DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS NUTARIMO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS NARKOTINIŲ IR PSICHOTROPINIŲ MEDŽIAGŲ PIRMTAKŲ (PREKURSO

LIETUVOS RESPUBLIKOS FARMACIJOS ĮSTATYMO NR. X-709 48 IR 50 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO

DERINIMO PAŽYMA

Institucija, pateikusi pastabas ir pasiūlymus	Eil. Nr.	Pastabos ir pasiūlymai	Žyma apie neatsižvelgtas pastabas ir pasiūlymus
Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2014 m. vasario 28 d. raštas Nr. (28.2-83)-3-1058	1.	1. Įstatymo projekto 1 straipsniu, kuriuo papildomas Farmacijos įstatymo 48 straipsnis 7¹ dalimi, nustatomas reikalavimas vaistinėje gyventojui pateikti informaciją apie mažiausias vaistinių preparatų kainas ir paciento priemokas. Siūlytume šią nuostatą tikslinti, nes neaišku, ar minėtas reikalavimas taikomas tik kompensuojamiems vaistiniams preparatams ar ir kitiems vaistiniams preparatams, taip pat neaišku, kaip ši informacija turėtų būti pateikiama gyventojui.	Iš dalies atsižvelgta. Atsižvelgta ta apimtimi, kad patikslinta keičiamo Farmacijos įstatymo 48 straipsnis 7¹ dalies redakcija, nustatant bendrojo pobūdžio reikalavimą, kad vaistinėje gyventojams privalomai turi būti teikiama farmacinė informacija apie mažiausias vaistinių preparatų kainas ir paciento priemokas už kompensuojamuosius vaistinius preparatus. Išsamiau reglamentuoti farmacinės informacijos apie mažiausias kainas teikimo būdus Farmacijos įstatyme netikslinga, nes Farmacijos įstatymo 35 straipsnio 11 dalis nustato vaistinėms pareigą vykdyti veiklą pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintus geros vaistinių praktikos reikalavimus. Šie reikalavimai nustatyti Geros vaistinių praktikos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. V-494 (toliau – Nuostatai). Nuostatuose, inter alia reglamentuojamas gyventojų informavimas apie visų parduodamų vaistinių preparatų kainas ir priemokas už kompensuojamuosius vaistus. Pvz., Nuostatų 5².4 punkte nustatyta, kad įsigyjant kompensuojamąjį vaistą ar kompensuojamąją medicinos pagalbos priemonę, monitoriaus ekrane turi būti pateikta informacija apie gyventojui reikiamų kompensuojamųjų vaistų ar kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių kainas ir paciento priemokos dydžius, pirmiausiai informuojant apie vaistą ar medicinos pagalbos priemonę, kurios paciento priemoka yra mažiausia. Jei įsigyjamas receptinis nekompensuojamasis vaistas, monitoriaus ekrane turi būti pateikta informacija apie visų analogiškų vaistų kainas, pirmiausia informuojant apie pigiausią iš jų. Atsižvelgiant į tai, kad geros vaistinių praktikos reikalavimai jau įvardyti Farmacijos įstatymo 35 straipsnio 11 dalyje, netikslinga keičiamo Farmacijos įstatymo 48 straipsnio 7¹ dalyje pakartotinai pateikti nuorodą į šiuos reikalavimus.
		2. Nepritariame įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Farmacijos įstatymo 50 straipsnio nuostatoms, nustatančioms draudimą bet kokiais būdais ir priemonėmis reklamuoti gyventojams vaistinių preparatų bei paciento priemokos už kompensuojamuosius vaistinius preparatus sumažinimą, taip pat draudimą reklamuoti vaistinę, kurioje galima įsigyti pigesnių vaistinių preparatų. Manytume, kad šiais draudimais būtų varžoma ūkinės veiklos laisvė bei sąžininga konkurencija. Be to, siūlomas teisinis reguliavimas būtų neproporcingas siekiamam tikslui. Pažymėtina, kad reklama, suteikdama gyventojams informaciją apie vaistinių preparatų kainas, sudaro galimybes pasirinkti tinkamiausią paslaugos teikėją ir taip padeda užtikrinti vaistinių konkurenciją rinkos sąlygomis. Todėl draudimas vaistinėms reklamuoti kainų sumažinimą apribotų gyventojų teisę gauti informaciją, taip pat būtų ribojama vaistinių tarpusavio konkurencija. Kartu manytume, kad šiuo metu galiojančio Farmacijos įstatymo 50 straipsnio 4 dalies 13 punkte nustatytas draudimas veikti gyventojus įkyriai siūlant vaistinius preparatus, nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, vaistinių patalpose, kitose vietose kainų sumažinimą, kitais gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiais būdais ir priemonėmis yra pakankamas siekiant apsaugoti gyventojus nuo neracionalaus vaistinių preparatų pirkimo ir vartojimo.	Neatsižvelgta. Farmacijos įstatymo 50 straipsnio 4 dalies 13 punktas nustato, kad reklamuojant vaistinius preparatus gyventojams draudžiama veikti gyventojus įkyriai siūlant vaistinius preparatus, nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, vaistinių patalpose, kitose vietose kainų sumažinimą, kitais gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiais būdais ir priemonėmis. Tačiau praktikoje ši nuostata iš esmės neveikia, kadangi yra interpretuojama skirtingai. Todėl, siekiant teisinio aiškumo, būtina aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti draudimo apimtis ir ribas. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateiktos Įstatymo projekto parengimo priežastys, Įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai. Pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvoje vykdoma aktyvi vaistinių tinklų reklama, gyventojai viliojimas „pigiausiomis“, „mažomis“ kainomis, “nulinėmis priemokomis”, skelbiamos „laimingosios valandos“, „akcijos“, aktyviai taikomos kitos rinkodaros priemonės, kurios skatina neracionalų vaistinių preparatų pirkimą, kaupimą, neracionalų vartojimą ir klaidingą savigydą. Visa tai lemia laiku nediagnozuotas ligas, vaistinių preparatų vartojimą ne pagal indikacijas, sukauptų pasibaigusio tinkamumo laiko vaistinių preparatų vartojimą, nepageidaujamų reakcijų pasireiškimą ir kitus pavojus gyventojų sveikatai. Dėl šių priežasčių bei atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnis įpareigoja valstybę rūpintis žmonių sveikata, yra būtina imtis Įstatymo projekte numatytų priemonių . Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu jau galioja draudimas vaistinės savitarnos vietose, kuriose laikomi nereceptiniai vaistiniai preparatai, bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis pateikti gyventojams informaciją dėl vaistiniams preparatams teikiamų nuolaidų ir kainų sumažinimo (Geros vaistinių praktikos nuostatų, patvirtintų SAM ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. V-494 „Dėl geros vaistinių praktikos nuostatų patvirtinimo” 20.3 punktas), tačiau šis draudimas nėra pakankamas, būtina uždrausti vaistinių preparatų kainų sumažinimo reklamą visomis priemonėmis ir būdais. Draudimas reklamuoti vaistinių preparatų kainų sumažinimą skatina vaistinių tarpusavio konkurenciją farmacinės paslaugos požiūriu, nes gyventojas kreipsis į tą vaistinę, kuri teikia kokybiškesnes farmacines paslaugas, o tai itin svarbu įvertinant tai, kad vaistinės yra Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos vykdomieji subjektai ir jų vykdoma farmacinė veikla yra sudedamoji sveikatinimo veiklos dalis. Todėl konkurencijoje tarp vaistinių turi dominuoti farmacinės paslaugos kokybė. Siūlomas teisinis reguliavimas yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui, o siekiant užtikrinti tinkamą gyventojų informavimą apie vaistinių preparatų kainas, teikiamu Įstatymo projektu siūloma nustatyti reikalavimą vaistinėse gyventojams teikti farmacinę informaciją apie mažiausias vaistinių preparatų kainas ir paciento priemokas už kompensuojamuosius vaistinius preparatus. Tokiu būdu bus užtikrintos žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos ir ją gauti. Pažymėtina, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pritarė pateiktam Įstatymo projektui.
Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos 2014 m. vasario 28 d. raštas	2.	<...> Manome, jog šis draudimas yra netikslingas bei neproporcingas siekiamiems tikslams, jis sukels neigiamas pasekmes ne tik transliavimo sektoriui (transliuotojams), tačiau ir vartotojams bei neatneš pageidaujamos naudos. Kaip jau minėjome, mūsų asociacijos nariai – nemokamos televizijos transliuotojai, kurie uždirba pajamas ir išsilaiko iš esmės vien tik iš pajamų už reklamą. Tuo tarpu reklamos rinka nuo 2008 m. yra nusmukusi apytiksliai 38 procentais ir, deja, vis dar nepastebimi šios rinkos atsigavimo ženklai. Dėl šios priežasties transliuotojams ypatingai svarbu, jog be reikšmingo pagrindo ar dėl abejotinos naudos nebūtų drastiškai mažinama transliuojamos reklamos rinka. Tuo tarpu Įstatymo projektu siekiama būtent taip pasielgti. Norime atkreipti ministerijos dėmesį, jog reklamos biudžetai, reklamos užsakovų skiriami transliuotojams, yra atskirti į biudžetus įvaizdžiui palaikyti (pvz., reklamuoti vaistinių ar konkrečių vaistinių preparatų prekių ženklus) bei akcijoms (reklamuoti konkrečioje vietoje taikomas ar konkretiems produktams taikomas patrauklias pirkimo sąlygas). Įstatymo projektu iš transliuotojų pajamų būtų visiškai eliminuoti reklamos užsakovų biudžetai (marketingo pinigai), skiriami būtent akcijoms. Manome, jog ir taip nukraujavusiai transliuojamos reklamos rinkai bei iš jos gyvenantiems transliuotojams tai būtų stiprus smūgis. Juo labiau, kad abejojame ir netikime tokio Įstatymo projekto sėkme pasiekiant viešai deklaruotus tikslus. Priėmus siūlomą Įstatymo projektą vartotojai ne laimės, tačiau nukentės. Reklama apie palankias vaistinių preparatų kainas, akcijas yra vertinga informacija. Ją eliminavus, vartotojai paprasčiausiai keliaus į artimiausią ar atsitiktinę vaistinę ir pirks vaistinius preparatus net nežinodami, kad analogišką preparatą tuo metu galima įsigyti kitoje vaistinėje ženkliai pigiau. Tokia situacija, manytina, gali lemti ir vaistinių preparatų brangimą vartotojams, nes, pvz., konkrečių vaistinių palaikomas aukštesnis kainų lygis niekaip nebus paviešinamas. Ir atvirkščiai, vaistinėms daryti akcijas, nuolaidas, mažinti kainas savo pelno sąskaita nebus patrauklu, nes jų kliento – vartotojo tokia informacija negalės efektyviai pasiekti. Taigi aštrios pardavėjų konkurencijos teikiama nauda vartotojams bus stipriai apribota ir neleis daryti maksimalaus poveikio kainoms, jų mažėjimui. Esame įsitikinę, kad reklama apie kainas ar patrauklias vaistinių preparatų įsigijimo sąlygas neskatina vartotojo pirkti daugiau vaistų, tačiau įtakoja pirkimo vietos pasirinkimą. Žmogus, kuris jaučiasi neturįs sveikatos problemų ir nenori apskritai pirkti vaistinių preparatų, dėl geresnės kainos reklamos tikrai nebus paskatintas pirkti vaistų. Kita vertus, nepamatuotą vaistinių preparatų kiekį vartojantys ir turintys tam nepagrįstą polinkį asmenys toliau sėkmingai pirks vaistinius preparatus, nepaisant to, ar bus reklamoje informacija apie kainų sumažinimą, ar bus kito turinio preparatų reklama. Pažymėtina, jog receptinių vaistų kiekiai yra reguliuojami receptais (juos išrašo medikai pagal galiojančių teisės aktų nustatytas taisykles ir laikydamiesi leistinų normų, kiekių). Todėl reklaminė informacija apie bendrą kainų sumažinimą ar akcijas taikomas konkrečioje pardavimo vietoje jokiais būdais nesudaro prielaidų vartoti daugiau receptinių vaistų ar juos kaupti. O konkrečių receptinių vaistų reklama vartotojams apskritai yra draudžiama. Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus, prašome Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos koreguoti parengtą Įstatymo projektą paliekant status quo situaciją (t.y. šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą), kiek tai liečia vaistinių preparatų reklamą radijo ir televizijos transliuotojų eteryje. Įstatymo projektu siūlomi draudimai neatneš jokios apčiuopiamos naudos, o tik žalą transliuojamos reklamos rinkai, transliuotojams ir vartotojams.	Neatsižvelgta. Žiūrėti į argumentus dėl Ūkio ministerijos 2 pastabos. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos tikslas teikti kokybiškas sveikatinimo paslaugas, bet ne garantuoti pajamas reklamos skleidėjams.
Inovatyvios farmacijos pramonės asociacijos 2014 m. kovo 7 d. raštas Nr. 14307-2	3.	„<...> Siūlome, kad Įstatymas būtų taikomas tik receptiniams vaistiniams preparatams, tačiau nebūtų taikomas nereceptiniams vaistiniams preparatams, patikslinant 20 straipsnio 7 dalį: 7. Draudžiama bet kokiais būdais ir priemonėmis, įskaitant nuorodas į vaistinių preparatų grupes ir (ar) gyventojų, kuriems skirti vaistiniai preparatai, grupes, reklamuoti gyventojams receptinių vaistinių preparatų ar jų grupių kainų sumažinimą, paciento priemokos už kompensuojamuosius vaistinius preparatus ar jų grupes sumažinimą, taip pat gyventojų pritraukimo tikslais nurodyti teiginius, pateikti informaciją vaizdinėmis priemonėmis ar kitokiais būdais, kurie sudaro prielaidą manyti, kad tam tikroje vaistinėje ar vaistinėse galima įsigyti pigesnių vaistinių preparatų.“	Neatsižvelgta. Teikiamu Įstatymo projektu siekiama reglamentuoti gyventojams skirtą tiek receptinių, tiek nereceptinių vaistinių preparatų ar jų grupių kainų sumažinimo reklamą. Pažymėtina, kad siekiant pasiekti Įstatymo projekto tikslus ir uždavinius, labai svarbus yra būtent draudimas reklamuoti nereceptinių vaistinių preparatų ar jų grupių kainų sumažinimą, kadangi nereceptinius vaistinius preparatus gyventojas vaistinėje gali įsigyti be gydytojo paskyrimo ir vartoti be gydytojo priežiūros, o vykdoma aktyvi nereceptinių vaistinių preparatų ar jų grupių kainų sumažinimo reklama skatina neracionalų šių vaistinių preparatų pirkimą ir vartojimą, o tai gali kelti pavojų žmogaus sveikatai (neteisinga savigyda, nepageidaujamos reakcijos ir pan.).
Vaistinių asociacijos 2014 m. vasario 26 d. raštas Nr. 9	4.	1. Informacijos apie vaistinių preparatų kainas teikimas gyventojams skatina vaistinių konkurenciją tarpusavyje ir suteikia gyventojams galimybę nusipirkti būtinų vaistų pigiau. Asociacija nesutinka su Projekto rengėjų aiškinamajame rašte pateikta nuomone, kad informacijos apie vaistų sumažinimą skleidimas skatina pacientus įsigyti daugiau vaistų, tai yra: skatina neracionalų jų vartojimą ir klaidingą savigydą nepasitarus su gydytoju ar vaistininku, nes šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, manytina, kad tokie argumentai yra ne tik neįrodyti, tačiau ir klaidinantys, nes šio Projekto įregistravimo metu galiojantys teisės aktai nustato reikalavimus vaistinių preparatų reklamai, reikalavimus vaistininko teikiamai farmacinei paslaugai ir vaistinės, tiek skleisdamos informaciją apie vaistų kainas, tiek parduodamos (išduodamos) vaistinius preparatus, jų laikosi. Būtent dėl tokių reikalavimų, kaip draudimas veikti gyventojus įkyriai siūlant vaistinius preparatus, nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, vaistinių patalpose, kitose vietose kainų sumažinimą, kitais gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiais būdais ir priemonėmis (Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas (Žin., 2006, Nr. 78-3056)), prievolė pateikti reklamoje specialias nuorodas apie būtinybę pasitarti su gydytoju ar vaistininku (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. V-1128 „Dėl Vaistinių preparatų reklamos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 2-98)), farmacijos specialisto prievolė prieš parduodant vaistinį preparatą suteikti pacientui farmacinę paslaugą, į kurią patenka ir nereceptinio vaisto parinkimas (Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas (Žin., 2006, Nr. 78-3056)), paneigia Projekto rengėjo aiškinamajame rašte pateiktus argumentus, kad informacija apie vaistinių preparatų kainas (ne kainų sumažinimą) daro neigiamą įtaką pacientams, kuri, neva, pasireiškia netgi laiku nediagnozuojamomis ligomis, vaistinių preparatų vartojimu ne pagal indikacijas ir pan. Asociacija nori atkreipti dėmesį, kad 2013 m. vasario 2 d. duomenimis, skelbiamais Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos puslapyje http://www.vvkt.lt/Pazeidimai, praktikoje pasitaiko itin retai atvejų, kuomet kontroliuojančios institucijos nustato vaistinių veiklos, susijusios su vaistinių preparatų reklama, pažeidimus, ir šie pažeidimai būna mažareikšmiai – tai tik įrodo aplinkybę, jog vaistinės laikosi teisės aktų reikalavimų ir juos griežtinti nėra jokio pagrindo. Asociacijos nuomone, informacija apie vaistinių preparatų kainas konkrečioje vaistinėje turi didesnį teigiamą, nei neigiamą poveikį pacientui, nes bene didžiausia konkurencija tarp vaistinių vyksta konkuruojant vaistinio preparato kainomis, dėl ko šios kainos pacientui mažėja ir pacientas reikiamą vaistinį preparatą turi galimybę įsigyti geriausiomis sąlygomis. Asociacijos nuomone, informacijos apie vaistų kainas skleidimas neskatina gyventojų įsigyti daugiau vaistų, o leidžia pacientui, jau esant realiam poreikiui įsigyti vaistus, pasirinkti vaistinę, kurioje vaistinių preparatų kainos yra mažesnės, nei kitose, t.y. minėta informacija suteikia gyventojui galimybę iš rinkoje veikiančių vaistinių išsirinkti tą, kurioje jam reikalingus vaistus jis įsigys išleisdamas mažiau lėšų. Tokiu būdu objektyvi ir laiku pateikta informacija apie vaistų kainas gerina gyventojams būtinų vaistų įsigijimo sąlygas. Asociacijai yra nesuprantamas Projekto rengėjo aiškinamajame rašte nurodytas argumentas, kad Projektu siūlomas reguliavimas sulygins konkurencijos sąlygas rinkoje ir padės išsilaikyti rinkoje mažoms vaistinėms, kurios finansiškai yra nepajėgios vykdyti tokios aktyvios vaistinių preparatų reklamos, kokią vykdo tinklui priklausančios vaistinės. Asociacijos nuomone toks argumentas yra absoliučiai priešingas bet kokiai laisvos konkurencijos ir jos teikiamo teigiamo poveikio vartotojui teorijai bei yra nukreiptas į vienos suinteresuotos grupės (mažų, netinklinių vaistinių) finansinių interesų palaikymą, o ne į pacientų gerovės sveikatos sektoriuje gerinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją viešojo administravimo institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, draudžiama priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją, o šiuo Projektu sąžiningą konkurenciją norima riboti.	Iš dalies atsižvelgta. Atsižvelgta į kai kurias pastabas dėl Įstatymo projekto aiškinamojo rašto. Įstatymo projektu nėra siekiama uždrausti teikti gyventojams informaciją apie vaistinių preparatų kainas. Priešingai, Įstatymo projektu, siekiant didesnio gyventojų informavimo apie vaistinių preparatų kainas, siūloma nustatyti prievolę vaistinėse teikti gyventojams farmacinę informaciją apie mažiausias vaistinių preparatų kainas ir paciento priemokas už kompensuojamuosius vaistinius preparatus. Įstatymo projektu siūloma drausti reklamuoti gyventojams būtent vaistinių preparatų ar jų grupių kainų sumažinimą, o ne teikti farmacinę informaciją apie jų kainas. Dėl šios priemonės būtinumo žiūr. argumentus dėl Ūkio ministerijos 1 pastabos. Priėmus Įstatymo projektą gyventojams nebus reklamuojamas vaistinių preparatų kainų sumažinimas, tačiau jiems bus suteikta galimybė gauti informaciją apie pigiausius vaistinius preparatus. Įstatymo projektu bus išlaikyta protinga pusiausvyra tarp LR Konstitucijos 25 straipsnyje 2 dalyje įtvirtintos laisvės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir siekio apsaugoti visuomenės sveikatą.
		2. Vaistinės objektyviai neturi galimybių skatinti kompensuojamųjų vaistinių preparatų vartojimo, nes kompensuojamieji vaistai parduodami tik su kompensuojamųjų vaistų receptu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta Receptų rašymo ir vaistų bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) gyventojams tvarka (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. 112 „Dėl vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo) (Dėl receptų rašymo ir vaistų bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) gyventojams)“ (Žin., 2002, Nr. 28-1013)), kompensuojamieji vaistai parduodami tik pacientui pateikus nustatytos formos kompensuojamųjų vaistų receptą, kurį turi teisę išrašyti tik gydytojas. Vaistinė pagal tokį receptą gali išduoti tik jame nurodyto bendrinio pavadinimo vaistinį preparatą ir tik jame nurodytą to preparato kiekį. Dėl nurodytos priežasties, net ir sumažinus priemoką už kompensuojamąjį vaistinį preparatą, gyventojai negali jo įsigyti daugiau nei jiems būtina ligos gydymui, t.y. daugiau nei jiems išrašė juos gydantys gydytojai. Vėlgi, vaistinės, sumažindamos priemokas už kompensuojamuosius vaistus (t.y. sumažindamos mažmeninį antkainį), konkuruoja tarpusavyje ir suteikia gyventojams galimybę nusipirkti jiems būtinų vaistų pigiau, niekaip neįtakodamos minėtų vaistų pardavimo kiekių, nes tai įtakoja tik gydytojai - be jų išrašytų receptų vaistinės negali parduoti jokio receptinio vaistinio preparato.	Neatsižvelgta. Receptų rašymo ir vaistų bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) gyventojams taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112 „Dėl vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo) gyventojams (toliau – Taisyklės), nustatytas bendrojo pobūdžio reikalavimas, kad gatavi vaistiniai preparatai nurodomi tik bendriniais pavadinimais (13.2.1). Tačiau Taisyklių 13.2.1.1 – 13.2.1.3 punktuose nustatomos išimtys, kada vaistiniai preparatai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra kompensuojamieji ar ne, gali būti nurodomi prekiniais pavadinimais (pavyzdžiui, vaistiniai preparatai, kurių pakuotės yra kombinuotos, biologiniai vaistiniai preparatai). Atsižvelgiant į tai, aktyviai vykdoma pacientų priemokos už kompensuojamuosius vaistinius preparatus ar jų grupės sumažinimą reklama (pavyzdžiui, „nulinės priemokos“ skelbimas) gali turėti įtakos gydytojui skiriant konkretų kompensuojamąjį vaistinį preparatą (galimas pacientų spaudimas, kad gydytojas skirtų konkretų vaistinį preparatą, kuriam tuo metu vaistinėje yra taikoma nulinė priemoka ir pan.), taip pat nepagrįstam Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų už kompensuojamuosius vaistinius preparatus didėjimui ir neracionaliam vaistinio preparato vartojimui (galimas paciento spaudimas gydytojui išrašyti konkretaus vaistinio preparato ilgesniam terminui ir pan.). Pažymėtina, kad siekiant užtikrinti tinkamą gyventojų informavimą apie paciento priemokas už kompensuojamuosius vaistinius preparatus, teikiamu Įstatymo projektu siūloma nustatyti pareigą vaistinėse gyventojams tokia farmacinę informaciją pateikti.
		3. Siūloma pataisa pažeidžia vieną esminių vartotojų teisių – gauti informaciją apie kainą, kad galėtų priimti jiems naudingiausią sprendimą. Ribojimas teikti vartotojams informaciją apie kainas prieštarauja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas) (Žin., 1994, Nr. 94-1833; 2000, Nr. 85-2581; 2007, Nr. 12-488)) 5 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74-2262)) 6.353 straipsnio 3 daliai, kur ypatingai pabrėžiama, kad vartotojui būtina suteikti informaciją apie prekę, įskaitant ir jos kainą. Pateikus informaciją apie vaistinėse taikomas vaistų kainas iš anksto, už prekybos vietos (vaistinės) ribų, vartotojui suteikiama galimybė priimti informuotą ir jam naudingiausią sprendimą dėl vaisto ir vaistinės, kurioje ekonomiškai naudingiau vartotojui pasirinktą vaistą įsigyti, t.y. vaistinių žiniasklaidos priemonėse skleidžiama informacija apie specialias vaistų kainas leidžia vartotojui neįdedant didelių pastangų (nevaikštant per visas vaistines) iš kelių vaistinių išsirinkti tą, kurioje vaistą vartotojas gali įsigyti pigiausiai. Norime pabrėžti, kad vaistus įsigyja sergantys arba turintys rimtų sveikatos sutrikimų žmonės, todėl dažnai dėl savo sveikatos būklės jie negali fiziškai apeiti kelių vaistinių ir pasitikrinti jose esančių kainų, kad išsirinktų, kur jie gali nusipirkti jiems reikiamą vaistą pigiausiai. Be to, vaistų kainos sumažinimas ypač aktualus socialiai jautriai gyventojų grupei, neišgalinčiai įsigyti brangesnių, bet gydymui būtinų vaistų, todėl apribojus informaciją apie vaistų kainų sumažinimą, tokie socialiai jautrūs pacientai nukentės labiausiai.	Neatsižvelgta, žiūrėti argumentus dėl Ūkio ministerijos 1 pastabos ir Vaistinių asociacijos 1 pastabos.
v		4. Papildomi ribojimai vaistų reklamai prieštarauja ES teisei. Vertinant Projektu siūlomus pakeitimus, būtina atsižvelgti ir į tai, kad šie pakeitimai prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2001/83/EB. Direktyvoje nustatyti reikalavimai vaistinių preparatų reklamai Europos Sąjungos valstybių narių šalyse. Direktyvos preambulėje konstatuota, kad net ir vaistų be recepto reklama plačiajai visuomenei gali paveikti žmonių sveikatą, jeigu ja piktnaudžiaujama ir ji neapgalvota, todėl tokia reklama (o šiuo atveju – informacija apie vaistų kainas) turi atitikti esminius kriterijus, kuriuos direktyva ir nustato. Atkreiptinas dėmesys, kad šie direktyvoje pateikti reikalavimai buvo perkelti ir, kaip jau minėta aukščiau šiame rašte, galioja Lietuvos Respublikoje, o tokių reikalavimų griežtinimas galimas tik tada, kai tokių išimčių taikymas yra tiesiogiai leistinas ir nurodytas direktyvos tekste (pavyzdžiui, remiantis direktyvos 2001/83 88 straipsnio 3 dalimi, kuri numato valstybėms narėms galimybę uždrausti savo teritorijoje reklamuoti kompensuojamuosius vaistus). Direktyvos 87 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vaistų reklama Europos Sąjungos valstybėse narėse turi skatinti protingai vartoti vaistus, objektyviai pristatyti vaistus ir nepervertinti jų savybių. Šiuo atveju vaisto kainos pristatymas pacientui neprieštarauja direktyvoje įtvirtintam vaisto reklamos reikalavimui, o priešingai, atitinka pastarąjį, nes tokia reklama informuojama apie objektyvųjį vaisto kriterijų – kainą, už kurią pacientas gali įsigyti reklamoje nurodytą vaistinį preparatą. Atkreiptinas Projekto rengėjo dėmesys, kad vertinant papildomų ribojimų, susijusių su vaistų reklama, nustatymą, būtina įvertinti ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kuriuose yra nurodyta, kad direktyvos 2001/83 VIII ir VIII a dalyse yra išdėstytos bendrosios vaistų reklamai taikomos taisyklės, o atvejai, kai valstybės narės gali nukrypti nuo šia direktyva patvirtintų taisyklių, aiškiai išvardinti direktyvoje. Teismas taip pat yra pasisakęs, kad minėta direktyva nustato maksimalų reikalavimų lygį, kurio viršyti valstybės narės negali, nebent tai joms leistų pati direktyva (Europos Teisingumo Teismo byla Nr. C-374/05). Atsižvelgiant į tai, kad direktyvoje nedraudžiama valstybėms narėms reklamuoti vaistinio preparato kainos, o priešingai, nustatomas reikalavimas pateikti objektyvius vaistinio preparato kriterijus reklamoje, Asociacija mano, kad Projektu siekiamas nustatyti ribojimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.	Neatsižvelgta. Direktyvos 2001/83/EB VIII dalis nustato reikalavimus vaistinių preparatų reklamai. Direktyvos 2001/83/EB VIII dalyje apie vaistinių preparatų kainas užsimenama tik kalbant apie reklamą, skirtą asmenims, turintiems teisę juos paskirti ar tiekti (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams skirta vaistinių preparatų reklama). Valstybėms narėms yra suteikiama teisė reikalauti, kad tokioje vaistinių preparatų reklamoje būtų pateikiama pardavimo kaina ar orientacinė įvairių pakuočių kaina, bei nurodoma, kokiais atvejais socialinės apsaugos institucijos tą kainą kompensuoja (Direktyvos 2001/83/EB 91 straipsnio 1 dalis). Tačiau reglamentuojant gyventojams skirtą vaistinių preparatų reklamą, Direktyvoje 2001/83/EB nuorodų į vaistinių preparatų kainas ar jų sumažinimą nėra. Pažymėtina ir tai, kad vienas iš vaistinių preparatų reklamai keliamų reikalavimų yra tas, kad vaistinių preparatų reklama turi skatinti būtent racionalų vaistinių preparatų vartojimą (Direktyvos 2001/83/EB 87 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu Lietuvoje šiuo metu itin aktyviai naudojamos rinkodaros priemonės, tokios kaip gyventojams skirta vaistinių preparatų kainų ar vaistinių preparatų grupių kainų sumažinimo reklama, gyventojų pritraukimo tikslais nurodomi teiginiai, sudarantys prielaidą manyti, kad konkrečioje vaistinėje galima įsigyti pigių vaistų, gyventojų viliojimas „pigiausiomis“, „mažomis“ kainomis ir kitos priemonės, neskatina racionalaus vaistinių preparatų vartojimo, priešingai, šios priemonės skatina neracionalų vaistinių preparatų pirkimą, kaupimą ir vartojimą, o tai kelia grėsmę visuomenės sveikatai. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos teisės departamentas, vertindamas Įstatymo projektą, nepateikė nuomonės, kad šis projektas prieštarauja ES teisės aktams. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad teikiamu Įstatymo projektu siūlomas teisinis reglamentavimas atitinka Europos Sąjungos reikalavimus.
Nacionalinės vaistų prekybos asociacijos 2014 m. vasario 27 d. raštas Nr. 4	5.	Projekto 2 straipsnio 2-je dalyje siekiama nustatyti , kad „7. Draudžiama bet kokiais būdais ir priemonėmis, įskaitant nuorodas į vaistinių preparatų grupes ir (ar) gyventojų, kuriems skirti vaistiniai preparatai, grupes, reklamuoti gyventojams vaistinių preparatų ar jų grupių kainų sumažinimą, paciento priemokos už kompensuojamuosius vaistinius preparatus ar jų grupes sumažinimą, taip pat gyventojų pritraukimo tikslais nurodyti teiginius, pateikti informaciją vaizdinėmis priemonėmis ar kitokiais būdais, kurie sudaro prielaidą manyti, kad tam tikroje vaistinėje ar vaistinėse galima įsigyti pigesnių vaistinių preparatų.“ Pažymėtina, jog vaistinių preparatų reklamą Europos Sąjungoje reglamentuoja 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2001/83/EB „Dėl Bendrijos kodekso, susijusio su žmonėms skirtais vaistais“, kurios nuostatos yra perkeltos į Farmacijos įstatymą. Direktyva nedraudžia reklamuoti vaistinių preparatų kainų sumažinimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 5 d. numato, jog valstybė privalo saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d. įtvirtina reikalavimą, kad „[v]iešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.“ Tuo tarpu projekte pateiktas siūlymas uždrausti reklamuoti kainų sumažinimą turėtų būti vertinamas kaip konkurencijos įrankių naudojimo ribojimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, 2009 m. kovo 2 d. nutarime byloje Nr. 28/08 konstatavo, jog „Sąžiningos konkurencijos apsauga [...] yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją. Taigi konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę [...]“. Teismas taip pat pažymėjo, jog: „[...]ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.“ Pastarąją poziciją Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra ne kartą pakartojęs savo praktikoje. Tuo tarpu, kaip matyti iš aukščiau išsakytų argumentų, įgyvendinus projekte siūlomą įtvirtinti kainų sumažinimo reklamą būtų pasiektas priešingas rezultatas – nepagrįstai apribota bei suvaržyta konkurencija bei ūkinės veiklos laisvė.	Neatsižvelgta. LR Konstitucinis teismas yra konstatavęs, <...> kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (Konstitucinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas byloje Nr. 28/08). Pažymėtina, kad teikiamu Įstatymo projekto pagrindinis tikslas yra apsaugoti visuomeninį interesą – visuomenės sveikatą. Šiuo tikslu siūloma nustatyti pagrįstus, aiškius, proporcingus ir nediskriminacinius ribojimus, susijusius su vaistinių preparatų kainų sumažinimo ir pacientų priemokos už kompensuojamuosius vaistinius preparatus sumažinimo reklama gyventojams. Įsigaliojus Įstatymo projekto nuostatoms, jos bus privalomos visiems ūkio subjektams, niekam nebus suteikiama išimtinių teisių ar privilegijų, dėl kurių galėtų būti diskriminuojami kiti ūkio subjektai ir ribojama jų ūkinė laisvė. Vaistinės tarpusavyje bus skatinamos konkuruoti teikiamų farmacinių paslaugų kokybe, o gyventojams visa reikalinga informacija apie vaistinius preparatus, jų kainas ir priemokas bus privalomai teikiama vaistinėse. Tokiu būdu bus užtikrinama gyventojų teisė gauti informaciją apie vaistinių preparatų kainą ir suteikta galimybė gyventojui pasirinkti priimtiniausią vaistinį preparatą pagal savo finansines galimybes.
		2. Svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas yra proporcingas siekiamam tikslui, nes vadovaujantis Konstitucinio teismo 2005 m. Rugsėjo 9 d. nutarimu, įstatymais nustatyti reklamos ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei būtina žmogaus sveikatai apsaugoti. Konstitucinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ,,informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad , įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra žalinga, ..“ Konkurencijos skatinimas yra vienintelis efektyvus būdas, leidžiantis mažinti kainas rinkoje ir neturintis neigiamų pasekmių. LR Konstitucijos 46 str., nurodoma, kad „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją“. Draudimu reklamuoti vaistų kainų sumažinimą, už gyventoją bus nusprendžiama, kokią informaciją jis turi teisę gauti, o kokios ne. Uždraudus vaistų kainos sumažinimo reklamą, pacientai neteks galimybės sužinoti kurioje vaistinėje gali įsigyti tuo metu jiems reikalingų vaistų pigiau. Uždraudus reklamuoti kompensuojamųjų vaistų mažmeninės kainos sumažinimą ( o tuo pačiu ir paciento priemoką), nepasikeis gydytojo išrašytų receptų kiekis. Todėl, kainų sumažinimo reklama negali daryti jokios įtakos PSDF biudžetui. Kalbant apie nekompensuojamuosius vaistus, verta pažymėti, kad vaistinėse pacientai įsigyja vaistus tik tuomet , kai yra poreikis. Todėl nėra sąlygų neracionaliam vaistų vartojimui (kaip teigia Projekto rengėjas). Be to, nėra jokių paskaičiavimų, kad vaistų kainos sumažinimas įtakoja neracionalų vaistų įsigijimą. Receptiniai vaistai įsigyjami pagal gydytojo išrašytus receptus ir griežtai nustatyta tvarka ir kiekiais. Pažymėtina, kad antkainiai vaistams yra reguliuojami ir vaisų kainos sumažinimas vaistinėse vykdomas savo pelno sąskaita. Reklama apie sumažintas kainas neskatinama vaistų vartojimo, nes su receptu įsigyjamų vaistų kiekį normuoja gydytojas, o tuo tarpu, be recepto įsigyjamus vaistus gyventojas vartoja tik prireikus, nes paprastai jie neteikia jokio malonumo juos vartojant. Taigi, vaistinė, kuri gali parduoti vaistus pigiau nei konkurentai, ir apie tai informuojanti pacientą, kuria savo reputaciją ir tikisi pakartotino paciento apsilankymo, kai jam vėl prireiks vaistų. Darytina išvada, kad vaistinė pardavimus didins ne todėl, kad padidės vaistų vartojimas, o todėl kad apsilankys daugiau pacientų ( Konkurencijos Taryba). Sumažintos vaistų kainos neskatina vartoti vaistų daugiau, o suteikia galimybę gyventojui pasirinkti vaistinę, kurioje tie patys vaistai kainuoja pigiau. Uždraudus reklamuoti kainų sumažinimą, vaistinėms neliks jokios motyvacijos nustatyti kuo mažesnius antkainius vaistams, todėl tikėtina visų grupių vaistai ( kompensuojamieji ir nekompensuojamieji) turėtų pabrangti. Todėl nukentės pacientai. Kainų sumažinimo reklamos draudimas ypač pasitarnaus vaistinėms, kurios yra komerciškai patraukliose vietose. Tos vaistinės, kurios yra ,,nepalankiose“ vietose ( ir pavienės ir ,,tinklinės“) gali nunykti. Todėl gali pablogėti prieinamumas įsigyjant vaistus. Projekte numatomų priemonių įgyvendinimas gali būti pripažintas pažeidžiančiu paciento interesus ir suvaržantis konkurencijos laisvę, taigi , savo ruožtu draudimas reklamuoti kainos sumažinimą pažeidžiančiu LR Konstituciją ir LR Konkurencijos įstatymo reikalavimus. Taip pat darytina išvada, jog šiuo metu galiojantis vaistinių preparatų reklamos reguliavimas yra pakankamas reguliavimo tikslams pasiekti ir neproporcingi padariniams draudimai neturėtų būti taikomi. Nacionalinė vaistų prekybos asociacija prašo atsižvelgti į pateiktas pastabas ir pasiūlymus.	Neatsižvelgta. LR Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti inter alia žmogaus sveikatai. Pažymėtina, kad teikiamo Įstatymo projekto rengimą paskatino šiuo metu aktyviai vykdoma gyventojams skirta vaistinių taip pat vaistinių preparatų ar jų grupių kainų sumažinimo reklama, kuria tiesiogiai arba netiesiogiai yra skatinamas neracionalus vaistinių preparatų pirkimas, kaupimas ir vartojimas. Atsižvelgiant į šiuo metu esančią susiklosčiusią situaciją, Įstatymo projektu siekiama humaniškų tikslų, - būtent apsaugoti visuomenės sveikatą, mažinti neracionalų vaistinių preparatų pirkimą, kaupimą ir vartojimą. Siekiama sukurti tokią teisinę bazę, kuri padėtų užtikrinti, kad gyventojai pirktų tuos vaistinius preparatus, kurie jiems tuo metu yra reikalingi. Tokiu būdu siekiama gyventojus apsaugoti nuo grėsmės sveikatai (pavyzdžiui, nepageidaujamos reakcijos, laiku nediagnozuotos ligos), kai įtakoti įvairių „akcijų“, „mažiausių kainų“ ir pan. skelbimu gyventojai perka ir kaupia jiems tuo metu nereikalingų vaistinių preparatų. Įstatymo projektu taip pat užtikrinama konstitucinė teisė gauti informaciją, kadangi papildomai siūloma nustatyti reikalavimą, kad vaistinėse gyventojams privalomai turi būti teikiama farmacinė informacija apie mažiausias vaistinių preparatų kainas ir paciento priemokas už kompensuojamuosius vaistinius preparatus. Tokiu būdu gyventojas bus informuotas apie konkrečių vaistinių preparatų kainas ir pacientų priemokas vaistinėse. Pažymėtina, kad pareiga vaistinei teikti farmacinę informaciją apie mažiausias kainas, turėtų skatinti vaistines mažinti kainas ir taikyti nuolaidas. Taip pat žiūr. argumentus dėl Ūkio ministerijos 1 pastabos.

G. Krukienė, tel. 264 8754,

G. Bobelienė, tel. 264 8752,

A. Oraitė, tel. 2648757

A. Zlatkienė, tel. 205 3615,

M. Domeikienė, tel. 264 8755