2016 04 07

 

 

PASIŪLYMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO PATVIRTINIMO, ĮSIGALIOJIMO IR ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

Nr. XIIP-3234 (2)

 

 

 

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

Str.

Str. d.

P.

6

2

 

Argumentai: Teisės norma negali būti visais atvejais interpretuojama vienos šalies naudai – taip gali būti iškreipiama jos esmė, darbo ginčų komisijai ar teismui suvaržoma diskrecijos teisė ieškoti interesų balanso ar priimti teisingą sprendimą.  Palikus tokią nuostatą būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti darbuotojams ar jų atstovams savo teise, pvz., sutarti darbo sutartyje, kolektyvinėje sutartyje ir nesilaikyti susitarimų, motyvuojant, kad sąlygos yra neaiškios ar abejotinos.

Sutartis darbo teisėje sudaro ir kolektyvinių santykių šalys – profesinės sąjungos ir darbdaviai ir jų organizacijos. Negalima teigti, kad šiose šalyse viena iš šalių yra stipresnė, dėl to sutarties sąlygos aiškinamos jos naudai.

 

Pasiūlymas:

Išbraukti 6 straipsnio 2 dalį.

2. Kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

 

28

1

 

Argumentai: Papildymas padėtų išvengti darbdavio ir darbuotojų interesų disbalanso. Darbdaviui tam tikrais atvejais gali būti objektyviai neįmanoma vykdyti tokio įsipareigojimo dėl darbo organizavimo ypatumų (pavyzdžiui, gamybos procesas negali būti nutrauktas, išleidus vieną darbuotoją jo norimu laiku liks per mažai darbuotojų, kad galėtų veikti gamybos linija). Todėl būtina įtvirtinti, jog darbdavys padeda darbuotojui vykdyti šeiminius įsipareigojimus tik tuo atveju, jei tai yra suderinama su darbo funkcijomis ar darbdavio veikla arba dėl tokių įsipareigojimų vykdymo darbdavys nepatiria didelių sąnaudų.

 

Pasiūlymas: Papildyti 28 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„1. Darbdavys privalo imtis priemonių padėti darbuotojui vykdyti jo šeiminius įsipareigojimus, išskyrus atvejus, kai to negalima pasiekti dėl darbo funkcijos ar darbdavio veiklos ypatumų arba dėl per didelių darbdavio sąnaudų.“

 

38

4

 

           Argumentai: Projektu panaikinta galimybė susitarti nekonkuravimo susitarime dėl baudos taikymo susitarimo pažeidimo atveju. Jei darbuotojui negrės jokia bauda, jam gali trūkti motyvacijos vykdyti nekonkuravimo susitarimą, o nesąžininga konkurencija, pasinaudojant iš darbdavio dirbant gauta informacija, gali darbdaviui padaryti didelę žalą (pasinaudojant tokia informacija gali pervilioti pagrindinius klientus ir t.t.).

Be to, numatyta, kad pažeidęs nekonkuravimo susitarimą, darbuotojas turi grąžinti kompensaciją tik už laikotarpį, per kurį buvo padarytas nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimas. Vadinasi, jei darbuotojui 12 mėnesių buvo mokama už tai, kad jis nedirbtų konkurentui, o iš tų 12 mėnesių darbuotojas 1 mėnesį visgi dirbo konkurentui ir perdavė jam visas žinias, dėl kurių buvęs darbdavys sudarė nekonkuravimo susitarimą, ir konkurentas įgavo pranašumą prie buvusį darbdavį, toks darbuotojas turės grąžinti 1 mėnesio nekonkuravimo kompensaciją, o kompensaciją už likusius 11 mėnesių pasiliks. Bus neatsižvelgta į tai, kad jis iš esmės pažeidė nekonkuravimo susitarimą ir realiai pakenkė savo darbdaviui.

Siūlome 38 straipsnio 4 dalį formuluoti pagal pirminę Projekto versiją, kurį teikė Vyriausybė, t.y., paliekant paryškintą tekstą.

Pasiūlymas: Pakeisti 38 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

„4. Darbuotojas, pažeidęs susitarimą dėl nekonkuravimo, privalo sulygtam susitarimo dėl nekonkuravimo laikotarpiui nutraukti konkuruojančią darbo ar profesinę veiklą, grąžinti gautą kompensaciją už laikotarpį, per kurį buvo padarytas nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimas, ir atlyginti darbdaviui padarytą žalą. Išankstiniai susitarimai dėl netesybų, viršijantys darbuotojo gaunamą nekonkuravimo kompensaciją už tris mėnesius, negalioja.“

38

5

 

Argumentai: Nekonkuravimo susitarimas pasirašomas todėl, kad darbuotojas turi žinių, kurios trumpuoju laikotarpiu patekusios konkurentui iš esmės pakenktų darbdaviui. Ši situacija nesikeičia nepriklausomai dėl kokių priežasčių yra nutraukiama darbo sutartis. Šis punktas iš esmės paneigia darbdavių interesą sąžiningai konkuruoti ir turėti galimybę išlaikyti konkurencinį pranašumą. Jis taip pat paneigia pačią nekonkuravimo sutarčių esmę.

           Pasiūlymas: Pakeisti 38 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Darbuotojas, įspėjęs darbdavį prieš penkias darbo dienas, turi teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, jeigu darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių arba darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, arba darbdavio valia, taip pat tais atvejais, kai pasibaigia darbdavys, kai neįmanoma nustatyti darbdavio – fizinio asmens ar darbdavio – juridinio asmens – atstovų buvimo vietos. Darbuotojas turi teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, nepaisant darbo santykių pasibaigimo pagrindo tais atvejais, kai darbdavys daugiau kaip du mėnesius vėluoja sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį.“

51

4

 

           Argumentai: Pagal šią nuostatą verslo perdavėjas turi atsakyti solidariai ir dėl to, kad verslo perėmėjas vėliau nesilaiko darbo sutartyse nurodytų sąlygų ir, pavyzdžiui, darbuotojui neišmoka atlyginimo (ne už laikotarpius iki verslo perdavimo, bet vėliau, pavyzdžiui, po metų nuo verslo perdavimo). Verslo perdavėjas negali kontroliuoti perduoto verslo, nes jo nebevaldo, bet turi atsakyti už darbo santykius. Tai verslo perdavėjui sukuria neproporcingai daug neprognozuojamų pareigų. Verslo perėmėjo ir perdavėjo atsakomybę reglamentuoja civiliniai įstatymai, todėl Darbo kodekse šis reguliavimas yra perteklinis.

Pasiūlymas: Panaikinti 51 straipsnio 4 dalį, o atitinkamai 51 straipsnio 5 ir 6 dalis laikyti 51 straipsnio 4 ir 5 dalimis:

„4. Jeigu verslo perėmėjas nevykdo šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų pareigų, verslo perdavėjas atsako solidariai dėl darbdavio teisių ir pareigų, egzistuojančių perdavimo momentu, įvykdymo. Jeigu šios teisės ir pareigos nustatytos kolektyvinėje sutartyje, šios teisės ir pareigos taikomos vienus metus po verslo ar jo dalies perdavimo. Verslo perėmėjas ir verslo perdavėjas gali susitarti dėl kompensacijos verslo perėmėjui dėl darbuotojo darbo verslo perdavėjo metu įgytų teisių ir pareigų perdavimo (nepanaudotos atostogos, neįvykdyti piniginiai reikalavimai ir pan.) verslo perėmėjui.“

 

57

9

 

Argumentai: Siūloma atsisakyti Ilgalaikio darbo užmokesčio fondo steigimo, kadangi įsteigus šį fondą iš esmės bus didinami darbdavio mokėtini mokesčiai, susiję su darbo santykiais. Nepaisant to, kad kiekvienas darbdavys mokės privalomas įmokas, iš esmės nei darbdavys, nei darbuotojas tiesioginės naudos nepajus. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad išmokos iš minėto fondo būtų mokamos tik tiems darbuotojams, kurie dirba ilgiau kaip penkerius metus, nors darbdavys papildomą mokestį turi mokėti nuo visų savo darbuotojų darbo užmokesčio biudžeto. Antra, numatyti išmokų dydžiai nėra reikšmingi. Atitinkamai trūksta finansinio pagrindimo, ar fondo steigimo ir administravimo kaštai yra pagrįsti, atsižvelgiant į planuojamų išmokų darbuotojams dydį.

 

 

Pasiūlymas: Panaikinti 57 straipsnio 9 dalį:

 

9. Lietuvos Respublikos Ilgalaikio darbo išmokų fondo įstatymo nustatyta tvarka atleidžiamam darbuotojui papildomai išmokama ilgalaikio darbo išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje:

1) nuo daugiau kaip penkerių metų iki dešimties metų – vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

2) nuo daugiau kaip dešimties iki dvidešimties metų – dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

3) daugiau kaip dvidešimties metų – trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

66

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

N

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

N

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

N

 

 

 

 

 

 

 

N

 

1

 

Argumentai: Dabartinis Projektas nenumato galimybės įmonėms samdyti darbuotojus pagal poreikį, t. y. konkrečiai nenustatant darbo laiko. Nors egzistuoja galimybė taikyti vienetinę atlyginimo sistemą ir darbuotojams mokėti atlyginimus pagal išdirbį, tačiau įmonėms išlieka įpareigojimas nustatyti konkretų darbo laiką, o tai trukdo tinkamai organizuoti darbus, kurių atlikimo laiko negalima iš anksto numatyti bei prognozuoti. Atsižvelgiant į tai, į Projektą siūlome gražinti nenustatytos apimties darbo sutarčių reglamentavimą pagal socialinio modelio rengėjų pirminį projektą.

 

Pasiūlymas: Pakeisti 66 straipsnio 1 dalį ir papildyti projektą nauju ketvirtuoju skirsniu.

 

„1. Darbo sutarčių rūšys yra šios:

1) neterminuota darbo sutartis;

2) terminuota darbo sutartis;

3) laikinojo darbo sutartis;

4) pameistrystės darbo sutartis;

5) nenustatytos apimties darbo sutartis;

56) projektinio darbo sutartis;

78) darbo vietos dalijimosi darbo sutartis;

89) darbo keliems darbdaviams sutartis;

910) sezoninio darbo sutartis.“

 

Pasiūlymas: papildyti projektą nauju ketvirtuoju skirsniu ir atitinkamai pakeisti skirsnių ir straispnių numeraciją.

 

„KETVIRTASIS SKIRSNIS

NENUSTATYTOS APIMTIES DARBO SUTARTIS

 

85 straipsnis. Nenustatytos apimties darbo sutarties sąvoka ir turinys

1. Nenustatytos apimties darbo sutartis – tai tokia darbo sutartis, pagal kurią darbo sutartyje darbo funkcijos atlikimo laikas iš anksto nenustatytas, tačiau darbuotojas įsipareigoja darbo funkciją atlikti darbdavio kvietimu, o darbdavys įsipareigoja darbuotojui sumokėti už jo atliktą darbą.

2. Be šiame Kodekse nustatytų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, nenustatytos apimties darbo sutartyje turi būti susitarta dėl kvietimo darbuotojui dirbti formos ir įteikimo tvarkos.

3. Darbo užmokestis darbuotojui mokamas tik už laiką, kurį darbuotojas turėjo vykdyti darbo funkciją pagal darbdavio kvietimą dirbti, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytą atvejį. Darbo užmokestis sumokamas sutartyje nustatytais terminais, tačiau ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, jei tą mėnesį buvo dirbama pagal darbdavio kvietimą.

4. Minimalioji darbo trukmė, kurią turi išdirbti darbuotojas, yra aštuonios valandos per kalendorinį mėnesį. Jei darbuotojas nėra pakviestas dirbti tokios minimaliosios trukmės darbo arba jo neišdirba, jam turi būti sumokėtas atlyginimas už aštuonių darbo valandų darbą.

5. Vienam darbdaviui tuo pačiu metu galiojančių nenustatytos apimties darbo sutarčių skaičius negali viršyti vieno dešimtadalio visų jo darbo sutarčių. Jeigu įmonėje yra mažiau kaip 10 darbo vietų (pareigybių), tai toje įmonėje negali būti sudaryta ir galioti daugiau kaip viena nenustatytos apimties darbo sutartis.

6. Draudžiama sudaryti nenustatytos apimties darbo sutartis dirbti statybos darbus, taip pat darbus namų ūkyje. Apie priimtą į darbą pagal nenustatytos apimties darbo sutartį darbuotoją darbdavys privalo pranešti Valstybinei darbo inspekcijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir terminais.

 

86 straipsnis. Kvietimas dirbti

1. Darbo veiklos apimtis darbo valandomis nustatoma darbdaviui pateikus darbuotojui kvietimą dirbti. Jame nurodomas darbo valandų per pamainą (darbo dieną) skaičius, darbo režimas, darbo pradžia ir pabaiga ar darbo dienų skaičius.

2. Darbuotojas turi teisę raštu atsisakyti dirbti pagal kvietimą, jei kvietimas pareiškiamas vėliau kaip penkios kalendorinės dienos iki darbo pradžios. Toks atsisakymas nelaikomas darbo pareigų pažeidimu.

3. Darbuotojui pradėjus dirbti, kvietime dirbti nustatytą darbo valandų per darbo dieną (pamainą) skaičių, darbo režimą, darbo pabaigą darbdavys turi teisę vienašališkai pakeisti, įspėjęs darbuotoją prieš vieną darbo dieną, nebent darbo sutartyje nustatytas kitas terminas. Darbuotojui nesutikus dirbti darbdavio pakeistomis kvietime sąlygomis, darbo funkcijos vykdymas baigiasi pagal darbuotojui įteiktame pirminiame kvietime nustatytas sąlygas. Toks nesutikimas nelaikomas darbo pareigų pažeidimu.

 

87 straipsnis. Draudimai darbdaviui

Darbdaviui draudžiama:

1) trukdyti darbuotojui nenustatytos apimties darbo sutarties metu dirbti kitam darbdaviui pagal darbo sutartį, nepriklausomai nuo jos rūšies;

2) bloginti darbuotojo darbo sąlygas dėl to, kad jis atsisakė priimti kvietimą ar keisti kvietime nurodytą darbo funkcijos apimtį.

 

88 straipsnis. Nenustatytos apimties darbo sutarties pasibaigimas

Be šiame Kodekse numatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, nenustatytos apimties darbo sutartis taip pat pasibaigia:

1) darbuotojui vienašališkai nutraukus sutartį raštu įspėjus darbdavį prieš penkias darbo dienas;

2) darbdaviui vienašališkai nutraukus sutartį dėl to, kad darbuotojas atsisakė priimti laiku pateiktą kvietimą dirbti daugiau kaip tris kartus per pastaruosius tris mėnesius. Tokiu atveju darbuotojas įspėjamas raštu prieš penkias darbo dienas ir atleidžiamas sumokėjus penkių darbo dienų vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką.“

 

67

4

 

Argumentai: Naujojo Darbo kodekso tikslas – liberalizuoti darbo santykius, sudaryti galimybę darbdaviams ir darbuotojams bendru sutikimu susitarti dėl daugelio darbo sąlygų ir taip skatinti darbdavius kurti daugiau darbo vietų. Siekiant užtikrinti darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, interesus, yra numatyta, kad atleidžiant darbuotoją, dirbusį pagal terminuotą darbo sutartį dvejus metus, bus išmokama vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Tokiu būdu darbuotojai, dirbantys pagal terminuotą darbo sutartį ir pagal neterminuotą darbo sutartį, iš esmės yra sulyginami. Todėl nėra jokio pagrindo papildomai riboti darbdavio ir darbuotojo galimybę susitarti dėl darbo pagal terminuotą darbo sutartį.

 

Pasiūlymas: Panaikinti 67 straipsnio 4 dalį:

 

„4. Terminuota darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbui gali būti sudaroma, jeigu dėl to sutarta kolektyvinėje sutartyje. Terminuotų darbo sutarčių nuolatinio pobūdžio darbams negali būti daugiau kaip dvidešimt procentų nuo visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių skaičiaus.“

 

70

4

 

           Argumentai: 69 straipsnio 1 dalis numato atvejus, kai darbo sutartis su nėščia darbuotoja gali būti nutraukta, įskaitant ir atvejį, kai baigiasi terminuota darbo sutartis suėjus jos terminui. Tuo tarpu 70 straipsnio 4 dalis kategoriškai uždraudžia nutraukti darbo sutartį su nėščiąja, dirbančia pagal terminuotą darbo sutartį. Vadinasi pastaruoju atveju darbo sutartis su nėščia darbuotoja negali būti nutraukta net esant 69 straipsnio 1 dalyje išvardintoms sąlygoms. Manome, kad tai yra teisės normų kolizija, kurią būtina pašalinti.  

Pasiūlymas: Papildyti 70 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „4. Darbdavys negali atleisti nėščios darbuotojos, dirbančios pagal terminuotą darbo sutartį, išskyrus 61 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais.“

108

4

 

Argumentai: Apmokėjimo tvarką nustato Darbo kodeksas ir, jei tai leidžiama, sudaryta kolektyvinė sutartis. Jei Vyriausybė nustatys atskirą apmokėjimo tvarką tam tikrų kategorijų darbuotojams, tai nepagrįstai sukels papildomą administracinę naštą darbdaviui. Be to, nėra įvertinta, kaip įpareigojimas už sutrumpintą darbo laiką mokėti kaip už visą darbo laiką, įtakos valstybę, kaip darbdavį, kadangi daugelis pagal šiame straipsnyje aptartų kategorijų darbuotojų dirba būtent iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomose įstaigose.

 

Pasiūlymas: Pakeisti 108 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato sutrumpintas darbo laiko normas, taip pat kasdienės ir savaitės darbo laiko trukmės nustatymo ir apmokėjimo tvarką asmenims, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, ir asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje įvertinus riziką nustatyta, kad sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų leistinus dydžius (kiekius) ir techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma. Už sutrumpintą darbo laiką mokama kaip už visą darbo laiką.“

 

110

 

5

Argumentai: Pakeitimu siūloma panaikinti nuostatų koliziją su 115 straipsnio 3 dalimi, kuri leidžia darbuotojui (esant jo sutikimui) dirbti iki 52 val. per savaitę (įskaitant viršvalandžius). Tuo tarpu siūloma panaikinti nuostata darbuotojams, dirbantiems pagal suminę laiko apskaitą, leidžia dirbti tik 48 val. per savaitę. Be to, dėl siūlomos naikinti nuostatos pagal suminę darbo laiko apskaitą dirbantis darbuotojas netenka galimybės dirbti papildomą darbą.

 

Pasiūlymas: Panaikinti 110 straipsnio 5 punktą:

 

„5) maksimalusis darbo laikas, dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt aštuonios valandos.“

 

111

2

 

Argumentai: Derinti kiekvieno darbuotojo grafiką su darbo taryba, ypač didelį darbuotojų skaičių turinčiose įmonėse (pavyzdžiui, 100 filialų, kuriuose dirba po 20 darbuotojų), yra neadekvatus apsunkinimas darbdaviui. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad reikia derinti ne tik darbo grafikų sudarymą, bet ir pakeitimus, kurie kyla dėl nenumatytų situacijų, pavyzdžiui, darbuotojų ligos ar kitų priežasčių. Manytina, kad užtektų susitarti bendrus principus, kaip turėtų būti sudaromi grafikai, ir tai pakankamai užtikrintų darbuotojų interesus.

Pasiūlymas: Pakeisti 111 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „2. Darbo pamainų grafikai pranešami darbuotojams ne vėliau kaip penkios darbo dienos iki jų įsigaliojimo. Jie gali būti keičiami tik išimtiniais atvejais, įspėjus darbuotoją prieš dvi darbuotojo darbo dienas. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonėje veikiančia darbo taryba (darbuotojų atstovais) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Darbo (pamainų) grafikų sudarymo tvarką administracija suderina su įmonėje veikiančia darbo taryba (darbuotojų atstovais) arba sudaro kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka“.

 

131

3

 

Argumentai: Argumentai: 131 straipsnis numato, kad darbdavys privalo mokėti darbuotojui studentui 50% darbo užmokesčio net ir tais atvejais, kai darbuotojas studijuoja visiškai su darbu nesusijusias disciplinas (pavyzdžiui, šaltkalvis studijuoja menus), todėl siūlom, kad šalys iš anksto dėl to susitartų.

Darbdaviui uždedama neproporcinga finansinė našta – mokėti 50% atlyginimo studentams, kai jie tuo metu nedirba. Atlyginimas mokamas už darbą, o šiuo atveju darbas nebus atliekamas, tačiau atlyginimas turės būti mokamas. Be to, darbas vis tiek turės būti padarytas, todėl tą darys kitas darbuotojas, kuriam reiks mokėti 100% arba net viršvalandžius, tokiu būdu darbdaviui tas pats darbas, jei jis įdarbins studentą, kainuos 150% daųrbo užmokesčio – darbdavys visiškai bus nesuinteresuotas įdarbinti studentus ir skatinti savo darbuotojus studijuoti.

Be to, nenustatytas limitas, kiek tokių mokamų atostogų dienų per metus gali būti iš viso. Pirminėje straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad iki 10 darbo dienų per metus.

Todėl siūlome numatyti, kad tik suderinus su darbdaviu ir susitarus dėl studijų

Pasiūlymas: Papildyti 131 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„3. Darbuotojams, kurių darbo santykiai su darbdaviu tęsiasi ilgiau negu vienus metus, už mokymosi atostogas nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, trunkančias iki dešimt darbo dienų per metus, paliekama ne mažiau kaip pusė darbuotojo darbo užmokesčio, jei darbuotojas ir darbdavys iš anksto raštu dėl to susitarė.“

 

134

1

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

N

 

 

 

Argumentai: Darbuotojams iki 18 metų ir neįgaliems darbuotojams atostogos pailginamos beveik dvigubai (galiojančiame Darbo kodekse numatyta 35 kalendorinės dienos, t. y. 5 savaitės, o siūlomame straipsnyje 41 darbo diena, t. y. daugiau nei 8 savaitės). Dėl dvigubai padidėjusios naštos darbdaviui įdarbinant darbuotoją iki 18 metų ar neįgalų asmenį darbdaviai tiesiog vengs darbinti neįgaliuosius ir moksleivius.

Kadangi visiems darbuotojams iš 28 kalendorinių dienų buvo nustatytos 20 darbo dienų atostogų, siūlome vadovautis ta pačia logika ir darbuotojams iki 18 metų ir neįgaliesiems nustatyti 25 darbo dienas kasmetinių atostogų.

Todėl siūlome 134 str. 1 d. pakeisti, išbraukiant asmenis iki 18 metų ir neįgaliuosius ir jų atžvilgiu numatyti reguliavimą atskiroje straipsnio dalyje (žiūrėti žemiau pasiūlymą dėl 134 str. 3 d.).

 

Pasiūlymas: Pakeisti 134 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti jį taip:

 

„1. Darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa ir profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės, asmenims iki 18 metų, neįgaliesiems suteikiamos iki keturiasdešimt vienos darbo dienos (jeigu dirbama penkias dienas per savaitę) arba iki penkiasdešimt darbo dienų (jeigu dirbama šešias dienas per savaitę), arba iki aštuonių savaičių (jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas) pailgintos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą ir nustato konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai.“

 

Pasiūlymas: Papildyti 134 straipsnį nauja 3 dalimi ir ją išdėstyti taip, o atitinkamai 134 straipsnio 3 dalį, 4 dalį ir 5 dalį laikyti 134 straipsnio 4, 5 ir 6 dalimis:

 

„3. Darbuotojams iki 18 metų ir neįgaliesiems darbuotojams suteikiamos 25 darbo dienos kasmetinių atostogų“.

 

 

134

2

 

Argumentai: Papildomos atostogos už ilgalaikį darbą įmonėje turėtų būti nustatomos ne Vyriausybės, o paties darbdavio, t. y. jei tai numatyta kolektyvinėje sutartyje. Tai paskatintų kolektyvinių sutarčių sudarymą.

 

Pasiūlymas: Pakeisti 134 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„2. Darbuotojams už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje, už darbą sąlygomis, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir tokių nukrypimų negalima pašalinti, ir už ypatingą darbų pobūdį suteikiamos papildomos kasmetinės atostogos. Papildomų kasmetinių atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė kolektyvinės sutartys.“

 

140

1 - 4

 

Argumentai: Darbo kodekso 140 straipsnio 1 – 4 dalyse naudojama sąvoka „vidutinis darbo užmokestis“. Atsižvelgiant į vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo principus, skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį jau yra įtraukiamas viršvalandinis darbas, darbas poilsio ar švenčių dieną. Todėl nustačius, kad už darbą poilsio, švenčių dieną, viršvalandinį darbą bei darbą naktį mokamas vidutinis darbo užmokestis, toks užmokestis kiekvieną kartą progresiškai didės iki begalybės.

 

Pasiūlymas: Pakeisti 140 straipsnio 1 – 4 dalis ir jas išdėstyti taip:

 

1. Už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal grafiką, mokamas ne mažesnis kaip dvigubas vidutinis darbuotojo darbo užmokestis.

2. Už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas vidutinis darbuotojo darbo užmokestis.

3. Už darbą naktį mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio užmokestis.

4. Už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio užmokestis. Už viršvalandžius poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal grafiką, ar naktį mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis, o už viršvalandžius švenčių dieną – ne mažesnis kaip du su puse darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio užmokestis.

 

143

2

 

Argumentai: Neribota mokėtinų netesybų suma suteikia galimybę darbuotojui piktnaudžiauti ir atitinkamai nepagrįstai praturtėti. Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu susiklosčiusi teismų praktika taip pat pripažįsta, jog neribotų netesybų suma ir nepagrįsta ir neprotinga ir atitinkamai netesybas mažina.

 

Pasiūlymas: Pakeisti 143 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„2. Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 142 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laikotarpį ne ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį, bet ne ilgiau kaip už tris mėnesius.“

159

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Argumentai: Siūloma atsisakyti nuostatos, kad socialinė partnerystė gali būti vykdoma grupės darbdavių, tai yra grupės, kurią sudaro patronuojanti ir dukterinės bendrovės, lygiu. Patronuojančių bendrovių (holdingų) paskirtis dažniausiai yra valdyti skirtingose srityse dirbančias dukterines įmones, pvz., prekybos, gamybos, statybų ir pan. Todėl įpareigoti patronuojančią bendrovę derėtis dėl visų jos dukterinių įmonių yra neadekvatu. Kita vertus, dažnu atveju holdingas taip pat yra įmonė, turinti tik vieną darbuotoją, kuris apskritai neturi kompetencijos ir galimybių derėtis dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo.

Be to, toks socialinės partnerystės lygis prieštarauja akcininkų ir įmonės atskirumo principui – akcininkai neturėtų sudarinėti sutarčių įmonės vardu ir peržengti kompetencijos ribas, numatytas Akcinių bendrovių įstatyme. Be to, 50,1 % turintis akcininkas galės sudaryti kolektyvinę sutartį, tuo tarpu kiti akcininkai jokios balsavimo teisės neturės. Svarbu ir tai, kad patronuojanti bendrovė gali neturėti akcijų, bet gali turėti kontrolę sutarčių ir kt. pagrindais. Tokiu būdu patronuojanti įmonė apskritai galėtų priimti sprendimus dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo be akcininkų žinios.

 

Pasiūlymas: Pakeisti 159 straipsnį, išbraukiant 4 punktą ir atitinkamai pakeičiant kitų punktų numeraciją:

„159 straipsnis. Socialinės partnerystės lygmenys

Socialinė partnerystė gali būti vykdoma šiais lygmenimis:

1) nacionaliniu;

2) šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu);

3) teritoriniu (savivaldybės, apskrities);

4) grupės darbdavių, tai yra grupės, kurią sudaro patronuojanti ir dukterinės bendrovės, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme;

45) darbdavio (darbdavio fizinio asmens arba darbdavio juridinio asmens, o šio kodekso 21 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju – jo padalinio (filialo, atstovybės);

56) darbovietės (jeigu tai nustatyta šiame kodekse, darbo teisės normose ar socialinių partnerių susitarimuose).“

 

 

177

1

 

Pakeisti 177 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„1. Darbdaviams socialinėje partnerystėje šakos, teritoriniu ar nacionaliniu lygmeniu atstovauja darbdavių organizacijos (asociacijos, federacijos, konfederacijos, susivienijimai ir pan.). Socialinės partnerystės grupės darbdavių atveju darbdavių grupei atstovauja patronuojančios įmonės valdymo organas.“

 

180

2

 

Pakeisti 188 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„2. Dvišalės ir trišalės darbo ir socialinių reikalų tarybos gali būti steigiamos šakos ir teritoriniais socialinės partnerystės lygmenimis. Pagal tai, kokiu socialinės partnerystės lygmeniu steigiama atitinkama darbo ir socialinių reikalų taryba, jos šalys gali būti tuo lygmeniu veikiančios darbuotojų ir darbdavių organizacijos, valstybės ir savivaldybės institucijos. Socialinėje partnerystėje grupės darbdavių lygmeniu šalimis laikomos darbuotojų organizacijos ir grupės darbdaviai.“

 

 

 

 

 

187

 

4

Pakeisti 187 straipsnį, panaikinant 4 punktą ir atitinkamai pakeičiant kitų punktų numeraciją:

„187 straipsnis. Kolektyvinių sutarčių rūšys

Gali būti sudaromos šios kolektyvinės sutartys:

1) nacionalinė (tarpšakinė) kolektyvinė sutartis;

2) teritorinė kolektyvinė sutartis;

3) šakos (gamybos, paslaugų, profesinė) kolektyvinė sutartis;

4) grupės darbdavių kolektyvinė sutartis;

45) darbdavio lygmens kolektyvinė sutartis;

56) darbovietės lygmens kolektyvinė sutartis – nacionalinės, šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties nustatytais atvejais.“

 

 

188

5

 

Panaikinti 188 straipsnio 5 dalį ir atitinkamai pakeisti kitų dalių numeraciją:

„5. Grupės darbdavių kolektyvinės sutarties šalys yra darbdavių grupės darbdaviai ir jose veikiančios profesinės sąjungos ir jų organizacijos.“

 

193

3

4

Pakeisti 193 straipsnio 3 dalį, panaikinant 4 punktą ir atitinkamai pakeičiant kitų punktų numeraciją:

 

„3. Nacionalinę (tarpšakinę), teritorinę, šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) ar grupės darbdavių lygmeniu sudarytą kolektyvinę sutartį profesinių sąjungų ar jų organizacijas sudarančių profesinių sąjungų atstovaujamiems darbuotojams privalo taikyti su jais darbo santykiais susiję darbdaviai, kurie:

1) yra kolektyvinę sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos nariai;

2) prisijungė prie šios organizacijos po kolektyvinės sutarties pasirašymo;

3) buvo kolektyvinę sutartį sudariusios darbdavių organizacijos nariai, tačiau iš jos išstojo. Tokiu atveju privalomas kolektyvinės sutarties taikymas jų atžvilgiu pasibaigia praėjus trims mėnesiams po narystės darbdavių organizacijoje pabaigos, išskyrus atvejus, kai jos galiojimo terminas baigiasi anksčiau;

4) priklauso grupei darbdavių, grupės darbdavių lygmeniu sudarytos kolektyvinės sutarties atveju;

45) patenka į šio kodekso nustatyta tvarka išplėstos kolektyvinės sutarties taikymo sritį.

4. Prieštaravimo tarp skirtingų kolektyvinių sutarčių nuostatų atveju galioja ta nuostata, kuri palankesnė darbuotojui.“

 

181

4, 5

 

Argumentai: Kadangi nėra reglamentuojama kokius narius turėtų skirti profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos, siūloma palikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimti sprendimą dėl reikalingų atstovų skyrimo. 

Siekiant, kad Trišalės tarybos veikloje dalyvautų ir nauji nariai, siūlomos kadencijos.

 

Pasiūlymas: Pakeisti 181 straipsnio 4 ir 5 dalis ir jas išdėstyti taip:

“4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė deleguoja savo atstovus – socialinės apsaugos ir darbo, finansų, ūkio ir kitus ministrus ar viceministrus – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.

5. Trišalės tarybos nario kadencijų skaičius neribojamas. Trišalės tarybos atstovas negali eiti daugiau nei dviejų kadencijų iš eilės.“

 

206

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

207

 

 

Argumentai: nuostata iš esmės paneigia visuotinio dalyvių susirinkimo ar kito atitinkamo organo teisę/kompetenciją laisvai formuoti renkamus organus. Taip pat gali kelti neigiamų pasekmių juridinio asmens veiklai dėl nepakankamos deleguotų atstovų kvalifikacijos.

 

Pasiūlymas: Panaikinti ketvirtąjį skirsnį ir 206 straipsnį bei atitinkamai pakeisti kitų skirsnių ir straipsnių numeraciją.

 

KETVIRTASIS SKIRSNIS. DALYVAVIMAS JURIDINIO ASMENS VALDYME

„ 206 straipsnis. Darbuotojų atstovų dalyvavimas juridinio asmens valdyme

1. Šio kodekso, kitų įstatymų ir darbo teisės normų nustatytais atvejais ir tvarka darbuotojų atstovai turi teisę skirti dalį juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo, kuris skiriamas ar renkamas pagal šių juridinių asmenų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ar steigimo dokumentus, narių.

2. Darbuotojų atstovų paskirti nariai turi tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti šio organo nariai.

3. Darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus Europos bendrovėse, Europos kooperatinėse bendrovėse ir bendrovėse po vienos valstybės ribas peržengiančio ribotos atsakomybės bendrovių jungimosi veiksiančiose ribotos atsakomybės bendrovėse nustato specialūs įstatymai.“

 

Pasiūlymas: Panaikinti 207 straipsnį ir atitinkamai pakeisti kitų straipsnių numeraciją.

„207 straipsnis. Darbuotojų atstovų teisės skirti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius įgyvendinimas

1. Teisę skirti dalį įmonės, įstaigos ar organizacijos kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių, kaip nurodyta šio kodekso 206 straipsnyje, turi darbdavio lygmeniu veikiantys darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys.

2. Juridinio asmens, kurio veiklą reglamentuojantys teisės aktai ar steigimo dokumentai numato darbuotojų atstovų teisę skirti ar rinkti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius, vadovas ne vėliau kaip prieš dvidešimt darbo dienų iki juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo sudarymo dienos privalo pranešti darbuotojų atstovui, nurodytam šio straipsnio 1 dalyje, apie jų teisę skirti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius naujai sudaromo organo kadencijai.

3. Jeigu darbuotojų atstovai nepaskiria nurodyto juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių nustatytu laiku, juridinio asmens vadovas pakartotinai praneša darbuotojų atstovui, nurodytam šio straipsnio 1 dalyje, apie jų teisę skirti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius ir nurodo ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą jiems paskirti. Jeigu šiuo terminu darbuotojų atstovai nepaskiria juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių, jų vietos užimamos tokia tvarka, kaip ir kitų juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių.

4. Darbuotojų atstovų paskirti nariai gali būti iki jų kadencijos atšaukti jį paskyrusio darbuotojų atstovo sprendimu, su sąlyga, kad darbuotojų atstovas iš karto paskiria naujus juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius.

5. Darbuotojų atstovų skiriamas juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo narys turi būti to juridinio asmens darbuotojas. Darbo sutarties su juo pasibaigimas narystę juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organe nutraukia.“

 

208

 

 

Pasiūlymas: Panaikinti 208 straipsnį ir atitinkamai pakeisti kitų straipsnių numeraciją.

 

„ 208 straipsnis. Darbuotojų atstovų dalyvavimas darbdaviui priimant kitus sprendimus

1. Kolektyvinių sutarčių  ar darbdavio ir darbuotojų atstovavimą įgyvendinančių asmenų darbo tarybos susitarimų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti sudaryta galimybė darbuotojų atstovams stebėtojo ar patariamojo balso teise dalyvauti darbdavio kolegialaus valdymo ar priežiūros organų susitikimuose, kai juose sprendžiami su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų darbo sąlygomis susiję klausimai.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytų susitikimų metu darbuotojų atstovams turi būti suteikta teisė pareikšti nuomonę svarstomais darbuotojų darbo sąlygų klausimais.“

 

238

2

 

Argumentai: Kadangi darbo arbitražas gali priimti įpareigojantį pasiūlymą sudaryti kolektyvinę sutartį ir toks sprendimas negali būti apskųstas teismui, tai jo sprendimai turėtų būti priimami vienbalsiai. Jei nepavyksta sprendimo priimti, profesinė sąjunga gali skelbti streiką.

 

Priešingu atveju būtų pažeistas sutarties laisvės principas: net teismas negali įpareigoti sudaryti sutartį, o pagal siūlomą reguliavimą galėtų arbitražas, kuriame darbdavį atstovautų tik vienas arbitras iš trijų.

 

Pasiūlymas: Pakeisti 245 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

 „2. Darbo arbitražo sprendimas priimamas arbitrų balsų dauguma vienbalsiai. Arbitrams nesusitarus ir nepriėmus vienbalsio sprendimo kolektyvinis darbo ginčas dėl interesų laikomas neišspręstu.“

 

 

 

 

Teikia

 

Seimo nariai                                                                                                   

Kęstutis Daukšys

Irena Šiaulienė          

Gintaras Steponavičius         

Dainius Kreivys (pasirašė 2016-04-11) 

Andrius Kubilius (pasirašė 2016-04-11)

Remigijus Žemaitaitis (pasirašė 2016-04-12)