LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 20, 21, 22, 188 IR 189 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR KODEKSO PRIEDO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-1659
2018 m. birželio 13 d. Nr. 102-P-21
Vilnius
1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, pirmininkės pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Arvydas Nekrošius, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė, Petras Valiūnas.
Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėja Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė.
2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas, data |
Siūloma keisti |
Pasiūlymo turinys
|
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
||
|
str. |
str. d. |
p. |
|||||
|
1. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 |
1 |
|
|
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1. Teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK; kodeksas) 20 straipsnis, papildant jį 6 dalimi, nustatančia, jog „Ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai.“ Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo (past. – cituojama, kalba neredaguota): „Įstatymo projekto 1 straipsniu <...> yra siūloma įtvirtinti nuosekliai Lietuvos teismų praktikoje taikomą in dubio pro reo principą, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai.“ <...> In dubio pro reo principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012, 2K-429/2013 ir kt.)“. Dėl siūlomos naujos nuostatos ir aiškinamajame rašte ją grindžiančių argumentų teiktinos šios pastabos: |
Atsižvelgti |
Projektas patobulintas, atsižvelgiant į žemiau Teisės departamento detalizuotas pastabas: atsisakoma BPK 20 straipsnio papildymo nauja dalimi, vietoj jo pakeičiama BPK 44 straipsnio 6 dalis, taip pat keičiamas susijęs BPK 272 straipsnis, atitinkamai projekto straipsniai naujai numeruojami. Teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-1659(2) ir jo lyginamasis variantas. |
|
1.1 |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 |
1 |
|
|
1.1. Atkreipiame dėmesį, kad in dubio pro reo principas yra konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo (Konstitucijos 31 straipsnis) sudėtinė dalis. Kaip pažymima baudžiamojo proceso teisės doktrinoje, „nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (tai iš romėnų teisės perimta nuostata, kuri lotyniškai skamba in dubio pro reo)“[1]. Šio principo teisinis statusas analogiškai traktuojamas ir teismų praktikoje: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.“[2] Atsižvelgiant į tai, kad in dubio pro reo principas yra bendrojo konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo dalis, akcentuotina, kad jis yra taikomas baudžiamajame procese, neatsižvelgiant į tai, ar yra rašytine forma įtvirtintas pačiame BPK, ar ne. Baudžiamosios teisės moksle pažymima, jog „Baudžiamosios atsakomybės principai Lietuvos baudžiamajame įstatyme paprastai tiesiogiai nereglamentuojami ir neturi įprastinės griežtai struktūrizuotos normos išraiškos (hipotezė, dispozicija, sankcija), bet atskleidžiami vertinant baudžiamosios atsakomybės sampratą, aiškinant atskiras įstatymų nuostatas, nagrinėjant kitus teisinius principus“[3]. Keltina prielaida, kad in dubio pro reo principo formalizavimas pačiame BPK esmingo pozityvaus postūmio proceso veikimui neduos. Pastebėtina, kad atitinkamas teisėkūros veiksmas (past. – kai formalizuojamas bendrasis teisės principas teisės akte) gali tam tikrais sukelti ir priešingą efektą, kai formalizuoto principo veikimas bus apribotas. Akcentuotina, kad formali teisės norma savo apimtimi paprastai yra siauresnė už neformalizuotą bendrąjį teisės principą, atspindintį bendrąsias vertybes. |
Pritarti iš dalies |
Pritarti, kad labiau tinkamas BPK 44 straipsnio pakeitimas, projekte atsisakant 20 straipsnio keitimo, taip pat, kad neformalizuotas teisės principas savo apimtimi yra platesnis. Nepritarti kitai pastabos daliai, nes kvestionuojama direktyvos 6 str. 2 d. nuostata ir joje nurodytas aiškus įpareigojimas valstybėms narėms in dubio pro reo principą, kuris yra nekaltumo prezumpcijos principo sudėtinė dalis, įtvirtinti valstybių narių nacionalinėje teisėje. Direktyvos reikalavimas apibrėžti in dubio pro reo principą nacionalinėje teisėje galioja pilna apimtimi nepaisant to, ar šis principas taikomas, ar netaikomas baudžiamajame procese bei teismų praktikoje. Todėl šio principo įtvirtinimas BPK, kuriame jis (pvz. priešingai nei pats nekaltumo prezumpcijos principas) nėra formalizuotas, nekvestionuotinas.
Kartu pastebėtina, kad pastabos autorių išreikšti nuogąstavimai dėl in dubio pro reo principo formalizavimo galimo neigiamo efekto baudžiamajam procesui yra nepagrįsti, kadangi in dubio pro reo principas BPK apibrėžiamas atsižvelgiant tiek į Direktyvos nuostatas, tiek ir į Lietuvos doktrinoje bei LAT praktikoje pateiktą šio principo išsaikinimą. Todėl in dubio pro reo principo apibrėžimas BPK susiklosčiusiais teismų praktikai šio principo taikymo atžvilgiu jokios (ypač neigiamos) įtakos neturės, jis ir bus taikomas taip, kaip išplaukia iš pačios Konstitucijos 31 straipsnio. |
|
1.2 |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 |
1, N 3 |
|
|
1.2. Be to, ginčytinas ne tik in dubio pro reo principo formalizavimas BPK, bet ir pasirinkta naujos nuostatos vieta kodekso sistemoje. Atkreiptinas dėmesys, kad in dubio pro reo principas aprašomas BPK 20 straipsnio („Įrodymai“) 6 dalyje, nors nekaltumo prezumpcijos principas (past. – apimantis in dubio pro reo) yra detalizuotas BPK 44 straipsnio („Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu“) 6 dalyje. Diskutuotina, ar nusprendus formalizuoti in dubio pro reo principą BPK, šio kodekso 44 straipsnis nėra tinkamesnis pasirinkimas nei kodekso 20 straipsnis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BPK 20 straipsnis reglamentuoja įrodymų sampratą BPK. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.“ Atsižvelgiant į tai, apie „įrodymus“ pradedama kalbėti tik tada, kai procesas vyksta teisme[4]. Pastebėtina, kad teikiamu projektu kodekso 20 straipsnį papildančioje 6 dalyje siūloma reglamentuoti nepašalintų abejonių ir neaiškumų vertinimą ne tik bylos nagrinėjimo teisme metu, bet ir ikiteisminiame tyrime. Atsižvelgiant į išdėstytą, keltina prielaida, kad projektu teikiama BPK 20 straipsnio 6 dalis neatitinka šio straipsnio reglamentavimo objekto ir straipsnio pavadinimo. |
Pritarti |
Atsižvelgiant į pastaboje pateiktus argumentus in dubio pro reo principo apibrėžimas iš BPK 20 straipsnio perkeltas į BPK 44 straipsnio 6 dalį ir išdėstomas šalia nekaltumo prezumpcijos principo apibrėžimo, atitinkamai iš projekto 20 straipsnio pakeitimas išbraukiamas ir straipsniai pernumeruojami, vietoje 20 straipsnio keičiamas 44 straipsnis numeruojamas 3 projekto straipsniu, keičiamas BPK 21 straipsnis- 1 projekto straipsniu, keičiamas BPK 22 straipsnis- 2 projekto straipsniu. |
|
1.3 |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 |
N 3 |
|
|
1.3. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad in dubio pro reo principo turinys tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje paprastai suvokiamas kaip kaltinamojo[5] (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų) procesinė teisė. EŽTT praktikoje išaiškinta, jog vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (žr. 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Barber, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Telfner prieš Austriją, Nr. 33501/96; 2009 m. kovo 31 d. sprendimą byloje Natunen prieš Suomiją, Nr. 21022/04; 2013 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09). LAT yra išaiškinęs, kad „apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.“[6] Pagal LAT: „Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.“[7] |
Pritarti |
Siūlomas BPK 44 straipsnio 6 dalies patikslinimas, pašalinant iš in dubio pro reo principo apibrėžimo visas nuorodas į tariamąjį, tokiu būdu siejant šio principo garantijas tik su kaltinamojo procesinėmis teisėmis baudžiamojo proceso metu: 3 straipsnis. 44 straipsnio pakeitimas Pakeisti 44 straipsnį 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ |
|
1.4 |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 |
1, N 3 |
|
|
1.4. Be to, akcentuotina, kad, vadovaujantis LAT praktika, „kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.“[8] Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad teikiamu projektu papildoma kodekso 20 straipsnio 6 dalis gerokai išplečia susiformavusią teismų praktiką dėl in dubio pro reo principo taikymo baudžiamosiose bylose apimties. Svarstytina, ar toks principo traktuotės išplėtimas, atsižvelgiant į skirtingus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu uždavinius, būtų pagrįstas. |
Pritarti |
Pastebėtina, kad įstatymo projekte patektame in dubio pro reo principo apibrėžime nekalbama apie bet kokias abejones, o tik apie baudžiamojo proceso metu nepašalintas abejones, t. y. tas, kurių nepavyko ar nebuvo įmanoma pašalinti sprendžiant baudžiamąją bylą. Dėl šio priežasties įstatymo projektu siūlomas apibrėžimas šiuo aspektu neplečia in dubio pro reo principo taikymo baudžiamosiose bylose apimties.
Kita vertus, siekiant, kad didesnio teisinio aiškumo ir, kad in dubio pro reo principo apibrėžimo turinys dar labiau atitiktų LAT praktikoje suformuluotą šio principo išsaikinimą, kaip aukščiau minėta, siūlomas BPK 44 straipsnio 6 dalies patikslinimas: 3 straipsnis. 44 straipsnio pakeitimas Pakeisti 44 straipsnį 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ |
|
|
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 |
*, N 3 |
|
|
1.5. Akcentuotina, kad remiantis baudžiamojo proceso doktrina, „ikiteisminio tyrimo uždaviniai yra: 1) greitai ir išsamiai nustatyti visas reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes, 2) nustatyti tą veiką galimai[9] padariusį asmenį, 3) sudaryti sąlygas tinkamam bylos išnagrinėjimui teisme, imtis būtinų priemonių užtikrinant proceso dalyvių teisę į žalos atlyginimą bei kitas teises.“[10] Bylos nagrinėjimo teisme procesinės stadijos paskirtis yra teisingumo įvykdymas, pasireiškiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, teismui perduotos baudžiamosios bylos duomenų įvertinimu, jų pripažinimu asmens kaltę pagrindžiančiais arba paneigiančiais įrodymais, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo nustatymu ir bausmės pastarajam paskyrimu. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 212 straipsnio 2 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Tais atvejais, kai prokuroras nusprendžia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, surašomas kaltinamasis aktas ir byla perduodama teismui. |
Pritarti |
Siūlomas BPK 44 straipsnio 6 dalies patikslinimas, pašalinant iš in dubio pro reo principo apibrėžimo nuorodas į tariamąjį bei ikiteisminio tyrimo stadiją, tokiu būdu siejant šio principo garantijas tik su kaltinamojo procesinėmis teisėmis baudžiamojo proceso metu: 3 straipsnis. 44 straipsnio pakeitimas Pakeisti 44 straipsnį 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ |
|
2. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 |
2, N 6 |
3 |
|
2. Projekto 3 straipsniu (pernumeravus - 2 straipsniu) keičiamo BPK 22 straipsnio 3 dalyje siūloma įtvirtinti naują nuostatą, kad kaltinamasis turi teisę „<...> tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką <...>“. Tačiau pažymėtina, kad BPK 272 straipsnio, reglamentuojančio kaltinamojo apklausos ypatumus, 1 dalyje jau yra numatyta kaltinamojo teisė „duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar atsisakyti tai daryti.“ Atsižvelgiant į tai, kad dviejuose BPK straipsniuose iš esmės ta pati kaltinamojo teisė reglamentuojama skirtingai, ir siekiant išvengti teisinio neaiškumo, siūlytina atitinkamų nuostatų formulavimą suderinti tarpusavyje. |
Pritarti |
Įstatymo projektas papildomas nauju 6 straipsniu, kuriuo keičiama BPK 272 straipsnio 1 dalis ir tarpusavyje suderinamos BPK 22 straipsnio 3 dalies ir 272 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytų iš esmės analogiškų kaltinamojo teisių formuluotės: 6 straipsnis. 272 straipsnio pakeitimas Pakeisti 272 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Po
kaltinamojo atsakymų dėl kaltinimo teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškina
jam teisę duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus Atitinkamai buvęs projekto 6 straipsnis pernumeruojamas 7 straipsniu. |
|
3. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-02-26 |
4 |
|
|
3. Teikiamo projekto 4 straipsniu BPK 188 straipsnio 3 dalis papildoma nauju pirmuoju sakiniu, nustatančiu, kad „Prieš pradėdamas įtariamojo apklausą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškina įtariamajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.“ Be to, projekto 5 straipsniu keičiamoje BPK 189 straipsnio 4 dalyje įtvirtinama, kad prokuroro iniciatyva atliekamos įtariamojo apklausos metu taikomos ne tik kodekso 188 straipsnio 4 dalies, bet ir atitinkamo straipsnio 3 dalies nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 189 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad gavęs prokuroro prašymą (kurį prokuroras gali pateikti įtariamojo, jo gynėjo ar savo iniciatyva), ikiteisminio tyrimo metu įtariamąjį gali apklausti ir ikiteisminio tyrimo teisėjas. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas, remiantis minimomis BPK 188 straipsnio 3 dalies pataisomis, nėra įgaliojamas, prieš pradedant įtariamojo apklausą, išaiškinti pastarajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. |
Pritarti |
Pagal pastabą siūlomas BPK 188 straipsnio 3 dalies papildymas ikiteisminio tyrimo teisėjo įgaliojimais prieš pradedant įtariamojo apklausą BPK 189 straipsnyje nurodytais atvejais, išaiškinti pastarajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką: 4 straipsnis. 188 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 188 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Prieš pradėdamas įtariamojo apklausą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar šio Kodekso nurodytais atvejais ikiteisminio tyrimo teisėjas išaiškina įtariamajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Apklausos pradžioje įtariamojo paklausiama, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Po to pasiūloma duoti parodymus apie įtarimo esmę. Vėliau įtariamajam gali būti užduodami klausimai.“ <...> |
3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: nėra.
4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra.
5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: nėra.
6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai: nėra.
7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
7.1. Sprendimas: pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui XIIIP-1659(2) ir komiteto išvadoms.
8. Balsavimo rezultatai: už – 9 (visais balsais).
9. Komiteto paskirti pranešėjai: Arvydas Nekrošius, Vitalijus Gailius.
10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra.
PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIIP-1659(2), jo lyginamasis variantas.
Komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė
Komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė