LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMO NR. I-733 PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO
2025-06-23 Nr. XIVP-4207(2)
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
1. Projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio pavadinime ir 1 dalyje siūlytina atsisakyti Lietuvos Respublikos įstatymų leidyboje nevartojamos praktikos, kada dar kartą pilnai kartojamas visas įstatymo pavadinimas bei įvedamas jo trumpinys „įstatymas“. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „Įstatymo tikslas, paskirtis ir taikymas“, o jo 1 dalies pradžia taip: „Šio įstatymo tikslas - <...>“.
2. Iš keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalies formuluotės nėra aišku, ar užsienio valstybėms reikšmingą nekilnojamąjį kultūros paveldą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje, galės tvarkyti tik užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, ar vis dėlto jį tvarkyti galėtų ir Lietuvos Respublikos piliečiai bei Lietuvos Respublikoje registruoti juridiniai asmenys ar jų filialai. Jeigu tokį paveldą gali tvarkyti ir Lietuvos Respublikos piliečiai bei Lietuvos Respublikoje registruoti juridiniai asmenys ar jų filialai, nėra aišku vadovaujantis kokiais įstatymais ir kokia tvarka toks paveldas turėtų būti saugomas ir tvarkomas, ir ar tokie asmenys turėtų taip pat gauti Užsienio reikalų ministerijos sutikimą. Svarbu pažymėti, kad apskritai nėra aišku, kokia tvarka Lietuvos Respublikoje esančiam ir saugomam nekilnojamam kultūros paveldui būtų suteikiamas užsienio valstybėms reikšmingas nekilnojamojo kultūros paveldo statusas, kas įgalintų jam pradėti taikyti kitokį apsaugos teisinį režimą.
3. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatytą sąvokos „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos programa“ apibrėžtį siūlytina dėstyti taip: „programa, skirta nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti ir aktualizuoti, visiškai ar dalinai finansuojama valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšomis“.
4. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 30, 32 ir 48 dalyse prieš žodžius „statybos įstatymu“ brauktini žodžiai „Lietuvos Respublikos“, nes pilnas Statybos įstatymo pavadinimas jau buvo paminėtas keičiamo įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje.
5. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje bei atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje apibrėžiama sąvoka ,,nekilnojamojo kultūros paveldo valdytojas“, keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, 2 straipsnio 35 ir 43 dalyse, 4 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 10 straipsnio 2 dalyse ir 3 dalies 3, 5 ir 8 punktuose, 12 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose bei kitose keičiamo įstatymo nuostatose prieš žodžius „valdytojo“, „valdytojams“ ar „valdytojų“ brauktinas žodis „objekto“.
6. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje prieš žodžius „Nekilnojamajam kultūros paveldui“ įrašytini žodžiai „Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiam“.
7. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata, numatanti, kad kultūros ministras tvirtina Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinės sistemos nuostatus, nedera su keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos yra Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinės sistemos valdytojas ir tvarkytojas. Pažymėtina, kad pagal Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą būtent informacinės sistemos valdytojas yra atsakingas už informacinės sistemos nuostatų rengimą ir tvirtinimą.
8. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas su Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymu, keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkte siūlytina nurodyti, kad Departamentas yra ir šios informacinės sistemos duomenų valdytojas.
9. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje vietoj žodžių „Vertinimo tarybų nariais negali būti skiriami šių tarybų sudarytojų ir jiems pavaldžių įstaigų, savivaldybės administracijų, kuriose yra sudarytos vertinimo tarybos“ siūlytina įrašyti žodžius „Vertinimo tarybų nariais negali būti skiriami Departamento ir jam pavaldžių įstaigų, o taip pat savivaldybės, kurios taryba sudaro vertinimo tarybas, administracijos“.
10. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 8 ir 9 dalyse brauktinas perteklinis ir jokios reikšmės neturintis žodis „protokolu“. Taip pat lieka neaiškus šiose dalyse minimų išvadų ir šio straipsnio 4 dalyje nurodyto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo akto santykis, tai yra neatskleista šių dokumentų reikšmė priimant galutinį sprendimą dėl teisinės apsaugos nekilnojamajai kultūros vertybei suteikimo.
11. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, keičiamo įstatymo 14 straipsnio 19 dalyje reikėtų patikslinti, kad vertinimo taryba teikia ne rekomendacijas (pasiūlymus), o išvadas.
12. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas su Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymu, keičiamo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis turėtų būti patikslinta, nes sprendimas inicijuoti nekilnojamosios kultūros vertybės skelbimą saugoma registro informacinėje sistemoje būtų ne registruojamas (nes registro informacinėje sistemoje registruojami tik registro objektai), o įrašomas į atitinkamą duomenų rinkinį. Analogiško turinio pastaba taikytina ir šio straipsnio 8 dalies nuostatai iki dvitaškio, 24 straipsnio 4 daliai, 41 straipsnio 5 daliai, 43 straipsnio 2 daliai, 44 straipsnio 3 daliai.
13. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatą iki dvitaškio siūlytina dėstyti taip: „Paskelbtų saugomomis ar kultūros paminklais nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai nustatomas vienas ar keli iš šių tikslų:“. Analogiško turinio pastaba taikytina ir šio straipsnio 2 dalies nuostatai iki dvitaškio.
14. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas abipusiu valstybės ar savivaldybės institucijos ir viešo ar privataus subjekto susitarimu gali būti išnuomotas ilgesniam, negu nurodyta Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, terminui, tačiau ne ilgiau kaip 99 metams. Pažymėtina, kad iš šios projekto nuostatos nėra aišku, kokia tvarka valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas (valstybės turtas) būtų nuomojamas viešiesiems ar privatiems subjektams, bei kokiu būdu valstybės turtas būtų nuomojamas (aukciono ar ne aukciono būdu). Taip pat nėra aišku, ar šiuo atveju būtų taikomos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės turto nuomą. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatas reikėtų papildyti, nustatant, kokia tvarka valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamojo kultūros paveldo objektai būtų nuomojamai viešiesiems ar privatiems juridiniams asmenims, nustatyti nuomos būdą bei projektu siūlomų keičiamo įstatymo nuostatų santykį su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės ir savivaldybių turto nuomą. Be to, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nuostata „visam nuomos sutartyje nurodytam terminui“ keistina nuostata „visam nuomos sutartyje nurodytam nuomos terminui“.
15. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, vardinant nekilnojamojo kultūros paveldo objektų perleidimo sandorių rūšis, nereikėtų nurodyti ir mainų sandorio.
16. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje prieš žodį „kompensavimą:“ įrašytini žodžiai „nekilnojamojo kultūros paveldo valdytojų išlaidų“.
17. Keičiamo įstatymo 28 straipsnio 10 dalyje prieš žodžius „kompetentingos institucijos“ brauktinas žodis „ar“.
18. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje reikėtų aiškiai nurodyti, kokį „atitinkamą mokslo laipsnį“ (turbūt turimas omenyje mokslo daktaro laipsnis) turi turėti archeologinius tyrimus ir taikomuosius tyrimus atliekantys asmenys.
19. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 8 dalyje siūloma nustatyti, kad archeologinių tyrimų leidimo galiojimo terminas nurodomas šiame leidime, tačiau ir projekto nuostatų nėra aišku, kokiam maksimaliam terminui toks leidimas galėtų būti išduotas. Projekte tokį terminą reikėtų nurodyti.
20. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje reikėtų nustatyti, kokiam maksimaliam terminui galėtų būti išduotas leidimas atlikti taikomuosius ardomuosius archeologinių tyrimus.
21. Nėra aiškus keičiamo įstatymo 34 straipsnio 10 dalies nuostatos, numatančios, kad Departamentas gauna šio straipsnio 7 dalyje nurodytus dokumentus, santykis su šio straipsnio 8 dalimi, nustatančia, kad meras ar įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, gavęs šio straipsnio 7 dalyje nurodytus dokumentus, per 3 darbo dienas nuo šių dokumentų gavimo dienos pateikia Departamentui aplinkos ministro patvirtintos formos paraiškas su pridedamomis atliktų taikomųjų ir (ar) archeologinių tyrimų ataskaitomis (t. y. numatyta, kad Departamentui dokumentai, nurodyti šio straipsnio 7 dalyje tiesiogiai neteikiami).
22. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas dėl žemės, esančios visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams nėra pakankamas. Projekte nurodoma, kad dėl šios žemės paėmimo sprendžiama Žemės įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatas, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka žemės išpirkimas (teisingai atlyginant) iš žemės savininkų. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinamojoje projekto nuostatoje nurodomi, atvejai, kai visuomenės poreikiams paimamas kultūros paminklas gali būti išnuomotoje ar panaudos pagrindais suteiktoje valstybinėje žemėje arba savivaldybės patikėjimo teise ar panaudos teise valdomoje valstybinėje žemėje. Pirmiau minėtais atvejais valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys turėtų būti nutraukiamos prieš terminą, dėl sutarčių nutraukimo prieš terminą turėtų būti atlyginti valstybinės žemės nuomininkų ar panaudos gavėjų turėti nuostoliai, taip pat sprendžiamas klausimas dėl savivaldybės patikėjimo teise valdomos valstybinės žemės, kurioje yra visuomenės poreikiams paimamas kultūros paminklas, perdavimo patikėjimo teise valdyti atitinkamai valstybės institucijai. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje turėtų būti nustatyta ne tik, kad dėl žemės, esančios visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo teritorijoje, paėmimo, bet ir dėl valstybinės žemės nuomos, panaudos sutarčių nutraukimo, taip pat dėl valstybinės žemės patikėjimo teisės pasibaigimo sprendžiama Žemės įstatymo nustatyta tvarka.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Žemės įstatymo 45 straipsnyje, kuris nustato žemės ir kito privataus nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams atvejus, nėra nustatyta, kad privati žemės visuomenės poreikiams gali būti paimama tuo atveju, kai visuomenės poreikiams Nekilnojamojo kultūros įstatymo nustatyta tvarka paimamas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas. Todėl toks žemės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindas turėtų būti numatytas Žemės įstatyme. Žemės įstatyme taip pat reikėtų nustatyti, kad tuo atveju, kai visuomenės poreikiams paimamas kultūros paminklas yra savivaldybės patikėjimo teise valdomoje valstybinėje žemėje, pasibaigia savivaldybės patikėjimo teisė į tokią valstybinė žemę ir ji perduodama atitinkamai valstybės institucijai. Atsižvelgiant į tai, siekiant išvengti teisinio reguliavimo spragų bei siekiant įstatymų nuostatų suderinamumo, turėtų būti teikiamas Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, Žemės įstatyme nustatant pirmiau minėtą teisinį reguliavimą.
23. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 42 straipsnio 6 dalyje vietoj žodžio „neįregistruoti“ įrašytini žodžiai „arba dėl atsisakymo leisti įregistruoti“.
24. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, atsižvelgiant į Seimo 2024 m. balandžio 25 d. priimto Lietuvos Respublikos privalomojo turto ir verslo vertinimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio nuostatas, neteks galios 2026 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, siūlytina patikslinti turto vertinimą reglamentuojančio įstatymo pavadinimą. Be to, Privalomojo turto ir verslo vertinimo įstatyme nėra vartojama sąvoka „individualus turto vertinimas“. Todėl svarstytina, ar projekto nuostata „atliekant individualų turto vertinimą“ neturėtų būti keičiama nuostata „atliekant privalomąjį turto vertinimą“.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, tikslintinos ir keičiamo įstatymo 47 straipsnio 8 dalies nuostatos.
25. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 45 straipsnio 5 dalyje reikėtų aiškiai nurodyti, kuri diena būtų laikoma pranešimo, susijusio su kultūros paminklo paėmimu visuomenės poreikiams, įteikimo diena (kai asmenys apie tai būtų informuojami šioje dalyje nurodytu būdu).
26. Jeigu keičiamo įstatymo 47 straipsnio 7 dalyje turimas tikslas reglamentuoti vienkartinių kompensacijų, nurodytų būtent keičiamo įstatymo 47 straipsnio 6 dalyje, mokėjimą, tai keičiamo įstatymo 47 straipsnio 7 dalies nuostatas reikėtų patikslinti, tokias vienkartines kompensacijas aiškiai įvardijant.
27. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, keičiamo įstatymo 48 straipsnio reikia atsisakyti, buvusį 49 straipsnį laikyti 48 straipsniu, o projekto 2 straipsnio 2 dalį dėstyti taip: „2028 m. lapkričio 1 d. šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas papildomas 481 straipsniu: „< dėstomas 481 straipsnio tekstas >“.
28. Vertinant keičiamo įstatymo 48 straipsnį, lieka neaiškus nei jame minimo fondo statusas (neaišku, ar siekiama steigti Valstybės iždo įstatyme numatytą valstybės pinigų fondą, ar tik įstaigą, kuri vykdytų tam tikras fondams būdingas atitinkamų priemonių finansavimo funkcijas), nei jo steigimo tvarka (pažymėtina, kad valstybės pinigų fondai steigiami įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu), nei veiklos pagrindai (nes kartu su teikiamu projektu nėra teikiamas joks šio fondo veiklą reglamentuojančio įstatymo projektas).
29. Vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, 1181 punkte nustatyta taisykle, projekto 2 straipsnio 6 dalyje vietoj nuostatos „iki Įstatymo įsigaliojimo dienos“ įrašytina nuostata „iki 2026 m. spalio 31 d.”. Ši pastaba taip pat taikytina ir projekto 2 straipsnio 7 ir 8 dalims.
30. Projekto 2 straipsnio 10 dalies antrajame sakinyje nuostata „nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos“ keistina nuostata „nuo 2026 m. lapkričio 1 d.”. Analogiško turinio pastaba taikytina ir projekto 3 straipsnio 3 daliai.
Departamento direktorius Dainius Zebleckis
I. Girdžiūnaitė, tel. (0 5) 209 6895, el. p. [email protected]
E. Mušinskis, tel. (0 5) 209 6356, el. p. [email protected]
S. Švedas, tel. (0 5) 209 6165, el. p. [email protected]