LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MAISTO ĮSTATYMO NR. VIII-1608 4 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

2022-10-03 Nr. XIVP-2055

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Maisto įstatymo (toliau - keičiamas įstatymas) 4 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad maistas, kuris neatitinka maisto srities ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau yra saugus ir tinkamas vartoti, privalo būti neatlygintinai perduotas labdarai ir (ar) paramai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka. Taigi projektu siūlomu teisiniu reguliavimu siūloma nustatyti, kad maisto tvarkymo subjektui nuosavybės teise ar kitais pagrindais priklausantis tam tikras turtas (maistas) privalo būti perduodamas labdarai ir (ar) paramai. Siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas dėl jo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams.

Pirma, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtotas bei detalizuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Pažymėtina, kad konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maisto tvarkymo subjektas, be jo valios privalėtų savo nuosavybę perduoti neatlygintinai kitiems asmenims (labdarai ir (ar) paramai), būtų nepagrįstai suvaržoma savininko teisė savo nuožiūra ir interesais naudotis jam priklausančiu turtu, jį valdyti ir disponuoti, o projektu siūlomi nuosavybės teisės ribojimai neatitinka oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje nurodomų  nuosavybės teisės ribojimo sąlygų. Todėl teigtina, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Antra, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“, apibrėžia tautos ūkio pagrindą: tautos ūkio pagrindas yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą - valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei - Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įgyvendinant asmens ūkinės veiklos laisvę, įvairiais atžvilgiais paliečiami visuomenės interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą; Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Pabrėžtina ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies sąvoka „bendra tautos gerovė“ suponuoja, jog ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės. Kita vertus, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta „bendra tautos gerovė“ neturi būti supriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų derinimo principą, taip pat į tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva Konstitucijoje siejama su privačios nuosavybės teise, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo supriešinami asmens ir valstybės interesai, atitinkamo ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai yra ignoruojami ar apskritai paneigiami; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima pateisinti ir tokio teisinio reguliavimo, kai tam tikra ūkinė veikla yra pernelyg ribojama arba draudžiama dėl to, kad, įstatymų leidėjo požiūriu, ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, manytina, kad projektu siūlomu teisiniu reguliavimu būtų neproporcingai ribojama maisto tvarkymo subjektų ūkinė veikla, jie patirtų papildomų maisto atidavimo labdarai ir (ar) paramai proceso organizavimo išlaidų, kurių valstybė, įstatyme nustatydama tokį įpareigojimą, nekompensuotų. Taigi ūkio subjektų ūkinė veikla, mūsų nuomone, būtų nepagrįstai suvaržyta, būtų nepaisoma Konstitucijoje įtvirtinto asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, tokiu būdu galimai pažeidžiant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

2. Pastebėtina, kad vadovaujantis Labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tiek labdara, tiek parama yra apibrėžiamos kaip „savanoriškas ir neatlygintinas“ labdaros ir paramos dalykų teikimas, todėl vertintina, kad projektu įtvirtinamas reikalavimas maisto tvarkymo subjektams teikti labdarą ir (ar) paramą per prievartą, iškreipia savanoriškumo ir neatlygintinumo principus taikomus labdarai ir paramai. Taigi labdaros ir (ar) paramos teikimas negali būti vertinamas kaip prievolė, t. y. ūkio subjektams negali kilti prievolė teikti labdarą ir paramą. Atsižvelgiant į tai, projektu teikiamo teisinio reguliavimo siūloma atsisakyti kaip prieštaraujančio Labdaros ir paramos įstatyme nustatytiems tikslams ir pačiai labdaros ir paramos institutų esmei.

3. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad maisto neatlygintino perdavimo labdarai ir (ar) paramai reikalavimas būtų taikomas visiems maisto tvarkymo subjektams, kurių prekybos plotai yra didesni nei 400 kvadratinių metrų. Atkreiptinas dėmesys, kad iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aiškus sąvokos „prekybos plotas“ turinys, t. y. neaišku, ar prekybos plotas apimtų tik parduotuvės prekybos plotą, ar ir ūkio subjekto sandėliavimo, pagalbines patalpas ir kt. Pastebėtina, kad Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje nurodoma, kad „<...> įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu“ (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

4. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatoma, kad „maistas, kuris neatitinka maisto srities ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau yra saugus ir tinkamas vartoti, privalo būti neatlygintinai perduotas labdarai ir (ar) paramai <...>“. Šis reikalavimas taikomas visiems maisto tvarkymo subjektams, kurių prekybos plotai yra didesni nei 400 kvadratinių metrų“. Atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar maisto perdavimą labdarai ir (ar) paramai įtvirtinus kaip prievolę, kiti maisto tvarkymo subjektai, turintys mažesnį nei 400 kvadratinių metrų prekybos plotą (t. y. nepatenkantys prie subjektų, kuriems prievolė taikoma), vis dar turėtų galimybę šio įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantį maistą perduoti labdarai ir (ar) paramai neatlygintinai savo pasirinkimu. Projekto nuostatos tikslintinos pašalinant šį neaiškumą.

5. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies formuluotė tikslintina loginiu aspektu, nes antrame keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies sakinyje maisto perdavimo labdarai ir (ar) paramai reikalavimas formuluojamas subjektui („visiems maisto tvarkymo subjektams“), o trečiame sakinyje tas pats reikalavimas taikomas jau objektui – „reikalavimas netaikomas energetiniams ir alkoholiniams gėrimams“. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos.

6. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje apibrėžtą sąvoką, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatose vietoj sąvokos „energetiniai gėrimai“ reikėtų vartoti sąvoką „energiniai gėrimai“.

7. Nei iš projekto nuostatų, nei iš keičiamo įstatymo ketvirtojo¹ skirsnio nuostatų nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų maisto tvarkymo subjektams, nevykdantiems projektu siūlomos nustatyti pareigos perduoti neatlygintinai maistą labdarai ir (ar) paramai, t. y. neaišku, ar maisto ūkio subjektams būtų taikoma keičiamo įstatymo ketvirtajame¹ skirsnyje nustatyta atsakomybė už šio įstatymo nuostatų pažeidimus.

8. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo įgyvendinimui reikės priimti poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgus į tai, projekto 2 straipsnis pildytinas 2 dalimi, nustatančia įpareigojimą atitinkamoms valstybės institucijoms iki įstatymo įsigaliojimo priimti reikalingus teisės aktus. Be to, projekto 2 straipsnio 1 dalyje po žodžio „įstatymas“ įrašytinas žodžių junginys „išskyrus šio straipsnio 2 dalį“, nes 2 dalies nuostatos turėtų įsigalioti anksčiau nei visas įstatymas.

9. Atsižvelgiant į Vyriausybės kompetenciją, nustatytą keičiamo įstatymo 8 straipsnyje, manytina, kad dėl įstatymo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.

Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas,

laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas                                            Dainius Zebleckis

N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected]

M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected]