PASIŪLYMAS

DĖL SEIMO NUTARIMO

DĖL ATSISAKYMO SUTEIKTI VALSTYBĖS PRIPAŽINIMĄ LIETUVOS JEHOVOS LIUDYTOJŲ RELIGINEI BENDRIJAI PROJEKTO

XIVP-3713(2)

2024-06-04

Vilnius

Eil. Nr.	Pasiūlymo turinys
	str.	str. d.
1.	2		Argumentai: 1). Seimo nutarimas priimamas vadovaujantis Konstitucijos 43 str. 1 d., Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau tekste – ir RBB įstatymas) 6 straipsniu bei atsižvelgiant į Teisingumo ministrės 2022 m. lapkričio 25 d. pasirašytą  išvadą (toliau tekste–TM išvada). Konstitucijos 43 str. 1 d. numatyti trys reikalavimai, kuriuos turi atitikti religinė bendrija siekianti valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso: 1) turi atramą visuomenėje ir 2) jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir 3) dorai.  (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas nustato, kad religinės bendrijos  gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos turi tvirtą ir ilgalaikę atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą). 2). TM išvada, kaip teisingai nurodė Teisingumo ministerija, nagrinėjant jos pagrįstumą Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir  Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme „remiantis RBB įstatymo 6 straipsniu, nesaisto Seimo ir yra tik institucijos nuomonė, teikiama kitai institucijai, siekiant padėti pasiruošti viešojo administravimo sprendimui priimti. Todėl Išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio“ (žr. 2024 m. kovo 27 d. administracinę bylą Nr. eA-407-463/2024). Tokiai ministerijos  pozicijai pritarė ir teismai. TM rekomendacinio pobūdžio išvadoje reiškiama pozicija, kad Jehovos bendrijos mokymas reikalauja nevykdyti įstatymų reikalavimų dėl valstybinės vėliavos iškėlimo, tačiau kartu TM išvadoje teigiama, kad pasak ekspertų (kokią patirtį religinių bendrijų veiklos klausimais turi asmenys atsakę į TM klausimus, kada ir kokiu būdu jie patapo ekspertais, išvadoje nenurodyta) paaiškėjus, jog Jehovos liudytojų bendrijos mokymas reikalauja nevykdyti įstatymų reikalavimų dėl valstybinės vėliavos iškėlimo, tokia mokymo neatitiktis įstatymams galėtų būti laikoma mažareikšme, ir mano, kad nėra pagrindo teigti, kad toks mokymas prieštarauja įstatymams. Pažymėtina, kad Valstybės simbolių gerbimas  kyla iš Konstitucijos, tai  įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme, o Administracinių nusižengimų kodeksas už jo pažeidimą  numato atsakomybę (net už kelias veikas, kai reiškiama  nepagarba Lietuvos valstybės vėliavai). Antai, ANK 519 straipsnis už vėliavų iškėlimo tvarkos pažeidimą numato atsakomybę ir fiziniams ir juridiniams asmenims. Valstybės simbolių negerbimas, kurį draudžia įstatymai, yra kartu ir Konstitucijos 28 str. nesilaikymas. Seimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų pažeidimo negali  traktuoti mažareikšmiu pažeidimu ir, juolab tokį įstatymų nesilaikymą laikyti Lietuvos istorinio, dvasinio palikimo dalimi. Pagal RBB įstatymo 6 str. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Įstatymų nesilaikymas nėra Lietuvos valstybės tradicija ir neturi visuomenėje atramos. Todėl įstatymų nevykdymas nėra toks palikimas, kurį valstybė turėtų palaikyti. Religinės bendrijos palikimas turi būti tokia Lietuvos istorinio, socialinio, dvasinio palikimo dalis, kurią visuomenė pripažįsta ir atrama pagal Konstitucinio Teismo doktriną visuomenėje yra tvirta ir ilgalaikė. Būtent dėl to religinei bendrijai suteikus valstybės pripažinimą jai kartu be turimų religinės bendrijos teisių, suteikiamos papildomos teisės, kaip antai, teisė dėstyti valstybinėse švietimo įstaigose tikybą, valstybės lėšomis drausti atitinkamus tos bendrijos narius pensijų socialiniu draudimu ir kt. 3) TM išvadoje (10 lapas) nurodoma, kad Jehovos organizacija buvo įregistruota 1934 m. pagal Draugijų įstatymą kitu pavadinimu ir jos registracija 1938 m nebuvo pratęsta. Tačiau kartu teigiama, kad veiklos tęstinumas laikomas nepertraukiamu nuo 1934 m. iki 1993 m. remiantis tuo, kad nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu  Jehovos draugijos veiklos nepratęsimas 1938 m. buvo priimtas „tuometinio nedemokratinio valdymo kontekste“. Atsižvelgiant į tai, kad 1938 –1939 m. ir iki 1940 m. vidurio Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, vadovavosi savo priimta Konstitucija ir įstatymais, nei šiuo metu, nei anksčiau galiojusios Lietuvos konstitucijos nesudaro prielaidų Seimui kvestionuoti ar laikyti negaliojančiais nepriklausomos valstybės centrinių valstybės institucijų priimtus sprendimus atskirų draugijų (įskaitant religinių bendrijų) atžvilgiu. Jei ginčas dėl kurios nors religinės bendrijos statuso teisėtumo kiltų, jis spręstinas teisme. Šiuo atveju nepaisyti Jehovos organizacijos veiklos pasibaigimo priimtu valstybės aktu 1938 m. ir nepagrįstai jos veiklą vertinti kaip nepertraukiamą nuo 1934 m., atsižvelgiant ir į tai, kad atkūrus nepriklausomybę 1990 m., ji buvo registruota tik 1993 m. liepos 21 d., negalima.  TM išvadoje pateiktam istoriniam buvusio laikotarpio vertinimui ir jo metu priimtų teisės aktų, sprendimų paneigimui atgaline tvarka Seimas neturi jokio pagrindo pritarti. Kartu negali pritarti ir išvadai, kad Jehovos liudytojų bendrija Lietuvoje veikė nepertraukiamai nuo 1934 m. ir turėjo gausią žmonių grupę. Konstitucinis Teismas yra aiškiai konstatavęs, kad sprendžiant, ar tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai suteiktinas valstybės pripažintos religinės organizacijos statusas, būtina įsitikinti, kad atitinkama bažnyčia ar religinė organizacija, siekianti valstybės pripažinimo, vienija pakankamai gausią žmonių grupę ar visuomenės dalį, kad ji veikia daugiau nei kelis dešimtmečius. Šie du pagrindiniai Konstitucinio Teismo nurodyti reikalavimai, kuriuos valstybinio pripažinimo siekianti religinė bendrija turi atitikti kyla iš Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies ir tik juos abu išpildžius gali būti  įmanoma padaryti įtaką visuomenei tokią, kuri leistų teigti, kad religinė bendrija turi atramą visuomenei. Tik tokiai bendrijai, kuri iš tikrųjų turi visuomenės palaikymą, valstybė suteikia jai valstybės pripažinimą. 4)Todėl siūlau tol, kol nėra pateikta duomenų,  įrodančių, kad Lietuvos Jehovos liudytojų bendrija teisėtai nepertraukiamai veikė kaip gausi bendruomenė nuo 1934 m. (vadovaujantis Konstitucinio Teismo doktrina, kai sprendžiama dėl religinės bendrijos valstybinio pripažinimo dėl tokio reikalavimo išpildymo negali kilti jokių abejonių) ir darė reikšmingą įtaką Lietuvos visuomenei,  nevertinti jos atitikties Konstitucijos 43 str. 1 d., Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnyje nustatytam reikalavimui – turėti tvirtą ir ilgalaikę atramą visuomenėje (visuomenės palaikymą). Kitaip tariant, nevertinti ar Jehovos liudytojų religinė bendrija išpildo Konstitucijos 43 str. 1 d. nurodytą pirmąją reikalavimą – turi atramą visuomenėje. (Konstitucinis Teismas  ne kartą yra konstatavęs, kad religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė,  negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais). Atsižvelgiant į tai, kad Seimo nutarimo 1 straipsnyje nurodyta, kad Jehovos liudytojų bendrija neatitinka Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų – kad jos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai (antro ir trečio reikalavimo), nutylint, ar ji atitinka ar neatitinka pirmąjį reikalavimą, nustatytą toje pačioje 43 straipsnio 1 dalyje (kuria vadovaujantis priimamas Seimo nutarimas) siūlau papildyti šį nutarimą antru straipsniu aiškiai nurodant, kad nevertinama ar Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija  atitinka Konstitucijos 43 straipsnio pirmoje dalyje, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnyje nustatytą reikalavimą –  turėti tvirtą ir ilgalaikę atramą visuomenėje  (visuomenės palaikymą). Pasiūlymas: Papildyti nutarimą 2 straipsniu ir išdėstyti jį taip: „2 straipsnis.  Nevertinti, ar Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija  atitinka Konstitucijos 43 straipsnio pirmoje dalyje, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnyje nustatytą reikalavimą – turėti tvirtą ir ilgalaikę atramą visuomenėje (visuomenės palaikymą).“

Teikia

Seimo narys

Jurgis Razma