. XIIIP-356 nuostatų.

Nesvarstyta

 

3.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

6

 

 

 

3.3. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  6 straipsnio, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka.“ Nurodytu atveju, net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės būti išreikšta tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 numačius aplinkybę – rašytinį tėvų (tėvo ar motinos) prašymą – prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jeigu tėvai (tėvas ar motina) siekia susigrąžinti savo vaiką, neaišku, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybės institucijos. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema – „tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą“ – praktikoje gali būti sprendžiama valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus.

Nesvarstyta

 

4.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

8

2

 

 

3.4. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  8 straipsnio 2 dalies, nes Civilinio kodekso 3.209 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą).

Nesvarstyta

 

5.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

11

 

 

 

3.5. Siekiant spartinti įvaikinimo procedūras (kad vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje), siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  11 straipsniu siūlomų keitimų, tačiau tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Teismas turi teisę atsižvelgdamas į vaiko interesus priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“

Nesvarstyta

 

6.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

12

1

 

 

3.6. Siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  12 straipsnio 1 dalyje teikiamų siūlymų atsisakyti kaip neaktualių, nes Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje jau nustatyta, kokie asmenys negali būti įvaikintojais. Kartu siekiant Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 teikiamus siūlymus suderinti su Įstatymo nuostatomis, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  12 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:

„2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuotų asmenų išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.“

Nesvarstyta

 

7.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

13

 

 

 

3.7. Siekiant, kad galimam įvaikinti vaikui kuo greičiau būtų surasti įtėviai, o įvaikinimo procedūros vyktų greičiau, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 13 straipsniu teikiamo siūlymo.

Nesvarstyta

 

8.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

14

 

 

 

3.8. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu, nes, pritarus pateiktiems siūlymams, Civiliniame kodekse neliktų nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 dalis nustato, kad toks subjektas yra valstybinė įvaikinimo institucija).

Nesvarstyta

 

9.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

15

 

 

 

3.9. Kadangi Civilinio kodekso 3.220 straipsnyje reglamentuojamas bylų dėl įvaikinimo teismingumas ir nustatytos kitos procesinės normos, kurios reguliuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  15 straipsniu pripažinti Civilinio kodekso 3.220 straipsnį netekusiu galios.

Nesvarstyta

 

10.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

17

 

 

 

3.10. Siekiant teisinio aiškumo, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriomis keičiamas Civilinio kodekso 3.224 straipsnis, – nurodyti, kad, taikant nurodytas Civilinio kodekso 3.224 straipsnio nuostatas, taip pat yra taikomos ir Civilinio kodekso 3.222 straipsnyje nustatytos su įvaikinimu susijusios taisyklės. Kartu siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsižvelgiant į Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.212 straipsnio 4 dalies pakeitimus, nustatančius teismo teisę, atsižvelgiant į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.

Nesvarstyta

 

11.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

17

 

 

 

3.11. Siekiant teisinio aiškumo dėl pirmenybės įvaikinant vaiką, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą dienos nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku), išskyrus šios dalies 2 punkte nustatytą atvejį, kai teismas priima sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo;“.

Nesvarstyta

 

12.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

18

 

 

 

3.12. Siekiant nesukurti teisės spragos, kuri susidarytų nenustačius, koks teismas nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, – įvaikinimo bylas, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  18 straipsniu siūlomo teisinio reguliavimo atsisakyti.

Nesvarstyta

 

13.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

25,

26

 

 

 

3.13. Sistemiškai įvertinus Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  25, 26 straipsniuose siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą kartu su galiojančia Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 2 dalies keitimo ir ją pripažinti netekusia galios, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  27 straipsniu siūloma keisti Civilinio kodekso 3.266 straipsnio 3 dalį – nustatyti, kad vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas dėl savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos centralizavimo, kartu siūloma pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Kai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą ir priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“

Nesvarstyta

 

14.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

20

 

 

 

3.14. Siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  20 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 3 punktą: po žodžio „naudoja“ išbraukti žodžius „fizinį ar psichinį“, po žodžių „smurtą prieš vaiką“ įrašyti žodžius „ar vaiko akivaizdoje“, nes neįtvirtinus pagrindo nustatyti vaiko laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų naudoja smurtą prieš vaiką jo akivaizdoje, susiaurėtų šio pagrindo taikymo ribas ir tai suponuotų, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje, vaikui esant šalia ir (ar) jam tai matant, nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo; po žodžių „saugumui ir“ įrašyti žodžius „teismas yra priėmęs nutartį paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą“; likusią punkto dalį išbraukti ir jį išdėstyti taip:

„3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką ar vaiko akivaizdoje arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui, ir tuo pagrindu teismas yra priėmęs nutartį dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą.“

Nesvarstyta

 

15.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

21

2

 

 

3.15. Kadangi Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  21 straipsnio 2 dalimi siūloma nuostata, susijusi su laikinu ar neterminuotu tėvų valdžios apribojimu, yra pakeista Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  21 straipsnio 2 dalies.

Kartu siūloma tobulinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  21 straipsnio 1 dalį ir aiškiau apibrėžti siūlomos nuostatos „nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“ turinį, nes siūlomas įtvirtinti kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, t. y. neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis.

Nesvarstyta

 

16.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

22

 

 

 

3.16. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  22 straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.259 straipsnio 5 dalies keitimo, nes siūlymas „įvertinant galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“ yra perteklinis – jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme.

Nesvarstyta

 

17.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

24

 

 

 

3.17. Siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį Civilinio kodekso 3.253 straipsnį ir Vyriausybės 2017 m. gegužės 24 d. nutarimą Nr. 385 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.253 ir 3.261 straipsnius“, kuriuo Vyriausybė įgaliojo valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą – atlikti funkcijas, nustatytas Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalyje ir 3.261 straipsnio 2 dalyje. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 3.251 straipsnio 2 dalimi, rūpyba nustatoma vaikams, sukakusiems 14 metų, todėl keičiamoje Civilinio kodekso nuostatoje nevartotina sąvoka „rūpyba“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį siūloma išdėstyti taip:

„2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:

1) vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje arba;

2) vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų jo geriausius interesus, arba;

3) kai globa nustatyta dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą šeimoje arba šeimynoje.“

Nesvarstyta

 

18.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

25

 

 

 

3.18. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  25 straipsnyje dėstomame Civilinio kodekso 3.262 straipsnyje siūloma tvarka, pagal kurią būtų nustatoma vaiko laikinoji globa, nedera su Civilinio kodekso 3.254 straipsnio, įtvirtinančio vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus, nuostatomis. Vaiko laikinoji globa gali būti nustatoma tik esant Civilinio kodekso 3.254 nustatytiems pagrindams, todėl darytina išvada, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnyje siūlomas Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punkto keitimas yra perteklinis, nes tiek galiojančioje Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  7 straipsniu siūlomoje keisti Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta prievolė teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu nustatyti vaikui globą (rūpybą) ir gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo keičiamas Civilinio kodekso 3.262 straipsnis, siūlomo teisinio reguliavimo.

Siūloma neatsisakyti nuostatos dėl vaiko, kuriam nustatyta vaiko laikinoji globa (rūpyba), globėjo (rūpintojo) ir jo tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimo subsidiarumo, kadangi tokiu atveju, kol nebus apribota tėvų valdžia, išliks teisės spraga dėl tėvų, kurių vaikui nustatyta laikinoji globa (rūpyba), teisių ir pareigų turinio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma papildyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnį 3 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„3. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio kodekso 3.254 straipsnio 3 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota, atsižvelgiant į vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tikslus.“

Nesvarstyta

 

19.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

26

 

 

 

3.19. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  26 straipsnyje pateiktų siūlymų keisti Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes šios nuostatos pakeistos Įstatymo 21 straipsniu. Be to, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  26 straipsnio 1 dalyje išbraukus nuostatą „to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje.

Nesvarstyta

 

20.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

28

 

 

 

3.20. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  28 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.267 straipsnyje nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.267 straipsnio keitimo.

Nesvarstyta

 

21.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

29

1,

2

 

 

3.21. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  29 straipsnio 1 ir 2 dalių, nes teikiami siūlymai priimti Įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  29 straipsnio 3 dalimi keičiamą Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 5 punktą ir jį išdėstyti taip:

„5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais;“.

Kartu siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  29 straipsnio 4 dalimi keičiamo Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 6 punkto, nes įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), grupę patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai ir kiti panašūs nusižengimai). Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, jis būtų vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Nesvarstyta

 

22.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

30,

31

 

 

 

3.22. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  30 ir 31 straipsnių pavadinimai vienodi, todėl siūloma juos sujungti į vieną straipsnį, suderinti tarpusavyje ir atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  31 straipsnio, o Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  30 straipsnį išdėstyti taip:

„30 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. sausio 1 d.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

3. Iki įsigaliojant šiam įstatymui pradėti teismo procesai dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ar įvaikinimo baigiami pagal iki įsigaliojant šiam įstatymui galiojusias nuostatas.

4. Šio įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki įsigaliojant šiam įstatymui įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, santuokos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki šiuo įstatymu nustatytos ribos.“

Nesvarstyta

 

23.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017-06-21

30,

31

 

 

 

3.23. Siekiant išvengti Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 siūlomų nuostatų taikymo problemų (neaiškumų), siūloma įtvirtinti pereinamąsias Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 nuostatas, kiek tai susiję su Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  29 straipsniu teikiamais siūlymais, kuriais nustatomi nauji, palyginti su galiojančiais, reikalavimai ir apribojimai asmenims, siekiantiems tapti vaiko globėjais (rūpintojais).

Nesvarstyta

 

6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas: daryti pertrauką Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 ir lydimųjų projektų Nr. XIIIP-355 - XIIIP-358 svarstyme ir siūlyti pagrindiniam Socialinių reikalų ir darbo komitetui kreiptis į Seimo valdybą su prašymu sudaryti darbo grupę šiems Įstatymų projektams tobulinti.

7. Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 0, susilaikė – 0.

8. Komiteto paskirti pranešėjai: R. Šalaševičiūtė, S. Šedbaras.

 

Komiteto pirmininkas                                                                                                                                                                         Julius Sabatauskas

 

 

 

 

Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Martyna Civilkienė

 


[1] Pagal BK 11 straipsnį, į tyčinius ir neatsargius skirstomi tik nusikaltimai (BK 12 straipsnis nieko nekalba apie neatsargius baudžiamuosius nusižengimus), tačiau, sprendžianti iš BK 16 straipsnio 4 dalies formuluotės, baudžiamieji nusižengimai taip pat gali būti neatsargūs. Tai liudija ir BK specialiosios dalies straipsniai, numatantys, kad kai kurie baudžiamieji nusižengimai gali būti padaryti tik arba ir dėl neatsargumo.