LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

 

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO

172 straipsnio pakeitimo ĮSTATYMO PROJEKTO

 

2016-07-27 Nr. XIIP-4638

Vilnius

 

Įvertinus projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiamos šios pastabos:

1.    Teikiamu įstatymo projektu siekiama pakeisti Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 172 straipsnio pavadinimą ir 1 dalies dispoziciją. Susipažinus su keičiamos dispozicijos ir ją aiškinančios teismų praktikos turiniu, manytina, kad įstatymo pakeitimu bandoma spręsti teisės taikymo ir galimai šiame kontekste prieštaringos teismų praktikos problemas[1]. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad siekiama išspręsti problema nėra teisėkūros dalykas.

Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad didžioji dalis šiuo metu praktikoje kylančių baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo rinkimų ar referendumo tvarkos pažeidimų srityje problemų turėtų būti išspręstos, įsigaliojus naujajam Administracinių nusižengimų kodeksui.

2.    Manytina, kad teikiamos BK 172 straipsnio pataisos ne tik nespręstų esamų jo taikymo problemų, bet galimai sukurtų naujų. Pavyzdžiui, dispozicijoje šalia kitų (psichinės prievartos, apgaulės ir papirkimo) įtvirtinamas naujas alternatyvus veikos (ar būdo) požymis „siekis papirkti“. Atitinkamas požymis kritikuotinas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, toks požymis neatitinka veikos (ar būdo) kaip objektyvaus požymio standartų. Siekis asmenį papirkti gali neturėti objektyvios išraiškos, todėl tokiu atveju būtų įteisinta baudžiamoji atsakomybė už mintis ar kėslus (t. y. baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma prevenciškai).

Antra vertus, jeigu projekto rengėjų tikslas yra BK specialiojoje dalyje kaip baigtą nusikaltimą įtvirtinti vieną iš jo stadijų, pabrėžtina, kad „siekis papirkti“ negali būti tapatinamas nei su rengimusi, nei kėsinimusi papirkti. Šiame kontekste akcentuotina, kad pati papirkimo veika yra ganėtinai plataus turinio. Pavyzdžiui, pagal turinį šis požymis iš dalies atitinka BK 227 straipsnyje aprašyto papirkimo veiką. Vadinasi, papirkimo požymiui inkriminuoti turėtų pakakti vien pasiūlymo, pažado ar susitarimo atsilyginti už pageidaujamą balsavimą nustatymo.

Konstatuotina, kad įtvirtinus „siekio papirkti“ požymį BK 172 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, galimai bus susidurta su jo inkriminavimo problemomis: arba požymis bus apskritai netaikomas kaip neįrodytinas, arba priešingai – taikomas pernelyg plačiam subjektų ratui, taip dirbtinai sukuriant kriminalinę visuomenę.

3.    Pakeitus BK 172 straipsnio pavadinimą ir jo 1 dalies dispoziciją, atsirastų neatitikimas tarp šios konkrečios sudėties ir rūšinio BK XXVI skyriaus objektų (saugomų gėrių). Priėmus pataisas, BK 172 straipsnio saugoma vertybe taptų asmuo, dalyvaujantis rinkimuose ar referendume, bet ne pati rinkimų ar referendumo tvarka. Tokia pataisa vertintina kaip neatitinkanti BK sistemos.

4.    Pažymėtina, kad galiojanti BK 172 straipsnio 1 dalies redakcija teisės technikos ir kalbos reikalavimus atitinka labiau nei teikiama projekte.

5.    Projekto 1 straipsnio 1 dalyje turi būti paryškintas ne tik pats pavadinimas bet ir „172 straipsnis“.  

 

 

Departamento direktorius                                                                                Andrius Kabišaitis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected]



[1] Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2015 m. gegužės 19 d. nutartyje Nr. 2K-239-139/2015 aiškinama, kad „Pats papirkimas yra trukdymo asmeniui realizuoti savo teisę rinkti būdas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. pakanka įrodyti patį papirkimo, kuriuo buvo trukdoma asmeniui (asmenims) įgyvendinti jo (jų) rinkimų teisę, faktą. Nusikaltimas laikomas baigtu nepriklausomai nuo to, ar tokiu elgesiu kaltininkui pavyko sukliudyti asmeniui (asmenims) įgyvendinti jo (jų) rinkimų teisę ar ne“. Kita vertus, LAT 2014 m. gegužės 13 d. nutartyje Nr. 2K-256/2014 yra pateikęs ir tokį išaiškinimą: „Tačiau pats savaime rinkėjo (rinkėjų) papirkimas dar nereiškia nusikalstamos veikos, numatytos BK 172 straipsnyje, padarymą. Kaltininką pripažįstant kaltu padarius minėtą nusikaltimą būtina nustatyti, kad papirkdamas rinkėją (rinkėjus) jis taip trukdė rinkėjui (rinkėjams) realizuoti savo teisę rinkti.“