LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS

IŠMOKŲ VAIKAMS ĮSTATYMO NR. I-621 3, 16, 17, 18, 21 STRAIPSNIŲ,
II SKYRIAUS PAVADINIMO PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO
9¹ STRAIPSNIU

ĮSTATYMO PROJEKTO

2023-12-18 Nr. XIVP-844(2)

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 9¹ straipsnio 2 dalyje, siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, vietoj nuorodos „šio straipsnio 1 dalyje nurodyta išmoka“ siūlytina įrašyti konkrečios išmokos pavadinimą „vaiko priežiūros kompensacinė išmoka“.

2. Keičiamo įstatymo 9¹ straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad vaiko priežiūros kompensacinė išmoka neskiriama „už vaiką, kurio vienas iš vaiko tėvų (įtėvių) ar globėjų kreipėsi dėl vaiko priežiūros kompensacinės išmokos skyrimo, kai, Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, vaiko priežiūros kompensacinė išmoka tuo metu paskirta už to paties vaiko priežiūrą vykdančio fizinio asmens 5 prižiūrimus vaikus, išskyrus atvejus, kai jie visi yra vienos bendrai gyvenančių asmenų grupės auginami ir (ar) globojami vaikai.“

Pagal keičiamo įstatymo 9¹ straipsnio 2 dalį, už tą patį vaiką ir laikotarpį gali būti skiriama ir mokama tik viena vaiko priežiūros kompensacinė išmoka, todėl keičiamo įstatymo 9¹ straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, pagal kurią vaiko priežiūros kompensacinė išmoka neskiriama už vaiką, <...> kai, <...> vaiko priežiūros kompensacinė išmoka tuo metu paskirta už to paties vaiko priežiūrą, yra perteklinė. Keičiamo įstatymo 9¹ straipsnio 3 dalies 2 punkte sąlyga „kai, Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, vaiko priežiūros kompensacinė išmoka tuo metu paskirta už to paties vaiko priežiūrą vykdančio fizinio asmens 5 prižiūrimus vaikus“ nesuprantama ir dėl to, kad neaišku, kodėl teisė į išmoką siejama su vaiko priežiūrą vykdančio fizinio asmens prižiūrimų vaikų skaičiumi.

Keičiamo įstatymo 9¹ straipsnio 3 dalies 2 punkte siūloma nustatyti išimtis „išskyrus atvejus, kai jie visi yra vienos bendrai gyvenančių asmenų grupės auginami ir (ar) globojami vaikai“ nesuprantama, neaišku, kokius asmenis apima samprata „viena bendrai gyvenančių asmenų grupė“ ir iš kokių teisinių santykių jiems kyla pareiga auginti ir (ar) globoti, kaip galima numanyti, ne jų pačių vaikus. 

3. Įvertinus įstatymo projekte siūlomą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad teisė į vaiko kompensacinę išmoką nėra siejama su savivaldybių įsteigtose ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo įstaigose esamomis vietomis, t. y. vaiko kompensacinė išmoka būtų skiriama ir mokama nepaisant to, kad yra galimybė ugdyti vaiką savivaldybės įsteigtoje vaiko ikimokyklinio ugdymo įstaigoje (pavyzdžiui, esančioje toje pačioje seniūnijoje, kurioje jis gyvena). Siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnį, ikimokyklinio ugdymo organizavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija, todėl savivaldybėms tenka pareiga steigti ir išlaikyti biudžetines įstaigas, steigti viešąsias įstaigas ir taip užtikrinti funkcijų vykdymą. Tuo tikslu savivaldybės skiria finansinius, materialinius bei žmogiškuosius išteklius. Įtvirtinus įstatymo projekte siūlomą teisinį reguliavimą, nepaisant to, kad savivaldybėje būtų galimybė ugdyti vaiką jos įsteigtoje ir išlaikomoje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, išliktų teisė gauti vaiko priežiūros kompensacinę išmoką (sąlyga, kad vaikas nėra ugdomas pagal ikimokyklinio ugdymo programą savivaldybės įstaigoje nereiškia, kad nėra galimybės vaiko ugdyti pagal ikimokyklinio ugdymo programą savivaldybės įstaigoje). Pažymėtina, kad nustačius įstatymo projekte siūlomą teisinį reguliavimą, nevalstybinių įstaigų, vykdančių ikimokyklinio ugdymo programas ir fizinių asmenų, vykdančių vaikų dienos priežiūrą pagal individualios veiklos vykdymo pažymą verslo sąlygos nebūtų vienodos, nes už vaikus, kurie ugdomi nevalstybinėse įstaigose, vaiko priežiūros kompensacinė išmoka nebūtų skiriama. Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje yra įtvirtintas valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo racionalumo principas, pagal kurį valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas. Valstybės turto racionalų naudojimą ne kartą yra akcentavęs ir Konstitucinis Teismas. Pvz., Konstitucinio Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime yra pasakyta, kad „Valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; valstybės turtas yra viena iš priemonių viešajam interesui, socialinei darnai užtikrinti; valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei; todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų.“ Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, į konstitucinę pareigą racionaliai naudoti valstybės ir savivaldybių lėšas bei kitą turtą, vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 5 dalies nuostatomis turėtų būti atliktas projekto antikorupcinis vertinimas.

Departamento direktorius                                                                                     Dainius Zebleckis

J. Andriuškevičiūtė, tel. +370 5 209 6159, el. p. [email protected]

J. Raškauskaitė, tel. +370 5 209 6842, el. p. [email protected]